Byla I-326-243/2009

1Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stulpinienės, Remigijaus Armino, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjui R. R., pareiškėjo atstovui advokatui Mariui Griciui, atsakovės Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos atstovams Giedriui Norvaišui ir Vaclovui Ramonui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Plungės rajono savivaldybės administracijai, A. R., K. P., J. S., R. L., S. L., P. R., V. M., Z. V., D. E. dėl Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2009-04-15 sprendimo Nr. V2-25-(1.12), kuriuo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, panaikinimo ir dėl įpareigojimo išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3pareiškėjas R. R. skunde nurodo, jog bendraturčio teise valdydamas žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio ( - )1434/15280 dalis nori buvusios sodybos vietoje statyti gyvenamąjį namą, tačiau Plungės rajono savivaldybės administracija neleidžia parinkti vietos sodybai, nes Žemaitijos nacionalinio parko direkcija 2009-04-15 sprendimu neišdavė planavimo sąlygų kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti argumentuodama tuo, jog nepakanka įrodymų, patvirtinančių ankstesnės sodybos buvimo faktą. Pareiškėjo teigimu, ( - )1958-1970 metų ūkinių knygų išrašai, išlikę gyvenamojo namo pamatai bei vaismedžiai (dvi trešnės) įrodo sodybos buvimo faktą. Pažymi, jog kiti bendraturčiai neprieštarauja, kad jis naudotųsi žemės sklypu ir atkurtų tėvų sodybą. Prašo panaikinti Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2009-04-15 sprendimą ir įpareigoti išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti buvusios sodybos vietoje ( - ) (b.l. 41-43).

4Pareiškėjo atstovas skundo argumentais prašo jį patenkinti.

5Atsakovė Žemaitijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsikirtimą grindžia tuo, jog neišdavė pareiškėjui planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, nes pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo sodybos buvimo fakto Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Nurodo teisinį atsisakymo pagrindą Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kuriame numatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose (b.l. 81-82).

6Atsakovės atstovai atsiliepimo motyvais prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Tretysis suinteresuotas asmuo J. S. atsiliepimu siūlo pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. J. S. teigimu, pareiškėjo nurodytoje vietoje tikrai buvo sodyba, o nesutikimą argumentuoja tuo, jog pareiškėjas paveldėjo tik dalį sklypo bendrame 15,28 ha plote, bet teisių į buvusios sodybos vietą neturi. Nurodo, jog yra žemės sklypo bendraturtis ir kad nėra nustatyta naudojimosi sklypu tvarka, todėl nesutinka, kad pareiškėjas statytų gyvenamąjį namą (b.l. 75-76). Teismo posėdžio metu tretysis suinteresuotas asmuo J. S. pakeitė nuomonę ir siūlo pareiškėjo skundą patenkinti.

8Teisėjų kolegija konstatuoja:

9bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. R. 1999-09-21 paveldėjo tėvo P. R., mirusio ( - ), nuosavybės teise valdyto 15,28 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), 1435/15280 dalis bendrojoje nuosavybėje (b.l. 45-46, 49). Naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendratučių nenustatyta. Pareiškėjas šiame žemės sklype nori statyti gyvenamąjį namą, tačiau Žemaitijos nacionalinio parko direkcija 2009-04-15 sprendimu Nr. V2-25-(1.12) atsisakė išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, motyvuodama tuo, jog nepakanka duomenų, įrodančių, kad sklype yra buvusi sodyba (b.l. 45-46, 49-52).

10Žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), ( - ) yra saugomoje teritorijoje – Žemaitijos nacionaliniame parke. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja veiklą valstybiniuose parkuose. Šio straipsnio 2 dalyje išvardintos valstybinių parko teritorijoje draudžiamos veiklos rūšys, tarp kurių įtvirtintas draudimas statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose (4 punktas); statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus (5 punktas). Apribojimai statyti naujas sodybas Žemaitijos nacionaliniame parke tik nacionalinio parko tvarkymo plane (planavimo schemoje) ir bendrojo planavimo dokumentuose nurodytose teritorijose įtvirtinti ir Žemaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 440 (byloje taikoma ginčo teisinių santykių metu galiojusi 2007-11-07 įsakymo Nr. D1-557 redakcija, galiojusi nuo 2007-11-23 iki 2009-04-26), 27 punkte. Įstatymu reglamentuotas draudimas saugomoje teritorijoje statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas teisės aktų nustatytu būdu. Žemaitijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 7 punktu buvusi sodyba apibrėžiama kaip sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais – archyviniais dokumentais arba teismo sprendimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką buvusios sodybos faktas gali būti įrodomas trimis būdais: 1) statinių ir (ar) sodų liekanų fiziniu buvimu; 2) tos teritorijos planais, žemėlapiais ir panašiais dokumentais, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) nustatant sodybos buvimo tam tikroje vietoje juridinį faktą, jeigu nėra išlikę nei fizinių, nei grafinių sodybos buvimo įrodymų. Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, jog teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas. Kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444-448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Teisiškai reikšmingų faktų nustatymas – sudėtinė institucijos sprendimo ginčijimo (skundimo) proceso dalis. Po tokių faktų konstatavimo, sprendžiama dėl apskųsto institucijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Teisinė padėtis, kai dėl teisiškai reikšmingo fakto, kurį nustačiusi įstatymų įgaliota institucija priėmė atitinkamą sprendimą, teismine tvarka, neginčijant tokio institucijos sprendimo, yra nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, neatitinka įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidėjo valios. Tokios procesinės nagrinėjamo ginčo sprendimo nuostatos išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008-02-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-39. Nagrinėjamu atveju teismas sieks nustatyti faktines aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias sodybos buvimo faktą ginčo žemės sklype, nes tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie būtini tinkamam teisės taikymui, ginčijamas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

11Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-06-11 įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį (2009-03-26 įsakymo Nr. D1-120 redakcija) 5.15 punktas apibrėžia, jog sodyba – nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais (pagalbinio ūkio, kitos (išskyrus sodų) paskirties, kaimo turizmo, sporto paskirties inžineriniais statiniais ir kitais statiniais). Sodyba, nepriklausomai nuo to, kada ji pastatyta, ar rengiamasi ją statyti, apima vientisą kompleksą atitinkamame žemės sklype išsidėsčiusių nekilnojamųjų daiktų, kurių pagrindinis yra gyvenamasis pastatas. Pareiškėjas sodybos buvimo faktui įrodyti pateikė paties padarytas fotonuotraukas, kuriose užfiksuoti, jo teigimu, buvusio gyvenamojo namo pamatiniai akmenys ir vaismedžiai (dvi trešnės) (b.l. 23-24). Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų D. E., J. S. teigimu, išlikę pamatai yra gyvenamojo namo. Administracinės bylos proceso šalys nėra specialistai, galintys konstatuoti nurodytą aplinkybę. Pripažintinas pagrįstu atsakovės atstovų argumentas, jog neįrodyta ar tai buvusio gyvenamojo namo pamatai, ar sodybos priklausinių pamatai. Proceso dalyvių teigimu, žemės sklype galėjo būti dvi sodybos – pareiškėjo tėvų ir senelių ir kad seneliams priklausiusi sodyba yra išlikusi. Pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kurioje konkrečioje vietoje 15,28 ha žemės sklype galėjo būti antroji sodyba, kada ji buvo pastatyta, kada nugriauta. Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos atstovo Giedriaus Norvaišo teigimu, išlikę pamatai nuo esamos sodybos nutolę apie 80 metrų, todėl jie gali būti išlikusios sodybos ūkinio pastato pamatai. Iš liudytojos S. J. parodymų matyti, kad jai nežinoma, kada pastatyta ir nugriauta pareiškėjo tėvų sodyba, kiek ji buvo nutolusi nuo esamos senelių sodybos, todėl jos parodymai neturi įrodomosios reikšmės. Tikslesnė informacija neužfiksuota ir ( - ) 1958 – 1960 m., 1961 – 1963 m., 1967 – 1970 m., 1971 – 1973 m. ūkinėse knygose (b.l. 53-57). Ūkinių knygų įrašai patvirtina tik aplinkybę, jog R. šeima tikrai gyveno ( - ), tačiau jų sodybos vieta neužfiksuota. Tai, jog sklype auga dvi trešnės, kurios, pareiškėjo teigimu, nurodytas 1961 – 1963 m. ūkinėje knygoje, taip pat neįrodo, jog toje vietoje yra buvusios dvi sodybos. Trešnės gali augti toje sodybos vietoje, kurioje gyveno pareiškėjo seneliai. Be to, iš atsakovės atstovų paaiškinimų matyti, kad visame Žemaitijos nacionaliniame parke yra vaismedžių ir tai vienintelė Lietuvos vieta, kur miške natūraliai auga trešnės. Aptartų motyvų pagrindu teismas daro išvadą, kad buvusios sodybos faktas nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktų fotonuotraukų, ūkinių knygų, liudytojos parodymais ir trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimais neįrodytas statinių ir sodų liekanų fizinio buvimo būdu.

12Teismas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos ABTĮ 10 straipsnio nuostatas, pareiškėjui ir jo atstovui 2009-09-01 teismo posėdžio metu išaiškino teisę buvusios sodybos faktą įrodinėti tos teritorijos planais, žemėlapiais, archeologiniais istoriniais tyrimais ir panašiais dokumentais ir atidėdamas bylos nagrinėjimą suteikė galimybę pateikti įrodymus. Pareiškėjas papildomų įrodymų nepateikė, jo atstovas nurodė, kad archeologinius istorinius tyrimus atlikti netikslinga (b.l. 113). Pareiškėjas, įrodinėdamas buvusios sodybos faktą, pateikė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo Stepono Januškos 2009-09-02 pasirašytą raštą Nr. RP3-1068 (b.l. 119). Rašte nurodyta, jog apžiūrėta ginčo sklypo dalis ir joje esančių naudmenų sudėtis. Pažymėta, jog plane nurodytoje vietoje yra natūrali pieva, pradedanti užželti pavieniais menkaverčiais krūmokšniais, jos vakarinėje dalyje yra sodybos liekanos, dvi trešnės. Teismas, vertindamas rašte užfiksuotus duomenis, konstatuoja, jog tai nėra pakankamas ir patikimas įrodymas byloje nustatant buvusios sodybos faktą. Iš rašto turinio matyti, jog buvusios sodybos liekanos nustatytos jų apžiūros būdu, tačiau sprendime aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu konstatuota, jog buvusios sodybos faktas fiziniu buvimu neįrodytas. Pažymoje nenurodyta, kad ją rengiant remtasi teritorijos planais, žemėlapiais, istoriniais – archyviniais ar panašiais dokumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu žemėtvarkos skyriaus vedėjas nėra kompetentingas specialistas, galintis konstatuoti rašte nurodytas aplinkybes, t.y. kokios konkrečiai sodybos liekanos- gyvenamojo namo ar kito statinio yra žemės sklype ir ar tai yra statinių liekanos. Iš Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos papildomai pateiktos ištraukos iš Žemaitijos nacionalinio parko funkcinio zonavimo schemos, 1995 ir 2005 metų ortofoto matyti, jog vietoje, kurioje pareiškėjas nori statyti statinius, išlikusios buvusios sodybos nėra (b.l. 124-126). Karinių žemėlapių 1942 metų ir 1980 – 1985 metų ištraukose buvusi sodyba taip pat nenurodoma (b.l. 128-129). Pareiškėjo nurodoma buvusi sodyba nei viename žemėlapyje ir plane nepažymėta, pažymėta tame žemės sklype esanti pareiškėjo senelių sodyba, kuri kaip minėta yra išlikusi. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog buvusios sodybos buvimo faktas tos teritorijos planais, žemėlapiais ir kitais dokumentais neįrodytas. Sodybos buvimo faktas gali būti įrodytas tik pagrįstas pakankamais ir patikimais įrodymais. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl atsakovė Žemaitijos nacionalinio parko direkcija pagrįstai atsisakė išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Skundžiamas administracinis aktas atitinka administraciniam aktui keliamus reikalavimus, išdėstytus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, nes jame teisingai nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurio nuostatas valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose ir Žemaitijos nacionalinio parko reglamento 7 punkto nuostatos, apibrėžiančios buvusios sodybos sąvoką. Atsakovės kompetencijai pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 (2008-09-24 įsakymo Nr. 3D-513/D1-495 redakcija) patvirtintų Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 16.2 punkto nuostatas pavesta spęsti klausimą dėl planavimo sąlygų išdavimo, kai planuojamas žemės sklypas ir valstybiniame parke. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog žemės sklypas bendrosios nuosavybės teise priklauso pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, tačiau nenustatyta naudojimosi juo tvarka. Statiniai gali projektuojami žemės sklypo dalyje, kuri pagal naudojimosi tvarką priskirta naudotis pareiškėjui, todėl nagrinėjamu atveju tai taip pat laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios negali būti išduodamas planavimo sąlygos.

13Nustatytų teisinių ir faktinių bylos aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą administracinį aktą bei įpareigoti atlikti veiksmus- išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 85 – 89 straipsniais,

Nutarė

15atmesti pareiškėjo R. R. skundą dėl Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos 2009-04-15 sprendimo Nr. V2-25-(1.12), kuriuo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti, panaikinimo ir dėl įpareigojimo išduoti planavimo sąlygas.

16Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai