Byla I-1309-171/2009
Dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų ir pažymų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų R. B. ir S. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822‑1242/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir Utenos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. B., S. B., Gražutės regioninio parko direkcijai dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų ir pažymų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės patvirtintą ir išduotą 2006 m. liepos 18 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. ( - ); panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą 2006 m. rugpjūčio 28 d. statybos leidimą ( - ); panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 15 d. pažymą ( - ) „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį“; panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. kovo 9 d. pažymą ( - ) „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą 2008 m. spalio 10 d. statybos leidimą Nr. ( - ).

5Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. liepos 11 d. nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota S. B. nuosavybės teisė į 1,4200 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ( - ), Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje (toliau – ir Žemės sklypas). 2006 m. liepos 18 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė patvirtino ir išdavė S. B. gyvenamojo namo su priklausiniais atstatomoje sodyboje statybos minėtame žemės sklype projektavimo sąlygų sąvadą Nr. ( - ) (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas). 2006 m. rugpjūčio 28 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius išdavė S. B. statybos leidimą ( - ) (toliau – ir Statybos leidimas ( - )), kuriuo Žemės sklype leista statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, klėtį ir pirtį. 2006 m. rugsėjo 15 d. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (toliau – ir Departamentas) išdavė pažymą ( - ), kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2006 m. rugsėjo 19 d. buvo įregistruotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas Žemės sklype. 2007 m. kovo 9 d. Departamentas išdavė pažymą ( - ), kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2007 m. kovo 9 d. buvo įregistruota nebaigta statyti pirtis Žemės sklype. 2008 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. ( - ) S. B. Žemės sklypą ir jame esančius nebaigtus statyti gyvenamąjį namą bei pirtį perleido R. B.. 2008 m. spalio 10 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius išdavė R. B. statybos leidimą Nr. ( - ) (toliau – ir Statybos leidimas Nr. ( - )), kuriuo Žemės sklype leidžiama statyti gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, klėtį ir pirtį. Pareiškėjas nurodė, kad Projektavimo sąlygų sąvadas, Statybos leidimas ( - ), Statybos leidimas Nr. ( - ), bei Pažyma buvo išduoti pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas pažymėjo, kas Žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, todėl išduodant projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimus buvo būtina vadovautis Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas nurodė, kad pagal teisės aktų nuostatas, pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama ir gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais statyba yra negalima, nes miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Pareiškėjas nurodė, kad teisės aktai draudžia miškų ūkio paskirties žemėje atstatyti neišlikusią sodybą. Tokio teisės aiškinimo laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008, 2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-206/2008) ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2008 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2008). Pareiškėjas nurodė, kad panaikinus neteisėtai išduotus Statybos leidimus, turi būti panaikinamos ir jų pagrindu atsiradusios pasekmės. Todėl Departamento išduotos pažymos (2006 m. rugsėjo 15 d. ir 2007 m. kovo 9 d.) naikintinos.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino, panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės patvirtintą ir išduotą 2006 m. liepos 18 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. ( - ); panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą 2006 m. rugpjūčio 28 d. statybos leidimą ( - ); panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 15 d. pažymą ( - ) „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį“; panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. kovo 9 d. pažymą ( - ) „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“; panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus išduotą 2008 m. spalio 10 d. statybos leidimą Nr. ( - ).

8Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui R. B. nuosavybės teise priklauso 1,4200 ha žemės sklypas, esantis ( - ), kurio unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ). Šio žemės sklypo paskirtis – miškų ūkio, jis patenka į nacionalinių ir regioninių parkų bei vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos teritoriją. Ginčo žemės sklypas patenka į Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinį draustinį. Šį žemės sklypą R. B. 2008 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo iš trečiojo suinteresuoto asmens S. B.. 2006 m. liepos 18 d. S. B. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. ( - ). 2006 m. rugpjūčio 23 d. S. B. kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administraciją su prašymu išduoti statybos leidimą. 2006 m. rugpjūčio 28 d. jam buvo išduotas statybos leidimas ( - ), kuriame nurodytas statybos objektas – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, klėtis ir pirtis. 2006 m. rugpjūčio 15 d. S. B. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo statybos valstybinės priežiūros Departamentas išdavė pažymą ( - ) apie statinių, statomų ginčo žemės sklype, statybos būklę. 2007 m. kovo 9 d. Departamentas išdavė pažymą ( - ) apie statinių, statomų ginčo žemės sklype, statybos būklę. 2008 m. spalio 10 d. R. B. buvo išduotas statybos leidimas Nr. ( - ). Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, kad Utenos apskrities viršininko administracija dėl šioje byloje ginčijamų aktų teisėtumo informaciją Zarasų rajono apylinkės prokuratūrai pateikė 2009 m. vasario 5 d., prokuroras į teismą kreipėsi 2009 m. kovo 4 d., todėl teismas padarė išvadą, kad prokuroras Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepraleido. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnį, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu ir pažymėjo, jog statyba miško ūkio paskirties žemėje vykdoma prokuroro ginčijamų administracinių aktų pagrindu, todėl nagrinėjamu atveju prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas ir prokuroras, vykdydamas savo pareigą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teismas taip pat rėmėsi Žemės įstatymo (Žin., ( - ), Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 26 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1 ir 2 punktais, 26 straipsnio 4 dalimi, Miškų įstatymo (Žin., 2001, Nr. 35‑1161) 2 straipsnio 3 dalimi ir pažymėjo, jog Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nėra kitų nuostatų (išskyrus Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą), kurios apibrėžtų, kokie statiniai (pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Todėl teismas padarė išvadą, kad kiti statiniai, nei medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrenginiai, miško ūkio paskirties žemėje negalimi. Teismas taip pat vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo (Žin., ( - ), Nr. 63-1188; 2001, ( - ) 8 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinis draustinis laikytinas gamtiniu draustiniu. Teismas rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu ir pastebėjo, kad Žemės įstatymas ir Miškų įstatymas tokių išimčių, kurios numatytos Saugomų teritorijų įstatyme, nenumato. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje A63-1721/2008, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, teismas padarė išvadą, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006 m. liepos 18 d. išduodama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. ( - ), kai Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. jau buvo priėmęs nutarimą, kuriame aiškiai pasisakyta dėl kitų pastatų statybos negalimumo miško ūkio paskirties žemėje, 2006 m. rugpjūčio 28 d. išduodama statybos leidimą ( - ), taip pat 2008 m. spalio 10 d. išduodama statybos leidimą Nr. ( - ), pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl šie administraciniai aktai panaikinti. Panaikinus ginčijamus statybos leidimus, panaikintos ir tokių statybos leidimų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 15 d. pažyma ( - ) ir 2007 m. kovo 9 d. pažyma ( - ). Šioje byloje teismas teikė prioritetą viešajam interesui, nes prokuroras siekė apsaugoti vertybes, kurios yra įtvirtintos Konstitucijoje, t. y. natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją (Konstitucijos 54 str.). Teismas pažymėjo, kad neteisėtų pasekmių nepašalinimas, t. y. nurodytų aktų nepanaikinimas turėtų ilgalaikį poveikį ir užkirstų kelią visai visuomenei naudotis Konstitucijos ginamomis vertybėmis.

9III.

10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartimi trečiųjų suinteresuotų asmenų R. B. ir S. B. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11Teismas, spręsdamas ginčą, pažymėjo, kad administracinėje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog žemės sklypas, kuriame siekiama vykdyti statybas, atsižvelgiant į jo buvimo vietą, turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, o antra, jis patenka į Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritoriją. Pažymėjo, kad pirmuoju žemės sklypo teisinio statuso atveju statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas. Antruoju atveju statybos draustiniuose santykius reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Teismas rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX‑240 redakcija) ir padarė išvadą, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, pavyzdžiui, sodybų statyba nėra leidžiama. Teismas taip pat vadovavosi Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) ir pažymėjo, jog ir pagal šį teisės aktą miško ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų susijusių su mišku įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Teisė statyti sodybas miško ūkio paskirties žemėje pagal Žemės įstatymą taip pat nebuvo numatyta. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Atkreipė dėmesį, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikėsi 2008 m. vasario 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556‑206/2008, 2009 m. balandžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-579/2009, 2010 m. vasario 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822–218/2010. Pažymėjo, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo aišku, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Teismo vertinimu, kadangi žemės sklypo pagrindinė paskirtis yra miškų ūkio, o sodybos statyba miško ūkio paskirties žemėje nėra galima, tai šis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti paneigtas to paties objekto teisiniu reglamentavimu, suteikiančiu teisę atlikti tuos pačius tam tikrus veiksmus, o šiuo atveju statyti sodybą. Tokiu būdu nagrinėjant konkretų ginčą nėra pagrindo taikyti Saugomų teritorijų įstatymo. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama ir gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais (ūkiniu pastatu, klėtimi, pirtimi) statyba joje negalima, bei laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Zarasų rajono savivaldybės administracijos išduoti 2006 m. liepos 18 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. ( - ), 2006 m. rugpjūčio 28 d. statybos leidimas ( - ), 2008 m. spalio 10 d. statybos leidimas Nr. ( - ) pažeidžia Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl šiuos administracinius aktus ir jų pagrindu išduotas Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2006 m. rugsėjo 15 d. pažymą ( - ) ir 2007 m. kovo 9 d. pažymą ( - )pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino. Teismas pastebėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad statybos darbai yra užbaigti. Tuo pačiu teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, paaiškinimais, kad šiuo konkrečiu atveju visiško viešojo intereso apgynimo (kilusių pasekmių pašalinimo) bus siekiama kitame procese.

12IV.

13Tretieji suinteresuoti asmenys R. B. ir S. B. 2011 m. vasario 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

141. Administraciniai aktai buvo išduoti ir jų pagrindu statybas vykdyti tretieji suinteresuotieji asmenys R. B. bei S. B. siekė atstatydami pastatus anksčiau Žemės sklype buvusioje sodyboje. Atsižvelgiant į tai, kad Žemės sklypas pateko į saugomą teritoriją – Gražutės regioninį parką, Administraciniai aktai buvo išduoti vadovaujantis Saugomų teritorijų 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto bei Aplinkos ministro įsakymu ( - ) patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punkto nuostatomis, kurios numatė galimybę saugomoje teritorijoje atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose. Be to, kadangi Žemės sklypas buvo miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypas, išduodant Administracinius aktus taip pat buvo vadovautasi Vyriausybės ( - ) m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostata, kuri numatė, kad „žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus“. Nei 2006 m. kovo 14 d. nutarime, nei kituose nutarimuose Konstitucinis Teismas nenagrinėjo minėtos Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostatos konstitucingumo, todėl ji niekada nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir liko galioti iki pat 2007 m. sausio 31 d., kai Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3, 4, 5 ir 6 punktai buvo pripažinti netekusiais galios (Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimas ( - )).

152. Lietuvos konstitucinėje teisėje galioja teisės aktų konstitucingumo prezumpcija, todėl kol Konstitucinis Teismas nepripažino, kad Vyriausybės ( - ) m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ (Žin., ( - ), ( - )) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijai, jokie teismai, įskaitant Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, neturėjo teisės netaikyti šios teisės normos nagrinėjamose bylose. Administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010 netaikydamas nagrinėtą teisinį santykį reglamentavusios Vyriausybės ( - ) m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ (Žin., ( - ), ( - )) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostatos, motyvuojant tuo, kad šiai nuostatai taip pat taikomas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo išaiškinimas, teismas neteisėtai įsiterpė į Konstitucinio Teismo kompetenciją ir tokiu būdu pažeidė Konstitucijos 102, 105, 107 ir 110 straipsnių, Konstitucinio Teismo įstatymo 1 ir 72 straipsnių nuostatas bei teisės aktų konstitucingumo prezumpciją.

163. 2006 m. kovo 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas patvirtino Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, numačiusios galimybę draustiniuose atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose (neišskiriant miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės), bei 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos konstitucingumą.

174. Vadovaujantis teisės aktų konstitucingumo prezumpcija, Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu ( - ) patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punkto nuostata, numatanti pastatų atstatymo galimybę esamose ar buvusiose sodybose miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemėje, Administracinių aktų išdavimo metu ir netgi šiuo metu yra galiojanti, todėl teismas privalėjo ją taikyti administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19V.

20Procesą atsisakytina atnaujinti.

21Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

22Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusių R. B. ir S. B. nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A822‑1242/2010 ir nepagrįstai netaikydamas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu ( - ) patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punkto bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ( - ) m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostatų pažeidė Konstitucijos 102, 105, 107 ir 110 straipsnių, Konstitucinio Teismo įstatymo 1 ir 72 straipsnių nuostatas bei teisės aktų konstitucingumo prezumpciją.

23ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

24Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010 buvo kilęs ginčas dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų pagrindu suteiktos teisės S. B. ir R. B. vykdyti statybą miškų ūkio paskirties žemėje, o kartu ir saugomoje (Gražutės regioninio parko) teritorijoje. Sprendžiant klausimą dėl byloje taikytinų materialinės teisės normų, įtvirtintų Saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ( - ) m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu ( - ) patvirtintame Gražutės regioninio parko apsaugos reglamente būtina atsižvelgti į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio ginčuose yra suformavęs nuoseklią teisminę praktiką bei pateikęs detalią šių teisės normų turinio analizę (žr. 2008 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-206/2008). Priimdamas minėtą procesinį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Pabrėžtina, jog identiškos išvados dėl šių teisės norminių aktų turinio aiškinimo buvo padarytos ir administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010.

25Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) „teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose [...]; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“.

26Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, tokių argumentų nėra išdėstyta ir prašyme dėl proceso atnaujinimo.

27Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010 išdėstytas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimas atitinka administracinių teismų praktikoje pripažįstamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, taikytinas ginčo teisiniams santykiams. Atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas akivaizdus bei esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo iš esmės analogiškoje byloje Nr. P438-55/2011.

28Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. B. ir S. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

29Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

30Trečiųjų suinteresuotų asmenų R. B. ir S. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

31Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir Utenos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. B., S. B., Gražutės regioninio parko direkcijai dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimų ir pažymų panaikinimo.

32Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį... 5. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. liepos 11 d. nekilnojamojo turto registre... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu... 8. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad trečiajam... 9. III.... 10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartimi... 11. Teismas, spręsdamas ginčą, pažymėjo, kad administracinėje byloje esantys... 12. IV.... 13. Tretieji suinteresuoti asmenys R. B. ir S. B. 2011 m. vasario 25 d. Lietuvos... 14. 1. Administraciniai aktai buvo išduoti ir jų pagrindu statybas vykdyti... 15. 2. Lietuvos konstitucinėje teisėje galioja teisės aktų konstitucingumo... 16. 3. 2006 m. kovo 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas patvirtino Saugomų... 17. 4. Vadovaujantis teisės aktų konstitucingumo prezumpcija, Aplinkos ministro... 18. Teisėjų kolegija... 19. V.... 20. Procesą atsisakytina atnaujinti.... 21. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo... 22. Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusių R. B. ir S. B. nuomone, Lietuvos... 23. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti... 24. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010... 25. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m.... 26. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr.... 27. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog administracinėje byloje Nr.... 28. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. B.... 29. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 30. Trečiųjų suinteresuotų asmenų R. B. ir S. B. prašymo dėl proceso... 31. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-1242/2010... 32. Nutartis neskundžiama....