Byla e2-752-407/2018

Dėl A. S. ir A. S. kreditorinių reikalavimų patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Tauralaukio kotedžai“ restruktūrizavimo byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus A. S. ir atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Tauralaukio kotedžai“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutarties dėl A. S. ir A. S. kreditorinių reikalavimų patvirtinimo uždarosios akcinės bendrovės „Tauralaukio kotedžai“ restruktūrizavimo byloje,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Tauralaukio kotedžai“ iškelta restruktūrizavimo byla, restruktūrizavimo administratore paskirta UAB KLAIPĖDOS ADMINISTRATORIŲ BIURAS. Restruktūrizavimo administratorė pateikė teismui prašymą patvirtinti neginčijamų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, o, be kita ko, A. S. ir A. S. finansinių reikalavimų (ne)tvirtinimo klausimą nagrinėti teismo posėdyje, nes restruktūrizavimo administratorė su šiais reikalavimais nesutinka. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi patvirtino restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – RUAB) „Tauralaukio kotedžai“ neginčijamų kreditorių reikalavimų sąrašą, o dėl, be kita ko, A. S. ir A. S. finansinių reikalavimų (ne)tvirtinimo skyrė teismo posėdį.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 1 d. nutartimi, be kita ko, įtraukė A. S. į antros eilės kreditorių sąrašą su 1 000 Eur finansiniu reikalavimu, o A. S. – į pirmos eilės kreditorių sąrašą su 6 085,76 Eur finansiniu reikalavimu UAB „Tauralaukio kotedžai“ restruktūrizavimo byloje.
3. Teismas pažymėjo, kad tiek A. S., tiek A. S. pateikti prašymai dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo gali ir turi būti nagrinėjami iš esmės, nes Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi šie klausimai nebuvo išspręsti.
4. Vertindamas A. S. finansinį reikalavimą, teismas nustatė, kad jis nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2016 m. spalio 17 d. ėjo įmonės direktoriaus pareigas ir prašo patvirtinti 134 892,92 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 133 392,92 Eur dalis, kylanti iš darbo teisinių santykių (nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. spalio 17 d. susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka, neišmokėtas 15 000 Eur priedas prie darbo užmokesčio (premija), neišmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas ir 103 056,22 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką), bei 1 500 Eur dalis, kylanti iš automobilio nuomos teisinių santykių.
5. Dėl A. S. darbo užmokesčio dydžio teismas nurodė, kad iš pradžių A. S. buvo nustatytas ir mokamas 1 240,41 Lt (359,25 Eur) darbo užmokestis, 2015 m. gruodžio 31 d. akcininkų susirinkimas jo darbo užmokestį padidino, tačiau yra pateikti du 2015 m. gruodžio 31 d. akcininkų susirinkimo protokolai: pagal vieną iš jų (9 val. susirinkimas) – A. S. darbo užmokestis nuo 2016 m. sausio 1 d. didinamas iki 460 Eur, o pagal kitą (12 val. susirinkimas) – iki 1 274,34 Eur ir pritariama motyvacinei sistemai, t. y. jog A. S. už tarpinius rezultatus būtų išmokėti darbo užmokesčio priedai.
6. Teismas konstatavo, kad UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkai 2015 m. gruodžio 31 d. buvo priėmę sprendimą padidinti A. S. darbo užmokestį tik iki 460 Eur, bet ne iki 1 274,34 Eur, nes būtent toks akcininkų sprendimas iš esmės atitinka įmonės apskaitos dokumentuose esančius duomenis, įmonės akcininkų tuo metu buvusią valią dėl darbo užmokesčio A. S. didinimo bei viešuosiuose registruose šiuo metu esančią informaciją apie A. S. ginčo laikotarpiu buvusias draudžiamąsias pajamas. Nors 2018 m. sausio 30 d. nutarimu dėl 2015 m. gruodžio 31 d. akcininkų susirinkimo protokolo, kuriuo buvo nutarta A. S. darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio 1 d. padidinti iki 1 274,34 Eur, suklastojimo vykęs ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, tačiau tai nesudaro pagrindo vadovautis būtent šiuo protokolu.
7. Teismo vertinimu, A. S. šiuo metu nurodomos jam mokėtinos su darbo santykiais susijusios sumos niekada nelaikė UAB „Tauralaukio kotedžai“ skola, nes nėra ėmęsis veiksmų jai išieškoti. Teismas darė išvadą, kad pagal darbo sutartį su A. S. nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. spalio 17 d. yra visiškai atsiskaityta, šiuo metu yra net susidariusi darbo užmokesčio permoka, nes faktiškai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 17 d. buvo skaičiuotas 1 274,34 Eur / mėn. darbo užmokestis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš darbo teisinių santykių.
8. Automobilio nuomos teisinių santykių aspektu teismas pripažino, kad UAB „Tauralaukio kotedžai“ nėra sumokėjusi A. S. iš viso 1 000 Eur nuomos mokesčio už 2016 m. birželio ir liepos mėnesius (500 Eur / mėn.). Teismo vertinimu, įmonė turėjo pareigą mokėti nuomos mokestį ir A. S. ligos laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 14 d., nes šiuo laikotarpiu ji galėjo faktiškai naudotis automobiliu savo veikloje. Kadangi pats A. S. nurodė, kad automobilis jam buvo grąžintas 2016 m. rugpjūčio 1 d., tai už 2016 m. rugpjūčio mėnesį automobilio nuomos mokestis negali būti skaičiuojamas.
9. Dėl A. S. finansinio reikalavimo teismas nustatė, kad jis iki 2016 m. rugsėjo 1 d. ėjo įmonės direktoriaus pavaduotojo pareigas ir prašo patvirtinti 6 085,76 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 1 021,20 Eur neišmokėtas darbo užmokestis už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius, 469,16 Eur kompensacija už nepanaudotas atostogas bei 4 595,40 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką. Pažymėjęs, kad RUAB „Tauralaukio kotedžai“ rašytiniuose paaiškinimuose pripažįsta, jog A. S. faktiškai nebuvo išmokėta 1 490,36 Eur suma, teismas darė išvadą, kad ši finansinio reikalavimo dalis yra pagrįsta. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 1, 3 dalimis, taip pat pripažino pagrįsta ir finansinio reikalavimo dalį dėl 4 595,40 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką, nurodydamas, jog laikotarpis, už kurį yra apskaičiuota kompensacija už pradelstą atsiskaityti laiką (nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. spalio 17 d.), nėra laikytinas neprotingai ilgu delsimu kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, eliminuojančiu A. S. teisę gauti šią kompensaciją bei paneigiančiu UAB „Tauralaukio kotedžai“ atsakomybę dėl darbuotojui laiku neišmokėto darbo užmokesčio.

7III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8

10. Kreditorius A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria nepatvirtinta dalis A. S. kreditorinio reikalavimo, bei priimti naują nutartį – patvirtinti A. S. 134 892,92 Eur finansinį reikalavimą, ir įpareigoti RUAB „Tauralaukio kotedžai“ šį reikalavimą įtraukti į tikslintiną restruktūrizavimo planą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nors ikiteisminio tyrimo metu atlikus parašų ekspertizę nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 31 d. 12 val. įvykusio akcininkų susirinkimo protokolą pasirašė UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkai, teismas ignoravo šiame akcininkų susirinkime priimtą sprendimą dėl A. S. darbo užmokesčio padidinimo, teismas taip pat ignoravo darbo sutarties pakeitimą ir faktą, kad iki 1 274,34 Eur / mėn. padidintas darbo užmokestis buvo faktiškai išmokėtas už 2016 m. sausio–balandžio mėnesius, o buhalterinėje apskaitoje tokio dydžio darbo užmokestis buvo skaičiuojamas iki pat 2016 m. gruodžio mėnesio. Teismas be jokio pagrindo rėmėsi neteisėtais po A. S. atleidimo UAB „Tauralaukio kotedžai“ vienašališkai surašytais dokumentais, kuriais buvo nuspręsta perskaičiuoti A. S. darbo užmokestį už visus 2016 metus bei apie perskaičiuotas sumas informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV).
2. Dėl 2015 m. gruodžio 31 d. 12 val. įvykusio akcininkų susirinkimo protokole numatyto 15 000 Eur priedo teismas iš viso nepasisakė, nors 2016 m. liepos 18 d. įvykus juridiniams faktams, su kuriais buvo siejamas priedo mokėjimas, jis turėjo būti išmokėtas, tačiau faktiškai nebuvo išmokėtas. Priedas buvo numatytas tame pačiame 2015 m. gruodžio 31 d. 12 val. įvykusio akcininkų susirinkimo protokole, kurio dalis dėl iki 1 274,34 Eur / mėn. padidinto darbo užmokesčio mokėjimo buvo faktiškai vykdoma.
3. A. S. atleidimo dieną (2016 m. spalio 17 d.) UAB „Tauralaukio kotedžai“ neišmokėto darbo užmokesčio, įskaitant premiją, bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas skola jam siekė 30 336,70 Eur (atskaičius mokesčius). Dėl to darbdavys pagal DK 141 straipsnio 1, 3 dalis privalėjo nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. spalio 17 d., t. y. iki restruktūrizavimo bylos UAB „Tauralaukio kotedžai“ iškėlimo momento, mokėti A. S. vidutinį darbo užmokestį (8 961,41 Eur (atskaičius mokesčius)) už delsimą atsiskaityti.
4. Nėra pagrindo sutikti su teismo argumentu, kad A. S. nesiėmė jokių veiksmų savo interesams apginti, nes jis, sužinojęs apie perskaičiuotą darbo užmokestį ir įmokas VSDFV, kreipėsi į VSDFV, prašydamas paaiškinti susidariusią situaciją. Be to, A. S. dalyvavo byloje dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, teikė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Tauralaukio kotedžai“ iškėlimo, o iškėlus atsakovei restruktūrizavimo bylą, pateikė pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. A. S. nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Kadangi dėl kito UAB „Tauralaukio kotedžai“ kreditoriaus A. S. teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad laikotarpis, už kurį jam yra apskaičiuota kompensacija už delsimo atsiskaityti laiką, nėra laikytinas neprotingai ilgu delsimu kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo, tai teismas analogiškai turėjo vertinti ir A. S. reikalavimą.
5. 2018 m. sausio 22 d. pareiškime nurodant automobilio grąžinimo datą buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida, nes iš tikrųjų automobilis buvo grąžintas 2016 m. rugsėjo 1 d. Šią aplinkybę patvirtina 2017 m. lapkričio 10 d., 2017 m. lapkričio 23 d. ir 2018 m. sausio 22 d. pareiškimų tekste nurodytas faktinis automobilio nuomos laikotarpis.
11. Atsakovė RUAB „Tauralaukio kotedžai“ atskirajame skunde prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria nutarta patvirtinti A. S. 1 000 Eur kreditorinį reikalavimą; pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas A. S. 6 085,76 Eur kreditorinis reikalavimas, ir patvirtinti A. S. 1 490,36 Eur kreditorinį reikalavimą; priteisti solidariai iš A. S. ir A. S. RUAB „Tauralaukio kotedžai“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. A. S. ir A. S. nesilaikė privalomos ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl jų pareiškimai dėl kreditorinių reikalavimų turėjo būti paliekami nenagrinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 2 punktas).
2. Automobiliu naudojosi ne visi įmonės darbuotojai, o tik A. S.. Tai patvirtina automobilio nuomos sutarties 5.1 punktas, pagal kurį nuomos sutarties terminas buvo susietas su A. S. darbo santykių su nuomininke buvimo faktu. Automobilio nuomos sutartį reikia vertinti ne kaip nuomos sutartį, o kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimą dėl darbuotojui priklausančio turto naudojimo darbo procese. Todėl mokant automobilio nuomą, iš esmės buvo kompensuojamos automobilio, kurį įmonės direktorius naudojo darbo reikalais, nusidėvėjimo sąnaudos. Nedarbingumo laikotarpiu A. S. automobilio darbo reikmėms nenaudojo ir neperdavė jo atsakovės atstovams. A. S. iki pat kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nereiškė reikalavimo dėl skolos už nuomotą automobilį, t. y. jis pats nemanė, kad yra kokia nors skola. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje jau padaręs išvadą apie A. S. reikalavimo nepagrįstumą. Net jeigu būtų daroma išvada, kad A. S. turėjo būti mokamas nuomos mokestis už 2016 m. birželio bei liepos mėnesius, akivaizdu, jog šis nuomos mokestis jau sumokėtas dėl susidariusios labai didelės (11 703,86 Eur) darbo užmokesčio permokos. Teismas, skundžiamoje nutartyje pripažinęs permokos faktą, tačiau patvirtindamas nuomos mokesčio skolą, buvo nenuoseklus.
3. A. S. buvo neišmokėta 1 490,36 Eur su darbo santykiais susijusi suma, nes jam, kaip atskaitingam asmeniui, 2016 m. liepos mėnesį iš įmonės kasos buvo išmokėti 1 954,40 Eur, kurių panaudojimas nebuvo pateisintas dokumentais. A. S. tik 2018 m. sausio 19 d. pateikė sąskaitą, kuriai apmokėti jis panaudojo įmonės jam išmokėtus pinigus. Teismas šių aplinkybių nevertino DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu ir dėl to nepagrįstai patvirtino A. S. 4 595,40 Eur kreditorinio reikalavimo dalį, nes uždelsta atsiskaityti buvo dėl paties A. S. veiksmų. Teismas, konstatuodamas, kad A. S. delsimas kreiptis dėl savo su darbo santykiais susijusių teisių gynimo yra nepateisinamas, tačiau A. S. situacijoje tokio delsimo jau nebepripažindamas nepateisinamai ilgu, nors jis buvo atleistas dar anksčiau už A. S., buvo nenuoseklus, nes tokiam šių dviejų asmenų skirtingam traktavimui nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių priežasčių. Tai, kad A. S. dėl savo pažeistų teisių į teismą ar darbo ginčus nagrinėjantį organą nesikreipė daugiau kaip metus po darbo santykių pasibaigimo, turėjo būti vertinama jeigu ne reikalavimo atmetimo, tai bent jau kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio kontekste.
12. Kreditorius A. S. atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovės nurodyta ir neaiškiu būdu apskaičiuota A. S. 11 703,86 Eur skola UAB „Tauralaukio kotedžai“ neegzistuoja, todėl atsakovės argumentai dėl nuomos mokesčio įskaitymo yra nepagrįsti.
2. Automobilis buvo išnuomotas juridiniam asmeniui ir juo naudojosi ne tik A. S., automobilis atsakovės reikmėms buvo naudojamas ir jo ligos laikotarpiu. Jeigu automobilis būtų skirtas naudotis tik A. S., tai būtų nurodyta pačioje nuomos sutartyje, kurios 5.1 punkte yra nurodytas juridinis faktas, su kuriuo yra siejama nuomos sutarties pabaiga. Jeigu atsakovė laikosi pozicijos, kad automobilį A. S. pasiėmė tada, kai jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas (2016 m. liepos 14 d.), tai nėra aišku, dėl kokių priežasčių ginčija kreditorinio reikalavimo dalį, kuri kildinama iš nuomos mokesčio nemokėjimo už 2016 m. birželio mėnesį ir pusę liepos mėnesio.
3. DK 219 straipsnis, reglamentuojantis įmonės reikalams naudojamo darbuotojams priklausančio turto nusidėvėjimo kompensavimą, šiuo atveju nėra aktualus, nes A. S. darbo sutartyje nėra nurodyta, kad darbo santykių metu darbuotojui reikės naudoti savo turtą. Jeigu ginčo santykiams būtų taikomas DK 219 straipsnis, šalys nebūtų sudariusios automobilio nuomos sutarties, kuri buvo sudaryta, kai kilo poreikis jį nuomotis.
4. Automobilio nuomos teisiniams santykiams yra taikomos ne DK, o CK nuostatos. Dėl šių priežasčių DK nustatyta privaloma darbo ginčų nagrinėjimo tvarka yra netaikoma. Be to, prasidėjus restruktūrizavimo procesui, kreditoriniai reikalavimai yra tvirtinami specialia Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ) nustatyta tvarka, kuri turi prioritetą prieš ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, nurodytą DK.
5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje buvo sprendžiamas bankroto / restruktūrizavimo bylos kėlimo UAB „Tauralaukio kotedžai“ klausimas, o ne kreditorinių reikalavimų tvirtinimo klausimas.
13. Kreditorius A. S. atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentu, kad byloje nėra duomenų, jog A. S. būtų ėmęsis kokių nors veiksmų skolai išieškoti, nes jis po jo atleidimo iš darbo dienos daug kartų kreipėsi į UAB „Tauralaukio kotedžai“, reikalaudamas geranoriškai sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovė skolą pripažino ir žadėjo atsiskaityti. Be to, A. S. dalyvavo byloje dėl restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo, teikė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Tauralaukio kotedžai“ iškėlimo, o iškėlus atsakovei restruktūrizavimo bylą, pateikė pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo. A. S. nėra praleidęs ieškinio senaties termino.
2. Nesuprantama, kaip UAB „Tauralaukio kotedžai“ galėjo nežinoti apie išrašytas sąskaitas, nes tiek valstybės įmonės Registrų centro 2016 m. liepos 18 d. avansinė sąskaita, tiek ir 2016 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra nedelsiant po jų išrašymo buvo pateiktos atsakovei bei UAB „Dero“, t. y. bendrovei, kuri teikė UAB „Tauralaukio kotedžai“ buhalterines paslaugas. Be to, UAB „Tauralaukio kotedžai“ niekada nereiškė A. S. pretenzijų grąžinti jam išmokėtas lėšas, nes žinojo apie tinkamą jų panaudojimą.
3. Prasidėjus restruktūrizavimo procesui, kreditoriniai reikalavimai yra tvirtinami specialia ĮRĮ nustatyta tvarka, kuri turi prioritetą prieš DK nurodytą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką.
14. Atsakovė RUAB „Tauralaukio kotedžai“ atsiliepime į A. S. atskirąjį skundą prašo jį atmesti, RUAB „Tauralaukio kotedžai“ atskirąjį skundą tenkinti ir priteisti iš A. S. bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į jo atskirąjį skundą parengimą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, dėl kokių priežasčių nesirėmė 2015 m. gruodžio 31 d. akcininkų susirinkimo protokolu, kuriuo buvo nutarta A. S. darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio 1 d. padidinti iki 1 274,34 Eur. Ikiteisminis tyrimas dėl šio protokolo suklastojimo buvo pradėtas būtent atsakovės akcininkų iniciatyva, kurie neigia jame nurodytą valią A. S. darbo užmokestį nuo 2016 m. sausio 1 d. padidinti iki 1 274,34 Eur. 2018 m. sausio 30 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra galutinis, nes jis yra apskųstas.
2. Teismas taip pat pagrįstai nesirėmė A. S. darbo sutarties pakeitimu, nes tokio dokumento RUAB „Tauralaukio kotedžai“ apskaitoje nebuvo, o patį darbo sutarties pakeitimą A. S., pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį, pasirašė tiek kaip darbuotojas, tiek kaip darbdavio atstovas.
3. Aplinkybė, kad A. S. faktiškai buvo mokamas didesnis darbo užmokestis, nepatvirtina akcininkų, kurie apie tai nieko nežinojo, valios mokėti tokio dydžio darbo užmokestį. Nustačius, kad be jokio teisinio pagrindo prieš akcininkų valią įmonės direktoriui buvo mokėtas didesnis nei nustatytas darbo užmokestis, UAB „Tauralaukio kotedžai“ ėmėsi veiksmų, kad būtų patikslinti A. S. draudžiamųjų pajamų duomenys, be to, buvo pakeista įmonės buhalteriją tvarkiusi įmonė.
4. A. S., jeigu iš tiesų būtų buvusi kokia nors jam nesumokėta suma, jau 2016 m. spalio mėnesį turėjo tai aiškiai suprasti. A. S. praleido procedūrinį 3 mėnesių terminą ginti savo, kaip darbuotojo, tariamai pažeistas teises. Be to, A. S. nesilaikė privalomos ikiteisminės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Neįtikėtina, kad A. S., buvęs net kelių įmonių direktoriumi, nežino teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių darbuotojų teisių gynimo procedūras.
5. Nesuvokiama, kaip didelio pelno neturinčios įmonės akcininkai, galėjo numatyti skirti racionaliai nesuvokiamo dydžio premijas (už užbaigtą kiekvieną kotedžų statybos etapą po 15 000 Eur) direktoriui už jo tiesioginių pareigų atlikimą. Akivaizdu, kad pačių tokio dydžio premijų numatymas visiškai nesiderina nei su UAB „Tauralaukio kotedžai“ finansine padėtimi, nei su gera verslo praktika. Todėl labiau tikėtina, jog jokio 2015 m. gruodžio 31 d. 12 val. akcininkų susirinkimo iš viso nebuvo.
6. A. S. visada teigė, kad jam automobilis buvo grąžintas 2016 m. rugpjūčio 1 d., todėl teismas pagrįstai rėmėsi šia aplinkybe, kaip automobilio grąžinimo momentu. Labiau tikėtina, kad automobilis buvo grąžintas būtent 2016 m. rugpjūčio 1 d., o ne 2016 m. rugsėjo 1 d., nes 2016 m. liepos 29 d. akcininkų sprendimu A. S. iš direktoriaus pareigų buvo atšauktas būtent nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. Be to, 2016 m. liepos 28 d. įvyko anspaudo naujajam atsakovės direktoriui perdavimas. Apie 2016 m. rugsėjo 1 d. vykusius kokius nors turto ar dokumentų perdavimo veiksmus nėra jokių duomenų.
15. Restruktūrizavimo administratorė UAB KLAIPĖDOS ADMINISTRATORIŲ BIURAS atsiliepime į atskiruosius skundus nurodo, kad ji neprieštarauja, jog atsakovės atskirasis skundas būtų patenkintas, tačiau nesutinka su A. S. atskiruoju skundu. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. A. S. neįrodė ir net neįrodinėjo automobilio buvimo atsakovės dispozicijoje fakto laikotarpiu, už kurį patvirtintas nuomos mokesčio finansinis reikalavimas, nors tokia pareiga tenka būtent jam. A. S. taip pat neįrodė ir net neįrodinėjo automobilio perdavimo atsakovės atstovams jo nedarbingumo laikotarpiu. A. S. neįrodžius šių aplinkybių, atsakovei nekilo priešpriešinė prievolė mokėti nuomos mokestį.
2. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad vėlavimas atsiskaityti su A. S. buvo nulemtas jo paties neveikimo.
3. Teismas išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino įrodymus (tiek atskirai, tiek ir jų visumą), susijusius su A. S. finansinio reikalavimo dalimi, kuri nebuvo patvirtinta.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacine tvarka yra apskųsta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis, kuria UAB „Tauralaukio kotedžai“ restruktūrizavimo byloje patvirtinta dalis A. S. finansinio reikalavimo (1 000 Eur iš prašytų patvirtinti 134 892,92 Eur) ir patvirtintas visas A. S. finansinis reikalavimas (6 085,76 Eur). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
17. A. S., A. S. ir atsakovė kartu su procesiniais dokumentais pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir jo išsiuntimą patvirtinančią pažymą, anspaudo perdavimo aktą, 2016 m. liepos 22 d. el. laišką su priedu (2016 m. liepos 22 d. PVM sąskaita faktūra), 2013 m. rugpjūčio 19 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį ir 2016 m. rugsėjo 26 d. pranešimą apie šios sutarties nutraukimą, 2018 m. vasario 19 d., 2018 m. vasario 21 d. ir 2017 m. kovo 28 d. el. laiškus, VSDFV Klaipėdos skyriaus 2018 m. vasario 26 d. raštą ir jo gavimo datą patvirtinančius dokumentus. Įvertinęs tai, kad šie įrodymai yra susiję su nagrinėjamoje byloje kilusiu ginču dėl finansinių reikalavimų (ne)tvirtinimo, ir siekdamas visapusiškai jį išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismas prideda šiuos įrodymus prie bylos ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
18. Tai, kad A. S. ir A. S. anksčiau nei ikiteismine tvarka, nei teisme nereiškė atsakovei reikalavimų dėl jų nurodomo įsiskolinimo priteisimo, nepaneigia ĮRĮ 7 straipsnio 8 dalies 3 punkte įtvirtintos jų teisės atsakovės restruktūrizavimo byloje pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje sprendė dėl bankroto / restruktūrizavimo bylos atsakovei kėlimo, o ne atsakovės kreditorių finansinių reikalavimų (ne)tvirtinimo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs restruktūrizavimo administratorės prašymą netvirtinti ginčijamų finansinių reikalavimų, pagrįstai skundžiamoje nutartyje nagrinėjo A. S. ir A. S. finansinių reikalavimų (ne)tvirtinimo klausimą.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino dalį A. S. finansinio reikalavimo, kildinamo iš automobilio nuomos teisinių santykių (1 000 Eur iš prašytų patvirtinti 1 500 Eur). Šio reikalavimo teisinis pagrindas yra tarp UAB „Tauralaukio kotedžai“ ir A. S. 2016 m. vasario 19 d. sudaryta automobilio nuomos sutartis Nr. AUT/001, pagal kurią A. S. įsipareigojo perduoti automobilį, o UAB „Tauralaukio kotedžai“ įsipareigojo mokėti automobilio nuomos mokestį – 500 Eur. Atmestinas atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad automobilio nuomos sutartį reikia vertinti ne kaip nuomos sutartį, o kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimą dėl darbuotojui priklausančio turto naudojimo darbo procese ir kompensavimo už tai, nes nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog sudarytas sandoris yra apsimestinis. Nors pagal automobilio nuomos sutarties 5.1 punktą nuomos sutarties terminas buvo susietas su A. S. darbo santykių su nuomininke buvimo faktu, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo kitaip kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius. Todėl tol, kol tarp šalių egzistavo nuomos teisiniai santykiai, UAB „Tauralaukio kotedžai“ turėjo A. S. mokėti automobilio nuomos mokestį, nepriklausomai nuo to, kas iš UAB „Tauralaukio kotedžai“ faktiškai naudojosi automobiliu (tik direktorius ar ir kiti asmenys).
20. Restruktūrizavimo administratorės akcentuojama automobilio neperdavimo UAB „Tauralaukio kotedžai“ aplinkybė šiuo atveju nėra įrodyta, be to, daikto neperdavimo nuomininkui pasekmės yra reglamentuotos CK 6.484 straipsnyje ir tarp jų nėra nuomos mokesčio nemokėjimo. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Tauralaukio kotedžai“ nėra sumokėjusi A. S. automobilio nuomos mokesčio už 2016 m. birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesius. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad įmonė turėjo pareigą mokėti nuomos mokestį ir A. S. ligos laikotarpiu, nes A. S. laikinas nedarbingumas pats savaime neturėjo įtakos nuomos teisiniams santykiams ir iš jų kylančioms šalių pareigoms.
21. Kadangi nuomos sutarties nutraukimas ar automobilio grąžinimas A. S. nebuvo įformintas rašytine forma, tarp šalių kilo ginčas dėl pareigos mokėti nuomos mokestį už 2016 m. rugpjūčio mėnesį, o tai priklauso nuo to, ar automobilis A. S. buvo grąžintas 2016 m. rugpjūčio 1 d., kaip tvirtina atsakovė, ar 2016 m. rugsėjo 1 d., kaip atskirajame skunde teigia A. S.. A. S. 2018 m. sausio 22 d. patikslintame pareiškime kaip automobilio grąžinimo datą nurodė 2016 m. rugpjūčio 1 d., tačiau atskirajame skunde tvirtina, kad tai rašymo apsirikimas. 2017 m. lapkričio 10 d. ir 2017 m. lapkričio 23 d. pareiškimuose, kuriais A. S. remiasi įrodinėdamas klaidą, A. S. nurodė, kad pagal nuomos sutartį su juo neatsiskaityta už 2016 m. birželio–rugpjūčio mėnesius, tačiau juose nebuvo konkrečiai nurodyta automobilio grąžinimo data. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už 2016 m. rugpjūčio mėnesį automobilio nuomos mokestis negali būti skaičiuojamas, nes pats A. S. nurodė, jog automobilis jam buvo grąžintas 2016 m. rugpjūčio 1 d., ir neįrodė, jog nurodyta data yra rašymo apsirikimas.
22. Net jeigu skola už automobilio nuomą būtų pripažinta, atsakovė prašo ją laikyti sumokėta dėl susidariusios 11 703,86 Eur A. S. darbo užmokesčio permokos, tačiau A. S. ginčija permoką. Tai reiškia, kad atsakovė iš esmės siekia prievolės pabaigos įskaitymu, tačiau atsakovės nurodoma prievolė (darbo užmokesčio permoka) neatitinka CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant galimas įskaitymas.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepatvirtino A. S. finansinio reikalavimo, kildinamo iš darbo teisinių santykių, iš esmės vadovaudamasis UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. 9 val. susirinkimo protokole išreikšta valia dėl A. S. darbo užmokesčio dydžio ir nesivadovaudamas tos pačios dienos 12 val. susirinkimo protokolo informacija dėl A. S. darbo užmokesčio dydžio bei priedų. A. S. atskirajame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 15 000 Eur priedo (ne)mokėjimo ir kad negalėjo ignoruoti vėliau priimtų akcininkų sprendimų, iš kurių vienas netgi buvo realiai vykdomas, nes kelis mėnesius faktiškai buvo mokamas iki 1 274,34 Eur padidintas darbo užmokestis.
24. Atmestini A. S. atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl 15 000 Eur priedo (ne)mokėjimo, nes pirmosios instancijos teismas šią A. S. finansinio reikalavimo dalį įvertino pasisakydamas dėl UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. susirinkimo protokolų vertinimo ir bendrai įvertindamas visą A. S. finansinio reikalavimo dalį, kildinamą iš darbo teisinių santykių, o šiuo aspektu svarbios įrodymų tyrimo ir vertinimo civiliniame procese taisyklės.
25. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
26. Nagrinėjamu atveju egzistuoja du protokolai, iš kurių turinio matyti, kad tą pačią dieną tie patys akcininkai tuo pačiu klausimu (dėl A. S. darbo užmokesčio padidinimo) priėmė skirtingus sprendimus, t. y. byloje yra prieštaringa informacija dėl UAB „Tauralaukio kotedžai“ direktoriaus darbo užmokesčio padidinimo, ir pirmosios instancijos teismas šį prieštaravimą pašalino, nurodydamas argumentus, dėl kurių vadovaujasi būtent 9 val. susirinkimo protokole užfiksuota informacija ir dėl kurių atmeta 12 val. susirinkimo protokolo duomenis.
27. Nors A. S. įmonės direktoriaus pareigas ėjo nuo 2013 m. rugsėjo 11 d., iki ginčo atvejo jo darbo užmokestis buvo didinamas tik nežymiai (keliasdešimt eurų). Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. tiek įmonės direktoriui, tiek ir direktoriaus pavaduotojui atlyginimas buvo padidintas nuo 391 iki 430 Eur. UAB „Tauralaukio kotedžai“ direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu įmonės direktoriaus pavaduotojui atlyginimas buvo padidintas nuo 430 iki 460 Eur. Pažymėtina, kad niekas neginčija UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. 9 val. įvykusiame susirinkime priimto sprendimo A. S. atlyginimą nuo 2016 m. sausio 1 d. padidinti iki 460 Eur. Nors šiuo atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. 12 val. susirinkimo protokolas, kuriame nustatytas direktoriaus darbo užmokesčio padidinimas iki 1 274,34 Eur ir priedai, yra netikras ar suklastotas, tačiau įmonės akcininkas A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis su kita įmonės akcininke A. S. niekada nebuvo priėmę tokio turinio sprendimo, nes tikrajame protokole buvo priimtas sprendimas A. S. atlyginimą nuo 2016 m. sausio 1 d. padidinti iki 460 Eur. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. 12 val. susirinkimo protokolas kelia pagrįstų abejonių dėl jame nurodytos įmonės akcininkų valios, kuri, kaip jau minėta, prieštarauja tą pačią dieną kitame protokole nurodytai jų valiai ir neatitinka ankstesnės įmonės praktikos dėl darbo užmokesčio direktoriui didinimo dydžio bei santykio su direktoriaus pavaduoto darbo užmokesčio dydžiu aspektais.
28. Šiuo atveju nėra nurodytas joks ekonominis pagrindimas, dėl kurio turėjo būti nuspręsta nuo 2016 metų net kelis kartus padidinti A. S. darbo užmokestį ir numatyti itin didelius darbo užmokesčio priedus (3 atvejais po 15 000 Eur), kai direktoriaus pavaduotojo atlyginimas, kuris iki tol buvo keičiamas kartu su direktoriaus atlyginimu ir buvo tokio paties dydžio, buvo padidintas tik iki 460 Eur. Būtent šis dydis (460 Eur) atitinka UAB „Tauralaukio kotedžai“ akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. 9 val. įvykusiame susirinkime priimtą sprendimą nuo 2016 m. sausio 1 d. padidinti A. S. atlyginimą. 2015 m. gruodžio 31 d. akcininkų susirinkimo protokole, kuriuo savo finansinį reikalavimą grindžia A. S., numatytas darbo užmokesčio padidinimas buvo įformintas jo darbo sutarties pakeitime, tačiau tame pačiame protokole nurodytų darbo užmokesčio priedų mokėjimas nebuvo įformintas nurodytame darbo sutarties pakeitime, nors darbo sutarties 3 punktas būtent ir skirtas nurodyti atlygį, mėnesinę algą, priemokas, priedus ir kita, t. y. darbo sutarties pateikimas nėra nuoseklus.
29. Atsakovė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad darbo sutarties pakeitimą, kuriuo A. S. grindžia dalį savo finansinio reikalavimo ir kuris buvo faktinis konkretaus darbo užmokesčio apskaičiavimo pagrindas, ir už darbuotoją, ir už darbdavio atstovą pasirašė tik jis vienas. Taigi iš esmės nuo paties A. S. veiksmų dėl jo įmonėje užimtų pareigų priklausė tai, koks darbo užmokesčio dydis jam bus faktiškai išmokėtas kiekvieną mėnesį, nes to įmonės akcininkai nekontroliavo. Būtent įmonės akcininkų sprendimu, pastebėjus neatitikimą tarp įmonės akcininkų 2015 m. gruodžio 31 d. 9 val. įvykusiame susirinkime priimto sprendimo ir A. S. realiai skaičiuoto bei mokėto darbo užmokesčio, 2016 m. gruodžio mėnesį buvo imtasi veiksmų, kad būtų patikslinti A. S. draudžiamųjų pajamų duomenys.
30. Atsižvelgusi į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas netvirtinti A. S. finansinio reikalavimo dalies, kildinamos iš darbo teisinių santykių, būtų priimtas pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo civiliniame procese taisykles.
31. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi patvirtino A. S. 6 085,76 Eur finansinį reikalavimą, kildinamą iš darbo teisinių santykių. Atsakovė neginčija A. S. 1 490,36 Eur kreditorinio reikalavimo, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisako, tačiau atsakovė ginčija likusią patvirtintą kreditorinio reikalavimo dalį (4 595,40 Eur) už uždelstą atsiskaityti laiką, kurios patvirtinimo (ne)pagrįstumo klausimas nagrinėtinas apeliacine tvarka. Atsakovė šią kreditorinio reikalavimo dalį ginčija tuo aspektu, kad pats A. S., o ne buvusi jo darbdavė (UAB „Tauralaukio kotedžai“) yra kalta dėl to, jog atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta su A. S., nes jam, kaip atskaitingam asmeniui, 2016 m. liepos mėnesį iš įmonės kasos buvo išmokėti 1 954,40 Eur ir jis nebuvo pateikęs šių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančių dokumentų.
32. Šiuo aspektu akcentuotina, kad jeigu UAB „Tauralaukio kotedžai“ manė, jog A. S. padarė įmonei žalos, atsakovė galėjo imtis priemonių dėl materialinės ar civilinės atsakomybės jam taikymo, tačiau tai nesudarė pagrindo UAB „Tauralaukio kotedžai“ neatsiskaityti su atleidžiamu iš darbo A. S. jo atleidimo dieną. Kadangi buvo uždelsta atsiskaityti ne dėl A. S. kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino jo finansinį reikalavimą, kildinamą iš delsimo su juo atsiskaityti (DK 141 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo iš viso netvirtinti šios A. S. finansinio reikalavimo dalies ar mažinti apskaičiuotą kompensacijos dydį.
33. Apibendrinusi nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria UAB „Tauralaukio kotedžai“ restruktūrizavimo byloje patvirtinta dalis A. S. finansinio reikalavimo ir patvirtintas visas A. S. finansinis reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o atskirieji skundai atmetami.
34. Kadangi atsakovės atskirasis skundas atmestas, nėra pagrindo priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas, turėtas dėl jo parengimo. A. S. atskirasis skundas taip pat atmestas, todėl atsakovei iš A. S. priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į jo atskirąjį skundą parengimą – 225 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

14Priteisti restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Tauralaukio kotedžai“ iš A. S., a. k. ( - ), 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.