Byla 2A-189/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei Alicijai Voiciechovskai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. M. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1648-104/2010 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovams R. M. , T. M. , A. M. , R. O. ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Robertidas“, trečiajam asmeniui Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (dabartinis pavadinimas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. M. , T. M. , A. M. , R. O. , BUAB „Robertidas“ kreipėsi ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis darbo sutartis, sudarytas 2007 m. lapkričio 16 d. tarp UAB „Robertidas“ ir atsakovų R. M. , T. M. , A. M. bei R. O. .

5Ieškinyje nurodė, kad atsakovas UAB „Robertidas“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas 1998 m. gruodžio 17 d. Nuo 1998 m. gruodžio 22 d. iki 2002 m. sausio 1 d. bendrovėje dirbo 32 darbuotojai, o nuo 2002 m. sausio 1 d. įmonė jokios veiklos nevykdė, samdomų darbuotojų neturėjo, tačiau įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2002 m. sausio 1 d. buvo 6416 Lt, iš jų valstybinio socialinio draudimo įmokų - 5984 Lt ir delspinigių - 432 Lt. 2007 m. lapkričio 19 d. VSDFV Vilniaus skyrius gavo UAB „Robertidas“ pranešimą apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu R. M. , T. M. , A. M. ir R. O. priėmimą į darbą nuo 2007 m. lapkričio 16 d., o jau 2007 m. lapkričio 27 d. ieškovas gavo UAB „Robertidas“ 2007 m. lapkričio 21 d. prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog jau eilę metų bendrovė jokios veiklos nevykdo, tačiau turi įsipareigojimų, todėl yra spręstinas klausimas dėl galimo įmonės bankroto ir ieškovo buvo paprašyta pateikti duomenis apie įmonės įsiskolinimus. 2008 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas UAB „Robertidas“ iškėlė bankroto bylą.

6Ieškovas informavo atsakovą, kad 2008 m. balandžio 16 d. BUAB „Robertidas“ VSDFV Vilniaus skyriui skolinga 17 124,90 Lt, iš jų 16 605,38 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 519,52 Lt delspinigių. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Robertidas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame atsakovai buvo patvirtinti pirmos eilės kreditoriais, o antros eilės kreditoriais tapo VSDFV Vilniaus skyrius ir Vilniaus apskrities VMI.

7Ieškovas teigė, kad, priimant atsakovus į darbą, UAB „Robertidas“ nesiekė tikslo likviduoti įmonę ir atsiskaityti su kreditoriais, o tik apskaičiuoti darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas. Pasak ieškovo, atsakovų fizinių asmenų priėmimas į darbą buvo iš anksto suplanuotas, siekiant įgyti pirmos eilės kreditorinius reikalavimus bendrovei, juos patvirtinti teisme, o vėliau realizuoti savo teises į išmokas iš Garantinio fondo, taip gauti nepagrįstą naudą ieškovo ir Garantinio fondo sąskaita. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas T. M. buvo priimtas į darbą vadybininko likvidavimo klausimais pareigoms, numatant darbo laiką 2 valandas per dieną mokant 2 500 Lt per mėnesį, o A. M. - sekretorės-reikalų tvarkytojos pareigoms, nustatant jos darbo laiką 1 valandą per dieną ir mokant jai 1 000 lt per mėnesį. Atsakovo UAB ,,Robertidas“ bankroto byloje atsakovo T. M. 11 825,77 Lt ir atsakovės A. M. 3 169,77 Lt reikalavimai buvo patvirtinti kaip pirmos eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Šie atsakovai tuo pat metu dirbo ir kitose įmonėse, todėl, pasak ieškovo, neabejotinai žinojo UAB ,,Robertidas“ finansinę padėtį. Ieškovo teigimu, minėtų asmenų darbo sutartys yra nesąžiningos, pažeidžia VSDFV Vilniaus skyriaus ir Garantinio fondo teisėtus interesus, prieštarauja gerai moralei, sudaryti be tikslo sukurti teisines pasekmes, nes atsakovai neabejotinai žinojo UAB „Robertidas“ finansinę padėtį, galimybių mokėti darbo užmokesčius naujai priimtiems darbuotojams ir likviduoti įmonę ne bankroto procedūrų metu nebuvimą.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento:

10darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas R. B. 2007 m. lapkričio 16 d. priėmė į bendrovės direktoriaus pareigas R. M. ;

11darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas direktorius R. M. 2007 m. lapkričio 16 d. priėmė į darbą vadybininku likvidavimo klausimais T. M. ;

12darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas direktorius R. M. 2007 m. lapkričio 16 d. priėmė į darbą sekretore-reikalų tvarkytoja A. M. ;

13darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas direktorius R. M. 2007 m. lapkričio 16 d. priėmė į darbą kurjeriu-vairuotoju R. O. .

14Teismas taip pat įpareigojo BUAB „Robertidas“ administratorių V. S. kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teisėją dėl pirmos eilės kreditorių sąrašo patikslinimo ir priteisė ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis 259,99 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad UAB „Robertidas“ savininkas R. M. atsakovus priėmė į darbą, iš anksto žinodamas, kad įmonė negali atsakyti pagal savo prievolės ir neturi galimybės mokėti darbo užmokesčio, nes neturi turto, o tik neįvykdytų prievolių. Tokius veiksmus teismas pripažino neteisėtais, neprotingais, nesąžiningais ir prieštaraujančiais gerai moralei. Teismas taip pat pripažino, kad atsakovas T. M. , būdamas teisininkas, žinojo, jog likviduoti nemokią įmonę draudė tuo metu galiojęs Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnis, todėl privalėjo patarti R. M. , kad jis, kaip įmonės savininkas, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau sutiko teikti paslaugas tik būdamas įmonės darbuotoju bei liepė priimti jį bei savo motina į darbą, pareikalavo ir vairuotojo. Nesąžiningais teismas pripažino ir kitų atsakovų veiksmus, jų paaiškinimų pagrindu nustatęs, kad atsakovai žinojo apie UAB „Robertidas“ finansinę padėtį ir galimybių mokėti darbo užmokestį naujai priimtiems darbuotojams nebuvimą. Teismo teigimu, atsakovas M. šios aplinkybės neslėpė ir net žadėjo atsiskaityti savo asmeninėmis lėšomis. Aplinkybę, kad atsakovai įsidarbino nemokioje įmonėje ne su tikslu dirbti, pasak teismo, įrodo atsakovės M. ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, paduotas teismui 2008 m. vasario 15 d. t.y. po 2 mėnesių po atsakovų įsidarbinimo, kurį, pasak teismo, motinos vardu paruošė T. M. . Teismas taip pat nustatė, kad bankroto byloje atsakovai, kaip pirmos eilės kreditoriai, dėl nesumokėto darbo užmokesčio patvirtinimo pareiškė kreditorinius reikalavimus, kuriuos teismas patvirtino. Kadangi įmonė neturi turto, tai pagal ĮBĮ įmonės administratorius turi kreiptis į Garantinį fondą dėl išmokų darbuotojams. Teismo teigimu, atsakovų darbo sutarčių turinys, kur nemokios ir neveikiančios įmonės darbuotojams už 1-2 valandas darbo buvo paskirtas mėnesinis atlyginimas kaip už pilną darbo dieną, įrodo jų tikslą pasipelnyti valstybės sąskaita ir daugiau tikėtina, jog yra pagrįstas ieškovo teiginys, kad 2007 m. lapkričio 16 d. atsakovų priėmimas į UAB „Robertidas“ buvo iš anksto suplanuotas, siekiant įgyti bendrovės atžvilgiu pirmos eilės kreditorinius reikalavimus, juos patvirtinti teisme, o vėliau realizuoti savo teises į išmokas iš Garantinio fondo. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovų darbo sutartys prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei gerai moralei savo turiniu ir tuo, kad sutarties dalyviai, sudarydami darbo sutartis, tikslo sukurti darbo sutarties teisines pasekmes neturėjo, bei CK 1.81 straipsnio pagrindu pripažino šias sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

16Apeliaciniu skundu atsakovas T. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Teismas nepagrįstai netaikė nei CPK XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“, nei Darbo kodekso reikalavimų. 2. Pagal sudarytą darbo sutartį jis buvo paskirtas vadybininku likvidavimo klausimais, į jo tiesiogines pareigas įėjo veikla, siekiant maksimaliai greitai likviduoti įmonę. Teigia, kad iš tikrųjų įmonėje dirbo ir savo pareigas atliko: jau pirmosiomis darbo dienomis užsiklausė ir susirinko informaciją iš mokesčių administratorių, apie kreditorinius įsiskolinimus, išsiuntė daugybę laiškų galimiems kreditoriams, paskelbė skelbimus spaudoje. Nesant buhalterinės dokumentacijos, buvo įdėtas nemažas darbas, aiškinantis įmonės kreditorius, reikėjo aiškintis su VMI dėl mokestinių deklaracijų už praėjusius laikotarpius. Keliant įmonei bankroto bylą, reikėjo atlikti skaičiavimus, sudaryti bei mokesčių inspekcijai ir teismui pateikti įmonės balansus, įmonės vardu surašyti atsiliepimą, pridėti pagrindžiančius dokumentus, bendrauti su kreditoriais, atsakinėti į jų užklausimus. Darbo sutartyje numatytas susitarimas atlikti tam tikrą darbą, pasak apelianto, ne tik buvo vykdomas, bet ir buvo įvykdytas. 3. Darbo teisės normos nesuteikia pagrindo vertinti darbo sutartį moralės požiūriu, o tai, kad jam nebuvo išmokėtas priklausantis darbo užmokestis, negali būti pagrindas pripažinti niekiniu jo darbą, kurį jis sąžiningai atlikęs. 4. Nepagrįstas teismo teiginys, kad jis liepė priimti jį ir jo motiną į darbą ir pareikalavo vairuotojo, nes būdamas samdomas darbuotojas, jis negalėjęs liepti įmonės direktoriui sudaryti vienas ar kitas sutartis. Darbuotojų priėmimas į darbą - išimtinė bendrovės vadovo kompetencija (ABĮ 19 str. 1 p.). 5. Teigia, kad priimant jį į darbą, jis informavęs įmonės vadovą, jog nesant kasoje lėšų, prieš išmokant darbo užmokestį, didinant įstatinį kapitalą arba skolinant bendrovei pinigus, į kasą teks įnešti lėšų. Sudarydamas darbo sutartį, siekęs, kad atsiskaitymai už darbą būtų vykdomi oficialiai. 6. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovų darbo sutartys visiškai prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Teigia, kad jo darbo sutartis sudaryta nurodant aiškų tikslą, jį formuluojant pareigų pavadinime - likviduoti įmonę. Teismas nenurodė argumentų, kaip pasireiškė teisingumo ir protingumo principų pažeidimai. Pasak apelianto, darbo sutarties teisinės pasekmės pasireiškia darbo sutarties vykdymu. Iš jo aktyvių veiksmų, aiškinant įmonės direktoriui apie įmonės likvidavimo būdus, susisiekiant su mokesčių administratoriais, nustatant kreditorius ir kreditorinių reikalavimų dydį, teikiant mokesčių administratoriui atskaitomybę bei kt., matyti, kad iš jo pusės darbo sutartis buvo vykdoma. Darbo sutartis buvo ne tiktai vykdoma, bet ir įvykdyta. 7. Teigia, kad nors ieškovas prašo pripažinti darbo sutartį negaliojančia, tačiau 2008 m. balandžio 1 d. sutartis yra nutraukta ir bylos nagrinėjimo metu nebebuvo galiojanti Ieškovas apie jo priėmimą į darbą sužinojo priėmimo dieną, tačiau visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį sutarties neginčijo. VSD įmokas, kurios turėtų būti sumokėtos jam išmokant atlyginimą, ieškovas įtraukė į savo kreditorinį reikalavimą ir bankroto byloje savo kreditorinių reikalavimų nepakeitė (nesumažino) iki šiol.

17Apeliaciniu skundu atsakovė A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1. Teigia, kad teisėja sprendimą surašė atgaline data, t.y. nurodė, kad sprendimas priimtas 21 diena anksčiau. Dėl šios priežasties teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtas. 2. Teismas nepasisakė dėl jos darbo sutarties, nesigilino nei kokiomis aplinkybėmis su ja buvo sudaryta darbo sutartis, nei kaip ji buvo vykdoma, o apsiribojo bendro pobūdžio svarstymais visų darbuotojų, kaip visumos, atžvilgiu. Jos realus darbas įmonėje yra apskaitytas ir pagrįstas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kurių dėl nežinomų priežasčių teismas neišsireikalavo ir nevertino. Teismo teiginiai, kad apeliantė žinojo apie galimybių mokėti darbo užmokesčius naujai priimtiems darbuotojams nebuvimą, nėra niekuo pagrįsti. 3. Teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovų darbo sutartys prieštarauja teisingumo, protingumo principams. Darbo sutartys sudarytos, naudojant patvirtintas tipines formas, kuriose nurodytos būtinosios darbo sąlygos ir kiti DK reikalaujami duomenys. Jose nėra jokių duomenų, kurie būtų priešingi teisei. Nebūdamas darbo sutarčių šalis, ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie jų vykdymą įmonėje, o ieškinyje nurodė tik niekuo nepagrįstas prielaidas. Ieškovui neginčijant darbo sutarčių vykdymą pagrindžiančių darbo laiko apskaitos žiniaraščių, nėra nuneigtas pats darbo įmonėje faktas. 4. Teismas nenustatė faktinių aplinkybių, o rėmėsi tuo, kas gali būti tik tikėtina. Sprendimo grindimas prielaida nėra leistinas. Pripažįstant pačias darbo sutartis negaliojančiomis, bet nepaneigiant darbo įmonėje fakto, susidaro teisinė padėtis, jog darbo sutarčių galiojimo laikotarpiu atsakovė dirbo nelegaliai (DK 98 str. 1 d. 1 p.). 5. Teismas nebuvo aktyvus, kaip tai numato CPK 414 straipsnis, nepasinaudojo teise rinkti įrodymus, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, nepagrįstai netaikė DK normų. 6. Nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovės darbo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismas nenurodė, kokie viešosios tvarkos pažeidimai buvo padaryti, atliekant darbą pagal darbo sutartį. Darbo sutartyse nėra nė vieno punkto, kurie suponuotų viešosios tvarkos pažeidimą ar amoralų darbuotojo elgesį. Darbo pobūdis taip pat neprieštaravo gerai moralei. Amoralių ar prieštaraujančių teisei nuostatų jos darbo sutartyje nebuvo. 7. Pripažinęs darbo sutartis negaliojančiomis, teismas nepagrįstai netaikė restitucijos (CK 1.81 str. 3 d.). Teismas turėjo spręsti atlyginimo už įdėtą darbą klausimą. Tačiau teismas nei nustatė, kad restitucija prieštarautų viešajai tvarkai ar gerai moralei, nei priėmė sprendimo dėl jos taikymo.

18Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliantai, ginčydami skundžiamu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes, nepateikia jokių naujų argumentų ar įrodymų, o atkartoja savo pozicijas pirmos instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Teigia, kad UAB „Robertidas“ ginčijamų darbo sutarčių sudarymo metu veiklos nevykdė, turto neturėjo ir nėra įrodymų, kad įmonė realiai ketino pradėti vykdyti veiklą ir gauti pajamas, todėl nebuvo darbo, kuris pagal ginčijamas darbo sutartis turėjo būti suteiktas atsakovams, taip pat nebuvo lėšų, iš kurių jiems galėjo būti mokamas atlyginimas. Atsakovų priėmimas į darbą tokioje įmonėje, nustatant kelių valandų darbo dienos trukmę ir didelį atlyginimą, akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, rodo tikslą pasipelnyti valstybės sąskaita, įgyjant teisę gauti įstatyme numatytas išmokas iš Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų, VSDF biudžeto lėšų, kas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Darbdavys, sudarydamas darbo sutartis, neketino mokėti darbo užmokesčio, o tai leidžia ginčijamas darbo sutartis laikyti tariamais sandoriais, nes jomis nebuvo ketinama sukurti šiose sutartyse numatytų pasekmių (suteikti darbo vietą, dirbti darbą, mokėti atlyginimą) (CK 1.78 str. 1 d.). Kad atsakovai buvo įdarbinti nemokioje įmonėje ne su tikslu dirbti, įrodo A. M. ieškinys dėl bankroto bylos UAB „Robertidas“ iškėlimo, kuris buvo paduotas Vilniaus apygardos teismui 2008 m. vasario 15 d., t.y. po 3 mėnesių po jos įsidarbinimo bendrovėje. Ieškovo nuomone, darbo sutarčių sudarymas akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo teiginius apie jo darbą įmonėje.

19Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus trečiasis asmuo Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad jei teismas ir nesilaikė sprendimo surašymo ir nuorašų išsiuntimo byloje dalyvaujantiems asmenims terminų, nustatytų CPK 268 ir 275 straipsniuose, tai nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigia, kad atsakovus T. M. ir A. M. sieja šeimos ryšiai, jie turėjo galimybę išsiaiškinti UAB „Robertidas“ būklę (kad įmonė veiklos nevykdo, darbo suteikti negali, turto neturi ir yra nemoki), kuri T. M. po pokalbio su R. M. buvo žinoma. Apeliantų skunduose nepateikiami jokie argumentai, pagrindžiantys būtinybę įmonės likvidavimui įdarbinti direktorių, vadybininką, kurjerį-vairuotoją, sekretorę-reikalų tvarkytoją, tuo labiau, kai įmonė neturėjo lėšų mokėti jiems darbo užmokestį ir veiklos nevykdė. Byloje nėra įrodymų, kad įmonė realiai ketino pradėti vykdyti veiklą ir gauti pajamas, taigi, nebuvo ir darbo, kuris pagal ginčijamas darbo sutartis turėjo būti suteiktas atsakovams, taip pat nebuvo lėšų, iš kurių galėjo būti mokamas atlyginimas atsakovams. Atsakovų tikslą pasipelnyti valstybės sąskaita įrodo ir darbo sutarčių turinys, o būtent - nustatyto darbo laiko ir darbo užmokesčio santykis. Teigia, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra papildomi, iš darbo sutarties sudarymo fakto atsirandantys dokumentai, kurių galiojimo klausimo atskirai nebūtina kelti ir spręsti, jei pačios darbo sutartys pripažįstamos niekinėmis ir dėl to negaliojančiomis. Galimybių suteikti darbą ir jį dirbti jokios realios veiklos nevykdančioje įmonėje, kuriai tegali būti keliama bankroto byla, nebuvimą teismas nustatė bylos nagrinėjimo metu. Atsakovas T. M. vienur teigia, kad įmonės likvidavimui reikėjo įdėti nemažai darbo, kitur - kad per mėnesį tikėjosi viską sutvarkyti. Tačiau atsakovų sudarytoje darbo sutartyje numatyta darbo laiko trukmė yra tik kelios valandos per dieną, nustatant neproporcingai didelį, įmonės finansinių galimybių neatitinkantį atlyginimą. Tai patvirtina atsakovo piktnaudžiavimą įstatymų jam suteikiamomis teisėmis, siekį pasipelnyti fondo sąskaita. Teigia, kad atsakovai yra (buvo) įsidarbinę ir kitose, iki bankroto bylos iškėlimo realiai jokios veiklos nevykdžiusiose ir darbuotojų neturėjusiose įmonėse. Minėti asmenys į neveikiančias įmones buvo priimami įvairioms pareigoms, o praėjus tam tikram laiko tarpui ir inicijavus įmonei bankroto bylą, buvo pripažinti pirmos eilės kreditoriais ir pateiktos paraiškos dėl išmokų iš Garantinio fondo skyrimo. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 10-2-452-09 pagal požymius, nurodytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, dėl T. M. galimai įvykdyto sukčiavimo, apgaule gaunant išmokas iš Garantinio fondo.

20Teisėjų kolegija konstatuoja:

21apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

23Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalies nuostatą, Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Sandorių negaliojimą reglamentuoja civilinės teisės normos, tuo tarpu Darbo kodekse darbo sutarties negaliojimo pagrindų nenumatyta. Sandoriai, tarp jų ir darbo sutartis, gali negalioti absoliučiai arba santykinai. Taip pat gali negalioti kuri nors iš sutarties sąlygų (dalinis negaliojimas). Todėl CK 1.78-1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2004 m.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį, dėl atsakovų sudarytų darbo sutarčių, kaip sandorių, pripažinimo negaliojančiomis, pagrįstai taikė sandorių negaliojimo pagrindus nustatančias civilinio kodekso normas.

24Vienas iš pagrindų, kuriems esant sandoriai pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais, yra nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.81 straipsnyje. Pagal šio straipsnio pirmosios dalies nuostatą viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tačiau, nustatęs šį sandorių negaliojimo pagrindą, įstatymų leidėjas neatskleidė formuluotės

25„viešoji tvarka ar gera moralė“ turinio. Šios formuluotės turinys yra įvairialypis ir sietinas tiek su atliekamais veiksmais, tiek ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai dėl tokio sandorio gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims ar asmenų grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–30/2006).

26Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius teigimu, priimant atsakovus į darbą, UAB „Robertidas“ nesiekė tikslo likviduoti įmonę ir atsiskaityti su kreditoriais, o tik apskaičiuoti darbo užmokestį ir socialinio draudimo įmokas, siekiant įgyti pirmos eilės kreditorinius reikalavimus bendrovei, juos patvirtinti teisme, o vėliau realizuoti savo teises į išmokas iš Garantinio fondo, ir taip gauti nepagrįstą naudą ieškovo ir Garantinio fondo sąskaita. Pasak ieškovo, ginčijamos sutartys pažeidžia tiek jo, tiek ir Garantinio fondo teisėtus interesus, prieštarauja gerai moralei. Taigi, pareikštuoju ieškiniu iš esmės buvo teigiama, kad ginčijamos darbo sutartys buvo sudarytos ne siekiant sukurti darbo teisinius santykius, o kitais, neteisėtais tikslais, prieštaraujančiais tiek ieškovo, kaip socialinio draudimo fondą tvarkančios ir valdančios institucijos ir UAB „Robertidas“ kreditoriaus, tiek ir trečiojo asmens Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos interesams, taigi ir visuomenės interesams, sukeliant neigiamas pasekmes ieškovui, trečiajam asmeniui, o tuo pačiu ir visuomenei.

27Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad ieškovo ginčijamos darbo sutartys prieštarauja gerai moralei, todėl yra niekinės ir negalioja. Tokią savo išvadą teismas grindė aplinkybėmis, kad ginčijamos darbo sutartys buvo sudarytos 2007 m. lapkričio mėnesį, kai jau nuo 2002 m. sausio 1 d. atsakovas UAB „Robertidas“ veiklos nevykdė, negalėjo atsakyti pagal savo prievoles, nes turto neturėjo, o turėjo tik neįvykdytų prievolių ir negalėjo suteikti darbo bei mokėti darbo užmokesčio naujai priimamiems darbuotojams. Su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo nesutikti, nes jos yra pagrįstos faktiniais bylos duomenimis.

28UAB ,,Robertidas“ direktoriaus R. M. 2007 m. lapkričio 21 d. prašyme, adresuotame ieškovui (t. 1, b.l. 11), yra nurodyta, kad įmonė jau eilę metų veiklos nevykdo ir turi įsipareigojimų. UAB ,,Robertidas“ administracijos vadovas taip pat sutiko ir su atsakovės A. M. ieškiniu, kuriuo buvo prašoma iškelti bankroto bylą, savo atsiliepime į šį ieškinį teigdamas, kad įmonės įsiskolinimai yra dideli, ji negali ne tik atsiskaityti su kreditoriais, bet ir išmokėti ieškovei (A. M. ) darbo užmokesčio (Vilniaus apygardos teismo civ. byla

29Nr. B2-3723-392/2011, b.l. 15). UAB ,,Robertidas“ bankroto byloje esantis šios bendrovės kreditorių sąrašas (b.l. 25-26) įrodo, kad dalies šios bendrovės kreditorinių įsiskolinimų terminas pasibaigė dar 2002 m. sausio mėnesį, o didesnė dalis kitų įsiskolinimų atsirado dėl šios bylos atsakovų - fizinių asmenų - priėmimo į darbą. Atsakovų, tarp jų ir apeliantų T. M. ir A. M. kreditoriniai reikalavimai, kilę iš ginčijamų darbo sutarčių, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi buvo patvirtinti kaip pirmąja eile tenkintini kreditorių reikalavimai (Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. B2-3723-392/2011, b.l. 54). Tuo tarpu jokių duomenų, kad apeliantai pagal sudarytas darbo sutartis faktiškai būtų atlikę kokias nors funkcijas, byloje nėra.

30Atsakovas T. M. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis, pagal ginčijamą darbo sutartį paskirtas vadybininku likvidavimo klausimais, iš tiesų atlikęs savo pareigas ir pagal darbo sutartį jam pavestą darbą, kurio esmė - veikla, siekiant maksimaliai greitai likviduoti įmonę, ne tik vykdęs, bet ir įvykdęs.

31Iš tiesų, pagal 2007 m. lapkričio 11 d. sudarytą darbo sutartį T. M. buvo priimtas dirbti UAB ,,Robertidas“ vadybininko likvidavimo klausimais pareigoms, mokant jam 2500 Lt per mėnesį darbo užmokestį ir nustatant 2 valandų darbo dienos trukmę. Taigi, ieškovo funkcijos pagal sudarytą darbo sutartį yra susiję su bendrovės likvidavimu. Tačiau pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau tekste ABĮ) 73 straipsnio 2 ir 5 dalių, 74 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendimą likviduoti bendrovę gali priimti tik visuotinis akcininkų susirinkimas arba teismas Civilinio kodekso nustatytais atvejais, kurie ir išrenka (paskiria) likvidatorių, kuris turi bendrovės valdybos ir bendrovės vadovo teises ir pareigas. Pažymėtina ir tai, kad pagal ABĮ 73 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo likviduoti nemokią bendrovę; bankrutavusi bendrovė likviduojama Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, jau vien faktas, kad nesant nei akcininkų, nei teismo sprendimo likviduoti įmonę, pastarajai nevykdant veiklos, neturint turto, tačiau turint neįvykdytų pradelstų įsipareigojimų ir galimybės juos įvykdyti (t.y. esant faktiškai nemokiai), tuo pačiu buvo sudarytos darbo sutartys, pagal kurias į darbą naujai buvo priimti asmenys vykdyti bendrovės administracijos vadovo, vadybininko likvidavimo klausimais, sekretorės-reikalų tvarkytojos bei vairuotojo pareigas, prieštarauja minėtoms įstatymo normoms ir yra viena iš aplinkybių, patvirtinančių ieškovo teiginį, kad sudaromomis darbo sutartimis faktiškai buvo siekiama kitų tikslų, bet ne darbo teisinių santykių sukūrimo. Atsakovas T. M. taip pat teigia, kad, atlikdamas savo darbines pareigas pagal sudarytą darbo sutartį, jis susirinko informaciją iš mokesčių administratorių, apie kreditorinius įsiskolinimus, išsiuntė daugybę laiškų galimiems kreditoriams, paskelbė skelbimus spaudoje, nesant buhalterinės dokumentacijos, įdėjo darbą, aiškinantis įmonės kreditorius, o keliant įmonei bankroto bylą, jam reikėję atlikti skaičiavimus, sudaryti bei mokesčių inspekcijai ir teismui pateikti įmonės balansus, įmonės vardu surašyti atsiliepimą, pridėti pagrindžiančius dokumentus. Tačiau jokių duomenų, kad atsakovas T. M. faktiškai atliko šiuos ar kitus jo nurodytus darbus, byloje nėra. Bankroto byla UAB ,,Robertidas“ buvo iškelta ne pagal administracijos vadovo, o pagal atsakovės A. M. , kaip kreditorės, ieškinį. Taigi apeliantas T. M. įmonės vardu ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo neturėjo ruošti. Atsiliepimą į ieškinį, kurio esmė - sutikimas su ieškiniu, metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2007 metus, bei pažymą apie įmonės kreditorius pasirašė administracijos vadovas ir jokių duomenų, kad šiuos dokumentus būtų ruošę apeliantai, nėra. Tuo tarpu įmonės balansas iki bankroto bylos iškėlimo sudarytas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė veiklos nevykdė, jokių pajamų, taigi ir pelno, negavo teigti, kad šiuos duomenis surinkti, apibendrinti ir pateikti buvo įdėtos didelės darbo ir laiko sąnaudos, kurias patyrė apeliantai, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pagal ieškovo pateiktus duomenis, tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryta šioje byloje ginčijama darbo sutartis su T. M. ir iki kol ji buvo nutraukta, pastarąjį darbo santykiai siejo ir su eile kitų įmonių (VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-03-01 pažyma Nr. 4-8-2566. Taigi, šis atsakovas ir fiziškai negalėjo atlikti darbo, dėl kurio tarp jo ir UAB ,,Robertidas“ buvo sudaryta darbo sutartis. Atsakovė A. M. savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos darbo sutarties, nesigilino kokiomis aplinkybėmis su ja ši sutartis buvo sudaryta, kaip ji buvo vykdoma. Jos realus darbas esąs apskaitytas ir pagrįstas darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Pažymėtina, kad atsakovė A. M. , nesutikdama su šioje byloje pareikštu ieškiniu, savo atsiliepime nenurodė jokių argumentų, tarp jų ir susijusių su darbo sutarties sudarymo aplinkybėmis bei jos vykdytomis funkcijomis, o taip pat ir neprašė teismo išreikalauti jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad ji faktiškai vykdė funkcijas pagal sudarytą darbo sutartį ir atliko konkrečius darbus. Atsižvelgiant į tai, kad darbo apskaitos žiniaraščiai, kurie, pasak apeliantės, galėtų patvirtinti faktą, kad ji darbines funkcijas faktiškai vykdė, yra atsakovo BUAB ,,Robertidas“ žinioje ir šio atsakovo bei apeliantų pozicijos byloje sutapo, atsakovai, manydami, kad šie įrodymai yra būtini, turėjo galimybes juos pateikti. Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nerinko savo iniciatyva, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nesant kitų duomenų apie faktiškai atliktą darbą bei esant ginčui dėl darbo sutarčių galiojimo, vien darbo laiko apskaitos žiniaraščiai negali būti pakankami įrodymai, patvirtinantys darbo sutarčių vykdymą. Pažymėtina ir tai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai yra papildomi, iš darbo sutarties sudarymo fakto atsirandantys dokumentai, kurių galiojimo klausimo atskirai nebūtina kelti ir spręsti, jei pačios darbo sutartys pripažįstamos niekinėmis ir dėl to negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime iš esmės aptarė visų ginčijamų sutarčių sudarymo aplinkybes: teismas nustatė, kad darbo sutartys buvo sudarytos, įmonei neturint turto ir nevykdant veiklos, bet turint neįvykdytų prievolių ir negalint mokėti darbo užmokesčio, šį užmokestį nustatant neproporcingai didelį nustatytai darbo laiko trukmei. Taigi, teismas nustatė esmines visų šioje byloje ginčijamų darbo sutarčių sudarymo aplinkybes, turinčias reikšmės ginčui dėl jų galiojimo išspręsti. Tokiomis pat aplinkybėmis buvo sudaryta darbo sutartis ir su atsakove A. M. . Taigi vien aplinkybė, kad teismas nepasisakė dėl ginčijamos darbo sutarties, sudarytos tarp UAB ,,Robertidas“ ir A. M. , sudarymo aplinkybių atskirai, esminės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Kaip jau minėta šioje nutartyje, Darbo kodekse darbo sutarties negaliojimo pagrindų nenumatyta, todėl sandorių, tarp jų ir darbo sutarčių, negaliojimą reglamentuoja civilinės teisės normos. Dėl šio priežasties aplinkybė, kad darbo teisės normos nesuteikia pagrindo vertinti darbo sutartį moralės požiūriu, nesudaro pagrindo teigti, kad darbo sutartys negali būti pripažįstamos negaliojančiomis CK 1.81 straipsnyje numatytu sandorių negaliojimų pagrindu, kaip viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantys sandoriai. Tuo tarpu aplinkybė, kad pagal sudarytą darbo sutartį nebuvo mokamas darbo užmokestis, nagrinėjamu atveju yra ne sutarties negaliojimą apsprendžiantis faktas, o tik viena iš aplinkybių, įrodančių, kad šalys nesiekė sukurti darbo teisinių santykių - dirbti tam tikrą darbą arba vykdyti pareigas bei mokėti už jį sulygtą darbo užmokestį. Būtent taip šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas ir vertino. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsakovų sudarytas darbo sutartis pripažino prieštaraujančiomis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, tuo pačiu gerai moralei, ne dėl jų formos ar būtinųjų sąlygų, o dėl tikslų, kurių šių sutarčių šalys siekė, sudarydamos ginčijamas sutartis, prieštaravimo šiems principams ir gerai moralei, nustatęs, kad darbo sutartis šalys sudarė ne siekdamos sukurti darbo sutarties teisines pasekmes (darbo teisnius santykius), o siekdamos įgyti bendrovės atžvilgiu pirmos eilės kreditorinius reikalavimus, juos patvirtinti teisme, o vėliau realizuoti juos į išmokas iš Garantinio fondo. Taigi atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad ginčijamos darbo sutartys buvo sudarytos, naudojant tipines darbo sutarčių patvirtintas formas, kad jose nurodytos būtinosios darbo sąlygos ir kiti DK reikalaujami duomenys, šių sutarčių, sudarytų su tokiu teisei priešingu tikslu, galiojančiomis nedaro. Taigi, ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš esmės ir pripažino, kad teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimas, sudarant ginčijamas sutartis, pasireiškė per neteisėtą, šiems principams prieštaraujantį tikslą. Spręsdamas sutarties šalių, taigi ir apeliantų, sąžiningumo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „Robertidas“ savininkas R. M. atsakovus priėmė į darbą, iš anksto žinodamas, kad įmonė negali atsakyti pagal savo prievolės ir neturi galimybės mokėti darbo užmokesčio, nes neturi turto, o turi tik neįvykdytų prievolių bei nevykdo jokios veiklos. Teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad atsakovas T. M. , būdamas teisininkas, privalėjo žinoti, kad likviduoti nemokią įmonę draudžia Akcinių bendrovių įstatymas. Sprendžiant šio atsakovo sąžiningumo klausimą, taip pat būtina pažymėti, kad priimamas į darbą vadybininko likvidavimo klausimais pareigose, atsakovas negalėjo nežinoti apie įmonės finansinę būklę, nes privalėjo parinkti įstatymus atitinkantį įmonės likvidavimo būdą, taigi rengdamasis atlikti šias pareigas, privalėjo įsitikinti, ar yra galimas įmonės likvidavimas ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir ar yra pagrindas sudaryti darbo sutartis su darbuotojais, turinčiais faktiškai atlikti likvidavimo funkcijas. Sprendžiant iš artimų abiejų apeliantų giminystės ryšių, šių aplinkybių negalėjo nežinoti ir atsakovė A. M. . Todėl teismo išvada, kad apeliantai, sudarydami darbo sutartis su įmone, buvo nesąžiningi, t.y. privalėjo žinoti, kad sudaromos darbo sutartys nesukurs darbo teisinių santykių, tačiau jų pagrindu jie taps pirmos eilės kreditoriais UAB ,,Robertidas“ bankroto byloje, t.y kad sandoris prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams ir gerai moralei, yra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Toks sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento, jo šalys negali patvirtinti ir jokių teisinių pasekmių toks sandoris sukelti negali (CK 1.81 str.). Todėl aplinkybė, kad ieškinio dėl darbo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis sudarymo metu šios sutartys buvo nutrauktos, nekliudo jas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis. Pagal CK 1.81 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu sandoris negalioja dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Šioje nutartyje jau aptarta aplinkybė, kad ginčijamų darbo sutarčių šalys – UAB ,,Robertidas“, atstovaujama atsakovo R. M. ir atsakovai, nagrinėjamu atveju apeliantai T. M. ir A. M. , buvo nesąžiningos, t.y. turėjo žinoti, kad jų sudaromos darbo sutartys prieštarauja gerai moralei. Nustačius šią aplinkybę, restitucija numatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, negali būti taikoma (CK.1.81 str. 2 d.). Todėl atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai, kad teismas pripažino negaliojančiomis darbo sutartis, kurios jau yra nutrauktos, o pripažinęs jas negaliojančiomis, netaikė restitucijos, skundžiamojo teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nesudaro. Esminės reikšmės skundžiamojo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi ir aplinkybė, kada ieškovas sužinojo apie apeliantų priėmimą į darbą. Šioje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo, todėl aplinkybė, kada ieškovui tapo žinoma apie tai, kad atsakovų sudarytos darbo sutartys prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Ieškovas pats turi teisę spręsti, kada jis turi pareikšti ieškinį ieškinio senaties termino ribose. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo atsakovės A. M. teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas prielaida. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad ginčijamos darbo sutartys prieštarauja gerai moralei, padarė visumos šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ginčijamų darbo sutarčių sudarymu, pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad civiliniame procese išvados apie tam tikrų aplinkybių, turinčių reikšmės bylos baigčiai, egzistavimą, yra grindžiamos ir tikimybių balansu, kuris reiškia, kad teismas konstatuota tam tikrų aplinkybių egzistavimą ir tada, kai yra labiau tikėtina, kad šios aplinkybės egzistuoja, negu kad jos neegzistuoja. Ši taisyklė yra pagrįsta šalių rungtyniškumo ir lygiateisiškumo principais, pagal kuriuos kiekviena proceso šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Šios pareigos šaliai neįvykdžius ar įvykdžius netinkamai, jai tenka prisiimti ir pasekmes, t.y. faktą, kad aplinkybės, kurių egzistavimą ji teigė bet neįrodė, nebus nustatytos ir jų egzistavimas nebus patvirtintas. Todėl faktas, kad savo išvadą apie ieškovo teiginio, jog ginčijamos darbo sutartys buvo sudarytos, iš anksto suplanavus ir siekiant įgyti bendrovės atžvilgiu pirmos eilės kreditorinius reikalavimus bei juos patenkinti iš Garantinio fondo, pagrįstumą pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis šia tikimybių balanso taisykle, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nesudaro ir neleidžia teigti, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas prielaidomis. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jei dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Byloje esantis teismo posėdžio protokolas įrodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paskelbtas 2010 m. kovo 10 d., t.y. tą dieną, kuri ir įrašyta teismo sprendime. Taigi vien aplinkybė, kad pilnas sprendimas, savo forma ir turiniu atitinkantis CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus (su aprašomąja ir motyvuojamąja dalimis) buvo surašytas vėliau, negu sprendimas buvo paskelbtas, nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti ir šios nutarties motyvuojamoje dalyje nepaminėti argumentai reikšmės skundžiamojo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi ir todėl dėl šių argumentų atskirai šioje nutartyje nepasisako.

32Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų T. M. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo, šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė esminę reikšmę šiai bylai turinčias faktines aplinkybes ir padarė šiomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas dėl ginčijamų darbo sutarčių negaliojimo. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams R. M. , T. M. , A. M. ,... 5. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas UAB „Robertidas“ Juridinių asmenų... 6. Ieškovas informavo atsakovą, kad 2008 m. balandžio 16 d. BUAB... 7. Ieškovas teigė, kad, priimant atsakovus į darbą, UAB „Robertidas“... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino ir... 10. darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas R. B. 2007 m.... 11. darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas direktorius R. M.... 12. darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas direktorius R. M.... 13. darbo sutartį, pagal kurią UAB „Robertidas“ atstovas direktorius R. M.... 14. Teismas taip pat įpareigojo BUAB „Robertidas“ administratorių V. S.... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas T. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 17. Apeliaciniu skundu atsakovė A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 18. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius... 19. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus trečiasis asmuo Garantinio ir... 20. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 21. apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d.... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 23. Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalies nuostatą, Civilinio kodekso normos darbo... 24. Vienas iš pagrindų, kuriems esant sandoriai pripažįstami niekiniais ir... 25. „viešoji tvarka ar gera moralė“ turinio. Šios formuluotės turinys yra... 26. Ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius... 27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, byloje... 28. UAB ,,Robertidas“ direktoriaus R. M. 2007 m. lapkričio 21 d. prašyme,... 29. Nr. B2-3723-392/2011, b.l. 15). UAB ,,Robertidas“ bankroto byloje esantis... 30. Atsakovas T. M. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis, pagal ginčijamą... 31. Iš tiesų, pagal 2007 m. lapkričio 11 d. sudarytą darbo sutartį T. M. buvo... 32. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal... 33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 34. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą....