Byla e2A-332-178/2017
Dėl be pagrindo įgyto turto ir netesybų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei D. S. dėl be pagrindo įgyto turto ir netesybų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl preliminariojoje sutartyje nustatytų netesybų už pagrindinės sutarties nesudarymą dydžio.
  2. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 46 462 Eur be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 28 962 Eur baudą, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. liepos 21 d. šalys sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Preliminari sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo ieškovui už 420 000 Lt (151 640,40 Eur) parduoti jai nuosavybės teise priklausantį namą ( - ) ir 0,075 ha ploto žemės sklypą. Preliminarioje sutartyje sutarta, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2014 m. rugsėjo 19 d. Atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad pirkimo pardavimo sutarties sudarymo dienai visi dokumentai būtų tinkamai paruošti, taip pat pašalinti taikomą suvaržymą – hipoteką. Pagal Preliminarią sutartį ieškovas sumokėjo atsakovei 100 000 Lt (28‘962 Eur) avansą. Po Preliminarios sutarties sudarymo paaiškėjo, kad atsakovei priklauso ne 0,075 ha, tačiau 0,05 ha žemės sklypas, taip pat neatlikti sklypo kadastriniai matavimai ir nesuformuota kadastrinių matavimų byla, atsakovė iki Preliminarioje sutartyje nurodyto termino nepašalino ir turto suvaržymų (hipotekos).
  3. 2014 m. gruodžio 30 d. šalys pasirašė Preliminarios sutarties priedą, kuriuo pratęsė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminą iki 2015 m. kovo 1 d.; pagal 2015 m. sausio 8 d. Preliminariosios sutarties priedą Nr. 2 ieškovas sumokėjo atsakovei 4 500 Eur; pagal 2015 m. vasario 18 d. priedą Nr. 3 - 4 000 Eur. Sutvarkius žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumentus, paaiškėjo, kad notarinės turto pirkimo-pardavimo sutarties negalima sudaryti, nes atsakovė nėra gavusi teismo leidimo parduoti turtą, kuriame deklaruota jos nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta. Todėl Preliminarioji sutartis dėl atsakovės kaltės ir neveikimo nebuvo įvykdyta ir iki 2015 m. kovo 1 d. Šalys 2015 m. gegužės 12 d. pasirašė Preliminariosios sutarties priedą Nr. 4, pagal kurį ieškovas sumokėjo 4 000 Eur; pagal 2015 m. birželio 12 d. priedą Nr. 5 - 3 500 Eur bei pagal 2015 m. rugsėjo 1 d. priedą Nr. 6 - 1 500 Eur sumą. Nepaisant visų ieškovo geros valios veiksmų, terminų atidėjimų, papildomų mokėjimų, skirtų palengvinti atsakovei atlikti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingus veiksmus, atsakovė nesutvarkė dokumentų, reikalingų pagrindinės sutarties pasirašymui. Dėl to pagrindinė sutartis nesudaryta būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.
  4. Esant pasibaigusiai Preliminariajai sutarčiai, visos atsakovės gautos pinigų sumos (46 462 Eur) laikytinos gautomis be teisinio pagrindo. Preliminarioje sutartyje šalys susitarė dėl baudos, kurios dydis yra nustatytas sutarties 5.1 punkte – 28 962 Eur, kuri taip pat priteistina iš atsakovės. Šalių sutartos netesybos (bauda) yra laikomos minimaliais nuostoliais, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti žalos dydžio. Ieškovas yra priverstas ieškotis naujo žemės sklypo ir namo, todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad jis turtą gali įsigyti žymiai didesne kaina nei būtų įsigijęs iš atsakovės. Jis taip pat patyrė nuostolius kitos gyvenamosios patalpos nuomai, nes daugiau nei metus nepagrįstai laukė, kol atsakovė atlaisvins namą, taip pat išlaidas teisininkų paslaugoms.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės ieškovui 46 462 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 4 646 Eur netesybų, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 913 Eur žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
  2. Teismas tarp šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip preliminariąją. Kaip nepagrįstus vertino atsakovės argumentus, kad tarp šalių po Preliminariosios sutarties sudarymo taip pat susiklostė ir paskoliniai teisiniai santykiai. Teismas sprendė, jog pagrindinė sutartis tarp šalių nesudaryta dėl atsakovės kaltės, nes jos veiksmai neatitiko bendradarbiavimo principo ir negali būti vertinami kaip atsakingo, rūpestingo ir protingo turto savininko veiksmai. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog turtą ji pardavinėjo nekilnojamojo turto agentūros pagalba ir dėl netinkamo faktinės situacijos išaiškinimo už pagrindinės sutarties nesudarymą yra atsakinga agentūra. Preliminarioji sutartis ir jos sukuriami teisiniai santykiai siejo tik ieškovą ir atsakovę, jokie įpareigojimai, kurie būtų numatyti agentūrai, sutartyje nebuvo numatyti.
  3. Teismo vertinimu, šalys paskutinį kartą susitarė dėl termino pagrindinei turto pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti 2015 m. rugsėjo 1 d. Kadangi Preliminarioje sutartyje buvo nustatytas dviejų mėnesių terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai teigia, jog Preliminarios sutarties galiojimas baigėsi 2015 m. spalio 30 d. Preliminariai sutarčiai pasibaigus taip ir nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovei atsirado pareiga grąžinti ieškovui viską, ką ji gavo pagal Preliminarią sutartį. Išnykus teisiniam pagrindui, kuriuo remiantis ieškovas atsakovei sumokėjo 46 462 Eur, atsakovei atsirado pareiga ją grąžinti. Todėl teismas ieškinio reikalavimą dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo tenkino.
  4. Teismas sprendė, kad atsakovei kyla sutartinė atsakomybė, nes egzistuoja neketinimo sudaryti pagrindinę sutartį faktas ir atsakovės kaltė dėl nutrūkusių šalių santykių. Vertindamas baudos (netesybų) priteisimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo minimalių nuostolių atlyginimas numatytas Preliminarioje sutartyje, toks susitarimas atitinka protingumo ir sąžiningumo principus, tačiau, atsižvelgęs į sutarties objekto vertę, šalių sutartą netesybų sumą (28 962 Eur) vertino kaip ženkliai per didelę. Teismas sprendė, kad pagrįsta ir teisinga netesybų suma būtų apytikrė suma, kurią ieškovas būtų galėjęs gauti paskolinęs sumokėtą sumą tretiesiems asmenims. Todėl, atsižvelgdamas į vidutinį bankų skolinimo indeksą, teismas sumažino ieškovui iš atsakovės priteisiamą netesybų sumą iki 10 proc. dydžio nuo visos ieškovo atsakovei perduotos sumos ir ieškovui priteisė 4 646 Eur netesybų.
  1. Apeliacinio skundo argumentai
  1. Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį dėl 4 646 Eur netesybų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės apeliantui 28 962 Eur netesybų; priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas be teisinio pagrindo sumažino apelianto reikalavimo teisę, pažeidė interesų pusiausvyrą ir teisėtus lūkesčius. Šalys įvertino galimas Preliminarios sutarties neįvykdymo pasekmes, laisva valia bendru sutarimu, lygiateisiškumo principu susitarė dėl minimalios nuostolių sumos, kuri iš apelianto pusės buvo užtikrinta avansu sumokėta suma, o iš atsakovės pusės – netesybomis (Preliminarios sutarties 6.1. p., 6.2 p.). Todėl CK 6.252 straipsnio 1 dalies apribojimas šalių sutartiniams santykiams netaikytinas.
    2. Teismas, konstatuodamas, kad apelianto reikalavimas dėl netesybų yra ženkliai per didelis, pasirinko netinkamą vertinimo kriterijų, kuris neatitinka nei bendrų, nei specialių CK normų reikalavimų, nei Preliminarios sutarties nuostatų. Teismas sprendimo dalyje dėl 4 646 Eur netesybų priteisimo pažeidė draudimą sumažinti netesybas daugiau nei nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
    3. Apeliantas Preliminarią sutartį sudarė siekdamas patenkinti savo šeimos poreikį, jokių finansinių ir/ar investicinių tikslų neturėjo. Prieš Preliminarios sutarties sudarymą, apeliantas nuomojo gyvenamąjį namą už 2 200 Lt (637 Eur) per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2014 m. rugsėjo 19 d. turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, todėl nuo šio momento apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad galės apsigyventi iš atsakovės įsigytame name. 2014 m. liepos 15 d. apeliantas pratęsė 2013 m. rugpjūčio 30 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį už 700 Eur per mėnesį. Pasibaigus šiai nuomos sutarčiai, tačiau neįsigijus nuosavo būsto, apeliantas sudarė kitą nuomos sutartį, kurios pagrindu už 900 Eur iki šiol nuomoja gyvenamąjį namą. Todėl apeliantas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jau yra patyręs mažiausiai 19 400 Eur nuostolių. Apeliantas taip pat turės išlaidų šeimos būsto nuomai ir vykdymo proceso metu, be to, nevertintos apelianto laiko, skirto santykiams su atsakove spręsti sąnaudos (transporto ir šeimos laikino būsto pakeitimo išlaidos), apelianto ir jo šeimos narių patirta neturtinė žala.
    4. Apelianto galimos netesybos atsakovei yra užtikrintos avansu, o CK 6.258 straipsnio 3 dalis draudžia mažinti netesybas, kai jos jau yra sumokėtos. Teismas, sprendimu sumažinęs apelianto reikalaujamas netesybas, apelianto atžvilgiu pažeidė interesų pusiausvyrą ir pritaikė normą, kurios atsakovės atžvilgiu nagrinėjamu atveju negalėtų pritaikyti.
    5. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme Preliminarioje sutartyje numatytų netesybų (minimalių nuostolių) dydis nebuvo kvestionuojamas, apeliantas prašo priimti naujus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. 2013 m. rugpjūčio 30 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1 su pratęsimu nuorašą bei 2016 m. balandžio 28 d. gyvenamojo namo nuomos sutarties nuorašą.
  2. Atsakovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
  3. Nustatyta, kad šalys 2014 m. liepos 21 d. sudarė Preliminarią sutartį, apeliantas sumokėjo atsakovei 100 000 Lt (28 962 Eur) avansą. Po to atsakovės prašymu apeliantas per kelis kartus atsakovei papildomai sumokėjo dar 17 500 Eur, kurie turėjo būti įskaityti į turto pardavimo kainą. Iš viso Preliminarios sutarties pagrindu apeliantas atsakovei sumokėjo 46 462 Eur. Pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovės kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, priteisė iš atsakovės 46 462 Eur be pagrindo įgytų lėšų bei 4 646 Eur netesybų. Apeliantas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria sumažintas prašytų priteisti netesybų dydis.

4Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5Dėl naujų įrodymų pateikimo

  1. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius jo patirtus bei patiriamus minimalius nuostolius – 2013 m. rugpjūčio 30 d. bei 2014 m. liepos 15 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis bei 2016 m. balandžio 28 d. gyvenamojo namo nuomos sutartį. Apelianto teigimu, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes minimalių nuostolių dydis pirmosios instancijos teisme nebuvo kvestionuojamas.
  2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai šis teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Preliminarioje sutartyje 100 000 Lt suma buvo nurodyta kaip šalių aptarti minimalūs nuostoliai. Šiuo atveju jau ieškinyje apeliantas buvo nurodęs, kad dėl pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties nesudarymo jis patyrė nuostolius gyvenamųjų patalpų nuomai, kurių būtų nepatyręs, jei atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi savo įsipareigojimus pagal Preliminarią sutartį. Išsamiau jie nebuvo įrodinėjami, kita vertus, nuostolių patyrimo faktas nebuvo ir kvestionuojamas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ženkliai sumažino netesybų dydį (apelianto teigimu, toks netesybų dydis nepadengia patirtų nuostolių), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su apeliantu, kad dėl to iškilo būtinumas pateikti papildomus įrodymus dėl patirtų nuostolių. Todėl teisėjų kolegija priima apelianto pateiktus naujus rašytinius įrodymus, jie vertintini visų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 314 str.). Atsakovė yra gavusi apeliacinį skundą, susipažinusi su apelianto pateiktais naujais įrodymais.

6Dėl ginčo esmės

  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinė sutartis dėl Preliminarioje sutartyje nurodyto turto pardavimo nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės. Tokia išvada nėra skundžiama, apeliacinis skundas, kaip minėta, paduotas tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręstas priteistinų netesybų dydis. Todėl apeliacijos dalyku yra būtent tik šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, kitais ginčo aspektais teisėjų kolegija nepasisako (CPK 320 str. 2 d.).
  2. Preliminariąsias sutartis reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad jeigu šalys per sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 str. 5 d.). Tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, joje nustatytų sutartinių prievolių įvykdymui užtikrinti gali susitarti dėl netesybų (CK 6.258 str. 1 d.). Netesybos yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų. Sutarties šaliai neįvykdžius sutartinės prievolės, jos kompensuoja kitos šalies patirtus nuostolius, jų dydžio nereikia įrodinėti (CK 6.71 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22-219/2015).
  3. Nagrinėjamu atveju šalys Preliminariosios sutarties 6.1 ir 6.2 punktais susitarė dėl netesybų ir nustatė jų dydį, kurį sutartį pažeidusi šalis privalo sumokėti kitai, t. y. jei pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis nebus pasirašyta dėl pirkėjo (apelianto) kaltės, jo sumokėtas atsakovei 100 000 Lt (28 962 Eur) avansas liks pardavėjai (atsakovei); jei sutartis nebus pasirašyta dėl pardavėjos (atsakovės) kaltės, ji privalės grąžinti pirkėjui (apeliantui) jo sumokėtą avansą bei sumokėti tokio pat dydžio sumą, kurią šalys įvardijo kaip jų aptartus minimalius pirkėjo (apelianto) nuostolius. Tokios nuostatos reiškia, kad Preliminarios sutarties sąlygos nustatė abiem šalims analogiškas pasekmes, jei bus nustatyta, kad pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis nesudaryta dėl kažkurios iš jų kaltės.
  4. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažinamos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismas, nagrinėdamas konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių prievolių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007). Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012 ir kt.). Taigi, nors sutartiniams santykiams taikytinas sutarties laisvės ir privalomumo principas, tačiau ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija ir tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).
  5. Šiuo atveju teismas netesybų dydį apskaičiavo atsižvelgęs į vidutinį bankų skolinimo indeksą iki 10 proc. nuo visos apelianto atsakovei perduotos sumos (46 462 Eur), todėl sumažino netesybas iki 4 646 Eur. Sprendė, kad šalių sutarta netesybų suma (28 962 Eur), įvertinus sutarties objekto vertę, yra ženkliai per didelė. Teisėjų kolegijos nuomone, iš dalies su tokia teismo išvada galima sutikti, nes netesybos siekia faktiškai ketvirtadalį numatyto pirkti/parduoti turto vertės. Kita vertus, sprendžiant dėl netesybų dydžio, kaip minėta, taip pat būtina atsižvelgti ir į kitus kriterijus, be kita ko, ir prievolės pažeidimo aplinkybes (žr. nutarties 20 punktą). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tik netesybų dydį santykyje su turto verte, kitų aplinkybių faktiškai nevertino.
  6. Preliminarią sutartį šalys sudarė 2014 m. liepos 21 d., ja sutarė pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti iki 2014 m. rugsėjo 19 d., vėliau terminas, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, šalių pratęstas iki 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi, po pirminio termino pasibaigimo dar ilgą laiką atsakovė turėjo galimybes šalinti faktiškai tik dėl jos kaltės kilusias pagrindinės sutarties sudarymui kliūtis. Preliminarios sutarties pagrindu apeliantas sumokėjo atsakovei 28 962 Eur avansą, tačiau, vykdant atsakovės prašymus dėl papildomų įmokų atlikimo ir tokiu būdu siekiant palengvinti jai atlikti pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui reikalingus veiksmus, buvo sudaryti dar penki Preliminarios sutarties priedai, pagal kuriuos apeliantas atsakovei papildomai sumokėjo 17 500 Eur. Taigi, apeliantas bendrai atsakovei yra sumokėjęs 46 460 Eur, t. y. daugiau nei 38 procentus turto vertės.
  7. Nepaisant tęsiamų terminų ir apelianto papildomų mokėjimų, pagrindinė sutartis vis tiek nebuvo sudaryta dėl atsakovės įsipareigojimų netinkamo vykdymo, o iš bylos duomenų ir nesimato, kad atsakovė būtų realiai dėjusi maksimalias pastangas jos sudarymui (jei apskritai ketino ją sudaryti). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nagrinėjamai bylai reikšmingais atsakovės argumentus, susijusius su netinkama tarpininko (agentūros) veikla, juo labiau, kai iš bylos duomenų matyti, jog būtent atsakovė (o ne agentūra) palaikė nuolatinius kontaktus su apeliantu, faktiškai diktavo jam savo sąlygas reikalaudama iš jo papildomų lėšų. Taip pat pagrįstai konstatavo, jog apeliantas kryptingai siekė sudaryti pagrindinę sutartį, o (būtent tik) atsakovės veiksmai neatitiko bendradarbiavimo principo. Tačiau teismas, pagrįstai padaręs tokią išvadą spręsdamas dėl atsakovės kaltės, nepagrįstai nebevertino tokio jos elgesio spręsdamas atsakomybės apimties klausimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, netesybų sumažinimas beveik net septynis kartus nuo šalių sutartyje aptarto dydžio aiškiai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių konteksto (CPK 185 str.).
  8. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat nepagrįstai susiejo netesybų dydžio kriterijaus nustatymą (tik) su galimomis palūkanomis pagal paskolos teisinius santykius. Nors neatmestina, kad ir toks netesybų dydžio nustatymo/sumažinimo kriterijus gali būti reikšmingas kitų vertintinų kriterijų kontekste, tačiau nagrinėjamu atveju, nustatant šį dydį vien tik tokiu kriterijumi, neįvertinama netesybų kaip civilinės atsakomybės formos paskirtis. Kitaip tariant, vien pagal tokį teismo pasirinktą netesybų dydžio nustatymo kriterijų asmuo, ne tik pažeidęs tiesioginę (paskolos grąžinimo) prievolę, bet ir, kaip šiuo atveju, sukėlęs kitai šaliai kitokius nepatogumus/praradimus, atsiduria tokioje pat padėtyje kaip eilinis paskolos gavėjas, neįvykdęs (tik) prievolės ją grąžinti, kas, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinga.
  9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pripažinus, jog Preliminarioje sutartyje nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės, pirmosios instancijos teismo pasirinktas jų sumažinimo kriterijus, visų pirma, neatitinka šioje byloje aptariamų sutartinių santykių pobūdžio ir faktiškai paneigia šalių sutartą valią dėl netesybų nustatymo būdo (pagal ieškovo sumokėto avanso dydį), antra, bet kuriuo atveju savo laipsniu yra aiškiai neadekvatus faktinių šios bylos aplinkybių kontekste. Todėl skundžiamas sprendimas pakeistinas, iš atsakovės priteistina netesybų suma didinama iki 18 000 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
  10. Nors, apelianto teigimu, dėl patalpų nuomos jis yra patyręs 19 400 Eur nuostolių, tačiau 2014 m. gruodžio 30 d. priedu prie Preliminarios sutarties jis pats yra sutikęs, kad ketintas įsigyti namas bus atlaisvintas iki 2015 m. gegužės 1 d. Todėl jis nepagrįstai nurodo patiriąs (nuomos mokesčių) nuostolius jau nuo 2014 m. liepos mėn. Be to, pažymėtina, kad ieškinio pateikimo metu jis nurodė savo gyvenamąją vietą ne tose patalpose, kurios buvo nurodytos 2013 m. rugpjūčio 30 d. ir 2014 m. liepos 15 d. nuomos sutartyse (Eišiškių sodų 7-oji Nr. 36, Vilniuje). Dėl to nėra pagrindo manyti, kad priteisiama netesybų suma yra mažesnė nei jo patirti nuostoliai. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo atžvilgiu, sumažinant atsakovės atsakomybę, pažeidžiama interesų pusiausvyra - anot apelianto, jo netesybos yra užtikrintos avansu ir yra sumokėtos, todėl negalėtų būti sumažintos (CK 6.258 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ir šių apelianto teiginių, nes šiuo atveju apeliantas yra sumokėjęs ne netesybas, o avansą. Tai, kad pagal Preliminarios sutarties nuostatas netesybos nustatomos pagal avanso sumos dydį, savaime nereiškia, jog jos mokėjimo paskirtis yra būtent netesybos.

7Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pakeitus sprendimą, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinys tenkinamas 85 proc. Todėl iš atsakovės apeliantui priteistina 1 146 Eur jo sumokėto pirmosios instancijos teisme žyminio mokesčio.
  2. Apeliacinis skundas tenkintinas 74 proc. Todėl apeliantui priteistina iš atsakovės 405 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (74 proc. nuo sumokėtos 547,11 Eur sumos). Duomenų apie kitokias bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

9Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti – padidinti iš atsakovės D. S. priteistą netesybų sumą iki 18 000 Eur bei žyminį mokestį iki 1 146 Eur.

10Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

11Priteisti ieškovui A. K. iš atsakovės D. S. 405 Eur žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

Ryšiai