Byla A-868-520/2016
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, atstovaujamai Palangos miesto savivaldybės administracijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas) 1 078 599,60 Eur turtinės, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Pareiškėja paaiškino, kad ji 1991 m. gruodžio 12 d. raštu kreipėsi į Palangos miesto agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti jai nuosavybės teises į 6,2 ha žemės ( - ) (1,2 ha ( - ) gyvenvietės dalyje (dabartinis adresas ( - )) ir 5 ha ( - ) gyvenvietės pradžioje), kurią iki 1941 metais įvykdytos žemės nacionalizacijos valdė pareiškėjos tėvas M. V. Pareiškėjos teigimu, ji pateikė įrodymus, kad minėta žemė priklausė jos tėvui, t. y. pateikė dokumentus vokiečių kalba su jų vertimais į lietuvių kalbą. Palangos miesto valdyba 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo“ nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo turėtą žemę atstatė, tačiau faktiškai jo nevykdė. Šią aplinkybę patvirtina civilinės bylos Nr. 2-25/97, pradėtos pagal pareiškėjos ieškinį Palangos miesto savivaldybei ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl potvarkio vykdymo, duomenys. Be to, Palangos miesto valdyba 1993 m. birželio 3 d. potvarkiu Nr. 94 be pareiškėjos žinios ir sutikimo dalį žemės (beveik 0,4 ha), esančios ( - ), į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos pareiškėjai, leido įsigyti O. K. ir R. B., su kuriais 1995 m. birželio 26 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis.

6Pareiškėja nurodė, kad Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169 Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkis Nr. 248 pripažintas negaliojančiu, nurodant, kad trūksta nuosavybės teisę į žemę įrodančių dokumentų, tačiau apie minėtą sprendimą pareiškėjai nebuvo pranešta. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 66 pareiškėjai buvo pranešta, kad siekiant pagal jos pareikštą prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo valdytą žemę, iki 2003 m. gruodžio 31 d. būtina pristatyti trūkstamus dokumentus, tačiau šio rašto pareiškėja negavo ir negalėjo gauti, nes nuo 2003 m. spalio 3 d. iki 2004 m. kovo 6 d. buvo išvykusi iš Lietuvos. Grįžusi į Lietuvą ir gavusi pranešimą, pareiškėja 2004 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti žemės nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jos tėvas M. V. iki 1941 metų ( - ) gyvenvietėje nuosavybės teise turėjo bei valdė 6,2 ha žemės (1,2 ha vakarinėje ( - ) gyvenvietės dalyje ir 5 ha žemės gyvenvietės pradžioje), nustatymo. Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-63-01/2005 praleistas terminas buvo atnaujintas bei nustatytas minėtas juridinę reikšmę turintis faktas.

7Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pareiškėjai į jos tėvo valdytą 6,2 ha ploto žemę nuosavybės teisės atkurtos iš dalies, t. y. nuosavybės teisės atkurtos tik į 5 ha žemės, o 1,2 ha ploto žemės sklypas, esantis ( - ), liko negrąžintas natūra ir jai nesuteiktas lygiavertis žemės sklypas kitoje vietoje. Pareiškėja paaiškino, kad ji, praradusi viltis faktiškai susigrąžinti tėvo valdytą žemę natūra būtent toje vietoje, kurioje ji buvo, sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu neatlygintinai suteikiant jai lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, Tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) Palangos skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. raštu pareiškėjai buvo pasiūlyta piniginė kompensacija. Už likusią negrąžintą 1,2 ha žemės dalį pareiškėjai buvo pasiūlyta 4 000 Lt kompensacija, nors šios žemės rinkos vertė yra 1 078 599,60 Eur.

8Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu, teigė, kad ji Palangos miesto valdybai 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 atstačius nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo turėtą žemę įgijo nuosavybės teises į 1,2 ha žemės sklypą, esantį ( - ). Tačiau valdžios institucijos nevykdė minėto potvarkio, t. y. neatliko jokių tolimesnių veiksmų, kad pareiškėja galėtų įregistruoti nuosavybės teises į tėvui priklausiusią žemę. Pareiškėjos nuomone, situacija, kuomet atkūrus nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę, žemė buvo perduota ne jai, o kitiems asmenims, yra grubus Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, pažeidimas, nes minėtuose teisės aktuose laiduojama nuosavybės teisių apsauga, t. y. nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus asmenis nepažeisti savininko teisių, o valstybę – saugoti ir ginti nuosavybės teises. Tačiau šiuo atveju valdžios institucijos ne gynė ir saugojo pareiškėjos nuosavybės teises, o esant šioms teisėms pripažintoms ir nenuginčytoms, pareiškėjai priklausančią nuosavybę be jos žinios ir sutikimo perdavė kitiems asmenims, t. y. tokie valdžios institucijų veiksmai pažeidė pareiškėjos nuosavybės neliečiamumą.

9Pareiškėjos teigimu, aplaidų, nerūpestingą bei teisei priešingą valdžios institucijų elgesį prieš pareiškėją patvirtina ir 1995 metais susiklosčiusi situacija, kai 1995 metais pareiškėja kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Palangos miesto valdybos potvarkio, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nevykdymo ir faktinio žemės pareiškėjai negrąžinimo. Galiojant Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiui Nr. 248, įvyko žemės sklypo, esančio ( - ), pardavimas, o 1996 metais pareiškėjai nieko nežinant Palangos miesto valdyba priėmė sprendimą minėtą potvarkį panaikinti. Pareiškėja pažymėjo, kad 1992 metais priimtas Palangos miesto valdybos potvarkis negalėjo būti panaikintas Palangos miesto valdybos sprendimu, nes pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimą valdžios institucijos negali pačios panaikinti savo sprendimų, kuriais buvo atkurtos asmenų nuosavybės teisės.

10Pareiškėja teigė, kad valdžios institucijos pažeidė konstitucinius teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, nes 1991–1992 metais niekas nereiškė pretenzijų dėl pateiktų dokumentų netinkamumo ar neišsamumo, nuosavybės teises pareiškėjai atkūrė ir tik po 7 metų pateiktas pranešimas pateikti neva trūkstamus dokumentus. Net po Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-63-01/2005 padėtis nesikeitė ir nebuvo imtasi jokių veiksmų siekiant ištaisyti susidariusią situaciją. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja laikėsi pozicijos, kad atsakovas nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimo procese veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, pažeisdamas pareiškėjos konstitucinę teisę į nuosavybę, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, t. y. veikė neteisėtai.

11Pareiškėja paaiškino, kad už negrąžintą 1,2 ha žemės dalį pareikėjai siūloma 4 000 Lt kompensacija, tačiau jei nebūtų buvę neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, pareiškėja turėtų žemės sklypą, kurio vertė – 1 078 599,60 Eur, todėl pareiškėjos patirta turtinė žala sudaro 1 078 599,60 Eur.

12Pareiškėjos teigimu, ji dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė ir neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, nes iki šiol nėra atkurta nuosavybė į dalį pareiškėjos tėvui nuosavybės teise priklausiusios žemės ir tikėtina, kad pareiškėja jos neatgaus, nes vietoj žemės jai pasiūlyta neprotingai maža piniginė kompensacija. Žemė, kurią pareiškėja prarado dėl institucijų neteisėtų veiksmų ir kaltės bei kuri atiteko visiškai svetimiems žmonėms, yra ne bet kokia žemė, o ta, kur ji gimė ir augo, kuri priklausė jos seneliams, todėl jos praradimas pareiškėjai yra ypač skaudus. Atsižvelgusi į visas minėtas aplinkybes, įskaitant ir į nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmę, pareiškėja patirtą žalą vertina 30 000 Eur.

13Pareiškėjos teigimu, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėja būtų galėjusi atkurti nuosavybės teises natūra, nes 1992 metais nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuriame reglamentuotas Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atkūrimo principą. Be kitų su nuosavybės grąžinimu susijusių klausimų, jame buvo aptartos nuosavybės teisės į miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose esančią žemę atstatymo sąlygos ir tvarka. Šiame įstatyme nuosavybės teisių atkūrimo principas buvo susietas su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. Jo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti nuosavybės teisių atstatymo būdai, o 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama, grąžinant nusavintą turtą natūra, toliau šioje normoje nurodant kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus, o 12 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną žemė, esanti miestų ir miesto tipo gyvenviečių administracinėse ribose, yra valstybės reikmėms reikalinga ir iš 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama. Nagrinėjamu atveju faktas, kad žemė, į kurią nuosavybės teisę siekė atkurti pareiškėja (( - )), buvo parduota privatiems asmenims, patvirtina, jog ji valstybės reikmėms nebuvo reikalinga ir nebuvo numatyta išpirkti. Todėl jeigu valdžios institucijos būtų veikusios teisėtai, pareiškėja būtų turėjusi realią galimybę atgauti jos tėvui priklausiusią žemę natūra.

14Atsakovas Palangos miesto savivaldybė, atstovaujama Palangos miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundu, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

15Atsakovas nurodė, kad reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui, nes ne savivaldybės, o valstybė įsipareigojo piliečiams atkurti nuosavybės teises ir išmokėti teisingas kompensacijas. Atsakovo atstovui sunku gintis nuo reiškiamų reikalavimų, nes ginčo nuosavybės teisių atkūrimo byla yra Nacionalinėje žemės tarnyboje. Pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą Palangos miesto savivaldybės administracija neturi teisės rinkti duomenis apie pareiškėjos žemes, giminystės ryšį ir kitus dokumentus, nes Palangos miesto savivaldybės administracija neatkūrinėja nuosavybės teisių į žemę. Žemė iki nuosavybės teisių atkūrimo priklausė ir priklauso valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 8 punktą savivaldybės valdybos vykdė perduotą funkciją – žemėtvarkos valstybinį valdymą, bet tai yra valstybės savivaldybei perduota funkcija. Ši valstybės deleguota funkcija yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 11 punkte. Atsakovas atkreipė dėmesį į tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje įtvirtintą principą, pagal kurį „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“.

16Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 655 pakeistą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 6 punktą piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėja ir sprendimus priima apskričių valdytojai, t. y. valstybė, veikianti per apskričių valdytoją. Visos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos buvo perduotos apskričių valdytojams, kurių teisių perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba. Kadangi nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas yra tęstinis, jį turėjo baigti apskričių valdytojai. Nuo 1995 m. gegužės 18 d. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus sprendė apskričių valdytojai, jiems buvo perduotos visos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos, todėl Palangos miesto savivaldybės administracija neturi duomenų, kokiu pagrindu žemė buvo parduota O. K. bei R. B.. Kol sandoriai nėra nuginčyti, jie yra galiojantys ir jiems taikoma teisėtumo prezumpcija, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra neteisėti veiksmai. Pareiškėja neginčijo ir neginčija su O. K. bei R. B. sudarytų sandorių, todėl nepagrįstai teigiama, kad sandoriai yra neteisėti, be to, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis sklype, esančiame ( - ), stovi 1955 metais statytas namas, o pagal įstatymą užstatyta žemė nėra ir nebuvo grąžinama natūra.

17Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimais ir teigė, kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, o Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjai siūlo kompensaciją. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį pretendentams yra išmokama teisinga kompensacija. Nors pareiškėja teigia, kad jai siūloma kompensacija yra per maža, tačiau Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad tokia kompensacija yra teisinga, todėl negalima teigti, kad pareiškėjai yra padaryta žala. Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 30 d. nutarime yra pažymėjęs, jog įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo, nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui.

18Atsakovo teigimu, šiuo atveju aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nors, atsakovo nuomone, skundas yra nepagrįstas, tačiau yra ir pagrindas taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus 20 metų nuo to momento, kai iš savivaldybių buvo paimta nuosavybės teisių į žemę atkūrimo funkcija. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. potvarkis Nr. 169 negalėjo turėti jokios įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nes nuo 1995 m. gegužės 18 d. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus sprendė tik apskričių valdytojai. Nėra jokio priežastinio ryšio tarp Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. potvarkio Nr. 169 ir žemės negrąžinimo natūra, nes nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus sprendė kitas subjektas, kuriam nėra privalomi neįgaliotų asmenų sprendimai.

19Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

20Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-6906-643/2015 pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja turtinės ir neturtinės žalos padarymo faktą kildina iš neteisėtų Palangos miesto valdybos veiksmų (neveikimo). Dėl pareiškėjai likusios negrąžintos valstybės išperkamos žemės dalies Tarnyba paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsniu pretendentams atlyginimo pinigais dydis už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, apskaičiuojamas pagal Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal buvusio savininko M. V. (M. V.) nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus nustatyta, jog duomenų apie tai, kad M. V. (M. V.) vakarinėje ( - ) gyvenvietės dalyje valdytas 1,2 ha žemės sklypas buvo naudojamas kaip kitos paskirties žemė, nėra, todėl skaičiuojant valstybės išperkamos žemės vertę, šis plotas priskiriamas nerūšiuotai žemės ūkio paskirties žemei.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo, nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai).

22Tarnybos nuomone, pareiškėja neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jos patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 12 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007 nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas yra civilinės atsakomybės forma, todėl neturtinei žalai priteisti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos skunde nurodyti piniginiai reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos yra nepagrįsti.

23II.

24Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjos G. B. skundą atmetė.

25Teismas nustatė, kad reikalavimas atlyginti žalą kildinamas iš neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 248 nevykdymu, leidimu žemės sklypą, esantį ( - ), įsigyti tretiesiems asmenims bei Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169, kuriuo Palangos miesto valdybos potvarkis Nr. 248 buvo pripažintas negaliojančiu, dėl ko pareiškėja prarado galimybę disponuoti žemės sklypu, esančiu ( - ). Pareiškėjos teigimu, prašoma priteisti turtinė žala pasireiškė 1 078 599,60 Eur vertės 1,2 ha žemės sklypo, esančio ( - ), praradimu, nes nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, ji būtų nurodyto žemės sklypo savininke.

26Teismas nustatė, kad Palangos miesto valdyba 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 nusprendė atstatyti nuosavybės teises į žemę turto savininkams arba jų teisėtiems paveldėtojams, įskaitant ir prašymą pateikusiai pareiškėjai, tačiau Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169 Palangos miesto valdybos potvarkio Nr. 248 2 priedėlio 3 punktas buvo pripažintas negaliojančiu. Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-63-01/2005 nuspręsta atnaujinti pareiškėjos praleistą terminą žemės nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas M. V. iki 1941 metų ( - ) gyvenvietėje nuosavybės teisėmis turėjo bei valdė 6,2 ha žemės.

27Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2006–2010 metais ir Tarnybos 2010–2012 metais priimtais sprendimais pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį buvusio savininko M. V. (M. V.) nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, grąžinant neatlygintinai nuosavybėn natūra žemės sklypus. Minėtuose sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į pareiškėjai tenkančią likusią žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą. Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 24 d. rašte Nr. (4.17.)-D3-1923 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės”, adresuotame Tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriui, nurodyta, kad pagal pateiktą pasiūlymą dėl laisvos (neužstatytos) žemės pažymėjimo pagal nurodytas M. V. (M. V.) posesijos ribas, į M. V. (M. V.) posesiją patenkanti šiaurinėje dalyje esanti teritorija negali būti pažymėta kaip laisva (neužstatyta) žemė, kadangi pagal ( - ) detalųjį planą, patvirtintą Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38, ji patenka į infrastruktūros teritoriją. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pagal 1991 m. gruodžio 13 d. pareiškėjos prašymą pradėtas nuosavybės teisių į buvusio savininko M. V. (M. V.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2 ha žemės, esančios Palangos mieste, atkūrimo procesas yra nepasibaigęs, nes nuosavybės teisės neatkurtos į 2,1973 ha buvusio savininko M. V. (M. V.) nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto.

28Nors Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkyje Nr. 248 nurodyta, kad tuo metu buvo nuspręsta pareiškėjai atstatyti nuosavybės teises į žemę, tačiau iš Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo turinio teismas nustatė, jog pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą žemės nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nurodė, kad iki 2003 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikti negalėjo dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir dėl žemės nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų neturėjimo, kadangi iki karo ( - ) buvo Vokietijos jurisprudencijoje, dėl ko rašytinių įrodymų gauti pareiškėja negalėjo. Nagrinėjamu atveju neginčijama, jog 1995 metais O. K. ir R. B. buvo parduotas 40 arų žemės sklypas ( - ).

29Iš M. V. (M. V.) nuosavybės teisių į žemę atstatymo byloje esančio Tarnybos 2011 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 1SD-(7.3)-7015 turinio matyti, jog ginčo sandorių sudarymo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra miestuose. Nebūdama namų valdos savininke, pareiškėja nuosavybės teisių į žemės sklypą ( - ), atkurti negalėjo. Sandoriai, kuriais žemės sklypas ( - ) buvo perleistas O. K. ir R. B., nėra nuginčyti. Nepateikti įrodymai, kad pareiškėja turėjo teisę į nurodyto žemės sklypo perdavimą neatlygintinai nuosavybėn.

30Teismo vertinimu, nors pareiškėja teigia, kad žala pasireiškė turto, t. y. žemės sklypo ( - ) netekimu, tačiau teismo posėdyje nurodė, jog į nuosavybės teisių atkūrimą natūra ji nepretenduoja, o siekia, kad jai būtų perduotas neatlygintinai lygiavertis žemės sklypas. Tarnyba vykdo daug jos kompetencijai priskirtų funkcijų, kurios įtvirtintos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 17 straipsnyje nurodyta, kad prašymus susigrąžinti nuosavybėn, gauti nuosavybėn neatlygintinai ir pirkti valstybinę žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja ir sprendimus priima Tarnyba. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnį Tarnyba yra valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas (patikėtinis), t. y. patikėtinis visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p.).

31Teismas padarė išvadą, kad nors pareiškėja mano, jog atsakovo Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, veiksmais jai yra padaryta žala, tačiau byloje nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. V. (M. V.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 6,2 ha žemės, esančios Palangos mieste, atkūrimo procesas yra nepasibaigęs ir į žemės valdos dalį – 2,3941 ha žemės, jos bus atkurtos vėliau, pareiškėjai pasirinkus atlyginimo būdą. Teismas pažymėjo, kad Tarnybos sprendimų pareiškėja neginčija. Atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė atsakovo viešajai atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti būtinų sąlygų, todėl reikalavimo priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėja dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė žalą, atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.

32III.

33Pareiškėja G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

34Pareiškėja pakartoja skunde išdėstytus argumentus, pagrindines pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Pareiškėja papildomai paaiškina, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, neįsigilino į bylą bei neatskleidė ginčo esmės, ir dėl to priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

35Pareiškėjos teigimu, faktas, kad pareiškėja į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi su skundu dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) atlyginimo, ir neteisėtus valdžios institucijų veiksmus turi įrodyti pareiškėja, neatleidžia pirmosios instancijos teismo nuo pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti ir pagrįsti sprendimą teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė minėtų proceso normų, nes nenustatė bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neatliko pareigos ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus, o pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė remdamasis pavieniais iš „konteksto ištrauktais“ faktais ir neatsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų ir aplinkybių visumą, t. y. buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86–87 straipsnių nuostatos.

36Pareiškėja paaiškina, kad ji skunde kėlė klausimą dėl valdžios institucijų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės į 1,2 ha žemės sklypą, teisėtumo, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių aplinkybių nevertino, nenagrinėjo ir visiškai apie jas net nepasisakė, nors ABTĮ teismui nustato pareigą visapusiškai ištirti bylos aplinkybes ir pasisakyti, kodėl vienas aplinkybes / įrodymus atmeta, o kitais remiasi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neįrodė atsakovo atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti būtinų sąlygų, yra visiškai nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo aplinkybių, kuriomis remdamasi pareiškėja įrodinėjo valdžios institucijų veiksmų neteisėtumą.

37Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino valdžios institucijų veikimo, kai esant pareiškėjai atkurtoms nuosavybės teisėms į jos tėvui nuosavybės teise priklausiusią žemę (( - )), be pareiškėjos žinios valdžios institucijos priėmė sprendimą tą pačią žemę parduoti privatiems asmenims, o pareiškėjai pasikreipus į teismą dėl sprendimo jai atkurti nuosavybės teises nevykdymo, valdžios institucijos po žemės pardavimo kitiems asmenims 1996 metais priėmė sprendimą panaikinti savo pačių 1992 metais priimtą potvarkį atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo, kokios teisinės pasekmės kilo priėmus 1992 metų potvarkį, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, nei šio potvarkio panaikinimo aplinkybių, nei ar apskritai valdžios institucijos galėjo panaikinti savo pačios priimtą sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, nors būtent šios aplinkybės, pareiškėjos nuomone, turi esminę reikšmę. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nesant pateikto šių aplinkybių vertinimo, byla negali būti laikoma išnagrinėta, o teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu, pagrįstu ir motyvuotu.

38Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad valdžios institucijos, 1992 metais atkurdamos pareiškėjai nuosavybės teises jos pasirinktu būdu (natūra), leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad valdžios institucijos atliks ir tolesnius veiksmus, jog pareiškėja galėtų įregistruoti nuosavybės teises į žemės sklypą ( - ). Tačiau nors pareiškėja buvo įgijusi nuosavybės teises į 1,2 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), ir nesant šios teisės nuginčijimo įstatymų nustatyta tvarka, tas pats subjektas, kuris pareiškėjai atstatė nuosavybės teises į tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, be pareiškėjos žinios ir sutikimo 1993 metais leido dalį žemės įsigyti kitiems asmenims. Pareiškėjos teigimu, minėtais veiksmais buvo pažeisti konstituciniai teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai, dėl to Palangos miesto valdybos veiksmai, kai esant pareiškėjai atkurtoms nuosavybės teisėms į žemės sklypą, šis žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims, yra neteisėti. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bei nepasisakė ir dėl to, jog 1992 metais Palangos miesto valdybos priimtas potvarkis, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo žemę, negalėjo būti panaikintas tos pačios Palangos miesto valdybos. Pareiškėjos teigimu, Palangos miesto valdyba, 1996 metais pati panaikindama savo 1992 metų potvarkį, kuriuo pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės, veikė neteisėtai.

39Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo, kad pareiškėja neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo, nes iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo nėra aišku, kuo remdamasis teismas sprendė, jog valdžios institucijos pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procese veikė teisėtai. Pareiškėja paaiškina, kad aplinkybė, ar pareiškėja galėjo iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus į jos tėvui priklausiusią žemę, šios bylos kontekste nėra reikšminga, nes tai nekeičia paties fakto, kad 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 pareiškėjai nuosavybės teisės į jos tėvui priklausiusią žemę buvo atkurtos, ir nepaneigia to, kad nuo šio potvarkio priėmimo momento pareiškėja į žemės sklypą, esantį ( - ), įgijo nuosavybės teises. Kadangi minėtas potvarkis buvo priimtas ir galiojo, jis turėjo būti vykdomas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad niekas nereiškė jai jokių pretenzijų dėl dokumentų netinkamumo ar neišsamumo ir nuosavybės teises atkūrė, todėl vėliau pasikeitusi valdžios institucijų pozicija tik rodo aplaidų ir nerūpestingą veikimą, netinkamą savo funkcijų vykdymą, o atsakomybę dėl to turi prisiimti pačios valdžios institucijos.

40Pareiškėja nesupranta, dėl kokių priežasčių sprendžiant apie valdžios institucijų veiksmų teisėtumą vertinami teisės aktai, galioję žemės sklypo, esančio ( - ), pardavimo O. K. ir R. B. metu. Kadangi pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo valdytą žemę kreipėsi 1991 metais ir nuosavybės teisės jai buvo atkurtos 1992 metais, todėl šiuo atveju vertinant valdžios institucijų veiksmų teisėtumą turi būti taikomos teisės normos, galiojusios 1992 m. gruodžio 8 d., bet ne 1995 metais. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. 1992 m. gruodžio 8 d. galiojusioje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ redakcijoje apribojimų, kad pareiškėjai negalėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę Palangos mieste, nebuvo, o nuosavybės teisių atkūrimo principas buvo susietas su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu. Atsižvelgusi į skunde išdėstytus argumentus, pareiškėja laikosi pozicijos, kad jeigu valdžios institucijos būtų veikusios teisėtai, pareiškėja būtų turėjusi realią galimybę atgauti jos tėvui priklausiusią žemę natūra jos faktinėje buvimo vietoje.

41Pareiškėjos nuomone, sandorių, kuriais žemės sklypas ( - ) buvo perleistas O. K. ir R. B., nenuginčijimas sprendžiant žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo klausimą neturi jokios reikšmės, nes šių sandorių nuginčijimas būtų aktualus tik tuo atveju, jeigu pareiškėja vis dar siektų susigrąžinti žemę natūra jos faktinėje buvimo vietoje, tačiau tai nėra kliūtis pripažinti valdžios institucijų veiksmus neteisėtais.

42Pareiškėja paaiškina, kad 1991 metais pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinti žemę natūrą, tačiau 2014 metais pareiškėja gavo galutinį pasiūlymą jai priklausantį 1,2 ha ploto žemės sklypą išpirkti už 4 000 Lt, jokio kito pasiūlymo pareiškėja negaus, todėl faktiškai nuosavybės teisių atkūrimo procesas baigtas. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja teigia, kad jos patirta žala yra 1,2 ha ploto žemės, esančios ( - ), natūra netekimas. Pareiškėja, įvertinusi skirtumą tarp pasiūlytos kompensacijos dydžio ir faktinės žemės sklypo, kurį siūloma išpirkti, vertės, nelaiko to teisinga kompensacija, kuri užtikrintų pareiškėjos nuosavybės teisių atstatymą. Todėl pareiškėja faktinę žemės sklypo, esančio ( - ), vertę (1 078 599,6 Eur) laiko jos patirta turtine žala, kurios dydį pagrindžia 2015 m. sausio 15 d. pažyma dėl preliminariosios žemės sklypo vertės. Be to, pareiškėja pažymi, kad ji patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos teisės buvo pažeistos itin jautrioje nuosavybės teisių atkūrimo srityje, pareiškėjai buvo sukeltas neigiamas poveikis, kuris nepriimtinas asmens gero vertinimo ir valstybės valdžios institucijos gero administravimo požiūriu, pareiškėja dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų bei neteisybės jausmą.

43Pareiškėjos teigimu, tarp pareiškėjos patirtos turtinės ir neturtinės žalos bei valdžios institucijų atliktų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, nes CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata, kuri reiškia, kad civilinės atsakomybės taikymas yra galimas tiek esant tiesioginiam, tiek netiesioginiam priežastiniam ryšiui. Jeigu valdžios institucijos būtų veikusios pagal teisės aktų reikalavimus, galimą pareiškėjos tėvo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų trūkumą institucijos būtų pastebėjusios 1992 metais ar 1993 metų pradžioje, o ne po pareiškėjos dalies žemės pardavimo ir jai pradėjus kelti 1992 metų potvarkio nevykdymo klausimą, ir jos nebūtų pardavusios pareiškėjos dalies žemės, esančios ( - ). Pareiškėjos nuomone, 1992 metų potvarkio nevykdymas, minėtos pareiškėjos žemės dalies pardavimas, minėto potvarkio panaikinimas, 2003 metų informavimas apie pareiškėjos tėvo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų trūkumą lėmė pareiškėjai atsiradusią žalą – 1,2 ha ploto žemės natūra netekimą. Jei valdžios institucijos nebūtų atlikusios neteisėtų veiksmų, pareiškėjos tėvui nuosavybės teise priklausiusi žemė būtų laisva ir pareiškėja būtų galėjusi atsikurti nuosavybės teises į tėvo žemę būtent toje vietoje, kurioje ši žemė faktiškai buvo. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad skunde išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, jog atsakovo neteisėti veiksmai yra susiję su pareiškėjai padaryta žala, o jų nesant žalos galima būtų buvę išvengti. Todėl yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

44Atsakovas Palangos miesto savivaldybė, atstovaujama Palangos miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos argumentų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad ne savivaldybė nacionalizavo pareiškėjos turtą ir pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pripažįsta, jog interesai dėl 5 ha žemės sklypo yra patenkinti. Atsakovo nuomone, savivaldybė nėra atsakinga už tai, kad Tarnyba dėl objektyvių aplinkybių negali žemės grąžinti natūra. Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 pareiškėjai buvo atstatytos nuosavybės teisės, nenurodant žemę grąžinti natūra ar kompensuoti. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą toliau vykdė savivaldybei nepavaldžios Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Tarnyba. Atsakovo teigimu, nėra jokio priežastinio ryšio tarp Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. potvarkio Nr. 169 ir tariamos žalos, nes šis potvarkis negalėjo turėti jokios įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nes nuo 1995 m. gegužės 18 d. atkūrimo klausimus sprendė tik apskričių valdytojai, kuriems nėra privalomi neįgaliotų asmenų priimti sprendimai. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad 1995 metais reikėjo taikyti 1992 m. gruodžio 8 d. įstatymo redakciją, nes tokiu atveju 2015 metais taip pat reikėtų taikyti 1992 m. gruodžio 8 d. buvusią įstatymo redakciją ir visų pretendentų atžvilgiu reikėtų iš esmės pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar konkreti žemė yra išpirktina, tačiau pati pareiškėja suformulavo skundo dalyką ne dėl žemės grąžinimo natūra, bet dėl žalos atlyginimo, nes mano, kad atkūrimo procesas yra baigtas.

46Atsakovas pažymi, kad ginčo žemė buvo parduota O. K. bei R. B., kaip užstatyta žemė – privačių valdų savininkams. Byloje esančios valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys įrodo, kad žemę O. K. bei R. B. pardavė ne savivaldybė, bet Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovas. Kol sandoriai nėra nuginčyti, jie yra galiojantys ir jiems taikoma teisėtumo prezumpcija, o pagal įstatymą užstatyta žemė nėra ir nebuvo grąžinama natūra. Atsakovas akcentuoja, kad teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, jeigu nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Pareiškėjos teiginiai, kad Palangos miesto apylinkės teisme pagal jos ieškinį buvo nagrinėta civilinė byla Nr. 2-25/97, neatitinka tikrovės, nes jos ieškinys 1997 m. lapkričio 28 d. nutartimi laikytas nepaduotu. Atsižvelgdamas į tai, kad Tarnyba siūlo pareiškėjai kompensaciją, atsakovas teigia, jog negalima teigti, kad pareiškėjai yra padaryta žala. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tarnyba pripažįsta, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti senatį.

47Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

48Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad jis nekeičia atsiliepime į skundą išdėstytos savo pozicijos. Tarnyba nurodo, kad ji nesutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu, nes pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jos skundą, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės aktus, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti pirmosios instancijos skundžiamą sprendimą.

49Teisėjų kolegija

konstatuoja:

50IV.

51Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjai G. B. iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, pagal CK 6.271 straipsnį dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių (b. l. 3–14).

52Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, nustatyta CK 6.250 straipsnyje. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

53CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

54CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai).

55Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

56CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146?1897/2008; kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; kt.). Akcentuotina, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes.

57Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

58Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjos G. B. skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis ji remdamasi prašė priteisti iš Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, turėjo būti nustatomos CK 6.246, 6.247, 6.249 bei 6.250 straipsniuose nurodytos sąlygos.

59Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tik atsakovui Palangos miesto savivaldybei, atstovaujamai Palangos miesto savivaldybės administracijai, nors skunde nurodė ir aplinkybes, susijusias ir su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, t. y. jai padarytos turtinės ir neturtinės žalos faktą dėl nuosavybės teisių neatkūrimo natūra į 1,2 ha žemės sklypą siejo ne tik su Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, neteisėtais veiksmais (neveikimu), bet su valstybės institucijų (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos) veiksmais (neveikimu).

60Iš pareiškėjos skundo turinio (b. l. 3–14) matyti, kad pareiškėja, nurodydama jai padarytą turtinę žalą, teigė, jog dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ji prarado galimybę įgyvendinti savo nuosavybės teises natūra į 1,2 ha žemės sklypą, esantį ( - ), o jei nebūtų neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, pareiškėja turėtų natūra žemės sklypą, kurio vertė 1 078 599,60 Eur. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji sutiko su nuosavybės teisių atkūrimu natūra į kitoje vietoje pajūryje esančią žemę, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba pareiškėjai pasiūlė išpirkti žemę kompensuojant pinigais (4 000 Lt). Pareiškėja neturtinės žalos padarymo faktą siejo su tuo, kad per 22 metus pareiškėjai nebuvo realiai atkurtos teisės į jos tėvui nuosavybes teise iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, žemę ji prarado dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, o atsižvelgdama į valdžios institucijų atliktus neteisėtus veiksmus, jų reikšmingumą pareiškėjos teisių apimčiai, kilusią žalą, nuosavybės teisių atkūrimo proceso tukmę (22 metai), neturtinę žalą įvertino 30 000 Eur suma. Taip pat pareiškėja, įrodinėdama priežastinį ryšį tarp neteisėtų valdžios institucijų veiksmų ir jos nurodomos patirtos turtinės ir neturtinės žalos, nurodė šiuos neteisėtus valdžios institucijų veiksmus: Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 248, kuriuo pareiškėjai natūra buvo atkurta nuosavybės teisė į 6,2 ha žemės, nevykdymas (faktiškas žemės neperdavimas), leidimas įsigyti tretiesiems asmenims žemės sklypą, esantį ( - ), bei neteisėtą administracinį aktą – Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 169, kuriuo Palangos miesto valdybos potvarkis Nr. 248 buvo pripažintas negaliojančiu. Taip pat pareiškėja nurodė, kad jei valdžios institucijos būtų veikusios pagal teisės aktų reikalavimus, jos būtų nedelsdamos paprašiusios pateikti neva trūkstamus dokumentus, tai, kad žala jai buvo padaryta ir dėl to, jog žemės dalis buvo parduota, o po žemės dalies pardavimo pareiškėjai nebuvo pranešta apie pareiškėjos nuosavybės teisių panaikinimą.

61Pirmosios instancijos teismas, priėmęs šį skundą ir jį išnagrinėjęs, apsiribojo tik tuo, kad išvardijo atsakovo Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, veiksmus, nurodė byloje surinktus įrodymus, susijusius su vykstančiu nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjai į jos tėvo nuosavybės teisėmis valdytą žemę, t. y. tai, kad pagal 1991 m. gruodžio 13 d. pareiškėjos prašymą pradėtas nuosavybės teisių į buvusio savininko M. V. (M. V.) nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (6,2 ha žemės), esantį Palangos mieste, atkūrimo procesas yra nepasibaigęs, kad Nacionalinė žemės tarnyba vykdo jos kompetencijai priskirtas funkcijas, pareiškėja neginčija Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų, pareiškėjai bus atkurtos nuosavybės teisės į likusią dalį (2,1973 ha) žemės iš 6,2 ha žemės, kad pareiškėja negalėjo atkurti nuosavybės teisės į 40 arų žemės sklypą, esantį ( - ), kuris buvo parduotas O. K. ir R. B., o pareiškėja nepretenduoja, kad jai šis parduotas žemės sklypas būtų atkurtas natūra. Pirmosios instancijos teismas, atmedamas pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš skunde nurodyto atsakovo, konstatavo, kad pareiškėja neįrodė šio atsakovo viešajai atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti sąlygų.

62Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisiškai neįvertino ne tik visų pareiškėjos nurodomų neteisėtų Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, veiksmų (neveikimo), bet ir valstybės institucijų veiksmų (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos) veikmų (neveikimo), dėl kurių pareiškėjai per 22 metus nebuvo faktiškai atkurta natūra nuosavybės teisė į 1,2 ha žemės, priklaususios iki nacionalizacijos jos tėvui, o atkūrus nuosavybės teises į šį žemės sklypą, buvo atimta nuosavybės teisė.

63Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos skundo turinį, t. y. į pirmiau nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), suformuluotą reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo tik iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, į CK 6.271 straipsnio bei specialiajame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias nuostatas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos inicijuotą ginčą, nesilaikė ABTĮ įtvirtintų reikalavimų, netinkamai taikė minėtas ABTĮ 86–87 straipsnių nuostatas, nesivadovavo administracinio proceso principais, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pažintinas pagrįstu ir teisėtu.

64Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančiu papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (ABTĮ 86 str.). Sprendimas atitinka šiuos reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis normomis. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Teismo sprendime negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam sprendimui priimti. Baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

65Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-189/2011). Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti.

66Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, remdamasis dispozityvumo principu, jis pateiktu skundu, be kita ko, įvardytais neteisėtais veiksmais, žalos grindimu, nurodo aspektus, su kuriais yra siejama konkreti prašoma priteisti žala, o šie pareiškėjo įvardyti aspektai apibrėžia nagrinėjamo ginčo ribas, vertinimą, ar būtent įvardytais aspektais kyla atsakovo deliktinė atsakomybė. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo atveju visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad pareiškėja jai padarytą turtinę žalą, o ypač neturtinę žalą sieja ne tik su atsakovo Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, veiksmais (neveikimu), bet ir su valstybės institucijų veiksmais (neveikimu) (ypač atkreiptinas dėmesys į pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl patirtos neturtinės žalos), 22 metus vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nesprendė klausimo dėl valstybės įtraukimo atsakovu į šios bylos nagrinėjimą, neįpareigojo pareiškėjos patikslinti paduotą skundą, t. y. kad būtų tiksliai ir aiškiai apibrėžtos šios bylos ribos.

67ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose yra išvardyti reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai ir turiniui. Pagal šiuos reikalavimus skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai. Kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai) (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 ir 8 p.). Pažymėtina, kad skundo dalykas turi būti suformuluotas taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o iš skundo turinio turi būti suprantama, kokių byloje įrodinėjamų faktų pagrindu to reikalaujama. Reikalavimas skundo dalyką formuluoti aiškiai, o skundo pagrindą sudarančias aplinkybes išdėstyti nuosekliai, skirtas tam, kad šie skundo elementai būtų suprantami byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą; atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007; 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442–30/2011).

68ABTĮ 37 straipsnyje inter alia numatyta, kad jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti ir jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors pareiškėja padavė skundą, kuriame išdėstytos aplinkybės (skundo pagrindas) neatitiko skundo reikalavimo, nes skundas buvo grindžiamas ir neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, t. y. buvo prašoma priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, kuri buvo patirta dėl savivaldybės ir valstybės institucijų veiksmų, atlyginimą, tačiau reikalavimai valstybei nebuvo keliami, o jei pareiškėja šioje byloje pasirinko teisę reikalauti tik žalos atlyginimo priteisimo iš Palangos miesto savivaldybės, tai skunde nebuvo nurodoma, kokią konkrečią šios žalos dalį ji patyrė dėl Palangos miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Pagal bylos duomenis pareiškėjai nebuvo sudaryta galimybė patikslinti skundo pagrindą bei reikalavimą.

69Pažymėtina, kad ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys).

70Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į bylą trečiuoju asmeniu įtraukė Nacionalinę žemės tarnybą (b. l. 56), tačiau atsižvelgiant į pareiškėjos skundo turinį, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, kuri yra ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese, įtraukimo atsakovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

711991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Kartu su prašymu turėjo būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai (1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 str. 5 d.). Prašymų pateikimo bei jų nagrinėjimo tvarka buvo detalizuota Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstumo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkoje. Šios tvarkos 4 punkto 6 dalyje buvo nustatyta, kad piliečių prašymus grąžinti miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse esančią žemę, nagrinėja ir sprendimus priima miesto, rajono valdyba. Tačiau Vyriausybės 1995 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 655 (įsigaliojo 1995 m. gegužės 18 d.) buvo pakeistas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 6 punktas ir nurodyta, kad piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią miestuose, nagrinėja ir sprendimus priima apskričių valdytojai.

72Remiantis šios bylos duomenimis atsakovas Palangos miesto savivaldybė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo tik iki 1995 m. gegužės 18 d. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo nagrinėjamas ir vėliau, t. y. jį nagrinėjo Klaipėdos apskrities viršininko administracija, o ją panaikinus Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 248 jos teises ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese perėmė Nacionalinė žemės tarnyba. Pažymėtina, kad ir atsakovas šioje byloje teikė atsikirtimus, jog visas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylas perdavė apskričių valdytojams, kurie nėra pavaldūs atsakovui, o atsakovo 1996 m. gegužės 23 d. priimtas potvarkis Nr. 169 negalėjo turėti jokios įtakos nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nes nuo 1995 m. gegužės 18 d. atkūrimo klausimus sprendė tik apskričių valdytojai, kuriems nėra privalomi neįgaliotų asmenų priimti sprendimai.

73Taigi nagrinėjant pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), būtina vertinti tiek Palangos miesto savivaldybės, tiek ir valstybės institucijų (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos) veiksmus (neveikimą), dėl kurių, pareiškėjos teigimu, jai padaryta turtinė ir neturtinė žala. Be to, vienas iš esminių pareiškėjos argumentų yra tai, kad dalis jai nuosavybės teise jau atkurtos žemės buvo parduota tretiesiems asmenims, o pagal bylos duomenis žemės pardavimą vykdė Klaipėdos miesto apkrities valdytojo administracija, atstovaudama valstybei (b. l. 17–18).

74Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl Palangos miesto savivaldybės veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą, nustatė, kad 1991 m. gruodžio 13 d. pareiškėja kreipėsi su prašymu (b. l. 16) grąžinti žemę, pagal administracinį–teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. buvusią ( - ), prašymo padavimo metu valdomos Palangos miesto, nuosavybės teise priklausiusią jos tėvui M. V. (M. V.). Prašymo grafoje „gauti kompensaciją“ nurodyta 20 arų. Pažymėtina, kad pareiškėja skundą grindžia tuo, jog ji 1991 m. gruodžio 12 d. raštu kreipėsi į Palangos miesto agrarinės reformos tarnybą, prašydama atkurti jai nuosavybės teises į 6,2 ha žemės ( - ) kaime (1,2 ha ( - ) gyvenvietės dalyje (dabartinis adresas ( - )) ir 5 ha ( - ) gyvenvietės pradžioje), kurią iki žemės nacionalizacijos valdė jos tėvas (b. l. 4), tą patį nurodo ir apeliaciniame skunde, tačiau tokio prašymo byloje nėra. Minėtame prašyme jokių duomenų apie jos tėvo nuosavybės teise valdytus du sklypus nėra.

75Taip pat byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, kad ji atsakovui buvo pateikusi įrodymus, jog būtent minėti žemės sklypai jos tėvui priklausė, vokiečių kalba ir vertimus. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėja atsakovui tokių dokumentų nebuvo pateikusi, t. y. Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-63-01/2005) (b. l. 20–22) nustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai atnaujintas praleistas terminas pateikti žemės nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas iki 1941 metų ( - ) gyvenvietėje nuosavybės teisėmis turėjo bei valdė 6,2 ha žemės (1,2 ha vakarinėje ( - ) gyvenvietės dalyje ir 5 ha žemės gyvenvietės pradžioje). Pažymėtina, kad teismas juridinę reikšmę turintį faktą nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 str.).

76Be to, pagal bylos medžiagą pareiškėja, paduodama minėtą prašymą, užpildė prašymą-anketą, kad prašo išduoti archyvo pažymėjimą apie jos tėvo turėtą žemę, nurodydama, jog žemė buvo ( - ) kaime, o turėtos žemės plotas – apie 5 (penki) ha (b. l. 15). Prašyme-anketoje nėra jokių duomenų apie du sklypus, kurių plotas būtų 6,2 ha. Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byloje Nr. 100 yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. balandžio 27 d. pažyma, kad žinių apie M. V. (M. V.) turėtą žemę nerasta.

77Pareiškėja šioje byloje teigia, kad Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 jai natūra buvo atkurtos nuosavybės teisė į būtent minėtus žemės sklypus, t. y. 1,2 ha žemės sklypą, esantį vakarinėje ( - ) gyvenvietės dalyje, ir 5 ha žemės sklypą, esantį ( - ) gyvenvietės pradžioje, ir pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į šiuos sklypus, o Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169 panaikinus šį potvarkį, pareiškėja prarado įgytą nuosavybės teisę į atkurtą natūra 1,2 ha žemės sklypą. Be to, jai būnant savininke šio 1,2 ha žemės sklypo, Palangos miesto valdyba leido įsigyti dalį šio sklypo (0,4 ha) O. K. bei R. B., o 1995 m. birželio 26 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracija pardavė dalį šio sklypo šiems asmenims. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde yra nurodžiusi, kad dėl 5 ha žemės sklypo jokių reikalavimų nekelia (b. l. 5).

78Nagrinėjamu atveju pareiškėja teisingai nurodo, kad valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį, jis turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), o rajonų, miestų valdybų sprendimai dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti ginčijami tik įstatymo nustatyta tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimą). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą), pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2007 m. liepos 5 d. nutarimą).

79Taigi nagrinėjant pareiškėjos nurodomas aplinkybes (skundo pagrindą), viena iš esminių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias buvo būtina nustatyti ir išsiaiškinti, yra ta, į kokį žemės sklypą (žemės sklypus) bei kokiu būdu buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjai Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248, t. y. ar pareiškėjai buvo atkurtos natūra nuosavybės teisės į pareiškėjos nurodomus du konkrečius sklypus (1,2 ha ( - ) gyvenvietės dalyje (dabartinis adresas ( - )) ir 5 ha ( - ) gyvenvietės pradžioje), nes byloje pateiktame Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkyje Nr. 248 (b. l. 23) bei jo priedėlyje (b. l. 24) nėra nurodyta jokių duomenų apie tai, į kokius ir kur esančius sklypus bei kokiu būdu yra atkurtos nuosavybės teisės. Be to, pareiškėja byloje nepateikė jokių įrodymų, kad ji priėmus šį potvarkį nuosavybės teise valdė šiuos du žemės sklypus nuosavybės teise, jais naudojosi, buvo įregistravusi nuosavybės teises į šiuos sklypus Nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog žemės sklype, esančiame ( - ), yra namų valda, o pareiškėja nėra šios namų valdos savininkė, todėl pareiškėja nuosavybės teisių į žemės sklypą ( - ) atkurti negalėjo.

80Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenagrinėjo ir teisiškai nevertino atsakovo veiksmų, tiek Palangos miesto valdybai priimant 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkį Nr. 248 bei 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 169, t. y. kokias teisines pasekmes sukūrė pareiškėjai šie Palangos miesto valdybos sprendimai, ar 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu Nr. 248 pareiškėjai buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 1,2 ha žemės sklypą ir ši nuosavybės teisė buvo panaikinta 1996 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 169, ar dėl šio panaikinimo pareiškėjai nebuvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 1,2 ha žemės sklypą.

81Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja skunde, įrodinėdama neteisėtus atsakovo veiksmus, nurodo, jog ji įgijo nuosavybės teisę pagal Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkį Nr. 248 tiek į 5 ha žemės sklypą, tiek ir 1,2 ha žemės sklypą, kurio dalį (0,4 ha) Palangos miesto valdyba leido įsigyti O. K. ir R. B., bei šis sklypas buvo parduotas, teigia, kad ji buvo įgijusi nuosavybės teisę į šiuos du sklypus, o tai reiškia, kad pareiškėja šiuos žemės sklypus galėjo valdyti, jais naudotis ir disponuoti, kaip savininkė, tačiau taip pat teigia, kad atsakovas, priėmęs minėtą potvarkį, privalėjo jį vykdyti ir atlikti veiksmus, jog pareiškėjai būtų įregistruotos nuosavybės teisės. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisės aktų, pagal kuriuos atsakovas, priėmęs minėtą potvarkį, kuriuo, pareiškėjos teigimu, jai buvo atkurta nuosavybės teisė ir į 1,2 ha (žemės sklypą, esantį ( - )), ir ji tapo šio sklypo savininke, turėjo atlikti papildomus veiksmus, tačiau pažeisdamas teisės aktų nuostatas atsakovas šių veiksmų neatliko. Pareiškėja skunde yra nurodžiusi, kad 1995 metais ji kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl potvarkio, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, nevykdymo ir faktinio žemės negrąžinimo, o bylos nagrinėjimo metu buvo priimtas 1996 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 169, tačiau šioje byloje nėra pateikti konkretūs įrodymai apie nagrinėtą bylą dėl atsakovo neveikimo, kokie procesiniai sprendimai buvo priimti.

82Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatytos teisiškai reikšmingos bylai išspręsti aplinkybės, nesudaryta galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus, pareiškėjai nesudaryta galimybė patikslinti skundą bei neišspręstas klausimas dėl valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, įtraukimo į bylą, daro išvadą, kad pareiškėjos inicijuotas ginčas neišnagrinėtas iš esmės, pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str.). Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą, t. y. skundą tenkinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.

83Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

84Pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

85Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

86Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos... 5. Pareiškėja paaiškino, kad ji 1991 m. gruodžio 12 d. raštu kreipėsi į... 6. Pareiškėja nurodė, kad Palangos miesto valdybos 1996 m. gegužės 23 d.... 7. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad šiuo metu pareiškėjai į jos tėvo... 8. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau –... 9. Pareiškėjos teigimu, aplaidų, nerūpestingą bei teisei priešingą... 10. Pareiškėja teigė, kad valdžios institucijos pažeidė konstitucinius... 11. Pareiškėja paaiškino, kad už negrąžintą 1,2 ha žemės dalį pareikėjai... 12. Pareiškėjos teigimu, ji dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė ir... 13. Pareiškėjos teigimu, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėja... 14. Atsakovas Palangos miesto savivaldybė, atstovaujama Palangos miesto... 15. Atsakovas nurodė, kad reikalavimai pareikšti netinkamam atsakovui, nes ne... 16. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr.... 17. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m.... 18. Atsakovo teigimu, šiuo atveju aktualus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso... 19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į... 20. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra... 22. Tarnybos nuomone, pareiškėja neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą,... 23. II.... 24. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. sprendimu... 25. Teismas nustatė, kad reikalavimas atlyginti žalą kildinamas iš neteisėtų... 26. Teismas nustatė, kad Palangos miesto valdyba 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkiu... 27. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2006–2010 metais ir... 28. Nors Palangos miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. potvarkyje Nr. 248... 29. Iš M. V. (M. V.) nuosavybės teisių į žemę atstatymo byloje esančio... 30. Teismo vertinimu, nors pareiškėja teigia, kad žala pasireiškė turto, t. y.... 31. Teismas padarė išvadą, kad nors pareiškėja mano, jog atsakovo Palangos... 32. III.... 33. Pareiškėja G. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos... 34. Pareiškėja pakartoja skunde išdėstytus argumentus, pagrindines pirmosios... 35. Pareiškėjos teigimu, faktas, kad pareiškėja į Klaipėdos apygardos... 36. Pareiškėja paaiškina, kad ji skunde kėlė klausimą dėl valdžios... 37. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino valdžios... 38. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad valdžios institucijos, 1992 metais... 39. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo,... 40. Pareiškėja nesupranta, dėl kokių priežasčių sprendžiant apie valdžios... 41. Pareiškėjos nuomone, sandorių, kuriais žemės sklypas ( - ) buvo perleistas... 42. Pareiškėja paaiškina, kad 1991 metais pasirinko nuosavybės teisių... 43. Pareiškėjos teigimu, tarp pareiškėjos patirtos turtinės ir neturtinės... 44. Atsakovas Palangos miesto savivaldybė, atstovaujama Palangos miesto... 45. Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė... 46. Atsakovas pažymi, kad ginčo žemė buvo parduota O. K. bei R. B., kaip... 47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą... 48. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad jis nekeičia atsiliepime į... 49. Teisėjų kolegija... 50. IV.... 51. Nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo... 52. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad... 53. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės... 54. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas... 55. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis... 56. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie... 57. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti,... 58. Nagrinėjamoje byloje analizuojant ir vertinant pareiškėjos G. B. skunde... 59. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia... 60. Iš pareiškėjos skundo turinio (b. l. 3–14) matyti, kad pareiškėja,... 61. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs šį skundą ir jį išnagrinėjęs,... 62. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą,... 63. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos skundo turinį, t. y. į... 64. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių... 65. Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą... 66. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad asmuo,... 67. ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose yra išvardyti reikalavimai administraciniam... 68. ABTĮ 37 straipsnyje inter alia numatyta, kad jeigu skundas (prašymas)... 69. Pažymėtina, kad ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu skunde... 70. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į bylą trečiuoju asmeniu... 71. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į... 72. Remiantis šios bylos duomenimis atsakovas Palangos miesto savivaldybė... 73. Taigi nagrinėjant pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes (skundo... 74. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo, atsiliepimų... 75. Taip pat byloje nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, kad... 76. Be to, pagal bylos medžiagą pareiškėja, paduodama minėtą prašymą,... 77. Pareiškėja šioje byloje teigia, kad Palangos miesto valdybos 1992 m.... 78. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teisingai nurodo, kad valstybės įgaliotai... 79. Taigi nagrinėjant pareiškėjos nurodomas aplinkybes (skundo pagrindą), viena... 80. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenagrinėjo ir teisiškai... 81. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja skunde, įrodinėdama... 82. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir... 83. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 84. Pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 85. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą... 86. Nutartis neskundžiama....