Byla e2A-1709-601/2017
Dėl nuosavybės teisių į automobilį pripažinimo ir pritaikytų turto areštų panaikinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. C. patikslintą ieškinį atsakovams G. K., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, MB ,,Auto pirkliai“, UAB ,,4finance“, antstoliams M. P., S. V., J. Ž., tretiesiems asmenims T. N., A. M., dėl nuosavybės teisių į automobilį pripažinimo ir pritaikytų turto areštų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovas T. C. prašė teismo pripažinti, kad jis automobilį VW PASSAT, valst. Nr. ( - ), nuosavybės teise valdo nuo 2014-08-20, 17.10 val., įgijęs jį 2014-08-20 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Prašė panaikinti automobilio areštus, t. y. 2014-05-15 arešto aktą Nr. 2014026657, įregistruotą 2014-05-12; 2015-10-06 turto arešto aktą Nr. 2015044334, priteisti iš atsakovų ieškovo T. C. naudai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pateikė teismui prašymą dėl ieškinio dalies atsisakymo antstolei J. Ž. ir UAB ,,4finance“ dėl 2015-10-06 turto arešto akto Nr. 2015044334 panaikinimo.

6Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu:

  • Priėmė ieškovo T. C. prašymą dėl ieškinio dalies atsisakymo antstolei J. Ž. ir UAB ,,4finance“ dėl 2015-10-06 turto arešto akto Nr. 2015044334 panaikinimo ir civilinę bylą dalyje nutraukė.
  • Likusioje dalyje ieškovo T. C. ieškinį atmetė.
  • Priteisė iš ieškovo T. C. valstybei 18,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad automobilis VW Passat, valst. Nr. ( - ), nuo 2012-10-19 registruotas atsakovės G. K. vardu. Minėtam automobiliui įregistruoti trys turto areštai - 2014-05-15, 2015-05-11 ir 2015-10-06. Pažymėjo, kad 2013-10-10 sudaryta ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis tarp atsakovės G. K. ir trečiojo asmens A. M.. 2014-06-22 sudaryta ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis tarp A. M. ir T. N., o 2014-08-20 - tarp T. N. ir ieškovo T. C.. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad vien transporto priemonės neperregistravimas naujajam pirkėjui savaime nereiškia, kad ankstesnio savininko nuosavybės teisė į automobilį dar nepasibaigusi ir nuosavybės teisė neperėjo kitam savininkui. Tačiau kuomet dėl transporto priemonės valdymo kyla realių turtinių padarinių ir ginčas dėl to nagrinėjamas teisme, transporto priemonės savininkui nepakanka patvirtinti, kad automobilis buvo parduotas kitam asmeniui. Esant išviešintam 2013-11-11 turto arešto aktui, pagal kurį buvo apribota disponavimo teisė automobiliu, G. K. nebegalėjo atlikti jokių veiksmų, susijusių su daikto perleidimu, būtent atsakovei G. K. šioje byloje tenka pareiga leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti jos nuosavybės teise įregistruoto turto pardavimo faktą, tačiau ji jokių objektyvių duomenų byloje nepateikė. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad 2013-10-10 pasirašius sutartį buvo įvykdytos visos pirkimo–pardavimo sąlygos, t. y. pardavėjas perdavė pirkėjui valdyti nuosavybės teise automobilį bei dokumentus, patvirtinančius šią teisę, o pirkėjas sumokėjo pardavėjui sutartą pinigų sumą. Priešingai, 2017-02-17 Kauno apskrities VPK nutarimas Nr. 20H-7668173-14 patvirtina, kad 2014-02-01 būtent atsakovė G. K. vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. ( - ) ir jį vairuodama padarė administracinės teisės pažeidimą. Darė išvadą, kad 2013-10-10 ji pirkėjui A. M. neperdavė valdyti automobilio ir 2013-11-11, kada minėtai transporto priemonei buvo pritaikytas areštas, ji tebebuvo automobilio savininkė. Teismas sprendė, kad ieškovas nei pateikdamas ieškinį, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, kad automobilis yra realiai perduotas jam ir jis transporto priemone naudojasi. Taip pat nepateikė įrodymų, kad jam yra perduoti automobilio dokumentai. Ieškovas neįrodė, kad 2014-08-20 įvyko automobilio pirkimo–pardavimo sandoris bei, kad automobilis ir jo dokumentai buvo jam perduoti. Nustatęs, kad 2014-08-20 pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu automobilis nepriklausė pardavėjui T. N. ir jis negalėjo jo parduoti ieškovui, nes nuo 2013-11-11 buvo apribota disponavimo automobiliu teisė, teismas netenkino ieškovo prašymo dėl jo nuosavybės teisių pripažinimo į automobilį. Taip pat atmetė prašymą dėl areštų panaikinimo.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovas T. C. prašo:

  • panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017-04-10 sprendimą civ. b. Nr. e2-1719-199/2017 dalyje dėl ieškinio reikalavimų netenkinimo ir ieškinį tenkinti visiškai: pripažinti, kad ieškovas T. C. automobilį VW PASSAT, id. Nr. VIN ( - ), valst. Nr. ( - ), nuosavybės teise valdo nuo 2014-08-20, 17.10 val., įgijęs jį 2014-08-20 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu;
  • panaikinti automobilio VW PASSAT, id. Nr. VIN ( - ), valst. Nr. ( - ), areštus: 2014-05-15 turto arešto aktą Nr. 2014026657 (įregistruotą 2014-05-16) ir 2015-05-11 turto arešto akto 2015021448 pakeitimą (2015-05-11 turto aprašą), įregistruotą 2015-05-12;
  • priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas, t. y. 15 Eur žyminį mokestį, mokėtą pirmosios instancijos teisme; 15 Eur žyminį mokestį, mokėtą apeliacinės instancijos teisme; 150 Eur išlaidų antstolio faktinio aplinkybių konstatavimo; valstybės patirtų išlaidų.

10Taip pat apeliantas prašė priimti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.

11Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: atsakovė G. K. 2013-10-10 automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleido automobilio nuosavybės teises A. M.. Automobilį atsakovė A. M. perdavė 2013-10-10, 13.30 val. Vėliau sudarytos kitos automobilio pirkimo– pardavimo sutartys: 2014-06-22 tarp A. M. (pardavėjas) ir T. N. (pirkėjas), 2014-08-20 tarp T. N. (pardavėjas) ir ieškovo (pirkėjas), ir automobilis faktiškai perduotas ieškovui. Visos sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys yra galiojančios, nenuginčytos. Nepagrįsta, kad ieškovas neįrodė automobilio faktiško turėjimo bei, kad jam yra perduoti automobilio dokumentai. Pateikti automobilio dokumentai, sutartys, jo bei atsakovės paaiškinimai buvo pakankamas įrodymas pagrįsti automobilio nuosavybės teisių perėjimą. 2017-04-28 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat konstatuojamas faktas, kad automobilis su jam priklausančiais dokumentais yra ieškovo žinioje. Teismas klaidingai vertino aplinkybę dėl 2014-02-17 ATP protokole Nr. 20H-7668173-14 nustatytų aplinkybių. Policijos pareigūnai, tikrindami automobilio duomenis, įrašė, kad automobilis VW Passat, valst. Nr. ( - ), kurį 2014-02-01 vairavo G. K., priklauso G. K., t. y. automobilio registracijos dokumente ir VĮ „Regitra“ duomenų bazėje buvo ir yra nurodyta, kad minimo daikto savininkė G. K.. Byloje nei viena iš proceso šalių neįrodinėjo aplinkybės, kad administracinį pažeidimą atliko būtent G. K.. Nei antstolis M. P., nei VMI prie FM į bylą nepateikė minėto protokolo ir šios aplinkybės teisme neįrodinėjo. Protokole policijos pareigūnai savininke įrašė G. K., vadovaudamiesi klaidingais VĮ Registrų centro duomenimis. ATP protokolas nėra ir negali būti nuosavybės teisių perėjimo pagrindas CK 4.47 straipsnio prasme. Nei viena proceso šalis šių faktinių aplinkybių neginčijo bei nepaneigė, priešingai tiek skolininkė, tiek ieškovas patvirtino šių faktinių aplinkybių teisingumą. Šalys tinkamai įrodė bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Nustačius, kad G. K. perleido automobilį nuosavybės teise kitam asmeniui, naikintini automobiliui areštai. Atsakovė G. K. atsiliepimu prašo ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad VW Passat, valst. Nr. ( - ) pardavė 2013-10-10 A. M., tą dieną 13.30 val. pasirašyta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, gavo už automobilį sutartą kainą ir faktiškai perdavė automobilį su rakteliai ir dokumentais. Automobilio nuosavybės teise nebeturi nuo 2013-10-10, 13.30 val. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą nepakeistą. antstolis vykdo 2014-02-17 Kauno apskrities VPK nutarimą Nr. 20H-7668173-14 dėl 36,20 Eur skolos išieškojimo iš skolininkės G. K. valstybei naudai. Nuo 2014-05-16 minėtam automobiliui taikomas antstolio M. P. areštas kreditoriaus VMI prie FM reikalavimams įvykdyti, vykd. b. Nr. 0123/14/00464. Esant išviešintam 2013-11-11 turto arešto aktui, pagal kurį buvo apribota disponavimo teisė automobiliu, jis priklausė atsakovei. Areštavus turtą ir uždraudus disponuoti yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, tokie sandoriai negaliojantys ir niekiniai. Pasikeitus automobilio savininkui, numatytas 15 dienų terminas tokiai aplinkybei įregistruoti. G. K. praleido šį terminą, todėl antstolis M. P. pagrįstai 2014-05-16 areštavo automobilį VW Passat, valst. Nr. ( - ).

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinio skundo esmė – pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, dėl ko nepagrįstai atmetė apelianto ieškinį ir nepripažino jo automobilio VW Passat, valst. Nr. ( - ), savininku. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis VW Passat, valst. Nr. ( - ) (toliau – ginčo automobilis), nuo 2012 m. spalio 19 d. registruotas atsakovės G. K. vardu. 2013 m. spalio 10 d. tarp atsakovės G. K. ir trečiojo asmens A. M. sudaryta šio automobilio pirkimo-pardavimo sutartis. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Taigi, atsakovė G. K., sudariusi pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo ginčo automobilį perduoti trečiajam asmeniui A. M., tačiau tokių duomenų byloje nėra pateikta. Pažymėtina, kad apie savininko pasikeitimą, kaip numato teisės aktai, pardavėja (atsakovė G. K.) per 15 dienų VĮ „Regitra“ nepranešė, nors pirkimo-pardavimo sutartyje apie tai šalys informuotos. Trečiasis asmuo A. M. taip pat nesiėmė jokių veiksmų registruoti ginčo automobilį savo vardu. 2013 m. lapkričio 11 d. ginčo automobiliui buvo uždėtas turto areštas dėl atsakovės įsiskolinimų, kaip jos turtui, tačiau ir šiuo atveju trečiasis asmuo A. M. nesiėmė jokių veiksmų šio arešto panaikinimui. 2014 m. vasario 1 d. atsakovė G. K. naudodamasi šiuo automobiliu, Kauno mieste, padarė administracinį nusižengimą ir buvo nubausta administracine tvarka. Tuo tarpu trečiasis asmuo A. M. gyvena Kėdainiuose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, jog byloje pateikta 2013 m. spalio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo automobilį, o jo savininke (ir faktiška naudotoja) išliko atsakovė G. K.. 2014 m. birželio 22 d. buvo sudaryta ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartis tarp trečiųjų asmenų A. M. ir T. N., o 2014 m. rugpjūčio 20 d. - tarp T. N. ir ieškovo T. C.. Pažymėtina, kad šios sutartys yra niekinės ir negaliojančios jau vien dėl to, jog jos sudarytos galiojant 2013 m. lapkričio 11 d. ginčo automobilio areštui (apribotas disponavimas turtu), be to, kaip jau nustatyta trečiasis asmuo neįgijo nuosavybės teisių į ginčo automobilį, todėl tiek jis, tiek trečiasis asmuo T. N., nebūdami ginčo automobilio savininkais, negalėjo jo parduoti. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas T. C. neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teise ginčo automobilio 2014 m. rugpjūčio 20 d. Apelianto su apeliaciniu skundu pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas į bylą priimtinas, tačiau įvertinus jame konstatuotas aplinkybes (2017 m. balandžio 28 d. apeliantas faktiškai valdė ginčo automobilį), teisėjų kolegija sprendžia, jog jos nėra reikšmingos, vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad šiuo atveju svarbu tai, kas ginčo automobilį faktiškai valdė po 2013 m. spalio 10 d. sutarties sudarymo (atsakovė G. K., ar trečiasis asmuo A. M.), o ne 2017 m. Juo labiau ši aplinkybė nėra svarbi, nustačius, jog 2014 m. rugpjūčio 20 d. ginčo automobilio pirkimo pardavimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, kaip neturintys reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

16Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, t. y. 21,62 Eur (CPK 96 str.)

17Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

18Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti iš ieškovo T. C., a. k. ( - ) valstybei 21,62 Eur (dvidešimt vieną eurą 62 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

20Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai