Byla e2A-509-796/2018
Dėl sumokėto avanso grąžinimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. bei atsakovų G. V. ir G. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (iki 2018 m. sausio 1 d. buvęs pavadinimas Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovams G. V. ir G. V. dėl sumokėto avanso grąžinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai iš atsakovų G. V. ir G. V. priteisti pagal 2008 m. liepos 31 d. preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir preliminarioji sutartis) sumokėtą 13 901,76 Eur avansą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2008 m. liepos 31 d. tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas ir atsakovai įsipareigojo iki 2008 m. spalio 31 d. Klaipėdos miesto 11-ajame notaro biure sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovai parduotų, o ieškovas pirktų atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį sandėlį, esantį ( - ). Sutarties šalys susitarė, kad turto kaina yra 100 000 Lt (tai atitinka 28 962 Eur) ir į šią kainą įskaitomas 33 000 Lt (tai atitinka 9 557,46 Eur) avansas. Preliminariosios sutarties 4.1.1 punkte nurodyta, jog ieškovas atsakovams sumokėjo 33 000 Lt (tai atitinka 9 557,46 Eur) avansą prieš preliminariosios sutarties pasirašymą grynaisiais pinigais, o atsakovai patvirtino pinigų gavimą. 2008 m. spalio 17 d. ieškovas papildomai atsakovui G. V. sumokėjo 15 000 Lt (tai atitinka 4 344,30 Eur) avansą. Iš viso ieškovas atsakovams sumokėjo 48 000 Lt (tai atitinka 13 901,76 Eur) avansą. Tačiau iki nustatyto termino – iki 2008 m. spalio 31 d. pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, ji nesudaryta iki šiol, o atsakovai 13 901,76 Eur avanso ieškovui geranoriškai negrąžina. Mano, jog kadangi preliminarioji sutartis neįgyvendinta ir pagrindinė sutartis nesudaryta, pardavėjas neteko teisės disponuoti jam perduotais pinigais, todėl avansas turi būti grąžinamas arba priteisiamas pirkėjui (ieškovui) iš pardavėjo (atsakovų) kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas.
  2. Atsakovai G. V. ir G. V. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai patvirtino, kad prieš preliminariosios sutarties pasirašymą ieškovas atsakovams sumokėjo 9 557,46 Eur avansą. Teigia, jog, nepaisant to, kad preliminariosios sutarties 1.2 punkte buvo numatyta sąlyga, pagal kurią perkamas sandėlis turėjo būti perduotas ieškovui tik pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną, esant abipusiam pasitikėjimui, ieškovo prašymu, iš karto po preliminariosios sutarties sudarymo atsakovai leido ieškovui naudotis sandėliu tam, kad ieškovas galėtų pradėti tvarkyti tiek patį sandėlį, tiek nuomojamą valstybinės žemės sklypą. Taip pat nurodė, jog 2008 m. spalio 17 d., susitikimo su ieškovu metu, E. S. informavo atsakovus, kad yra surinkęs tik 4 344,30 Eur sumą, todėl pagrindinės sutarties sudarymą prašė atidėti iki 2008 m. gruodžio 31 d. Dėl to ieškovas atsakovams papildomai sumokėjo 4 344,30 Eur avansą. Artėjant 2008 m. gruodžio mėn. pabaigai ieškovas pradėjo vengti atsakovų, dėl to pagrindinė sutartis iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudaryta nebuvo. 2009 m. prasidėjus ekonominei krizei, ieškovas vis prašydavo atidėti pagrindinės sutarties pasirašymą vėlesniam laikui, o atsakovai sutikdavo, nes jie turėjo tikslą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėjo, jog jie yra įvykdę visas preliminariosios sutarties sąlygas, o pagrindinė sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, kadangi jis, sumokėjęs 48 proc. visos sandėlio kainos, 9 metus vengė sumokėti likusią kainos dalį. Atkreipė dėmesį į tai, jog šalių sulygta sandėlio kaina buvo didesnė nei vidutinė sandėlio rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo metu, nes šalys susitarė, jog ieškovui įsigijus sandėlį atsakovai taip pat neatlygintinai perleis ieškovui ir nuomos teisę į 0,15 ha žemės sklypą. Atsakovai niekada neturėjo minties vengti ar atsisakyti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nes buvo suinteresuoti perleidę nuosavybės teisę į nenaudojamą sandėlį gauti už jį finansinę naudą. Prašė ieškovo sumokėtą avansą laikyti pagal preliminariąją sutartį ieškovo atsakovams mokėtinomis netesybomis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista ieškovui E. S. solidariai iš atsakovų G. V. ir G. V. 6 950,88 Eur sumokėto avanso, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017 m. balandžio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš ieškovo E. S. priteista 286,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovų G. V. ir G. V. naudai; 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi atsakovams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; netenkintas ieškovo prašymas dėl baudos už priesaikos sulaužymą atsakovui G. V. skyrimo. Pagrindiniai teismo motyvai:
    1. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo E. S. ir atsakovų G. V. bei G. V. 2008 m. liepos 31 d. sudaryta preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, šalys įsipareigojo sutartyje nurodytais terminais ir numatytomis sąlygomis sudaryti atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio sandėlio, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį. Šalys susitarė, kad parduodamo turto kaina yra 28 962,00 Eur (100 000 Lt), turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta ne vėliau kaip iki 2008 m. spalio 31 d. Parduodamas turtas yra 0,1500 ha žemės sklype, kurį atsakovai nuomoja iš valstybės. Atsakovai įsipareigojo parduodami sandėlį neatlygintinai perleisti ieškovui nuomos teisę į 0,1500 ha žemės sklypą. Ieškovas prieš sutarties pasirašymą sumokėjo atsakovams 9 557,46 Eur avansą, kuris įskaitomas į parduodamo turto kainą. 2008 m. spalio 17 d. E. S. G. V. sumokėjo dar 4 344,30 Eur avanso. Iš viso atsakovams buvo sumokėta 13 901,76 Eur. Iki nustatyto termino – 2008 m. spalio 31 d. pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.
    2. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad preliminariosios sutarties pasirašymo dieną – 2008 m. liepos 31 d. atsakovai įgaliojo V. S. (ieškovo E. S. tėvą) atlikti visus veiksmus dėl jiems nuosavybės teise priklausančio sandėlio, esančio ( - ), rekonstrukcijos, paskirties keitimo, įskaitant (bet neapsiribojant) gauti iš atitinkamų įstaigų visus reikalingus dokumentus, pažymas, pažymėjimus, leidimus, projektus, sutartis, kitus dokumentus ir t. t. Minėtu įgaliojimu V. S. taip pat suteikta teisė pakeisti paskirtį 0,1500 ha žemės sklypo, esančio ( - ), šiuo tikslu pateikti Klaipėdos rajono savivaldybei prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus pareigų teisių ir perdavimo ir sutarties sudarymo, pateikti reikiamus dokumentus, sudaryti ir pasirašyti sutartį, teikti derinti ir tvirtinti Klaipėdos rajono savivaldybei detalųjį planą, atlikti geodezinius matavimus ir pan. Įgaliojime taip pat nurodyta, kad V. S. atstovauja G. V. ir G. V. interesams.
    3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog ginčo sandėlis buvo perkamas turint tikslą – pastatyti rekreacinės paskirties pastatą.
    4. Teismas padarė išvadą, jog nors preliminariojoje sutartyje ir nebuvo susitarta, kad ieškovas perka sandėlį ir perima nuomos teisę į valstybinės žemės sklypą turėdamas tikslą ir siekdamas pakeisti žemės sklypo paskirtį bei statyti rekreacinės paskirties pastatą, o atsakovai įsipareigoja sutvarkyti visus reikalingus dokumentus, įgaliodami tai padaryti V. S., tačiau byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą padaryti tokią išvadą.
    5. Teismas konstatavo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovai buvo suinteresuoti sudaryti pagrindinę sandėlio, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį.
    6. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad atsakovai, būdami suinteresuoti sudaryti pagrindinę sutartį, išdavė įgaliojimą V. S. tvarkyti reikalingus dokumentus, keičiant žemės sklypo paskirtį, rengiant teritorijos detalųjį planą, gaunant iš institucijų atitinkamas pažymas, sutikimus ir pan., tačiau patys tiesiogiai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovai suteikė V. S. įgaliojimą veikti jų vardu tvarkant reikalingus dokumentus, nepašalina ir jų pačių pareigos elgtis aktyviai, kad pagrindinė sutartis būtų sudaryta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog preliminariosios sutarties 4.2.2 punktu atsakovai įsipareigojo likus ne mažiau kaip 7 darbo dienoms iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo Klaipėdos miesto 11-ajame notaro biure pateikti prašymą dėl pažymos apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą užsakymo bei pateikti notaro biurui visus dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį. Duomenų, kad atsakovai būtų pateikę notarui prašymą dėl pažymos gavimo ir kitus reikalingus dokumentus, nėra.
    7. Vertindamas ieškovo E. S. elgesį, teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų apie jo aktyvius veiksmus, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Preliminariosios sutarties 4.1.2 punktu ieškovas įsipareigojo likus 3 darbo dienoms iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo Klaipėdos 11-ajam notaro biurui pateikti visus su pirkėjo asmeniu susijusius dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį. Duomenų, kad E. S. šį preliminariosios sutarties įsipareigojimą būtų įvykdęs, nėra.
    8. Teismas akcentavo, jog šalims žinant, kad iki nustatyto termino nepavyks sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, jos pagrindinės sutarties sudarymo termino ilgesniam laikui nepratęsė, pagrindinės sutarties sudarymo dieną – 2008 m. spalio 31 d. į notarų biurą neatvyko.
    9. Teismas, įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes, konstatavo, kad šalys buvo nepakankamai aktyvios, sąžiningos ir apdairios, todėl nėra pagrindo nustatyti tik vienos šalies kaltę dėl neįvykusio sandorio. Pažymėjo, jog tiek ieškovas, tiek atsakovai nebuvo pakankamai aktyvūs, siekdami sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. nesikreipė į notarą, nesiuntė oficialaus pranešimo vienas kitam dėl sutarties sudarymo ar raginimų sudaryti pagrindinę sutartį, neparengė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, nesiėmė kitų aktyvių veiksmų. Be to, teismas laikė, jog abi ginčo šalys elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai iki preliminariosios sutarties sudarymo neįvertindamos kritiškai, ar bus reali galimybė gauti specialiąsias planavimo sąlygas žemės sklypui, adresu ( - ). Teismas konstatavo, jog dėl to, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kaltos abi šalys.
    10. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovo atsakovams sumokėta 13 901,76 Eur pinigų suma pagal preliminariąją sutartį atliko preliminariosios sutarties užtikrinimo netesybomis funkciją, jeigu ieškovas nepagrįstai atsisakytų sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl sutarties nesudarymo kaltos abi šalys. Atsakovai pateikė nekilnojamojo turto, esančio ( - ), 2017 m. rugpjūčio 4 d. atlikto vertinimo ataskaitą, iš kurios matyti, kad turtas – sandėlis įvertinas 1 608 Eur. 2008 m. liepos 31 d. preliminariosios sutarties sudarymo metu tas pats turtas turėjo būti parduotas už 28 962 Eur. Teismo posėdžio metu liudytojas V. S. pažymėjo, jog galbūt pervertino galimybę, kad pavyks parengti visus reikalingus dokumentus, ir suteikė atsakovams realų pagrindą tikėti, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta, o atsakovai visą laiką nuo preliminariosios sutarties sudarymo dienos iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos turto neperleido kitiems asmenims. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertino, jog yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies ir solidariai iš atsakovų ieškovui priteisti 1/2 dalį E. S. sumokėto avanso, t. y. 6 950,88 Eur. Likusią 6 950,88 Eur ieškovo sumokėtą avanso dalį teismas laikė atsakovų minimaliais nuostoliais.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas E. S. prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir visiškai tenkinti ieškinio reikalavimus, t. y. priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 13 901,76 Eur sumokėto avanso, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:
    1. Sutinka su teismo išvada, jog 0,1500 ha žemės sklypo paskirties pakeitimas buvo esminė sąlyga norint sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Taip pat pažymi, kad atsakovai įgaliojo V. S. atlikti visus būtinus sklypo paskirties pakeitimui veiksmus tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta preliminarioji sutartis. Ieškovo nuomone, tai įrodo, kad abi ginčo šalys suvokė, jog 0,1500 ha žemės sklypo paskirties pakeitimas buvo esminė ir būtina sąlyga, norint sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
    2. Ieškovo teigimu, žemės sklypo paskirties pakeitimas buvo atsakovų pareiga, kurią jie privalėjo įvykdyti asmeniškai arba įgaliodami kitą asmenį.
    3. Ieškovas sutinka su teismo motyvais, kuriais grindžiama atsakovų kaltė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, ir visiškai nesutinka su teismo motyvais dėl ieškovo kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Anot ieškovo, teismo išvada, jog dėl pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo kaltos abi šalys, nepagrįsta.
    4. Pažymi, jog jo siekį sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį įrodo tai, jog prieš preliminariosios sutarties pasirašymą jis sumokėjo atsakovams 9 557,46 Eur avansą, o vėliau – dar 4 344,30 Eur avanso. Tuo ieškovas siekė motyvuoti atsakovus greičiau įvykdyti esminę pagrindinės sutarties pasirašymo sąlygą – rasti būdą pakeisti žemės sklypo paskirtį.
    5. Atkreipia dėmesį, jog pagal preliminariosios sutarties 4.1.2 punktą ieškovas notaro biurui privalėjo pateikti tik jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Pažymi, jog pagal preliminariosios sutarties sąlygas atsakovai pirmi, t. y. prieš 7 dienas iki pagrindinės sutarties pasirašymo, turėjo pateikti notaro biurui visus dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau atsakovai tų dokumentų nepateikė ir neįvykdė sąlygų, būtinų pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo atvykti pas notarą prieš 3 dienas iki pagrindinės sutarties pasirašymo dienos ir pateikti notarui savo pasą ar asmens tapatybės kortelę.
    6. Šalys žinojo, jog tikimybė išspręsti sunkumus, susijusius su žemės sklypo paskirties pakeitimu, yra labai maža, todėl šalys neturėjo pagrindo tartis dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo.
    7. Pažymi, jog šalys nesiuntė viena kitai oficialių pranešimų dėl pagrindinės sutarties sudarymo bei raginimų tą sutartį sudaryti, nes jų intensyvus bendravimas vyko žodžiu.
    8. Taip pat pažymi, jog pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį turėjo parengti ne šalys, o notaras.
    9. Nesutinka su teismo išvada, jog abiejų šalių kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo įrodo tai, jog abi šalys elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai iki preliminariosios sutarties sudarymo neįvertindamos kritiškai, ar bus reali galimybė gauti specialiąsias planavimo sąlygas žemės sklypui. Pažymi, jog tai, kad šalys sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, įrodo, kad šalys suprato, jog žemės sklypo paskirtis gali būti ir nepakeista. Preliminarioji sutartis – tai būdas pagal įstatymą ir preliminariosios sutarties 6.1 punktą, leidžiantis šalims lengvai sugrįžti į pirminę padėtį.
    10. Ieškovo nuomone, nei ieškovo kaltė, nei atsakovui padarytos žalos sąlyga šiuo atveju neegzistuoja.
    11. Aplinkybė, jog ieškovas norėjo pirkti sandėlį už 28 962 Eur, neatspindi turto rinkos vertės preliminariosios sutarties sudarymo dieną. Pagal VĮ Registrų centro 2015 m. kovo 10 d. išrašą, sandėlio rinkos vertė nuo 2001 m. birželio 4 d. buvo tik 699 Eur. Pagal atsakovų pateiktą ataskaitą, šiuo metu sandėlio rinkos vertė nustatyta 1 608 Eur. Vadinasi, sandėlio rinkos vertė išaugo, jokios žalos atsakovai nepatyrė.
    12. Taip pat pažymi, jog ieškovas sutiko mokėti 28 962 Eur sumą ne vien tik už sandėlį, bet ir už tai, jog atsakovai ketino perleisti savo nuomos teisę ieškovui į valstybei priklausantį žemės sklypą.
    13. Atkreipia dėmesį, jog kadangi pagrindinė sutartis iki 2008 m. spalio 31 d. sudaryta nebuvo, nuo šios datos atsakovai galėjo laisvai disponuoti savo nuosavybe, tačiau atsakovai, būdami sandėlio savininkais, tinkamai juo nesirūpino.
    14. Be to, pažymi, jog atsakovai beveik 9 metus be jokio atlyginimo, be jokio teisinio pagrindo ir be jokių procentų laisvai naudojosi ir disponavo ieškovui priklausančia

      1013 901,76 Eur suma.

    15. Ieškovo nuomone, teismas nusprendęs, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltos abi šalys, nepagrįstai nubaudė ieškovą 6 950,88 Eur dydžio netesybomis, o atsakovus, teismo nuomone, taip pat kaltus dėl pagrindinės sutarties nesudarymo apdovanojo 6 950,88 Eur suma ieškovo sąskaita.
    16. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas G. V. yra linkęs sakyti netiesą, nes teigė, jog iš karto po preliminariosios sutarties sudarymo atidavė sandėlio raktus ieškovui, ir tik vėliau per teismo posėdį pripažino, kad jokių raktų ieškovui neperdavė, nes sandėlis yra be langų ir be durų. Be to, atsakovas bandė teigti, kad jis nebuvo įsipareigojęs keisti žemės sklypo paskirties ir nebuvo išdavęs įgaliojimo V. S. pakeisti žemės sklypo paskirtį, tačiau po to, kai buvo paprašyta atsakovui skirti baudą už priesaikos sulaužymą ir į bylą buvo pateiktas įgaliojimas, atsakovas dėl įgaliojimo prisipažino.
  2. Apeliaciniu skundu atsakovai G. V. ir G. V. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:
    1. Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovų kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo.
    2. Pažymi, jog preliminariosios sutarties sudarymas buvo derinamas ne su ieškovu E. S., o su jo tėvu V. S., kuris, atsakovų nuomone, buvo faktinis sklypo pirkėjas. V. S. kartu su sandėliu siekė perimti iš atsakovų nuomos teisę į draustinyje esantį valstybinės žemės sklypą, pakeisti žemės sklypo paskirtį bei sandėlio vietoje pastatyti rekreacinės paskirties pastatą. Šiuo tikslu preliminariosios sutarties pasirašymo dieną atsakovai įgaliojo faktinį sklypo pirkėją V. S. atlikti visus veiksmus dėl jiems nuosavybės teise priklausančio sandėlio rekonstrukcijos, paskirties keitimo ir t. t. Minėtu įgaliojimu V. S. taip pat suteikta teisė pakeisti paskirtį 0,1500 ha žemės sklypo, esančio ( - ).
    3. Nesutinka su teismo išvada, jog pakeisti žemės sklypo paskirtį, tvarkyti detalųjį planą, gauti atitinkamus leidimus ir atlikti kitus teisinius veiksmus buvo atsakovų pareiga. Pažymi, jog jeigu ieškovas ir jo tėvas manė, kad pareiga pakeisti žemės sklypo paskirtį tenka atsakovams, tai jie jau pirmaisiais metais, nelaukdami beveik 9 metus, galėjo kreiptis su ieškiniu į teismą. Ieškovas ir jo tėvas visus šiuos metus aktyviai teikė prašymus ir dokumentus dėl paskirties pakeitimo.
    4. Klaidingai konstatavęs atsakovų pareigą atlikti žemės sklypo paskirties keitimo, detaliojo plano rengimo ir kitus teisinius veiksmus, teismas taip pat neteisingai konstatavo, jog pagrindinės sutarties nesudarymą iš dalies lėmė ir atsakovų pasyvūs veiksmai bei preliminariąja sutartimi nustatytų pareigų atlikti tam tikrus notarinius veiksmus nevykdymas.
    5. Pažymi, jog liudytojas V. S. vis prašydavo atidėti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminą. Todėl, nepaisant to, jog preliminariosios sutarties 4.2.2 punktu atsakovai įsipareigojo likus ne mažiau kaip 7 darbo dienoms iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo notaro biure pateikti prašymą dėl pažymos apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą užsakymo bei pateikti notaro biurui visus dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį, šių pareigų neįvykdymas negalėjo lemti pagrindinės sutarties nesudarymo. Atsakovų įsipareigoti atlikti notariniai veiksmai nebūtų lėmę pagrindinės ginčo sandėlio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nes likusios kainos sumokėti ir pagrindinės sutarties sudaryti, neįsitikinus sklypo paskirties keitimo sėkminga baigtimi, nebūtų sutikęs ieškovas.
    6. Atsakovas turėjo parduodamo turto kadastrinę bylą ir turėjo galimybę pateikti reikiamus dokumentus notarui bet kuriuo metu, kai tik apie galimybę sudaryti pagrindinę sutartį juos būtų informavęs ieškovas (ar jo tėvas V. S.). Atsakovai niekada neprarado intereso parduoti nekilnojamąjį turtą ieškovui bei pasiryžo laukti tiek laiko, kiek ieškovams prireiks užbaigti sklypo paskirties keitimo ir kitus veiksmus.
    7. Mano, jog už pagrindinės sutarties nesudarymą atsakingas tik ieškovas (jo tėvas). Per 9 metus ieškovas (jo tėvas) nesėkmingai bandė įgyvendinti verslo projektą, visą šį laikotarpį naudojosi atsakovų nekilnojamuoju turtu, tinkamai neprižiūrėjo pastato, sumažino jo vertę. Todėl nustačius, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra atsakingas tik ieškovas, ieškovo sumokėtas avansas turi būti įskaitytas į sutartines netesybas, kurios laikomos minimaliais atsakovų nuostoliais.
    8. Pasisakydami dėl ieškovo apeliacinio skundo, atsakovai savo apeliaciniame skunde pažymėjo, jog ieškovo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas. Pagrindiniai argumentai: ieškovo apeliaciniame skunde ignoruojami svarbūs byloje ištirti įrodymai ir nustatyti faktai, yra klaidingai interpretuojama suformuota teismų praktika panašaus pobūdžio bylose bei skundžiamame sprendime nurodyti teismo argumentai, ieškovas nesivadovauja įrodymų visuma bei savaip interpretuoja įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.
  3. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovo E. S. atstovas advokatas Andrejus Proškinas (Andrej Proškin) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
    1. Nesutinka, jog ieškovas daugiau nei 8 metus disponavo atsakovų turtu. Pagal preliminariosios sutarties 1.2 punktą sandėlis turėjo būti perduodamas ieškovui tik pagrindinės sutarties pasirašymo dieną. Pagal preliminariąją sutartį, atsakovai visą laiką turėjo pareigą rūpintis savo turtu.
    2. Nesutinka su atsakovais, neva jie suteikė V. S. įgaliojimą veikti jų vardu tik todėl, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo visos pinigų sumos. Be to, atsakovų teiginiai nenuoseklūs, nes vėliau jie rašo apie tai, kad ieškovas net neketino jiems mokėti likusios kainos dalies, kol neįsitikins sklypo paskirties keitimo sėkminga baigtimi.
    3. Taip pat nesutinka su atsakovų argumentais, jog tikrasis sklypo pirkėjas buvo V. S.. Preliminarioji sutartis buvo sudaryta tik su ieškovu, šią sutartį pasirašė jis pats, pinigus (avansą) abu kartus mokėjo irgi asmeniškai pats ieškovas.
    4. Ieškovas planavo pirkti turtą tam, kad jo vietoje pastatytų rekreacinės paskirties pastatą. Nepakeitus sklypo paskirties, atsakovų parduodamas turtas ieškovui nebuvo reikalingas.
    5. Sklypo paskirties pakeitimas buvo esminė pagrindinės sutarties sudarymo sąlyga. Atsakovai įgaliojo V. S. pakeisti žemės sklypo paskirtį tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta preliminarioji sutartis. Todėl nors preliminarioji sutartis ir neįpareigojo atsakovų keisti žemės sklypo paskirties, atsakovai puikiai suvokė, kad to nepadarius nebus jokios pagrindinės sutarties.
    6. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad žemės sklypo paskirtis nebuvo pakeista. Kadangi žemės sklypo paskirtį galėjo pakeisti tik atsakovai asmeniškai arba per jų įgaliotą asmenį, būtent atsakovai yra kalti dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.
    7. Mano, jog atsakovai jokios žalos nepatyrė.
  4. 2018 m. balandžio 12 d. teisme buvo gautas ieškovo E. S. atstovo advokato prašymas priteisti ieškovo naudai solidariai iš atsakovų ieškovo turėtas 600 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

13Apeliaciniai skundai atmestini.

14

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovų apeliaciniai skundai yra susiję, ginčijamos tos pačios pirmosios instancijos išvados, apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės tomis pačiomis, tik šalių savaip interpretuojamomis aplinkybėmis, siekiant išvengti pasikartojimų, apeliaciniai skundai nagrinėjami ir dėl jų pasisakoma bendrai.
  4. Byloje kilo ginčas, ar ieškovas E. S. turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio nuostatų pagrindu (pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą) reikalauti priteisti iš atsakovų G. V. ir G. V. 13 901,76 Eur, kuriuos ieškovas sumokėjo atsakovams kaip avansą pagal 2008 m. liepos 31 d. tarp šalių pasirašytą preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau šalims nebesudarius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Ieškovo teigimu, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, nes jie neįvykdė pagrindinės sąlygos, t. y. nepakeitė ginčo pastato – sandėlio ir žemės sklypo paskirties. Atsakovų teigimu, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, nes jis vis delsė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, delsimą motyvavo reikiamos pinigų sumos neturėjimu, atsirandančiomis kliūtimis keičiant ginčo pastato ir žemės sklypo paskirtį, todėl mano, kad ieškovo sumokėtas 13 901,76 Eur avansas priklauso atsakovams kaip jų patirti minimalūs nuostoliai.
  5. Sutarties sudarymas paprastai prasideda derybomis, kurių metu šalys siekia suderinti tiek savo reikalavimus viena kitai, tiek galimas būsimos sutarties sąlygas. Šalims pradėjus derybas, tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia, kad šalys, laisvai pradėjusios derybas, gali jas nutraukti. Jeigu derybas pradėjusios šalys nepasiekia susitarimo, tai jos už tai neatsako (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai, 6.163 straipsnio 1, 3, 4 dalys). UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų (1994) 2.1.15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad šalis, kuri veda derybas ar jas nutraukia nesąžiningai, atsako už kitos šalies patirtus nuostolius. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad šalis, kuri derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Gana toli pažengę šalių ikisutartiniai santykiai gali būti užfiksuojami rašytinę formą privalančioje turėti preliminariojoje sutartyje, kuri yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta ikisutartinių santykių stadijai (CK 6.165 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010).
  6. CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminariosios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybė tuo atveju, jeigu ši nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011).
  7. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje sprendžiant, ar atsakovai privalo grąžinti ieškovui pastarojo jiems sumokėtą 13 901,76 Eur avansą, ar jie turi teisę 13 901,76 Eur avansą pasilikti kaip jų patirtus minimalius nuostolius dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, būtina nustatyti, ar kuri nors iš šalių vengė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir dėl kieno kaltės pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
  8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kaltos abi šalys, t. y. tiek ieškovas, tiek atsakovai. Teismas konstatavo, jog atsakovų kaltė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo pasireiškė tuo, jog jie patys tiesiogiai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, neatliko preliminariosios sutarties 4.2.2 punkte nustatytos pareigos likus ne mažiau kaip 7 darbo dienoms iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo notaro biure pateikti prašymą dėl pažymos apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą užsakymo bei pateikti notaro biurui visus dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį. Anot teismo, ieškovo kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo pasireiškė tuo, jog jis taip pat neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis būtų sudaryta, neatliko preliminariosios sutarties 4.1.2 punkte nustatytos pareigos likus 3 darbo dienoms iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo notaro biurui pateikti visus su pirkėjo asmeniu susijusius dokumentus, būtinus, kad notaras galėtų patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, jog šalys nesiėmė jokių veiksmų, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas būtų pratęstas, 2008 m. spalio 31 d. į Klaipėdos miesto 11-ąjį notarų biurą neatvyko, nesiuntė oficialaus pranešimo vienas kitam dėl sutarties sudarymo ar raginimų sudaryti pagrindinę sutartį, neparengė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, abi ginčo šalys elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai iki preliminariosios sutarties sudarymo neįvertindamos kritiškai, ar bus reali galimybė gauti specialiąsias planavimo sąlygas žemės sklypui, esančiam ( - ). Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, jog pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl abiejų šalių kaltės.
  9. Nors tiek ieškovas, tiek atsakovai su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, tiek viena, tiek kita šalis savo kaltės neįžvelgia, kaltina priešingą šalį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo yra kaltos abi ginčo šalys, t. y. ieškovas E. S. bei atsakovai G. V. ir G. V..
  10. Nors atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad faktinis ginčo sandėlio pirkėjas buvo liudytojas V. S., o ne ieškovas E. S. ir kad būtent V. S. siekė pakeisti žemės sklypo paskirtį bei sandėlio vietoje pastatyti rekreacinės paskirties pastatą, tačiau teisėjų kolegija su tokiais atsakovų apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Tiek ieškovas E. S., tiek jo tėvas liudytojas V. S. 2017 m. spalio 12 d. ir 31 d. vykusiuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nurodė, jog sandėlio pirkėjas buvo būtent ieškovas E. S.. Šią aplinkybę patvirtina ne tik ieškovo E. S., kaip pirkėjo, pasirašyta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis (1 t., b. l. 6–10), bet ir ta aplinkybė, jog avansą per du kartus sumokėjo ir pinigus atsakovams perdavė pats ieškovas E. S.. Aplinkybė, kad ieškovo tėvas V. S. prieš sudarant preliminariąją sutartį ir po to tarpininkavo savo sūnui, neįrodo, kad ginčo sandėlį ketino nusipirkti liudytojas V. S..
  11. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, jog ne atsakovai, o liudytojas V. S. siekė pakeisti žemės sklypo paskirtį. Bylos duomenimis, ieškovo E. S. ir liudytojo V. S. paaiškinimais 2017 m. spalio 12 d. ir 31 d. vykusiuose teismo posėdžiuose bei šalių rašytiniais paaiškinimais nustatyta, jog ieškovui nebuvo reikalingas ginčo sandėlis pagal jo esamą ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotą (1 t., b. l. 12–13) paskirtį – sandėliavimui, jo tikslas buvo ginčo sandėlį rekonstruoti į poilsio statinį, o ginčo žemės sklypą naudoti kaip rekreacinę teritoriją. Ieškovo E. S. siekį pakeisti ginčo sandėlio ir žemės sklypo paskirtį įrodo ir jo paties bei liudytojo V. S. 2017 m. spalio 12 d. bei 31 d. pirmosios instancijos teismo posėdžiuose duoti parodymai, jie nurodė, jog, viešoje erdvėje radę skelbimą apie parduodamą objektą, kartu priėmė sprendimą bendromis jėgomis sutvarkyti ginčo sklypą, sukurti jam vertę, o tam reikėjo sutvarkyti dokumentus ir pakeisti ginčo pastato ir žemės sklypo paskirtį. Kadangi liudytojas V. S. šioje srityje turėjo patirties, ieškovas jam, kaip savo tėvui, buvo pavedęs su tuo susijusių klausimų derinimą, o liudytojas V. S. apie visą eigą nuolatos informuodavo ieškovą E. S.. Liudytojas V. S. bandė išnaudoti visas galimybes, kad paskirtis būtų pakeista. Atsakovų siekį, kad būtų pakeista ginčo pastato ir žemės sklypo paskirtis, įrodo jų atsiliepime į ieškinį bei apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jie buvo suinteresuoti perleisti nuosavybės teisę į nenaudojamą sandėlį ir gauti už jį finansinę naudą, suprato, jog nepakeitus ginčo pastato ir žemės sklypo paskirties, likusios kainos ieškovas nesutiks mokėti ir nesutiks sudaryti pagrindinės sutarties. Taigi, kad būtų sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, abi šalys turėjo tikslą, kad būtų pakeista ginčo sandėlio ir žemės sklypo paskirtis. Atsakovai savo sutikimą dėl ginčo pastato ir žemės sklypo paskirties keitimo išreiškė 2008 m. liepos 31 d. išduodami įgaliojimą (1 t., b. l. 173–174) liudytojui V. S. tvarkyti visus su tuo susijusius dokumentus, atlikti būtinus veiksmus. Įgaliojime, be kita ko, nurodyta, jog V. S. atstovauja būtent G. V. ir G. V. interesams. Be to, įgaliojime nustatyta, jog atstovaujamasis (t. y. G. V. ir G. V.) turi atlyginti atstovo (t. y. V. S.) turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu. Todėl nepagrįsti atsakovų argumentai, neva siekį ir tikslą pakeisti ginčo sandėlio ir žemės sklypo paskirtį turėjo išimtinai ieškovo tėvas, o jie tik suteikė galimybę jam anksčiau laiko (kol dar nesudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis) pradėti tvarkyti tiek patį sandėlį, tiek nuomojamą valstybinės žemės sklypą. Teisėjų kolegijos nuomone, jeigu atsakovai nebūtų turėję intereso pakeisti ginčo sandėlio ir žemės sklypo paskirtį, įgaliojime nebūtų nustatyta jų pareiga atlyginti V. S. jo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog abi ginčo šalys siekė, kad būtų pakeista ginčo pastato – sandėlio ir žemės sklypo, kuriame stovi ginčo pastatas, paskirtis.
  12. Vertinant preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį (1 t., b. l. 6–10), joje įtvirtintus šalių įsipareigojimus iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (4 punktas), nustatyta, jog nė vienai iš šalių preliminariojoje sutartyje nebuvo numatyta speciali pareiga pakeisti ginčo pastato – sandėlio ir žemės sklypo paskirtį. Šalims preliminariojoje sutartyje neaptarus esminės sąlygos, kuriai šaliai tenka pareiga pakeisti ginčo pastato ir žemės sklypo paskirtį, abiem šalims neigiant buvus joms tokią pareigą ir šią pareigą bandant perkelti priešingai šaliai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kadangi abi šalys buvo suinteresuotos ginčo pastato ir žemės sklypo paskirties pakeitimu ir tai buvo esminė sąlyga, kuriai įvykus, būtų buvusi sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau nepavykus to įgyvendinti, abi ginčo šalys privalo prisiimti neigiamas pasekmes.
  13. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, kaip pasireiškė ieškovo kaltė šioje situacijoje dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Nors ieškovas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais nesutinka, apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams. Taip pat pažymi, jog ieškovo kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo ir atsakovams atsiradusių nuostolių pasireiškė dar ir tuo, jog ieškovas nepagrįstai ilgai, t. y. daugiau nei 8 metus, laukė ginčo sandėlio ir žemės sklypo paskirties pakeitimo, nors iš byloje esančio Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2010 m. sausio 11 d. rašto (1 t., b. l. 96) matyti, jog jau 2010 m. buvo pasisakyta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys neišduos specialiųjų planavimo sąlygų žemės sklypui, esančiam ( - ), 0,1500 ha, detaliajam planui rengti, planavimo tikslai ir uždaviniai bei numatoma veikla – „nustatyti naudojimo būdą – rekreacinės teritorijos, pobūdį – ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos, esamo pastato rekonstravimas į poilsio statinį“. Teisėjų kolegijos vertinimu, elgdamasis sąžiningai prieš priešingą sutarties šalį, po 2008 m. spalio 31 d., kai nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovas galėjo pasinaudoti CK 6.165 straipsnio 5 dalimi bei preliminariosios sutarties 6.1 punktu ir laikyti preliminariąją sutartį pasibaigusia bei prašyti pirminės padėties, buvusios iki preliminariosios sutarties pasirašymo, atkūrimo, t. y. avanso grąžinimo. Tačiau ieškovas daugiau nei 8 metus atidėliojo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymą, tokiu būdu suteikdamas atsakovams pagrįstų lūkesčių tikėtis, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis vis dėlto bus sudaryta, dėl to atsakovai tiek metų ginčo turto neperleido kitiems asmenims. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, pripažįsta, kad dėl savo neveikimo ieškovas taip pat yra kaltas dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis, todėl šioje situacijoje ieškovas prarado teisę remtis preliminariosios sutarties 6.1 punkto sąlyga, leidžiančia, kaip ieškovas teigia savo apeliaciniame skunde, šalims sugrįžti į pirminę padėtį, kuri buvo iki preliminariosios sutarties pasirašymo.
  14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat išsamiai aptarė, kokiu būdu pasireiškė atsakovų kaltė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Nors atsakovai apeliaciniame skunde su teismo motyvais ir išvadomis nesutinka, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams. Taip pat pažymi, jog nors atsakovai nuolatos bendravo su liudytoju V. S. ir jis juos informuodavo apie kliūtis keičiant ginčo pastato ir žemės sklypo paskirtį, tačiau atsakovai suėjus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo terminui ir po to, suprasdami, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nebus sudaryta, nes neįvykdyta pagrindinė sąlyga – nepakeista ginčo sandėlio ir žemės sklypo paskirtis, o tai pagal jų pačių 2008 m. liepos 31 d. išduotą įgaliojimą (1 t., b. l. 173–174) turėjo padaryti V. S., ir toliau pasyviai laukė daugiau nei 8 metus, visiškai negindami savo intereso sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir parduoti ginčo turtą. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, pripažįsta, kad dėl tokio savo neveikimo atsakovai taip pat yra kalti dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis
  15. CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.
  16. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti jam perduotais pinigais ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2011). Tačiau taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad preliminariosios sutarties pažeidimo santykius reglamentuoja CK 6.165 straipsnio 4 dalis, o teismas, taikydamas nurodytą teisės normą, vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais. Dėl šių priežasčių avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos tik tais atvejais, kai iš preliminariosios sutarties turinio negalima daryti išvados apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Jeigu preliminariojoje sutartyje tokia sankcija pirkėjui yra nustatoma, reikalavimas grąžinti sumokėtą avansą negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas. Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo (vengimo) sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti: 1) ar sutartyje buvo numatyta tokia sankcija pirkėjui, 2) ar buvo pagrįstas atsisakymas (vengimas) sudaryti pagrindinę sutartį ar ne ir 3) dėl kieno kaltės pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016).
  17. Atsakomybės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo klausimą šalys buvo aptarusios preliminariosios sutarties 5 punkte, kuriame atsakomybė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo numatyta tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Preliminariosios sutarties (1 t., b. l. 6–10) 5.1 ir 5.2 punktai reglamentuoja nuostolių atlyginimą, jeigu viena arba kita šalis neįvykdė ar netinkamai vykdė preliminariojoje sutartyje jiems nustatytus įpareigojimus arba kai nepagrįstai vengė arba atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi nesudaryta dėl pirkėjo (ieškovo) kaltės, pastarasis privalėtų sumokėti pardavėjui (atsakovams) 100 000 Lt (tai atitinka 28 962 Eur) baudą (įskaitant avansą). Šalys buvo aptarusios, jog tai atitiktų iš anksto šalių įvertintus minimalius pardavėjo nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo atveju, jeigu pagrindinė sutartis būtų buvusi nesudaryta dėl pardavėjo (atsakovų) kaltės, pastarasis privalėtų grąžinti pirkėjui (ieškovui) avansą bei sumokėti 100 000 Lt (tai atitinka 28 962 Eur) baudą, kurios dydis atitiktų iš anksto šalių įvertintus minimalius pirkėjo nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis.
  18. Remiantis aptartomis preliminariosios sutarties sąlygomis, ieškovas turėtų teisę atgauti visą avansą tuo atveju, jeigu nebūtų jo kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta tik ieškovo kaltė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo ir nebūtų nustatyta atsakovų kaltė, atsakovai turėtų teisę visą avansą laikyti savo minimaliais nuostoliais. Tačiau šiuo atveju nustatyta abiejų šalių kaltė dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog esant abiejų šalių kaltei, yra pagrindas ieškovui priteisti pusę jo sumokėto avanso, t. y. 6 950,88 Eur, o likusią 6 950,88 Eur ieškovo sumokėto avanso dalį laikyti atsakovų minimaliais nuostoliais dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis.
  19. Atsakovų teigimu, dėl ieškovo kaltės beveik 9 metus neatlygintinai naudojusis nuvertėjo jų turtas. Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais 2017 m. spalio 12 ir 31 d. teismo posėdžiuose taip pat nustatyta, jog ginčo turtu po preliminariosios sutarties pasirašymo rūpinosi ieškovo tėvas, jis vežė gruntą, tvarkė keliuką, buvo gavęs leidimą iškirsti krūmus, taip pat gavo administracinę nuobaudą už tai, kad vykdė darbus be leidimo. Kita vertus, ieškovas teisus teigdamas, jog pagal preliminariosios sutarties sąlygas ginčo turtu iki pagrindinės sutarties sudarymo privalėjo rūpintis atsakovai (preliminariosios sutarties 1.2, 4.2.1, 4.2.4 punktai). Todėl atsakovai, būdami įsipareigoję pagal preliminariąją sutartį rūpintis ginčo turtu, matydami, jog pagal žodinį šalių susitarimą nei ieškovas, nei jo tėvas ginčo turtu nesirūpina, ginčo turto atžvilgiu privalėjo įgyvendinti savo, kaip savininkų, pareigas. Nevykdydami šių pareigų, turi prisiimti ir neigiamas pasekmes, susijusias su tuo, jog ginčo objektas buvo apleistas, sandėlio viduje ir aplink pradėjo augti medžiai, sandėlis yra avarinės būklės (Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita, 1 t., b. l. 113–141).
  20. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus šalių elgesį nagrinėjamoje situacijoje, prisiimtas pareigas ir jų nevykdymą, bandymą sutartimi prisiimtas savo pareigas perkelti kitai šaliai, siekimą išvengti bet kokios atsakomybės, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamu atveju nustatyti abiejų šalių kaltę dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo ir lygiomis dalimis šalims padalyti avansą yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas.
  21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
  22. Kiti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas konstatuoja, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindų jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentų pagrindu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  23. Apeliacinius skundus atmetus, apeliantų, t. y. tiek ieškovo, tiek atsakovų, turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jiems neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

16ieškovo E. S. bei atsakovų G. V. ir G. V. apeliacinius skundus atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai