Byla 2A-405/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovui V. F. , atsakovo Lietuvos valstybei atstovaujamos LR Finansų ministerijos ir Vyriausybės atstovei S. S. ir Lietuvos banko atstovei R. S. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. E. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-435-55/2008 pagal ieškovės A. E. F. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos banko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovė A. E. F. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 911,57 JAV dolerių indėlį, kas skaičiuojant pagal 2002 m. sausio 30 d. oficialų kursą atitinka 23 646,28 Lt, buvusį valstybinio banko statusą turėjusiame Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke, 302 909,47 Lt turtinę žalą, kurią sudaro negautos palūkanos, bei 140 000 Lt neturtinę žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais negrąžinant ieškovei turėto indėlio. Nurodė, kad LR Vyriausybė 1990 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 73 nutarė reorganizuoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banką („Vniešekonombanką“) į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką bei suteikė jam valstybinio banko statusą. Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke 1991 m. rugsėjo 11 d. buvo atidaryta ieškovės sąskaita, į kurią TSRS Injurkolegijos Lietuvos skyrius pervedė 15 814,17 JAV dolerių, kuriuos ieškovė gavo kaip palikimą iš JAV. LR Vyriausybė 1992 m. kovo 13 d. potvarkiu Nr. 253p uždraudė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankui be LR Vyriausybės leidimo nuo 1992 m. kovo 14 d. naudoti valiutą, esančią šio banko saugyklose. Tokiais neteisėtais veiksmais iš ieškovės buvo atimta galimybė įgyvendinti nuosavybės teises į valstybiniame banke buvusius jos pinigus. Ieškovei iki šiol negrąžintas 5 911,57 JAV dolerių indėlis. Negautos palūkanos laikytinos turtine žala pagal CK 6.249 str. 1 d. Remiantis teisingumo, protingumo ir teisingumo principais, ieškovei padaryta turtinė žala, t. y. negautos pajamos, sudaro 302 909,47 Lt. Be to, ieškovės teisių pažeidinėjimas tęsiasi jau daugelį metu, ji dėl to patyrė daug dvasinių išgyvenimų, todėl neturtinė žala turėtų sudaryti 140 000 Lt.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad priėmus LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. 1-18 ir LR Vyriausybės 1990 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 73 Lietuvos Respublikoje nepradėjo veikti iš TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko reorganizuotas valstybinio banko statusą turintis Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas, kadangi tam reikėjo atlikti šiuose ir kituose išvardintuose teisės aktuose nurodytus veiksmus, kurie nebuvo atlikti: derybų su TSRS ir TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banku būdu nebuvo perimta Lietuvos Respublikai tenkanti šio banko aktyvų, pasyvų, fondų ir rezervų dalis, Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įregistruotas Lietuvos banke. Iš bylos duomenų matyti, kad nebuvo įvykdytas ir LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 2 d. nutarime Nr. 223 nustatytas įpareigojimas likviduojamam TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriui pervesti į Lietuvos banką šiame skyriuje esančius Lietuvos fizinių asmenų indėlių likučius, o būtent tik į Lietuvos banką pervestų indėlių likučiai buvo garantuoti Lietuvos Respublikos valiutos fondais (biudžetu). Kadangi ieškovės indėlis 1991 m. rugsėjo 11 d. buvo pervestas ne į nustatyta tvarka įsteigtą ir veikiantį valstybinio banko statusą turintį Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką ir kadangi Lietuvos Respublika neįsipareigojo garantuoti į Lietuvos banką nepervestų Lietuvos fizinių asmenų indėlių likučių, buvusių TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, ieškovės reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą teismas atmetė.

5Apeliaciniu skundu ieškovė A. E. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas pažeidė CPK 263 str. reikalavimus. Ieškovės pateikti įrodymai yra iš esmės nenuginčijami faktiniai duomenys – valdžios ir valdymo institucijų priimti teisės aktai bei rašytiniai įrodymai, kurių atsakovo atstovai neginčijo. Be to, ji pateikė daugelį faktinių aplinkybių, kurios yra preziumuojamos pagal įstatymus ir nepaneigtos bendra tvarka arba teismo pripažintos visiems žinomomis. Dėl jos pateiktų rašytinių įrodymų teismas nepasisakė visiškai, o tai reiškia, kad teismo sprendimo argumentavimas yra nepakankamas, todėl jis laikytinas nemotyvuotu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).
  2. Iš LR Vyriausybės 1990 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 73 teksto matyti, kad įvykdytos banko reorganizacijos pagrindu TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas reorganizuotas į Lietuvos Ekonominių ryšių su užsieniu banką, kuriam suteiktas valstybinio banko statusas. Valstybė perėmė ne tik šio banko pavaldžius skyrius, tačiau ir visus jų aktyvus bei pasyvus, ir reorganizavo jų veiklą. Tuo metu apeliantės palikimas dar nebuvo gautas ir sąskaita jokiame banke nebuvo atidaryta.
  3. Atsakovo atstovai sąmoningai klaidino teismą, nurodydami, jog Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas niekada nepradėjo veikti. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai apie sąskaitos atidarymo datą ir sumas, kuriuose įrašai daryti valstybine kalba. Atsakovas neįrodė, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas šiuos įrašus pavedė atlikti sau pavaldiems darbuotojams ir tam reikalui nurodė vartoti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą, taip pat neįrodė šio banko patalpų buvimo Vilniuje ar turėjimo savo darbuotojų. Ieškovei 1992 m. kovo 6 d. raštas Nr. 76/05 rašytas ant blanko, kurio rekvizituose yra įrašas „Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas“. Jame nėra jokių duomenų, kad tai TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko padalinys ar jam pavaldi institucija. Analogiškame blanke 1993 m. kovo 10 d. rašytas raštas Nr. 47/04 Lietuvos finansų ministerijai apie valiutinių sąskaitų likučius. Dėl šių įrodymų teismas sprendime nepasisakė. Be to, sprendime liko neįvertinti ir faktiniai duomenys – iš teisės aktų ir kitų dokumentų matyti, kad skirtingomis datomis buvo likviduoti du skirtingi bankai.
  4. Lietuvos valstybei nebuvo būtinybės perimti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko aktyvus ir pasyvus pagal kokią nors formalią sutartį ar priėmimo-perdavimo aktą. Teisinis ir faktinis banko aktyvų ir pasyvų perėmimas įvyko įstatymų pagrindu 1990 m. gruodžio 31 d., kaip skelbia oficialus Lietuvos banko tinklapis internete. Gali būti, kad banko aktyvus perėmė Lietuvos Respublikos finansų ministerija, kurią 1993 metais Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas informavo apie iki 1992 m. kovo 15 d. užblokuotas sąskaitas. Tai yra būtent iki tos dienos, kai Vyriausybė 1992 m. kovo 14 d. potvarkiu Nr. 253p uždraudė Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankui naudoti valiutą, esančią šio banko saugyklose. Iš to galima suprasti, kad aktyvai buvo Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko žinioje. Be to, faktinės aplinkybės apie pasyvų ir aktyvų perėmimą 1990 metais patenkinant ar atmetant ieškinį nereikšmingos, nes palikimas į Lietuvą pateko 1991 m. rugsėjo 11 d.
  5. Atsakovo atstovai nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti išvadą, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas naudojo Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko pavadinimą. Atsakovo atstovai pateikė prieštaringus argumentus, tačiau teismas nepareikalavo, kad jie pateiktų įrodymus apie dėstomas aplinkybes. Apeliantės manymu, esminę reikšmę, sąlygojusią nepagrįsto sprendimo priėmimą, turėjo pateiktų įrodymų ignoravimas (t. y. Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko 1992 m. kovo 6 d. ieškovei adresuoto rašto bei 1993 m. kovo 10 d. Finansų ministerijai adresuoto rašto). Finansų ministerijai adresuotas raštas, be kita ko, patvirtina, kad apeliantė yra Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko indėlininkų sąraše. Minėti duomenys patvirtina ir aplinkybę, kad Lietuvos Respublika faktiškai perėmė ne tik tuos aktyvus, kurie buvo Lietuvoje iki Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko įsteigimo, bet ir tuos aktyvus, kurie į jį pateko 1991 metais. Apeliantės manymu, jos palikimas pateko Lietuvos Respublikos institucijų žinion, nes atsakovas neįrodė priešingai. Tai, kad pinigai pateko į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką, patvirtina ir Vyriausybės 1992 m. balandžio 2 d. nutarimas Nr. 223, kuriame nurodoma, jog Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas privalo fizinių asmenų indėlius pervesti Lietuvos bankui. Be to, nutarime nurodyta, kad fizinių asmenų indėliai garantuojami Lietuvos Respublikos fondais (biudžetu). Jei indėliai iš Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banko nebuvo pervesti į Lietuvos banką, tai įvyko ne dėl apeliantės kaltės. Už teisės aktų nevykdymą yra atsakingi arba Vyriausybė, arba Lietuvos bankas. Ir jeigu 1993 m. kovo 10 d. (Vyriausybės nutarimo priėmimo dieną) valiuta tebebuvo Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke, o ne Lietuvos banke atidarytoje apeliantės sąskaitoje, atsakinga yra Lietuvos valstybė.
  6. Kadangi apeliantė niekada nebuvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus (arba kitaip – „Vniešekonombanko“) indėlininke, jai netaikytinos Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo nuostatos. Todėl jos turtinės teisės visiškai nesusiję su Lietuvos Respublikos derybomis su Rusijos Federacija dėl fizinių asmenų indėlių, buvusių TSRS ekonominių ryšių su užsienio banko Lietuvos skyriuje iki 1990 m. kovo 11 d. ar gruodžio 31 d.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad priėmus LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą ir LR Vyriausybės 1990 m. kovo 16 d. nutarimą Lietuvos Respublikoje nepradėjo veikti iš TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko reorganizuotas valstybinio banko statusą turtintis Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas, nes tam reikėjo atlikti teisės aktuose nurodytus veiksmus, kurie nebuvo atlikti: nebuvo perimta Lietuvos Respublikai tenkanti šio banko aktyvų, pasyvų fondų ir rezervų dalis, Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įregistruotas Lietuvos banke. Todėl negalima teigti, jog apeliantės indėlis 1991 m. rugsėjo 11 d. buvo pervestas į nustatyta tvarka įsteigtą ir veikiantį valstybinio banko statusą turintį Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką. Be to, likviduojamas Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas reikalavimo, numatyto 1992 m. balandžio 2 d. LR Vyriausybės nutarime Nr. 223, pervesti į Lietuvos banką fizinių asmenų indėlių likučius, kurie tik juos pervedus į Lietuvos banką būtų garantuojami Lietuvos Respublikos valiutos fondais (biudžetu), nei iki 1992 m. gegužės 1 d., nei niekada vėliau neįvykdė. Lietuvos bankas neperėmė ir jokio TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinio banko turto, o Lietuvos banko internetiniame puslapyje tai konstatuota tik kaip data ir parašytas žodis „perima“, o ne „perėmė“. Pažymi, kad pavadinimai „TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius“ ir „Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas“ buvo naudojami ne skirtingoms banko įstaigoms, o tai pačiai banko įstaigai, t. y. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriui, pavadinti. Lietuvoje neveikė du bankai ir nebuvo du bankai skirtingomis datomis likviduoti.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos valstybės atstovas LR finansų ministerija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikoje nepradėjo veikti iš TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus reorganizuotas valstybinio banko statusą turintis Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Vien politinių valdžios sprendimų reorganizuoti TSRS banko skyrių į Lietuvos valstybinį banką ir perimti jo turtą neužteko. Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įregistruotas Lietuvos banke, TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas neperdavė Lietuvos Respublikai jai tenkančios šio banko aktyvų dalies. Nebuvo įvykdytas ir Vyriausybės nutarime Nr. 223 nustatytas įpareigojimas likviduojamam TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriui pervesti į Lietuvos banką šiame skyriuje esančių Lietuvos fizinių asmenų indėlių likučius. Pagal šį nutarimą, tie fizinių asmenų indėliai, kurie pervesti į Lietuvos banką, yra garantuojami Lietuvos Respublikos valiutos fondais (biudžetu). TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus raštams naudojamas blankas neįrodo šio banko teisinio statuso. Be to, ir teisės aktuose buvo vartojami abu pavadinimai – TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius ir Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Apeliantės teiginys, kad jai netaikytinas Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas, nes ji niekada nebuvo TSRS ekonominių ryšių su užsienio banko Lietuvos skyriaus indėlininke, prieštarauja jos pačios veiksmams. Ieškovė, siekdama disponuoti pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą atkurtų santaupų suma, pateikė Finansų ministerijai prašymą, kuriuo prašė išmokėti atkurtas santaupas pagal „Vniešekonombanko“ Lietuvos skyriuje laikyto asmeninio indėlio sąskaitą. Šiuo prašymu pati apeliantė patvirtina, kad jos indėlis laikytas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje.

8Apeliacinis skundas netenkintinas.

91997 m. birželio 5 d. Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas, 2004 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1328 patvirtintos ,Santaupų, laikytų likviduotame buvusios

10SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, atkūrimo ir disponavimo taisyklės (toliau - Taisyklės) nustato Lietuvos Respublikos piliečių bei asmenų, nuolat ir legaliai gyvenančių Lietuvos Respublikoje, kurie turėjo valiutinių indėlių likviduotame SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, santaupų atkūrimo sąlygas bei tvarką. Minėtais teisės aktais nustatyta, kad atkuriamų santaupų suma turi būti ne didesnė kaip 6000 litų (Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 3 str. 5 d., Taisyklių 2.1 punktas). Ieškovei A. E. F. 6000 litų yra išmokėta. Tačiau ieškovė teigia, kad jos sąskaita buvo atidaryta Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banke ir jos indėlį 15 814,17 JAV dolerių Injurkolegija pervedė į šį banką. Tuo tarpu atsakovai Finansų ministerija (atstovauja Lietuvos valstybei) ir Lietuvos bankas nurodo, kad Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įsteigtas ir kad Lietuvos bankas neperėmė TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus įsipareigojimų, o tai reiškia, kad Lietuvos valstybė nenusavino ieškovės indėlio.

11Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo priimta daugybė teisės aktų dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų nuosavybės. 1990 m. spalio 2 d. įstatymu Nr. 1-629 ,,Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ buvo nutarta: perimti Lietuvos nuosavybėn ir reorganizuoti veikiančių TSRS bankų įstaigas, tarp jų ir TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinių bankų („Vniešekonombanko“ Lietuvos skyrius); perimti nuosavybėn TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos Respublikai tenkančio įstatinio, rezervinio ir kitų centralizuotų fondų dalis. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 1-630 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ įgyvendinimo tvarkos“. Šiuo nutarimu buvo pavesta Vyriausybei ir Lietuvos bankui perimti pagal 1990 m. spalio 1 d. balansą TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įstatinių, rezervinių ir kitų centralizuotų fondų dalis, priklausančias Lietuvos bankui. Taip pat Vyriausybei ir Lietuvos bankui buvo pavesta pagal 1991 m. sausio 1 d. balansą perimti ir reorganizuoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinį banką į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą. Vykdant 1990 m. spalio 2 d. įstatymą ,,Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ ir dėl šio įstatymo įgyvendinimo priimtą Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimą, Lietuvos bankas 1990 m. spalio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 1 sudaryti komisiją priimti reorganizuojamo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko ir jo operatyvinės valdybos aktyvus ir pasyvus ir paskyrė likvidacinės komisijos pirmininkę D. T. , kuri buvo įpareigota sudaryti likvidacinę komisiją ir iki 1991m. vasario 15 d. Lietuvos bankui pateikti likvidacinį aktą, kurį turėjo patvirtinti Lietuvos banko valdyba. Taigi minėtais teisės aktais buvo nustatyta, kaip turi būti reorganizuotas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinis bankas į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinis bankas (vėlesniuose teisės aktuose vadinamas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius) taip, kaip buvo numatyta teisės aktuose, nebuvo reorganizuotas.

12Finansų ministerija 2006 m. gruodžio 22 d. atsiliepime nurodė, kad Lietuvos bankas atsisakė priimti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinio banko įsipareigojimus ir skolas (b. l. 38-40, t. 1). Lietuvos bankas atsiliepime į ieškovės ieškinį (b. l. 69-73, t. 1), 2008 m. spalio 21 d. rašte Lietuvos apeliaciniam teismui nurodė, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko ir jo operatyvinės valdybos aktyvai ir pasyvai nebuvo Lietuvos bankui perduoti, nebuvo Lietuvos bankui perduota valiuta (pinigai), kad Lietuvos bankas neperėmė jokių TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko įsipareigojimų ir turto.

13Iš 1992 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 223 ,,Dėl gyventojų valiutinių indėlių apsaugos“ matyti, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius (Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas) buvo likviduojamas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įsakymu. Kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas buvo likviduotas, patvirtina TSRS ekonominio ryšio su užsieniu banko (,,Vniešekonombank“) 1995 m. birželio 6 d. likvidacinis aktas (b. l. 82-85, 90-92, t. 1).

14Iš 1992 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 223 turinio matyti, kad likviduojamas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius yra vadinamas dar ir Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banku. Minėto Vyriausybės nutarimo 1 punktu nustatyta, kad fizinių asmenų indėlių likučius iki 1992 m. gegužės 1 d. į Lietuvos banką pervesti turi likviduojamas Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Nors nutarimo 1 punkte nėra pažymėta, kad TSRS ekonomių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius yra vadinamas dar ir Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banku, tačiau nutarimo preambulėje skliausteliuose yra nurodyta, kad likviduojamas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius yra Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Taigi teisės aktuose buvo vartojamas dar vienas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus pavadinimas – Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 73 buvo nutarta respublikinį TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banką reorganizuoti į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką ir jam suteikti valstybinį banko statusą. Taip pat buvo sudaryta komisija perimti iš TSRS banko Lietuvos Respublikai priklausančią dalį aktyvų ir pasyvų, materialinių ir kitų išteklių ir pradėti derybas su TSRS valstybinių bankų valdybomis dėl aktyvų, pasyvų, fondų ir rezervų priėmimo. Kaip nurodė Lietuvos Respublikos finansų ministerija bei Lietuvos bankas, šis teisės aktas nebuvo įgyvendintas, nes derybų su TSRS banko metu nebuvo perimta Lietuvos Respublikos daliai tenkanti aktyvų, pasyvų, rezervų dalis ir Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įregistruotas Lietuvos banke. Kaip matyti iš vėlesnių teisės aktų (1990 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. 1-629, LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimo Nr. 1-630, Lietuvos banko 1990 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1), reglamentuojančių TSRS ekonominių ryšių su užsienio banko Lietuvos skyriaus reorganizacija, buvo nutarta šį banką reorganizuoti į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą. Tai rodo, kad 1990 m. kovo 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 73 numatyta TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko reorganizacija į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką nebuvo įvykdyta, nes po šio Vyriausybės nutarimo buvo priimti kiti teisės aktai – 1990 m. spalio 2 d. įstatymas ,,Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl šio įstatymo įgyvendinimo, kuriame, kaip jau buvo pasakyta, buvo numatyta TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinį banką reorganizuoti į Lietuvos banko Valiutinių operacijų departamentą.

15Lietuvos banko valdybos 1990 m. spalio 9 d. nutarimu D. T. buvo paskirta TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko likvidacinės komisijos pirmininke. Likvidacinis aktas Lietuvos bankui turėjo būti pateiktas iki 1991 m. vasario 15 d. Tačiau, kaip Lietuvos bankas nurodė 2008 m. spalio 21 d. rašte, bankas neturi likvidacinės komisijos akto, bankui nebuvo perduoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko respublikinio banko ir jo operatyvinės valdybos aktyvai ir pasyvai pagal 1991 m. sausio 1 d. balanso duomenis. Kaip matyti iš 1991 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 223, TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus likvidacija vyko TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įsakymo pagrindu. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko operacijų likvidacinis balansas pasirašytas 1995 m. birželio 15 d. (b. l. 88-92, t. 1). Šį balansą, atstovaudama TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinio banko pusei, pasirašė likvidacinės komisijos pirmininkė D. T. , likvidaciniame akte įrašyta taip: ,,Lietuvos respublikinio ,,Vniešekonombank“ banko vardu O. D. T. .“ Likvidacinis aktas, 1995 m. birželio 15 d. pasirašytas TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko („Vniešekonombank“) ir Lietuvos Respublikinio TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko (Lietuvos respublikinio ,,Vniešekonombank“), patvirtina, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas buvo likviduotas 1995 m. birželio 15 d., o ne 1992 m. kovo 12 d., kaip teigia apeliantė. LR finansų ministerija nurodė, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriaus veikla buvo nutraukta 1992 m. kovo 12 d. Tai reiškia, kad nuo to laiko bankas faktiškai nebevykdė veiklos, tačiau minėta, kad likviduotas buvo tik 1995 m. birželio 15 d.

16Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors ir buvo priimti teisės aktai reorganizuoti TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikinį banką į Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu banką, tačiau realiai Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas nebuvo įkurtas. Finansų ministerija 2008 m. balandžio 17 d. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad dar 1992 m. balandžio mėn. TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyrius buvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko struktūros dalis ir pats turėjo teisę likviduotis. Tokią poziciją priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama 1992 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 223. Minėta, kad 1992 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 223 preambulėje nurodyta, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko įsakymu yra likviduojamas šio banko Lietuvos skyrius (Lietuvos ekonominių ryšių su užsieniu bankas), kad Lietuvos bankas turi nedelsdamas pradėti su buvusios TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banku – prievolių perėmėju derybas dėl nusavintų Lietuvos juridinių ir fizinių asmenų valiutinių lėšų, laikytų šio banko Lietuvos skyriuje (Lietuvos ekonominių ryšio su užsieniu banke), sugrąžinimo.

17Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančios medžiagos matyti, kad TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikinis bankas turėjo savo žinioje valiutos (grynųjų pinigų) ir indėlininkams mokėjo indėlius iki 1992 m. kovo 15 d. Ieškovei taip pat 1992 m. vasario mėn. buvo išmokėta 2000 JAV dolerių. Kad iki 1992 m. kovo mėn. indėliai buvo mokomi iš pinigų (valiutos), kurie buvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos respublikiniame banke, matyti ir iš susirašinėjimo su TSRS ekonominių ryšių su užsieniu banku ,,Vniešekonombank“ medžiagos (b. l. 88-89 t. 1). TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas ,,Vniešekonombank“ pripažįsta, kad liko skolingas indėlininkams pagal sąskaitas ir indėlius, kurie buvo Lietuvos respublikiniame banke. Iš to, kiek Lietuvos respublikinis bankas turėjo grynųjų pinigų (bankas ,,Vniešekonombank“ nurodo, kad pagal revizijos aktą 1 078 096,59 JAV dolerių) ir kiek pagal indėlius TSRS ekonominių ryšių su užsieniu bankas liko skolingas (nurodo 9 192 469,90 JAV dolerių), seka, kad pagal grynųjų pinigų (valiutos) kiekį, kuris buvo TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikiniame banke, nebuvo galimybės visiems indėlininkams išmokėti visą sumą jiems priklausančių indėlių. Indėlininkų, kuriems buvo negrąžinti indėliai, sąrašai ir jų sąskaitose esančių indėlių likučiai, kaip nurodyta Finansų ministerijos 2003 m. sausio 1 d. rašte, 1993 m. kovo 10 d. buvo pateikti Finansų ministerijai. Sudaryta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinė komisija sprendžia klausimus dėl skolos fiziniams asmenims grąžinimo pagal sąskaitas ir indėlius, laikytus TSRS ekonominių ryšių su užsieniu Lietuvos respublikiniame banke.

18Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartimi apeliantei buvo atidėtas 2 166,28 Lt žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą, iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės valstybės naudai priteisiamas 2 166,28 Lt žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d. 3 p.). Taip pat valstybės naudai priteisiama 20,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str. 1 dalies pirmu punktu,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti iš A. E. F. valstybės naudai 2 166,28 Lt žyminį mokestį ir 20,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovė A. E. F. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti... 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 5. Apeliaciniu skundu ieškovė A. E. F. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos valstybės atstovas LR finansų... 8. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 9. 1997 m. birželio 5 d. Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas, 2004 m.... 10. SSRS ekonominių ryšių su užsieniu banko Lietuvos skyriuje, atkūrimo ir... 11. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo priimta daugybė teisės aktų dėl... 12. Finansų ministerija 2006 m. gruodžio 22 d. atsiliepime nurodė, kad Lietuvos... 13. Iš 1992 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 223 ,,Dėl gyventojų... 14. Iš 1992 m. balandžio 2 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 223 turinio matyti, kad... 15. Lietuvos banko valdybos 1990 m. spalio 9 d. nutarimu D. T. buvo paskirta TSRS... 16. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia,... 17. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančios medžiagos matyti, kad TSRS... 18. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartimi apeliantei buvo... 19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 20. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 21. Priteisti iš A. E. F. valstybės naudai 2 166,28 Lt žyminį mokestį ir 20,30...