Byla 2A-472-425/2009

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės, kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno (pranešėjas), Zinos Mickevičiūtės, sekretoriaujant Editai Šinkūnienei, dalyvaujant: pareiškėjui A. K.,

2suinteresuoto asmens VSDFV Panevėžio skyriaus atstovei G. K.,

3viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. K., O. L., E. M. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. K., O. L., E. M. ir E. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5Pareiškėjai A. K., O. L., E. M. ir E. Š. 2009-01-06 kreipėsi į teismą, prašydami nuo okupacijų nukentėjusių asmenų – tremtinių teisinio statuso pripažinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie buvo įrašyti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945 – 1946 m. iš ( - ), Panevėžio r., už Lietuvos ribų, ir nuo 1945 m. pabaigos slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ), Panevėžio r. Pareiškėjai nurodė, kad jų šeimai gyvenant Panevėžio mieste, jų tėvas L. K. 1945 m. gruodžio mėnesį buvo suimtas ir įkalintas, o jų motina P. K., bijodama, kad jos ir vaikų neištremtų, pakeitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno pas tetą ( - ), Panevėžio r., tačiau negalėjo legaliai gyventi ir ( - ) kaime. Šeima slapstėsi nuo tremties iki į namus sugrįžo tėvas.

6Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009-06-17 sprendimu pareiškimą tenkino iš dalies. Nuo okupacijų nukentėjusių asmenų – tremtinių teisinio statuso pripažinimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. K., gim. ( - ), O. L., gim. ( - ), E. M., gim. ( - ), E. Š., gim. ( - ), jų tėvo L. K., gim. ( - ), įkalinimo metu nuo 1945 m. pabaigos iki 1946 m. pabaigos negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

7Iš pareiškėjų paaiškinimų, liudytojų A. Š., J. Š. parodymų, bylos dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjų tėvas L. K., g. ( - ), gyvenęs Panevėžio mieste, buvo politinis kalinys, t. y. jis buvo neteisėtai represuotas apkaltinus pagal RSFSR BK 58-1a str. ir buvo laisvės atėmimo vietose Ukrainoje ir Rusijos Federacijoje nuo 1945 m. gruodžio 10 d. iki 1946 m. gruodžio. Pagal LR 1990-05-02 Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atkūrimo įstatymo 1 str., L. K. yra reabilituotas. Tėvo įkalinimo metu pareiškėjų motina P. K. ir pareiškėjai, siekdami išvengti galimų trėmimų ar kitų represijų ir toliau negalėdami legaliai gyventi, paliko savo gyvenamąją vietą Panevėžyje ir persikėlė gyventi į ( - ), Panevėžio r., pas B. Š.. Tačiau jie negalėjo legaliai gyventi ir šioje vietoje, nes nuolatos buvo perspėjami dėl galimos tremties ar kitų represijų, todėl slapstėsi pas kaimynus: V., Š., o P. K., išslapsčiusi vaikus, važiuodavusi slėptis pas savo seserį į ( - ). Šeimos slapstymasis tęsėsi, kol iš įkalinimo grįžo tėvas L. K.. Dėl šių aplinkybių, teismas sprendė, kad L. K. sutuoktinė su nepilnamečiais pareiškėjais L. K. įkalinimo metu negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Teismo nuomone, nors byloje nepakankamai surinkta duomenų apie šeimos įrašymą į tremiamųjų sąrašus, tačiau politinio kalinio nepilnamečiai vaikai yra pripažįstami tremtiniams prilygintais asmenimis, jeigu yra nustatoma, kad šeima įkalinimo metu negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (LR Asmenų, nukentėjusiųjų nuo 1993-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.).

8Apeliaciniu skundu pareiškėjai A. K., O. L., E. M. ir E. Š. prašė pakeisti skundžiamą sprendimą ir pareiškimą patenkinti – nukentėjusiojo asmens teisinio statuso pripažinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai buvo įrašyti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945-1946 m. iš ( - ), Panevėžio r., už Lietuvos TSR ribų, ir nuo 1945 m. pabaigos slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamoje vietoje ( - ), Panevėžio r. Apeliantų manymu, faktas, jog jie buvo įrašyti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945 – 1946 m. iš ( - ), Panevėžio r., už Lietuvos ribų, ir nuo 1945 m. pabaigos slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamoje vietoje ( - ), Panevėžio r., yra pilnai įrodytas. Teismas nustatė, kad P. K. su vaikais, siekdama išvengti galimų trėmimų ar kitų represijų ir toliau negalėdama legaliai gyventi, paliko savo gyvenamąją vietą, slapstėsi pas kaimynus ir pan., tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje kažkodėl nekonstatavo, kad visi pareiškėjai slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

9Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašė sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų pateiktus dokumentus bei įvertinęs liudytojų parodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939 iki 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas, suteikdamas teisę gauti tremtinio teisinį statusą 5 str. 2 d. 3 p. pagrindu, nereikalauja, kad būtų nustatytas ir įrašymo į tremiamų asmenų sąrašus faktas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2008-08-1 raštuose Nr. 36R-t-563, Nr. 36R-t-562, Nr. 36R-t-561 ir 2008-10-31 Nr. 36R-t-748 patvirtindama, kad apeliantų tėvas L. K. buvo politinis kalinys, taip pat siūlo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad tėvo įkalinimo metu šeima negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Lietuvos Ypatingasis archyvas 2007-10-16 raštais Nr. P2-8330 ir Nr. P2-8331 informavo, kad nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjų įrašymą į asmenų, numatytų ištremti 1945 – 1946 metais iš Panevėžio apskrities, nerasta. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjų pakviesti liudytojai parodė, kad šeima pasitraukė iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos siekdama išvengti ištrėmimo dėl to, kad tėvas buvo suimtas ir įkalintas, tačiau nepatvirtino įrašymo į tremiamųjų asmenų sąrašus fakto.

10Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1d.1p.).

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino pareiškimo dalies dėl nukentėjusiojo asmens teisinio statuso pripažinimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai buvo įrašyti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945-1946 m. iš ( - ), Panevėžio r., už Lietuvos SSR ribų.

13Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus juos teisingai įvertino ir padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjai A. K., O. L., E. M. ir E. Š. buvo įrašyti į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945 – 1946 m. iš ( - ), Panevėžio r., už Lietuvos SSR ribų. Pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai A. Š. ir J. Š. patvirtino, kad pareiškėjai su savo motina slapstėsi ( - ) kaime, nes pareiškėjų tėvas buvo nuteistas. Liudytojai patvirtino, kad pareiškėjų motina bijojo galimo trėmimo, nes buvo kalbos, kad gali ištremti (b.l.68). Lietuvos ypatingojo archyvo pažymomis nustatyta, kad nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose nėra duomenų apie pareiškėjų įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945-1946m iš Panevėžio apskrities už Lietuvos SSR ribų (b.l.20,23). Nesant jokių kitų įrodymų apie pareiškėjų įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945-1946m iš Panevėžio apskrities už Lietuvos SSR ribų, pripažintinas teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškėjų pareiškimo dalyje dėl nustatymo juridinę reikšmę turinčio fakto dėl pareiškėjų įtraukimo į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1945-1946m iš Panevėžio apskrities už Lietuvos SSR ribų (CPK 263str.1d.). Apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį nėra pagrindo.

14Suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į ieškinį, atstovė teismo posėdyje visiškai pagrįstai nurodė, kad LR Asmenų, nukentėjusių nuo 1939 iki 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas 5 str. 2 d. 2p. tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįsta asmenis, įrašytus į tremiamųjų sąrašus, kurie trėmimo metu pabėgo, pasislėpė arba kitaip išvengė ištrėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Įrašymo į tremiamųjų sąrašus sąlyga nebūtina ištremtų šeimų nepilnamečiams vaikams, išvengusiems tremties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų tėvą A. K. 1945m. nuteisus ir įkalinus, įkalinimo metu pareiškėjai negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Šį pareiškėjų prašytą faktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kadangi visi pareiškėjai 1945m. buvo nepilnamečiai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Nutarė

16Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai