Byla 2A-511/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovui A. S., atsakovo atstovui advokatui Alfonsui Masiliūnui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LRG Farmacija“ administratoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-56-578/2009 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „LRG Farmacija“ administratoriaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl 35 687 Lt nuostolių atlyginimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4Ieškovo BUAB „LRG Farmacija“ administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB SEB bankui, prašydamas priteisti iš atsakovo 35 687 Lt. Nurodė, kad 2005 m. balandžio bei gegužės mėnesiais iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos AB SEB banke buvo nurašytos įmonės lėšos paskolos dengimui. Kadangi ieškinys dėl bankroto bylos UAB „LRG Farmacija“ iškėlimo teisme buvo priimtas 2005 m. balandžio 8 d., nuo šios datos lėšų nurašymas iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos buvo neteisėtas, o nurašytos lėšos turėtų būti grąžintos. Atsakovas, nurašydama lėšas iš ieškovo sąskaitos laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 9 d. iki 2005 m. balandžio 26 d., atliko veiksmus, kuriuos draudžia atlikti LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovo kreditoriai patyrė žalą.

5Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas buvo įkeitęs savo lėšas bankui ir pagal įkeitimo lakštą pats perdavė atsakovui tas lėšas tvarkyti. Bankas privalėjo ieškovo lėšas tvarkyti iki tol, kol įsiteisėjo teismo nutartis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Bankui įkeistas turtas buvo perduotas atsakovui dar prieš įmonės bankroto bylą. Atsakovas nėra gavęs visiško savo reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto. Jokių kitų kreditorių interesai šiuo atveju nenukenčia, nes atsakovo reikalavimas turi būti tenkinamas prieš visus kitus kreditorius.

6Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog ginčas tarp šalių vyksta dėl 35 687 Lt pinigų sumos, įkeistos atsakovui, kuriuos jis nurašė iš ieškovo banko sąskaitos laikotarpiu nuo ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme dienos iki nutarties iškelti atsakovui bankroto bylą įsiteisėjimo. Teismas sprendė, jog laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 21 d. iki Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „LRG Farmacija“ įsiteisėjimo dienos, t.y. 2005 m. balandžio 26 d., atsakovas turėjo teisę nurašyti jam įkeistas lėšas iš ieškovo banko sąskaitos, todėl atsakovo veiksmai yra teisėti. Teismas sprendė, kad atsakovo veiksmai – skolininko banko sąskaitos tvarkymas – nelaikytini priverstiniu išieškojimu LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies prasme, kuriuos būtų draudžiama atlikti teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodyta įstatymo norma taikoma stabdant išieškojimus, vykdomus priimtų teismų ir kitų institucijų sprendimų ir pagal juos išduotų vykdomųjų dokumentų pagrindu. Banko atliekamas skolininko banko sąskaitos tvarkymas negali būti prilyginamas turto realizavimui nurodyta tvarka. Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, įmonės kreditoriai, tame tarpe ir visos kredito įstaigos, apie tai neinformuojamos. Atsakovas įkeistas lėšas iš ieškovo banko sąskaitos nurašė ieškovo, t.y. įkaito davėjo, pareiškimu (LR CK 4.221 str. 1 d.). Joks teismo ar kitos institucijos sprendimas šiuo klausimu priimtas nebuvo. Teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, nebuvo pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių bet kokio ieškovo turto realizavimą. Atsakovas, nurašydamas įkeistas lėšas iš ieškovo banko sąskaitos, kitų ieškovo kreditorių interesų nepažeidė, kadangi atsakovo finansinis reikalavimas, perduodant jam įkeistą įmonės turtą (lėšas), turėtų būti patenkintas pirmiausia.

7BUAB „LRG farmacija“ administratorius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus. Mano, jog teismas, konstatuodamas, jog atsakovo veiksmai – ieškovo banko sąskaitos tvarkymas – nelaikytini priverstiniu išieškojimu LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies prasme, netinkamai aiškino ir taikė minėtą įstatymo nuostatą. LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Ši įstatymo norma skirta galimoms bankroto bylos procedūroms užtikrinti ir turi būti aiškinama, atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Mano, kad LR CK 4.219 straipsnio nuostatos, nustatančios išieškojimo iš įkeistų daiktų tvarką, ir LR CK 4.221 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios specialią kreditoriaus reikalavimo iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje, tenkinimo tvarką, turėtų būti aiškinamos sistemiškai. Atsakovas, 2005 m. kovo 21 d. ieškovo pareiškimu gavęs tvarkyti jam įkeistą banko sąskaitą ir nurašinėdamas nuo jos visas į ją patenkančias lėšas, praktiškai vykdė išieškojimo procesą. Nors ši faktinė situacija ne visiškai atitinka LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę (nebuvo priimtas teismo sprendimas ir išduotas vykdomasis raštas), tačiau bankroto proceso esmė reikalauja traktuoti atsakovą kaip tam tikrais atvejais vykdantį išieškojimą iš skolininko turto. Priešingu atveju, kreditorius, vykdantis išieškojimą iš skolininko turto, atsidurtų privilegijuotoje padėtyje, lyginant su kitais išieškojimą vykdančiais subjektais.

8Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog BUAB „LRG farmacija“ administratorius siekia išsireikalauti pinigus, kuriais disponavo įkaito turėtojas, ir juos panaudoti savo poreikiams – administravimo išlaidoms padengti, o ne siekiant apginti kreditorių interesus. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, būsimos įplaukos į skolininko kaupiamąją sąskaitą jau nebebus traktuojamos kaip patenkančios į bankui įkeistą sąskaitą – dings ne tik lėšų įkeitimas, bet ir teisė tvarkyti skolininko sąskaitą, nes tokios sąskaitos nebeliks. Todėl pats įkeitimas nebeteks prasmės. Mano, kad pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui padavimas nesustabdo skolininko sąskaitos tvarkymo teisės realizavimo. LR ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata negali būti suabsoliutinta ir aiškinama plečiamai. Sąskaitos tvarkymo sustabdymas turėtų būti ne savaiminis, o galimas tik teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju atsakovui kaip kreditoriui negali būti perkelta našta domėtis skolininko statusu.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Vadovaujantis LR CPK 320 straipsnio 1 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nesant apeliacinio skundo ribų peržengimo sąlygų, apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

11Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

12Nagrinėjamoje byloje kilęs klausimas dėl kreditoriaus teisės, tvarkant įkaito davėjo banko sąskaitą, nurašyti nuo jos pinigų sumas, skirtas kreditoriaus reikalavimų patenkinimui laikotarpiu nuo pareiškimo dėl bankroto bylos įkaito davėjui iškėlimo priėmimo teisme dienos iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Ieškovas BUAB „LRG Farmacija“ administratorius, reikšdamas reikalavimą dėl minėtu laikotarpiu iš įmonės sąskaitos nuskaitytų piniginių lėšų priteisimo iš atsakovo AB SEB banko, savo ieškinio reikalavimą grindė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymą teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo tuo atveju, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas neapima draudimo kreditoriui (įkaito turėtojui) tenkinti savo reikalavimus iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje, laikotarpiu nuo pareiškimo dėl bankroto bylos įkaito davėjui iškėlimo priėmimo teisme dienos iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, o teismas nebuvo pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių bet kokio ieškovo turto realizavimą. Apeliantas BUAB „LRG Farmacija“ administratorius, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinį skundą grindžia netinkamu ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos aiškinimu ir taikymu, pagal kurią, apelianto manymu, atsižvelgiant į bankroto proceso tikslus ir kreditorių interesus, nuo bankroto bylos įkaito davėjui iškėlimo priėmimo teisme dienos turėtų būti draudžiama atlikti bet kokius išieškojimo veiksmus – tame tarpe ir išieškojimą iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje.

13Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos. Šios nuostatos tikslas – išsaugoti įmonės, kuriai paduotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, turtą ir apsaugoti kreditorių interesus tuo atveju, jeigu įmonei būtų iškelta bankroto byla. Pažymėtina, jog Įmonių bankroto įstatymas nustato kelis būdus, kaip, pradėjus bankroto procedūras, pasiekti šį tikslą. Procesiniai bankrutuojančios įmonės turto išsaugojimo būdai priklauso nuo įvairių veiksnių: bankroto bylos nagrinėjimo procesinės stadijos, teismo priimtais procesiniais dokumentais paskirtų apribojimų ir kt. Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo (ĮBĮ 9 str. 2 d. 5 p.); priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 2p.); įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1p.) ir kt.

14Pažymėtina, jog ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu reglamentavimu siekiama, kad kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami CPK VI dalyje įtvirtina vykdymo proceso tvarka, neįgytų pranašumo prieš kitus įmonės, kuriai gali būti iškelta bankroto byla, kreditorius. Šios teisės normos ypatumas yra tas, kad joje nustatytos teisinės pasekmės kyla nuo atitinkamo teismo procesinio veiksmo atlikimo – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Kitas šios teisės normos ypatumas yra tas, kad jos turinys nustato ne konkretų turtą, kuriam išsaugoti yra skirta ši norma, o turto paėmimo iš bankrutuojančios įmonės teisinį pagrindą: turto realizavimo ir (ar) išieškojimo procedūros sustabdymas taikomas vykdomųjų raštų, kurie buvo išduoti teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu, atžvilgiu. Taigi, ĮBĮ 9 str. 3 d. nustato apribojimus paimti iš bankrutuojančios įmonės turtą vykdant vykdomuosius dokumentus, kurie išduoti teismų ir kitų institucijų sprendimų pagrindu.

15Ginčo atveju kreditorius AB SEB bankas įkeistas pinigines lėšas, esančias įkaito davėjo UAB „LRG Farmacija“ banko sąskaitoje, nurašė, atlikdamas išieškojimo iš įkeistų lėšų procedūrą – tvarkydamas įkaito davėjo banko sąskaitą (LR CK 4.221 str. 1 d.). Ši išieškojimo iš įkeistų lėšų procedūra buvo atliekama ne vykdant vykdomąjį raštą, išduotą teismo ar kitų institucijų sprendimų pagrindu, o įkaito davėjui rašytiniu pareiškimu perdavus kreditoriui teisę tvarkyti jo banko sąskaitą. Todėl atsakovas AB SEB bankas, nurašydamas pinigines lėšas tam, kad patenkintų savo reikalavimus iš įkeistų lėšų po to, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos įkaito davėjui iškėlimo, nepažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Apelianto argumentai, kad LR CK 4.219 straipsnio nuostatos, nustatančios išieškojimo iš įkeistų daiktų tvarką, ir LR CK 4.221 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios specialią kreditoriaus reikalavimo iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje, tenkinimo tvarką, turėtų būti aiškinamos sistemiškai ir dėl to ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies pagrindu turėtų būti draudžiamas išieškojimas iš įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, turto, yra nepagrįsti. Kaip minėta, ĮBĮ nustato kelis nemokios įmonės turto išsaugojimo būdus iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tačiau šioje byloje tokie būdai nebuvo taikomi. Pažymėtina, jog, laikantis Įmonių bankroto įstatymo reikalavimų, kreditoriaus teisė tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą, nurašant nuo jos pinigines lėšas, siekiant patenkinti savo reikalavimus, pasibaigia įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos įkaito davėjui iškėlimo. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria įmonei iškeliama bankroto byla, įsigalioja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas draudimas įmonei vykdyti finansines prievoles, o įmonės kreditoriui ar kitam asmeniui – perimti bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą ar lėšas kitaip, negu nustatyta Įmonių bankroto įstatyme (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.).

16Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis LR CPK 176 – 185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (LR CPK 263 str. 1 d.).

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai