Byla A-502-349-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

2sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovui prok. Martynui Jovaišai,

4atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos miniterijos atstovui R. K.,

5trečiojo suinteresuoto asmens V. R. atstovui adv. Adomui Kunčiui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Utenos apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos miniterijos) ir Zarasų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. R. ir A. B., dėl aktų panaikino.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas), gindamas viešąjį interesą, su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

101) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – ir projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 164);

112) Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimą Nr. 44 (toliau – ir statybos leidimas Nr. 44);

123) Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. I-437 „Dėl statybos leidimo išdavimo V. R.“ (toliau – ir įsakymas Nr. I-437);

134) neteisėto statybos leidimo Nr. 44 pagrindu išduotą Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 (toliau – ir pažyma Nr. 114Z-19).

14Pareiškime nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 gyvenamojo namo su priklausiniais statymui A. B. priklausančiame žemės sklype, ( - ), Zarasų rajone, sklypo kadastrinis Nr. ( - ). A. B. 2005 m. sausio 13 d. minėtą žemės sklypą pardavė V. R. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. I-437 V. R. išduotas 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimas Nr. 44 minėtame žemės sklype statyti gyvenamąjį namą ir pirtį. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog V. R. nuosavybės teise priklausantis 1,25 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. ( - ), yra miškų ūkio paskirties, jam nuo 2000 m. balandžio 17 d. nustatytos specialios naudojimo sąlygos, žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko teritorijoje.

15Paaiškino, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (galiojusio ginčijamų projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo išdavimo metu) 2 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134 punkto 1 ir 2 dalių nuostatas ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, darytina išvada, kad miškų ūkio paskirties žemėje, ypač kai nustatytos papildomos specialios naudojimo sąlygos, gyvenamojo namo ir pirties statyba iš viso negalima. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008, kurioje konstatuota, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota.

16Atkreipė dėmesį į tai, kad gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) ir pirties (unikalus Nr. ( - )) statybos leidimas Nr. 44 išduotas vadovaujantis Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-260-03/2003, kuriuo nustatytas juridinis faktas, jog žemės sklype, esančiame (duomenys nesklebtini), Zarasų rajone, unikalus Nr. ( - ), yra išlikę namo pamatai, tačiau V. R. priklausantis žemės sklypas yra ( - ), Zarasų rajone, sklypo unikalus Nr. (duomenys nekelbtini). Manė, kad įstatymo nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti nepraleistas, nes apie skundžiamus aktus po jų priėmimo prokuroras informuotas nebuvo, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) prašymas dėl viešojo intereso gynimo Panevėžio apygardos prokuratūroje gautas 2008 m. spalio 6 d.

17Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą tenkinti ir ginčijamus aktus panaikinti.

18Atsakovas paaiškino, kad detalusis planas nebuvo parengtas, nors, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, detalieji planai turi būti rengiami, kai formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti, kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti. Pažymėjo, kad ginčo sklypas, esantis ( - ), Zarasų rajone (kadastrinis Nr. ( - )), patenka į Gražutės regioninio parko teritoriją, todėl, atsižvelgiant į Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalį, abejotina, kad net ir parengus detalųjį planą, statytojui būtų pavykę pakeisti saugomoje teritorijoje esančio ginčo sklypo miškų ūkio paskirtį. Teigė, kad ginčo sklypui nustatyti rekreacinės teritorijos apribojimai, jam taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134.2 punkte įtvirtinti draudimai, kadangi ginčijami statiniai nesusiję su rekreacija, o sklypas yra miškų ūkio paskirties, bet ne namų valda. Manė, kad pareiškėjo pareiškimas turėtų būti papildytas reikalavimu dėl įpareigojimo nugriauti ginčo statinius.

19Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu sutinka ir paaiškino, kad teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje buvo galima tik esant detaliajam planui, be to, žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje – Gražutės regioninio parko teritorijoje, todėl, atsižvelgiant į Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, turėjo būti nustatytas juridinis faktas, kad žemės sklype buvo sodyba, tačiau leidimas statybai išduotas vadovaujantis teismo sprendimu, kuriuo nustatytas sodybos buvimo faktas kitame žemės sklype. Tvirtino, kad atsakovais byloje turėtų būti Gražutės regioninio parko direkcija ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas.

20Tretieji suinteresuoti asmenys A. B. ir V. R. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

21Nurodė, kad Salako seniūnijos iniciatyvinė grupė 2008 m. birželio 19 d. kreipėsi net tik į Inspekciją, bet ir į Generalinę prokuratūrą, todėl terminą pareiškimui paduoti reikėtų skaičiuoti ne nuo 2008 m. spalio 6 d. Teigė, kad, remiantis teismų praktika, nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo, tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laike, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima, todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.

22Pažymėjo, kad ginčijami administraciniai aktai priimti prieš ketverius metus, informaciją apie galimai neteisėtą išduotą projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą Inspekcija gavo 2008 m. birželio 19 d., dėl informacijos į atsakovę – Zarasų rajono savivaldybės administraciją kreipėsi tik 2008 m. liepos 18 d., o per dešimt kalendorinių dienų gavusi dokumentus į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi tik 2008 m. spalio mėnesį. Tvirtino, kad priimant skundžiamus administracinius aktus nebuvo pažeistos Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 8 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d.) 21 straipsnio nuostatos, kadangi šia teisės norma reglamentuotos žemės savininkų ir kitų naudotojų prievolės naudojantis žemės sklypu, o atsižvelgiant į tai, kad atsakovės nėra žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), savininkės, joms negali būti taikomi minėtame straipsnyje įtvirtinti įpareigojimai bei taikoma atsakomybė už jų nevykdymą. Taip pat nepažeistas minėto įstatymo 26 straipsnis, nes jame neįtvirtinti jokie įpareigojimai ar teisės. Manė, kad nebuvo pažeista Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. vasario 14 d.) 2 straipsnio 3 dalis, nes šios normos – definicijos pažeidimas neįmanomas. Pabrėžė, kad nebuvo pažeistos minėto įstatymo 11 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo nuostatos, nes žemės sklypo paskirtis nepakeista.

23Vertino, kad išduodant 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164, žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), buvo suformuotas atkuriant nuosavybės teises 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais, be to, išduodant projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 žemės sklypui, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai nebuvo keista, todėl nebuvo teisinio pagrindo rengti detalųjį planą. Pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai būtina rengti detalųjį planą ir šiame įstatyme nėra nuostatų, suteikiančių teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei poįstatyminiais aktais nustatyti kitus, negu įtvirtinta įstatyme, atvejus, kai būtina rengti detaliuosius planus. Atkreipė dėmesį į tai, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-260-03/2004 nustatytas juridinis faktas dėl žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), Zarasų rajone, o skundžiami aktai išduoti dėl statybų kitame žemės sklype. Tvirtino, kad projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 164, statybos leidimas Nr. 44 ir įsakymas Nr. I-437 priimti pagal jų priėmimo metu galiojusius teisės aktus, todėl nepaisant to, kad poįstatyminis aktas neteko galios dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04), tai nereiškia, kad išnyko teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą.

24II.

25Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164, 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimą Nr. 44, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. I-437 „Dėl statybos leidimo išdavimo V. R.“ bei Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 panaikino.

26Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs Teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos, įsigaliojusios nuo 2002 m. gegužės 15 d., 1 punkte, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (2007 m. vasario 27 d. redakcija) 1 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento, įsigaliojusio 1995 m. gruodžio 30 d. ir galiojusio ginčijamų aktų išdavimo metu, 2 punkte, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (1995 m. gruodžio 29 d. redakcija, įsigaliojusi 1996 m. sausio 11 d.) 134 punkto 1 ir 2 papunkčiuose, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija, įsigaliojusi 2004 m. liepos 29 d.) 1 ir 2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pagal jį miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba buvo leidžiama tik pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia būtent miškų ūkio veiklai. Šis teisinis reguliavimas draudė ir tebedraudžia miškų ūkio paskirties žemėje statyti gyvenamuosius pastatus bei pirtis.

27Teismas pažymėjo, kad ginčijamų aktų priėmimo metu Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktas galiojo, be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, kad miškų ūkio paskirties žemėje gyvenamojo namo ir pirties statyba apskritai negalima. Nustatė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtino jos parengtą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164, kuriame nurodyta, kad statinys – gyvenamasis namas su priklausiniais atstatomoje sodyboje, ( - ), Zarasų rajone, statytojas (užsakovas) – A. B.; kad savivaldybės administracijos vyr. architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimu Nr. 44 statytojui V. R. leista ( - ), Zarasų rajone, žemės sklypo kadastrinis Nr. ( - ), ūkio būdu statyti gyvenamąjį namą ir pirtį; kad savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. I-437 išdavė statybos leidimą V. R. statyti gyvenamąjį namą ir pirtį ( - ), Zarasų rajone. Vertino, kad visas 1,25 ha ploto žemės sklypas, esantis ( - ), Zarasų rajone, žemės sklypo kadastrinis Nr. ( - ), yra miškų ūkio paskirties žemė. Todėl atsižvelgęs į tai, jog pagal teisinį reguliavimą, galiojusį ginčijamų aktų priėmimo metu ir iš esmės tebegaliojantį iki šiol (išskyrus Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktą), buvo ir tebėra draudžiama miškų ūkio paskirties žemėje statyti gyvenamuosius pastatus bei pirtis, teismas konstatavo, kad projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 164, statybos leidimas Nr. 44, įsakymas Nr. I-437 „Dėl statybos leidimo išdavimo V. R.“ bei Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 114Z-19, kuriais leidžiama miškų ūkio paskirties žemėje statyti gyvenamąjį pastatą bei pirtį, yra neteisėti ir nepagrįsti.

28Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atsakydama į Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. vasario 11 d. raštą Nr. 7.2.-127, 2009 m. vasario 17 d. raštu Nr. 17.2.-2993 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo Vilniaus apygardos prokuratūrą, kad Generalinei prokuratūrai nebuvo pateiktas prašymas dėl Zarasų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduoto statybos leidimo Nr. 44 panaikinimo. Atsižvelgęs į tai, kad Inspekcijos prašymas dėl viešojo intereso gynimo Panevėžio apygardos prokuratūroje gautas 2008 m. spalio 6 d., o Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras su pareiškimu į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2008 m. lapkričio 5 d., teismas sprendė, pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs vieno mėnesio termino.

29III.

30Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.

31Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl ginčo teisiniams santykiams taikytinas 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo Nr. 1-1120 (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 27 d.) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas, jei projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas buvo išduotas ne naujai statybai, o buvusios sodybos atstatymui, ir kaip buvo pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, jei bylos įrodymai patvirtina, kad išduodant 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164, 1,2500 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), Zarasų raj. jau buvo suformuotas žemėtvarkos projektu atkuriant nuosavybės teises 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimais. Akcentuoja, kad pagal tuo metu galiojusio 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą, įstatymų leidėjas nereikalavo rengti detaliojo plano buvusios sodybos atstatymo atveju. Pažymi, kad teismas taip pat nenurodė, kaip buvo pažeistas 2002 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“, jei minėtame 1,2500 ha žemės sklype miško naudmenos nebuvo verčiamos kitomis naudmenomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto redakcija galiojo iki 2007 m. vasario 3 d. ir mano, kad ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai pažeisti nebuvo.

32Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto taikymo šioje byloje, nors Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas konkuruoja su Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktu kaip specialioji ir bendroji norma, nes reglamento 2 punkte numatyti reikalavimai statybai miško žemėje, o reglamento 3 punkte numatyta buvusios sodybos atstatymas miško žemėje esančioje sodybvietėje. Mano, kad be pagrindo buvo taikyti 1992 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 343 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. vasario 4 d) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134 punktas, nes ne kiekviena miško žemė priskirtina rekreacinei teritorijai, bei Miškų įstatymo Nr. 1-671 (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2005 m. vasario 14 d.) 11 straipsnis, nes minėto 1,2500 ha žemės sklypo paskirtis nėra ir nebuvo pakeista. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad buvo pažeistas 1994 m. balandžio 26 d. Žemės įstatymo Nr. 1-446 (redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 8 d. iki 2004 m. lapkričio 1 d.) 21 straipsnis. Pabrėžia, kad 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada būtina rengti detalųjį planą ir šiame įstatyme nėra nuostatų, suteikiančių teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei poįstatyminiais aktais nustatyti kitus, negu įtvirtinta įstatyme, atvejus, kai būtina rengti detaliuosius planus. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinio Teismo nutarime suformuotomis doktrininėmis nuostatomis, nes šiame nutarime nebuvo tiriama 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitiktis 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-l 120 22 straipsnio 1 daliai. Vertina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata leido statyti miško ūkio paskirties žemėje ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, todėl ši teisės norma ir buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 94 straipsniui. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nenurodė, kokie teisės aktai buvo pažeisti priimant pažymą Nr. 114Z-19, ir neanalizavo, ar pareiškėjas į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą.

33Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

34Nurodo, kad ginčo pastatai buvo statomi ant išlikusių senos sodybos pamatų miško žemėje, neverčiant jos kitomis naudmenomis, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo". Mano, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, negali būti taikoma šiam ginčui, nes ginčo žemė nebuvo ir neturėjo būti paversta kitomis naudmenomis — gyvenamojo namo ir kitų statinių atstatymas buvo leidžiamas nekeičiant žemės paskirties. Pažymi, kad kompleksiškai aiškinant 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3 ir 4.1 punktų normas galima teigti, kad miško ūkio paskirties žemėje atstatant sodybą detalusis planas nereikalingas. Teigia, kad rengti teritorijų planavimo dokumentus ir atlikti viešąjį svarstymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimo Nr. 1079 „Dėl Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka taip pat nereikėjo.

35Vertina, kad ginčo sklypui negali būti taikomas pirmosios instancijos teismo nurodytų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134 punktas, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ patvirtinus rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planus, nėra nurodoma rekreacinė zona Zarasų rajono Salako seniūnijoje. Tvirtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 26 punktu, buvusios sodybos gali būti atkurtos, jei jas projektuojant laikomasi reikalavimų atsižvelgti į kraštovaizdžio ypatumus, tradicinės regiono architektūros savitumus.

36Nesutinka su teismo išvada, kad teisinis reguliavimas draudė ir tebedraudžia miškų ūkio paskirties žemėje statyti gyvenamuosius namus ir pirtis. Tvirtina, kad tokia išvada prieštarauja ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime pateiktam teisės aktų vertinimui. Teigia, kad iki 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo įsigalioję ginčijami aktai, kurie suteikia teisę vykdyti statybos darbus ginčo sklype, t. y. projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas buvo teisėti, jais suteikiamos teisės gali būti įgyvendintos ir po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo.

37Pažymi, kad žemės sklypo savininkas pagrįstai tikėjosi, kad iš valstybės institucijų gaunami visi leidimai ir kiti dokumentai, suteikiantys teisę statyti atitinkamoje vietoje, yra išduoti teisėtai ir asmeniui neturi kilti abejonių, ar jie išduoti nepažeidžiant įstatymų, nes tokius aktus priėmė valstybės (ar savivaldybės) institucijos. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepasisakė dėl to, ar pareiškėjas į teismą kreipėsi pagrįstai, t. y. ar buvo prašoma apginti viešąjį interesą.

38Atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir prašo jį tenkinti.

39Atsiliepimu į V. R. apeliacinį skundą atsakovas Zarasų rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą tenkinti. Sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir papildomai pažymi, kad žemės sklypas, kuriame stovi tariamai neteisėtų sprendimų pagrindu pastatyti statiniai yra saugomoje teritorijoje – Gražutės regioninio parko direkcijos teritorijoje. Į šią teritoriją įeinančių žemės sklypų tvarkymą ir naudojimą reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, kuris numato galimybę buvusios sodybos vietoje vykdyti statybas. Todėl mano, kad suinteresuotas asmuo įgijo teisėtą lūkestį savo privačiame žemės sklype atstatyti sodybą.

40Atsiliepimu į apeliacinius skundus pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašo apeliacinius skundus atmesti.

41Nurodo, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, naujo statinio statyba yra laikomas ir buvusių (sugriuvusių, sunaikintų, nugriautų) statinių atstatymas, todėl buvusios sodybos atstatymui taikomi visi naujai statybai teises aktų keliami reikalavimai, tame tarpe ir Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnyje numatytas reikalavimas rengti detaliuosius planus naujų statinių statybai. Teigia, kad Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, 3 punkte numatyta galimybė miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse statyti naujus gyvenamuosius namus (vietoj buvusių), negali būti aiškinama kaip leidžianti tai daryti nerengiant detaliojo plano. Pažymi, kad ginčijamų aktų išdavinio metu galiojusio Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte pateiktas miško (miškų ūkio paskirties) žemes apibrėžimas, pagal kurį miško (miškų ūkio paskirties) žemėje negalėjo būti statomi gyvenamieji namai ir kiti statiniai. Mano, kad šiuo atveju negali būti taikomas apeliantų nurodomas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kadangi teisėti lūkesčiai negali atsirasti teisės normų pažeidimo pagrindu. Nurodo, kad Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, 3 punkte kalbama tik apie galimybę statyti naujus statinius esamose sodybvietėse (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų). Tačiau šiuo atveju nėra duomenų, kad žemės sklype, kuriame išduotas leidimas statyti, būtų buvusių statinių liekanų. Atkreipia dėmesį į tai, kad Gražutės regioninio parko direkcijos 2004 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. 7.1.-172 nurodyta, kad ginčo žemės sklypas yra Gražutės regioninio parko Marceliškio rekreacinėje zonoje, o rekreacines teritorijos režimo apribojimai visam sklypui nustatyti 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities viršininko sprendimais atkuriant į šį sklypą nuosavybės teises, kurie kartu su žemės sklypo nuosavybės teisėmis nuo 2000 m. balandžio 17 d. yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl jų turėjo būti laikomasi sprendžiant klausimą dėl galimybes šiame žemės sklype statyti naujus pastatus.

42Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad su apeliaciniais skundais nesutinka, ir prašo juos atmesti.

43Paaiškina, kad miško žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas statinių miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai). Tuo tarpu gyvenamojo namo, pirties ar kitokių Miškų įstatyme nenumatytų statinių statyba miško žemės plote apskritai negalima. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A3-754-07, A39-99/2008, A63-1721/2008, A556-206/2008 patvirtino, jog vadovaujantis Miškų įstatymu ir Žemės įstatymu, miškų ūkio paskirties sklypuose statinių statyba net ir buvusiose sodybose negalima. Taip pat remiasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-206/2008 ir paaiškina, kad nors galimybė atstatyti pastatus buvusiose sodybose ir yra numatyta Saugomų teritorijų įstatyme, tačiau egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu to paties objekto teisiniu reglamentavimu, suteikiančiu teisę atlikti tam tikras veiksmus, todėl sodybos statyba saugomoje teritorijoje (Gražutės regioniniame parke), esančioje miškų ūkio paskirties žemėje, negalima. Pažymi, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus (detaliuosius planus) leidžiama statyti statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose nustatytas statinių miškų ūkio veiklai savybes, tačiau iš ginčijamo statybos leidimo Nr. 44 akivaizdžiai matyti, jog statomas gyvenamasis namas ir pirtis neskirti miškų ūkio veiklai vykdyti, be to, sodybos atstatymas yra nauja statyba. Pabrėžia, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 114Z-19 pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo registruojami nebaigti statyti statiniai, esantys žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. ( - ), ( - ), Zarasų r. sav. Kadangi minėta pažyma buvo išduota ginčijamo 2005 m. rugpjūčio 29 d. statybos leidimo Nr. 44 pagrindu, tai pripažinus minėtą statybos leidimą neteisėtu ir jį panaikinus, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV.

46Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

47Byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas, pasak jo, pasireiškia tuo, jog Gražutės regioninio parko teritorijoje vykdoma statybos veikla neatitinka šiai teritorijai teisės aktais nustatyto specialaus režimo.

48Taigi pirmiausia būtina įvertinti, ar pareiškėjas iš tiesų gina viešąjį interesą ir ar jo pareikštais reikalavimais įmanoma tokį tikslą pasiekti.

49Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus tai, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu. Administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro pareiškimą. Tokioje byloje teismas, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę, kiekvieną kartą turi ad hoc nustatyti viešojo intereso buvimo faktą (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Tokia pati pozicija atsispindi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal kurią tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą nagrinėjantis teismas, būtinai tai motyvuodamas atitinkamame teismo sprendime. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Tokia pati pozicija įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, iš kurios matyti, kad teismas laikosi nuostatos, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, taip pat laikomasi pozicijos, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

50Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

51Pareiškėjas nagrinėjamu atveju viešojo intereso pažeidimą sieja su tuo, kad ginčijami administraciniai aktai buvo išduoti nesilaikant jų išdavimo metu galiojusio teisinio reguliavimo, kadangi, anot jo, miškų ūkio paskirties žemėje, ypač tuo atveju, kai jai yra nustatytos papildomos specialios naudojimo sąlygos, gyvenamojo namo ir pirties statyba apskritai negalima, be to, nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypui nebuvo parengtas ir patvirtintas detalusis planas, taigi, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 punktai, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 1 punktas, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktas, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 134 punkto 1 ir 2 dalys, ką patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime suformuota oficiali konstitucinė doktrina bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008, suformuota teismų praktika.

52Dėl prokuroro ginamų interesų turinio pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ypač vertingos teritorijos sąvoką, yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu (2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2006 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-86/2007).

53Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs taisyklę, jog, siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti fakto, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį. Todėl bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistajam viešajam interesui apginti, t. y. pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas (2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑65/2009).

54Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tuo atveju, jei neteisėtais administraciniais aktais yra sudarytos prielaidos vykdyti tam tikrą veiklą, atlikti atitinkamus darbus ir pan., tačiau šie administraciniai aktai dar nėra realizuoti, jų panaikinimas leidžia užkirsti kelią neteisėtai veiklai ir tuo pačiu apginti viešąjį interesą. Tačiau jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas viešasis interesas. Tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą (2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑65/2009).

55Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodo, kad, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir jų sukurtos teisinės pasekmės. Taigi prokuroras sutinka, kad būtina spręsti ne tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų teisėtumo, bet ir nagrinėti reikalavimus, susijusius su jų pagrindu atsiradusiomis teisinėmis pasekmėmis, išsprendus šių aktų teisėtumo klausimus, kita vertus, pastarųjų reikalavimų jis nėra pareiškęs. Bylą nagrinėjantis administracinis teismas turi nustatyti, ar byloje ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą ir ar jų panaikinimas leistų apginti viešąjį interesą, o tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, administracinių aktų panaikinimas bus nukreiptas į viešojo intereso gynimą tik tuo atveju, jei toks panaikinimas bus siejamas su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (buvusios padėties atkūrimu). Procesiniuose dokumentuose prokuroro pateikta informacija apie tai, kokiais būdais ir priemonėmis bus siekiama viešojo intereso, pasireiškusio neteisėtomis statybomis, pažeidimo šalinimo, bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui leistų spręsti, kuo ginčijamų administracinių aktų panaikinimas prisidėtų prie viešojo intereso gynybos, tinkamai apibrėžti ir išnagrinėti keliamus reikalavimus, susijusius su viešojo intereso gynimu. Nagrinėjamoje byloje prokuroras sutinka su tuo, jog, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, bus galima spręsti klausimą dėl pasekmių šalinimo (šiuo atveju dėl pastatų likimo), kas sudaro galutinį viešojo intereso apgynimą, tačiau, kaip minėta, jis tokių reikalavimų nepareiškė, o pirmosios instancijos teismas jam nepasiūlė patikslinti savo keliamų reikalavimų taip, jog, juos patenkinus, viešasis interesas būtų apgintas iš tiesų. ABTĮ nustato pareigą teismui imtis aktyvių veiksmų, kurie leistų realizuoti jam patikėtą teisingumo vykdymo funkciją, t. y. kad būtų apginta pažeista ir ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (5 str. 1 d.), kurios nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina jam nagrinėti iš naujo.

56Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas viešojo intereso pažeidimą sieja su atitinkamų teisės aktų reikalavimų nesilaikymu, taip pat Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, jog ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, todėl jų apsauga yra viešasis interesas (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), o, anot pirmosios instancijos teismo, įvertinus tai, jog visuomenė į neteisėtas statybas pradėjo reaguoti tik 2008 m. (pavyzdžiui, Salako seniūnijos iniciatyvinės grupės 2008 m. birželio 19 d. prašymas (I t., b. l. 168)), kas reiškia, jog jos buvo vykdytos tik 2008 m., bei kitas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje negalima atsisakyti ginti viešąjį interesą. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas savo išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas yra suformuluotas siekiant apginti viešąjį interesą, iš esmės grindė prielaida, nes jis nevertino nei žalos pobūdžio, nei jos masto, taip pat galima sakyti, jog neidentifikavo ir visuomeninio subjekto, kuris dėl to patyrė ar patirs žalą. Pažymėtina, kad ne kiekvienas teisės aktų reikalavimų pažeidimas pažeidžia viešąjį interesą, o tik tas, kuris yra esminis ir kuriuo objektyviai pažeidžiamos visuomenės, jos atitinkamos dalies teisės bei teisėti interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1292/2009). Pirmosios instancijos teismas šio aspekto nagrinėjamoje byloje nevertino. Taip pat jis nevertino, kaip faktiškai pasikeitų situacija, jeigu būtų panaikinti ginčijami administraciniai aktai, kadangi, kaip matyti iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (I t., b. l. 33-35), statybos ginčo žemės sklype jau yra beveik užbaigtos. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir to, kokiu pagrindu buvo išduoti ginčijami administraciniai aktai sodybos atstatymui, kadangi iš bylos medžiagos akivaizdu, jog Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas atitinkamas juridinę reikšmę turintis faktas, buvo priimtas ne dėl ginčo žemės sklypo, ko neneigia ir apeliantai, pabrėždami, kad statybos leidimas Nr. 44 buvo išduotas kitų dokumentų pagrindu, t. y. Utenos apskrities archyvo 2004 m. birželio 8 d. archyvo pažymėjimu Nr. N4-698 „Dėl S. G. ūkinio kiemo pastatų“ (I t., b. l. 58) ir valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo raštu Nr. (5.10/2090/10)S-525 su priedais (pastarieji dokumentai į bylą nebuvo pateikti) (trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir V. R. atsiliepimas į pareiškėjo pareiškimą; I t., b. l. 27-32), nors minėtas teismo sprendimas ir yra trečiojo suinteresuoto asmens V. R. statybos leidimui gauti pateikto techninio projekto dalis (I t., b. l. 79).

57Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nesilaikė jam ABTĮ 81 ir 86 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų. Dėl šios priežasties apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

58Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

59Trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir V. R. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

60Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

61Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Rasai Kubickienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovui prok. Martynui Jovaišai,... 4. atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie... 5. trečiojo suinteresuoto asmens V. R. atstovui adv. Adomui Kunčiui,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 7. Teisėjų kolegija... 8. I.... 9. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir... 10. 1) panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios... 11. 2) Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės 2005... 12. 3) Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m.... 13. 4) neteisėto statybos leidimo Nr. 44 pagrindu išduotą Utenos apskrities... 14. Pareiškime nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos... 15. Paaiškino, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo... 16. Atkreipė dėmesį į tai, kad gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )) ir pirties... 17. Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepime į... 18. Atsakovas paaiškino, kad detalusis planas nebuvo parengtas, nors, remiantis... 19. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į... 20. Tretieji suinteresuoti asmenys A. B. ir V. R. atsiliepimu į pareiškimą... 21. Nurodė, kad Salako seniūnijos iniciatyvinė grupė 2008 m. birželio 19 d.... 22. Pažymėjo, kad ginčijami administraciniai aktai priimti prieš ketverius... 23. Vertino, kad išduodant 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadą... 24. II.... 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 6 d. sprendimu... 26. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs Teritorijų planavimo įstatymo... 27. Teismas pažymėjo, kad ginčijamų aktų priėmimo metu Vyriausybės 1995 m.... 28. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atsakydama į... 29. III.... 30. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 31. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas... 32. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 1995 m. gruodžio... 33. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 34. Nurodo, kad ginčo pastatai buvo statomi ant išlikusių senos sodybos pamatų... 35. Vertina, kad ginčo sklypui negali būti taikomas pirmosios instancijos teismo... 36. Nesutinka su teismo išvada, kad teisinis reguliavimas draudė ir tebedraudžia... 37. Pažymi, kad žemės sklypo savininkas pagrįstai tikėjosi, kad iš valstybės... 38. Atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo V. R.... 39. Atsiliepimu į V. R. apeliacinį skundą atsakovas Zarasų rajono savivaldybė... 40. Atsiliepimu į apeliacinius skundus pareiškėjas Vilniaus apygardos... 41. Nurodo, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį, naujo statinio... 42. Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimuose į... 43. Paaiškina, kad miško žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir... 44. Teisėjų kolegija... 45. IV.... 46. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 47. Byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais pareiškėjas... 48. Taigi pirmiausia būtina įvertinti, ar pareiškėjas iš tiesų gina... 49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia... 50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje... 51. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju viešojo intereso pažeidimą sieja su tuo,... 52. Dėl prokuroro ginamų interesų turinio pažymėtina, kad Konstitucijos 54... 53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs taisyklę, jog,... 54. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tuo... 55. Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodo, kad, panaikinus ginčijamus... 56. Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas viešojo... 57. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 58. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 59. Trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir V. R. apeliacinius skundus tenkinti... 60. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą... 61. Nutartis neskundžiama....