Byla 2A-289-524/2014
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Šilutės rajono savivaldybės administracija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Nemuno deltos regioninio parko direkcija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bei pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-10-09 sprendimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Rimvidos Zubernienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-519-733/2013 pagal pareiškėjo Š. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Šilutės rajono savivaldybės administracija, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Nemuno deltos regioninio parko direkcija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bei pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-10-09 sprendimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3pareiškėja teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam nuosavybės teise priklausančiame 2,2032 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ), yra buvusi sodyba. Juridinio fakto nustatymas reikalingas buvusios sodybos su visais statiniais (priklausiniais) atstatymui, statybos projektinei dokumentacijai parengti. Nurodė, kad UAB „Klaipėdos projektas“ specialistės J. V. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 1910 m. žemėlapyje prie sklypo pietvakarinio pakraščio pažymėta sodyba, todėl tikėtina, kad sodybos rytinė dalis patenka į tiriamą sklypą. Remdamasi šiais duomenimis, Šilutės rajono savivaldybės administracija 2009-10-19 išdavė sodybos statinių projektavimui sąlygų sąvadą. Nemuno deltos regioninio parko direkcija 2009-07-24 taip pat išdavė projektavimo sąlygas ir pateikė reikšmingumo išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natūra 2000“ teritorijoms. Per numatytą trejų metų terminą pareiškėjas nespėjo parengti sodybos atstatymo projekto, nes atliekant kadastrinius matavimus iškilo nesutapimai su gretimo sklypo, unikalus Nr. ( - ), ribomis, reikėjo abiejų sklypų savininkams tikslinti kadastrinius matavimus ir ši procedūra baigėsi tik 2012-12-11. 2012-10-31 pareiškėjas kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės administraciją, prašydamas išduoti naują planavimo sąlygų sąvadą, tačiau 2012-11-27 gavo atsakymą, kad šio prašymo patenkinti negali, nes Nemuno deltos regioninio parko direkcija neišdavė planavimo sąlygų žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Pareiškėjas 2012-11-15 kreipėsi į Nemuno deltos regioninio parko direkciją, prašydamas pateikti reikšmingumo išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natūra 2000“ teritorijoms. 2012-11-27 gavo atsakymą, kuriuo atsisakoma pateikti išvadą. Pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Nemuno deltos regioninio parko direkciją 2012-12-18 ir 2013-01-08 gavo prašomą reikšmingumo išvadą, kurioje vėl pažymima, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kad planuojama veikla galima šiame sklype. Pareiškėjo teigimu, apie 1936 m. ta sodyba jau buvo sunykusi, pamatų neišlikę, tačiau išlikę vaiskrūmiai, vaismedžiai. Yra liudytojų, kurie atsimena ten buvusias pamatų liekanas.

4Šilutės rajono apylinkės teismas 2013-10-09 sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Klaipėdos projektas“ istorinėje pažymoje nėra pakankamai įrodymų, jog būtent minėtame žemės ūkio paskirties žemės sklype yra buvusi sodyba, t. y. gyvenamasis namas su priklausiniais. Nors pažymoje nurodyta, kad tiriamo sklypo pietvakariniame pakraštyje 1910 m. žemėlapyje pažymėta, jog XX a. 4 dešimtmetyje nugriauta sodyba, todėl 1936 m. žemėlapyje nebežymima, tačiau nė vienas prie istorinės pažymos pridėtas 1910 m. žemėlapis šio fakto nepatvirtina, kaip ir jokie kiti byloje esantys duomenys. Teismo vertinimu, 1910 m. tiriamame žemės sklype žymimi krūmai, ne pastatai. Juolab istorinėje pažymoje niekur neminima, kad tiriamame žemės sklype buvo gyvenamasis namas. O išvados teiginys, kad „tikėtina, kad sodybos rytinė dalis dabartinėje situacijoje patenka į tiriamą sklypą“, rodo, jog pareiškėjo sklype, jei ir buvo kažkada statiniai, tai nebūtinai – gyvenamasis namas. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai ir faktiniai duomenys, nurodyti antstolės N. G. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, neįrodo pareiškėjo žemės sklype buvus sodybą, nes neaišku, kokio senumo 1967 m. ir kokių statinių pamatų liekanas, t. y. akmenis, ir juolab, apdegusius rąstus, matė liudytojas S. J. Taip kaip ir liudytojo R. P. K. nurodyta aplinkybė, kad šiame žemės sklype „rusų laikais“ buvo daug akmenų ir vokiškų raudonų plytų, nelaikytina pakankamu įrodymu buvus toje vietoje sodybai.

5Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – jos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti. Nurodo, kad teisme buvo nustatytas faktas ir visi suinteresuoti asmenys sutinka, kad sodyba buvo, ir jos dalis ar net ji visa patenka į pareiškėjo žemės sklypą arba į šalia esantį valstybinio miško sklypą. 1910 m. žemėlapio duomenys leido suinteresuotoms šalims ir teismui abejoti, ar visa sodyba (su gyvenamuoju namu) pateko į pareiškėjo sklypo ribas. Aplinkybę, kad sodyba su gyvenamuoju namu buvo pareiškėjui priklausančiame sklype, patvirtino liudytojai, kurie vietoje aiškiai parodė, kad sodybos statinių pamatai buvo tik apelianto sklypo teritorijoje. Liudytojas S. J. parodė ir šulinio, kuris paprastai būna šalia namo, vietą. Gretimame valstybinio miško sklype jokių pamatų ar kitų sodybos požymių niekada nebuvo užfiksuota, o ir negalėjo būti, kadangi ten augo miškas. Istorinėje pažymoje apie pareiškėjo sklypą rašoma: 1936 m. žemėlapyje ir vėlesnėje kartografijoje sklypo vietoje žymima krūmų priaugusi pieva. Tokia situacija išlikusi iki šiol. Teismas neįvertino šių aplinkybių, kad sodyba negalėjo būti miške su šimtamečiais medžiais. Teismas klaidingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, kurioje pasisakoma prieš tokią situaciją, kai vietoj vienos sodybos yra atkuriamos kelios. Byloje nagrinėjamu atveju kelios sodybos negali būti atkurtos, kadangi šalia yra valstybinės reikšmės miškas, kuris negali būti privatizuojamas. Priešingai nei kasacinio teismo byloje, šioje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjo sklype gyvenamojo namo nebuvo. Teismas sprendimą priėmė nesant jokių įrodymų, kad sodyba buvo gretimame valstybinio miško sklype, ir sprendimą grindė abejonėmis.

6Atsiliepime suinteresuotas asmuo Nemuno deltos regioninio parko direkcija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, norint nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, reikia pateikti dokumentus (žemėlapius ar kitus planus) ar faktinius įrodymus, kad sklype yra buvusios sodybos gyvenamojo namo liekanų. Sodyba galbūt nugriauta 1936 m., todėl negalima remtis liudytojų parodymais, kurie yra gimę po šios datos.

7Atsiliepime suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija nurodo, kad palaiko pareiškėjo apeliacinį skundą ir jo motyvus. Prašo teismo dėl apeliacinio skundo spręsti savo nuožiūra.

8Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Pareiškėjas teismui pateikė apeliaciniame skunde prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, nes apeliantas jokių naujų įrodymų su apeliaciniu skundu neteikia. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

11Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad toks juridinis faktas apeliantui negali būti nustatytas. Teismas nustato tik tuos faktus, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.) ir tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų (CPK 445 str.). CPK 444 str. 2 d. išvardytas sąrašas faktų, kuriuos teismas gali nustatyti savo sprendimu, nėra baigtinis. Pagal šios teisės normos 9 p. teisme gali būti nustatinėjamas buvusios sodybos (gyvenamojo namo) buvimo konkrečiam savininkui priklausančiame žemės sklype faktas jo teisei, kylančiai iš Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., realizuoti. Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Minėtos Saugomų teritorijų įstatymo normos paskirtis - apsaugoti ir užtikrinti, kad saugomose teritorijose nebūtų statomi nauji statiniai, nesusiję su draustinio tikslų įgyvendinimu, tačiau ji nedraudžia atkurti draustinyje buvusias sodybas bei jų statinius.

12Taigi faktas, ar saugomoje teritorijoje yra buvę statiniai (statinys), sukelia teisines pasekmes - galimybę atkurti (atstatyti) buvusį statinį toje vietoje (t.y. tame žemės sklype), kur jis anksčiau stovėjo. Tačiau minėtos teisinės pasekmės negali atsirasti apeliantui. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas turi užtikrinti balansą tarp esamo žemės savininko intereso atkurti buvusią sodybą ir visuomenės intereso išsaugoti teritorijas, įstatymų nustatyta tvarka priskirtas prie saugomų, o tai reiškia, jog nustatant tokio pobūdžio faktus, turi būti itin kruopščiai ir išsamiai ištirtos reikšmingos bylai aplinkybės, surinkti bei įvertinti įrodymai, nustatytas jų tarpusavio ryšys. Pagrindinis akcentas įrodymų vertinimo procese yra teismo konstatavimas, kad pateiktų įrodymų visumos pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (CPK 185 str. 1 d.).

13Tokia reikšminga nustatinėtina aplinkybė šiuo atveju yra faktas, ar sodyba (jos pagrindiniai pastatai) atitinkamoje vietoje egzistavo praeityje, nes atstatymo teisę įgyja dabartinis teisėtas žemės savininkas, o ne buvę pastatų savininkai ar jų įpėdiniai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat joje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, nenustatė konkrečios (tikslios) buvusios sodybos ( - ) gyvenamojo namo dislokacijos vietos, juolab jokių to namo liekanų dabar apeliantui priklausančiame žemės sklype nebeliko. Pats pareiškėjas nurodo, jog sodybos pamatų jau nėra likę (b.l.101), todėl esant tikėtinai istorinės pažymos išvadai, jog sodybos rytinė dalis patenka į tiriamą sklypą, nėra pakankamų įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad ginčo sklype buvo sodyba (gyvenamasis namas). Istorinėje pažymoje nurodyta, kad sodyba iki 1936 m. buvo nugriauta. Šioje pažymoje buvo pateikta išvada, jog 1910 m. žemėlapyje prie sklypo pietvakarinio pakraščio buvo pažymėta sodyba, tačiau istorinėje kartografijoje nefiksuojamos visos sodybos ribos, o aiškiau buvo parodytos tik kiemų ribos, todėl tikėtina, kad sodybos rytinė dalis dabartinėje situacijoje patenka į tiriamą sklypą (b.l.43). Pareiškėjo liudytojai R. P. K. ir S. J. sodybos nematė, o matė pamatus, plytas, akmenis, šulinį (b. l. 102). Todėl pagal įrodymų pakankamumo taisyklę teismas negalėjo vadovautis jų parodymais ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, tuo labiau, kad istorinėje pažymoje pateikta tik tikėtina išvada dėl sodybos rytinės dalies buvimo pareiškėjo sklype. Vien statybinių medžiagų užfiksavimas neįrodo sodybos, kaip statinių grupės, kurioje dominavo gyvenamasis namas, buvimo, o krūmai neįrodo buvus sodo, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką turi būti įrodytas visos sodybos buvimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-05-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008 pažymėjo, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais - buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų, arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas. Statybos techninio reglamento „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (patvirtinto aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289) 5.38 punkte išvardyti sodybą sudarantys objektai: gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Aptariamam faktui nustatyti pirmiausia reikia konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Šiam faktui konstatuoti pareiškėjas privalėjo įrodyti, kad yra išlikę buvusių statinių liekanų ir ( ar) sodų liekanų arba kad sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia padaryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas pagal byloje buvusius ir teismo ištirtus įrodymus susiformavo klaidingai ar pagal tuos įrodymus teismas turėjo padaryti kitokią išvadą (CPK 185 str.). Taigi su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).

14Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 str.,

Nutarė

15Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-10-09 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai