Byla 2A-188-407/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. J., R. P., O. V. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų I. J., R. P., O. V., A. G. ir R. P. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai I. J., R. P., O. V., A. G. ir R. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo pripažinti tarp jų ir atsakovo BAB banko „Snoras“ laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2011 m. liepos 22 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas atsakovui ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovai prašė šias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais, kaip sudarytas dėl suklydimo ir apgaulės.
  3. Nurodė, kad jiems vietoj pinigų laikymo terminuoto indėlio sąskaitose buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas. Bankas netinkamai vykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas informacines pareigas klientams pateikti aiškią, išsamią ir koncentruotą informaciją apie obligacijų pasirašymo sutarties esmę ir galimus pasirinkto investicinio produkto padarinius, apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas. Ieškovų suklydimą lėmė tai, kad atsakovo pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Nė vienas iš ieškovų neturėjo pakankamai įgūdžių ir patirties, kad galėtų įvertinti riziką, – dalis ieškovų, sudarydami sutartis, buvo senyvo amžiaus, nė vieno iš ieškovų išsilavinimas nėra susijęs su ekonomika, finansais ar teise, visi ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai. Jei atsakovas būtų aiškiai atskleidęs informaciją, ginčijamų sutarčių ieškovai nebūtų sudarę, nes pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga. Ieškovų suklydimui įtakos turėjo ir atsakovo darbuotojų elgesys. Nei vienam iš ieškovų sudarant sutartis žodžiu nebuvo paaiškinta, kad banko bankroto atveju draudimo apsauga obligacijoms nebūtų taikoma, arba, kad obligacijos yra mažiau saugus investicinis produktas nei indėlis.
  4. Be to, niekur viešai nebuvo skelbiama, kad Lietuvos bankas 2010 m. pabaigoje atlikto inspektavimo metu atsakovo veikloje nustatė reikšmingus pažeidimus, veiklos trūkumus ir įpareigojo juos pašalinti, tačiau atsakovas ginčijamų sutarčių metu jų nebuvo pašalinęs. Atsakovas apie nustatytus pažeidimus ieškovų neinformavo nei raštu, nei žodžiu, nors, akivaizdu, kad tokią pareigą turėjo. Atsakovas apgaule siekė privilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių investuotojų, sąmoningai nuslėpdamas savo veiklos trūkumus. Ieškovai, žinodami tikrąją situaciją, ginčo sandorių niekada nebūtų sudarę.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas sprendė, kad teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateikti išaiškinimai. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad vertybinių popierių emitentui ir juos platinusiai investicinei įmonei (AB bankui „Snoras“) sutapus, tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
  3. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovas BAB bankas ,,Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Pasak teismo, šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kadangi Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, teismas sprendė, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje nustatytas draudimas (apsauga).
  4. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojančiomis pagal CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsnius. Teismas įvertino minėtoje kasacinio teismo nutartyje, kurioje iš esmės buvo nagrinėjamos tapačios aplinkybės, pateiktais išaiškinimais, jog bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Todėl sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį.
  5. Teismas nustatė, obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą.
  6. Didžioji dalis ieškovų yra įgiję išsilavinimą (I. J. turi įgijusi statybininkės išsilavinimą, R. P. – zootechnikė, dirbo Lietuvos pašte klientų aptarnavimo specialiste, R. P. – gydytojas, O. V. – pedagogė logopedė), turintys gyvenimiškos patirties. Taip pat didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę/pratęsę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pvz.: I. J. – 74, R. P. – 2, R. P. – 2, O. V. – 10, A. G. – 8). Visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Teismas pažymėjo, jog neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti, po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę. Tai rodo, kad draudiminė apsauga ar atsakovės turtinė padėtis nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Be to, teismas pažymėjo, jog dauguma ieškovų atsisakė pateikti bankui duomenis apie save (išskyrus A. G., kuri investuodama siekė gauti pelną iš vertybinių popierių vertės pokyčio), o klientui atsisakius pateikti šią informaciją, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu.
  7. Teismas taip pat nenustatė, kad ieškovai būtų klaidinami ir/ar tyčia apgaudinėjami, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamų sutarčių negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytų dėl atsakovo apgaulės. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Teismo nuomone, ieškovų nurodomi argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus. Apie ankstesnį banko nemokumą nei nurodyta banko bankroto byloje įrodymų nėra pateikta. Ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami, nes bet kuriam vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad reklamoje nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovės I. J., R. P., O. V. ir A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį dėl jų reikalavimų atmetimo ir dėl šios dalies reikalavimų panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Teismas pripažino, kad bankas veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Tai reiškia, kad bankrutavo ne tik vertybinių popierių emitentas, bet ir investicinė įmonė, o investicinės įmonė nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Neaišku, kodėl teismas šią situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą. Tiek nacionaliniai įstatymai, tiek ES teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai. Investuotojų direktyvoje nėra nuostatų, tiesiogiai nurodančių, jog apsauga netaikoma tuo atveju, kai investicinė įmonė ir emitentas yra tas pats asmuo, teismas pats taip interpretavo direktyvą, nors tokią teisę turi tik ESTT. Turėtų būti svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
    2. Teismas nepagrįstai nepripažino obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojančiomis kaip sudarytų dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Ieškovai siekė įrodyti, kad atsakovas netinkamai vykdė jam tenkančias pareigas, įtvirtintas FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje, tačiau teismas visiškai nevertino atsakovo veiksmų. Teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams, nepaisant to, jog nei obligacijos sutartyse, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 straipsnis) nurodyta, jog ieškovams įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Nustačius IĮIDĮ 13 straipsnio pažeidimą, teismas turėjo vertinti, kokia apimtimi minėtame straipsnyje atsakovui nustatytų pareigų nevykdymas galėjo lemti ieškovų suklydimą. Daugelį ieškovų suklaidino neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esanti formuluotė, nurodanti, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tuo tarpu nei pačiose ginčo sutartyse, nei jos prieduose nebuvo nurodyta, jog draudimo apsauga negalios banko bankroto atveju. Juo labiau, kad viešumoje bankas pristatė obligacijas kaip alternatyvą indėliams. Visi ieškovai patvirtino, jog banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovas šios aplinkybės nepaneigė.
    3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pats draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti. Tokiais argumentais teismas faktiškai pripažino, kad visi ieškovai obligacijas įsigijo siekdami tik gauti kuo didesnę finansinę naudą, nors visi ieškovai teigė, jog jiems svarbiausia buvo pinigų saugumas. Visi ieškovai pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose, tai rodo, kad ieškovams rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog už obligacijas siūlomos palūkanos nebuvo tokios didelės, palyginti su indėliais, kad jas įsigyjant būtų verta rizikuoti savo gyvenimo santaupomis.
    4. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Finansinių priemonių rinka yra specifinė, todėl vidutinis vartotojas turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Sudarydami ginčo sutartis visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais klientais, nei vienas iš jų negalėtų pagal asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, patirtį ir pan.) negalėtų būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalus klientas FPRĮ prasme.
    5. Dalies ieškovų atsisakymas suteikti informaciją apie savo finansines galimybes, neatleidžia banko nuo informavimo pareigos, numatytos FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 2 punkte, vykdymo (FPRĮ 22 str. 7, 9 d.).
    6. Ieškovai įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovas save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga, o ne kad sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Atsakovas slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos Bankas atsakovo veikloje nustatė pažeidimus ir kad šių pažeidimų atsakovas neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją. Tai sudaro pagrindą ieškovų sudarytus sandorius pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Investuotojų direktyvos apsauga negarinėjamu atveju netaikoma. Atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (atsakovas) to negali padaryti dėl emitento (atsakovo) bankroto. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, todėl kreipimuisi į ESTT nėra pagrindo.
    2. Ieškovai buvo tinkamai informuoti apie sudaromų sandorių esmę ir prisiimamas rizikas. Ieškovai neįrodė nei kad atsakovas juos suklaidino, nei kad tyčia nuslėpė sandorių sudarymui reikšmingas aplinkybes. Bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje numatytą pareigą, o ieškovai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas.
    3. Ieškovų pamastymai dėl jų nepriskyrimo vidutinio finansinių paslaugų vartotojo kategorijai nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pripažinti, jog ieškovai, nors ir būdami neprofesionalais banko klientais, sudarydami ginčo sandorius, nesuvokė sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės ir jų pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Ekonominio ar teisinio išsilavinimo nebuvimo aplinkybė ar garbus amžius taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovai, būdami veiksniais asmenimis, negalėjo suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių. Visi ieškovai buvo patyrę indėlininkai, tačiau nepaaiškino, dėl kokių objektyvių priežasčių jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iš esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasirašomų dokumentų kiekiu ir apimtimi. Ieškovų apsisprendimo sudaryti ginčo sandorius ar jų nesudaryti nenulėmė banko obligacijų draudžiamumas, ši aplinkybė ieškovams tapo esmine jau po ginčo sandorių sudarymo, kai atsakovas tapo nemokus.
    4. Byloje nėra pagrindo išvadai, jog ieškovai buvo apgauti. Apeliantai neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų ir apie tai, kad banko būklė ginčo sutarčių sudarymo ar prospektų paskelbimo metu neatitiko viešai skelbiamos. Lietuvos Bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, o tai savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad AB banko ,,Snoras‘ veikla yra nestabili ir nepatikima.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliantų argumentas, kad jų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
    2. Atsakovas tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika, tačiau ieškovai sąmoningai nenorėjo gilintis į šią informaciją. Ieškovai turėjo visas galimybes susilaikyti nuo sandorių sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovams turėjo kilti klausimas, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu ieškovams buvo palūkanos, jų dydis, bet ne obligacijų draustumas.
    3. Visi ieškovai yra įgiję išsilavinimą, turintys gyvenimiškos patirties, iki ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį, todėl galėjo suvokti terminuotų indelių ir obligacijų pasirašymo sutarčių skirtumus. Vien aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorio asmuo nebuvo iki tol sudarinėjęs, neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Nagrinėjamoje byloje ginčijamos tarp ieškovų ir atsakovo BAB banko ,,Snoras“ sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys. Ieškovai prašė pripažinti šias sutartis negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais (kaip sudarytas dėl suklydimo ir atsakovo BAB banko ,,Snoras“ apgaulės) bei taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neegzistuoja nė vienas iš ieškovų įrodinėjamų pagrindų pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis. Dalis ieškovų dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, įrodinėdami, kad egzistavo abu sandorių negaliojimo pagrindai.

6Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bankrutavo ne tik emitentas, bet investicinė įmonė, nepagrįstai sprendė, kad jos nemokumas nepatenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad įsigydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką ir šio atvejo Investuotojų direktyvos numatyta draudimo apsauga neapima, nepriklausomai nuo to, kad emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šiuo atveju draudimo apsauga apeliančių obligacijoms netaikytina, tinkamai vadovavosi šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Kaip minėta, nurodytoje nutartyje tokią išvadą kasacinis teismas padarė atsižvelgęs į ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nagrinėjamoje byloje šį klausimą spręsti kitaip ir/ar svarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

7Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu

  1. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nevertino atsakovo (banko) veiksmų vykdant jam tenkančias įstatymuose įtvirtintas informavimo pareigas. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, analogiškoje situacijoje pateiktu vertinimu, jog bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Todėl priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas atliko atsakovo veiksmų, atliekant informavimo pareigą, teisėtumo vertinimą.
  2. Kartu minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodoma, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama kiek netinkamas atsakovo informavimo pareigų įvykdymas galėjo turėti įtakos kiekvieno konkretaus apelianto apsisprendimui sudaryti ar ne ginčijamas sutartis. Šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir vertinant atsakovo veiksmų atitikimą IĮIDĮ 13 straipsnio nuostatoms, kuriose įtvirtinta atsakovo pareiga informuoti klientus apie draudimo sąlygas, įskaitant atvejus, kada tokia apsauga netaikytina.
  3. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad apeliantės pasirašytinai patvirtino gavusios ginčo sutartyse nurodytus dokumentus, kuriuose buvo atskleista obligacijų emitento nemokumo rizika. Apeliančių teiginiai, kad joms atsakovas (jo darbuotojai) suteikė neteisingą informaciją apie tai, jog obligacijų draudimui galioja tos pačios sąlygos kaip ir terminuotajam indėliui, yra grindžiami vien tik pačių apeliančių paaiškinimais, jokie kiti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl klientams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliančių amžius ir išsilavinimas (kuris nesusijęs su teisės ar finansų mokslais), nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantės neatskyrė terminuotojo indėlio nuo obligacijos, juo labiau, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių apeliantės buvo sudariusios ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį. Kolegijos vertinimu, apeliančių apsisprendimą įsigyti obligacijų lėmė tai, kad už jas tuo metu atsakovas siūlė didesnes palūkanas nei už terminuotuosius indėlius. Atsižvelgiant į tai, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad FPRĮ 22 straipsnyje ar/ir IĮIDĮ 13 straipsnyje numatytų informavimo pareigų pažeidimas būtų toks esmingas, jog leistų ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis.
  4. Nėra pagrindo nesutikti ir su skundžiamo sprendimo išvada, kad apeliantės priskirtinos vidutinio vartotojo kategorijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su atsakovo obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino apeliančių gyvenimišką patirtį, atsižvelgė į jų įgytą išsilavinimą, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudariusios ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį ir, atsižvelgęs į tai, priskyrė jas vidutinių vartotojų kategorijai.
  5. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neprofesionalaus investuotojo statuso turėjimas neeliminuoja jo turimų bendrųjų pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014). Apeliančių elgesys, kai jos ginčo sutartis sudarė su jų sąlygomis nesusipažinusios, ypač atsižvelgiant į tai, kad beveik visos apeliantės obligacijų pasirašymo sutartis sudarė pirmą kartą, negali būti pripažįstamas rūpestingu ir apdairiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byloje nėra įrodymų, jog apeliantės būtų buvę skubinamos pasirašyti ginčijamas sutartis, jog neturėjo galimybės su jų sąlygomis susipažinti iš anksto, pasitarti su asmenimis, turinčiais tokių sutarčių sudarymo patirties. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės, sudarydamos ginčo sutartis, atsisakė pateikti bankui duomenis apie turimą investavimo patirtį ir poreikius, todėl neturėdamas visos reikiamos informacijos apie apeliantus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016).
  6. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad net jeigu apeliantės klydo manydamos, jog banko nemokumo atveju joms bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.).

8Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojančiomis ir kaip sudarytų dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškiniu buvo siekiama įrodyti ne tai, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovas buvo nemokus, o tai, jog atsakovas apgaulingai save pristatinėjo kaip patikimą banką, nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius – Lietuvos banko nustatytus atsakovo veiklos pažeidimus ir tai, kad atsakovas šių pažeidimų neištaisė.
  2. Apeliančių teiginys, jog apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovo veikloje nustatė pažeidimų, informacija buvo slepiamia, nebuvo viešai pranešama, yra nepagrįstas. Informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus atsakovo veiklos trūkumus buvo paskelbta viešai Lietuvos banko tinklapyje, ši informacija 2011 m. sausio 20 d. taip pat buvo paskelbta Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje. Ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis apeliantės su atsakovu pasirašė po kelių mėnesių, t. y. 2011 m. kovo–liepos mėn. Apeliantės neįrodinėjo, kad prieš sudarant ginčijamas sutartis jos pačios būtų domėjusios atsakovo veiklos perspektyvomis ar turtine padėtimi. Tai, kad Lietuvos bankas minėtu nutarimu pripažino tam tikrus atsakovo veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų, nereiškia, kad jis jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumų. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ši aplinkybė nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016).
  3. Remiantis išdėstytu, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai