Byla A-442-348-13
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) 2012 m. vasario 29 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. kovo 14 d. prašymą kartu su nekilnojamojo turto, kurio unikalūs numeriai: ( - ) (toliau – ir Nekilnojamasis turtas), esančio Kaune, individualaus vertinimo ataskaitą ir priimti sprendimą dėl mokestinės vertės.

5Paaiškino, jog ginčijamu sprendimu atsakovas nusprendė netenkinti pareiškėjo 2011 m. kovo 14 d. prašymo dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės tikslinimo pagal individualų vertinimą ir nepakeisti nekilnojamojo turto – ( - ), esančių Kaune (unikalūs Nr. ( - )) vidutinių rinkos (mokestinių) verčių. Pareiškėjas su skundžiamu Sprendimu nesutiko, nurodydamas, jog atsakovas negalėjo priimti sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo, kadangi iš Sprendimo motyvų matyti, kad šis prašymas nebuvo atsakovo priimtas nagrinėti iš esmės, atsakovas nevertino prie prašymo pridėtos individualaus Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos ir nesprendė dėl individualiu vertinimu nustatytos šio turto mokestinės vertės. Pažymėjo, jog remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-1089/2010, turto vertintojas sprendimą dėl mokestinės vertės priima tik išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą kartu su nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita. Tvirtino, jog atsakovas privalėjo priimti pareiškėjo prašymą nagrinėti iš esmės, nes pareiškėjas pateikė įrodymus, jog yra prašyme nurodyto nekilnojamojo turto savininkas. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas negali būti laikomas nekilnojamojo turto savininku ir mokesčio mokėtoju, nes gatvių kaip nekilnojamojo turto nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Remdamasis LVAT išaiškinimais, suformuotais 2011 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-662/2011, tvirtino, jog Registrų centras nepagrįstai nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą siejo su šio turo įregistravimu. Pažymėjo, jog nuosavybės teises į Nekilnojamąjį turtą įgijo Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu – pasigamindamas naują daiktą. Tvirtino pateikęs atsakovui Nekilnojamojo turto nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus: statybos leidimą Nr. 38-5-IT200-175/3, atliktų darbų priėmimo aktų kopijas, tačiau atsakovas nenurodė, kodėl šių dokumentų nelaiko tinkamais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo nuosavybės teisę į Nekilnojamąjį turtą ir nepagrįstai reikalavo pateikti statybos objekto priėmimo-perdavimo eksploatacijai aktą, taip pažeisdamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio, numatančio, jog šio įstatymo nustatyto mokesčio objektu gali būti ir nebaigtas statyti nekilnojamasis turtas, nuostatas. Pažymėjo, kad teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas ir mokėjo nekilnojamojo turto mokestį, taigi būdamas šio mokesčio mokėtoju, pareiškėjas turėjo pagrįstą teisę teikti atsakovui prašymą nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus jo individualų vertinimą. Pabrėžė, jog atsakovas, nusprendęs nenagrinėti pareiškėjo 2011 m. kovo 14 d. prašymo iš esmės, pažeidė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tokią pareiškėjo teisę. Nurodė, jog procesas dėl jo prašymo išnagrinėjimo užsitęsė nepagrįstai ilgai, todėl prašė įpareigoti atsakovą prašymą išnagrinėti per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad pareiškėjo nurodyto Nekilnojamojo turto mokestinės vertės pakeitimas iš esmės neįmanomas, nes pareiškėjas neįrodo prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisių. Pažymėjo, jog leidimas statybai ir atliktų darbų aktai nesukuria nekilnojamojo daikto arba nekilnojamojo turto turinio, į kurį galėtų būti reiškiamos nuosavybės teisės. Nepabaigus (nedeklaravus pabaigus) gatvės statybos, kaip tai numato Statybos įstatymas, ji negali būti eksploatuojama, t. y. naudojama pagal paskirtį. Paaiškino, jog vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostata (1 punktas), toks nenaudojamas turtas nėra nekilnojamojo turto mokesčio objektas, o nuosavybės teises į tokį turtą reiškiantis asmuo nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojas. Pažymėjo, jog sprendimas atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 10 d. paaiškinimu „Dėl UAB „Rodena“. Tvirtino, jog sisteminiu požiūriu vertinant teisės normas, nuosavybės teisės atsiradimas nėra pakankamas teisinis pagrindas tai teisei realizuoti ir išreikšti, jeigu ši teisė nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Civilinio kodekso 4.21 straipsnis aiškiai nustato, kad daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas ir šis režimas yra susijęs su teisių registravimu Nekilnojamojo turto registre (Civilinio kodekso 4.27 straipsnis). Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą nekilnojamasis turtas yra Nekilnojamojo turto registre registruojami patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai (šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalis); mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, išskyrus nenaudojamą turtą, kurio statyba neužbaigta Statybos įstatyme nustatyta tvarka (4 straipsnio 1 punktas); mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys (3 straipsnio 1 dalis); mokestį apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka šio įstatymo 3 straipsnyje mokesčio mokėtoju nurodytas asmuo (12 straipsnio 1 dalis). Tvirtino, jog pareiškėjas nepateikė 2011 m. ir vėlesnio mokestinio laikotarpio ginčijamo Nekilnojamojo turto mokestinės vertės deklaracijų, tuo patvirtindamas savo kaip mokesčio mokėtojo nepakankamas pozicijas.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Teismas nustatė, jog skundžiamu sprendimu Registrų centras, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 ir 10 straipsniais, remdamasis pareiškėjo pateiktais dokumentais, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nepakeisti Nekilnojamojo turto vidutinių rinkos (mokestinių) verčių. Sprendime, be kita, nurodyta, kad pareiškėjo 2011 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-4989 paprašius pateikti dokumentus, įrodančius, kad jis yra minėto nekilnojamojo turto savininkas, jis kaip įrodymą pateikė statybos leidimą Nr. 38-5-IT200-175/3 ir atliktų darbų priėmimo aktų kopijas. Sprendime pažymėta, kad statybos objekto –( - ) gatvių, unikalūs Nr. ( - ), priėmimo ir perdavimo eksploatacijai aktas nepateiktas, minėtų gatvių kaip nekilnojamojo turto nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, todėl pareiškėjas negali būti laikomas nei nekilnojamojo turto savininku, nei mokesčio mokėtoju, kaip tai nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 ir 10 straipsniai. Teismas taip pat nustatė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija, atsakydama į pareiškėjo paklausimą, 012 m. balandžio 6 d. rašte Nr. (32.40-PM)-RM-2067 „Dėl nekilnojamojo turto ir pelno mokesčio“ nurodė: <...> “bendrovė (pareiškėjas) 2004–2008 m. vykdė gyvenamųjų namų kvartalo ir infrastruktūros statybos organizavimo darbus, turėdama tikslą parduoti pastatytus namus. Pagal gautą papildomą informaciją telefonu, gyvenamųjų namų kvartalo gatvės nuosavybės teise priklauso bendrovei, jos nebuvo perduotos savivaldybei ar parduotos gyvenamųjų namų savininkams. Nuo 2006 m. gyvenamųjų namų kvartalo gatvės naudojamos bendrovės ūkinėje komercinėje veikloje. Nekilnojamojo turto registre jos nebuvo įregistruotos, nes nebuvo sutvarkyti statinio pripažinto tinkamu naudoti dokumentai. Bendrovė mokėjo nekilnojamojo turto mokestį ir skaičiavo šio ilgalaikio turto nusidėvėjimą“. Teismas sprendė, jog remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis iki 2011 m. mokestinio laikotarpio pradžios, nuo 2011 m. sausio 1 d. galiojusio minėto įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas turėjo mokėti nekilnojamojo turto mokestį už 2006–2011 m., kadangi jis naudojo Nekilnojamąjį turtą, šis turtas nebuvo perduotas gyvenamųjų savininkams ar savivaldybei. Pasisakydamas dėl šalių pateiktų argumentų, susijusių su Nekilnojamojo turto nuosavybės teisėmis, teismas nurodė, jog remiantis Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu bei šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi Kauno miesto gatvės negali nuosavybės teisėmis priklausyti privatiems juridiniams asmenims, o UAB „Rodena“ yra privatus ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Registrų centro 2012 m. vasario 29 d. sprendimas „Dėl mokestinės vertės“ iš esmės yra pagrįstas, todėl teisėtas ir naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės išnagrinėti jo 2011 m. kovo 14 d. prašymą kartu su Nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita ir priimti sprendimą dėl mokestinės vertės yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Registrų centro 2012 m. vasario 29 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“, todėl, palikus nepakeistą ginčijamą sprendimą, šis pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

10III.

11Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12Pažymėjo, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodyti argumentai, kodėl atmetamas vienas ar kitas įrodymas, nepateikti įrodymai, kuriais grindžiama teismo išvada. Teismas nevertino pareiškėjo argumento, susijusio su aplinkybe, jog atsakovas išsprendė pareiškėjo prašymą, nepriėmęs jo nagrinėti iš esmės. Teigė, jog teismo padaryta išvada dėl to, kad Nekilnojamasis turtas nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybei, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjo manymu, kilus abejonėms dėl nuosavybės teisių į minėtą turtą, teismas turėjo pareigą siūlyti pareiškėjui teikti naujus įrodymus, įtraukti dalyvauti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Kauno miesto savivaldybę, tačiau šių veiksmų neatliko ir nepagrįstai savo sprendimu atėmė iš pareiškėjo jo sukurtą Nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, jog teismas nevertino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. balandžio 6 d. atsakymo į pareiškėjo paklausimą dėl nekilnojamojo turto ir pelno mokesčio. Tvirtino, jog egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 punkte numatytas sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas sprendė dėl neįtraukto į bylą asmens – Kauno miesto savivaldybės teisių ir pareigų. Taip pat manė, kad teismas neatsakė į klausimą, ar būtina nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą registracija tam, kad asmuo būtų pripažintas mokesčio mokėtoju pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą. Pareiškėjo teigimu, net ir pripažinus, kad pareiškėjas nėra Nekilnojamojo turto savininkas, to nepakaktų konstatuoti, jog jis nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojas, kadangi pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą šio mokesčio mokėtoju gali būti ne tik turto savininkas, bet ir naudotojas. Pažymėjo, jog padaręs išvadą, kad pareiškėjas nėra Nekilnojamojo turto savininkas, teismas aiškiai nenurodė, jog jis neturi pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokesčio.

13Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

14Pažymėjo, jog pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį mokesčio objektas yra nekilnojamasis turtas, išskyrus faktiškai nenaudojamą turtą, kurio statyba neužbaigta Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Paaiškino, jog išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatė, jog statyba nėra užbaigta, turtas negali būti naudojamas, todėl pareiškėjo nurodytas turtas negali būti laikomas nekilnojamojo turto mokesčio objektu. Pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai yra tik statybą leidžiantys dokumentai, bet ne nuosavybės teises pagrindžiantys dokumentai, jie įrodo medžiagų savininką (užsakovą) bei atliekamus darbus. Šių dokumentų pagrindu pareiškėjas negali būti registruojamas Nekilnojamojo turto savininku. Tvirtino, kad tik užbaigus statybą, pateikus statybos užbaigimo aktą bei pripažinus nekilnojamojo turto objektą tinkamu naudoti galima priimti nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojo prašymą ir vertinti individualią turto vertinimo ataskaitą bei priimti sprendimą tikslinti mokestinę vertę ar ne. Pažymėjo, jog pareiškėjas klaidingai interpretuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. balandžio 6 d. atsakymą į pareiškėjo paklausimą, kadangi pats pareiškėjas šiai institucijai pateikė neteisingą informaciją apie tai, kad yra Nekilnojamojo turto savininkas, todėl jos atsakymas negali būti vertinamas kaip argumentas dėl nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neteisingai interpretuoja teismo išvadą dėl Nekilnojamojo turto nuosavybės teisių. Pažymėjo, jog statyba dar nėra baigta, taigi Nekilnojamasis turtas nėra sukurtas.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV.

17Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo jis atsisakė patikslinti nekilnojamojo turto mokestinę vertę pagal individualų nekilnojamojo turto vertinimą.

18Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas mokestį už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą moka šį turtą įsigyjantis fizinis ar juridinis asmuo, jeigu duomenys apie atitinkamą sandorį yra įrašyti viešajame valstybės registre. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo.

19Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Mokesčio mokėtojo (šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

20Taigi įstatymas nustato, kad teisę kreiptis su prašymu nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, turi tik mokesčio mokėtojas, t. y. šiuo atveju pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį – nekilnojamojo turto savininkas.

21Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui pateiktame prašyme nekilnojamąjį turtą, kurio vertę prašė nustatyti, įvardijo kaip gatves. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą gatvės yra priskiriamos vietinės reikšmės viešiesiems keliams, kurie pagal šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalį nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Todėl pareiškėjas pagal atsakovui pateiktus duomenis negali būti pripažintas nekilnojamojo turto (gatvių), kurio vertę prašė patikslinti, savininku. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti nekilnojamojo turto – ( - ) gatvių, esančių Kaune (unikalūs Nr. ( - )) vidutines rinkos (mokestines) vertes.

22Pažymėtina, kad iš bylos duomenų yra akivaizdu, jog pareiškėjo prašymą dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo pagal atliktą nekilnojamojo turto individualų vertinimą atsakovas priėmė ir jį išnagrinėjo, priimdamas ginčijamą 2012 m. vasario 29 d. sprendimą, nurodydamas jo motyvus, pagrįsdamas juos teisės aktų nuostatomis. Todėl pareiškėjo teiginys, kad sprendimas buvo priimtas nepriėmus prašymo nagrinėti iš esmės, yra nepagrįstas.

23Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą ir naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ apeliacinį skundą atmesti.

26Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą,... 5. Paaiškino, jog ginčijamu sprendimu atsakovas nusprendė netenkinti... 6. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad pareiškėjo... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu... 9. Teismas nustatė, jog skundžiamu sprendimu Registrų centras, vadovaudamasis... 10. III.... 11. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos... 12. Pažymėjo, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenurodyti argumentai,... 13. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.... 14. Pažymėjo, jog pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV.... 17. Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo jis atsisakė... 18. Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarką nustato... 19. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad... 20. Taigi įstatymas nustato, kad teisę kreiptis su prašymu nekilnojamojo turto... 21. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui pateiktame prašyme... 22. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų yra akivaizdu, jog pareiškėjo prašymą... 23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmos... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 25. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ apeliacinį skundą... 26. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą... 27. Nutartis neskundžiama....