Byla 2A-785-622/2009

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Audrius Saulėnas, kolegijos teisėjai Rimvida Zubernienė, Alvydas Žerlauskas, sekretoriaujant Editai Linkutei, Renatai Girdvainytei, dalyvaujant pareiškėjams K. B., M. B., pareiškėjų K. B. ir M. B. atstovui advokatui Tomui Leščinskui, suinteresuoto asmens LR Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei L. V., suinteresuoto asmens Nemuno deltos regioninio parko direkcijos direktoriui N. G., apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. D. V., K. B., M. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nemuno deltos regioninio parko direkcijai, LR Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1,5700 ha žemės sklype, esančiame Šilutės rajone, „( - )“ kaime, unikalus Nr. „( - )“, buvo neišlikusios sodybos gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Nurodė, jog minėtas sklypas yra jų nuosavybė, kuriame nori statyti sodybos statinius. Tačiau kadangi nėra išlikę buvusios sodybos pastatų liekanų, Nemuno deltos regioninio parko direkcijos administracija atsisako suderinti gyvenamojo namo sodybos statybą. Nors istorinio tyrimo išvadoje nurodoma, kad rašytinių duomenų apie sklypo apstatymo laiką ir struktūrą neišlikę, tačiau Rusnės gyventojai prisimena, kad jų sklype anksčiau buvo sodybos gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas.

4Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvada, jog nėra duomenų apie pareiškėjų žemės sklype buvusios sodybos vietą, ribas, apstatymo laiką ir struktūrą.

5Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Mano, jog teismo sprendimas yra neteisėtas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad istorinėje pažymoje yra išvada apie tai, kad istoriniai kartografiniai dokumentai sklypo vietoje fiksuoja pievą. Istorinės pažymos išvadoje nurodyta, kad 1927 metų žemėlapyje aprašomo sklypo šiaurės vakarų kampe buvo suplanuotas sklypas, kurio ribos matomos 1936 metų žemėlapyje. Pieva ir suformuotas žemės sklypas nėra tapačios sąvokos. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudininkų M.R., V.V., E.S. parodymai prieštarauja byloje esantiems archyviniams žemės nuosavybės aktams. Minėti liudytojai patvirtino faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype pirmaisiais pokario metais stovėjo vieno iš brolių P. sodybos pastatai, kurie jau tuomet buvo apleisti. Bylose, kuriose yra įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t.y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nemuno deltos regioninio parko direkcija prašo apeliacinį skundą atmesti, o ginčijamą sprendimą palikti nepakeistą.

7Apeliacinis skundas atmestinas.

8Byloje nustatyta, kad pareiškėjai siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tam, kad Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančiame žemės sklype galėtų pastatyti sodybos pastatus.

9Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiais atvejais įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Tačiau juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustato tik tada, kai byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose. Todėl tam, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, pareiškėjai turėjo įrodyti, kad jų sklype yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba, kad sodyba yra pažymėta vietovės ar kituose planuose. Tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų minėtas aplinkybes. Nekilnojamojo kultūros paveldo specialisto parengtos pareiškėjų žemės sklypo istorinės pažymos išvada be kita ko teigia, kad duomenų apie sklypo apstatymo laiką struktūrą neišlikę. Manytina, kad tiriamo žemės sklypo šiaurės vakarų dalyje 20 a. trečiame dešimtmetyje suplanuotame sodybiniame sklype sodyba įsikūrė 20 a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje, sunyko pirmais pokario dešimtmečiais (b. l. 10). Taigi daroma kategoriška išvada, kad nėra duomenų apie sklypo apstatymą ir prielaida, kad sodyba galėjo būti. Tokia prielaida padaryta, nes išvadoje taip pat nurodoma, kad 1927 m. žemėlapyje iš pietryčių pusės į sklypo vidų įrengtas įvažiavimas rodo, kad sklypas suplanuotas sodybinei paskirčiai. Aiškiausiai sklypo ribos, įvažiavimo linija matomos 1936 m. žemėlapyje. Tačiau aplinkybė, kad sklypas buvo suplanuotas sodybinei paskirčiai savaime neįrodo, kad sklype buvo sodyba. Jokiuose bylos dokumentuose nėra nurodyta, kad pareiškėjams priklausančiame žemės sklype yra buvę kokie nors statiniai. Nors pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai teigė, kad pareiškėjų žemės sklype yra buvusi sodyba, tačiau tokie parodymai gali būti netikslūs. Liudytojai teismui teigė, kad buvusioje sodyboje gyvenusi P. šeima. Jau minėtoje istorinėje pažymoje yra aprašyti žemės sklypo savininkai, bet P. nėra paminėti (b. l. 9). Teismas turi įvertinti bylos įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir visą jų visetą. Teismai, vertindami įrodymus turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šilutės rajono apylinkės teismas minėtų nuostatų nepažeidė, nes pareiškėjų pateiktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų nustatytas pareiškėjų prašomas juridinis faktas.

10Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino nustatytoms faktinėms aplinkybėms CPK 26 skyriaus normas, pagrįstai nenustatė pareiškėjų prašomo juridinio fakto. Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

12Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai