Byla A-756-148-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

2sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

3dalyvaujant pareiškėjai I. R.,

4atsakovo atstovei O. P.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant valstybės biudžetinei įstaigai Šiaulių universitetui, dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėja I. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2009 m. kovo 20 d. rašte Nr. Par-639/40/16 nėra dalykiškai ir objektyviai atsakyta į pareiškėjos iškeltas problemas ir panaikinti šį raštą; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 2009/05-4R-184; 3) panaikinti Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštą Nr. Par-226/21/76-32; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją sudaryti komisiją, kuri išnagrinėtų pareiškėjos 2008 m. gruodžio 16 d. prašymą ir, kompetentingai įvertinusi keliamas problemas, pateiktų išsamų visų prašyme iškeltų klausimų vertinimą; 4) priteisti iš atsakovo 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjos skundo dalį dėl Komisijos 2009 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 2009/05-4R-184 ir Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. rašto Nr. Par-226/21/76-32 panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

9Pareiškėja skunde nurodė, kad Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. raštu Nr. Par-639/40/16 buvo netinkamai atsakyta į pareiškėjos 2008 m. gruodžio 16 d. raštą, kuriuo Ministerijos buvo prašoma atlikti ekspertinį vertinimą ir pareikšti kompetentingą nuomonę apie Šiaulių universiteto administracijos veiksmų pagrįstumą. Į pareiškėjos prašymą buvo atsakyta pavėluotai, atsakyme nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjos nuomone, jos prašymo nagrinėjimas nepagrįstai buvo perduotas Profesinių studijų skyriaus vedėjui A. L.. Nagrinėjant prašymą nebuvo įsigilinta į pareiškėjos keliamus klausimus. Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštu Nr. Par-226/21/76-32 taip pat netinkamai buvo atsakyta į pareiškėjos 2009 m. balandžio 14 d. prašymą. Pareiškėjos nuomone, Ministerija vilkino prašymo nagrinėjimą. Pareiškėjos iškeltos problemos nebuvo nagrinėjamos išsamiai ir objektyviai. Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštą Nr. Par-226/21/76-32 pareiškėja apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Tačiau pastaroji 2009 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 2009/05-4R-184 nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

10Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. rašte Nr. Par - 639/40/16 pareiškėjai buvo paaiškinta, kad Ministerija neturi įgaliojimų tirti iškeltas problemas – Šiaulių universiteto vidinės struktūros pakeitimus, pedagoginio krūvio paskirstymą, tuometinio Šiaulių universiteto studentų atstovybės prezidento skundus paskatinusias aplinkybes ir kitas aukštosios mokyklos autonomijos apimamas sritis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnį ir Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnį aukštosioms mokykloms suteikta autonomija, ribojanti valdžios galimybes kištis į aukštosios mokyklos gyvenimą. Todėl Ministerija, būdama vykdomosios valdžios dalimi, negali pažeisti įstatymų leidėjo nustatytos aukštųjų mokyklų autonomijos apimties. Iki Mokslo ir studijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2009 m. gegužės 12 d., aukštosios mokyklos autonomijos principas buvo įtvirtintas tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme. Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. rašte Nr. Par - 639/40/16 buvo nurodyta, kurios pareiškėjos iškeltos problemos turėtų būti sprendžiamas Šiaulių universiteto statuto ar vidinių dokumentų numatyta tvarka ar kreipiantis į teismą, Valstybinę darbo inspekciją ir kitas institucijas. Minėtu raštu ir 2009 m. vasario 6 d. susitikimo metu pareiškėja buvo informuota, kad dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų ji gali teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Pareiškėjos teiginys, kad Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. rašte Nr. Par-639/40/16-32 nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 41.4 punktu, į pareiškėjos prašymą buvo atsakyta laisvos formos raštu. Atsakant į pakartotinį pareiškėjos prašymą buvo vadovautasi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punktu ir nurodyta apskundimo tvarka. Su pareiškėja 2009 m. vasario 6 d. buvo organizuotas susitikimas, kuriame pareiškėja buvo išklausyta, jai buvo išaiškintos visos teisės, taip pat teisinės galimybės spręsti jos prašyme išdėstytas problemas. Šias aplinkybes gali patvirtinti Ministerijos Universitetinių studijų skyriaus vyresnioji specialistė D. V. ir Profesinių studijų skyriaus vedėjas, atliekantis Studijų departamento direktoriaus funkcijas, A. L.. Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštas Nr. Par-226/21/76-32, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjos 2009 m. balandžio 14 d. prašymą, atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo raštu Ministerija informavo pareiškėją, kad susipažino su jos 2009 m. balandžio 14 d. prašymu, persiųstu iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2009 m. balandžio 30 d. Kadangi tokio pobūdžio pareiškėjos prašymas jau buvo pateiktas Ministerijai, Ministerija teisės aktų nustatyta tvarka atsisakė jį nagrinėti ir paaiškino pareiškėjai tokio sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų ar neveikimo ji patyrė neturtinę žalą.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Ši Konstitucijos nuostata detalizuojama Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme ir iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiame Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatyme. Mokslo ir studijų įstatymu pripažįstama aukštosios mokyklos autonomija, apimanti akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiama savivaldos principu ir akademine laisve (7 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje detalizuojamos aukštosios mokyklos turimos teisės, įskaitant teisę pasirinkti studijų ir asmenybės ugdymo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros, profesionaliosios meno veiklos, kultūros ir mokslo žinių sklaidos kryptis ir formas, nustatyti studijų tvarką, nustatyti savo struktūrą, vidaus darbo tvarką, darbuotojų skaičių, jų teises, pareigas ir darbo apmokėjimo sąlygas, pareigybių reikalavimus, konkursų pareigoms eiti organizavimo ir darbuotojų atestavimo tvarką ir kt. Anksčiau galiojęs Aukštojo mokslo įstatymas taip pat akcentavo mokslo (meno) ir studijų vienovės, akademinės laisvės ir autonomijos, kurią nustato įstatymai ir aukštosios mokyklos statutas, kaip aukštosios mokyklos veiklos pagrindo, svarbą (5 straipsnio 5 dalis).Kaip ir Mokslo ir studijų įstatyme, šiame įstatyme išskiriamos aukštosios mokyklos teisės, kurių pagrindu ji įgyvendina suteiktą autonomiją : aukštoji mokykla turi teisę nustatyti studijų tvarką, sudaryti studijų krypties reglamentą atitinkančias programas, nustatyti savo struktūrą, vidaus darbo tvarką, konkretų dėstytojų ir mokslo darbuotojų, administracijos ir kitų darbuotojų skaičių, jų teises ir pareigas bei darbo apmokėjimo sąlygas, neprieštaraujančias galiojantiems teisės aktams ir kt. Aukštosios mokyklos autonomijos principas buvo detaliai nagrinėtas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktikoje (1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Universitetui nepažeidžiant įstatymų imperatyvų, viešosios valdžios institucijoms nėra pagrindo kištis į universiteto veiklą ir pažeisti jo autonomijos ribas. Šiaulių universiteto statute numatyta, kad darbuotojų ir administracijos konfliktus nagrinėja komisija, į kurią po lygiai skiriami administracijos ir universiteto darbuotojų skiriami asmenys (60-61 punktai). Darbuotojas taip pat turi teisę kreiptis į darbo ginčus sprendžiančias institucijas – Valstybinę darbo ginčų komisiją ir teismą. Pirmoji terminuota darbo sutartis su I. R. buvo pasirašyta 1998 m. kovo 25 d. dėl Lietuvių kalbos didaktikos katedros vedėjos pareigų. 2002 m. birželio 20 d. su pareiškėja sudaryta dar viena terminuota darbo sutartis (iki 2007 m. birželio 19 d.) dėl Lietuvių kalbos didaktikos katedros vedėjos pareigų. Nuo 2002 m. lapkričio 14 d. iki 2007 m. lapkričio 13 d. pareiškėja buvo išrinkta Šiaulių universiteto Lietuvių kalbos didaktikos katedros docente. Vykdant Lietuvių kalbos didaktikos katedros reorganizaciją, I. R., jos sutikimu, nuo 2006 m. kovo 1 d. likusiam darbo sutarties Nr. 444 galiojimui (iki 2007 m. lapkričio 13 d.) buvo perkelta dirbti į Ugdymo sistemų katedrą. Panaikinus Lietuvių kalbos didaktikos katedrą, I. R. negalėjo toliau eiti šios katedros vedėjos pareigas pagal darbo sutartį Nr. 687, todėl Darbo kodekso 129 straipsnyje numatytu pagrindu iš šių pareigų buvo atleista. Pasibaigus darbo sutarties terminui pagal darbo sutartį Nr. 444, pareiškėja iš docentės pareigų buvo atleista Darbo kodekso 126 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Šiai dienai pareiškėja jokių pareigų Šiaulių universitete neužima. Pareiškėja dalyvavo ir laimėjo konkursą lektoriaus pareigoms Edukologijos katedroje eiti. Pagal Šiaulių universiteto statuto 78 punktą, tam, kad su vyresne kaip 65 metų I. R. būtų pasirašyta terminuota darbo sutartis, net jai laimėjus konkursą, turėjo būti gautas universiteto Senato pritarimas. Šis klausimas turėjo būti svarstytas Senato 2007 m. lapkričio 21 d. posėdyje, tačiau, 2007 m. lapkričio 14 d. gavus studentų prašymą, svarstymas buvo atidėtas kol bus išspręsti studentų atstovybės prašyme nurodyti studentų nusiskundimai. Po visų procedūrų klausimas dėl terminuotos darbo sutarties sudarymo su I. R. 2008 m. vasario 27 d. buvo pakartotinai perduotas svarstyti Senatui. Pagal Šiaulių universiteto statuto 14 punktą, slapto balsavimo metu Senato nariai priėmė nutarimą neleisti sudaryti su I. R. terminuotos darbo sutarties lektoriaus pareigoms eiti Edukologijos katedroje. Šis nutarimas patvirtintas rektoriaus 2008 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. V-225. Todėl darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Visos aukščiau nurodytos procedūros buvo atliktos laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir terminų. Todėl pareiškėjos reikalavimai valstybinėms institucijos sudaryti komisiją Šiaulių universiteto administracijos veiksmų vertinimui yra nepagrįsti.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnį bei Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnį, aukštosioms mokykloms suteikta autonomija. Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad studijos grindžiamos akademinės laisvės ir autonomijos principu. Aukštojo mokslo įstatymo (toliau – ir Įstatymas), galiojusio iki 2009 m. gegužės 12 d., 5 straipsnio 5 punkte buvo nustatyta, kad aukštosios mokyklos veikla grindžiama mokslo (meno) ir studijų vienove, akademine laisve ir autonomija, kurią nustato įstatymai ir aukštosios mokyklos statutas. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu, akademine laisve ir apibrėžtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio įstatymo bei aukštųjų mokyklų statutų. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, aukštosios mokyklos turi teisę: 1) nustatyti studijų tvarką; 2) sudaryti studijų krypties reglamentą atitinkančias programas; 3) leisti studijų, mokslo ir kitą literatūrą; 4) nustatyti savo struktūrą, vidaus darbo tvarką, konkretų dėstytojų ir mokslo darbuotojų, administracijos ir kitų darbuotojų skaičių, jų teises ir pareigas bei darbo apmokėjimo sąlygas, neprieštaraujančias galiojantiems teisės aktams; 5) statuto nustatyta tvarka rinkti savivaldos institucijas; 6) priimti ir šalinti studentus; 7) nustatyti bendradarbiavimo su Lietuvos ir užsienio įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis formas; 8) valdyti turtą, juo naudotis bei disponuoti įstatymų nustatyta tvarka. Universitetai, be šio straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, taip pat turi teisę: 1) pasirinkti studijų, mokslinių tyrimų, profesionaliosios meninės veiklos formas ir kryptis; 2) tvirtinti studijų krypties reglamentą atitinkančias studijų programas; 3) teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius bei pedagoginius vardus. Pareiškėjos darbo santykiai su Šiaulių universitetu nutrūko pasibaigus darbo sutartims Nr. 444 ir 687. Nors pareiškėja laimėjo konkursą lektorės pareigoms eiti Edukologijos katedroje, vadovaujantis Senatui statuto suteiktu įgaliojimu sprendžiant klausimą dėl vyresnių nei 65 metų dėstytojų ir mokslo darbuotojų įdarbinimo, Senatui nepritarus, atsisakyta pareiškėją įdarbinti pagal terminuotą sutartį. Pareiškėja 2008 m. gruodžio 16 d. kreipėsi su prašymu į Ministeriją dėl įvairių Šiaulių universiteto vidaus struktūros, studijų ir darbo problemų sprendimo. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, Ministerija nėra įgaliota nagrinėti šių klausimų. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Šiaulių universiteto statuto 6 punktą, studijų tvarką, studijų programas, vidaus struktūrą ir kitus su studijų organizavimu bei aukštosios mokyklos administracija susijusius klausimus sprendžia pačios aukštosios mokyklos. Ministerija išaiškino nurodytą teisinį reguliavimą pareiškėjai 2009 m. kovo 20 d. rašte. Pareiškėja, rašydama skundus valstybės institucijoms, siekė išspręsti klausimus, susijusius su pasibaigusiais darbo santykiais su Šiaulių universitetu, bei kitokius klausimus, kuriuos priskirta spręsti minėtai aukštajai mokyklai. Pagal minėtą teisinį reguliavimą, valstybinė aukštoji mokykla nevykdo viešojo administravimo funkcijų. Pareiškėjos keliami klausimai yra susiję su pareiškėjos ir aukštosios mokyklos privatiniais teisiniais santykiais, kuriems įtakos negali daryti valstybės institucijos. Todėl Ministerija teisingai išaiškino pareiškėjai jos teisę spręsti ginčus su Šiaulių universitetu ikiteismine tvarka arba teisme.

14Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad aukštųjų mokyklų veiklos valstybinį reguliavimą teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Vyriausybė ir Ministerija. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 3 ir 4 dalimis, Ministerijos ekspertinė institucija strateginiais aukštojo mokslo plėtros klausimais yra Aukštojo mokslo taryba, o Ministerijos ekspertinė institucija aukštųjų mokyklų vertinimo klausimais yra biudžetinė įstaiga Studijų kokybės vertinimo centras. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914 patvirtintus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nuostatus (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 369 redakcija), Ministerija atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas švietimo, mokslo ir studijų sričių valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką šiose srityse. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusios Nuostatų redakcijos 6.2 punkte buvo nustatyta, kad, vykdydama jai pavestus uždavinius, Ministerija mokslo ir studijų srityje: suderinusi su suinteresuotomis ministerijomis, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus ir projektus nutarimų dėl valstybės mokslo ir studijų institucijų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ar pertvarkymo (6.2.1 p.); rengia valstybės biudžeto asignavimų mokslo ir studijų institucijoms projektą, nurodydama asignavimus kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai (6.2.2 p.); organizuoja mokslo ir studijų institucijų veiklos vertinimą (6.2.3 p.); koordinuoja aukštojo mokslo vadovėlių ir mokslo leidinių rengimą ir leidybą (6.2.4 p.); užsako ir koordinuoja mokslinius tyrimus, vykdomus valstybės užsakymu visose srityse (6.2.5 p.); suderinusi su Lietuvos mokslo taryba, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl prioritetinių mokslo ir technologijų krypčių plėtojimo (6.2.6 p.). Šiuo metu galiojančios Nuostatų redakcijos 6.2 punkte yra nustatyta, kad, vykdydama jai pavestus uždavinius, Ministerija mokslo ir studijų srityje: suderinusi su suinteresuotomis ministerijomis, teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl valstybės mokslo ir studijų institucijų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ar pertvarkymo ir atitinkamų nutarimų projektus; Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda leidimus vykdyti studijas ir (ar) su studijomis susijusią veiklą (6.2.1 p.); rengia valstybės biudžeto asignavimų valstybinėms mokslo ir studijų institucijoms projektus, nurodydama valstybės biudžeto asignavimus kiekvienam valstybiniam universitetui ir valstybiniam mokslinių tyrimų institutui atskira eilute (6.2.2 p.); tvirtina bendruosius ir specialiuosius reikalavimus (studijų krypties, krypčių grupės arba studijų srities aprašus) pirmosios pakopos, vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms (6.2.3 p.); nustato užsienio šalių institucijose išsilavinimą įgijusių asmenų konkuravimo dėl priėmimo į valstybės finansuojamas studijų vietas tvarką (6.2.4 p.); tvirtina studijų programų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašą (6.2.5 p.); inicijuoja mokslo ir studijų institucijų veiklos išorinį vertinimą (6.2.6 p.); atlieka kitas funkcijas, nustatytas mokslo ir studijų sričiai Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir kituose teisės aktuose (6.2.7 p.). Pareiškėjos skundų, paduotų teismui ir Ministerijai, turinys patvirtina, kad pareiškėja kreipėsi į Ministeriją su raštais, kuriuose nebuvo prašymų, atitinkančių Ministerijos teisės aktuose nustatytą kompetenciją. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Ministerijos veiksmų neteisėtumą ir įpareigoti ją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 90 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis).

15Pareiškėja ginčija Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštą, kuriuo atsisakyta pakartotinai nagrinėti pareiškėjos prašymą. Atsakovas savo atsisakymą atlikti veiksmus motyvavo tuo, kad pareiškėja 2009 m. balandžio 14 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą. Vadovaujantis Prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punktu, prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu dėl tam tikrų klausimų, susijusių su universiteto vidaus struktūros pokyčiais, priėmimu į darbą ir studijų organizavimu, išnagrinėjimo. Ministerija 2009 m. kovo 20 d. rašte nurodė, jog šiame ir vėlesniuose prašymuose nurodytų klausimų nagrinėjimas nėra priskirtas Ministerijos kompetencijai, nurodė tokio atsakymo motyvus bei teisinį pagrindą. Be to, 2009 m. vasario 6 d. įvyko susitikimas su pareiškėja. Teismo posėdyje apklausta D. V. patvirtino, kad pareiškėja buvo atvykusi į susitikimą su Ministerijos atstovais. To neginčija ir pati pareiškėja. Nagrinėjamoje byloje nevertinamas Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. rašto teisėtumas, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, atsisakius atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dalyje dėl Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. rašto panaikinimo (t. I, b. l. 1-2). Pareiškėja nepasinaudojo teise paduoti atskirąjį skundą dėl šios nutarties dalies. Pareiškėja 2009 m. balandžio 14 d. rašte prašė, palyginus jos 2009 m. vasario 19 d. prašymą su Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. atsakymu, įvertinti šį atsakymą bei pakartotinai išnagrinėti 2009 m. vasario 19 d. prašymą (t. I, b. l. 154-155). 2009 m. vasario 19 d. prašyme pareiškėja kreipėsi dėl komisijos sudarymo pareiškėjos pažeistoms konstitucinėms teisėms ištirti, kas iš esmės sudarė 2008 m. gruodžio 16 d. prašymo pagrindą (t. I, b. l. 21). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja naujos informacijos nepateikė, o atsakymas į 2008 m. gruodžio 16 d. (kartu ir į 2009 m. vasario 19 d.) prašymą pateiktas 2009 m. kovo 20 d. rašte, Ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, teisėtai atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjos 2009 m. balandžio 14 d. raštą. Todėl Komisija, nagrinėdama skundą ikiteismine tvarka, neturėjo pagrindo įpareigoti Ministeriją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjos 2009 m. balandžio 14 d. prašymas, kurį pareiškėja pateikė Ministrui Pirmininkui, buvo persiųstas Ministerijai 2009 m. balandžio 30 d. Ministerijos atsakymas buvo parengtas 2009 m. birželio 16 d., t. y. praleidus Taisyklių 12 punkte nustatytą 5 darbo dienų terminą. Tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu pareiškėjos teisių pažeidimu ir nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjai jos reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjos reikalaujamą neturtinės žalos atlyginimą (CK 6. 246 str., 6. 247 str., 6. 249 str., 6.271 str.).

16Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15, 22 ir 88 straipsniais, kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 punkto ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Skundžiamu Ministerijos raštu pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos. Skundžiamas raštas pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Skundžiamame rašte tik pateikiama informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme gali būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl ir dėl šių priežasčių pareiškėjos reikalavimas panaikinti Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštą netenkintinas.

17III.

18Apeliaciniu skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo perduoti prokuratūrai medžiagą dėl Šiaulių universiteto Senato protokolo suklastojimo. Pareiškėja nurodo, jog Konstitucinio Teismo nutarimuose pažymima, kad autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama; priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. kovo 20 d., 2009 m. spalio 28 d. nutarimai). Pareiškėjos nuomone, Ministerija nagrinėjamu atveju neteisingai aiškino Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias aukštųjų mokyklų autonomiją. Pareiškėja 2008 m. gruodžio 16 d. prašyme siekė, kad Ministerija įvertintų Šiaulių universiteto veiksmus etiniu ir teisiniu aspektais, kurie nepriskirtini aukštųjų mokyklų autonomijos sampratai. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914 patvirtintų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nuostatų 6.2.3 ir 6.2.6 punktais, Ministerija yra įgaliota nagrinėti pareiškėjos 2008 m. gruodžio 16 d. prašyme nurodytas problemas. Pareiškėja pažymi, jog Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu institucija neįgaliota priimti sprendimo prašomu klausimu, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda prašymą kompetentingai institucijai. Ministerija to nepadarė, tokiu būdu pripažindama, kad pareiškėjos prašymo nagrinėjimas priskirtinas Ministerijos kompetencijai. Pareiškėjos nuomone, Ministerija, nagrinėdama jos prašymą, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų nagrinėjimo taisyklių 27, 30, 38.2, 38.5, 41, 43 punktų reikalavimų. Pareiškėjos prašymą Ministerija išnagrinėjo tik formaliai. Dėl to, kad Ministerija vilkino pareiškėjos prašymo nagrinėjimą ir nesiėmė jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kad būtų apgintos pažeistos pareiškėjos teisės, pareiškėja patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų, buvo pažeminti jos garbė ir orumas. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Pareiškėjos nuomone, teismas aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus ir nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus, ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

19Atsiliepimais į pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jų atsiliepimuose į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Apeliacinis skundas atmestinas.

23Dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m. birželio 16 d. rašto Nr. Par-226/21/76-32

24Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 22 straipsnio 1 dalimi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą administracinių teismų praktiką, bylose ne kartą yra konstatavęs, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka minėtus įstatymo reikalavimus (2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-431/2007; 2008 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-998/2008). Teisės aktas – valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas. ABTĮ 2 straipsnio 13, 14, 15 dalyse ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9, 10 dalyse nurodyta, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei; individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, administracinis aktas – vykdant administravimo funkcijas, administravimo subjekto priimtas teisės aktas.

25Ginčijamame rašte atsakovas nurodė, kad ankstesni pareiškėjos raštai (laiškai) (2008-12-16, 2009-01-12, 2009-02-07, 2009-02-19) buvo išnagrinėti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos kompetenciją, ir papildomos informacijos dėl pareiškėjos kreipimosi Ministerija neturi. Paaiškino, jog Ministerija nenagrinėja aukštosios mokyklos kompetencijai priskirtinų klausimų ir pan. (t. I, b. l. 20). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktu, prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Taigi, atsakovas ginčijamu raštu atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjos prašymą ir savo atsisakymą motyvavo tuo, kad pareiškėja 2009 m. balandžio 14 d. laiške nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą. Pareiškėja, manydama, kad atsakovas tokiu būdu pažeidžia jos teises, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą ar dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą, nesikreipė. Teisminis tikrai ar tariamai pažeistos teisės gynimo būdas yra sąlygotas atitinkamų procesinių prielaidų, numatytų ABTĮ 37, 101, 103 straipsniuose, kurių buvimas atima arba apriboja asmens teisę naudotis teismine gynyba. Pareiškėjos ginčijamas raštas nesudaro savarankiško bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyko (ABTĮ 101 str. 1 p.). Kaip jau buvo minėta, teismas nagrinėja tik tokį reikalavimą dėl sprendimo panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Pagal ABTĮ 23 ir 52 straipsnių nuostatas pareiga suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą, kurie apsprendžia nagrinėjamo ginčo ribas, pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, nustatyta būtent asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, prašydamas, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

26Vyriausioji administracinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas atsakovo 2009 m. birželio 16 d. raštas Nr. Par-226/21/76/32 pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, nes juo pareiškėjai nėra nustatomos teisės ar pareigos, ir toks raštas savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė. Tačiau šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nepagrįstai, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 punktu, administracinė byla dalyje dėl šio reikalavimo kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai turėjo būti nutraukta. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

27Dėl neturtinės žalos atlyginimo

28Pareiškėja taip pat prašė priteisti neturtinę žalą, kurią, jos nuomone, patyrė dėl to, kad Švietimo ir mokslo ministerija vilkino jos prašymo nagrinėjimą, nesiėmė Ministerijos kompetencijai priskirtų veiksmų, kad būtų apgintos pažeistos pareiškėjos teisės.

29Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m. kovo 20 d. raštas Nr. Par-639/40/16, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjos 2008 m. gruodžio 16 d., 2009 m. sausio 12 d., 2009 m. vasario 7 d. ir 2009 m. vasario 19 d. prašymus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo.

30Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtina sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

31Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį 2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Taisyklių 30 punkte nustatyta, jog asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Taisyklių 12 punkte nurodyta, kad kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pareiškėjos 2009 m. balandžio 14 d. prašymą, kuris jam buvo persiųstas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, gavo 2009 m. balandžio 30 d., tačiau pareiškėją apie tai, kodėl jos prašymas nenagrinėjamas, informavo tik 2009 m. birželio 16 d. raštu. Taigi, galima pripažinti, jog Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal Vyriausybės nutarimą privalėjo veikti.

32Atsakovas neneigia, kad šiuo atveju Taisyklių nuostatos buvo pažeistos, tačiau nurodo, kad nėra visų reikalingų civilinės atsakomybės sąlygų neturtinei žalai priteisti. Su šia pozicija teisėjų kolegija sutinka. Kaip jau buvo minėta, atsakovo 2009 m. birželio 16 d. raštas Nr. Par-226/21/76/32 pareiškėjai savaime jokių teisinių pasekmių nesukėlė. Į jos pareiškimą, t. y. tuos pačius klausimus, kuriuos ji kėlė 2009 m. balandžio 14 d. prašyme, pareiškėjai Ministerija jau buvo atsakiusi ir priėmusi atitinkamą sprendimą, kurio pareiškėja įstatymo nustatytu terminu ir tvarka neapskundė. Be to, kaip buvo nustatyta byloje, 2009 m. vasario 6 d. Ministerijos darbuotojai susitikimo su pareiškėja metu išaiškino jai problemos (pareiškėjos nesutarimų su Šiaulių universitetu) sprendimo galimybes. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad būtent dėl atsakovo vėlavimo atsakyti į jos 2009 m. balandžio 14 d. pakartotinį prašymą, ji patyrė neturtinę žalą (6.250 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nepagrindė būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, yra pagrįsta. Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

33Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje proceso šalių ar kitų asmenų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių nenustatė, todėl kreiptis į prokurorą, kaip tai numatyta ABTĮ 109 straipsnio 1 dalyje, pagrindo neturi. Pareiškėja, turėdama duomenų apie tam tikrą nusikalstamą veiką, turi galimybę pati apie tai pranešti prokuratūrai ar kitai teisėsaugos institucijai.

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

35pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą atmesti.

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštą Nr. Par-226/21/76-32 ir šioje dalyje bylą nutraukti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų... 2. sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjai I. R.,... 4. atsakovo atstovei O. P.,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėja I. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį... 9. Pareiškėja skunde nurodė, kad Ministerijos 2009 m. kovo 20 d. raštu Nr.... 10. Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija prašė atmesti... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas prašė atmesti... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 22 d. sprendimu... 14. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Įstatymo 19 straipsnio 1... 15. Pareiškėja ginčija Ministerijos 2009 m. birželio 16 d. raštą, kuriuo... 16. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 17. III.... 18. Apeliaciniu skundu pareiškėja I. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 19. Atsiliepimais į pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Apeliacinis skundas atmestinas.... 23. Dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m. birželio... 24. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3... 25. Ginčijamame rašte atsakovas nurodė, kad ankstesni pareiškėjos raštai... 26. Vyriausioji administracinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas... 27. Dėl neturtinės žalos atlyginimo... 28. Pareiškėja taip pat prašė priteisti neturtinę žalą, kurią, jos nuomone,... 29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Švietimo ir mokslo ministerijos 2009 m.... 30. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų... 31. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1... 32. Atsakovas neneigia, kad šiuo atveju Taisyklių nuostatos buvo pažeistos,... 33. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje proceso šalių ar kitų asmenų... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 35. pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą atmesti.... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. sprendimą... 37. Nutartis neskundžiama....