Byla 2A-668-464/2009

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės, kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Algirdo Auruškevičiaus, sekretoriaujant R.Kurganovaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv.A.Novikovui, atsakovų atstovui adv. V.Kaupui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovams A. V., Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl garbės ir orumo gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys UAB „Lietuvos rytas“, dienraščio ,,Respublika” leidėjas UAB „Respublikos leidiniai“, UAB ,,Laisvas ir nepriklausomas kanalas”, UAB ,,Tele-3”, A. P., B. V..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas G. Š. 2003-10-23 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (t.5, 2-13, 63-69) prašė:

4- pripažinti, kad neatitinka tikrovės ir žemina G. Š. garbę ir orumą šios atsakovo A. V. 2003-07-25 spaudos konferencijos metu paskleistos žinios, kurios buvo išspausdintos dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“, BNS naujienų agentūros išplatintos internetu, paskelbtos TV3 bei LNK televizijų žinių laidose:

51) „Iš sistemos dabar pašalinti visi nusikaltę pareigūnai, apie kurių pažeidimus turime informacijos“ (išspausdinta dienraštyje „Respublika“ 2003-07-26 Nr.173(4017) 3 psl.);

62) „Be to, šią savaitę A. V. paskelbė vieša paslaptimi laikytą faktą, jog 7 diplomatai buvo priversti atsistatydinti dėl ryšių su turistinėmis firmomis, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams padedančiomis gauti Lietuvos vizas. Ministras pripažino, kad diplomatai iš tokių firmų veiklos gaudavo pajamų“ (išspausdinta dienraštyje „Respublika“ 2003-09-02, Nr.179 4 psl.);

73) Pareigūnai atleisti už „ <..> bendradarbiavimą su taip vadinamomis turistinėmis firmomis ir iš jų veiklos gaudami tam tikras pajamas <...>“(paskelbta TV3 bei LNK televizijų 2003-07-30 žinių laidose);

84) „Koks G. Š. vaidmuo šioje istorijoje? Jis buvo vienas dalyvių, kuris irgi dalyvavo tokioje nelegalioje veikloje“ (išspausdinta dienraštyje „Respublika“ 2003-09-02 Nr.179 4 psl.);

95) „Jie visi, išduodami vizas turizmo firmoms, turėdavo asmeninės naudos“ (išspausdinta dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2003-09-02 Nr.179 2 psl.);

10- priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 8000 Lt neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.

11Savo reikalavimus grindė tuo, kad iš nurodytų visuomenės informavimo priemonių straipsnių turinio matyti, jog visais minėtais teiginiais žinios yra paskleistos apie ieškovą, nes straipsniuose yra nurodomas ieškovo vardas ir pavardė, prie kai kurių straipsnių yra ieškovo nuotraukos. Pirmuoju teiginiu ieškovas buvo apkaltintas teisės normų pažeidimu, antruoju ir trečiuoju teiginiu buvo pabrėžtinai akcentuojami tariami ieškovo ryšiai su turistinėmis bendrovėmis, Rusijos ir Baltarusijos piliečiams padedančiomis gauti Lietuvos vizas, neturint įrodymų šiems faktams pagrįsti. Ketvirtuoju teiginiu ieškovas buvo aiškiai įvardijamas kaip dalyvavęs „<...> nelegalioje veikloje“. Penktuoju teiginiu atsakovas ieškovą kaltino ėmus neteisėtą atlygį iš Rusijos ir Baltarusijos turizmo bendrovių, nors jokių neteisėtų ryšių su užsienio bendrovėmis ir piliečiais G. Š. nepalaikė ir juo labiau iš jų niekada nėra paėmęs jokio neteisėto atlygio. Tvirtino, jog atsakovo paskleistos žinios apie ieškovo tariamus ryšius su turistinėmis bendrovėmis, teisės normų pažeidimus ir nusikaltimo padarymą neatitinka tikrovės. Teismui pateiktos Valstybės saugumo departamento ieškovo telefono pokalbių suvestinės yra operatyvinė informacija, gauta operatyvinių veiksmų metu, darant slaptą ieškovo telefoninių pokalbių įrašą. Tokiu būdu buvo apribotas ieškovo privataus gyvenimo neliečiamumas ir pažeistos jo teisės, numatytos Konstitucijos 22 str., EŽTK 8 str. bei Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 7 d. Šios ieškovo telefono pokalbių suvestinės nėra leistini įrodymai civilinėje byloje, kadangi įstatymuose nenumatytas operatyvinės informacijos panaudojimas civiliniame procese, be to, šie duomenys buvo gauti neteisėtai. Tvirtino, jog ieškovo veiksmai atitiko teisės aktų, reglamentuojančių vizų išdavimo tvarką, reikalavimus, nustatytus LR Vyriausybės 1997-06-26 Nr. 685 patvirtintuose Lietuvos Respublikos vizų išdavimo nuostatuose. Pagal minėto Vyriausybės nutarimo 21.3 p. kvietimo nėra reikalaujama, jei yra Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento raštiškas prašymas Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai išduoti užsieniečiui vizą. Iš šios teisės akto nuostatos matyti, kad Konsulinis departamentas turėjo teisę teikti prašymus dėl vizų išdavimo, todėl tokie šio departamento pareigūnų veiksmai negali būti laikomi pažeidžiančiais įstatymus. Pats ieškovas niekuomet nėra davęs jokio nurodymo jokiems Diplomatinių atstovybių darbuotojams dėl vizų išdavimo nesilaikant nustatytos tvarkos. Paskelbus tikrovės neatitinkančias ir žeminančias garbę bei orumą žinias, ieškovas buvo ištiktas šoko, nes buvo viešai pažemintas, patyrė didelį stresą ir dvasinius išgyvenimus, tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimas padarė didelę žalą ieškovo reputacijai, karjerai, statusui visuomenėje.

12Atsakovas A. V. atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t. 5, b.l. 163) nurodė, jog ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytų dienraščiuose paskelbtų teiginių nepaskleidė, o ieškinio teiginį, jog pareigūnai atleisti už „<..> bendradarbiavimą su taip vadinamomis turistinėmis firmomis ir iš jų veiklos gaudami tam tikras pajamas <...>“( paskelbta TV3 bei LNK televizijų 2003-07-30 žinių laidose) pasakė remdamasis VSD 2003-07-24 motyvuoto teikimo medžiaga.

13Atsakovas LR Užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į patikslintą ieškinį ( t..5, b.l. 28-38) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2003-07-24 Užsienio reikalų ministerija iš VSD, kaip diplomatinės tarnybos saugumo užtikrinimo funkciją vykdančios institucijos, gavo operatyvinio tyrimo medžiagą ir motyvuotą teikimą, kuriame buvo nurodyti septynių Užsienio reikalų ministerijos diplomatų, tarp jų ir G. Š., veiksmai, kurie VSD buvo įvertinti kaip diplomatinės tarnybos imuniteto pažeidimas. VSD teikime konstatavo, kad VSD užfiksavo netarnybinius ieškovo ryšius su Lietuvos ir užsienio piliečiais ir kitokius veiksmus. Tokiu būdu G. Š. kartu su kitais šešiais Užsienio reikalų ministerijos diplomatais dėl neigiamų asmeninių ir dalykinių savybių tapo netinkami darbui su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Šios medžiagos pagrindu, vykdydamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, Užsienio reikalų ministras A. V. 2003-07-24 įsakymu Nr.221-k „Dėl leidimo dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“ G. Š. panaikino specialų leidimą dirbti bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Tą pačią dieną ieškovas G. Š. bei kiti šeši diplomatai įteikė Užsienio reikalų ministrui prašymą dėl atsistatydinimo iš užimamų pareigų. 2003-07-24 G. Š. bei kitų diplomatų prašymai nutraukti diplomato tarnybos sutartis buvo patenkinti ir jie buvo atleisti iš darbo Užsienio reikalų ministerijoje. Siekdamas informuoti visuomenę apie itin didelį rezonansą sukėlusį įvykį, kai vienu metu iš darbo buvo atleisti net septyni aukšto rango valstybės tarnautojai, Užsienio reikalų ministras A. V. 2003-07-25 spaudos konferencijoje įvairių dienraščių bei kitų visuomenės informavimo priemonių atstovams pranešė apie Užsienio reikalų ministerijoje 2003-07-24 gautą VSD teikimą dėl septynių diplomatų veiksmų, apie leidimų dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija panaikinimą ieškovui ir kitiems diplomatams, apie ministerijoje 2003-07-24 gautus G. Š. bei kitų diplomatų prašymus atsistatydinti iš pareigų ir apie priimtą sprendimą patenkinti šių diplomatų prašymus nutraukti tarnybos sutartis. Dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Vakaro žinios“, „Respublika“, agentūra BNS per laikotarpį nuo 2003-07-25 iki 2003-08-02 išspausdino įvairią informaciją ir komentarus apie G. Š. bei kitų diplomatų atleidimo iš darbo aplinkybes, taip pat apie VSD nustatytus neteisėtus diplomatų veiksmus. Tvirtina, jog ieškovas nepagrįstai laiko A. V. paskleidusiu ieškinyje nurodytas žinias, nes 2003-07-25 vykusios spaudos konferencijos įrašas teismui nepateiktas, todėl byloje svarbu išsiaiškinti, ar visuomenės informavimo priemonių ir dienraščiuose paskelbtos informacijos turinys atitinka Užsienio reikalų ministro A. V. spaudos konferencijoje paskelbtų pranešimų turinį ir jų nepakeičia, nes už iškraipytą spaudoje informaciją šaltinis neatsako. Remdamasis bylos medžiaga tvirtino, kad Užsienio reikalų ministro A. V. spaudos konferencijoje pasakyta informacija bei pareikšta nuomonė ir įvairūs komentarai apie faktus žurnalistų parengtuose visuomenės informavimo priemonių straipsniuose buvo pateikiami savaip juos interpretuojant. Spaudai laisvai interpretavus ministro A. V. pateiktos informacijos bei komentarų turinį, nei A. V., nei Užsienio reikalų ministerija negali atsakyti už spaudos priemonių pateiktos informacijos turinį.

14Tretysis asmuo UAB „TELE-3“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t.5, b.l.78) pareiškė neturįs savarankiško materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir prašo dėl ieškinio reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.

15Tretysis asmuo dienraštis „Lietuvos rytas“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t.5, b.l. 79-80) taip pat nurodė neturįs savarankiško materialinio teisinio intereso bylos baigtimi dėl pasirašytos taikos sutarties su ieškovu.

16Tretysis asmuo dienraščio ,,Respublika” leidėjas UAB „Respublikos leidiniai“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t.5, b.l. 81) su patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog teiginiai, kuriuos ieškovas prašo pripažinti žeminančiais jo garbę ir orumą, buvo oficialiai pareikšti buvusio LR Užsienio reikalų ministro A. V., kurių jis neprašė neigti. Neprašo šių teiginių neigti ir ieškovas G. Š., todėl jų bendrovės pripažinimas trečiuoju asmeniu prieštarauja CPK 47 str. reikalavimams, nes šios bylos išsprendimas negali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms.

17Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-02-20 sprendimu ieškovo G. Š. ieškinį atmetė. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai priskyrė A. V. ieškinio pirmojo, antrojo ir penktojo teiginių paskleidimą, nes būtent šio fakto, kad žinias paskleidė A. V., ieškovas neįrodė, o trečiojo ir ketvirtojo ieškinio teiginius įvertino kaip tikrovę atitinkančias žinias, todėl padarė išvadą, kad šioje civilinėje byloje, nenustačius juridiškai reikšmingų faktų visumos, nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę. Apylinkės teismas, išanalizavęs dienraščiuose „Respublika“ ( 2003-07-26) ir „Lietuvos rytas“ (2003-07-25) bei 2003-07-25 BNS informaciją, sprendė, kad prieštaravimas tarp šiuose skirtinguose šaltiniuose pakartotos pirmojo ieškinio teiginio ir spaudos konferencijoje pasakytos frazės teksto paneigia ieškinio argumentą, kad A. V. spaudos konferencijoje teigė, jog atleisti iš tarnybos diplomatai, taip pat ir G. Š., yra padarę nusikaltimą. Ieškovas neįrodė, jog pirmasis teiginys, kuriame buvo žodis „nusikaltę“, buvo paskleistas A. V., kiti šio teiginio žodžiai pirmosios instancijos teismo pripažinti atitinkantys tikrovę. Antrajame ieškinio teiginyje nurodyta frazę „vieša paslaptimi laikytą faktą“ teismas konstatavo esant žurnalistės teiginiu, o ne A. V. žodžiais, pagrįsdamas tai frazėmis iš dienraščiuose „Respublika“ (2003-07-26), „Lietuvos rytas“ (2003-07-25) bei 2003-07-25 BNS informacija, kuri patvirtina, kad A. V. neįvardijo priežasties, dėl kurios buvo atleisti diplomatai. Konstatavo, jog atsakovai įrodė, kad trečiasis ieškinio teiginys yra žinia, atitinkanti tikrovę (CK 2.24 str. 1 d.), o A. V. neperžengė teisės skleisti informaciją apie viešąjį asmenį ribų ir nesiekė sąmoningai pažeminti ieškovą. Išanalizavęs visą 2003-09-02 dienraščio „Respublika“ straipsnio „Savaitės žmogus – užsienio reikalų ministras A. V.“ kontekstą, teismas nustatė, jog A. V. interviu rėmėsi 2003-07-24 VSD teikimu ir VSD Užsienio reikalų ministerijai pateikta medžiaga ir ketvirtąjį ieškinio teiginį pripažino žinia, kuri atitinka tikrovę. Dėl penktojo ieškinio teiginio teismas taip pat sprendė ieškovą neįrodžius, kad šis teiginys buvo paskleistas būtent A. V.. Teismas pažymėjo, jog ieškovas, kuris, kaip teigiama ieškinyje, pats vizų neišduodavo, nepagrįstai priskiria penktąjį ieškinio teiginį prie duomenų, žeminančių jo garbę ir orumą bei nepagrįstai tapatina su „kyšio ėmimu“. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus dėl teismui pateiktos išslaptintos VSD tyrimo medžiagos neatitikimo įrodymų leistinumo reikalavimams (CPK 177 str. 5 d.), nes Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2006-06-22 nutartyje yra nurodyta, jog išplatinti 2003-07-24 VSD teikimas bei telefoniniai pokalbiai laikytini rašytiniais įrodymais. Dėl ieškinio argumentų, susijusių su LR Konstitucijos 22 str. bei EŽTK 8 str. garantijos, užtikrinančios asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, pažeidimo, apylinkės teismas nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu, kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-05-14 nutartis c.b. Nr. 3K-3-529/2001; 2002-09-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-973/2002; 2003-06-11 nutartis c.b. Nr. 3K-3-687/2003). Teismas pripažino nepagrįstais ieškinio argumentus dėl įstatymais įtvirtinto ieškovo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, nes, remiantis teismų praktika, tik konkretus teiginys apie asmens kaltę ar konkretaus nusikaltimo padarymą būtų nekaltumo prezumpcijos pažeidimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-02-28 nutartis Nr.3K-3-231/2000).Tuo tarpu byloje nesurinkta įrodymų, kad A. V. būtų apkaltinęs ieškovą konkretaus nusikaltimo padarymu (CPK 178 str.).

18Ieškovas G. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 74-76) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009-02-20 sprendimą, ieškinį patenkinti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai išaiškino materialines ir procesines teisės normas. Teismas, konstatuodamas, kad pirmasis ieškinio teiginys nepriskirtinas A. V., be pagrindo neįvertino, jog šis teiginys paimtas iš 2003-07-26 laikraštyje „Respublika“ išspausdinto interviu su A. V., o ne išsakytas atsakovo 2003-07-24 vykusios spaudos konferencijos metu. Be to, nei A. V., nei po jo buvę ministerijos vadovai jokių pretenzijų žurnalistei dėl išspausdinto interviu nepareiškė. Dėl antrojo ir penktojo ieškinio teiginių nurodo, jog skirtingos visuomenės informavimo priemonės paskelbė vienodo turinio informaciją, todėl teiginių neiškraipė, o atsakovas A. V. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad paskelbė minėtus teiginius. Tvirtina, jog savo sprendimu teismas ignoravo ankstesnį, 2004-12-20 sprendimą, kuriame konstatuota, jog teiginys „Jie visi, išduodami vizas turizmo firmoms, turėdavo asmeninės naudos“, neatitinka tikrovės, bei nevertino įsiteisėjusios 2004-11-04 nutarties, kurioje konstatuota, jog „<...Buvę diplomatai, saugumo departamento duomenimis įtariami ėmę neteisėtus atlygius už Lietuvos vizas, išduotas Rusijoje bei Baltarusijoje, taip pat turėję neformalių kontaktų su užsienio specialiųjų tarnybų bendradarbiais...>, neatitinka tikrovės. Dėl trečiojo ir ketvirtojo teiginio tvirtina, jog teismo išvada, jog šie teiginiai atitinka tikrovę, ir nereiškia, kad A. V. apkaltino ieškovą konkretaus nusikaltimo padarymu, yra nepagrįsta įrodymais ir prieštarauja Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c.b. Nr. 3K-3-211/2001). Remdamasis Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2004-11-09 sprendimu adm. b. Nr. A-3-750-2004 bei teismų doktrina dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo tvirtina, jog operatyvinė informacija civiliniame procese negali būti panaudota, todėl tokia informacija nėra leistinas įrodymas, ja buvo apribotas ieškovo privataus gyvenimo neliečiamumas ir pažeistos jo teisės, numatytos LR Konstitucijos 22 str., EŽTK 8 str. bei Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 7 d. Teismas konstatuodamas, kad ieškovas dalyvavo nelegalioje veikloje, ignoravo aplinkybę, kad dar 2002 m. ieškovas informavo savo vadovybę apie tai, kad vizų išdavimo schema yra netinkama ir pasiūlė būdus kaip šią situaciją taisyti. Taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Tesimo sprendimu, priimtu byloje Constantinescu v. Rumunija (Nr. 28871/95, ECHR 2000-VIII), kurioje teismas nurodė, jog būtina laikytis teisės reikšti nuomonę ribų, nustatytų įstatyme ir neskleisti naujos informacijos.

19Apeliacinis skundas atmestinas.

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmens garbės ir orumo gynimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, taip pat procesinės teisės normų, įtvirtinančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimo ir nukrypimo nuo teisminės praktikos klausimai, kas, pasak apelianto, sąlygojo neteisingą faktinių aplinkybių konstatavimą bei netinkamą jų teisinį įvertinimą.

21Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai taikė bei aiškino materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimo prielaidas, nenukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, nepažeidė įrodymų leistinumo reikalavimų ir padarė teisingas išvadas, šias savo išvadas sprendime tinkamai argumentavo (CPK 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

22Ginčas šioje byloje kilo dėl įvairiose žiniasklaidos priemonėse apie apeliantą paskleistų konkrečių penkių teiginių, kurių autorystę apeliantas priskiria atsakovui A. V., dėl jų turinio tikrumo, jų įvertinimo garbės ir orumo gynimo aspektu, dėl tuo padarytos neturtinės žalos, jos atlyginimo. Kas yra laikoma asmens garbės ir orumo pažeidimu, apibrėžiama CK 2.24 str.1 d. Garbė ir orumas pažeidžiami paskleidžiant apie asmenį išgalvotą, pramanytą, netikrą informaciją, kuri, be kita ko, įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu žemina asmens gerą vardą visuomenėje, kitų žmonių akyse. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešame gyvenime. Teisė į garbę ir orumą – teisė į adekvatų konkretaus asmens moralinį vertinimą.

23Įrodyti faktą, kad duomenis apie konkretų asmenį paskleidė būtent atsakovu įvardintas asmuo, pareiga nustatyta ieškovui (CPK 178 str.). Esant tokiam įrodinėjimo naštos paskirstymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas šios pareigos pirmojo, antrojo ir penktojo teiginių dalyje neįvykdė. Apeliacinio skundo motyvai dėl teiginių autorystės netinkamo vertinimo faktiškai ir teisiškai nepagrįsti. Vien ta aplinkybė, kad straipsnio tekste pasinaudota anksčiau įvykusios atsakovo A. V. spaudos konferencijos metu išsakytais teiginiais, pagrįstais atitinkamomis turimomis žiniomis, bei paviešintas apelianto darbo santykių pasibaigimo pas atsakovą faktas ir jo priežastys, pati savaime nepaneigia buvus straipsnio autorės interpretacijoms ta tema ir neapsprendžia konkretaus žodžio junginio „nusikaltę pareigūnai“ priskyrimo šiam atsakovui. Teismas išsamiai išanalizavo visų žiniasklaidos priemonių paskelbtą analogišką informaciją apie įvykusią spaudos konferenciją, lygino šio teiginio tapatumą ir padarė pagrįstą išvadą, jog ši frazė spaudos konferencijoje buvo išsakyta kita forma (kitu žodžių junginiu). Jokių prielaidų manyti, kad tokį žodžių junginį ir būtent interviu, kaip tai klaidingai traktuoja apeliantas, metu dienraščiui „Respublika“ pavartojo pats atsakovas, nėra. Priešingai, iš aptariamo straipsnio preambulės, iš jo teksto (skirsnis „Pažeidė įstatymus“, informuojantis kad po savo pranešimo ministras atsakė į žurnalistų klausimus), jo anonso pirmame dienraščio puslapyje (t.1, b.l. 58-59, originalas t.2, b.l. 4) akivaizdu, kad buvo analizuojama ir skelbiama būtent spaudos konferencijos metu gauta informacija, kurioje atsakovas įvardijo septynis už įstatymo pažeidimus iš pareigų atleistus diplomatus, o „Respublika“ pakalbino vieną iš atleistųjų diplomatų - R. R., o ne patį tuometinį ministrą A. V.. Pažymėtina, kad įstatymo pažeidimas, kaip sąlyga atleisti iš darbo ar pareigų, nesiejamas vien su baudžiamojo įstatymo normų pažeidimu, tai gali būti bet kokio teisės akto pažeidimas, sudaręs teisines prielaidas darbo santykiams pasibaigti. Tokios faktinės aplinkybės, t.y. atitinkamų įstatymo nuostatų pažeidimas ieškovo profesinėje veikloje, sukliudęs jam toliau tęsti diplomato veiklą, netarnybinių ryšių su trečiaisiais asmenimis palaikymas, sudaręs prielaidas įtakoti apelianto, kaip diplomato, veiklą bei sukėlęs grėsmę įslaptintos informacijos saugumui, kompromitavęs pačią diplomatinę tarnybą, kitose apelianto inicijuotose bylose buvo nustatytos ir šio teismo skundžiamame sprendime tinkamai įvertintos (t.3, b.l. 132-140, t.5, b.l.227-232, t.6, b.l. 33-40).

24Antrasis apelianto ginčijamas teiginys taip pat nepatenka į tą dienraščio „Respublika“ straipsnio dalį (t.1, b.l. 57), kurioje paviešinti atsakovo interviu metu pateikti atsakymai į straipsnio autorės klausimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šio straipsnio struktūrą bei pagrįstai sprendė, jog straipsnio preambulės (įžangos) autorystė negali būti priskirta atsakovui A. V. ar jo žodžiams, nesant tiesioginių to įrodymų. Priešingai, iš straipsnio turinio akivaizdu, kad į jo autorės užduotą klausimą apie gautas iš bendradarbiavimo su turistinėmis firmomis pajamas šis neatsakė, apeliuodamas į atliekamą tyrimą. Tas pats pasakytina ir apie penktojo teiginio paskleidimą. Neabejotinų duomenų, kuriais remiantis straipsnio dienraštyje „Lietuvos rytas“ autorė priskyrė straipsnio (t.1, b.l. 56) preambulėje nurodytų žodžių junginį apie asmeninės naudos gavimą būtent atsakovui A. V., byloje nėra, o iš šio žodžių pateiktuose atsakymuose tokios informacijos nesama, atsakovas taip pat teigė negalįs komentuoti VSD tyrimo medžiagos dėl jos slaptumo ir į straipsnio autorės užduotą klausimą apie apelianto galimai gautus honorarus neatsakė. Todėl pripažintina, kad atsakovas žeminančio pobūdžio ir tikrovės neatitinkančios informacijos CK 2.24 str. prasme apie apeliantą aptartais teiginiais nepaskleidė.

25Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, esą bylą nagrinėjęs teismas ignoravo ankstesniu teismu sprendimu šioje byloje nustatytų faktų apie konkrečių nurodomų teiginių pripažinimą neatitinkančiais tikrovės. Viena vertus, antrą kartą iš esmės nagrinėjant dalį ginčo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi naujais, anksčiau netirtais ir nevertintais, nustatyta tvarka išslaptintais ir papildimai į bylą pateiktais įrodymais. Todėl naujų faktinių aplinkybių šioje byloje konstatavimas neprieštarauja CPK įtvirtintoms teisės normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (CPK 177 str., 180 str., 183 str., 185 str.). Kita vertus, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nustatyta tvarka išslaptinti duomenys - nepažeidžiant įstatymų padarytos nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, gali būti įrodinėjimo priemonėmis civiliniame procese (CPK 177 str. 3 d. ir 5 d.). Tokią išvadą suponuoja ir pati aptariamos teisės normos formuluotė – iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tokį minėtų procesinių teisės normų taikymą apsprendžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (CPK 4 str., 362 str.), į kurio išaiškinimus privalu atsižvelgti visiems žemesnės instancijos teismams, ir, juo labiau, teismams, iš naujo nagrinėjantiems tą pačią bylą. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-06-22 nutartimi jau yra pasisakęs dėl išslaptintų duomenų, kaip tinkamos ir leistinos įrodinėjimo priemonės, statuso (t.4, b.l. 245). Analogiška išvada apie operatyvinės veiklos priemonėmis padarytų garso įrašų principinį priimtinumą, jų galimą panaudojimą įrodinėjimo procese, esant tam sąlygoms - prieš tai atitinkama tvarka išslaptinus, kaip to reikalauja CPK 177 str. 5 d., darytina ir iš kitos, aprobuotos 2004-02-23 nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-136/2004 (Teismų praktika Nr.21). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija neatsižvelgia į apelianto skundo motyvus, susijusius su išslaptintų garso įrašų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė dėl kitų dviejų teiginių atitikimo tikrovei (CPK 185 str.), kaip įrodinėjimo priemonių neleistinumo.

26Apeliacinis skundas grindžiamas taip pat argumentais, susijusiais su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl šių apelianto teiginių. Kolegija iš esmės sutinka su apeliantu, kad asmens nekaltumo, iki įstatymo nustatyta tvarka bei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bus įrodyta priešingai, prezumpcija yra konstitucinė pamatinė vertybė, kurią be išlygų gina ir saugo įstatymai (Konstitucijos 31 str.). Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos Konstitucinis Teismas, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindami nekaltumo prezumpcijos sąsajas su žmogaus garbės ir orumo gynimu, su kitomis konstitucinėmis teisėmis bei laisvėmis, yra pabrėžę, kad Konstitucijos 31 str. 1 d įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu ir žmogaus teisių bei jo laisvių garantija, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, taip pat kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo padarius nusikaltimą – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2007-01-16 nutarimas, Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008). Tačiau nagrinėjamu atveju apylinkės teismas teisingai vertino, jog paskelbti apie apeliantą ir šioje byloje kvestionuojami teiginiai, kiek tai liečia paties atsakovo A. V. pateiktą informaciją visuomenei, nėra susiję su jo apkaltinimu konkretaus nusikaltimo padarymu. Teisėjų kolegija su šia išvada visiškai sutinka ir konstatuoja, kad apelianto nekaltumo prezumpcijos atsakovas nepažeidė. Dar kartą pabrėžtina, kad vien atsakovo kalbėjimas apie apelianto padarytus įstatymo pažeidimus priešingos išvados padaryti neleidžia, nes, kaip jau buvo minėta, teisės normų, reglamentuojančių darbą su įslaptinta informacija bei diplomatinę tarnybą, pažeidimai buvo nustatyti kitose, administracinio proceso tvarka nagrinėtose bylose (CPK 182 str. 2 p.).

27Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str.1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

28Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. ieškovas G. Š. 2003-10-23 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą... 4. - pripažinti, kad neatitinka tikrovės ir žemina G. Š. garbę ir orumą... 5. 1) „Iš sistemos dabar pašalinti visi nusikaltę pareigūnai, apie kurių... 6. 2) „Be to, šią savaitę A. V. paskelbė vieša paslaptimi laikytą faktą,... 7. 3) Pareigūnai atleisti už „ <..> bendradarbiavimą su taip... 8. 4) „Koks G. Š. vaidmuo šioje istorijoje? Jis buvo vienas dalyvių, kuris... 9. 5) „Jie visi, išduodami vizas turizmo firmoms, turėdavo asmeninės... 10. - priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos... 11. Savo reikalavimus grindė tuo, kad iš nurodytų visuomenės informavimo... 12. Atsakovas A. V. atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t. 5, b.l. 163) nurodė,... 13. Atsakovas LR Užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į patikslintą... 14. Tretysis asmuo UAB „TELE-3“ atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t.5,... 15. Tretysis asmuo dienraštis „Lietuvos rytas“ atsiliepimu į patikslintą... 16. Tretysis asmuo dienraščio ,,Respublika” leidėjas UAB „Respublikos... 17. Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-02-20 sprendimu ieškovo G. Š.... 18. Ieškovas G. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 74-76) prašo panaikinti Vilniaus m.... 19. Apeliacinis skundas atmestinas.... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 21. Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus,... 22. Ginčas šioje byloje kilo dėl įvairiose žiniasklaidos priemonėse apie... 23. Įrodyti faktą, kad duomenis apie konkretų asmenį paskleidė būtent... 24. Antrasis apelianto ginčijamas teiginys taip pat nepatenka į tą dienraščio... 25. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, esą... 26. Apeliacinis skundas grindžiamas taip pat argumentais, susijusiais su nekaltumo... 27. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str.1 d. 1 p., kolegija... 28. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti...