Byla P-492-86-12

Dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti pažeidimą (trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija)

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijos Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti pažeidimą (trečiasis suinteresuotas asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėjas B. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą bei prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrius) 2006 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. SID-667 ir įpareigoti šią instituciją pašalinti padarytą pažeidimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Pareiškėjas paaiškino, kad jam gyvenamojo namo statybai yra paskirtas 0,15 ha ploto žemės sklypas, esantis Kėdainiuose, Eglių g. ( - ). Pareiškėjo teigimu, jis už šį žemės sklypą yra sumokėjęs nustatytą kainą, todėl kreipėsi į Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu parduoti jam nurodytą nekilnojamąjį turtą. Tačiau, pareiškėjo manymu, Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrius nepagrįstai pareikalavo, kad pareiškėjas pateiktų sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis, ir nurodė, kad jį turi parengti savo lėšomis.

5Atsakovas Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pageidaujantys pirkti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą asmenys privalo be kitų dokumentų pateikti ir naudojamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose pažymėtais tuose žemės sklypuose esančiais statiniais ir įrenginiais. Tokį reikalavimą nustato naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą reglamentuojančių taisyklių 12.4 punktas.

6Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kėdainių rajono savivaldybės administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti. Paaiškino, kad Kėdainių rajono žemėtvarkos skyrius pagrįstai reikalauja, jog pareiškėjas savo lėšomis parengtų jam skirto žemės sklypo su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis planą, reikalingą pirkimo-pardavimo sandorio sudarymui. Toks atsakovo reikalavimas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklių) nuostatas.

7II.

8Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ suteikė teisę piliečiams nusipirkti privatinėn nuosavybėn iki nurodyto nutarimo priėmimo dienos suteiktus žemės sklypus individualiems gyvenamiesiems namams statyti (4.1.2. punktas). Nustatė, kad vadovaujantis nurodytu teisės aktu ir buvo įkainotas gyvenamojo namai statybai pareiškėjui suteiktas žemės sklypas bei leista sumokėti nustatytą jo kainą. Akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtino Taisykles, kurios reglamentavo suteiktų gyvenamųjų namų statybai valstybinės žemės sklypų pardavimą ir nuomą. Nuo 2004 m. lapkričio 18 d. galioja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtinta Taisyklių redakcija. Nurodytų Taisyklių 2.3 punktas nustato, kad asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse žemės sklypus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (1993 m. liepos 28 d.) suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Teismas konstatavo, jog Taisyklių 12 punktas numato, kokius dokumentus žemėtvarkos skyriui pagal žemės sklypų buvimo vietą privalo pateikti asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, tarp kurių nurodytas ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka parengtas žemės sklypo planą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.7 punktas nustato išsamų sąrašą atvejų, kada žemės sklypų detaliuosius planus, Parduodamų sklypų planus (schemas) rengia savivaldybės savo lėšomis, o Tvarkos 12.4 punktas nustato, kad asmenys, pageidaujantys pirkti žemės sklypus, jų planus rengia savo lėšomis. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriaus, rengiančio dokumentus, reikalingus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčiai bei žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktui sudaryti, 2006 m. rugpjūčio 2 d. raštas Nr. SID-667, kuriame pareiškėjui B. V., pageidaujančiam pirkti nustatyta tvarka gyvenamojo namo statybai skirtą žemės sklypą, nurodytas reikalavimas pateikti savo lėšomis parengtą Parduodamo sklypo planą yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis.

10III.

11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12 punktu ir akcentavo, kad šių taisyklių 12.4 punktas nustato, kad asmenys, pageidaujantys pirkti žemės sklypus, jų planus rengia savo lėšomis. Įvertinęs tai, konstatavo, kad dėl to atsakovo reikalavimas pateikti savo lėšomis parengtą žemės sklypo planą yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu ir pagrįstas. Atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad reikiamą planą jis yra pateikęs, kurį dar 1992 m. buvo suderinęs su rajono vyr. architektu, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12.4 punkte numatyta, kad turi būti pateikiamas naudojamo žemės sklypo planas pagal patvirtintą detalųjį planą arba žemėvaldų projektą (planą) (kai parduodamas žemės sklypas yra kaimo gyvenamojoje vietovėje) asmenų, pageidaujančių pirkti žemės sklypą, lėšomis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, nustatyta tvarka parengtas naudojamo žemės sklypo planas su nustatytais žemės sklypų ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose bei pažymėtais tame žemės sklype esančiais statiniais ir įrenginiais.

13IV.

142012 m. sausio 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas (išsiųstas paštu 2012 m. sausio 6 d.) pareiškėjo B. V. prašymas dėl proceso atnaujinimo, kuriuo jis prašo atnaujinti procesą.

15Prašyme teigia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta nusikalstama šalies – įstaigos, teismo veikla, piktnaudžiavimas, pareigų neatlikimas. Nurodo, kad teismas netyrė įrodymų ir aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, nesivadovavo protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, taikytinais įstatymais. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra be motyvų, padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarime Nr. 89 nenumatytas sklypo pardavimas antrą kartą. Teigia, kad nebuvo remtasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, detaliųjų planų rengimo taisyklėmis, kitais įstatymais.

16Teisėjų kolegija konstatuoja:

17V.

18Pareiškėjo prašymas atmestinas, procesas byloje neatnaujintinas.

19Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-645/2007.

20Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

21Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

22ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) ir 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) numatytais pagrindais.

23Materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo 2007 m. birželio 26 d. ir nuo šios nutarties įsiteisėjimo skaičiuojamas trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje pateikė (išsiuntė) 2012 m. sausio 6 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

24Apie sprendimo motyvų buvimą ar nebuvimą asmuo sužino (turi sužinoti) taip pat sprendimo paskelbimo dieną (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6-139/2007). Todėl terminas prašymui atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą paduoti šiuo atveju taip pat turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. nutarties paskelbimo. Akivaizdu, kad pareiškėjas šį terminą praleido, nes prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu teismui pateikė (išsiuntė) tik 2011 m. sausio 6 d.

25ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pareiškėjas prašymo padavimo termino atnaujinti neprašė. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi praleistas prašymo padavimo terminas gali būti atnaujintas tik tada, jei nuo sprendimo įsiteisėjimo nėra praėję vieneri metai, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, jau yra praėję beveik ketveri metai. Nustačius, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas praleidus nustatytą terminą, nevertintini argumentai, kurių pagrindu prašoma atnaujinti procesą.

26Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, todėl vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatomis prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

27Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

28pareiškėjo B. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

29Proceso administracinėje byloje Nr. A8-645/2007 neatnaujinti.

30Nutartis neskundžiama.