Byla A-858-762-13
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje) dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

51) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 15/5-3)4U-21 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos pilietei A. A.“;

62) panaikinti Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. raštu priimtą sprendimą Nr. (15/5-3)10K-12759;

73) įpareigoti Migracijos departamentą išbraukti pareiškėjos duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo;

84) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9Paaiškino, kad Migracijos departamentas 2012 m. gegužės 7 d. priimtu sprendimu Nr. (15/5-3)10K-12759 atsisakė tenkinti pareiškėjos 2012 m. balandžio 2 d. prašymo dalį dėl jos duomenų išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) atsisakė išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – ir SIS) yra paskelbtas perspėjimas dėl pareiškėjos neleidimo atvykti. Pareiškėjai apie uždraudimą atvykti nebuvo pranešta, o apie SIS įspėjimą Ambasada taip pat atsisakė suteikti duomenis. Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (15/5-3)10K-12759 buvo atsakyta, kad Ambasada, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 19 straipsnio 5 dalimi, atsisakė išduoti Šengeno vizą atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra įtraukta į Sąrašą. Sprendimą dėl įtraukimo į Sąrašą ir SIS įspėjimo priėmė Migracijos departamentas, gavęs Ambasados 2011 m. balandžio 2 d. raštą Nr. 5.1.9-159, kuriuo buvo prašoma pareiškėją įtraukti į Sąrašą. Nurodė, jog prašymą įtraukti pareiškėją į Sąrašą Ambasada pateikė po to, kai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) gavo informaciją apie pareiškėjai priklausančio turto, esančio adresu ( - ) perpardavinėjimą. Pažymėjo, jog šiuo pagrindu buvo atšaukta Šengeno viza.

10Pareiškėja sutiko, kad pardavus Lietuvoje nekilnojamąjį turtą išnyko Šengeno vizos išdavimo pagrindas ir kad viza jai buvo panaikinta pagrįstai, tačiau nesutiko su tuo, kad nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybės, kas ir buvo pagrindu panaikinti jai vizą, gali būti laikomos teisėtu pagrindu įtraukti ją į Sąrašą. Grįsdama šią aplinkybę pareiškėja pažymėjo, kad ji, teikdama dokumentus Šengeno vizai gauti, kartu teikė ir dokumentus, įrodančius jos ir sutuoktinio nekilnojamojo turto turėjimą (kaip pagrindą vizai gauti). Nekilnojamojo turto turėjimą patvirtino pirkimo–pardavimo sutartis bei Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas, kurie nėra nuginčyti. Pasikeitus aplinkybėms sutuoktiniai pardavė turėtą butą, nes teisės aktai nenumatė, kuriam laikotarpiui prašymo išduoti vizą pateikimo metu turėjo būti įsigytas nekilnojamasis turtas. Pareiškėja 2010 m. gruodžio 16 d. pardavusi butą nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir aplinkybės, kas pareiškėjai turint butą mokėjo komunalinius mokesčius bei tai, kad pareiškėjai įgyjant butą jis buvo kelis kartus parduotas, neturi reikšmės.

11Pareiškėja rėmėsi ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog ĮUTP nenustato įpareigojimo panaikinus vizą uždrausti užsieniečiui atvykti šalį, todėl turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į aplinkybių visumą. Be to, pareiškėja nepiktnaudžiavo teisėmis, nepažeidė teisės aktų, apie ją nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui. Teisėtas nekilnojamojo turto pardavimas, kas buvo pagrindu panaikinti Šengeno vizą, negali būti laikomas pakankamu pagrindu uždrausti pareiškėjai iki 2014 m. vasario 15 d. atvykti į Lietuvos Respubliką.

12Pabrėžė, jog, nepranešdamas pareiškėjai apie jos atžvilgiu priimtą 2011 m. vasario 15 d. sprendimą įtraukti pareiškėją į Sąrašą, Migracijos departamentas pažeidė ĮUTP, pareiškėjos teisę į gynybą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6, 13 straipsnius, Europos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41, 47 straipsnius.

13Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas atsisakyti išbraukti ją iš Sąrašo yra priimtas vadovaujantis jos galimu piktnaudžiavimo faktu, Ambasados nuomone, tačiau šios aplinkybės remiasi tik prielaidomis o ne įrodymais. Atitinkamai, Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas laikytinas nepagrįstu, jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

14Pareiškėja nurodė, jog administracinėje byloje nėra įrodymų, įrodančių jos piktnaudžiavimo faktą. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16, 17 punktuose numatyta, kad galutinį sprendimą dėl įtraukimo į Sąrašą priima Migracijos departamentas, todėl Migracijos departamentas privalėjo patikrinti Ambasados nuomonę dėl įtraukimo pareiškėją į Sąrašą.

15Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos A. A. skundą (b. l. 44-47) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Atsakovas dėl pareiškėjos sužinojimo apie jos atžvilgiu priimtą Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją įtraukti į Sąrašą, nurodė, kad nors tuo metu galioję teisės aktai ir neįpareigojo apie tokio pobūdžio sprendimą informuoti asmenį, kurio atžvilgiu jis buvo priimtas, tačiau apie 2011 m. vasario 15 d. sprendimą pareiškėja žinojo, nes tokio pat pobūdžio sprendimas buvo priimtas ir jos sutuoktinio atžvilgiu, kuriam apie sprendimą buvo žinoma. Nurodė, kad pareiškėjai žinant apie sprendimą nebuvo kliūčių kreiptis į teismą, o tai, kad pareiškėja dėl sprendimo teisėtumo į teismą nesikreipė, o kreipdamasi su šiuo skundu prašymo atnaujinti terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti nepateikė, tik patvirtina aplinkybę, kad administracinės bylos dalis dėl Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimo panaikinimo turėtų būti nutraukta.

17Atsakovas pažymėjo, jog nors pareiškėja butą įsigijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka, tačiau buvo nustatyta, kad šis faktas buvo fiktyvus, t. y. pareiškėja fiktyviai įsigijo butą, kurio savininke ji buvo tik vieną mėnesį (2010 m. lapkričio 19 d. – 2010 m. gruodžio 20 d.), o gavusi vizą butą iš karto pardavė kitam užsieniečiui, kuris taip pat pakartojo tą patį vizos įgijimo modelį. Be to, patikrinus duomenis valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – ir VĮ Registrų centras) ir Užsieniečių registre buvo nustatyta, kad ginčo butas, kuris buvo negyvenamas, laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2011 m. vasario 17 d., buvo perparduotas septynis kartus. Pirkėjai buvo užsieniečiai, kurie sudarius pirkimo–pardavimo sutartį kreipdavosi dėl Šengeno vizos gavimo ir gavę vizą butą iš karto parduodavo. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtino, kad nekilnojamojo turto įsigijimas tam, kad gauti vizą yra piktnaudžiavimas ir vertino, jog pareiškėjos atžvilgiu taikyti apribojimai nėra neproporcingi.

18Atsakovas dėl jo 2012 m. gegužės 7 d. rašto teisėtumo nurodė, kad, vertindamas aplinkybes dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo, jis vadovavosi Taisyklių nuostatomis. Atsakovas, vadovaudamasis Taisyklių 16, 17 punktais, kreipėsi į Ambasadą, išdavusią 2011 m. vasario 14 d. teikimą, dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo, tačiau Ambasada pateikdama 2012 m. gegužės 4 d. atsakymą prieštaravo dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo. Atitinkamai, atsakovas išbraukti pareiškėjos iš Sąrašo neturėjo teisinio pagrindo.

19Migracijos departamentas dėl teismui pateikto reikalavimo įpareigoti jį išbraukti pareiškėją iš Sąrašo pabrėžė, kad tokia teisė suteikta tik viešojo administravimo institucijai, kuriai įstatymu yra numatyta teisė spręsti tokio pobūdžio klausimus.

20Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjos A. A. skundą (b. l. 84-85) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21Atsiliepime į pareiškėjos skundą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog Migracijos departamento skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

22II.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 95-101) pareiškėjos A. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (15/5-3)4U-21 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Baltarusijos Respublikos pilietei A. A.“ bei Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. raštu priimto sprendimo Nr. (15/5-3)10K-12759 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat Migracijos departamento pareigos išbraukti pareiškėjos duomenis iš Sąrašo.

25Analizuodamas pateiktus pareiškėjos reikalavimus, pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, jog pareiškėjos atstovas su 2012 m. balandžio 2 d. prašymu dėl informacijos pateikimo kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas pateikti informaciją/dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjai Ambasadoje buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, motyvuojant tuo, kad Šengeno informacinėje sistemoje yra perspėjimas neleisti atvykti, taip pat, nesant pagrįsto sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, prašė inicijuoti procedūrą dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo. Migracijos departamentas skundžiamu 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu, išaiškinęs vizos neišdavimo priežastis (VSAT informacija apie galimą nekilnojamojo turto perpardavinėjimą, Ambasados kreipimasis į Migracijos departamentą su prašymu įtraukti pareiškėją į Sąrašą), netenkino pareiškėjos prašymo išbraukti ją iš Sąrašo. Migracijos departamentas skundžiame sprendime paaiškino, kad jis gavęs pareiškėjos atstovo prašymą, vadovaudamasis Taisyklių 16, 17 punktais, raštu kreipėsi į Ambasadą (jos siūlymu uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką), kad ji pareikštų savo nuomonę dėl sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo ir duomenų apie ją išbraukimo iš Sąrašo. Ambasada, išnagrinėjusi Migracijos departamento prašymą, 2012 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 6.1.1-471, konstatavo, kad keisti sprendimą, išbraukiant duomenis apie pareiškėją iš Sąrašo, nėra pagrindo, pareiškėjai taip pat pateikė Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (15/5-3)4U-21, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykti iki 2014 m. vasario 15 d., nurodė į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką) įrašyti pareiškėjos duomenis, taip pat į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtraukti įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo pagal 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, t. II, p. 9) (toliau – ir Šengeno konvencija) 96 straipsnį iki 2014 m. vasario 5 d.

26Teismas nurodė, jog Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kurios rodė, kad pareiškėjai buvo išduota Šengeno C tipo viza vienerių metų laikotarpiui nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki 2011 m. balandžio 2 d. (buvimo laikas – 90 dienų). Pareiškėja, teikdama duomenis vizai gauti, deklaravo esanti buto, esančio adresu ( - ), savininkė. Ambasada, kreipėsi į VSAT pareigūnus patikrinti minėto buto tinkamumą gyventi. Patikrinus butą buvo nustatyta, kad jis nėra tinkamas gyventi, buto kaimynai pareiškėjos nėra matę, be to, butas 2010 metais buvo penkis kartus parduotas. Tuo pagrindu Ambasada priėmė sprendimą atšaukti pareiškėjai išduotą vizą. Ambasada Migracijos departamentui pateikė 2011 m. vasario 14 d. teikimą Nr. 5.1.9-159, kuriuo siūlė pareiškėją trims metams įtraukti į Sąrašą. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į Ambasados pateiktas vizos atšaukimo priežastis, VĮ Registro duomenis, Užsieniečių registro duomenis, priėmė administracinėje byloje skundžiamą 2011 m. vasario 15 d. sprendimą.

27Teismas rėmėsi ĮUAP 136 straipsniu ir nurodė, jog sprendimai, priimti pagal ĮUAP, gali būti skundžiami ĮUAP ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. ĮUAP užtikrina pareiškėjai teisę žinoti apie jos atžvilgiu pagal ĮUAP priimtus sprendimus, tuo pačiu pasinaudoti teise į gynybą. Teismas nurodė, jog pareiškėjai apie skundžiamą sprendimą, priimtą pagal ĮUAP, nebuvo pranešta. Šiuo aspektu pažymėjo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr. ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą Distilerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministro delle Finanze (C-395/00), 51 p.). Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovas privalėjo informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą ir atsakovo argumentus, kad administracinė byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 dalį, laikė nepagrįstais, prieštaraujančiais šiuo aspektu suformuotai praktikai.

28Teismas rėmėsi ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. ĮUAP 133 straipsnio 3 dalis numato, kad Sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad į Sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu. Taisyklių 11(1) punkte nustatyta, kad duomenys iš Sąrašo teikiami Šengeno informacinėje sistemoje, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Sąrašą, atitinka Šengeno konvencijos 96 straipsnyje nustatytus pagrindus. Nurodė, jog minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas.

29Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Migracijos departamento skundžiamo sprendimo pagrindas buvo atitinkamų institucijų konstatuotas pareiškėjos piktnaudžiavimo faktas teikiant prašymą gauti Šengeno vizą. Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimas buvo priimtas remiantis Ambasados 2011 m. vasario 14 d. teikimu, VĮ Registro duomenimis ir Užsieniečių registro duomenimis. Institucijų duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėja ginčo buto savininke buvo laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. viza pareiškėjai buvo išduota nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja buto savininke buvo tik šiek tiek daugiau nei vieną mėnesį, gavusi vizą po penkių dienų butą pardavė. Nurodė, jog kaip turimą nuosavybę tą patį butą, esantį adresu ( - ), 2010–2011 metais deklaravo ir kiti asmenys siekdami gauti Šengeno vizą, o gavus vizą situacija kartodavosi ir butas buvo perparduodamas kitiems asmenims (Baltarusijos piliečiams) prašantiems vizos. Teismas nurodė, jog vien laikotarpiu per 2010 metus minėtas butas buvo perparduotas penkis kartus. Aplinkybės, kad asmenys tik gavę vizas butus parduodavo, pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad pareiškėjai piktnaudžiavimo faktas konstatuotas pagrįstai.

30Nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad aplinkybės dėl buto įsigijimo šį faktą vertinant bendroje situacijoje (asmenų periodinis ginčo buto įgijimas ir pardavimas) yra nesusijusios su piktnaudžiavimo veiksmais vizai gauti. Pažymėjo, jog atsakovas pagrindė 2011 m. vasario 15 d. sprendimo uždrausti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykti iki 2014 m. vasario 15 d., pareiškėjos duomenis įrašyti į Sąrašą bei duomenis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog draudimo atvykti bei įspėjimo dėl neįsileidimo įtraukimo į centrinę informacinę sistemą tikslas yra užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę, todėl pareiškėjai taikyti apribojimai yra pateisinami ir proporcingi.

31Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Taisyklių 16 punktu ir nurodė, jog duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo. Pažymėjo, jog pareiškėjo atstovas 2012 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pateikti informaciją/dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą, o nesant pagrįstam sprendimui inicijuoti pareiškėjos duomenų išbraukimą iš Sąrašo. Nurodė, jog Taisyklių 17 punkte nustatyta, kad, gavęs Taisyklių 16 punkte nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo, Migracijos departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu.

32Remdamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Taisyklių 17 punktas imperatyviai įpareigoja Migracijos departamentą, svarstant klausimą dėl užsieniečio išbraukimo iš Sąrašo, kreiptis dėl nuomonės į valstybės instituciją, pateikusią siūlymą dėl asmens įtraukimo į Sąrašą. Nurodė, jog šiuo atveju institucija pateikusi siūlymą yra Ambasada, nes Migracijos departamentas priimdamas byloje skundžiamą sprendimą vadovavosi Ambasados 2011 m. vasario 4 d. teikimu, kuriuo pareiškėjai buvo išreikštas uždraudimas į Lietuvos Respubliką atvykti trejus metus. Atsižvelgdamas į Taisyklių 17 punktą, Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos atstovo prašymą, su 2012 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (15/5-3)10K-9333, kreipėsi į Ambasadą dėl nuomonės pateikimo. Ambasada 2012 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 6.1.1-471 konstatavo, jog nėra duomenų, patvirtinančių priešingą nei teikime išdėstytą nuomonę, ir atsisakė keisti jau priimtą sprendimą. Migracijos departamentas atsisakymo pakeisti argumentus išdėstė 2012 m. gegužės 7 d. raštu priimtame sprendime. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, nurodė, jog Taisyklės nenumato Migracijos departamentui gavus institucijos nuomonę papildomai tirti nuomonėje išdėstytus argumentus. Taisyklės numato suderinimą (nuomonės gavimą) su siūlymą pateikusia institucija, todėl pareiškėjos skundo argumentai apie nepakankamą prašymo išbraukti iš Sąrašo ištyrimą yra nepagrįsti, Migracijos departamentas pagrįstai veikė teisės aktuose (Taisyklių 17 p.) nustatytos pareigos kontekste.

33Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos skundo argumentai, kad 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, yra nepagrįsti. Nurodytas sprendimas atitinka tokio pobūdžio individualiam aktui keliamus reikalavimus. Pažymėjo, jog Taisyklių 17(1) punkte yra įtvirtinta pareiga institucijai sprendimą išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo priimti per 20 darbo dienų nuo prašymo (siūlymo) išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo gavimo Migracijos departamente pateikimo, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju vien tas faktas, kad buvo praleistas trijų dienų terminas (prašymas Migracijos departamente gautas 2012 m. balandžio 2 d., sprendimas atsisakyti išbraukti iš Sąrašo priimtas 2012 m. gegužės 7 d.), nelaikytinas sprendimo panaikinimo aplinkybe.

34Įvertinęs administracinės bylos aplinkybes, patvirtinančias Migracijos departamento ir Ambasados (institucijos teikusios pasiūlymą pareiškėją įtraukti į Sąrašą) pozicijos suderinimą Taisyklių 17 punkto pagrindu, taip pat tai, kad pareiškėja nepagrindė įtikinamais įrodymais oficialiuose dokumentuose įtvirtintų faktinių aplinkybių, t. y. neįrodė piktnaudžiavimo fakto nebuvimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo naikinti administracinėje byloje skundžiamą Migracijos departamento sprendimą. Nurodė, jog, palikus galioti Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (15/5-3)4U-21 ir 2012 m. gegužės 7 d. raštu priimtą sprendimą Nr. (15/5-3)10K-12759, argumentai dėl įpareigojimo Migracijos departamentą išbraukti pareiškėjos duomenis iš Sąrašo neaptariami.

35Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos, atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjos naudai, netenkino jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

36III.

37Pareiškėja A. A. apeliaciniu skundu (b. l. 109-113) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą, taip pat priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

38Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog VĮ Registrų centro ir Užsieniečių registro duomenys negali būti laikomi įrodančiais pareiškėjos faktą. Šiuose registruose tvarkomi duomenys apie registro objektą nevertinant juridinių faktų, kuriuos tie duomenys patvirtina, teisėtumo. Minėti įrašai registruose teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, dėl juridinių faktų, kuriuos jie patvirtina, t. y. pareiškėjos veiksmų parduodant jai nuosavybės teise priklausiusį butą, teisėtumo nebuvo kreiptasi į teismą, į kitą instituciją, įgaliotą konstatuoti pareiškėjos piktnaudžiavimo faktą. Pabrėžia, jog Ambasada, Migracijos departamentas nėra įgalioti konstatuoti pareiškėjos teisės aktus konkrečiai pareiškėja pažeidė sudariusi teisėtą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

39Pažymi, jog pareiškėja, prašydama Šengeno šalių vizos ir vadovaudamasi tuo metu galiojusio Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 1V-109/V-51 reikalavimais, pateikė teisingus ir tikrovę atitinkančius duomenis, kurių pagal galiojančius teisės aktus buvo prašoma, įskaitant dokumentus, įrodančius, kad jai ir jos sutuoktiniui A. D. nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikoje įregistruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis ( - ). Pažymi, jog teisės aktai nenumato termino, kuriam laikotarpiui prašymo išduoti vizą pateikimo metu turėjo būti įsigytas nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje.

40Pareiškėjos nuomone, teisėtai atliktas nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje pardavimas, buvęs pagrindu panaikinti Šengeno valstybių vizą, negali būti laikomas pakankamu pagrindu uždrausti jai trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Ambasada nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tariamą pareiškėjos piktnaudžiavimo faktą, tokių aplinkybių nenurodė ir Migracijos departamentas. Pažymi, jog Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. rašto turinys patvirtina, kad jis priėmė sprendimą įtraukti pareiškėją į Sąrašą ir atsisakyti išbraukti iš jo, neturėdamas pareiškėjos piktnaudžiavimo faktą patvirtinančių įrodymų.

41Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tariamą pareiškėjos piktnaudžiavimo faktą sieja su ankstesnėmis buto, esančio adresu ( - ), pirkimo–pardavimo sutartimis, jų sudarymu. Pareiškėja nebuvo nurodytų pirkimo–pardavimo sandorių šalimi. Šiuo atveju sprendžiamas pareiškėjos įtraukimo į Sąrašą pagrįstumas ir turi būti vertinami pareiškėjos veiksmai ar neveikimas. Buto, esančio adresu ( - ), įsigijimo metu pareiškėjai nebuvo žinoma apie visus ankstesnius šio buto pirkimo–pardavimo sandorius. Ankstesnių šio buto savininkų veiksmai, kurie nėra pripažinti neteisėtais, nesudaro pagrindo vertinti pareiškėjos veiksmus kaip piktnaudžiavimą jai suteiktomis teisėmis.

42Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, kad pareiškėja turėtų įrodyti, kad jos teisėtai sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis ir ankstesni šio buto pirkimai–pardavimai nesusiję su jos piktnaudžiavimo veiksmais vizai gauti. Tokiu būdu pareiškėjai neproporcingai ir nepagrįstai perkeliama įrodinėjimo našta. Migracijos departamentas, įtraukęs pareiškėjos duomenis į Sąrašą ir atsisakęs juos išbraukti iš jo, turėtų įrodyti šio savo sprendimo pagrįstumą ir teigdamas, jog pareiškėja piktnaudžiavo teisėmis turėtų pagrįsti šį teiginį.

43Pareiškėja remiasi Taisyklių 16, 17 punktais ir nurodo, jog nors su Ambasada – institucija, pateikusia siūlymą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką – privaloma raštu suderinti duomenų apie užsienietį išbraukimo iš Sąrašo klausimą, tačiau galutinį sprendimą šiuo klausimu priima Migracijos departamentas. Migracijos departamentas turi vertinti visas aplinkybes ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1967/2012). Pareiškėjos teigimu, administracinėje byloje skundžiami administraciniai aktai iš esmės

44buvo pažeista jos teisė į gynybą, numatyta ĮUTP 136 straipsnyje, Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7(2007) (toliau – ir Gero administravimo kodeksas), 14 straipsnyje, EŽTK 6, 13 straipsniuose, Chartijos 41, 47 straipsniuose.

45Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą (b. l. 123-127) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog Migracijos departamentui patikrinus duomenis VĮ Registrų centre ir Užsieniečių registre pasitvirtino, kad butas, esantis ( - ), nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2011 m. vasario 17 d. buvo perparduotas net septynis kartus. Visus kartus šį butą pirkdavo užsieniečiai, kurie sudarę pirkimo–pardavimo sutartį, iš karto kreipdavosi dėl Šengeno vizos gavimo. Gavę Šengeno vizą šį butą užsieniečiai iš karto parduodavo. Pabrėžia, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įspėjimo dėl pareiškėjos neįsileidimo į Šengeno erdvę įtraukimo į centrinę Šengeno informacinę sistemą instituto vienas iš tikslų ir yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti tiek į Lietuvą, tiek į Šengeno erdvę.

47Atsakovas dėl pareiškėjos argumento, kad apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą ji nebuvo informuota, nurodo, jog sprendimo priėmimo metu, t. y. 2011 m. vasario 15 d., galiojusiuose teisės aktuose, tarp jų ir Taisyklėse, nebuvo įtvirtinta pareiga jam supažindinti asmenis su jų atžvilgiu priimtais sprendimais dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. VAĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip, įsigaliojo 2011 m. gegužės 1 d.

48Atsakovas pažymi, jog, vadovaujantis Taisyklių 9 punktu, duomenis apie užsieniečius, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus be kitų institucijų teikia Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje. Migracijos departamentas 2011 m. vasario 14 d. gavo pagrįstą Ambasados 2011 m. vasario 14 d. teikimą Nr. 5.1.9-159. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje teikiama informacija yra patikima. Migracijos departamentas, gavęs minėtą Ambasados teikimą, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, atliko papildomą tyrimą, t. y. Migracijos departamentas siekė individualaus pareiškėjos situacijos tyrimo ir vertinimo išsamumo ir visapusiškumo. Migracijos departamentas, be kita ko, remdamasis Ambasados teikime pateikta informacija, patikrino duomenis VĮ Registrų centre ir Užsieniečių registre. Atlikus minėtą tyrimą, pasitvirtino Ambasados teikime išdėstytos faktinės aplinkybės.

49Atsakovo nuomone, Taisyklių 17 punkte numatyta jo pareiga duomenų apie užsienietį išbraukimą iš Sąrašo suderinti su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, negali būti aiškinama taip, kad jis nėra atsakingas už sprendimo dėl duomenų išbraukimo iš Sąrašo priėmimą ir kad jis priimdamas minėtą sprendimą yra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti tokį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1967/2012). Nurodo, jog skundžiamame Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. rašte Nr. (15/5-3)10K-12759 prašymo išbraukti duomenis iš Sąrašo netenkinimo pagrindu laikyta ne tik Ambasados nuomonė dėl sprendimo keitimo ir duomenų išbraukimo netikslingumo, bet ir VĮ Registrų centro ir Užsieniečių registro duomenys, pagrindžiantys pareiškėjos piktnaudžiavimą fiktyviai įsigyjant nekilnojamąjį turtą.

50Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą (b. l. 128-129) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

51Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymima, jog pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia argumentus nesiedama jų su nagrinėjama byla, nevertindama byloje surinktų įrodymų visumos.

52Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje nurodo, jog jo interesus gina ir jį atstovauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (b. l. 130).

53Teisėjų kolegija

konstatuoja:

54IV.

55Apeliacinis skundas atmestinas.

56Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 4U-21, kuriuo uždrausta Baltarusijos Respublikos pilietei A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2014 m. vasario 15 d. ir 2012 m. gegužės 7 d. rašte Nr. (15/5-3) 10K-12759 išreikšto atsisakymo išbraukti pareiškėjos duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

57Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad pareiškėjai Baltarusijos Respublikos pilietei Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos Respublikoje buvo išdavusi daugkartinę Šengeno vizą, galiojusią nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. Pareiškėja, teikdama duomenis vizai gauti, deklaravo esanti buto, adresu: ( - ), savininkė. Ambasada, tikrindama duomenis apie minėtą butą, kurį kaip turimą nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje nekilnojamajį turtą nurodydavo ne vienas užsienietis, kreipdamasis dėl vizos išdavimo, gavo iš VSAT duomenų, jog aptariamas butas nėra tinkamas gyventi, o gavę vizas užsieniečiai jo savininkai, tarp jų ir pareiškėja, šį butą netrukus parduodavo. Atsižvelgdama į tai, Ambasada panaikino pareiškėjai vizą ir 2011 m. vasario 14 d. raštu Nr. 5.1.9-159 kreipėsi į Migracijos departamentą dėl uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą trejus metus. Šio kreipimosi pagrindu Migracijos departamentas 2011 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)-4U-21, kuriuo nusprendė: 1) uždrausti pareiškėjai trejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) įrašyti pareiškėjos duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietvuos Respubliką sąrašą); 3) įtraukti į centrinę SIS įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį.

58Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos nekilnojamo turto įsigijimo ir vėliau pardavimo aplinkybės neįrodo jos piktnaudžiavimo fakto.

59Nepaisant to, kad pareiškėja neginčija vizos atšaukimo, teisėjų kolegijos nuomone, siekiant nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, būtina atsižvelgti į visus pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliktus veiksmus.

60Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (2009 m. liepos 22 d. įstatymo redakcija) Šengeno viza – viza, galiojanti Šengeno valstybėse ir išduodama pagal Šengeno acquis (2 straipsnio 274 dalis). Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006 (OL L 105, 2006 4 13, p. 1) nustačiančio taisyklių, reglamentuojančių asmens judėjimą per sienas, bendrijos kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnyje, kuriame įtvirtintos trečiųjų šalių piliečių atvykymo sąlygos, 1 dalies c punkte kaip viena iš sąlygų nurodyta, kad atvykstantysis turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį <...>. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (2009 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. 1V-109/V-51 redakcija) patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo bei panaikinimo, konsultavimosi, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo ir kvietimo užsieniečiui laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką patvirtinimo tvarkos aprašo nuostatas, daugkartinė trumpalaikė viza, galiojanti iki vienerių metų, užsieniečiui išduodama tik esant vienai iš 16 punkte nurodytų sąlygų, tarp kurių yra ir reikalavimas, kad užsienietis pateiktų dokumentus, įrodančius, kad jam nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikoje įregistruotas nekilnojamasis turtas (16.4 punktas). Be to, Lietuvos Respublikoje registruoto nekilnojamojo turto savininkui užsieniečiui, norinčiam gauti vienkartinę trumpalaikę vizą, netaikomas reikalavimas turėti kvietimą laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką (14 punktas, 48.16 punktas). Taigi, užsieniečiui, turinčiam nuosavybes teise nekilnojamojo turto, registruoto Lietuvos Respublikoje, sudaromos palankesnės sąlygos vienkartinei trumpalaikei vizai gauti ir dar daugiau – nustatomos sąlygos gauti daugkartinę trumpalaikę vizą. Vienas iš tokio reglamentavimo tikslų – užtikrinti asmenų teisę nekliudomai naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, esančiu kitoje valstybėje.

61Reikalavimas kreipiantis dėl vizos išdavimo pateikti dokumentus, įrodančius, kad besikreipiančiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikoje įregistruotas nekilnojamasis turtas, nėra biurokratinis siekis formaliai rinkti dokumentus vizos išdavimo procese. Šio reikalavimo tikslas – institucijai, sprendžiančiai dėl vizų išdavimo, gauti įrodymą, pagrindžiantį vizos prašančio asmens buvimo tikslą toje valstybėje, ar dar daugiau, kaip kad yra aptariamu atveju, nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti palankesnio teisinio režimo, t. y. daugkartinę, vizą.

62Byloje nustatyta, kad kreipimosi dėl vizos išdavimo metu pareiškėja turėjo nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje registruoto nekilnojamojo turto ir prašydama išduoti vizą pateikė tai įrodančius dokumentus, todėl atitiko anksčiau minėtą sąlygą daugkartinei trumpalaikei vizai gauti.

63Tai, kad buvimas nekilnojamojo turto savininke sudarė pagrindą vizai gauti pareiškėja žinojo, nes pripažino aplinkybę (kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde), jog jai pardavus Lietuvoje turtą išnyko Šengeno vizos išdavimo pagrindas.

64Pareiškėja teigia, kad aptariamą nekilnojamąjį turtą įsigijo ir pardavė teisėtai, pirkimo-pardavimo sandoriai buvo įforminti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus, Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjos nekilnojamo turto pirkimo, pardavimo sandorių teisėtumo, tačiau pasisako, jog nagrinėjamu atveju, sandorio teisėtumo civilinių teisinių santykių prasme konstatavimas negarantuoja, kad nebuvo piktnaudžiaujama naudojantis teisėtu sandoriu sukurtomis teisėmis siekiant įgyti kitas teises.

65Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos argumentai, jog VĮ Registrų centro ir Užsieniečių registro duomenys neįrodo pareiškėjos piktnaudžiavimo fakto yra nepagrįsti. Pagal byloje esantį Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą matyti, kad pareiškėja butą įsigijo 2010 m. lapkričio 18 d., pardavė 2010 m. gruodžio 16 d. Kaip matyti iš byloje esančio Užsieniečių registro duomenų išrašo su duomenimis, susijusiais su vizų išdavimu, konsultacija su pareiškėja dėl vizos išdavimo užfiksuota 2010 m. lapkričio 25 d., sprendimas dėl vizos kelionei, kurios tikslas „Nekilnojamasis turtas“, išdavimo priimtas 2010 m. gruodžio 2 d. Viza galiojo nuo 2010 m. gruodžio 15 d. Taigi, pareiškėja, įgijusi būstą Lietuvos Respublikoje, nedelsdama kreipėsi dėl daugkartinės vizos išdavimo. Toks pareiškėjos, kaip nekilnojamojo turto savininkės, siekiančios naudotis savo turtu, elgesys suprantamas ir pagrįstas, tačiau, tai, kad vizai įsigaliojus pareiškėja iškart atvykusi į Lietuvą, 2010 m. gruodžio 16 d. butą pardavė, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja neketino naudotis jai priklausiusiu nekilnojamuoju turtu – gyvenamosios paskirties būstu. A. A. nepagrindė savo teiginio, jog nekilnojamąjį turtą skubiai pardavė „pasikeitus pareiškėjos ir jos sutuoktinio planams“, nenurodė priežasčių, kodėl pardavė butą juo net nepradėjusi naudotis, nors anksčiau nurodė ketinanti tai daryti, kadangi tuo pagrindu prašė išduoti vizą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto, ypač kitoje valstybėje, įsigijimas ir pardavimas yra pastangų ir papildomų išlaidų reikalaujantys veiksmai, apimantys būsto ar, vėliau, pirkėjo paiešką, derybas, sandorių tvirtinimą pas notarą, nekilnojamojo turto registravimą, su tuo susijusias išlaidas ir pan., kas lemia, jog sprendimai dėl būsto įsigijimo, ar jo pardavimo paprastai nepriimami skubotai.

66Pažymėtinos ir pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog aptariamas butas būdavo perparduodamas vienų užsieniečių kitiems, bei tai, kad nenustatyta, jog šie asmenys gyvendavo nurodytame bute. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tris kartus per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 20 d. iki 2011 m. kovo 9 d. butą pirko ir pardavė tie patys asmenys – V. K. ir Y. K. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad aptariamas nekilnojamasis turtas asmenų sistemiškai naudojamas ne siekiant įsigyti gyvenamąjį būstą, o nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kad gauti teisę į daugkartinę Šengeno vizą.

67Taigi, pripažįstant pareiškėjos teisę laisvai disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, nagrinėjimu atveju, išanalizavus nustatytas aplinkybes ir nesant jas paneigiančių duomenų, konstatuotina, jog nekilnojamąjį turtą pareiškėja įgijo siekdama gauti Šengeno vizą ir tai, kad būstą pardavė iškart ją gavus, rodo, jog nekilnojamojo turto įgijimo sandoris sudarytas siekiant piktnaudžiauti teise į atvykti į Lietuvos Respubliką.

68Pagal ĮUTP 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą viza panaikinama, jeigu išdavus vizą paaiškėja atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui pagrindai. To paties įstatymo 19 straipsnyje kaip vienas iš atsisakymo išduoti vizą pagrindų nurodyta tai, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų <...>. Pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 810/2009 nustatančio Benrdijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (OL L 243, 2009 9 15, p. 1) 34 straipsnio 2 dalį, viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos. Kaip minėta, pagal Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kaip viena iš trečiųjų šalių piliečių atvykymo į valstybes nares sąlygų nurodyta, kad atvykstantysis turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas. Taigi, nebelikus buvimo tikslo – naudojimosi nuosavybės teise priklausiusiu nekilnojamuoju turtu jį pardavus, viza pareiškėjai buvo panaikinta pagrįstai.

69Pažymėtina, kad vien tik nekilnojamojo turto pardavimo/netekimo faktas yra pakankamas pagrindas vizai panaikinti. Nagrinėjamu atveju, vizą išdavusi ir vėliau ją atšaukusi institucija nustatė ne tik tai, kad pareiškėja pardavė Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą, bet ir tai, kaip jau konstatuota anksčiau, kad šis turtas buvo įgytas siekiant piktnaudžiaujant teise atvykti į Lietuvą.

70Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netekęs vizos asmuo praranda teisę būti Lietuvos Respublikoje ar atvykti į ją – pagal ĮUTP 20 straipsnio 2 dalį, panaikinus vizą, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taigi, jau tuo momentu, kai viza pareiškėjai buvo atšaukta, jos teisių apimtis pasikeitė – ji prarado teisę atvykti į Lietuvos Respubliką.

71Pagal ĮUTP 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. Taigi, vien jau vizos panaikinimas gali būti pagrindu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ne tik buvo panaikinta viza, bet ir nustatyta piktnaudžiavimo požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu piktnaudžiavimas teise byloje vertinamu yra pakankamas pagrindas spręsti dėl uždraudimo užsieniečiui į Lietuvos Respubliką. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje 2011 m. vasario 14 d. rašte 5.1.9-159 išreikštas prašymas Migracijos departamentui uždrausti A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus yra pagrįstas ir teisėtas.

72Pagal ĮUTP 133 straipsnio 4 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors galutinį sprendimą dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, tačiau šio klausimo sprendimo procedūrą inicijuoja, išskyrus atvejus, kai sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba grąžinti į kilmės ar užsienio valstybę priima pats Migracijos departamentas, kitos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 9 punkte nurodytos, valstybės institucijos ar įstaigos, tarp jų ir Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos užsienyje (Taisyklių 9.6 punktas). Šios institucijos teikia asmens duomenis, nurodytus 6 punkte, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (9 punktas). Jeigu institucijos ar įstaigos kartu su duomenimis apie užsienietį nepateikia draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančių dokumentų arba pateikti dokumentai neatitinka Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, arba pateikiami neišsamūs duomenys apie užsienietį, arba kyla abejonių dėl pateiktų duomenų teisingumo ir pagrįstumo, Migracijos departamentas turi teisę paprašyti pateikti papildomus dokumentus arba pateiktus duomenis apie užsienietį patikslinti (papildyti). Išanalizavus šias teisės nuostatas, galima daryti išvadą, kad Migracijos departamentas sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą priima informacijos ir įrodymų, kuriuos pateiktė kompetentinga institucija ar įstaiga, pagrindu. Juo labiau, nagrinėjamu atveju, kai Migracijos departamentas sprendė dėl terminuoto ar neterminuoto uždraudimo atvykti į Lietuvą, pareiškėja teisę atvykti į Lietuvą jau buvo praradusi, nes buvo atšaukta jos viza. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių Migracijos departamentas iš Ambasados gautą informaciją turėjo įvertinti kitaip ir padaryti kitas išvadas nei Ambasada.

73Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus proporcingumo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ĮUTP 133 straipsnio 1 dalies nuostatas užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą apibrėžtą ar neapibrėžtą laiką. Kokiais atvejais, kokie draudimo terminai turėtų būti ĮUTP bei kiti teisės aktai detaliai nenustato. Kaip buvo nurodyta pirmiau, Lietuvos Respublikoje registruoto nekilnojamojo turto pardavimas yra pakankamas pagrindas panaikinti vizą. Šiuo atveju, konstatavus pareiškėjos veiksmuose piktnaudžiavimo požymius valstybės institucijų siekis ne tik panaikinti vizą, bet ir taikyti teisės aktuose numatytas priemones kaip sankciją už nesąžiningą elgesį yra laikytinas teisėto tikslo siekimu, t. y. siekiu užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Migracijos departamentui suteikta teisė taikyti ir neterminuotą draudimą atvykti, byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą trejus metus yra tinkama priemonė siekiamam tikslui, jis nėra akivaizdžiai neproporcingas siekiamam tikslui, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

74Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog Migracijos departamento sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus Baltrausijos Respublikos pilietei A. A. Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje kreipimosi pagrindu buvo pagrįstas ir teisėtas.

75Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog Migracijos departamentas privalėjo pranešti pareiškėjai apie 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 4U-21. Visų pirma, sprendimo priėmimo metu galiojantys ĮUTP bei Taisyklės, ar kiti teisės aktai tokios pareigos nenumatė. Pirmosios instancijos teismo nurodytos 2004 m. balandžio 29 d. m. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/38/EB dėl Sąjugnos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68, ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB, 93/96/EEB (OL L 158, 2004 4 30, p. 77) nuostatos netaikytinos, nes ši direktyva nustato naudojimosi Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus, o nagrinėjamu atveju pareiškėja yra užsienio valstybės pilietė, negyvenanti Lietuvoje, duomenų apie jos priklausymą Europos Sąjungos piliečio šeimai byloje taip pat nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu pareiškėja jau neturėjo teisės atvykti į Lietuvą, jai buvo panaikinta viza, ir apie tai pareiškėjai buvo žinoma.

76Tam, kad vėl šią teisę įgytų pareiškėjai reikėjo iš naujo inicijuoti vizos išdavimo procedūrą, kurios metu ir paaiškėjo apie taikomus apribojimus. Pagal ĮUTP 138 straipsnį, užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjai 2011 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. (15/5-3) 4U-21, įteiktas kartu su 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (15/5-3)10K-12759, kuriuos, kaip nurodo pareiškėja, ji gavo 2012 m. gegužės 16 d. Skundas dėl šių abiejų Migracijos departamento sprendimų Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotas 2012 m. gegužės 30 d., taigi nepraleidus ĮUTP 138 straipsnyje nustatyto 14 dienų apskundimo termino, todėl, nors ir nesutikdama su pateiktais teismo motyvais, teisėjų kolegija pasisako, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą atmesti atsakovo argumentus, kad bylos dalis dėl 2011 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 4U-21 turėtų būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 6 dalies pagrindu.

77Dėl Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. rašte Nr. (15/5-3)10K-12759 išdėstyto atsisakymo išbraukti preiškėją iš Sąrašo pagrįstumo, pareiškėja teisingai nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog Taisyklių 17 punkte numatyta Migracijos departamento pareiga duomenų apie užsienietį išbraukimą iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo suderinti su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, negali būti aiškinama taip, kad Migracijos departamentas nėra atsakingas už sprendimo dėl duomenų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo priėmimą ir kad Migracijos departamentas, priimdamas minėtą sprendimą, yra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti minėtą sprendimą (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1967/2012). Nepaisant to, pažymėtina, kad cituojamu teismo sprendimu atsakovo atsisakymas išbraukti pareiškėją iš Sąrašo iš esmės buvo panaikintas dėl jo ydingumo Viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų požiūriu. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos sprendime nurodyta, kad vien institucijos, kuri siūlė uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, neigiama nuomonė savaime negali būti pagrindu atmesti pareiškėjo prašymą, taip pat nurodė, kad toje byloje ginčytas atsakovo sprendimas nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas.

78Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad Migracijos departamentas turėjo papildomos informacijos – iš Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo gautus duomenis apie aptariamo buto savininkus, bei Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 89-59-3-5345 (b. l. 74) pateiktus duomenis apie aptariamame bute gyvenančius asmenis. Migracijos departamentas apie tai nurodė savo 2012 m. gegužės 7 d. rašte Nr. (15/5-3)-10K-12759 pagrįsdamas atsisakymą (tai, kad Migracijos departamentas klaidingai nurodė, jog 2011 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. 89-59-3-5345 parengė uždaroji akcinė bendrovė „( - ) komunalinės paslaugos“, nevertintina kaip bylai reikšminga aplinkybė). Migracijos departamento turimi duomenys tik patvirtino, o ne paneigė Ambasados nurodytas bei sprendimo uždrausti A. A. atvykti į Lietuvą priėmimo metu nustatytas faktines aplinkybes, byloje duomenų, apie aplinkybių, galėjusių lemti kitokį Migracijos departamento sprendimą, egzistavimą nėra. Prašyme dėl išbraukimo iš Sąrašo pareiškėja nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindu ją išbraukti iš Sąrašo. Kaip matyti iš ginčijamo 2012 m. gegužės 7 d. rašto Nr. (15/5-3)10K-12759 turinio, atsakovas įvertino pareiškėjo pateiktus argumentus, atsižvelgė į priežastis, dėl kurių pareiškėja buvo įtrauktas į sąrašą ir dėl kurių jai buvo nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė argumentų, pagrindžiančių, jog toks atsisakymas išbraukti pareiškėją iš Sąrašo neproporcingai pažeidžia jos teises, t. y. ji nenurodė, kokios teisės ar teisėti interesai vertinamu atveju yra pažeidžiami. Nesant tokių aplinkybių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigoti atsakovą išbraukti pareiškėjos duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.

79Atsižvelgdama į aptartas teisės aktų nuostatas, nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, iš dalies pakeičiant sprendimo motyvus.

80Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

81pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.

82Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

83Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi... 5. 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus... 6. 2) panaikinti Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. raštu priimtą... 7. 3) įpareigoti Migracijos departamentą išbraukti pareiškėjos duomenis iš... 8. 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.... 9. Paaiškino, kad Migracijos departamentas 2012 m. gegužės 7 d. priimtu... 10. Pareiškėja sutiko, kad pardavus Lietuvoje nekilnojamąjį turtą išnyko... 11. Pareiškėja rėmėsi ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog ĮUTP... 12. Pabrėžė, jog, nepranešdamas pareiškėjai apie jos atžvilgiu priimtą 2011... 13. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d.... 14. Pareiškėja nurodė, jog administracinėje byloje nėra įrodymų,... 15. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 16. Atsakovas dėl pareiškėjos sužinojimo apie jos atžvilgiu priimtą... 17. Atsakovas pažymėjo, jog nors pareiškėja butą įsigijo Lietuvos Respublikos... 18. Atsakovas dėl jo 2012 m. gegužės 7 d. rašto teisėtumo nurodė, kad,... 19. Migracijos departamentas dėl teismui pateikto reikalavimo įpareigoti jį... 20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų... 21. Atsiliepime į pareiškėjos skundą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė,... 22. II.... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b.... 24. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje ginčas... 25. Analizuodamas pateiktus pareiškėjos reikalavimus, pirmosios instancijos... 26. Teismas nurodė, jog Migracijos departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimas... 27. Teismas rėmėsi ĮUAP 136 straipsniu ir nurodė, jog sprendimai, priimti pagal... 28. Teismas rėmėsi ĮUTP 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog užsieniečiui,... 29. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pirmosios instancijos teismas... 30. Nurodė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, leidžiančių teigti, kad... 31. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Taisyklių 16 punktu ir nurodė, jog... 32. Remdamasis nurodytomis teisės aktų nuostatomis pirmosios instancijos teismas... 33. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos skundo argumentai, kad... 34. Įvertinęs administracinės bylos aplinkybes, patvirtinančias Migracijos... 35. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip... 36. III.... 37. Pareiškėja A. A. apeliaciniu skundu (b. l. 109-113) prašo Vilniaus apygardos... 38. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde... 39. Pažymi, jog pareiškėja, prašydama Šengeno šalių vizos ir vadovaudamasi... 40. Pareiškėjos nuomone, teisėtai atliktas nekilnojamojo turto Lietuvos... 41. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tariamą... 42. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, kad pareiškėja... 43. Pareiškėja remiasi Taisyklių 16, 17 punktais ir nurodo, jog nors su Ambasada... 44. buvo pažeista jos teisė į gynybą, numatyta ĮUTP 136 straipsnyje, Gero... 45. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 46. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi argumentais, pateiktais... 47. Atsakovas dėl pareiškėjos argumento, kad apie jos atžvilgiu priimtą... 48. Atsakovas pažymi, jog, vadovaujantis Taisyklių 9 punktu, duomenis apie... 49. Atsakovo nuomone, Taisyklių 17 punkte numatyta jo pareiga duomenų apie... 50. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų... 51. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo... 52. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijos... 53. Teisėjų kolegija... 54. IV.... 55. Apeliacinis skundas atmestinas.... 56. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos... 57. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad pareiškėjai Baltarusijos... 58. Apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismo... 59. Nepaisant to, kad pareiškėja neginčija vizos atšaukimo, teisėjų kolegijos... 60. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties... 61. Reikalavimas kreipiantis dėl vizos išdavimo pateikti dokumentus,... 62. Byloje nustatyta, kad kreipimosi dėl vizos išdavimo metu pareiškėja turėjo... 63. Tai, kad buvimas nekilnojamojo turto savininke sudarė pagrindą vizai gauti... 64. Pareiškėja teigia, kad aptariamą nekilnojamąjį turtą įsigijo ir pardavė... 65. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos argumentai, jog VĮ Registrų centro... 66. Pažymėtinos ir pagal bylos medžiagą pirmosios instancijos teismo nustatytos... 67. Taigi, pripažįstant pareiškėjos teisę laisvai disponuoti jai nuosavybės... 68. Pagal ĮUTP 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą viza panaikinama, jeigu išdavus... 69. Pažymėtina, kad vien tik nekilnojamojo turto pardavimo/netekimo faktas yra... 70. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netekęs vizos asmuo praranda teisę būti... 71. Pagal ĮUTP 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta... 72. Pagal ĮUTP 133 straipsnio 4 dalį sprendimą uždrausti (neuždrausti)... 73. Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus proporcingumo... 74. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog Migracijos departamento sprendimas... 75. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog... 76. Tam, kad vėl šią teisę įgytų pareiškėjai reikėjo iš naujo inicijuoti... 77. Dėl Migracijos departamento 2012 m. gegužės 7 d. rašte Nr.... 78. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad Migracijos departamentas turėjo... 79. Atsižvelgdama į aptartas teisės aktų nuostatas, nustatytas aplinkybes ir... 80. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 81. pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.... 82. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą... 83. Nutartis neskundžiama....