Byla 2A-1659-253/2017
Dėl sandorio pripažinimo sudarytu ir galiojančiu

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017-07-04 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sandorio pripažinimo sudarytu ir galiojančiu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas L. K. ieškiniu prašė pripažinti 0,0300 ha žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - ), esančio ( - ) pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, kurio pagrindu L. K., minėtą žemės sklypą įgijo nuosavybės teise; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, kad nuo 1969 metų jis naudojosi už tam tikrus nuopelnus Kretingos miškų ūkio suteiktu 300 kv. m žemės sklypu. Jame pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus pasistatė ir inventorizavo vasarnamį. 1991-11-04, įvyko gaisras, jo metu namelis sudegė. Ieškovui L. K. 1991-11-07 Palangos miesto valdybos potvarkiu buvo suteiktas 300 kv. m žemės sklypas (dabartinis adresas ( - )) bei 1991-12-12 leista atstatyti sudegusį poilsio namelį, paruošus ir suderinus architektūrinę planinę dokumentaciją. Buvo parengtas ir suderintas projektas, gauti reikiami leidimai ir pradėta statyba bei vykdoma žemės išpirkimo procedūra. Ieškovas 1992-05-02 pateikė prašymą bei kitus reikalingus dokumentus žemės sklypui pirkti. Palangos miesto valdyba apskaičiavo išperkamos žemės kainą – 2 948 rublių, juos ieškovas 1992-07-21 sumokėjo. Kadangi Palangos miesto valdyba išreiškė ir patvirtino savo valią sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, o suderintas pirkimo–pardavimo objektas ir kainos už jį sumokėjimas reiškia, kad šalys susitarė dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo, ieškovo atlikti sutarties vykdymo veiksmai, sumokant kainą, patvirtina sutarties sudarymo ir vykdymo faktą. Sudaromas sandoris visiškai atitiko įstatymų keliamus reikalavimus, tačiau Palangos miesto valdyboje pareikalauta įregistruoti pradėtą statybą, kuri dėl lėšų trūkumo buvo sustojusi (buvo pastatyti pamatai pagal suderintą projektą). Vėliau pasibaigė statybos leidimo galiojimas, todėl, prieš įregistruojant žemę savo vardu, ieškovas privalėjo atnaujinti statybos leidimo galiojimą bei įregistruoti statinį. Tik 2003-09-04 pavyko įregistruoti statinį (poilsio namelį, kurio baigtumas 27 proc.). Per šį laikotarpį buvo keliami vis skirtingi reikalavimai sklypo planui parengti. Ieškovas nuo 1993 metų kasmet vykdavo į Palangos miesto įvairias savivaldos atsakingas institucijas (valdybą, savivaldybę, žemėtvarkos skyrių, vėliau – Nacionalinę žemėtvarkos tarnybą) teirautis ir raginti greičiau baigti įteisinti jo vardu minėtą žemės sklypą.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2014-06-13 žemės sklypas buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu. 2014-04-23 Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius informavo, kad suformavus žemės sklypą ir įregistravus Nekilnojamojo turto registre bus sprendžiamas klausimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovas 2014-10-07 raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą nurodydamas, kad yra pasirengęs atvykti ir užbaigti sandorį pasirašant notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau 2014-11-21 raštu Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius atsisakė baigti įforminti sandorį užskaitant jau sumokėta kainą, kadangi pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus išpirkimas įmanomas tik atlikus individualų turto (žemės sklypo) vertinimą ir antrą kartą sumokėjus valstybei turto vertinime nurodytą rinkos kainą. Kadangi ieškovas faktiškai įvykdė sandorį, kuriam reikalingas notaro patvirtinimas, o atsakovė neįformino sandorio notarine tvarka, ieškovas teismo prašė pripažinti tokį sandorį sudarytu 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 58 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Palangos miesto apylinkės teismas 2017-07-04 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino, kad L. K. pagal žemės pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo nuosavybės teise 0,0300 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), registro Nr. ( - ), esantį ( - ) paskirtą L. K. 1991-11-07 Palangos miesto valdybos potvarkiu Nr. 146; priteisė iš atsakovės Nacionalinės Žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 1 700,86 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo L. K. naudai; priteisė iš atsakovės 4,73 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog žemės sklypas galėjo būti privatizuotas, nes yra visi tai rodantys ieškovo ir institucijos (Palangos miesto valdybos) veiksmai, kurie atitinka tuo metu galiojusią tvarką. Ieškovui L. K. žemės sklypas buvo suteiktas poilsio namelio statybai. 1991-11-07 Palangos miesto valdybos potvarkiu ieškovui suteikto žemės sklypo dydis (0,0300 ha) neviršija Žemės reformos įstatymo (1991-09-01 redakcija) 9 straipsnio 5 dalyje nustatyto dydžio. Nustatyta, jog ieškovas ir institucija (Palangos miesto valdyba) atliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintose Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimosi pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklėse nurodytus veiksmus, t. y. 1991-05-22 ieškovas L. K. kreipėsi į Palangos miesto valdybą su prašymu parduoti ginčo žemės sklypą, pateikė visus reikalaujamus dokumentus bei įsipareigojo už įgyjamą žemės sklypą atsiskaityti iš karto; Palangos valdybos komisijos žemės sklypo įkainojimo aktu buvo nustatyta 2 948 rublių žemės sklypo kaina, ją ieškovas sumokėjo vienkartine įmoka.
  3. Teismas darė išvadą, kad ieškovas tinkamai išreiškė savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir naudojamą žemės sklypą bei, sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje pateikti įrodymai patvirtina sandorio šalių – Palangos miesto valdybos ketinimą parduoti, o ieškovo ketinimą pirkti žemės sklypą. Ieškovas įvykdė visus norminiuose aktuose nustatytus veiksmus, tai yra pareiškė norą, prašymą pirkti žemės sklypą, ir Palangos miesto valdybai nustačius jo kainą, ją sumokėjo, o Palangos miesto valdyba ieškovui įvykdžius esminę sutarties sąlygą, t. y. sumokėjus daikto kainą, notarinės rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė. Pažymėta, kad Palangos miesto valdyba, gavusi iš ieškovo už žemės sklypą sumokėtus pinigus, turėjo imtis veiksmų, jog būtų sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi ne ieškovas, o būtent institucija parengia ir pateikia sutartį pasirašyti pirkėjui. Kadangi veiksmų, būtinų pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti Palangos miesto valdyba, jos darbuotojai, atsakingi už sutarties sudarymą, neatliko, teismas konstatavo, kad žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl valdžios institucijos, jos pareigūnų bei kitų asmenų kaltės. Konstatuota, kad L. K. savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą kitai įstatymų neuždraustai veiklai žemę įgyvendino ir įgijo teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, dėl to teismas ieškovo reikalavimą pripažinti galiojančia jam teisėtai paskirtą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį tenkino, kaip įrodytą, ir šią sutartį pripažino galiojančia 1964 m. CK 58 straipsni 5 dalies pagrindu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017-07-04 sprendimą ir atmesti ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:
    1. Ginčo žemės sklypas 1991 metais pagal galiojusius teisės aktus negalėjo būti parduotas ieškovui. Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į Žemės kodekso ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. nutarimo Nr. 89 nuostatas, žemės sklypai individualiai vasarnamių statyba galėjo būti suteikiami tik vasarnamių statybos kooperatyvams, o piliečiams galėjo būti suteikiami žemės sklypai tik individualiems gyvenamiesiems namams statyti. Todėl Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas negalėjo ieškovui suteikti žemės sklypo individualiai vasarnamio statybai, t. y. žemės sklypo prie atstatomo 1991‑11‑04 sudegusio poilsio namelio.
    2. Iki 2014 metų žemės sklypas suformuotas nebuvo, taip pat nebuvo rengiamas jo planas, t. y. nebuvo sutarties objekto, dėl to nėra galimybės pirkimo–pardavimo sandorį, kuris nebuvo sudarytas, pripažinti galiojančiu. Be to, gyvenamojo (poilsio) pastato žemės sklype faktiškai nėra, kadangi jis buvo sunaikintas gaisro metu, o naujas statinys pastatytas nebuvo, t. y. pastatyti poilsio namelio pamatai. Žemės sklype formavimo metu nebuvo jokio gyvenamojo namo, todėl namų valdos valstybinės žemės sklypas negalėjo būti formuojamas kaip namų valda. Statinio atkūrimas ar naujo pastatymas šiame kontekste reikštų naują statybą, o tai neatitinka teisinio reguliavimo. Nenustatyta kitų pagrindų, kurie leistų formuoti žemės sklypą prie poilsio pastato pamatų. Teigia, kad 1992-07-01 įmoka negalėjo būti sumokėta už namų valdą, nes prie poilsio namelio namų valdos žemės sklypas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, neformuojamas;
    3. Teismas nepagrįstai pripažino žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį sudarytu ir galiojančiu 1964-07-07 Civilinio kodekso 58 straipsnio 5 dalies pagrindu, kadangi byloje nėra duomenų ir rašytinių įrodymų, jog žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų dokumentų parengimą, kaltės;
    4. Palangos miesto valdybos sudarytas žemės sklypo įkainojimo aktas negali būti vertinamas kaip tinkamas rašytinis įrodymas. Dėl to ieškovo sumokėta vienkartinė įmoka nėra tinkamas įrodymas ir pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti šio fakto nepakako;
    5. Sandorio pripažinimas sudarytu ir galiojančiu prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, numatančioms, kad valstybinės žemės sklypai be aukciono parduodami, tik jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namas statyti ir tik jeigu asmenys naudoja namų valdų žemės sklypus.
  2. Atsiliepimu ieškovas L. K. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą ieškovas grindžia šiais argumentais:
    1. Mano, kad atsakovė remiasi teisės aktais kurių nuostatos šioje byloje nereikšmingos, nes įsigaliojo vėliau nei priimti Palangos miesto valdybos sprendimai suteikti ieškovui žemės sklypą ir leisti jame atstatyti sudegusi poilsio namelį. Ieškovas teigia, kad siekdamas privatizuoti jam paskirtą Žemės sklypą vadovavosi Žemės reformos įstatymo, galiojusio nuo 1991-09-01, 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis. Ieškovas atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, jo žemės sklype vykdoma veikla nebuvo įstatymu draudžiama, todėl jis turėjo teisę privatizuoti nekomercinei veiklai vykdyti jam suteiktą žemės sklypą;
    2. Pažymi, kad aplinkybę, jog ieškovas tapo žemės sklypo savininku pripažino ir atsakingos valstybės institucijos, kadangi 1992–1994 metais ieškovui apskaičiavo žemės mokestį, kurį ieškovas mokėjo. Pagal tuo metu galiojusios Žemės mokesčio įstatymo redakcijos 1 ir 2 straipsnius, žemės mokesčio objektas buvo tik privati žemė, o žemės mokesčio mokėtojai buvo tik privačios žemės savininkai;
    3. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovui galėjo būti suteiktas tik namų valdos paskirties žemės sklypas ir ieškovas galėjo teikti prašymą privatizuoti tik tokios paskirties žemės sklypą. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantė tokios teisės aktų interpretacijos nepateikė, ieškovo teisės išsipirkti žemės sklypą neginčijo;
    4. Nurodo, kad pateikta 1991 metų inventorinė byla patvirtina, jog sklypo preliminarūs matavimai buvo atlikti, sklypo matmenys nustatyti, inventorinėje byloje apibrėžta net žemės paskirtis – namų valdos sklypas. Ieškovas dar nuo 1993 metų siekė suformuoti žemės sklypą, tačiau tuo laikotarpiu ypač dažnai keičiantis teisės aktų nuostatoms buvo keliami vis nauji reikalavimai žemės sklypo planui parengti, kuriuos ieškovas vykdė. Ieškovas, sumokėdamas pardavėjo nurodytą kainą, mokėdamas žemės mokesčius, vykdydamas kitus valstybinių institucijų nurodymus dėl statinio registravimo, žemės planų sudarymo, pagrįstai tikėjosi, kad žemės įforminimas bus užbaigtas, pagal 1992 metais buvusias sąlygas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
  2. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
  3. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl žemės pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu. Apeliaciniu skundu atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo ieškinį tenkinti.
  4. Byloje rašytiniais įrodymais ir ieškovo paaiškinimais nustatytos faktinės aplinkybės, kad nuo 1969 metų ieškovas L. K. naudojosi Kretingos miškų ūkio jam suteiktu 300 kv. m žemės sklypu ( - ), pagal tuo metu galiojusią tvarką ieškovui buvo suteikta teisė pasistatyti laikiną poilsio namelį. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad 1991‑11-04 ieškovo L. K. medinis poilsio namelis sudegė. Palangos miesto valdybos 1991‑11-07 potvarkiu Nr. 146 „Dėl žemės sklypų suteikimo, plotų ir ribų tvirtinimo“ nuspręsta ieškovui L. K. suteikti 300 kv. m žemės sklypą ( - ). Iš Palangos miesto valdybos 1991-12-12 posėdžio protokolo Nr. 16 nustatyta, kad nuspręsta ieškovui L. K. leisti atstatyti 1991-11-04 sudegusį poilsio namelį, jam priklausančiame žemės sklype ( - ), architektūros skyriuje paruošus ir suderinus architektūrinę–planinę užduotį. Ieškovas 1992-05-22 pateikė Palangos miesto valdybai prašymą parduoti 0,0300 ha žemės sklypą ( - ), bei pateikė kitus reikiamus dokumentus. Palangos miesto valdybos komisijos žemės sklypo įkainojimo aktu nustatyta 2 948 rublių žemės sklypo, esančio ( - ), kaina. Nurodytą sumą už išperkamą žemę L. K. sumokėjo 1992 metais miesto valdybos kasoje. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2014‑06‑13 nuosavybės teisė į žemės sklypą adresu ( - ), įregistruota Lietuvos Respublikai. Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2016-05-11 teismo posėdžio garso įrašas) tiek ieškovas, tiek atsakovės atstovė patvirtino, jog nurodant ieškovui suteikto žemės sklypo adresą potvarkyje padarytas rašymo apsirikimas, jis vėliau ištaisytas. Ieškovas nurodė, kad visuose dokumentuose nurodytas adresas ( - ), nes žemės sklypo skyrimo dokumente padaryta klaida. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovas visada valdė tą patį potvarkyje nurodytą suteiktą žemės sklypą, kurio dabartinis adresas ( - ).
  5. Apeliaciniame skunde atsakovė pažymi galiojantį Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkto reglamentavimą, numatantį, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamos bylos dalyką sudaro ieškinio reikalavimas pripažinti valstybinio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį jau sudaryta ir galiojančia ir taip konstatuoti ieškovo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Byloje ieškovas iš esmės įrodinėjo, kad 1992 metais buvo išreikšta šalių suderinta valia dėl 1991-11-07 Palangos miesto valdybos potvarkiu Nr. 146 L. K. paskirto valstybinės žemės sklypo pardavimo ieškovui nuosavybės teise.
  6. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą bei sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006; 2012‑10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2012). 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis numatė, kad tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančioje CK 1.93 straipsnio 4 dalyje). Sprendžiant dėl minėtoje įstatymo normoje įtvirtintos ieškovo teisės reikalauti pripažinti sandorį galiojančiu, reikšmingomis aplinkybėmis pripažintina tai, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, taip pat tai, ar toks sandoris neprieštaravo tuo metu galiojusioms imperatyviosioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jeigu šalių veiksmai atitinka sandorio šalių suderintą valią dėl teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir panaikinimo (šioje byloje – dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ieškovų privatinėn nuosavybėn) ir tie veiksmai neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, sandoris pripažintinas sudarytu ir galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑60/2007).
  7. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ne formaliai vertino apeliantės nurodomas galiojančias Žemės įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nuostatas, bet bylos duomenis ir faktines aplinkybes vertino pagal šios bylos įrodinėjimo dalyką, t. y. ar žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris, kurį prašomą pripažinti galiojančiu (sudarytu), pagal tuo metu galiojusias teisės normas galėjo būti sudarytas.
  8. Apeliantė teigia, kad pagal galiojusius teisės aktus 1991 metais ginčo žemės sklypas negalėjo būti parduotas ieškovui. Apeliantė šį argumentą grindžia Žemės kodekso, galiojusio nuo 1971‑07-01 iki 1994-07-20, 124, 127 ir 125 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992‑02‑07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos“, galiojusio nuo 1992-02-07 iki 1993‑07-28, 4 punkto nuostatomis. Remdamasi minėtomis teisės normomis apeliantė teigia, kad žemės sklypai individualiai vasarnamių statybai galėjo būti suteikiami tik vasarnamių statybos kooperatyvams, o piliečiams galėjo būti suteikiami žemės sklypai tik individualiems gyvenamiesiems namams statyti, dėl to Palangos miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas negalėjo ieškovui suteikti žemės sklypo individualiai vasarnamio statybai, t. y. žemės sklypo prie atstatomo 1991‑11-04 sudegusio poilsio namelio.
  9. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl byloje reiškiamų reikalavimų pagrįstumo privalu tirti ir vertini byloje esančių įrodymų visumą. Tik iš įrodymų visumos teismas gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 176, 185 straipsniai). Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
  10. Vertindama anksčiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai įvertino aktualiu ginčo laikotarpiu taip pat galiojusio, žemės reformos bei žemės privatizavimo tvarką reglamentavusio, Žemės reformos įstatymo nuostatas (1991-09-01 ir 1992‑05-20 redakcijos) (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-07-25 nutarimas Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1, 3 dalys). Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numatė, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Taigi įstatyme buvo numatyta galimybė įgyti privatinę nuosavybę, be kitų nurodytų atvejų, privačių namų valdoms bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Tad byloje esantys įrodymai vertintini ir šio teisinio reglamentavimo kontekste.
  11. Ieškovas byloje nurodė, kad nuo 1969 metų naudojosi žemės sklypu prie jam priklausiusio poilsio paskirties pastato. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 1991-05-22 užfiksuoti inventoriniai duomenys apie pastatą, esantį ( - ), sudaryta namų valdos techninės apskaitos kortelė, situacijos planas. Dėl aplinkybės, kad ieškovas žemės sklypu naudojosi ginčo nekilo. Byloje esančiame 2017-04-24 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius neturi įrodymų, kokia buvo žemės naudojimo paskirtis 1991 metais, taip pat nedisponuoja 1991 metų detaliuoju ar teritorijos (dabartinis adresas ( - )) bendruoju planu. Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad ieškovui L. K. Palangos miesto valdybos 1991-11-07 potvarkiu Nr. 146 „Dėl žemės sklypų suteikimo, plotų ir ribų tvirtinimo“ nuspręsta suteikti ginčo žemės sklypą. Matyti, kad minėtu potvarkiu ieškovui suteikto žemės sklypo dydis (300 kv.m) neviršijo Žemės reformos įstatymo (1991-09-01 redakcijos) 9 straipsnio 5 dalyje nustatyto dydžio (t. y. 0,03 ha). Be to, vėlesniame Palangos miesto valdybos posėdžio 1991-12-12 protokole Nr. 16 taip pat nurodyti duomenys, kad ieškovui leista jam priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), atstatyti sudegusį poilsio namelį, paruošus ir suderinus architektūrinę–planinę užduotį. Iš bylos duomenų matyti, kad L. K. 1992 metais kreipėsi dėl pastato projekto (t. 1, b. l. 85–86). Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatas adresu ( - ), pradėtas statyti 1992 metais (t. 1, b. l. 83 ). Nors apeliantė teigia, kad žemės sklypas negalėjo būti formuojamas ir negalėjo būti ieškovui suteiktas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog Palangos miesto valdybos 1991-11-07 potvarkis Nr. 146 būtų panaikintas ar nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Byloje taip pat pateikti duomenys apie tai, kad ieškovui buvo 1992–1994 metais apskaičiuojamas žemės mokestis (t. 1, b. l. 104–107). Ši aplinkybė ir byloje esantys rašytiniai įrodymai apie 1991 m. inventorinius duomenis leidžia daryti išvadą, kad žemės sklypas buvo pakankamai individualizuotas jį identifikuoti. Taip pat vertintini ir kiti rašytiniai įrodymai apie vėlesnius šalių veiksmus dėl ginčo žemės sklypo.
  12. Žemės reformos įstatymo (1992‑05-20 redakcija) 8 straipsnio 3 dalis numatė, kad už perkamą žemę ar mišką, pirkėjo pasirinkimu, apmokama pinigais arba valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis (išskyrus žemės ūkio įmonės išmokas) arba ir pinigais, ir išmokomis bei kompensacijomis; perkamos žemės ir miško kainą bei mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Bylos duomenimis ieškovas L. K. 1992-05-22 Palangos miesto valdybai pateikė prašymą parduoti 0,0300 ha ginčo žemės sklypą ir kartu su prašymu pateikė kitus reikalaujamus dokumentus – Palangos miesto valdybos potvarkį dėl žemės sklypo suteikimo, taip pat namų valdos techninę apskaitos kortelę, pastatų inventorinių žinių dokumentą, pastatų vidaus plano eksplikaciją bei situacijos planą. Palangos miesto valdybos komisijos žemės sklypo įkainojimo aktu nustatyta 2 948 rublių žemės sklypo kaina.
  13. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Palangos miesto valdybos sudarytu žemės sklypo įkainojimo aktu. Apeliantė teigia, kad šis dokumentas negali būti vertinamas kaip tinkamas rašytinis įrodymas, nes jame nėra visų komisijos narių parašų, dokumentas taisytas ir nėra žymos „taisymu tikėti“. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant įrodymo patikimumo klausimą svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių.
  14. Kaip minėta anksčiau, byloje yra duomenys, kad ieškovas 1992-05-22 Palangos miesto valdybai pateikė prašymą parduoti jam ginčo žemės sklypą. Sklypo įkainojimo akto surašymas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių 6 punkte numatytus miesto žemėtvarkos tarnybos atliktinus veiksmus, gavus asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise. Atsakovė nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą abejoti, kad žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta žemės sklypo kaina neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-18 nutarimo Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ nuostatų. Žemės sklypo įkainojimo aktas pasirašytas komisijos pirmininko. Nors aktas pasirašytas ne visų komisijos narių, tačiau atsakovė nepateikė duomenų, kad iš esmės pažeista akto surašymo tvarka. Be to, žemės sklypo įkainojimo akte esantys taisymai atlikti nurodant didesnes sumas, o aktas pasirašytas pirkėjo. Taigi ieškovas, kaip žemės sklypo pirkėjas, savo parašu patvirtino sutinkąs su tokiu sklypo įkainojimu.
  15. Nurodydama abejones dėl žemės sklypo įkainojimo akto, kaip rašytinio įrodymo, patikimumo apeliantė kartu iš esmės teigia, kad ieškovo sumokėta vienkartinė įmoka nėra tinkamas įrodymas ir pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti šio fakto nepakako. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovo L. K. 1992 metais už žemės sklypą sumokėta suma atitinka žemės sklypo įkainojimo akte nurodytą 2 948 rublių žemės sklypo kainą. Ieškovo įmokos kvite nurodyta, kad suma mokama už išperkamą žemę. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad ieškovas minėtą įmoką atliko. Faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas gali patvirtinti įrodymų patikimumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovės reiškiamos abejonės dėl žemės sklypo įkainojimo akto, įvertinus kitus bylos duomenis, nesudaro pagrindo netikėti tokio dokumento sudarymo faktu ir jame išdėstytu turiniu.
  16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylos duomenys sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovas L. K. ir institucija (Palangos miesto valdyba) atliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių nuostatose nurodytus veiksmus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad žemės sklypas galėjo būti privatizuotas, taip pat patvirtina sandorio šalių – Palangos miesto valdybos ketinimą parduoti, o ieškovo L. K. ketinimą pirkti ginčo žemės sklypą. Nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, kaip teigia apeliantė.
  17. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostatą ir pripažino žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį sudarytu ir galiojančiu. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas L. K. tinkamai išreiškė savo valią pirkti jam skirtą ir jo naudojamą žemės sklypą bei teisės aktų nustatyta sumokėjo už žemės sklypą nustatyto dydžio kainą, taip įgyvendindamas savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn. Tačiau, ieškovui įvykdžius esminę sutarties sąlygą – sumokėti daikto kainą, Palangos miesto valdyba notarinės rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad institucijai, atsakingai už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų dokumentų parengimą, teko pareiga parengti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir, ieškovui sumokėjus žemės sklypo kainą, imtis veiksmų, kad būtų sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis. Byloje nepateikta objektyvių duomenų, kad po to, kai ieškovas už žemės sklypą sumokėjo nustatyto dydžio kainą, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su ieškovu nesudaryta dėl to, kad nebuvo visų būtinų sąlygų tokiai sutarčiai sudaryti. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas išvadai, kad žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl valdžios institucijos, jos pareigūnų bei kitų asmenų kaltės, dėl to, priimant skundžiamą sprendimą, 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies nuostata taikyta pagrįstai ir pagrįstai tenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas.
  18. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš atsakovės byloje išreikštos pozicijos matyti, jog iš esmės atsakovė neneigia, kad net ir šiuo metu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su ieškovu galėtų būti sudaroma, tačiau tokia galimybė siejama su sąlygomis, kad ieškovas atliks turto vertinimą bei sumokės už ginčo žemės sklypą rinkos kainą. Taigi matyti, kad atsakovė iš esmės neneigia galimybės, jog net ir šiuo metu ginčo žemės sklypas galėtų priklausyti ieškovui nuosavybės teise. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų ir susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas už tą patį nekilnojamojo turto objektą sumokėti antrą kartą pagal šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes neatitiktų protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei prieštarautų teisingumo principui (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys).
  19. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl esminių apeliacinio skundo aspektų ir bylos aplinkybių pasisakyta. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
  20. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą bei skundžiamą teismo sprendimą panaikinti. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Palangos miesto apylinkės teismo 2017-07-04 sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  21. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau patvirtinančių įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikta, dėl to, apeliacinį skundą atmetus, tokių išlaidų paskirstymo klausimas nenagrinėtinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

14Palangos miesto apylinkės teismo 2017-07-04 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai