Byla N-575-2322-11
Dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimo M. A. administracinio teisės pažeidimo byloje

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimo M. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimu pripažino M. A. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir skyrė jam subendrintą administracinę nuobaudą – 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas M. A. buvo surašytas už tai, kad jis 2009 m. gruodžio 17 d., 00 val. 08 min., Laisvės pr. – Pašilaičių – Baltrušaičio g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Renault Laguna“, buvo neatidus bei neatsargus, važiuodamas Pašilaičių gatve link Baltrušaičio gatvės į reguliuojamą Laisvės pr. – Pašilaičių – Baltrušaičio gatvių sankryžą įvažiavo degant draudžiamam, t. y. raudonam šviesoforo signalui, dėl ko susidūrė su kertamuoju keliu esant leidžiamam šviesoforo signalui važiavusiu automobiliu „VW Crafter“, kurį vairavo V. K., ir šio eismo įvykio metu apgadino šviesoforo stulpą bei dvi transporto priemones, be to, iš eismo įvykio vietos jis apie tai nepranešęs policijai pasitraukė. Nurodė, jog M. A. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymo pripažįsta, tačiau neigia padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, teigdamas, jog iš eismo įvykio vietos pasitraukė, nes buvo šoko būsenoje ir nesuprato, kas nutiko. Pažymėjo, jog tai, kad eismo įvykį sukėlė M. A., patvirtina byloje surinkti įrodymai. Nurodė, jog liudytojų V. Š., G. B., T. Š., A. D., A. K. paaiškinimais bei jų parodymais, duotais bylos nagrinėjimo metu, nustatyta, jog automobilį „Renault Laguna“ vairavęs asmuo, įvykus eismo įvykiui, išlipo iš šios transporto priemonės, ir skambino mobiliuoju telefonu, kaip vėliau paaiškėjo savo tėvui, o telefonu atsiliepus broliui A. A., bendravo su juo, nurodė, kur yra, bei paprašė atvykti. Pažymėjo, jog ištyrus byloje surinktus įrodymus, teismui nekyla abejonių, jog po eismo įvykio susisiekęs su broliu A. A. M. A. pasišalino iš įvykio vietos, t. y. praėjus keletui minučių po eismo įvykio, kalbėdamas telefonu, pasišalino parduotuvės „Maxima“ (taip pat ir Šeškinės mikrorajono) link, iš kur jį vėliau paėmė ir į ligoninę nuvežė brolis, kurioje jis pasakė, kad M. A. buvo sumuštas ir jam reikalinga pagalba. Nurodė, jog teismas tuos M. A. teiginius, jog apie jo sumušimą jis medikams nieko nesakęs, vertina kaip jo gynybinę poziciją, nes jie buvo paneigti liudytojo R. G. parodymais, kuriais jis patvirtino, jog pažeidėją apklausus policijos komisariate šis pats asmeniškai nurodęs, kad buvo sumuštas Justiniškėse. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė M. A. ir jo atstovės prašymą skirti byloje teismo psichiatrinę bei autotechninę ekspertizes. Šiuo aspektu pažymėjo, jog liudytojai V. Š., G. B., T. Š., A. D., A. K., apklausti teismo posėdžio metu, nurodė, jog M. A. išlipo iš automobilio, kalbėjo mobiliuoju telefonu, o vėliau – iš įvykio vietos pasišalino, t. y. atliko sąmoningus ir valingus veiksmus, teismo nuomone, patvirtinančius aplinkybę, jog jis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, be to, tai, jog jam nėra tikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, patvirtina byloje esanti 2010 m. rugsėjo 10 d. specialisto išvada, kurios išvadų objektyvumu teismas neturi pagrindo abejoti. Tuo tarpu dėl autotechninės ekspertizės skyrimo teismas pažymėjo, jog ji neskirtina, nes byloje pakanka įrodymų, kurių pagrindu galima daryti pagrįstas išvadas dėl eismo įvykio kilimo, visumos, be to, jis ir jo atstovė nepateikė jokių prašymų dėl papildomų dokumentų, pvz. automobilio eksploatacinės instrukcijos byloje išreikalavimo, tačiau būtent šią neva neištirtą aplinkybę nurodė baigiamosiose kalbose. Pridūrė, jog nukentėjusios ( - ) pareikštas reikalavimas dėl turtinio nuostolio atlyginimo, atsižvelgiant į ATPK 37 straipsnio 1 dalį, paliekamas nenagrinėtu, nes tiek teismui, tiek M. A. kilo pagrįstų abejonių dėl jo dydžio apskaičiavimo. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pavojingumą ir pobūdį (pažeidimas padarytas itin grubiai pažeidus KET reikalavimus, pažeidėjui įvažiavus į sankryžą degant draudžiamam, t. y. raudonam šviesoforo signalui), į didelį padarytos žalos dydį, M. A. asmenybę, jį charakterizuojančią medžiagą, jo turtinę padėtį bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – t. y. tai, jog jis pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam jau buvo paskirta administracinė nuobauda.

5II.

6M. A., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (II bylos tomo l. 106 – 110), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti, o bylą toje dalyje, kurioje jis kaltinamas padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog sutinka, kad padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, tačiau nesutinka, kad yra kaltas padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, nes jo veikoje nebuvo tyčios. Pažymi, jog liudytojas T. Š. paaiškino, jog automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas, t. y. jis, jam pribėgus prie automobilio nieko neatsakinėjo į klausimus, o tai rodo, kad tuo metu jis iš tiesų nesuvokė situacijos dėl patirtos smegenų sukrėtimo traumos, skausminio šoko bei patirto sudėtingo rankos lūžio. Priduria, jog iš šio liudytojų parodymų išplaukia, kad jis eismo įvykio vietoje buvo ne mažiau kaip 42 minutes, todėl jis nesupranta, kaip policijos pareigūnai galėjo jo nepastebėti, nes jo veidas nuo patirtų traumų buvo kruvinas. Teigia, jog jei būtų norėjęs pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nebūtų laukęs 42 minutes, be to, su juo kartu važiavo keleivis L. J., todėl pasišalinus iš eismo įvykio vietos nustatyti automobilio vairuotoją būtų labai paprasta. Teigia, jog byloje esantys duomenys – policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas, liudytojų paaiškinimai – nesudaro pagrindo vertinti jo veikos kaip tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Pažymi, jog teismas, priimdamas nutarimą, liudytojų parodymus vertino kaip įrodymus, tačiau neužsiminė apie šių parodymų prieštaringumą, tuo pažeisdamas administracinio teisės pažeidimo bylų nagrinėjimo principus. Nurodo, jog liudytojo A. P. parodymai yra prieštaringi, nes jis liudija, kad automobilio „Renault Laguna“ vairuotojas buvo sąmoningas, tačiau į nieką nereagavo, kas prieštarauja logikai, be to, šis liudytojas tvirtina, kad po 3-5 min. vairuotojas išlipo iš automobilio ir, kalbėdamasis telefonu, nuėjo link prekybos centro ( - ), tačiau kartu su juo buvęs liudytojas T. Š. teigia priešingai. Pabrėžia, jog išsiskiria ir A. P. bei A. D. parodymai, nes vienas liudytojas teigia, kad vairuotojas dar buvo, kai atvyko ugniagesiai (t. y. 00 val. 15 min.), o kitas – kad vairuotojo įvykio vietoje nebuvo jau po 3-5 min. Nurodo, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas A. D. iš jam atpažinimui pateiktų nuotraukų nurodė, jog eismo įvykio vietoje matė A. A., kurio ten net nebuvo, be to, jis teismo posėdžio metu užtikrintai pareiškė, jog „VW Crafter“ automobilis važiavo leistinu greičiu, o „Renault Laguna“ nustatytą greitį viršijo, todėl šio liudytojo parodymai nėra objektyvūs. Priduria, jog abejonių kelia ir G. B., V. Š. ir A. K. parodymai. Pažymi, kad pastarasis liudytojas paliudijo, jog matė, kaip iš eismo įvykio vietos jis pabėga, o kitas automobilyje buvęs keleivis pats išlipa per bagažinę, tačiau byloje buvo nustatyta, kad automobilio keleivį ištraukė ugniagesiai. Mano, jog šis liudytojas yra prieš jį priešiškai nusiteikęs, nes be jokios priežasties nurodė, kad parduotuvėje, kurioje jis buvo kartu su jais, jie (jis ir L. J.) buvo agresyvūs, linksmi, garsiai šnekėjosi, todėl jis nusprendė, kad jie yra girti, tačiau pats į tą pačią parduotuvę atvažiavo jau išgėręs. Teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą automobiliui „VW Crafter“ skirti techninę ekspertizę, iš esmės remdamasis vien liudytojų parodymais, kuriuos prilygino specialistų išvadai, o jo konstatavimas, kad prašymas buvo pareikštas tik baigiamosiose kalbose, neatitinka tikrovės. Pažymi, kad bylos įrodymai patvirtina, jog automobilis „VW Crafter“ važiavo 6 pavara, taigi jis galėjo važiuoti viršydamas leistiną greitį, todėl šio automobilio vairuotojas galėjo būti iš dalies kaltas dėl kilusio eismo įvykio ir didelės materialinės žalos padarymo. Mano, jog atsižvelgus į tai, šioje byloje techninė ekspertizė buvo būtina.

7Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į M. A. skundą prašo šio skundo netenkinti.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9III.

10Apeliacinis skundas atmestinas.

11Skundžiamu teismo nutarimu M. A. administracinė nuobauda buvo skirta už tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, tuo pažeisdamas ATPK 127 straipsnio 2 dalį, ir nepranešęs apie eismo įvykį policijai iš įvykio vietos pasišalino, tuo padarydamas veiką, įtvirtintą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

12Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, M. A. ginčija savo kaltę padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, iš esmės teigdamas tai, jog jo veikoje nebuvo tyčios, nes iš eismo įvykio vietos jis pasišalino patyręs smegenų sutrenkimą ir skausminį šoką, taigi nesuprasdamas, ką daro.

13ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.

14Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį byloje Nr. N16-2330/2007). Pažymėtina, jog sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina, be kita ko, įvertinti ir paties asmens elgesį po eismo įvykio.

15ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

16Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai ir sprendžia, kad M. A. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis – policijos pareigūnų ir atsitiktinių eismo įvykio liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nustatytas nebuvo, parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Teisėjų kolegija kritiškai vertina tuos M. A. teiginius, jog jis dėl patirto smegenų sukrėtimo ir kitų traumų nesuprato, kas įvyko, ir negalėjo kontroliuoti savo veiksmų, nes, kaip buvo nustatyta bylos duomenimis, jis po eismo įvykio sugebėjo iš eismo įvykio vietos pasitraukti, mobiliuoju telefonu paskambinti tėvo numeriu ir juo atsiliepusiam broliui tiksliai nurodyti, kur yra, brolio sulaukti ir su juo išvažiuoti, kas rodo, jog M. A. pakankamai adekvačiai suvokė situaciją ir orientavosi aplinkoje. Pridurtina, jog kritiškai jo keliama versija vertintina dar ir dėl to, kad jis, teikdamas paaiškinimus apie eismo įvykio aplinkybes, nebuvo nuoseklus: kaip matyti iš byloje esančio pareiškimo (I bylos tomo l. 107), jis 2010 m. sausio 5 d. Institucijos viršininkui paaiškino, jog 2009 gruodžio 17 d., t. y. dieną, kai įvyko nagrinėjamas pažeidimas, parkrito eidamas namo ir tokiu būdu susižalojo pats bei prašė bet kokį tyrimą nutraukti, patikindamas, jog teismo medicininės ekspertizės daryti neprašys. Teisėjų kolegijos nuomone, šie M. A. I. teikti paaiškinimai negali būti vertinami kaip sąžiningi ir yra bandymas išvengti administracinės atsakomybės, nes jis, net ir praėjus kelioms savaitėms po eismo įvykio, t. y. kai jam buvo žinomos visos įvykio aplinkybės, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo patirtas traumas. Be to, tai, kad M. A. eismo įvykio metu nepatyrė galvos smegenų sutrikimų, dėl kurių jis būtų nesuvokęs ir negalėjęs valdyti savo veiksmų, matyti ir iš byloje esančių medicininių dokumentų, kuriuos išanalizavusi teismo psichiatrijos ekspertė savo specialisto išvadoje (II bylos t. 34), konstatavo, jog smegenų sutrenkimas M. A. išsivystė jau po įvykio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrindo abejoti šios specialisto išvados objektyvumu neturi ir joje pateikiamų išvadų detaliai nebekartoja. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė M. A. prašymą skirti psichiatrinę ekspertizę, kuria būtų įvertinta jo būklė, o jo tyčia, pasišalinant iš eismo įvykio vietos, buvo įrodyta byloje esančių duomenų visuma. Tuo tarpu tie M. A. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad jis eismo įvykio vietoje buvo pakankamai ilgai, jog jį pastebėtų policijos pareigūnai, be to, jis, jei būtų tikrai siekęs pasišalinti iš eismo įvykio vietos, joje tiek ilgai nebūtų laukęs, taip pat tai, kad pasišalinti buvo netikslinga, nes su juo važiavo keleivis L. J., todėl pasišalinus jo tapatybę nustatyti būtų labai paprasta, laikytini prielaidomis ir nešalina jo administracinės atsakomybės už tai, kad jis nevykdė KET eismo įvykį sukėlusiems vairuotojams numatomos pareigos likti eismo įvykio vietoje ir apie šį įvykį pranešti policijai.

17Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių, kodėl byloje neturėjo būti vadovaujamasi liudytojų, kurie asmeniškai su administracinėn atsakomybėn traukiamu M. A. nėra susiję, o eismo įvykį, kaip minėta, matė atsitiktinai, parodymais. Pasakytina, jog nors M. A. apeliaciniame skunde nurodo neatitikimus liudytojų parodymuose, jokių esminių prieštaravimų, galinčių paneigti M. A. kaltę ar sukelti pagrįstų abejonių dėl jos, teisėjų kolegija nenustatė. Pridurtina, jog tie neatitikimai tarp liudytojų parodymų, kuriuos apeliaciniame skunde nurodo M. A., iš esmės kyla liudytojams pasakojant apie eismo įvykio aplinkybes, kurio aplinkybių jis neginčija, todėl nelaikytini reikšmingais, nustatinėjant tyčios buvimą M. A. veiksmuose pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, t. y. pasišalinant iš eismo įvykio vietos. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir M. A. bei jo atstovės prašymą skirti techninę automobilio „VW Crafter“ ekspertizę. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog jis neprašė išreikalauti šio automobilio eksploatacinių instrukcijų bei nepateikė jokių kitų dokumentų, galinčių sukelti pagrįstas abejones dėl to, ar tikrai „VW Crafter“ automobilis 6 pavara galėjo važiuoti esant 60 km/h, todėl techninę ekspertizę, byloje esant pakankamai duomenų, aiškiai nusakančių eismo įvykio kilimą, skirti buvo netikslinga.

18Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis), todėl naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimą apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo.

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio

203 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

21M. A. apeliacinį skundą atmesti.

22Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

23Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai