Byla 2S-795-619/2018
Dėl leidimo priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį D. G

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės suinteresuoto asmens D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl leidimo priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį D. G. ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27, 28 str., CK 2.26 str. prašė leisti skirti priverstinį stacionarinį gydymą 1 mėn. laikotarpiui D. G.. Nurodė, kad VMPSC Universitetiniame I – ame skyriuje nuo 2017-06-26 laisva valia gydoma D. G., kuri buvo atvežta GMP, lydint policijos pareigūnams. Diagnozė: bipolinis afektinis sutrikimas, manija be psichozės simptomais. Gydytojų konsiliumo metu įvertinta, kad pacientė serga sunkia psichikos liga – bipoliniu afektiniu sutrikimu, manija be psichozės elementų, todėl dėl savo būklės išlieka pavojinga savo ir kitų sveikatai ir gyvybei.
  2. Suinteresuotas asmuo su prašymu nesutiko, neigė ligą, teigė, jog artimieji ją šmeižia, grėsmės ji nekelia, nesutinka gydytis tokiomis sąlygomis.

3II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi pareiškėjo VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą tenkino, leido D. G., a.k. ( - ) priverstinai gydyti VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 1 mėnesį, skaičiuojant nuo 2017 m. birželio 26 d. Nutartį nukreipė skubiam vykdymui. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, gydytojų konsultacinės komisijos 2017-06-27 išvada, liudytojų parodymais konstatavo, kad pacientė serga sunkia psichikos liga – bipoliniu afektiniu sutrikimu, manija be psichozės elementų, dėl savo sveikatos būklės yra pavojinga savo ir kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, todėl prašymą tenkino kaip pagrįstą ir įrodytą.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo D. G., atstovaujama adv. A. B., prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį, nusprendus neatmesti 2017-06-28 Pareiškėjo prašymo, tenkinti jį iš dalies — leisti D. D., asmens kodas ( - ) priverstinai gydyti VŠĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ne ilgiau kaip 14 (keturiolika) dienų, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. birželio 26 d.
  2. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad suinteresuoto asmens psichikos būklę vertino GK, pati savaime nėra pakankama taikyti Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau - PSFĮ) 27 str. nuostatas dėl priverstinės psichikos liga sergančio asmens hospitalizacijos. Įstatymas imperatyviai nustato, kad asmuo gali būti priverstinai paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik nustačius būtinas sąlygas, t.y. kad yra reali, o ne hipotetinė grėsmė, kad asmuo gali padaryti ne bet kokią, o esminę žalą savo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei.
  3. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad Suinteresuoto asmens būklė ir/ar veiksmai sudarytų realią grėsmę padaryti esminę žalą sau ar aplinkiniams. Vien tai, kad Skundžiamoje nutartyje yra iš GK išvados perrašytas Suinteresuoto asmens psichikos sutrikimas ir jo požymiai, savaime neleidžia jos priverstinai hospitalizuoti, iki kol nėra realios grėsmės, kad ji padarys sau ar kitiems esminę žalą. Nagrinėjamu atveju, vertinant Suinteresuoto asmens situaciją, nutartyje nebuvo paaiškinta nei kokia yra reali grėsmė, nei kokia yra galima esminė žala Suinteresuotam asmeniui ir/ar aplinkiniams.
  4. Dėl teismo išvados, kad nėra pateikti įrodymai, galintys paneigti GK išvadą nurodė, kad pareiškėjo pareiga pateikti šiuos įrodymus, o ne pacientės. Todėl Skundžiama nutartimi esmingai pažeistas įrodymų pusiausvyros principas - įrodinėjimo pareiga iš Pareiškėjo perkelta Suinteresuotam asmeniui, nors Suinteresuotas asmuo, jau būdamas priverstinai laikomas Pareiškėjo patalpose, apskritai net neturi jokių objektyvių galimybių kokius nors įrodymus rinkti ir teikti.
  5. Nurodė, kad kiek tai susiję su GK išvada, kurioje teigiama, esą Suinteresuoto asmens ,,suicidinė rizika yra aukšta, taigi, pacientė kelia pavojų savo sveikatai ir gyvybei“, paaiškina, jog toks teiginys yra grindžiamas išimtinai tik trečiųjų asmenų paaiškinimais apie neva Suinteresuoto asmens tam tiktame kontekste, šeimyninio ginčo metu išsakytus emocinius pasisakymus. Net ir patys GK išvadą parengę specialistai joje nenurodo, kad atitinkamus teiginius Suinteresuotas asmuo būtą išsakęs jiems, ar kad atitinkamas sinodinis elgesys būtų pastebėtas Suinteresuotam asmeniui esant specialistų globoje, ar netgi apskritai per visą ligos laikotarpį nuo 2003 metų. Todėl tokie pateikiami samprotavimai, kurie yra pagristi net ne pačių išvadą parengusių specialistų, tačiau trečiųjų asmenų pateikta, niekaip objektyviai nepatikrinama informacija, yra vertintini itin kritiškai.
  6. Teismas vadovavosi išimtinai tik GK išvadomis, tuo pat metu ignoruodamas kitus, t.y. GK išvadoje nenurodytus, tačiau teismo posėdžio metu nustatytus esminius faktus: 1) kad psichikos sutrikimas, kuris buvo nustatytas 2003 m., kilo būtent dėl nesutarimų šeimoje. 2003 metais ji augino vaiką viena, o sutuoktinis vartojo alkoholį, smurtavo, nesirūpino. Be to, Suinteresuoto asmens mama tuo metu ištekėjo antrą kartą, augino kito sutuoktinio vaikus. Dėl šių aplinkybių viseto Suinteresuotas asmuo jautėsi palikta viena su visais savo gyvenimo iššūkiais, dėl ko galiausiai paniro į depresiją ir buvo išsekusi; 2) pastaruoju metu Suinteresuotas asmuo labai daug dirbo, todėl jaučiasi pervargusi ir nori pailsėti; 3) suinteresuotas asmuo sutiko, kad galimai jai reikalingas gydymas ir išreiškė norą gydytis savo pasirinktoje vietoje - privačioje Ąžuolyno klinikoje, adresu Ąžuolyno g. 5A, LT 07196 Vilnius.
  7. Teismo posėdžio metu buvo galima akivaizdžiai įsitikinti, kad Suinteresuotas asmuo yra sąmoninga ir tinkamai suvokia, pagrįstai ir kritiškai vertina savo būklę, gali nuosekliai ir logiškai paaiškinti tiek savo sveikatos sutrikimo priežastis, tiek ir adekvačiai įvertinti, kad jai gali būti reikalinga kvalifikuota pagalba šiuo metu. Nurodė, jog niekuomet nebuvo fiksuota jokių Suinteresuoto asmens realią bandymų save žaloti ar suicidiškai elgtis, ji gyvena konfliktinėje šeimyninėje aplinkoje, sutuoktinis siekia su ja išsituokti ir atvirai apie tai pasisako, artimieji nuolat ir sistemiškai išsako į akis, kad Suinteresuotas asmuo yra psichiškai nesveikas ir verčia bet kokiomis priemonėmis patalpinti priverstiniam gydymui. Atsižvelgiant į tai, kad Suinteresuoto asmens jaučia didelį nepasitikėjimą ir nesaugumą iš artimų žmonių, atsižvelgiant į tai, kad ji pastaraisiais metais daug dirbo ir jaučiasi pervargusi, emociniai pasisakymai kivirčo ar ginčo metu negali būti traktuojami kaip polinkis į suicidą.
  8. Šie faktai, kurie bylos kontekste turi būti vertinami kaip įrodymai, t.y. Suinteresuoto asmens paaiškinimai (CPK 186 str.), būtent ir paneigia GK išvadą dėl poreikio priverstinai hospitalizuoti.
  9. Nurodė, kad Skundžiamoje nutartyje nebuvo tinkamai įvertintas GK išvados turinys, o juo labiau pati GK išvada nebuvo tinkamai įvertinta kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad CPK nesuteikia GK išvadai jokios išskirtinės įrodomosios galios, todėl toks išimtinis rėmimasis tik ja Skundžiamoje nutartyje akivaizdžiai prasilenkia su įrodymų vertinimo principais.
  10. Apeliantės nuomone, tai, jog ji išreiškė norą gydytis pati privačiai, turėtų būti pagrindu prašymą atmesti, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 str. 4 d. nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Esant asmens sutikimui, turi būti taikomas savanoriško asmens gydymosi prioritetas prieš priverstinį gydymą.
  11. Nurodė, kad Skundžiama nutartis, kaip ir GK išvada, yra grindžiama daugiausiai trečiųjų asmenų paaiškinimais apie Suinteresuotą asmenį, su kuriais santykiai nėra visiškai pozityvūs, todėl jų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai.
  12. Atsiliepimu į skundą pareiškėja prašo skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą, nes pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialines ir procesines teisės normas ir tenkindamas pareiškėjos prašymą priėmė teisėtą bei pagrįstą Nutartį.
  13. Dėl 2017-06-27 gydytojų konsiliumo išvadų nurodė, kad tiek GK išvadoje, tiek Nutartyje nurodytos aplinkybės, patvirtinančios priverstinės hospitalizacijos pagrindų buvimą. D. G. atveju priverstinai hospitalizuojant 2017-06-26, egzistavo abi iš Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatytų sąlygų - 1) suinteresuotas asmuo serga sunkia psichikos liga (pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų klasifikaciją (TLK) diagnozė F31.1 - Bipolinis afektinis sutrikimas, manija be psichozės simptomų ir F19.1 - Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, žalingas vartojimas. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad bipoliniu afektiniu sutrikimu suinteresuotas asmuo serga nuo 2003 m. (gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje), 2017-06-18 Baltijos Amerikos klinikoje nustatyta analogiška diagnozė Bipolinis afektinis sutrikimas, manija be psichozės simptomų. Nepaisant sunkios psichinės ligos, suinteresuotas asmuo atsisako hospitalizacijos, diagnozių neginčija. Taip pat yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. GK išvadoje aiškiai įvardinta, kad suicidinė rizika yra aukšta, pacientė kelia pavojų savo gyvybei ir sveikatai bei kitų sveikatai ir gyvybei. Ši išvada padaryta įvertinus ne tik trečiųjų asmenų (suinteresuoto asmens motinos ir sūnaus) paaiškinimus, bet įvertinus ir pačio suinteresuoto asmens sveikatos būklę - impulsyvumą, disforiją, atsisakymą bendradarbiauti, dissimuliaciją, kritikos ligai visišką nebuvimą.
  14. Teismo posėdžio metu, liudytojas - suinteresuoto asmens motina patvirtino, kad suinteresuotas asmuo yra agresyvus aplinkinių atžvilgiu, taip pat yra sakęs, kad pats nusižudys. Be to, patvirtino, kad suicidines tendencijas suinteresuotas asmuo yra išsakęs ir savo nepilnamečiui sūnui. Tai leidžia daryti išvadą, kad grėsmė tiek suinteresuoto asmens sveikatai ir gyvybei, tiek kitų asmenų sveikatai ir gyvybei yra reali, o ne hipotetinė.
  15. Iš pateiktų bipolinio afektinio sutrikimo požymių matyti, kad liga turi įvairias fazes: manija, depresija ir besikeičianti (net dienos bėgyje) mišri, t.y. asmuo tą pačią dieną gali būti pakilios būsenos, nekontroliuojamų impulsų ir agresijos, ir pereinantis į depresijos epizodą. Be to, ši liga neveikia asmens mąstymo, todėl asmuo yra sąmoningas, gali nuosekliai ir logiškai aiškinti savo elgesį, tame tarpe ir suicidines tendencijas. Todėl suinteresuoto asmens momentiniai teiginiai teismo posėdžio metu, kad jis neketino ir neketina žudytis, nereiškia, kad suicidines rizikos nėra.
  16. Pareiškėjas pateikė į bylą įrodymus (2017-06-27 gydytojų konsiliumo išvada), kad egzistuoja priverstinės hospitalizacijos skyrimo pagrindai, taip įvykdydamas įrodinėjimo pareigą.
  17. Suinteresuotas asmuo ir jo atstovas teigdami, kad nėra priverstinės hospitalizacijos pagrindų ar nurodydami kitus teiginius, privalėjo juos įrodyti. Jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl suinteresuotos psichikos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei, nei suinteresuotas asmuo, nei jo atstovas nepateikė.
  18. Dėl suinteresuoto asmens išreikšto noro gydytis privačiai nurodė, kad byloje esantys įrodymai (liudytojos V. P. parodymai, Baltijos Amerikos klinikos siuntimas, medicinos dokumentų išrašas) patvirtina, suinteresuotas asmuo yra visiškai nekritiškas savo būsenai, ne kartą buvo vežamas pas gydytojus, nevartojo paskirtų vaistų. Jam buvo siūloma savanoriškai gydytis tiek Baltijos Amerikos klinikoje, tiek Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, tačiau suinteresuotas asmuo šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kad ketina gydytis privačiai, o atsižvelgiant į tai, kad yra nekritiškas savo būklei, yra didelė tikimybė, kad ateityje nesigydys privačiai.
  19. Suinteresuoto asmens motinos ir vyro parodymai yra nuoseklūs, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus. Suinteresuoto asmens sūnaus paaiškinimai užfiksuoti medicininiuose dokumentuose (2017-06-28 medicinos dokumentų išraše ir 2017-06-27 gydytojų konsiliumo išvadoje) jam atvykus į Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą dėl mamos gydymo, jie sutampa su suinteresuoto asmens motinos ir vyro nurodomomis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi suinteresuoto asmens sūnaus paaiškinimais.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas dėl teismo nutarties, kuria sprendžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą – klausimas.
  3. Asmens priverstinis hospitalizavimas yra jo teisės į laisvę apribojimas. Tai pagrindžia ne tik Konstitucijos 20 straipsnio 1, 2 dalis, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis (teisė į laisvę ir saugumą), taip pat Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnis, kuriame nurodoma, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Tačiau žmogaus teisė į laisvę nėra absoliuti, ji gali būti ribojama tik tam tikrais įstatymų numatytais atvejais (Konvencijos 5 str. 1 d., Konstitucijos 20 str. 2 d.). Psichiškai nesveiko asmens teisės į laisvę apribojimas taip pat turi atitikti teisėtumo reikalavimus. Realus psichikos sutrikimas turi būti įrodytas kompetentingų valstybės pareigūnų, remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų internavimą (Europos žmogaus teisių teismo 1979 m. spalio 24 d. sprendimas Winterwerp v. Olandija byloje).
  4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Pagal šią teisės normą asmenį priverstinai hospitalizuoti leidžiama, kai yra šių sąlygų visuma: 1) asmuo serga sunkia psichikos liga ir atsisako hospitalizavimo; 2) yra reali grėsmė kad jis savo, veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai gyvybei. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai pacientas priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 /paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Taigi PSPĮ nustato būtinas sąlygas priverstinei hospitalizacijai, t. y. sunki psichinė liga, asmens atsisakymas būti hospitalizuotu ir reali grėsmė sveikatai ar gyvybei.
  5. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo naštą reglamentuojančias normas, netinkamai vertino suinteresuoto asmens ir sūnaus parodymus.
  6. Ištyręs bylos įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas šių apeliantės argumentų nepripažįsta pagrįstais.
  7. Pagal pateiktus įrodymus, apeliantė hospitalizacijos atsisako. Šiuo atveju pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad egzistuoja sąlygų visuma, tam, kad apeliantei būtų taikoma priverstinė hospitalizacija ir sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjas tai įrodė (CPK 178 str.). Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės (paciento) psichikos būklę vertino gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2017 m. birželio 26 d. nurodė pacientės diagnozę –F31.1 Bipolinis afektinis sutrikimas, manija be psichozės simptomų ir F19.1 - Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, žalingas vartojimas. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad apeliantė bipoliniu afektiniu sutrikimu serga nuo 2003 m. (gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje), 2017-06-18 Baltijos Amerikos klinikoje nustatyta analogiška diagnozė Bipolinis afektinis sutrikimas, manija be psichozės simptomų. Taigi, yra įrodymų viseto, patvirtinanti pareiškėjos ligos diagnozę, šių nustatytų ligos diagnozių ji leistinais įrodymais nenuginčijo (CPK 178 str.). Įvertinus pareiškėjo pateiktus įrodymus, nėra nustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų pusiausvyros principas, apeliantė teismo posėdyje buvo atstovaujama advokato, kliūčių įrodymų pateikti, tačiau tokie įrodymai, paneigiantys nustatytas ligos diagnozes į bylą pateikti nebuvo, jų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui.
  8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. GK išvadoje aiškiai įvardinta, kad pacientė dėl savo būklės pavojinga savo ir kitų sveikatai ir gyvybei. Ši išvada padaryta įvertinus ne tik trečiųjų asmenų (suinteresuoto asmens motinos ir sūnaus) paaiškinimus, bet įvertinus gydytojams ir pačio suinteresuoto asmens sveikatos būklę - impulsyvumą, disforiją, atsisakymą bendradarbiauti, dissimuliaciją, kritikos ligai visišką nebuvimą. Ir nors apeliantė teigia, kad liudytojai yra kritiški jos atžvilgiu, tačiau kitais leistinais įrodymais ji nenuneigė minėtų asmenų parodymų (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, kad apeliantės motina ja rūpinasi, vedžioja pas gydytojus, kartu su dukra 2017 m. atostogavo, todėl negalima daryti išvados dėl parodymų kritiškumo.
  9. Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje nėra duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl paciento psichikos būklės ir jos keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei.
  10. Teismas turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas (PSPĮ 28 str. 2 d.). Šiuo atveju tą ir padarė pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu atskirajame skunde išsakyti argumentai, jog teismas nevertino apeliantės išsakyto noro gydytis privačiai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes kaip nurodo pagrįstai pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantė yra nekritiška savo būsenai, nevartojo paskirtų vaistų, nepasinaudojo savanoriškomis gydymo galimybėmis.
  11. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, naikinti teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalimi, teismas

Nutarė

6Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai