Byla A-858-30-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjams H. Š., V. R., S. Š., V. A., M. J., Č. Š., pareiškėjo H. Š. atstovui advokatui Sigitui Gedvilui, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono teritorinio žemėtvarkos skyriaus atstovei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. Š., V. R., B. P., S. Š., V. A., M. J. ir Č. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. Š., V. R., B. P., S. Š., V. A., M. J. ir Č. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono teritorinis žemėtvarkos skyrius) (tretieji suinteresuoti asmenys I. Š., S. Š., J. S. ir T. Š.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai H. Š., V. R., B. P., S. Š., V. A., M. J. ir Č. Š. skundu (t. I, b. l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAVA) atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į 3.1908 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), t. y. kiekvienam pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į 0,4583 ha žemės sklypus.

5Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. A822-1850/2008 patenkino H. Š. apeliacinį skundą dėl 2008 m. sausio 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo panaikinimo ir įpareigojo VAVA spręsti H. Š. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą 1992 m. lapkričio 29 d. S. Š. prašymo pagrindu. Tą pačią teisę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino ir kitiems pareiškėjams. VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) valstybės tarnautojai piktnaudžiavo savo teisėmis, vengė ir vilkino nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Žemėtvarkos skyrius 2009 m. vasario 5 d. pateikė pasiūlymą, kuriame teigiama, kad trūksta dokumentų atkurti nuosavybės teises į 9,57 ha žemės sklypą. Visa bylinėjimosi istorija bei visi su nuosavybės teisių atkūrimu susiję dokumentai yra išnagrinėtose Vilniaus apygardos administracinio teismo bylose I-55-38/2008 ir I-368-244/2009. Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimo VAVA vėl atsisako atkurti nuosavybės teisę į žemę, motyvuodama tuo, kad trūksta nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų, nors prieš tai rašė, jog buvusio savininko testamentas ir B. Š. santuokos pažymėjimas buvo gauti po 2003 m. gruodžio 31 d. ir negali būti nagrinėjami. Teismui atnaujinus terminą pateikti dokumentus, VAVA pradėjo rašyti, kad trūksta dokumentų, testamentas nėra įrodymas, jog buvęs savininkas turėjo 18,5725 ha žemės.

6Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 27–34) su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Š. (J.) turėtą žemę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. A822-1850/2008 įpareigojo VAVA spręsti H. Š. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą 1992 m. lapkričio 29 d. S. Š. prašymo pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo prašymu pageidaujama susigrąžinti 15 ha žemės. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad paskutinis dokumentas, įrodantis nuosavybės teises į žemę, yra 1938 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, patvirtinantis M. Š. testamentą. M. Š. mirė 1937 m. kovo 22 d., o jo privatus testamentas patvirtintas 1938 m. gegužės 24 d. (sudarytas buvo 1935 m. liepos 9 d.), todėl yra pagrindas manyti, kad laikotarpiu nuo 1935 m. liepos 9 d. iki 1936 m. gruodžio 14 d. M. Š. 4,1041 ha žemės plotą galėjo perleisti kitam asmeniui. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems dokumentams nagrinėti 2009 m. vasario 3 d. posėdyje ir VAVA komisija 2009 m. kovo 24 d. išvadoje Nr. 91-217-28 išnagrinėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir nustatė, kad esamų dokumentų nepakanka atkurti nuosavybės teises į M. Š. papildomai valdytą 4,1041 ha žemės plotą bei pasiūlė šiuo klausimu nustatyta tvarka ieškoti dokumentų arba kreiptis į teismą dėl nurodyto ploto valdymo nuosavybės teise. Pareiškėjams negali būti atkuriamos nuosavybės teisės į buvusių savininkų F., Z. ir B. Š. turėtą žemę.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu (t. II, b. l. 57–65) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skunde pareiškėjai laikosi nuostatos, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisako (vilkina) atkurti nuosavybės teises jų tėvui į dalį M. Š. valdytos žemės ir savo poziciją iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis: 1992 m. lapkričio 29 d. jų tėvas S. Š. kreipėsi į Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl 15 ha žemės, iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusios jų tėvui ir seneliui M. Š., grąžinimo (duomenys neskelbtini); Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateikti dokumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 18,5725 ha žemę. Dokumentus pateikė buvusio savininko M. Š. trijų vaikų palikuonys, todėl žemės sklypas turėjo būti padalintas į tris dalis, t. y. kiekvienam mirusiojo vaikui po 6,1908 ha; VAVA 1999 m. priimtais sprendimais visiems trims pretendentams buvo atkurta nuosavybės teisė į 9 ha žemės plotą; jų tėvui iki šios dienos neatkurta nuosavybės teisė į dalį kitiems pretendentams atkurto 5,48 ha žemės sklypo (iškirsto miško), t. y. į tėvui priklausantį 1,8266 ha žemės (iškirsto miško), ir į likusią dalį 1,3642 ha žemės, todėl mirusiojo savininko sūnui S. Š. VAVA papildomai turi atkurti nuosavybės teises į 3,1908 ha.

9Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo sutikti su šiais pareiškėjų motyvais ir tenkinti jų skundą: pareiškėjų tėvas S. Š. mirė 1992 m. lapkričio 25 d., todėl 1992 m. lapkričio 29 d. prašymo pateikti negalėjo. Vilniaus centriniam valstybės archyvui 2004 m. rugsėjo 24 d. pažymėjimu Nr. R-4545 Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikus papildomus archyvinius dokumentus, tarp jų ir M. Š. mirties liudijimą, tapo akivaizdu, kad 1998–1999 m. priimtais sprendimais pareiškėjams ir kitiems M. Š. sūnų paveldėtojams (kitiems anūkams ir marčiai E. Š.) nuosavybės teisės į žemę atkurtos nepagrįstai, nes nacionalizacijos metu M. Š. jau buvo miręs, po jo mirties atsiradusį palikimą, kaip teigia ir pareiškėjai, paveldėjo jo testamentiniai įpėdiniai, todėl nuosavybės atkūrimo procese turėjo būti atkuriamos į M. Š. nacionalizacijos metu testamentinių įpėdinių nuosavybės teise valdytą, o ne į paties M. Š. žemę. Kadangi 1992 m. lapkričio 29 d. S. Š. Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktas prašymas grąžinti žemę įvertintas kaip kreipimasis atkurti nuosavybės teises į senelio M. Š. turėtą žemę, toks sprendimas ir jo motyvai pareiškėjams buvo žinomi ir juos tenkino. 1999 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais Nr. 41-7733, 41-7734, 41-7735, 41-7736, 41-7737, 41-7738, 41-7739 pareiškėjams H. Š., V. R., B. P., S. Š., V. A., Č. Š., M. J. atkurtos nuosavybės teisės į dalį – 3 ha – senelio M. Š. nuosavybės teise valdytos žemės, šie sprendimai nėra ir nebuvo ginčijami, 1992 m. lapkričio 29 d. S. Š. Vilniaus rajono Nemėžio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateiktą prašymą grąžinti žemę laikyti kaip kreipimąsi atkurti nuosavybės teises į jų tėvo S. Š. nuosavybės teise valdytą žemę ir šio prašymo pagrindu tęsti nuosavybės teisių atkūrimą jau į jų tėvo S. Š. nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdytą žemę nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad M. Š. nacionalizacijos metu buvo miręs, pareiškėjų teiginiai, kad jų tėvui iki šios dienos neatkurta nuosavybės teisė į dalį – 1,8266 ha – M. Š. nuosavybės teise valdyto 5,48 ha žemės sklypo (iškirsto miško), yra nepagrįsti, be to, 1999 m. vasario 13 d. VAVA sprendimais Nr. 41-6069, 41-6070, 41-6072, 41-6073, kuriais I. Š., Z. Š., S. Š., I. Š. ir E. Š. atkurtos nuosavybės teisės į 5,48 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, nėra nuginčyti.

10Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai, jog atsakovui yra pateikti įrodymai, kurie patvirtina apie M. Š. ar jo testamentinių įpėdinių nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdytus 18,5725 ha žemės, taip pat įrodantys, kad pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1/3 dalį tokio žemės kiekio. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad nustatant M. Š. nuosavybės teise valdytos žemės kiekį, turi būti vadovaujamasi Vilniaus–Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus Podlipki vietovės išskirstymo vienkiemiais 1933–1937 m. Podlipki vienkiemio žemių matavimo po išskirstymo vienkiemiais sąrašu, patvirtintu 1936 m. gruodžio 14 d., kuriame 7 numeriu įrašytas M. Š., šiame kaime nuosavybės teise valdęs 9,0059 ha ploto žemės sklypą Nr. 3 (t. I, b. l. 65–67). Pareiškėjų teiginiai, kad Vilniaus apygardos teismas, nesant pateiktiems dokumentams dėl nuosavybės teisių į minėtus 18,5725 ha žemės, 1938 m. gegužės 24 d. sprendimu testamento nebūtų tvirtinęs, nėra pagrįsti: iš paties sprendimo turinio tokios išvados padaryti nėra galima, o jokių įrodymų, kad teismas, tvirtindamas privatų testamentą, turėjo tikrinti, ar visas testamente minimas turtas palikėjui M. Š., kuris jau buvo miręs, palikimo atsiradimo ir testamento tvirtinimo metu vis dar tebepriklausė. Kaip matyti iš minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo patvirtintas 1935 m. liepos 9 d. sudarytas M. Š. testamentas, žemę M. Š. lygiomis dalimis paliko septyniems asmenims, tuo tarpu įrodymų, kad palikimą priėmė ir žemę nacionalizacijos metu valdė tik J. Š., M. Š. ir S. Š., nepateikta. 1937 m. gruodžio 2 d. Z. Š. prašymas Vilniaus apygardos teismui dėl jos mirusio tėvo M. Š. testamento patvirtinimo sudaro pagrindą teigti, kad šis asmuo palikimą priėmė.

11III.

12Pareiškėjai H. Š., V. R., B. P., S. Š., V. A., M. J. ir Č. Š. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 69–71) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į 3,1908 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. kiekvienam pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į 0,4583 ha žemės sklypus. Pareiškėjai, be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė po savo mirtie, yra neteisinga. Prašymas buvo pateiktas 1992 m. spalio 25 d. ir po to ji greitai mirė. Vienas iš pareiškėjų parašė naują prašymą, kuriame nurodė, kad prašo grąžinti pareiškėjų tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėjų tėvo prašymas dingo iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos. Dėl M. Š. palikimo pagal testamentą patvirtinimo į teismą kreipėsi vyriausioji dukra Z. Š.. VAVA buvusio savininko trijų vaikų palikuonims atkūrė nuosavybės teisę į valdytą 9 ha žemės sklypą po 3 ha kiekvieno vaiko palikuonims, o į kitą 5,48 ha žemės sklypą nuosavybės teises atkūrė tik dviejų buvusio savininko vaikų J. ir M. palikuonims, o vieno sūnaus – S. Š. (pareiškėjų tėvo) – palikuonys buvo neteisėtai ir nepagrįstai nuskriausti. Mirusio savininko M. Š. šeima po jo mirties palikimą priėmė. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad, jeigu 5,48 ha žemės sklypo nebuvo 1936 m. gruodžio 14 d. surašymo duomenimis, bet jis realiai egzistavo ir buvo M. Š. nuosavybė, o dviejų sūnų nuosavybė į šį sklypą atkurta, tai kodėl negalima tikėti testamentu, kad buvęs savininkas iš viso turėjo 18,5725 ha žemės.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV.

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į dalį žemės, kuri, jų teigimu, iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė jų seneliui M. Š., J..

17Apeliaciniame skunde pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

18Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas jį priėmė atsižvelgdamas į kelias faktines aplinkybes. Pirma, tai, kad nors pareiškėjai teigia, kad jų nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos 1992 m. lapkričio 29 d. jų tėvo, S. Š., M., pateikto prašymo pagrindu, tačiau pareiškėjų tėvas tuo metu jau buvo miręs, todėl prašymo pateikti negalėjo. Taigi pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises ne į senelio (M. Š., J.) turėtą žemę, o tik jį jo sūnaus S. Š., M. paveldėtą dalį. Antra, pareiškėjams ir kitiems paveldėtojams nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,48 ha M. Š., J. nuosavybės teise turėtos žemės. Trečia, nėra pagrindo teigti, kad VAVA buvo pateikta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjų senelis M. Š., J. ar jo testamentiniai įpėdiniai nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 18,5725 ha žemės, 1938 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas šios faktinės aplinkybės nepatvirtina. Ketvirta, pareiškėjų senelis M. Š., J. 1935 m. liepos 9 d. testamentu žemę paliko septyniems asmenims, o įrodymų, kad palikimą priėmė ir žemę nacionalizacijos metu valdė tik trys minėto asmens sūnūs, nepateikta.

19Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pritaria ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms. Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pripažino pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog nors skunde pareiškėjai teigė, kad pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė jų tėvas, tačiau praktiškai jis to padaryti negalėjo, nes tuo metu (t. y. 1992 m. lapkričio 29 d.) buvo miręs (t. I, b.l. 81). Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad 1992 m. lapkričio 29 d. prašymą surašė vienas iš pareiškėjų. Pareiškėjų tėvas prieš tai, t. y. 1992 m. spalio 29 d. tokį prašymą buvo pateikęs, tačiau jis iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dingo. Toks pareiškėjų teiginys vertintinas kritiškai, nes pareiškėjai nepateikia jį pagrindžiančių įrodymų, taip pat nepateikė duomenų, kad anksčiau būtų kėlę klausimą dėl, jų teigimu, tėvo pateikto prašymo dingimo. Be to, kaip matyti iš prie bylos pridėtos medžiagos, pareiškėjas H. Š. ir anksčiau yra teigęs (pvz., 2006 m. liepos 24 d. pareiškėjo H. Š. skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui; administracinė byla Nr. I-4022/2006, t. I, b.l. 3), kad 1992 m. lapkričio 29 d. prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė jo tėvas S. Š. dėl žemės, kuri priklausė jo tėvui ir šio pareiškėjo seneliui M. Š., J.. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (1992 m. gegužės 7 d. redakcija) 2 straipsnio 2 punkte buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamą turtą mirus buvusiam savininkui atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

20Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjams nuosavybės teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese turėjo būti atkuriamos ne į paties M. Š., J., o į jo testamentinių įpėdinių nuosavybės teise valdytą žemę. Byloje nekyla ginčo, kad šiuo metu pareiškėjams ir kitiems suinteresuotiems asmenims yra atkurtos nuosavybės teisės į 14,48 ha M. Š., J. nuosavybės teise valdytos žemės (9 ha žemės ir 5,48 ha miško). Kadangi pareiškėjai šioje byloje neginčija 1999 m. vasario 13 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų Nr. 41-6069, Nr. 41-6070, Nr. 41-6071, Nr. 41-6072, Nr. 41-6073 (t. I, b.l. 100-104), kuriais nuosavybės teisės I. Š., Z. Š., S. Š., I. Š. ir E. Š. buvo atkurtos į 5,48 ha M. Š., J. nuosavybės teise valdyto miško, šioje byloje vertinti minėtų teisės aktų teisėtumą ir pagrįstumą pagrindo nėra. Atitinkamai, nėra pagrindo vertinti apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisinėmis ir faktinėmis nuosavybės teisių atkūrimo į minėtus 5,48 ha aplinkybėmis.

21Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VAVA nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjų senelis M. Š., J., ar jo testamentiniai įpėdiniai nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 18,5725 ha žemės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai, tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 13 punkte nurodyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą

22Šiuo atveju byloje nekyla ginčo, kad M. Š., J. 1935 m. liepos 9 d. sudarytas testamentas buvo privatus, nebuvo sudarytas notaro įstaigoje. Nors pareiškėjai teigia, kad šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi vėliausiu dokumentu, t. y. 1938 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu (t. I, b.l. 136-138), teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą teismo sprendimą, tokiam teiginiui nepritaria. Įvertinus šio teismo sprendimo turinį nėra pagrindo teigti, kad teismas, tvirtindamas testamentą, sprendimu būtų patvirtinęs faktinę aplinkybę, jog palikimo atsiradimo ir testamento tvirtinimo metu 1935 m. liepos 9 d. testamente nurodytas turtas nuosavybės teise priklausė M. Š., J. Kaip matyti iš sprendimo turinio, juo teismas paprasčiausiai konstatavo tam tikras faktines aplinkybes (kad testatorius mirė, prašymas dėl testamento tvirtino pateiktas per teisės aktų nustatytą terminą; kad nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, jog testatorius neturėjo teisės sudaryti testamentą, o įpėdiniai – jį priimti; kad testamentą liudytojams asmeniškai pateikė pats testatorius; kad dėl testamento nėra pareikštas protestas), t. y. tvirtindamas testamentą teismas tik vertino, ar testamentas buvo sudarytas laikantis teisės aktų nustatytos formos, tačiau jo turinys (t. y. šiai bylai reikšminga faktinė aplinkybė, kad testamento tvirtinimo metu ar testatoriaus mirties metu jis nuosavybės teise valdė testamente nurodyto dydžio žemės sklypą ar sklypus) ir tai pagrindžiantys įrodymai vertinami nebuvo. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad vadovaujantis teisingumo principu joks savininkas neįrašys į savo testamentą turto, kurio jis neturi, tai nepaneigia tikimybės, kad 1935 m. liepos 9 d. sudarius testamentą testatorius dalį žemės iki 1936 m. gruodžio 14 d. galėjo perleisti kitam asmeniui, tuo tarpu, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 1938 m. gegužės 24 d. sprendimu tik vertino 1935 m. liepos 9 d. M. Š., J. sudaryto testamento atitiktį teisės aktų nustatytiems formaliems reikalavimams. Pažymėtina ir tai, kad į bylą nėra pateikta kitų įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjų senelis M. Š., J., ar jo testamentiniai įpėdiniai nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė 18,5725 ha žemės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Vilniaus apygardos teismo 1938 m. gegužės 24 d. sprendimas Tvarkos 13 punkto prasme negali būti laikomas vėliausiu dokumentu, todėl, kol nepateikta kitų dokumentų, vėliausiu dokumentu laikytinas 1936 m. gruodžio 14 d. 1933-1937 metų Podlipki vienkiemio žemių matavimo po išskirstymo vienkiemiais sąrašas (t. I, b.l. 65-67).

23Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjų apeliacinio skundo, jame pripažįstama, jog atsakovui nebuvo pateikta duomenų, kas iš buvusių M. Š., J., testamentinių įpėdinių priėmė palikimą. Byloje tokių įrodymų taip pat nėra. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1/3 visos M. Š., J. nuosavybės teise turėtos žemės. Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

25Pareiškėjų H. Š., V. R., B. P., S. Š., V. A., M. J. ir Č. Š. apeliacinį skundą atmesti.

26Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai H. Š., V. R., 5. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008... 6. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu... 9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, įvertinus byloje pateiktų ir... 10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nepagrįsti ir... 11. III.... 12. Pareiškėjai H. Š., V. R., 13. Teisėjų kolegija... 14. IV.... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises į... 17. Apeliaciniame skunde pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 18. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas jį priėmė... 19. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pritaria ginčijamame... 20. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 21. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,... 22. Šiuo atveju byloje nekyla ginčo, kad M. Š., J. 1935 m.... 23. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjų... 24. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 25. Pareiškėjų H. Š., V. R., 26. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą... 27. Nutartis neskundžiama....