Byla Ik-2937-189/2010

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjui A. J., pareiškėjo atstovui advokatui Milvydui Pūkui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. sausio 14 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-15 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 47 758 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 14 293 Lt GPM delspinigių,

5345 374 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 164 751 Lt PVM delspinigių, 4 986 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos; skyrė pareiškėjui 4 386 Lt GPM baudą ir 34 537 Lt PVM baudą.

6Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 68-86 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-15.

7Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. S-167(7-116/2010) nusprendė: 1) patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 47 758 Lt GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 4 386 Lt GPM baudos, 15 254 Lt PVM, 9 860 Lt PVM delspinigių, 1 525 Lt PVM baudos, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 3 463 Lt PVM, 1 802 Lt PVM delspinigių, 346 Lt PVM baudos; 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundą grąžinti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

8Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-15, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-86 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. S-167(7-116/2010) pirmąją dalį.

9Pareiškėjas nurodė, kad 2003 metais nusprendė įsteigti įmonę, kurios veiklai ketino panaudoti įsigytas patalpas. Pablogėjus ekonominei situacijai, jis nutarė turtą išnuomoti. Kadangi daugelio įsigytų pastatų būklė buvo itin bloga, todėl pareiškėjas buvo priverstas dalį pastatų parduoti, o už gautas lėšas suremontuoti likusius. Ekonominės naudos jis nesiekė, bet, priešingai, patyrė nuostolių. Pareiškėjas nurodė, kad jo vykdytas nekilnojamojo turto pardavimas negali būti traktuojamas kaip individuali veikla. Jis pardavė patalpas, kurias prieš tai ketino naudoti kaip gamybos priemones. Pareiškėjas, pasikeitus šeimos planams dėl gyvenamojo namo statybos, taip pat turėjo parduoti du žemės sklypus. Jo individuali veikla yra turto nuoma, o ne pardavimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam pritaikytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai, todėl šioje byloje turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

10Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

11Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas vykdė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo individualią veiklą, kuri pagrįstai buvo apmokestinta. Sudarydamas atitinkamus sandorius, jis veikė savarankiškai. Nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sandoriai buvo ne atsitiktiniai, o pasikartojantys, todėl konstatuotinas veiklos tęstinumo požymis. Pareiškėjas 2003-2007 metais pardavė arba nuomojo turtą pagal tęstines nuomos sutartis, iš ko gavo pajamų. Tai liudija ekonominės naudos siekimą.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15Teismas nurodė, kad pareiškėjas vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo bei nuomos veiklą. Jis neginčija vykdęs individualią nekilnojamojo turto nuomos veiklą, tačiau nesutinka su išvada, kad jo pajamos, gautos pardavus aukcionuose įsigytą nekilnojamąjį turtą (įvairias patalpas) bei žemės sklypus, priskirtinos iš individualios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklos gautoms pajamoms. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio 2 straipsnio 7 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A(5)-902/2006, konstatuotina, jog, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir jos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat jos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas priskirtinas komercinei veiklai, t. y. atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą veiklos rūšį. Pareiškėjo vykdyta veikla taip pat turi savarankiškumo požymį. Vykdydamas nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo veiklą, jis veikė savo valia ir nuožiūra, savo vardu ir sąskaita. Nors įgytas turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau aktyvius veiksmus, susijusius su juo, atliko tik pareiškėjas. Teismas nurodė, kad iš 2003-2007 metais vykdytų pardavimo sandorių matyti, jog pareiškėjo veiklai buvo būdingas tęstinumas. Jis 2003 metais įsigijo 15 nekilnojamojo turto objektų, pardavė 14, 2004 metais pardavė 8, 2005 metais pardavė 3, 2006 metais pardavė 1 nekilnojamojo turto objektą. Toks nevienkartinis ir pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų įsigijimo ir pardavimo sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį nesudaro prielaidų laikyti atitinkamus sandorius atsitiktiniais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo vykdytai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklai buvo būdingas ir versliškumas bei ekonominės naudos siekimas. 2003-2007 metais jo gautos pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą buvo naudojamos kito turto įsigijimui bei turto atnaujinimui. Nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo aukštesnė už įsigijimo kainą. 2003-2007 metų pajamos iš individualios veiklos buvo pagrindinis (99,09 procento) pareiškėjo pajamų šaltinis. Teismas nurodė, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytus individualios veiklos požymius, todėl mokesčių administratorius pagrįstai jam apskaičiavo mokėtiną 47 758 Lt GPM ir su juo susijusias sumas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto objektų pirkimo–pardavimo veikla atitiko ir ekonominės veiklos sąvoką, įtvirtintą 2002 m. kovo 5 d. redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje. Žemės sklypai, esantys ( - ) kaime, buvo skirti statyboms ir jų pardavimas buvo PVM objektas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Todėl mokesčių administratorius pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti 15 254 Lt PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Teismas taip pat nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl taikytinų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai.

16III.

17Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-15, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-86 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. S-167(7-116/2010).

18Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog, vykdydamas visus nekilnojamojo turto sandorius, pareiškėjas vykdė individualią veiklą. Jo veikla iš esmės atitiko tik savarankiškumo požymį. Pareiškėjas nurodo, kad sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai buvo atsitiktiniai. Pirkdamas nekilnojamąjį turtą, jis ketino įsteigti įmonę. Nepavykus to padaryti, siekdamas, kad turtas neliktų be priežiūros, pareiškėjas nusprendė jį išnuomoti. Kadangi daugelio pastatų būklė buvo bloga, todėl keli iš jų buvo parduoti, siekiant suremontuoti likusius. Ir tik nepavykus visų turimų pastatų išnuomoti, vengiant nuostolių padidėjimo, dalis iš jų vėl buvo parduoti. Tai įrodo, jog pareiškėjo veiksmai neatitiko tęstinumo kriterijaus. Pareiškėjas nurodo, kad, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, ekonominės naudos nesiekė, nes pastatus įsigijo ne tam, kad planuotų individualią veiklą juos perparduodant, o tam, kad turėtų patalpas planuojamos įsteigti įmonės veiklai. Ir tik vėliau, nepavykus įgyvendinti įmonės steigimo planų, buvo nuspręsta nekilnojamąjį turtą parduoti, nes jo turėjimas tapo nuostolingas, o kitaip jo atsikratyti nebuvo galimybės. Be to, dalį nekilnojamojo turto pareiškėjas pirko iš bankrutuojančių įmonių, todėl buvo priverstas nupirkti ištisus pastatų kompleksus, kuriuose buvo ir visai jam nereikalingų pastatų. Šių nereikalingų pastatų pardavimas niekaip negali būti traktuojamas kaip individuali veikla. Pareiškėjas nurodo, kad už banko paskolą šeimos poreikiams įsigijo keletą žemės sklypų, kurių nepardavė ir neketina parduoti. Iš tos pačios paskolos jis įsigijo ir butų Mažeikiuose, kurių taip pat neketina parduoti. Šiuo metu jo vardu yra įregistruoti 38 nekilnojamojo turto objektai, iš kurių dalis pirkta dar 2000-2003 metais. Faktas, jog ilgą laiką pastatai yra nepardavinėjami, o naudojami, patvirtina, kad pareiškėjas neturi tikslo vykdyti nekilnojamojo turto prekybą. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog nekilnojamojo turto pardavimo kaina buvo aukštesnė už įsigijimo kainą, dar neįrodo, kad jis turėjo tikslą gauti ekonominės naudos. Pardavimo momentu kiekvienas protingas asmuo siekia parduoti turtą kuo palankesnėmis sąlygomis, bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas jų vykdo individualią veiklą. Be to, gautas pinigines lėšas pareiškėjas išleido likusio turto renovavimui. Parduodamas ir renovuodamas patalpas, jis faktiškai tik kūrė priemones gamybai, patalpų nuomai vykdyti. Pareiškėjas nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies formuluotė akivaizdžiai suteikia mokesčių administratoriui galimybę apmokestinti arba neapmokestinti bet kokią asmens veiklą bei savarankiškai ir nekontroliuojamai nustatyti rinkliavas, išreikalaujamas iš gyventojų. Tuo tarpu Konstitucijos 127 straipsnis numato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. IX-1007) 2 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria, aiškiai nedetalizuojant teisės normų, yra suteiktos plačios galimybės mokesčių administratoriui priimti sprendimus dėl gyventojų pajamų mokesčio subjektų bei numatytas siekis gauti pajamų, o ne pačių pajamų gavimas, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

20Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 2003-2007 metų pajamos iš turto pardavimo bei nuomos laikytinos jo pajamomis, gautomis vykdant individualią veiklą. Pareiškėjas šią veiklą vykdė savarankiškai, be to, jis tai darė savo veiksmais, nedalyvaujant sutuoktinei. Vykdyta veikla buvo tęstinė, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai buvo ne atsitiktiniai, o pasikartojantys. Pareiškėjo vykdytai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklai taip pat būdingas versliškumas bei ekonominės naudos siekimas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo aiškinimas, jog jis ketino įsigytą turtą naudoti gamybinei veiklai, verslui kurti ir plėtoti, tik patvirtina, jog ginčo sandorių negalima priskirti atsitiktiniams sandoriams, kuriais asmuo parduoda asmeninį turtą. Be to, veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto objektų pardavimu, galima pradėti vykdyti ir su tokiu turtu, kurį įsigyjant asmuo dar neturėjo konkretaus tikslo jį naudoti būtent šio pobūdžio komercinėje veikloje. Atsižvelgdamas į besikeičiančią ekonominę situaciją, asmenines ar kitas aplinkybes, sprendimą dėl individualios nekilnojamojo turto pardavimo veiklos vykdymo asmuo gali priimti ir vėliau. Atsakovas taip pat nurodo, kad individualios veiklos nustatymui nesvarbu, ar ši veikla yra pelninga.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25Šioje byloje ginčas kyla dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 47 758 Lt GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 4 386 Lt GPM baudos, 15 254 Lt PVM, 9 860 Lt PVM delspinigių,

261 525 Lt PVM baudos, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Šie nurodymai buvo duoti pripažinus, kad pareiškėjas vykdė individualią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veiklą, ir GPM bei VSD įmokomis apmokestinus atitinkamas pajamas bei PVM apmokestinus šiai veiklai priskirtų žemės sklypų statyboms pardavimą.

27Apmokestindami pareiškėją minėtais mokesčiais, mokesčių administratoriai padarė išvadą, kad visos apmokestintos pajamos laikytinos pareiškėjo pajamomis, nepaisant to, jog parduotas turtas gali būti priskirtas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Mokesčių administratorių nuomone, pareiškėjo sutuoktinė atitinkamuose sandoriuose nedalyvavo, visus reikalus tvarkė tik pareiškėjas, todėl tik jis šiuo atveju turi būti apmokestintas. Mokestinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas tokiai mokesčių administratorių pozicijai pritarė.

28Tačiau minėtas šio mokestinio ginčo situacijos vertinimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aiškinant įstatymus dėl pajamų, gautų disponuojant bendru turtu sandorių pagrindu, pripažinimo bendraturčių pajamomis ir jų apmokestinimo.

29Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2002 m. kovo 13 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A(7)-158/2002, nurodė, kad pajamos, gautos disponavimo bendru turtu sandorių pagrindu, veikiant sąžiningai ir teisėtai, yra bendraturčių, o ne vieno iš jų pajamos, į kurias kiekvienas iš jų turi lygias teises. Mokesčių teisinius santykius reguliuojančios viešosios teisės normos nenustato papildomų reikalavimų sandoriams, sudaromiems fizinių asmenų įgyvendinant savo, kaip sutuoktinių, bendrosios jungtinės nuosavybės teises, kurie, kaip privalomi rekvizitai, apibrėžtų tam tikrus pagal mokesčių įstatymus reikšmingus juridinius faktus, pavyzdžiui, kad rašytinius sandorius, iš kurių susiformuoja apmokestinimo mokesčiais objektai, sudarytų visi bendraturčiai ir juose būtų apibrėžiamas pajamų tarp bendraturčių pasiskirstymas. Fiziniams asmenims - bendraturčiams sąžiningai ir teisėtai įgyvendinant nuosavybės teises ir dėl to gaunant pajamų, tokios pajamos tampa bendraturčių pajamomis pagal jų nuosavybės teisių į turtą, iš kurio gautos pajamos, proporcijas, jeigu įstatymai ar bendraturčių sudaryta sutartis nenustato kitaip (Administracinių teismų praktika Nr. 3, psl. 107-113).

30Tokio įstatymo aiškinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi ir dėl individualios veiklos pajamų, gautų pardavus bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. spalio 20 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A(14)-916/2006, konstatavo, kad individuali veikla, pasireiškianti sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto pirkimu–pardavimu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme yra laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu (Administracinių teismų praktika Nr.10, psl. 99-116). Šios praktikos yra laikomasi ir vėlesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d nutartį administracinėje byloje Nr. A438-376/2010, 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-266/2009).

31Iš Mokestinių ginčų komisijos byloje esančių pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto, kurio pardavimą mokesčių administratoriai pripažino pareiškėjo individualia veikla, pirkimo - pardavimo sutartis sudarė ne tik pareiškėjas, bet ir jo sutuoktinė. Nors sutartys pasirašytos pareiškėjo, tačiau jose nurodyta, kad pardavėjai yra abu sutuoktiniai, o pareiškėjas veikia savo ir savo sutuoktinės vardu pagal jos išduotą įgaliojimą. Šiose sutartyse taip pat nurodyta, kad parduodamas turtas priklauso pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl, nepriklausomai nuo pareiškėjo ir jo sutuoktinės veiksmų, atliktų su nekilnojamuoju turtu, pobūdžio, mokesčių administratoriai, pripažinę, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo veikla yra individuali, privalėjo pajamas priskirti ne tik pareiškėjui, bet ir jo sutuoktinei.

32Minėtas pažeidimas, susijęs su netinkamu pajamų paskirstymu, yra pagrindas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų dalis, dėl kurių šioje administracinėje byloje keliamas ginčas, ir įpareigoti centrinį mokesčių administratorių situaciją, susijusią su nagrinėjamu atveju ginčijamais nurodymais, įvertinti iš naujo. Priėmus tokį procesinį sprendimą, kiti šioje byloje keliami klausimai nesvarstytini.

33Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

34Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

353 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

36Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

38„Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.

39Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. S-167(7-116/2010) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalis dėl nurodymų A. J. sumokėti 47 758 Lt GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 4 386 Lt GPM baudos, 15 254 Lt PVM, 9 860 Lt PVM delspinigių, 1 525 Lt PVM baudos, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos ir įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos A. J. skundą dėl šių nurodymų išnagrinėti iš naujo.“

40Nutartis neskundžiama.