Byla A-525-3033-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Loretai Česnavičienei

3dalyvaujant pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R. ir K. M. atstovui advokatui Pauliui Bružui,

4atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Lilijai Krezub,

5trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Žaluma“ atstovui Jonui Narkevičiui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Žaluma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims sodininkų bendrijai „Žaluma“, sodininkų bendrijai „Paežerys“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjai J. K., A. R. ir K. M. skundu (t. I, b.l.12–13), kurį patikslino (t. I, b.l. 4–6, t. II, b.l. 4–6, t. III, b.l. 13–16), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

101) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Vilniaus AVA) įstatymo nustatyta tvarka atkurti jiems nuosavybės teises į J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį ( - ) (dabartinis adresas: ( - )) natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą žemei, iki nacionalizacijos išskirstytai į atskirus sklypus;

112) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą;

123) panaikinti Vilniaus AVA 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3957-41 dalyje dėl 3,63 ha žemės, pažymėtos G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane, priskyrimo valstybės išperkamai žemei;

134) įpareigoti Vilniaus AVA įstatymo nustatyta tvarka atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą ( - ) (dabartinis adresas ( - )), grąžinant laisvą 3,63 ha žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

14Nurodė, kad 1996 m. lapkričio 16 d. Vilniaus AVA pateikė prašymą dėl J. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės ( - ), grąžinimo natūra. Vilniaus AVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius) 2007 m. liepos 20 d. informavo, kad J. K. iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, kadangi patenka į sodininkų bendrijų teritoriją. Nesutikdami su tokiu atsakymu, kreipėsi su skundu į Tarnybą ir prašė rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti jiems grąžinamo natūra žemės sklypą ir įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Tarnyba 2007 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 2B-(8.5)-K-R-M-825-1017 informavo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį Tarnyba nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų piliečių prašymų ir skundų dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nesilaikymo žemės reformos metu, todėl jų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui. Minėta institucija 2008 m. birželio 11 d. raštu Nr. 20-437 informavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 buvo paskelbtas Dūkštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – ir Dūkštų KV ŽRŽ projektas) papildymas ir juo remiantis vyksta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo procesas. Taip pat informavo, kad 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašas, kuriame pareiškėjai įrašyti 1-oje eiliškumo grupėje ir numatyta jiems atkurti nuosavybės teises į 3,63 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė J. K. Be to, Vilniaus apskrities viršininkas pažymėjo, jog pareiškėjai pasirinko, kad sklypai būtų projektuojami laisvos valstybinės žemės fondo sklypuose Nr. 95, Nr. 143, Nr. 144. Pareiškėjai, nesutikdami su tokius Vilniaus apskrities viršininko atsakymu, pateikė skundą Tarnybai. Atsakydama į šį skundą Tarnyba 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034 nurodė, kad jeigu pareiškėjai nesutinka su Vilniaus AVA 2008 m. birželio 11 d. rašte Nr. 20-437 pateikta informacija, jog Brinkiškių kaimas priskirtas rėžiniam kaimui, šį sprendimą gali apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat nurodė, kad UAB „Geovista“ surašytas 2007 m. sausio 9 d. sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d. įsakymu patvirtintų metodinių nurodymų 5 punkto nuostatų, pagal kurias toks aktas turi būti surašytas teritorinio žemėtvarkos skyriaus. Tarnyba taip pat nurodė, kad paaiškėjus, jog Brinkiškių kaimas priskiriamas į vienkiemius išskirstytai teritorijai, žemės reformos žemėtvarkos projektas turi būti tikslinamas, o jiems suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvą žemės fondą. Pažymėjo, kad Tarnyba ir Vilniaus AVA savo sprendimuose nepagrįstai nurodė, jog buvusios savininkės J. K. žemė ( - ), buvo rėžių sistemoje. Pareiškėjų nuomone, tai prieštarauja Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gegužės 14 d. pažymėjimui Nr. 606-K, kuriame nurodyta, kad Vilniaus apskrities Maišiagalos valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytas K. J. (J. K. vyras), ( - ) vienkiemyje turėjęs 10 dešimtinių žemės. Taip pat nesutiko su atsakovo teiginiais, jog jiems nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje, nes ši žemė yra valstybės išperkama, t. y. užimta sodininkų bendrijų „Paežerys“ ir „Žaluma“. VĮ Registrų centro 2008 m. lapkričio 26 d. rašte nurodyta, kad nekilnojamojo turto registre minėtų sodų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, nėra įregistruotos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės išperkama yra sodininkų bendrijų sodų užimta žemė. Iš šios įstatymo nuostatos seka išvada, kad tik ta žemė, kuri nustatyta tvarka suteikta konkrečiam asmeniui mėgėjiškam sodui steigti (bet ne visa mėgėjiško sodo teritorija) gali būti laikoma valstybės išperkama žeme. Atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kad visa žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra užimta įstatymo nustatyta tvarka sodininkų bendrijų skirtais sodų sklypais. Pareiškėjų nuomone, pagal jų su patikslintu skundu pateiktą J. K. žemės sklypo planą savininkės turėtos žemės vietoje yra 3, 63 ha laisvos žemės, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovą atkurti jiems nuosavybės teises į šią žemę. Pagal atsakovo 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41 dėl valstybės išperkamos žemės plotų patvirtinimo ir vėlesnius įsakymus (2006-05-31 Nr. 2.3-5225-41, 2006-07-20 Nr. 2.3-7127-41, 2007-03-05 Nr. 2.3-2381-41, 2008-04-08 Nr. 2.3-3957-41) visa žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų nuomone, tai prieštarauja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktui, todėl prašė panaikinti šiuos įsakymus dalyje dėl jų pretenduojamos 3, 63 ha žemės ploto.

15Atsakovas Vilniaus AVA (teisių perėmėjas – Tarnyba) atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 25–28, t. III, b.l. 24–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Nurodė, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis pateiktais dokumentais, pretendentams į savininkės J. K. žemę, t. y. pareiškėjams K. M., A. R., J. K., taip pat kitiems pretendentams (H. G., J. S., I. S., V. D.) 1999 m. birželio 4 d. parengė pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (10,93 ha) ( - ) (1999-06-04 pažymos Nr. 4508, Nr. 4509, Nr. 4510, Nr. 4511, Nr. 4512, Nr. 4513, Nr. 4514). Remiantis šiomis pažymomis, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projekte visiems minėtiems pretendentams buvo suprojektuotas natūra grąžintinas bendras 10,93 ha ploto žemės sklypas ( - ). Vilniaus AVA 2004 m. spalio 19 d. sprendimais Nr. 2.5-41-19133, 2.5-41-19131, 2.5-41-19132, 2.5-41-19130 keturiems pretendentams (V. D., H. G., I. S., J. S.) buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į jiems tenkančią žemės dalį (iš viso į 7,30 ha). Tuo tarpu pareiškėjai su suprojektuotu žemės sklypu nesutiko ir nepasirašė 2000 metais rengto žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais žiniaraštyje. 2003 m. gegužės 22 d. pareiškimu pareiškėjai atsisakė jiems kartu su kitais pretendentais 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoto sklypo dalies. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-(41) paskelbtame Dūkštų KV ŽRŽ projekto papildyme pareiškėjai pakartotinai buvo įtraukti į piliečių, pageidaujančių minėtoje kadastro vietovėje susigrąžinti žemę, mišką vandens telkinį natūra ar gauti nuosavybėn neatlygintinai bei pirkti naudojamą asmeninio ūkio žemę, sąrašą kaip pirmosios eilės pretendentai, kuriems žemės sklypai sugrąžinami natūra. Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, pareiškėjams buvo suprojektuoti keturi 3,63 ha bendro ploto žemės sklypai (Nr. 1401-1, 1401-2, 1402, 1403). Kaip matyti iš projektavimo darbų įvykdymo akto, pareiškėjai vėl nesutiko su jiems suprojektuotais sklypais. Pareiškėjai savo nesutikimą su jiems jau antrą kartą suprojektuotų žemės sklypų vieta ir ribomis grindė tuo, kad esą Brinkiškių kaimas, tame tarpe ir J. K. žemė, nepriklausė rėžių sistemai. Tokią aplinkybę pareiškėjai nurodė savo skunde Tarnybai. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Tarnybos pavedimą papildomai išnagrinėti šį klausimą, 2008 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. SR-4309-(1.12) kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Brinkiškių II kaimas buvo rėžinis (neišskirstytas į vienkiemius), ar išskirstytas į vienkiemius. 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo gautas Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymas, kuriame nurodyta, kad archyve saugomuose fonduose dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad Vilniaus – Trakų apskrities, Maišiagalos valsčiaus Brinkiškių II kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, nerasta. Pareiškėjai kaimo išskirstymo į vienkiemius plano, kuris leistų teigti, jog kaimas yra nerėžinis, nepateikė. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokio archyvinio dokumento, kuriame būtų nurodyta konkreti buvusios žemėvaldos vieta tame kaime. Nesutikdami su suprojektuoto žemės sklypo vieta pareiškėjai pateikė teismui tik jų pasamdytos įmonės UAB „Geovisata“, kuri nevykdo žemės reformos žemėtvarkos darbų Dūkštų kadastro vietovėje, parengtą 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą bei prie jo pridėtą buvusios savininkės J. K. sklypo planą. Atsakovas akcentavo, kad šis planas nėra dokumentas, tiksliai nurodantis buvusios valdos ribas vien dėl to, kad pareiškėjų norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos remiantis tik liudytojų, kurie nacionalizacijos metu buvo mažamečiai, parodymais, o ne archyvine medžiaga. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A2-703/2007), kurioje išaiškinta, kad sklypo ribų apžiūrėjimo aktas nėra istorinių sklypo ribų įrodymas. Be to, pareiškėjų teismui pateiktas iki 1940 metų nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribų kartografavimas atliktas ne teritorinio žemėtvarkos skyriaus, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos (toliau – ir Metodiniai nurodymai) 5 punkte. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamoje vietoje vien tik pagal 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir prie jo pridėtą planą, taikant nuosavybės teisių atkūrimą išskirstytose į vienkiemius teritorijose reglamentuojančias teisės normas. Be to, net ir hipotetiškai pripažinus, kad buvusi savininkė J. K. iki nacionalizacijos 10,93 ha žemės sklypą valdė būtent pareiškėjų nurodytoje vietoje, pareiškėjų reikalavimas grąžinti žemę natūra negalėtų būti įgyvendintas, nes šis sklypas pagal dabartinį teritorijos suskirstymą patektų į sodininkų bendrijų „Paežerys“ ir „Žaluma“ teritorijas, kita dalis būtų užimta privačia namų valda, o sodininkų bendrijoms skirta žemė ir namų valdų sklypų užimta žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjai, teigdami, kad valstybės išperkamai žemei gali būti priskirta tik ta žemė, kuri nustatyta tvarka suteikta konkrečiam asmeniui mėgėjiškai sodui steigti, neteisingai aiškina Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokia žemė atitinka sąvoką „užimta sodininkų bendrijos sodų“, todėl įstatymo nuostata apie valstybės išperkamą sodininkų bendrijos žemę, turi būti aiškinama sistemiškai kartu su kitais teisės aktais. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme nenurodyta, kad išperkama tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypais (mėgėjiškų sodų sklypais), todėl iš šio teisinio reguliavimo darytina išvada, kad valstybė iš piliečių išperka ir atlygina nustatytais būdais už žemę, užimtą mėgėjiškų sodų, kurių teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1 d.). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11-572/2004), kurioje nustatyta, kad visa sodininkų bendrijai skirta teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai žemei. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų nurodytas ginčo sklypas valstybės išperkama žeme pažymėtas dar 1999 m. liepos 28 d. įsakymu 2263-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, kuriuo vadovaujantis buvo rengiamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3228-41 patvirtintas Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projektas. Pažymėjo, jog apie Vilniaus rajono visų kadastro vietovių ŽRŽ projektų viešąjį svarstymą nustatyta tvarka buvo skelbiama 2000 m. rugpjūčio 24 – 30 d. Vilniaus krašto savaitraštyje „Draugystė“, tačiau duomenų, kad pareiškėjai dėl Dūkštų kadastro vietovės 2000 metų žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėtos sodininkų bendrijų teritorijos, kuri iš piliečių valstybės išperkama, reiškė pretenzijas, nėra.

17Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Žaluma“ atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 16–18) su skundu nesutiko.

18Nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad jiems nuosavybės teisės turi būti atkuriamos grąžinant J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą natūra turėtoje vietoje. Teigė, kad nepaisant to, kokia tvarka pareiškėjams bus atkuriamos nuosavybės teisės (ar kaip į žemę, kurioje iki nacionalizacijos buvo rėžių sistema, ar kaip į išskirstytą į vienkiemius), Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas nustato, jog žemė, užimta sodininkų bendrijų sodų, yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Todėl pareiškėjų reikalavimas atkurti jiems nuosavybės teises natūra į J. K. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą Brinkiškių kaime negalėtų būti įgyvendintas. 1989 m. lapkričio 30 d. valstybiniu žemės naudojimo teisės aktu SB „Žaluma“ buvo suteikta neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 120,3 ha žemės, kurios ribos nurodytos žemės naudojimo plane. SB „Žaluma“ užsakymu yra parengtas tiksliųjų geodezinių matavimų žemės sklypo planas, kuris derinamas su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi.

19II.

20Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu (t. IV, b.l. 78–88) skundą patenkino ir panaikino Vilniaus AVA įsakymus: 1999 m. liepos 28 d. Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 15 d. Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 2.3-3957-41 dalyje dėl 3,63 ha žemės sklypo ploto, buvusios savininkės J. K. turėtoje vietoje, esančio esantį ( - ) (dabartinis adresas: ( - )), priskyrimo valstybės išperkamai, kaip užimtai sodų bendrijų „Žaluma“ ir „Paežerys“; panaikino Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034; įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams J. K., A. R. ir K. M. į buvusios savininkės J. K. 3,63 ha laisvą žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

21Nustatė, kad skundžiamu Vilniaus AVA 1999 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 2263-41, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 2.3-2381-41 ir 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-(41) Vilniaus AVA nustatė, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama. Pareiškėjai kartu su kitais pretendentais 1996 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises dėl buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę ( - ), grąžinant ją natūra, ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjai yra tinkami pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą ( - ). Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 22 d. priėmė įsakymą Nr. 3228-41, kuriuo patvirtino J. A. individualios įmonės 2000 metais parengtą Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Dūkštų KV ŽRŽ projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Pagal šį įsakymą, pareiškėjams kartu su kitais pretendentais buvo suprojektuotas sklypas ( - ). Pareiškėjai 2001 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą Vilniaus Dūkštų žemėtvarkos skyriui dėl žemės grąžinimo natūra, kuriame nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo pagrindu suprojektuotame sklype ( - ) atkurti nuosavybės teises jie atsisako ir pageidavo į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą nuosavybės teises atkurti natūra buvusioje vietoje. Pakartotinai 2003 m. gegužės 22 d. pareiškimu pareiškėjai nurodė, kad atsisako jiems priklausančios dalies suprojektuotoje vietoje ir pageidauja jiems priklausančią žemės dalį Brinkiškių kaime grąžinti natūra. Tuo tarpu kitiems pareiškėjų giminaičiams buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – žemę, esančią ( - ) (Vilniaus AVA 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19133 V. D. 3,67 ha, 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19131 H. G. 1,21 ha, 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19132 I. S. 1,21 ha, 2004-10-19 sprendimu Nr. 2.5-41-19130 J. S. 1, 21 ha). Žemėtvarkos projektus Dūkštų vietovėje rengusi UAB „Minorantė“ pateikė paaiškinimą Vilniaus AVA, kad 2002 – 2003 metų žemėtvarkos projektą rengęs matininkas A. K. paženklino natūroje ir išbraižė plane namų valdos žemės sklypą Nr. ( - ) pareiškėjams, tačiau, paaiškėjus, kad ši teritorija yra priskirta SB „Žaluma“, pareiškėjams nuosavybės teisių atkūrimas į žemę šioje vietoje buvo sustabdytas, kadangi tai yra valstybės išperkama žemė, nors pripažino, kad tuo metu šioje teritorijoje natūroje sodo sklypelių nebuvo suformuota. Pareiškėjų iniciatyva UAB „Geovisata“ parengtas 2007 m. sausio 9 d. „Sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas“, prie kurio pridėtas buvusios savininkės J. K. žemės sklypo planas, parodantis su kokiais sklypais ribojosi J. K. žemė. Pareiškėjai neginčijo, jog apie 8,26 ha žemės yra SB „Paežerys“ teritorijoje, 0,67 ha – SB „Žaluma“ teritorijoje, 2,00 ha – privatizuota namų valda (kad. Nr. ( - ) priklausanti G. T. ir O. T.). Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į 2007 m. kovo 6 d. pareiškėjų skundą Nr. 21-495, 2007 m. liepos 20 d. raštu Nr. SR-2774-(1.12) informavo pareiškėjus ir Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamentą, kad J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės teisių atkūrimas minėtoje vietoje negalimas. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus atsakymu, skundu kreipėsi į Tarnybą, prašydami rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti pareiškėjams grąžinamo natūra žemės sklypo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Tarnyba, vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui. Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyrius 2007 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. SR-2774-(1.12) informavo Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją ir pareiškėjus, kad rengiant 2000 metų Dūkštų KV ŽRŽ projektą, pareiškėjai atsisakė nuo jiems nepatikusioje vietoje suprojektuotos 3,63 ha žemės sklypo dalies. Nurodė, kad buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės atkūrimas toje vietoje negalimas. Vilniaus AVA 2008 m. birželio 11 d. raštu Nr. 20-437 į 2008 m. kovo 31 d. pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ( - ), pareiškėjams ir Tarnybai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 buvo paskelbtas Dūkštų žemėtvarkos projekto papildymas ir jo pagrindu vyksta žemėtvarkos projekto rengimo procesas. Taip pat nurodė, kad 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašas, kuriame pareiškėjai yra įrašyti I eiliškumo grupėje ir jiems numatyta atkurti nuosavybės teises iš viso į 3,63 ha žemės plotą, kurį iki nacionalizacijos valdė buvusi žemės savininkė J. K.. 2008 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Dūkštų seniūnijos Dūkštų 4124 kadastro vietovės teritorijoje 2008 metų rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto žemės, miško sklypų projektavimo darbų įvykdymo akte pareiškėjai nurodyti kaip atsisakę jiems skirtos žemės, nes žemė suprojektuota ne buvusio savininko žemės vietoje. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjų 2008 m. liepos 3 d. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ( - ), 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034 nurodė, kad Brinkiškių kaimas priskiriamas rėžiniam kaimui, ir paaiškino, jog nustačius, kad Brinkiškių kaimas priskiriamas į vienkiemius išskirstytai teritorijai, žemės reformos žemėtvarkos projektas turi būti tikslinamas, o pareiškėjams suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvos valstybinės žemės fondą. Taip pat pažymėjo, kad tokiu atveju pareiškėjai už valstybės išperkamą žemę turėtų pasirinkti Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytą atlyginimo būdą ir pareiškėjams nuosavybės teisės bus atkurtos pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytą IX eiliškumo grupę. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2008 m. rugsėjo 25 d. atsakyme Nr. R2-166 į Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus paklausimą, ar vietovėje, kurioje pareiškėjai nori atkurti nuosavybės teises, buvo rėžinis kaimas, nurodė, kad archyve saugomuose fonduose dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad Vilniaus – Trakų aps. Maišiagalos vls. Brinkiškių II k. buvo išskirstytas į vienkiemius, archyve saugomuose fonduose nerasta.

22Teismas atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 23 punktą, į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3228-41 patvirtintas Dūkštų žemėtvarkos projektas buvo parengtas galiojant 2000 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 108 redakcijos Metodikai, o 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 3957-414 patvirtintas šio žemėtvarkos projekto papildymas – 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-159 redakcijos Metodikai, pažymėjo, jog tokių redakcijų Metodikoje dėl žemės grąžinimo natūra į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose nustatytas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas, t. y. piliečiams pageidaujant susigrąžinti žemę natūra, grąžinamos žemės poreikis palyginamas su kaimo teritorijoje turimo laisvos valstybinės žemės fondo plotu, įskaitant ir tų piliečių naudojamą asmeninio ūkio žemės plotą. Kai natūra grąžintino žemės ploto yra mažiau, dėl grąžinamų natūra žemės sklypų projektavimo sprendžiama šių piliečių susirinkime, įforminant protokolu (visiems pretendentams proporcingai sumažinti grąžinamos žemės plotą ir pan.). Padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus ta prasme, kad vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta, t. y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus ir formuojant grąžinamos natūra žemės sklypus bei nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas neatsižvelgiama, išskyrus Metodikoje numatytą išimtį. Remdamasis įsakymu Nr. 108 patvirtintos Metodikos 44.4 punktu, 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo redakcijos Metodika, taip pat įsakymu Nr. 3D-159 patvirtintos Metodikos 64.4 punktu, pabrėžė, jog akivaizdu, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, suteikiant sklypą buvusio rėžinio kaimo teritorijos ribose, laikytinas nuosavybės teisių atkūrimu turėtoje vietoje. Pažymėjo, jog, išsamiai išanalizavęs byloje surinktus dokumentus, neturi pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad Brinkiškių kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis ar išskirstytas į vienkiemius, t. y. nei pareiškėjai, nei atsakovas negalėjo teismui pateikti įrodymų, kurie neginčytinai būtų pagrindas spręsti, kokia žemėvaldos sistema iki nacionalizacijos buvo Brinkiškių kaime. Nurodė, jog esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė teismui dokumentų ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjų pateiktus dokumentus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997-05-14 pažymėjimas Nr. 606-K, UAB „Geovisata“ 2007-01-09 parengtas žemės sklypo, į kurį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas bei prie jo pridėtas buvusios žemės savininkės J. K. žemės sklypo planas), vadovaujantis bendraisiais protingumo ir teisingumo kriterijais, konstatuotina, kad atsakovas, net ir preziumuodamas, kad Brinkiškių kaimas buvo rėžinis, neturėjo pagrindo, sudarydama Dūkštų žemėtvarkos projektą, neatsižvelgti į pareiškėjų iniciatyva parengtą UAB „Geovisata“ J. K. Brinkiškių kaime valdyto žemės sklypo vietą, ribas ir planą. Nesutiko su teiginiu, kad UAB „Geovisata“ sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas nėra dokumentas, tiksliai nurodantis buvusios valdos ribas vien jau dėl to, kad pareiškėjų norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos, remiantis tik liudytojų, nacionalizacijos metu buvusių mažamečiais, parodymais, o ne archyvine medžiaga. Pažymėjo, jog atsakovas pats sau prieštarauja, nes žino, kad tokia archyvinė medžiaga nėra išlikusi. Be kita ko, iš Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus pareiškėjams ir Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamentui adresuoto 2007 m. gruodžio 19 d. rašto Nr. 5R-5223-(1-12) matyti, jog Vilniaus AVA neginčija pareiškėjų jai pateikto žemės sklypo, į kurį nuosavybės teises jie prašo atkurti, vietos ir ribų, nes nurodo, kad „buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos valdytas 10,93 ha ploto žemės sklypas šiuo metu patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl atkūrimas minėtoje vietoje negalimas“. Todėl net ir preziumuodamas, kad Brinkiškių kaimas, taigi ir J. K. nuosavybės teisėmis valdyta žemė, iki nacionalizacijos buvo rėžiniame kaime, o ne į vienkiemius išskirstytoje teritorijoje, spręsdamas nuosavybės teisių pareiškėjams atkūrimo klausimą, Vilniaus AVA neturėjo pagrindo neatsižvelgti į UAB „Geovisata“ pateiktą sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Be to, kaip matyti iš G. M. individualios įmonės „G.M.“, remiantis Nekilnojamojo turto registro kadastro žemėlapio duomenims, parengto buvusios savininkės J. K. žemės sklypo (10,93 ha) plano, apibrėžiančio J. K. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo ribas, sklypas, į kurio dalį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra prie Vilnojos ežero, todėl laikytina, kad šis sklypas turi skirtingas gamtines savybes, nei visas Dūkštų žemėtvarkos projektu projektuojamas žemės masyvas. Konstatavo, kad žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, galėjo būti projektuojamas, atsižvelgiant į pareiškėjų atsakovei pateiktą buvusios savininkės J. K. valdytos žemės ribas ir vietą, t. y. atsižvelgiant į UAB „Geovisata“ parengtą sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir planą.

23Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pagal dabartinį teritorijos pasiskirstymą 10,93 ha žemės sklypas, esantis ( - ), patenka į SB „Paežerys“ (apie 8,26 ha) ir SB „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo (2 ha) yra užimta privatizuota namų valda, kad. Nr. ( - ). Su tokia atsakovo pozicija sutiko ir pareiškėjai, kurių Vilniaus AVA pateiktame UAB „Geovisata“ sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte pateikta to paties turinio informacija. Tačiau šalių pozicijos šiuo aspektu skiriasi dėl to, ar 3,63 ha žemės J. K. valdytos žemės, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra priskirtina valstybės išperkamai, kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte. Teismas, remdamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 4 punktu, pabrėžė, jog žemės sklypo užimtumą sodininkų bendrijos sodų žeme gali patvirtinti žemės sklypo įsigijimo teisėtumas ir žemės naudojimą patvirtinantis teritorinio planavimo dokumentas. Tuo tarpu nei Tarnyba, nei tretieji suinteresuotieji asmenys nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kad ginčo sklypas (3,63 ha) yra laisvas ir neužimtas. Remiantis byloje esančiais įrodymais, pagal VĮ Registrų centro 2008 m. lapkričio 26 d. raštą Nekilnojamojo turto registre minėtų sodų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, nėra įregistruotos. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. A33-551-(7.2) nurodė, kad sodininkų bendrijų teritorijų ribos netikslintos nuo tada, kai žemės sklypai buvo perduoti sodininkų bendrijoms neterminuotam naudojimui, t. y. neneigė, kad SB „Žaluma“ žemės sklypo ribos netikslintos nuo 1989 m. spalio 6 d., o SB „Paežerys“ – nuo 1988 m. balandžio 22 d. Nurodė, jog SB „Žaluma“ teismui pateikė 2010 m. gegužės 10 d. sudarytą sutartį Nr. 05.10-1, kuri patvirtina, jog tik tą dieną SB „Žaluma“ susitarė dėl geodezinių darbų atlikimo ir SB „Žaluma“ žemės sklypo, esančio ( - ), pertvarkymo projekto parengimo. SB „Žaluma“ teismui pateiktame 2010 m. vasario 22 d. kolektyviniame pareiškime taip pat neįvardijo konkretaus dokumento, kuriuo remiantis galima nustatyti aiškias SB „Žaluma“ priklausančios žemės ribas, o nesutikimą su pareiškėjų reikalavimais pagrindė paaiškindami, kad žemės plotas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėjai, yra Vilnojos ežero pakrantėje, kad ši teritorija yra patogiausia ir bene vienintelė vieta bendrijos nariams ir jų svečiams prieiti prie ežero vandens ir naudotis paplūdimiu, kad šioje vietoje bendrija organizuoja ir rengia bendruomenės susirinkimus, šventes, todėl, jei pareiškėjams būtų atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, būtų pažeistos visuomenės teisės ir teisėti interesai. Be kita ko, kolektyviniame pareiškime tvirtinama, kad SB „Žaluma“ patirtų ir finansinę žalą, nes iš jos lėšų minimas žemės plotas yra ir buvo tvarkomas, renkamos šiukšlės, įrenginėjami suoliukai, sūpynės, laužavietės ir kt. Tačiau pastaruosius SB „Žaluma“ kolektyvo narių pareiškime nurodytus argumentus paneigia antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-41-2010, kuriame konstatuota, kad 2010 m. rugsėjo 23 d. sklypai ( - ) ir ( - ), esantys ( - ), yra apaugę didele žole ir krūmais, yra niekieno neprižiūrimi, nesimato jokių požymių, kad jie būtų naudojami rekreacijai, poilsiui ar kitokiai veiklai ir prie šio protokolo pridėtos minėtų sklypų fotonuotraukos. Konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti išvadą, kad 3,63 ha ginčo teritorija yra laisva (neužstatyta) ir realiai nenaudojama sodininkų bendrijų poreikiams netgi poilsio ir rekreacijos tikslams, nėra prižiūrima, tvarkoma, į ją nėra investuojama, o tokios aplinkybės yra pagrindas išvadai, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra laisva ir ginčo žemei nėra realaus visuomenės poreikio. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A7-722/2004), įvertinęs tai, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad žemė, į kurią nuosavybės teises prašo atkurti pareiškėjai, naudojama sodininkų bendrijos narių poilsiui prie ežero, o tai tik antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais gerbūvio elementais, kurie, kolegijos manymu, negali būti saugomi pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, padarė išvadą, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduojama atkurti nuosavybę, realiai ir faktiškai yra laisva, o galimybė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje tinkamai netirta ir nesiaiškinta.

24III.

25Trečiasis suinteresuotas asmuo SB „Žaluma“ pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 94–96), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

261. Nesutinka su teismo išvada, jog byloje nepateikta įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų teiginį, kad ginčo sklypas yra laisvas ir neužimtas. Teigia, jog į bylą buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys teisėtą ir nenuginčytą žemės sklypo naudojimo pagrindą – 1989 m. lapkričio 30 d. Valstybinio žemės naudojimo teisės aktas su žemės planas, SB „Žaluma“ priskirto 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkiu Nr. 174 p žemės sklypo tiksliųjų geodezinių matavimų planas, kuris suderintas su Dūkštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autore ir buvo rengiamas, remiantis pirminiais žemės suteikimo dokumentais – žemės naudojimo planu.

272. Teismas sprendimo motyvo dėl to, kad SB „Žaluma“ vardu neįregistruotas turtinis vienetas Nekilnojamojo turto registre, nepagrindė jokia teisės norma. Pabrėžia, jog nėra jokio teisės akto, kuris įpareigotų sodininkų bendrijas įregistruoti skirto žemės sklypo aplinkines ribas Nekilnojamojo turto registre. Be to, sodininkų bendrijos aplinkinės ribos suderintos Vilniaus AVA Žemės tvarkymo departamente 2009 m. gruodžio 22 d., o patvirtintas aplinkinių ribų planas buvo pateiktas teismui. SB „Žaluma“ skirto žemės sklypo ribos nustatytos 1989 m. spalio 6 d. žemės sklypo naudojimo planu, kuris yra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, nepriklausomai nuo jo sudarymo datos.

283. Remiasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktu, 4 straipsnio 2 dalimi, Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir pabrėžia, jog šiuo atveju ginčo teritorija naudojama sodininkų, tenkina visuomenės poreikius ir yra naudojama kaip rekreacinė zona.

294. Nurodo, jog atsakovas pareiškėjams buvo suformavęs žemės sklypus, į kuriuos atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra, nėra kliūčių. Todėl kyla klausimas dėl teismo išvados, kad privatus interesas neproporcingai nukentėtų dėl visuomenės dalies interesų, pagrįstumo.

305. Pažymi, jog antstolio M. D. 2010 m. rugsėjo 23 d. protokole, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nebuvo išskirtos teritorijos, kuriomis naudojasi SB „Žaluma“ ir SB „Paežerys“.

316. Teismas, įpareigodamas atsakovą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į buvusios savininkės J. K. 3,63 ha laisvą žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ sudarytame žemės sklypo plane, peržengė savo kompetencijos ribas, nes bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Tiks nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą būtent tokiose ribose, galėtų būti nustatytas minėtas įpareigojimas. Tuo tarpu minėtas sklypo planas negali būti prilyginamas archyviniam dokumentui, pagal kurį atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat jis sudarytas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

32Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 131–134) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjų skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat jame sutinkama su teismo sprendime pateiktais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

331. Nesutinka su teiginiu, kad sodininkų bendrijų naudojama žemė neprivalo būti registruojama Nekilnojamojo turto registre, nes registre gali būti registruojamos visos teisės, įskaitant ir naudojimo teisę. Be to, SB „Žaluma“ dėl ginčo žemės sklypo taip pat nėra sudariusi atitinkamos nuomos ar pirkimo – pardavimo sutarties su valstybe (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str.).

342. Atsižvelgdamas į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą, Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, pabrėžia, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklype pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą būtų suformuoti ir pažymėti riboženkliais žemės sklypai, priklausantys SB „Žaluma“ ir SB „Paežerys“ sodininkams, todėl akivaizdu, kad ginčo žemė nėra užimta trečiųjų asmenų sodų. Atitinkamai tokia žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktą negali būti priskiriama valstybės išperkamai.

35Atsakovas Tarnyba (Vilniaus AVA teisių perėmėjas) atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 137–140) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti apeliacinį skundą, o pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

361. Nesutinka su teismo išvada, jog ginčo žemės sklypas yra laisvas ir neužimtas. Pabrėžia, jog LTSR Ministrų tarybos 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkis Nr. 174 p, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 358 yra pakankami įrodymai, kad ginčo sklypai patenka į sodininkų bendrijoms teisėtai skirtą ir jų naudojamą žemę. Minėti žemės skyrimo aktai yra teisėti ir nenuginčyti, jais privalo vadovautis ir apskrities viršininkas. Tuo tarpu teismas tokių dokumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

372. Sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nėra teisės akto, pagal kurį kiekvienai sodininkų bendrijai bet kokiu atveju būtų privalu atlikti tiksliuosius išorinių ribų kadastrinius matavimus ir atlikti tokių ribų registraciją.

383. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo teritorija yra laisva ir realiai nenaudojama sodininkų bendrijų poreikiams tenkinti, nepagrįsta. Pažymi, jog Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnyje išskiriamos sąvokos „mėgėjiško sodo teritorija“ bei „mėgėjiško sodo sklypas“, o įstatyme nėra konkretizuojama, kad išperkama tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypais (mėgėjiškų sodų sklypais). Daro išvadą, kad valstybė iš piliečių išperka ir atlygina nustatytais būdais už žemę, užimtą mėgėjiškų sodų, kurių teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvos skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą.

39Teisėjų kolegija

konstatuoja:

40IV.

41Apeliacinis skundas tenkintinas.

42Ginčas byloje yra kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į kaimo vietovėje esančią žemę. Pareiškėjai siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkančią savininkės J. K. iki nacionalizacijos ( - ), nuosavybės teise valdytos žemės dalį (po 1,21 ha kiekvienam, iš viso 3,63 ha). Skundu pirmosios instancijos teismo pareiškėjai taip pat prašė panaikinti Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl skundo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo bei Vilniaus AVA įsakymus dalyse dėl paminėtos ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei.

43Pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino – įpareigojo Tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams į ginčo žemę bei panaikino skundžiamus administracinius aktus. Teismas sprendė, kad faktiškai ir realiai žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra laisva, o galimybė atkurti nuosavybės teises į ją tinkamai netirta ir nesiaiškinta, todėl pareiškėjų reikalavimus laikė pagrįstais.

44Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią faktinę ir teisinę situaciją, visų pirma, pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad 10,93 ha sklypas, esantis ( - ), į kurio dalį pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į SB „Paežerys“ (apie 8,26 ha) ir SB „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo (2 ha) yra užimta privatizuota namų valda. Tokį teritorijos paskirstymą patvirtina ir byloje esantys dokumentai: LTSR Ministrų tarybos 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkis Nr. 174p, 1989 m. lapkričio 30 d. Valstybinis žemės naudojimo teisės aktas, Vilniaus rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 358, byloje pateikti žemės naudojimo planai.

45Pažymėtina, jog nors apeliantas SB „Žaluma“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis galėjo ginčyti tik tą sprendimo dalį, kuri susijusi su ginčo žeme, patenkančia į SB „Žaluma“ teritoriją. Tačiau pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

46Ginčo teisinius santykius – nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams į išlikusį nekilnojamąjį turtą – reguliuoja Atkūrimo įstatymas. Pagal šio teisės akto 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios 4 straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Nagrinėjamai bylai aktualus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas, numatantis, jog žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama nustatyta tvarka, jeigu ji yra užimta sodininkų bendrijų sodų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundo pirmosios instancijos teismui bei atsiliepimų į jį, taip pat apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, pažymi, jog byloje yra kilęs ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvokos „sodininkų bendrijų sodai“ aiškinimo.

47Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnis apibrėžia, jog sodininkų bendrija – tai atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjišką sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. To paties įstatymo 2 straipsnyje yra išskiriamos dvi sąvokos: mėgėjiško sodo teritorija bei mėgėjiško sodo sklypas. Mėgėjiško sodo teritorija – tai teisės aktu mėgėjiškai sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į individualius sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms). Mėgėjiško sodo sklypas – tai mėgėjiško sodo teritorijoje pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuotas ir pažymėtas riboženkliais žemės sklypas. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad mėgėjiško sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą. Teisėjų kolegijos nuomone, Atkūrimo įstatymui tiesiogiai nenumatant, jog valstybės išperkama yra tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypų, darytina išvada, jog į šio įstatymo 12 straipsnio 4 punkto sąvoką „sodininkų bendrijų sodai“ patenka visa sodininkų bendrijų sodams priskirta teritorija, t. y. pagal Sodininkų bendrijų įstatymą priskiriama „mėgėjiško sodo teritorijos“ sąvokai. Pažymėtina, kad toks sisteminis teisės aktų aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-722/04, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1295/09).

48Pagal aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą mėgėjiško sodo teritoriją sudaro ne tik mėgėjiškų sodų sklypai, bet ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei. Kaip minėta, byloje ginčo dėl to, jog žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, patenka į sodininkų bendrijoms priskirtas teritorijas, nekyla. Nors pareiškėjai teisingai pažymi, kad nėra nustatyta, jog ginčo teritorijoje būtų suformuoti sodininkams priklausantys žemės sklypai, tačiau tai nelaikytina pagrindu spręsti, jog ginčo teritorija nėra valstybės išperkama. Byloje neginčijamais duomenimis nustačius, kad pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teisės į sodininkų bendrijoms „Žaluma“ ir „Paežerys“ priskirtas teritorijas, toks reikalavimas negali būti tenkinamas, remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktu.

49Pirmosios instancijos argumentai, kad ginčo žemė laikytina laisva, nes į ją nėra įrodytas visuomenės poreikis, kolegijos atmetami kaip nepagrįsti. Įvertinus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas kolegija sprendžia, kad ši norma, kitaip nei pavyzdžiui Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, a priori nenumato galimybės nuosavybės teisių atkūrimo procese vertinti ar žemei, kuri yra užimta sodininkų bendrijų sodų, yra visuomeninis poreikis, ar tokio poreikio nėra.

50Pažymėtina, jog byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl to, kokios žemėvaldos sistemoje buvo J. K. žemė iki nacionalizacijos, t. y. ar ji buvo rėžiniame, ar išskirstytame į vienkiemius kaime. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus tuo, kad atkuriant nuosavybės teises kaimo vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta. Taigi šis klausimas yra svarbus jau nuosavybės teisių atkūrimo procese, tuo tarpu šioje byloje nustačius, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę apskritai negali būti atkurtos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto pagrindu, teisėjų kolegijos nuomone, šio klausimo išsprendimas esminės įtakos ginčo išnagrinėjimui neturėtų.

51Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kokia žemėvaldos sistema iki nacionalizacijos buvo Brinkiškių kaime, sprendė, jog Tarnyba, sudarydama Dūkštų žemėtvarkos projektą, neturėjo pagrindo neatsižvelgti į pareiškėjų iniciatyva parengtą UAB „Geovisata“ J. K. Brinkiškių kaime valdyto žemės sklypo planą bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors nėra neginčijamai įrodyta, kad ginčo teritorijoje iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, tačiau taip pat byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, jog sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra būtent buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų 5 punktą žemės sklypo ribų kartografavimą atlieka bei žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą surašo teritorinis žemėtvarkos skyrius. Atsižvelgiant į šią nuostatą, nepritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje turi būti remiamasi UAB „Geovisata“ pareiškėjų iniciatyva parengtu buvusio savininko J. K. žemės sklypo planu bei jo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu. Tokiai išvadai neatitinkant Metodinių nurodymų reikalavimų, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis paminėtais duomenimis, kaip įrodymu šioje byloje, todėl jais remiantis padarytos išvados bei priimtas sprendimas taip pat nelaikytini teisingais ir pagrįstais.

52Nors, kaip minėta, SB „Žaluma“ apeliaciniu skundu galėjo ginčyti tik tą sprendimo dalį, kuri susijusi su jai priklausančia ginčo teritorija, tačiau pagal ABTĮ 136 straipsnį teismo nesaisto apeliacinio skundo ribos ir tikrinamas viso sprendimas teisėtumas ir pagrįstumas. Tuo remdamasi bei atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nelaikytinas pagrįstu. Apeliacinio skundo bei aukščiau nurodyti argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą naikinti ir priimti naują sprendimą. Nustačius, jog nebuvo pagrindo įpareigoti Tarnybą atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į jų prašomą žemės sklypą, nėra pagrindo tenkinti ir kitus skundo reikalavimus, t. y. panaikinti Tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą dėl skundo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo bei Vilniaus AVA įsakymus dalyse dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimant naują sprendimą, pareiškėjų skundas atmestinas.

53Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

54Trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „Žaluma“ apeliacinį skundą patenkinti.

55Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. skundą atmesti.

56Sprendimas neskundžiamas.