Byla 2-1373/2012

Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų I. A. ir A. A. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta pakeisti laikinąsias apsaugos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SRTP“ ieškinį atsakovams R. R. , E. G. , A. A. ir G. B. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas BUAB „SRTP“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 1 095 000 Lt dydžio nuostolių atlyginimą. Ieškovo prašymu Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovams priklausantį 730 000 Lt vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant šio turto ar jo esant nepakankamai – lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti.

6Pareiškėja I. A. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o atsakovas A. A. – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. I. A. prašė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštą 1/2 daliai buto, esančio ( - ), nuosavybės teise priklausančiai A. A. ; pardavus šį nekilnojamąjį daiktą, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį po 1/2 dalis I. A. ir 1/2 dalis A. A. , gautų lėšų 1/2 dalį po paskolos ir palūkanų grąžinimo kreditoriui AB SEB bankui pagal 2006 m. rugpjūčio 16 d. Kredito sutartį nurodyti pervesti į antstolio D. Š. depozitinę sąskaitą iki Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-225-262/2012 įsiteisėjimo; 2) areštą 1/2 daliai sodo pastato, esančio ( - ), nuosavybės teise priklausančiam A. A. ; pardavus šį nekilnojamąjį daiktą, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį po 1/2 dalis I. A. ir 1/2 dalis A. A. , gautų lėšų 1/2 dalį nurodyti pervesti į antstolio D. Š. depozitinę sąskaitą iki Vilniaus apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-225-262/2012 įsiteisėjimo. I. A. nurodė, kad su atsakovu buvusiu sutuoktiniu A. A. yra bendrosios dalinės nuosavybės turėtojai, t. y., jiems po 1/2 dalį priklauso minėtas butas ir sodo pastatas. A. A. nuosavybės teise priklauso ir žemės sklypas, esantis ( - ). Atsakovui priklausanti dalis minėtų nekilnojamųjų daiktų bei žemės sklypas yra areštuoti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi. Butas yra įkeistas AB SEB bankui, kaip prievolių pagal 2006 m. rugpjūčio 16 d. Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė. Nutraukus santuoką, tačiau esant bendrosios dalinės nuosavybės turėtojais, siekiant grąžinti AB SEB bankui kreditą, I. A. ir A. A. siekia nekilnojamąjį turtą parduoti. A. A. 2012 m. sausio 25 d. sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria įsipareigojo iki 2012 m. gegužės 1 d. parduoti butą. I. A. teigė, kad sutinka parduoti jai priklausančią 1/2 dalį šio nekilnojamojo daikto, tačiau šio turto realizuoti dėl pritaikyto arešto neįmanoma. Pareiškėja teigė, kad ji kaip bendrosios dalinės nuosavybės turėtoja patiria labai didelius nuostolius, nes dengti komunalinių paslaugų mokesčių dalį už atsakovą neturi finansinių galimybių, nekilnojamojo turto rinkos vertė krenta, be to, turtas įkeistas AB SEB bankui, kuris kaip hipotekos turėtojas yra pirmosios eilės išieškotojas, dėl ko ieškovai civilinėje byloje neturi prioriteto teisės į lėšas, gautinas pardavus šį nekilnojamąjį daiktą. I. A. taip pat teigė, kad vien tik buto pardavimas nesuteiks jai galimybės įsigyti būsto, kuris priklausytų jai asmeninės nuosavybės teise, todėl be papildomų lėšų, kurios gali būti gautos pardavus ir sodo pastatą, tai neįmanoma. Vien tik aplinkybė, kad ji yra dalinės nuosavybės su atsakovu turėtoja, negali laisvai įgyvendinti savo teisės disponuoti jai priklausančia nekilnojamojo turto dalimi ir turi patirti didžiulius nuostolius, neturi būti pateisinama areštu, nes atsakovui priklausančios lėšos bus pervestos į antstolio D. Š. depozitinę sąskaitą. Atsakovas A. A. prašė panaikinti atsakovui priklausančio buto atžvilgiu taikomą areštą, leidžiant šį turtą parduoti, o iš pardavimo gautų pajamų dalį už 1/2 dalį jam tenkančio turto įpareigojant pervesti į antstolio, šiuo metu vykdančio atitinkamą teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ar teismo nurodytą depozitinę sąskaitą. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės iš esmės pažeidžia byloje nedalyvaujančių asmenų teises ir teisėtus interesus. Siekiant išvengti nuostolių bei siekiant palengvinti I. A. ir A. A. priklausančio turto padalijimą, pagrįsta prašyti panaikinti areštą buto ir sodo pastato atžvilgiu ir leisti parduoti šį nekilnojamąjį turtą, o iš pardavimo gautų pajamų dalį, priklausančią A. A. , pervesti į antstolio nurodytą depozitinę sąskaitą.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė I. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir A. A. prašymą dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, paskyrė atsakovui A. A. 1 000 Lt baudą.

9Teismas nurodė, kad atsakovas A. A. buvo kreipęsis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš esmės dėl tokių pat aplinkybių, t. y. dėl areštuoto jam priklausančio nekilnojamojo turo pardavimo sudarius preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi atsakovo A. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė. Ankstesnėse šioje byloje priimtose nutartyse teismai konstatavo realią ir pagrįstą grėsmę ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas A. A. sudarė 2012 m. sausio 25 d., t. y. galiojant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Taigi atsakovas žinojo, kad sutartis sudaryta dėl nekilnojamojo turto, kuris yra teismo nutartimi areštuotas, todėl turto nepardavimo riziką ir iš to atsirandančius nuostolius atsakovas privalėjo įvertinti prieš pasirašant preliminarią sutartį, kuria įsipareigojo parduoti areštuotą butą. Pažymėjo, kad teismas negali įpareigoti 1/2 dalį minėto atsakovui priklausančio parduotino turto pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, nes teismui nėra aiški tiksli pervestina suma. Tuo labiau, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tik tada, kai atsakovas jau įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 148 str. 2 d.). Pareiškėjai I. A. priklausanti nekilnojamojo turto dalis nėra areštuota. Pareiškėjos argumentai dėl atsakovui A. A. priklausančio nekilnojamojo turto dalies arešto panaikinimo nesudaro pagrindo naikinti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios pritaikytos ieškovo reikalavimų užtikrinimui. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. A. pakartotinai pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuris yra analogiškas 2011 m. sausio 19 d. prašymui, išspręstam 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi. Tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip piktnaudžiavimą procesu ir skyrė jam 1 000 Lt baudą CPK 7 straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio 2 dalies pagrindu.

10III. Atskirųjų skundų argumentai

11Apeliantė I. A. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta. Jai ir A. A. priklausantis butas yra apsunkintas hipoteka. Bet kuriuo atveju pardavus butą, pirmiausiai reikėtų atsiskaityti su banku. Todėl buto areštas pilnai neužtikrina galimo teismo sprendimo įvykdymo. Pardavus butą ir atsiskaičius su banku, likusi suma galėtų būti pervesta į antstolio depozitinę sąskaitą. Santuoka tarp jos ir A. A. nutraukta. Atsakovas A. A. nemoka bankui palūkanų bei už komunalines paslaugas. Dėl sunkios finansinės padėties pareiškėja negali pati vykdyti visų finansinių įsipareigojimų. Motyvų dėl arešto į sodo pastatus panaikinimo nenurodo. Prašo panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones.

12Apeliantas A. A. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta. Teismas nevertino apeliantų prašymuose nurodytų aplinkybių. Atsiradus realiam pirkėjui, apeliantas negalėjo parduoti buto ir taip buvo padidinti nuostoliai. Pakeitus laikinąsias apsaugos priemones, galimo teismo sprendimo vykdymas nepasunkėtų. Pardavus turtą ir deponavus pinigus, galimas vykdymo procesas netgi palengvėtų. Esant areštuotai turto daliai, realiai turto negali parduoti ir bendrasavininkė I. A. . Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti didžiuliai nuostoliai. Teismas nepagrįstai skyrė jam baudą, kadangi jis procesinėmis priemonėmis nepiktnaudžiauja.

13IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14I. A. atskirasis skundas atmestinas, o A. A. skundas tenkintinas iš dalies.

15Teismų sprendimų įvykdomumą civiliniame procese iš dalies užtikrina laikinosios apsaugos priemonės. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1, 3 d.). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama garantuoti realų ir tinkamą būsimo procesinio teismo sprendimo byloje įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susiję su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl CPK 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 str.).

16Laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių pareiškė prašymus apeliantai, pritaikytos teismo nutartimi. Ši nutartis įsiteisėjusi, jos pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą apeliacine tvarka. Todėl kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl atskirųjų skundų argumentų, susijusių su laikinųjų priemonių taikymo tikslingumu ir pagrįstumu.

17I. A. priklausanti turto dalis nėra areštuota ir ji gali laisvai ja disponuoti. Jeigu praktikoje kiltų klausimų dėl I. A. teisės laisvai disponuoti minėtu turtu, ji gali kreiptis į teismą dėl nutarties, kuria areštuotas turtas, išaiškinimo. Santuokos tarp apeliantų nutraukimas nėra pagrindas keisti A. A. turto atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

18Galiojantis CPK nenumato mechanizmo, kaip suinteresuoti asmenys ar teismas galėtų kontroliuoti turto, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, realizavimo teisėtumą. Todėl tokio turto nekontroliuojamas realizavimas gali pažeisti asmenų, kurių ieškinio reikalavimams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, interesus. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė leisti parduoti A. A. areštuotą turtą.

19Bankas, kurio naudai apsunkintas turtas, nereiškia pretenzijų į šį turtą, todėl apeliantų argumentas dėl didėjančių įsiskolinimų bankui nepagrįstas.

20Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį atsakovas A. A. sudarė galiojant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms žinodamas, kad sutartis sudaryta dėl nekilnojamojo turto, kuris yra teismo nutartimi areštuotas, todėl turto nepardavimo riziką ir iš to atsirandančius nuostolius atsakovas privalėjo įvertinti prieš pasirašant preliminarią sutartį, kuria įsipareigojo parduoti areštuotą butą.

21Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 148 straipsnį teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas sumoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą laiduojama; atsakovas taip pat gali įkeisti turimą turto ieškovo naudai. Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį atsakovas gali prašyti, kad ieškovas pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

22Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas A. A. pakartotinai pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuris yra analogiškas 2011 m. sausio 19 d. prašymui, išspręstam 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi. Tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip piktnaudžiavimą procesu ir skyrė jam 1 000 Lt baudą CPK 7 straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio 2 dalies pagrindu.

23Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo A. A. pateikė 2012 m. kovo 7 d. (T. 1, b. l. 168), t. y. praėjus daugiau kaip metams po pirmojo prašymo apteikimo. Jo nuomone, per šį laikotarpį įvyko svarbūs pasikeitimai (nutraukta santuoka, sudaryta preliminari buto pirkimo pardavimo sutartis), sudarantys pagrindą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. CPK numato jo, kaip atsakovo, teisę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Ginčo bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė. Todėl nėra pagrindo manyti, kad, pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, atsakovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Dėl šios priežasties teismo nutarties dalia, kuria A. A. paskirta 1000 Lt bauda, panaikinama.

24Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

Nutarė

25Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties dalį, kuria A. A. paskirta 1 000 Lt bauda panaikinti. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.