Byla 2A-988-340/2014
Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B., O. V

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Apsaugos komanda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Apsaugos komanda“ ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per „If P&C Insurance AS“ filialą, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys A. B., O. V..

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 939,65 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 72,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2011-12-12 Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, ties 101 pastatu įvykusio eismo įvykio metu automobilis AUDI A4 AVANT, v/n ( - ) vairuojamas A. B., partrenkė ir sužalojo UAB „Apsaugos komanda“ dirbusį apsaugos darbuotoją O. V., kuris dėl įvykio metu patirtų sužalojimų, trukdžiusių toliau dirbti, pateikė ieškovui prašymą atleisti jį iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl pastarajam buvo išmokėta dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 1 939,65 Lt, kuri vertintina kaip ieškovo patirta žala ir pareigą ją atlyginti turi atsakovas, kadangi jis buvo apdraudęs automobilio valdytojos civilinę atsakomybę. Nurodė, jog atsakovas atsisako atlyginti žalą, nes automobilio valdytoja nebuvo pripažinta eismo įvykio kaltininke. Ieškovo teigimu, tai, kad A. B. nebuvo pripažinta įvykio kaltininke, neeliminuoja jos civilinės atsakomybės, todėl žala priteistina iš didesnio pavojaus šaltinio draudiko, t. y. atsakovo.

5Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pagal CK nuostatas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neturi pareigos visais atvejais atlyginti žalą, o būtent tuo atveju, kai konstatuojama pėsčiojo kaltė dėl eismo įvykio. Pažymėjo, kad administruojant žalos bylą buvo gauta Vilniaus apskrities VPK 2012-08-30 pažyma apie eismo įvykį, kurioje vienareikšmiškai nurodyta, jog dėl eismo įvykio kaltas pėsčiasis O. V., todėl atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo atlyginti ieškovo prašomus nuostolius, kadangi A. B., vairavusi atsakovo draustą transporto priemonę, nebuvo pripažinta eismo įvykio kaltininke, ir tokiais atvejais, kai valstybės institucija, atlikusi tyrimą pripažįsta, jog dėl eismo įvykio kaltas pėsčiasis ir nėra transporto priemonės valdytojo kaltės, priimamas sprendimas nemokėti draudimo išmokos nes yra preziumuojama, kad buvo pėsčiojo tyčia arba didelis neatsargumas, kas nesudaro pagrindo reikalauti žalos atlyginimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo 57, 76 Lt dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.

8Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCADĮ) nuostatomis bei Civilinio kodekso (toliau – CK) normomis reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Pažymėjo, kad ieškovas nėra 2011-12-12 Liepkalnio g. Viliniuje, ties 101 pastatu įvykusio eismo įvykio dalyvis, per šį eismo įvykį jam nebuvo padaryta žala. Taip pat nustatė, kad O. V. dėl eismo įvykio metu jo sveikatai kilusios žalos nei į A. B., nei į jos draudiką, nesikreipė ir tarp šių asmenų nebuvo keliamas civilinis ginčas dėl eismo įvykio dalyvių civilinės atsakomybės, draudiko pareigos buvimo (nebuvimo) atlyginti nukentėjusiam asmeniui žalą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovą nukentėjusiu trečiuoju asmeniu TPVCADĮ įstatymo nuostatų prasme ir jis neturi teisinio pagrindo remiantis šiuo įstatymu reikšti reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo. Vertindamas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas CK nuostatų pagrindu, teismas pažymėjo, jog ieškovo, kaip darbdavio išmokėta išeitinė išmoka darbuotojui, jo atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (darbuotojo pareiškimu) atveju, negali būti pripažįstama darbdaviui atsiradusi žala (nuostoliai) (CK 6.249 str. 1 d.). Nurodė, kad aiškinant žalos (nuostolių) darbdaviui atsiradimą taip kaip aiškina ieškovas, galima būtų prieiti prie išvados, kad pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbdaviui atsiradusi žala, pasireiškianti išeitinės išmokos darbuotojui išmokėjimu atleidimo iš darbo atveju, yra paties darbdavio įsipareigojimų darbuotojui pagal darbo sutartį nevykdymo pasekmė ir tokiu atveju darbdavys turėtų pareigą atlyginti žalą pats sau.

9III. Apeliacinio skundo argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo 1 939, 65 Lt žalos atlyginimo, taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

111.Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas negali būti laikomas nukentėjusiuoju trečiuoju asmeniu. Nors ir nebuvo tiesioginis eismo įvykio dalyvis, tačiau žalą dėl eismo įvykio patyrė – išmokėjo privalomą išeitinės išmokos mokėjimą trečiajam asmeniui O. V., kuris dėl įvykio metu patirtų sužalojimų pateikė prašymą atleisti jį iš darbo. Tuo tarpu TPVCADĮ nėra nustatyta, kad žalos atlyginimo turi teisę reikalauti tik eismo įvykio dalyviai. Priešingai, draudikas, apdraudęs transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, šio veiksmais padarytą žalą įsipareigoja atlyginti konkrečiai neindividualizuotam žalą, susietą su eismo įvykiu, patyrusiam asmeniui. Priešingu atveju, eliminuojant galimybę kitiems asmenims, kurie nebūdami tiesioginiai eismo įvykio dalyviai, tačiau patyrė žalą, kuri yra susieta su eismo įvykiu ar yra eismo įvykio pasekmė, reikšti reikalavimą draudikui, iš esmės valdytojas, jo transporto priemonei, esant apdraustai, netenka drausminės apsaugos dėl kitų ne eismo įvykio dalyvių asmenų reikalavimų;

122. Pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovo darbuotojui išmokėta išeitinė išmoka negali būti laikomą ieškovo patirta žala, nepagrįsta. Pažymi, jog išeitinės išmokos išmokėjimą nors ir pagal tą patį DK 127 str. 2 d. gali lemti visiškai skirtingos sąlygos – vienu atveju darbuotojo liga ar neįgalumas, trukdantis tinkamai atlikti darbą, kitu atveju paties darbdavio veiksmais įtakota sąlyga – darbo sutarties nevykdymas. Sprendžiant, ar darbdavio išmokėta išeitinė išmoka yra jo patirta žala, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, o šios bylos kontekste, į tas aplinkybes, kurios lėmė trečiojo asmens O. V., buvusio ieškovo darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį su ieškovu. Byloje neginčytinai nustatyta, kad trečiojo asmens apsisprendimą nutraukti darbo sutartį su apeliantu lėmė neįgalumas, atsiradęs dėl per eismo įvykį patirtų sužalojimų, trukdančių jam tinkamai atlikti darbą, todėl trečiajam asmeniui išmokėta išeitinė išmoka laikytina ieškovo žala;

133. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl reikšmingų šios bylos išsprendimui aplinkybių: didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės; automobilio valdytojo civilinei atsakomybei esant privalomai apdraustai, pareigą atlyginti jos valdomu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, privalo draudikas; byloje nenustatyta nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo O. V. tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybių, tik kurioms esant automobilio valdytoja galėtų būti atleista nuo atsakomybės.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

151.Vadovaujantis TRVCAPDĮ įtvirtintomis sąvokomis, teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti apeliantą nukentėjusiuoju minėto įstatymo nuostatų prasme, kadangi jis nėra eismo įvykio dalyvis ir per šį eismo įvykį žala apeliantui nebuvo padaryta. Pažymi, kad aplinkybę, jog apeliantas nėra laikytinas dėl eismo įvykio nukentėjusiuoju asmeniu, patvirtina ir 2008-02-12 LR Vyriausybės nutarimu patvirtintose Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) 7 ir 8 p. įtvirtinti žalos nustatymo principai. Šių punktų nuostatos patvirtina, kad visais atvejais kalbant apie nukentėjusiuosius trečiuosius asmenims, turima galvoje fiziniai asmenys, patyrę dėl atitinkamo eismo įvykio žalą sveikatai;

162. Apelianto darbuotojas O. V. pasinaudojo savo subjektine teise nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, savo reikalavimą pagrįsdamas neįgalumą patvirtinančiais dokumentais ir įgijo teisę į įstatyme įtvirtintą socialinę garantiją – 2 mėnesių dydžio išeitinę išmoką, tuo tarpu apeliantui kilu pareiga šią išmoką sumokėti. Mano, kad apeliantas nepagrįstai bando perkelti atsakovui jam pačiam priklausančią iš darbo teisinių santykių kylančią pareigą sumokėti savo darbuotojui išeitinę išmoką;

173. Pažymi, kad regreso teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką) dėl nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmokėtų socialinio draudimo išmokų turi socialinio draudimo įstaigos, kurioms ši teisė suteikta vadovaujantis socialinį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. Tačiau šiuo konkrečiu atveju A. B., apdraudusi savo transporto priemonės civilinę atsakomybę pas atsakovą, buvo pripažinta nekalta dėl eismo įvykio, todėl atsakovui nekyla pareiga išmokėti draudimo išmokos dėl įvykio nei O. V., nei apeliantui, kuris nėra socialinio draudimo įstaiga, turinti regreso teisę.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai į motyvai.

19Apeliacinis skundas atmetamas.

20Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių bei kitų civilinio proceso normų, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 185, 263 str.).

21Nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip darbdavys, siekė žalos atlyginimo iš atsakovo, kaip transporto priemonės valdytojos A. B. privalomosios civilinės atsakomybės draudiko, dėl eismo įvykio, kurio metu atsakovo draudėjos A. B. vairuojamas automobilis užvažiavo ant įžengusio į kelio važiuojamąją dalį nepažymėtoje perėjimui vietoje pėsčiojo ieškovo darbuotojo O. V.. Eismo įvykio metu pastarasis buvo sužeistas, dėl ko pateikė ieškovui prašymą atleisti jį iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Dėl atleidimo iš darbo ieškovas išmokėjo buvusiam darbuotojui dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 1 939,65 Lt, kurią ieškovas vertintino kaip patirtą žalą, todėl teigė, kad remiantis TRVCADĮ bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę, ją turi atlyginti atsakovas.

22Išanalizavęs ginčo situacijos faktinius ir teisinius aspektus apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu teisinio pagrindo taikyti specialųjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuojantį įstatymą nėra. Sutiktina, jog šiuo atveju ieškovas, kaip eismo įvykio metu nukentėjusio darbuotojo darbdavys, nėra dėl minėto eismo įvykio kilusių teisinių draudimo santykių dalyvis. TPVCADĮ 16 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Minėto įstatymo 2 straipsnio 22 punktas žalą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui apibrėžia kaip žalą nukentėjusiojo trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žalą, atsiradusią dėl nukentėjusiojo trečiojo asmens gyvybės atėmimo bei nukentėjusiojo trečiojo asmens turtui padarytą žalą. Šiuo atveju ieškovas nėra tiesioginis eismo įvykio dalyvis, tuo tarpu jo reikalaujama žala buvo patirta išmokėjus pagal DK 127 straipsnio 2 dalį atleistam darbuotojui išeitinę išmoką, kuri neatitinka TPVCADĮ nustatytų žalos sąvokos. Nors, kaip teigia ieškovas, darbuotojas pareiškė prašymą atleisti jį iš darbo dėl eismo įvykio metu sutrikdytos jo sveikatos, tačiau išeitinė išmoka, kurią remiantis DK 140 straipsnio 3 dalimis darbdavys turi pareigą išmokėti nustatytais atvejais, kai dėl darbo sutarties nutraukimo nėra darbuotojo kaltės, negali būti vertinama kaip žalos nukentėjusiajam asmeniui (ieškovo darbuotojui) atlyginimas TPVCADĮ prasme, dėl ko ieškovas įgytų teisę reikšti regresinio pobūdžio reikalavimus transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusiam asmeniui.

23Kita vertus, nurodyti argumentai nereiškia, jog ieškovas negali siekti žalos iš atsakovo – draudiko atlyginimo, įrodęs eismo įvykio metu transporto priemonę, kaip didesnio pavojaus šaltinį, valdžiusios draudėjos A. B., civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.270 str.). Pirmos instancijos teismas apelianto išmokėtos darbuotojui išeitinės išmokos nelaikė jo patirta žala. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, jog šiuo atveju darbo santykiai tarp apelianto ir darbuotojo pasibaigė pastarojo laisva valia, tuo tarpu įstatymas darbuotojui suteikia teisę, o darbdaviui nustato pareigą sumokėti išeitinę išmoką, kurios tikslas užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl jo priklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, jog sprendžiant, ar darbdavio sumokėta išeitinė išmoka yra jo patirta žala, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kurios lėmė darbuotojo apsisprendimą nutraukti darbo sutartį su darbdaviu, kadangi darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, dėl kurio darbuotojas įgyja teisę gauti nustatytą išeitinę išmoką, gali sąlygoti ne tik darbuotojo liga ar neįgalumas, trukdančios tinkamai atlikti darbą, bet ir kitos priežastys, nustatytos kolektyvinėje sutartyje, taip pat ir atvejai, kuomet darbdavys nevyko savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį (DK 127 str. 2 d.). Tai, jog išeitinė išmoka darbuotojui gali būti išmokėta ir tuo atveju, kuomet darbuotojas išeina iš darbo dėl darbdavio netinkamai vykdomų pareigų, nesudaro pagrindo išvadai, jog išeitinė išmoka negali būti vertinama kaip darbdavio žala darbuotojui išėjus iš darbo dėl sveikatos problemų, dėl kurių jis negali vykdyti savo darbinių funkcijų ar kitų priežasčių. Nors pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl darbdavio išmokėtos išeitinės išmokos kaip netinkamo žalos objekto, tačiau byloje esantys įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų neįrodo. Ieškovas į bylą pateikė trečiojo asmens O. V. prašymą atleisti iš darbo, kuris grindžiamas dėl eismo įvykio padarytos žalos sveikatai sumažėjusiu darbingumu, taip pat pateikė pastarojo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymą dėl netekto darbingumo (b.l.7-8), tačiau minėti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai spręsti, jog apelianto ir jo darbuotojo darbo santykių pabaigą sąlygojo būtent 2011-12-12 eismo įvykis. Apeliantas į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, koks buvo jo buvusio darbuotojo O. V. darbingumo lygis iki eismo įvykio, apie pastarojo vykdytas darbines funkcijas, dėl eismo įvykio patirtus konkrečius sužalojimus ir jų įtaką darbinių funkcijų vykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikti aukščiau minėti apelianto įrodymai tiesioginio priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir kilusių neigiamų padarinių – apelianto darbuotojo išėjimo iš darbo nepatvirtina. Ir nors teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007) pripažįstama, kad taikant deliktinę atsakomybę netiesioginis priežastinis ryšys yra taip pat tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti, tačiau nagrinėjamu atveju, vien galimas netiesioginis priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir nurodytos žalos – apelianto darbuotojo išėjimo iš darbo nepakankamas atsakovo atsakomybei kilti. Vertinant atsakovo draudėjos, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojos atsakomybę (CK 6.270 str. 1 d.), t.y. atsakomybę be kaltės, pažymėtina, jog CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Byloje esanti KET pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, jog dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas pats apelianto darbuotojas, padaręs KET 48, 49, 51 punktų pažeidimus, t.y. tamsiu paros metu, būdamas be atšvaitų įžengė į važiuojamąją dalį priešais artėjantį automobilį, taip sudarydamas vairuotojui netikėtą ir neišvengiamą kliūtį, dėl ko buvo partrenktas ir sužalotas (b.l.94). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog minėtos aplinkybės vertintinos kaip paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas, dėl kurio nei automobilio valdytojai, nei jos civilinę atsakomybę apdraudusiam atsakovui atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nekyla. Nors pirmos instancijos teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl trečiojo asmens A. B. ir atsakovo atsakomybės pagal minėtą straipsnį, tačiau nenustatydamas dėl eismo įvykio apeliantui kilusios žalos, kaip vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teismas pasisakė dėl pastarojo civilinės atsakomybės taikymo negalimumo, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

24Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos

25Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

26Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 939,65 Lt... 5. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas prašė ieškovo reikalavimus atmesti kaip... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovo... 8. Teismas nurodė, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia Transporto... 9. III. Apeliacinio skundo argumentai... 10. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 11. 1.Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas negali... 12. 2. Pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovo darbuotojui išmokėta... 13. 3. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas nevertino ir sprendime nepasisakė... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės... 15. 1.Vadovaujantis TRVCAPDĮ įtvirtintomis sąvokomis, teismas pagrįstai... 16. 2. Apelianto darbuotojas O. V. pasinaudojo savo subjektine teise nutraukti... 17. 3. Pažymi, kad regreso teisę į žalą padariusį asmenį (ar jo draudiką)... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai į motyvai.... 19. Apeliacinis skundas atmetamas.... 20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 21. Nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip darbdavys, siekė žalos atlyginimo iš... 22. Išanalizavęs ginčo situacijos faktinius ir teisinius aspektus apeliacinės... 23. Kita vertus, nurodyti argumentai nereiškia, jog ieškovas negali siekti žalos... 24. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje... 25. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325... 26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti...