Byla A-756-875-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja), sekretoriaujant Indrei Mikaitei, dalyvaujant atsakovui A. S. , atsakovo atstovui advokatui Laimučiui Jankauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovui A. S. , trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nesumokėto mokesčio ir baudų priteisimo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą (T. 1, b. l. 5-7) prašydamas iš atsakovo A. S. priteisti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 1 982 270,64 Lt (tiksli suma 1 982 135,64 Lt) nesumokėto pajamų mokesčio ir priskaičiuotų baudų už laikotarpį nuo 1991 m. spalio mėnesio iki 1993 m. vasario mėnesio.

6Pareiškėjas paaiškino, kad 1995 m. baudžiamojoje byloje buvo atlikta papildoma ekonominė ekspertizė, kurios metu buvo nustatytas galutinis nesumokėto mokesčio ir priskaičiuotų baudų dydis. Visi įmanomi įrodymai yra surinkti ir pateikti baudžiamojoje byloje. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovo įmonė minimu laikotarpiu vykdė veiklą, tačiau mokesčių nemokėjo, pajamų deklaracijų neteikė, nors pagal tuo metu galiojančius įstatymus mokesčius mokėti buvo privaloma. Baudžiamojoje byloje esančių ekspertizių aktų išvados nenuginčytos. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 32 straipsniu (su pakeitimais ir papildymais) iš atsakovo A. S. turėtų būti išieškoma visa nedeklaruotų pajamų (660 711,88 Lt) suma ir dvigubo dydžio bauda - viso turi būti priteista Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 1 982 135,64 Lt. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) dvigubo dydžio baudų nenumato. Tai lengvina atsakovo teisinę padėtį, todėl priteisti dvigubo dydžio baudą netikslinga. Pareiškėjo manymu, iš atsakovo A. S. būtų tikslinga priteisti 660 711,88 Lt - t. y. visas gautas pajamas, kurioms gauti išlaidas patvirtinančių dokumentų nėra.

7Atsakovas A. S. atsiliepimu į prašymą (T. 1, b. l. 143) prašė prašymą atmesti.

8Atsakovas paaiškino, kad prašyme minimu laikotarpiu atsakovas nemokėjo mokesčių ir apie tai paskelbė viešai. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad mokesčius valstybei jis privalėjo mokėti, tačiau nesutinka su paskaičiuota mokesčio suma. Realiai nesumokėto mokesčio dydis turėtų būti apie 25 000 Lt, todėl tokio dydžio sumą jis sutinka sumokėti į valstybės biudžetą. Paskaičiuojant nesumokėto mokesčio dydį, visos įmonės įplaukos buvo įvardintos pajamomis. Tai neteisinga, kadangi šioms pajamoms gauti realiai buvo turėta nemažai išlaidų. Buvo paimtos paskolos, kurios vėliau buvo grąžintos, tačiau tai vis tiek buvo skaičiuojama kaip įmonės pajamos. Visi išlaidas patvirtinantys dokumentai dingo, todėl atsakovas negalėjo jų pateikti teismui. Taip pat ir šiuo metu jis neturi jokių išlaidas patvirtinančių dokumentų. Be to, įstatymai, sunkinantys atsakovo teisinę padėtį, buvo pritaikyti atgaline data. Atsakomybė už deklaracijų nepateikimą atsirado tik 1992 m. vasario 6 d., tačiau ji buvo taikoma atgal.

9Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į prašymą (T. 1, b. l. 133-134) prašė jį patenkinti. Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjo prašymas yra pagrįstas. Prašoma išieškoti suma pagrįstai paskaičiuota remiantis atliktų ekspertizių išvadų pagrindu ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Šiuo metu galiojantys mokesčių įstatymai dvigubo dydžio baudų nenumato. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, atsakomybę švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią ir dvigubo dydžio baudą priteisti netikslinga.

10II.

11Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (T. 2, b. l. 113-119) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo A. S. 302 690,97 Lt (tris šimtus du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt litų 97 centus) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai nesumokėtų mokesčių.

12Teismas nustatė, kad A. S. individuali įmonė - tarptautinė korporacija buvo įregistruota 1991 m. sausio 28 d. Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 119. Įmonės rūšis įvardinta kaip individuali (personalinė) įmonė. Įmonės veiklos pobūdis - marketingo ir vadybos paslaugos. 1992 m. balandžio 1 d. verslo pobūdis papildytas veiklos sritimis - gamyba, paslaugos, prekyba. Teismas nurodė, kad iš proceso dalyvių paaiškinimų, administracinės bylos dokumentų duomenų, taip pat prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-731/2004 duomenų matyti, jog A. S. individuali įmonė - tarptautinė korporacija ,,Tomas“ gaunamas pajamas deklaravo ir mokesčius mokėjo tik iki 1991 m. IV ketvirčio pradžios, nors realiai veiklą vykdė iki 1993 m. II ketvirčio (konkrečiai iki 1993 m. vasario 26 d.). Nagrinėjant baudžiamąją bylą, 1994 m. buvo atlikta teismo ekonominė ekspertizė (baudžiamoji byla T. 13, b. l. 12-42). Teismas, įvertinęs teismo ekonominės ekspertizės akto ir jo priedų duomenis, nustatė, kad A. S. individuali įmonė, vykdydama veiklą nuo 1991 m. spalio mėnesio iki 1993 m. vasario 26 d., turėjo piniginių įplaukų (pajamų). Teismas, apibendrindamas 1994 m. gegužės 18 d. ekonominės ekspertizės akto duomenis, juos išdėstė taip: 1991 m. IV ketvirtyje atsakovas turėjo 21 469 113 rub. arba 214 691,13 Lt įplaukų, 1992 m. I ketvirtyje turėjo 24 877 115 rub. arba 248 771,15 Lt įplaukų, 1992 m. II ketvirtyje turėjo 834 899 rub. arba 8 348,99 Lt įplaukų, 1992 m. III ketvirtyje turėjo 83 881 rub. arba 838,81 Lt įplaukų, 1992 m. IV ketvirtyje turėjo 80 370 rub. arba 803,70 Lt įplaukų, 1993 m. I ketvirtyje turėjo 36 182 talonus arba 361,82 Lt įplaukų. 1995 m., toliau tiriant baudžiamąją bylą, buvo paskirta papildoma teismo ekonominė ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės instituto

131995 m. liepos 20 d. ekspertizės atlikimo metu (ekspertizės akto Nr. 11-1913, baudžiamoji byla T. 14, b. l. 163-192) dokumentinio patikrinimo ir palyginimo tyrimo metodais buvo ištirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų papildomai pateikti A. S. individualios įmonės - tarptautinės korporacijos „Tomas“ dokumentai (mokėjimo pavedimai, mokėjimo reikalavimai, memorialiniai orderiai, Žemės ūkio banko Kauno skyriuje esančios atsiskaitomosios sąskaitos Nr. 468210 išrašai, taip pat papildomai 1992 m. krovinio deklaracijos, Muitinės departamento duomenys apie užsienio prekybos operacijas, Lenkijos ribotos atsakomybės gamybos - prekybos aptarnavimo bendrovės „Vaga“ patikrinimo medžiaga, atsiskaitymo dokumentai tarp bendrovės „Vaga“ ir atsakovo vadovaujamos tarptautinės korporacijos „Tomas“, Lenkijos Respublikos bendrovės „Agricoop – Unimer“ patikrinimo medžiaga, važtaraščiai). Šiuos dokumentus ištyrus, taip pat įvertinus kartu su 1994 m. gegužės 18 d. ekspertizės akto Nr. 11-852 duomenimis, buvo nustatyta, kad tarptautinė korporacija „Tomas“ 1992 m. vykdė ir užsienio prekybos operacijas bei gavo pajamas. Nustatyta, kad atsakovo individuali įmonė 1991 m. IV ketvirčio - 1993 metų I ketvirtyje turėjo 660 711,88 Lt įplaukų. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi tuo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsniu (nuo 1991-07-01 galiojusi įstatymo redakcija), 26 straipsniu (su pakeitimais ir papildymais), 30 straipsniu. Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nuo 1991 m. IV ketvirčio iki 1993 m. I ketvirčio pabaigos mokesčių deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai sąmoningai buvo neteikiamos, įmonės pajamų atsakovas tyčia nedeklaravo ir jokių mokesčių į valstybės biudžetą nemokėjo. Kadangi ekspertams ekonominių ekspertizių atlikimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo surasti bei pateikti teismui jokie A. S. individualios įmonės tarptautinės korporacijos „Tomas“ 1991 m. IV - 1993 m. I ketvirtyje gautoms pajamoms išlaidas pateisinantys dokumentai (kasos pajamų ir išlaidų orderiai, sąskaitos - faktūros, sutartys ir pan.), todėl teismas konstatavo, jog gautos įmonės piniginės įplaukos 660 711,88 Lt turi būti prilyginamos bendrosioms individualios įmonės pajamoms (Įstatymo 26 str.). Teismas pažymėjo, kad teismo ekonominių ekspertizių atlikimo metu buvo nustatyta, jog dalyje ekspertiniam tyrimui pateiktų banko dokumentų (mokėjimo pavedimuose bei memorialiniuose orderiuose) yra duomenų, kad atsakovo įmonei minėtu laikotarpiu buvo išduodamos paskolos (nustatyta 22 669,10 Lt įplaukų suma). Kadangi nebuvo surastos ir bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateiktos nei paskolų sutartys, nei duomenys (dokumentai) apie paskolų grąžinimą, konkrečias grąžintas sumas, sumokėtas palūkanas (procentus), 22 696,10 Lt įplaukų sumą teismas taip pat vertino kaip atsakovo įmonės pajamas (1992 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro išaiškinimas Nr. 03-30). Atsakovas irgi teismui nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kad jis turėjo kokių nors išlaidų visoms anksčiau paminėtoms įplaukoms (pajamoms) gauti. Sankcijų (baudų) taikymo atžvilgiu teismas vadovavosi visuotinai priimta teisės teorijos nuostata, kad atsakomybę švelninantis ar kitaip asmens teisinę padėtį lengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią - t. y. taikomas iki šio įstatymo atsiradusiems teisiniams santykiams (MAĮ 142 str.). Šiuo metu galiojančio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, taip pat MAĮ tokio pobūdžio sankcijų kaip dvigubo dydžio bauda nenumato (MAĮ 95 str., 139 str.). Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, jog iš atsakovo tikslinga išieškoti tik gautas pajamas, kurioms gauti turėtoms išlaidoms įrodyti teismui nebuvo pateikti dokumentai. Teismas nustatė, kad nuo 1991 m. IV ketvirčio A. S. visiškai nepildė ir neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų deklaracijų. Už tokio pobūdžio mokestinį pažeidimą Įstatymo 32 straipsnio redakcijoje iki 1992 m. vasario 6 d. mokesčio mokėtojui jokia atsakomybė (sankcijos) nebuvo numatyta, todėl šioje dalyje teismas atsakovo A. S. atžvilgiu pareiškėjo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (358 020,91 Lt sumai). Teismas pažymėjo, kad 1992 m. vasario 6 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 32 straipsnio redakcija. Šioje Įstatymo 32 straipsnio redakcijoje jau buvo numatyta atsakomybė ir už pajamų deklaracijos nepateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Nuo 1992 m. vasario 3 d. iki 1993 m. vasario 26 d. atsakovo A. S. individuali įmonė gavo 302 690,97 Lt pajamų (baudžiamoji byla T. 14, b. l. 177 - 184), šiuo laikotarpiu atsakovas mokesčių inspekcijai pajamų deklaracijų tyčia (sąmoningai) neteikė, apie tai viešai skelbdamas visuomenei, todėl ši individualios įmonės gautų pajamų suma turi būti priteista iš atsakovo valstybės (konkrečiai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos) naudai. Teismas nurodė, kad šiuo metu galiojančio MAĮ 3 straipsnio 5 dalis numato, kad visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ir neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Nagrinėjamojoje byloje teismas nesivadovavo 1992 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Nr. 1-2281 nuostatomis. Minėtas nutarimas nustatė, kad 1992 m. vasario 6 d. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 32 straipsnio redakcija turi būti taikoma atgal - t. y. nuo 1992 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, kad tokia nutarimo nuostata akivaizdžiai prieštarauja teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principams, įstatymo galiojimo laike teisės institutui bei akivaizdžiai sunkina atsakovo teisinę padėtį, nes mokestinės sankcijos taikomos ir už tą laikotarpį, kai įstatymas negaliojo.

14III.

15Atsakovas A. S. apeliaciniu skundu (T. 2, b. l. 128-130) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo dalį, kuria prašymas patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

161. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Mokesčius, privalomąsias įmokas reguliuojantys įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai priklauso Lietuvos viešajai teisei ir senaties termino nustatymas yra reglamentuojamas atitinkamai Mokesčių administravimo įstatyme. 2001 m. birželio 29 d. buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-394, kuriuo buvo pakeista MAĮ 29 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tais atvejais, kai po teisės pažeidimo yra priimami teisės aktai, švelninantys arba panaikinantys atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą, - jie galioja atgal. Tokios nuostatos laikosi ir Konstitucinis Teismas (1994 m. balandžio 21 d. nutarimas). Konstatuotina, kad senaties terminas mokestinės nepriemokos priverstiniam išieškojimui iš A. S. individualios įmonės suėjo per 5 metus nuo teisės į išieškojimą atsiradimo, t. y. 1992 m.

172. Kauno apygardos prokuratūra nepagrįstai ieškinio kainą grindė atliktomis ekspertizėmis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Ekspertizės iš esmės nepateikia teisingo nesumokėto mokesčio dydžio, jos padarytos nesurinkus pakankamai duomenų, taip pat neatsižvelgiant į netiesioginius įrodymus. Teismas visiškai netyrė ekspertizių pagrįstumo ir vienareikšmiškai vertino atliktas ekonomines ekspertizes kaip teisingas (kurių pagrindu nustatyta ieškinio suma), nevertino jų patikimumo (neatsižvelgė į kitus netiesioginius įrodymus, duodančius pagrindą pagrįstai abejoti mokestinės nepriemokos apskaičiavimo teisingumu). Esant abejonėms dėl ekspertizės patikimumo, buvo pagrindas skirti pakartotinę ar patikslintą ekonominę ekspertizę.

183. Baudžiamoje byloje yra duomenų, kad įmonei buvo suteikiamos paskolos, o tai reiškia, kad įmonė turėjo sąnaudų mokėdama palūkanas. Banke buvo gautos paskolos, kreditai su palūkanomis grąžinti, o kredito sutarčių atsakovui neįmanoma gauti, nes bankai pasibaigusių kreditinių santykių sutarčių nesaugojo daugiau nei 10 metų. Įmonės kreditai su palūkanomis kredito įstaigoms buvo grąžinti apie 1993 m. rudenį.

194. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra iš muitinės gauti dokumentai, netiesiogiai patvirtinantys įmonės turėtas sąnaudas. Šiuose dokumentuose yra nurodyti prekių (kompiuterinės technikos, trąšų) atkrovimai.

205. Nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad būtent tarptautinė korporacija ,,Tomas“ gavo pajamas iš Lenkijos Respublikos bendrovės ,,Agricoop – Unimer“.

216. MAĮ 71 straipsnis numato susitarimo (taikos institutą) tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčio mokėtojo dėl mokesčių bei su jais susijusių sumų dydžio, nei vienai šaliai neturint pakankamai įrodymų mokesčių apskaičiavimui pagrįsti. Susitarimo pasiekti šioje byloje nepavyko, nes pirmosios instancijos teismas nepatenkino atsakovo prašymo, pareikšto 2007 m. rugpjūčio 16 d. teismo posėdyje, atidėti bylos nagrinėjimą tikslu šalims pasiekti taikų susitarimą. Šį prašymą palaikė visi proceso dalyviai. Nepavykus pasiekti susitarimo, pareiškėjui liko pareiga įrodyti ieškinio sumos pagrįstumą, t. y. mokėtinų mokesčių dydžio įrodinėjimo (tarp jų ir turėtų sąnaudų įrodymas) našta tenka pareiškėjui, atstovaujančiam Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją. Šios pareigos pareiškėjas neįvykdė. Nenustačius išlaidų dydžio neįmanoma apskaičiuoti mokesčio dydžio.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 107 straipsnio 1 dalyje numatytas mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas, kuris, apelianto nuomone, skaičiuotinas nuo 1992 metų, t. y. nuo priverstinio išieškojimo teisės atsiradimo.

26Pažymėtina, kad kaip ir nurodo apeliantas, Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimai, numatantys mokesčio priverstinio išieškojimo senatį, įsigaliojo nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (2001 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-394 41 str. 1 d.), tačiau nei minėtame, nei kuriame nors kitame įstatyme įstatymų leidėjas nenumatė minėtos nuostatos retroaktyvaus taikymo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iki 2001 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-394 įsigaliojimo apskaičiuotų ir nesumokėtų mokesčių išieškojimo senaties terminai turi būti skaičiuojami nuo šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. (2003 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-976/2004).

27Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad ,,mokesčio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Ši taisyklė taikoma ir priskaičiuotiems delspinigiams, baudoms, palūkanoms pagal mokestinės paskolos sutartis. Mokesčio išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.“

28Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija) 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad patikrinimo metu mokesčio administratoriaus nustatytos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų, o baudos – šio įstatymo 52 straipsnyje nustatytais terminais. Skaičiuojama nuo tos dienos, kurią mokesčio mokėtojui buvo įteiktas mokesčio administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Įstatymo 31 straipsnis nustatė, kad mokesčio administratorius įgyja teisę išieškoti mokesčius, delspinigius, baudas ir kitas įmokas iš mokesčio mokėtojo turto, į kurį pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą gali būti nukreiptas išieškojimas, jeigu mokesčio mokėtojas laiku nesumoka mokesčio, delspinigių, baudų ir kitų įmokų, nurodytų mokesčio administratoriaus raginime arba mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) per 20 dienų po mokesčio įstatyme nustatyto deklaruojamo mokesčio sumokėjimo termino pasibaigimo nesumoka mokesčio sumos bei su juo susijusių delspinigių.

29Sistemiškai analizuojant minėtas nuostatas bei atsižvelgiant į tai, kad mokesčio išieškojimo procedūra yra sietina su priverstiniais mokesčių administratoriaus veiksmais mokesčio mokėtojo atžvilgiu, darytina išvada, jog mokesčio išieškojimo senaties pradžios momentas yra siejamas su teisės mokesčių administratoriui priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimu.

30Kartu paminėtina, kad įgyvendindama Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pavedimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė Mokesčių išieškojimo senaties termino eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindus, kuriuos patvirtino 2001 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1182. Šio poįstatyminio akto 3 punkte iš esmės buvo nustatyta, kad mokesčių išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti tą dieną, kai mokesčio administratorius įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką.

31Analogiškas minėto termino pradžios momentas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad „mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos“.

32Tiek 2001 m. rugsėjo 1 d. galiojęs, tiek šiuo metu galiojantis Mokesčių administravimo įstatymas mokesčio administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pradžios momentą (ir kartu – mokesčio išieškojimo senaties termino pradžią) sieja su mokestinio patikrinimo atlikimu ir raginimo geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką nevykdymu. Tačiau nagrinėjamu atveju minėti veiksmai nebuvo atlikti – į teismą, prašydamas išieškoti mokestinę nepriemoką trečiojo suinteresuoto asmens naudai, kreipėsi prokuroras gindamas valstybės interesą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p.). Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog mokesčių administratorius teisę į priverstinį mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimą įgytų tik įsiteisėjus atitinkamam teismo sprendimui.

33Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju mokesčio išieškojimo senaties terminas nėra pasibaigęs, todėl apelianto teiginiai šioje dalyje yra atmestini kaip nepagrįsti.

34V.

35Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas iš atsakovo A. S. priteisti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai visą nedeklaruotų pajamų (660 711,88 Lt), gautų laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., sumą.

36Kauno apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į iki 1992 m. vasario 6 d. galiojusios Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo redakcijos 32 straipsnį, kuriame mokesčio mokėtojui sankcija buvo numatyta tik už klaidingų duomenų deklaracijoje pateikimą, ir į tai, kad nuo 1991 metų IV ketvirčio A. S. visiškai nepildė ir neteikė valstybinei mokesčių inspekcijai pajamų deklaracijų, atmetė pareiškėjo ieškinį dalyje dėl nedeklaruotų pajamų (358 020,91 Lt sumai) už laikotarpį nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 1992 m. vasario 3 d.

37Atsakovas apeliaciniu skundu skundžia Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria jam buvo priteista sumokėti laikotarpiu nuo 1992 m. vasario 3 d. iki 1993 m. kovo 31 d. gautų ir nedeklaruotų pajamų dydžio suma (iš viso 302 690,97 Lt) trečiojo suinteresuoto asmens naudai. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais pirmosios instancijos teismo sprendimo neapskundė.

38Pirmosios instancijos teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1992 m. vasario 6 d. įstatymo Nr. I-2280 redakcija) 32 straipsniu, kuris Nustatė „jei valstybinei mokesčių inspekcijai nepateiktos pajamų deklaracijos, ne ginčo tvarka išieškoma visa nedeklaruotų pajamų suma ir dvigubo šios sumos dydžio bauda; jei pateiktose pajamų deklaracijose nurodytos mažesnės apmokestinamosios pajamos, ne ginčo tvarka išieškoma sumažintų apmokestinamųjų pajamų suma ir dvigubo šios sumos dydžio bauda“.

391993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-211 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 32 straipsnis buvo pakeistas ir jo pirmoji dalis išdėstyta taip: „Jeigu valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikta pajamų deklaracija arba pateiktoje deklaracijoje nurodytos ne visos gautos pajamos, iš įmonės išieškoma nuo nedeklaruotų pajamų, neatsižvelgiant į išlaidas, apskaičiuota neteikiant šio įstatymo nustatytų lengvatų pajamų mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda.“

40Kaip matyti iš šios nuostatos, įstatymų leidėjas sušvelnino mokesčių mokėtojo atsakomybę už deklaracijų nepateikimą, t. y. numatė ne visų nedeklaruotų pajamų, bet mokestinės nepriemokos išieškojimą. Kartu su minėto įstatymo pakeitimais, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė 1993 m. liepos 15 d. nutarimą Nr. I-235 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ taikymo“, kurio 1 punkto 3 papunktyje nustatė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ „straipsniai, reglamentuojantys ekonomines sankcijas, taikomi pažeidimams, išaiškintiems įsigaliojus įstatymui <...>.“

41Atsižvelgiant į tai, kad apmokestinimas (nedeklaruotų ar deklaracijoje sumažintų pajamų apmokestinimo taisyklės) nėra susijęs su mokesčio mokėtojo baudžiamąja ar administracine atsakomybe, darytina išvada, kad išimtis iš principo, jog paskelbti įstatymai galioja tik į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit), nagrinėjamu atveju, galėtų būti taikoma tik konstatavus, jog atsakovo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai buvo „išaiškinti“ įsigaliojus minėtiems pakeitimams.

42Kadangi Lietuvių kalbos žodyne žodis „išaiškinti“ yra apibrėžiamas kaip „padaryti visai aišku“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija vertina, jog minėtoje nuostatoje vartojama sąvoka „išaiškinti“ siejama su aplinkybe, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog yra padarytas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo pažeidimas.

43Įvertinus byloje esančią medžiagą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog buvo padarytas mokesčių įstatymo pažeidimas, surinkta atlikus papildomą ekonominę ekspertizę ir surašius 1995 m. liepos 20 d. ekspertizės aktą Nr. II-1913 (I tomas, b. l. 53–66), t. y. jau įsigaliojus 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymui Nr. I-211 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo pakeitimo ir papildymo“.

44Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1993 m. liepos 21 d. įstatymo Nr. I-211 redakcija) 32 straipsnio 1 dalis, numatanti mokestinės nepriemokos, neatsižvelgiant į išlaidas, išieškojimą, o ne Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1992 m. vasario 6 d. įstatymo Nr. I-2280 redakcija) 32 straipsnis, numatantis nedeklaruotos pajamų sumos išieškojimą.

45VI.

46Ginčo laikotarpiu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numatė 24 procentų dydžio pajamų mokesčio tarifą, taikytiną juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių apmokestinamosioms pajamoms. Šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „apmokestinamosios pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius dokumentais patvirtintas išlaidas toms pajamoms gauti“.

47Atsižvelgiant į šias nuostatas, konstatuotina, jog siekiant nustatyti atsakovo mokestinę nepriemoką, būtina nustatyti apmokestinamųjų pajamų dydį.

48Šiuo atžvilgiu pirmiausia paminėtina, kad apeliantas nesutinka su apskaičiuotų pajamų, gautų laikotarpiu nuo 1991 m. spalio 1 d. iki 1993 m. kovo 31 d., dydžiu, kuris buvo apskaičiuotas įstatymų nustatyta tvarka teismo ekspertui atlikus ekspertizę. Tačiau savo abejonių dėl ekspertizės akte pateiktų išvadų teisingumo, apeliantas nekonkretizuoja, nenurodo aplinkybių, kuriomis grindžia savo abejones bei nepateikia jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių teismui pagrįstai abejoti atliktos ekspertizės teisingumu, todėl atsakovo teiginiai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

49Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas nesutinka su nustatyta bendrųjų įplaukų suma, nurodydamas, jog baudžiamoje byloje yra duomenų, kad įmonei buvo suteikiamos paskolos, be to nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad būtent Tarptautinė korporacija ,,Tomas“ gavo pajamas iš Lenkijos Respublikos bendrovės ,,Agricoop – Unimer“.

50Vertinant A. S. argumentus dėl jo įmonei suteiktų paskolų, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į jau minėtą ekspertizės aktą bei jo 7 priedą (Baudžiamosios bylos 14 tomas, b. l. 191), kuriuose nurodoma, kad yra duomenų apie tai, jog buvo suteikta ar buvo grąžinta paskolų už 22 669,10 Lt. Kaip matyti iš ekspertizės akte (I tomas, b. l. 59) pateikiamos informacijos, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, gautos ir grąžintos paskolos nebuvo įtraukiamos į ūkinės-komercinės veiklos pajamas, tačiau nagrinėjamu atveju minėti duomenys buvo surinkti atsižvelgiant į banko dokumentus (mokėjimo pavedimus ir memorialinius orderius). Jie patvirtina, kad į Tarptautinės korporacijos „Tomas“ sąskaitą buvo pervestos lėšos, tačiau be papildomų dokumentų (pvz., paskolos sutarčių), jie nepatvirtina, kad jos buvo pervedamos grąžinant ar suteikiant paskolą. Vien mokėjimo pavedime nurodoma mokėjimo paskirtis negali būti pripažintas savarankišku pagrindu konstatuoti, kad pervedamos lėšos yra skirtos paskoloms grąžinti (suteikti, gauti), todėl nesant papildomų dokumentų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėtas lėšas pajamomis, įskaitomomis į ūkinės–komercinės veiklos pajamas.

51Apelianto teiginiai, jog nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad būtent Tarptautinė korporacija „Tomas“ gavo pajamų iš Lenkijos Respublikos bendrovės „Agricoop – Unimer“, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos 14 tome esančio Ribotos atsakomybės bendrovės „Agricoop – Unimer“, veiklos patikrinimo protokolo (b. l. 118-121) bei prie jo pridėtų dokumentų, o ypač mokėjimo pavedimo (b. l. 142), būtent A. S. įmonei minėta Lenkijos bendrovė pervedė lėšas.

52Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo mažinti ekonominės ekspertizės akte apskaičiuoto Tarptautinės korporacijos „Tomas“ ūkinės–komercinės veiklos pajamų dydžio.

53Kaip jau minėta, laikotarpiu, kada atsakovas nedeklaravo pajamų ir nemokėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio galiojęs Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 26 straipsnis nustatė, kad „apmokestinamosios pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius dokumentais patvirtintas išlaidas toms įplaukoms gauti“, t. y. apmokestinamosios pajamos, nuo kurių mokesčių mokėtojas privalėjo į valstybės biudžetą mokėti 24 proc. dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį, galėjo būti sumažinamos patirtomis išlaidomis.

54Iš paminėtos nuostatos turinio yra aiškiai matyti, jog apmokestinamąsias pajamas mokesčių mokėtojas galėjo sumažinti tik tokiomis išlaidomis, kurioms pagrįsti turi atitinkamus dokumentus. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių turėtas išlaidas.

55Laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 564 „Dėl buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės organizavimo“ 1.2 punktu, įmonėse buhalterinė apskaita privalėjo būti „organizuota taip, kad būtų teikiama laiku ir tiksli informacija valstybinei statistikai, mokesčius apskaičiuojančioms tarnyboms, savininkams, kreditoriams, komercinės veiklos partneriams ir garantuojamas ūkiniams komerciniams sandoriams juridinis pagrindas“. Įgyvendindamas šią pareigą, apeliantas, siekdamas pasinaudoti tuo metu galiojusiame Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme jam įstatymų leidėjo suteikta teise sumažinti apmokestinamąsias pajamas sumai, lygiai patirtoms išlaidoms, privalėjo vesti tokių išlaidų apskaitą bei išsaugoti šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

56Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad galima būtų daryti pagrįstą išvadą apie tai, jog konkretus dokumentas patvirtina konkrečias išlaidas, būtina, kad tokiame dokumente (atskirai ar kartu su keliais dokumentais) atsispindėtų realiai įvykusi ūkinė operacija, jos dalyviai, konkreti paskirtis ir išlaidų suma (sąskaita, mokėjimo pavedimas, sutartis, kasos išlaidų čekis (orderis) ir pan.). Priešingas vertinimas ne tik neatspindėtų įstatymų leidėjo tikslo, jog mokesčių mokėtojas apmokestinamąsias pajamas galėtų sumažinti tik realiai toms pajamoms gauti patirtomis išlaidomis, bet ir sudarytų prielaidas mokesčių mokėtojams išvengti pareigos mokėti mokesčius.

57Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovui nepateikus turėtas išlaidas patvirtinančių ir minėtus reikalavimus atitinkančių dokumentų, apmokestinamosiomis pajamomis laikytinos visos Tarptautinės korporacijos „Tomas“ gautos ūkinės–komercinės veiklos pajamos.

58Be to, nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinoje Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1993 m. liepos 21 d. įstatymo Nr. I-211 redakcija) 32 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad „išieškoma nuo nedeklaruotų pajamų, neatsižvelgiant į išlaidas, apskaičiuota neteikiant šio įstatymo nustatytų lengvatų pajamų mokesčio suma“, t. y. mokestinė nepriemoka apskaičiuojama neatsižvelgiant į turėtas išlaidas.

59VII.

60Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovas A. S. privalo sumokėti mokestinę nepriemoką – fizinių asmenų pajamų mokestį, kuri yra lygi 24 procentams Tarptautinės korporacijos „Tomas“ apmokestinamųjų pajamų (Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (1993 m. liepos 21 d. įstatymo Nr. I-211 redakcija) 32 straipsnio 1 dalis).

61Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas, kuriuo iš atsakovo priteista 302 690, 97 Lt gautų pajamų, keistinas, šias gautas pajamas apmokestinant 24 procentų fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifu. Iš atsakovo A. S. , trečiojo suinteresuoto asmens naudai priteistina 72 645,83 Lt (septyniasdešimt du tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt penki litai 83 ct) fizinių asmenų pajamų mokesčio (302 690,97 Lt x 24% = 72 645,83 Lt).

62Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

63Atsakovo A. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

64Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą pakeisti: iš atsakovo A. S. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteistą nesumokėtų mokesčių sumą sumažinti iki 72 645,83 Lt (septyniasdešimt dviejų tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt penkių litų, aštuoniasdešimt trijų centų).

65Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir... 6. Pareiškėjas paaiškino, kad 1995 m. baudžiamojoje byloje buvo atlikta... 7. Atsakovas A. S. atsiliepimu į prašymą (T. 1, b. l. 143)... 8. Atsakovas paaiškino, kad prašyme minimu laikotarpiu atsakovas nemokėjo... 9. Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių... 10. II.... 11. Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu (T.... 12. Teismas nustatė, kad A. S. individuali įmonė -... 13. 1995 m. liepos 20 d. ekspertizės atlikimo metu (ekspertizės akto Nr. 11-1913,... 14. III.... 15. Atsakovas A. S. apeliaciniu skundu (T. 2, b. l. 128-130)... 16. 1. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Mokesčius, privalomąsias... 17. 2. Kauno apygardos prokuratūra nepagrįstai ieškinio kainą grindė... 18. 3. Baudžiamoje byloje yra duomenų, kad įmonei buvo suteikiamos paskolos, o... 19. 4. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra iš muitinės gauti dokumentai,... 20. 5. Nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad būtent tarptautinė korporacija... 21. 6. MAĮ 71 straipsnis numato susitarimo (taikos institutą) tarp mokesčių... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 25. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti... 26. Pažymėtina, kad kaip ir nurodo apeliantas, Mokesčių administravimo... 27. Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Mokesčių administravimo įstatymo... 28. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 29. Sistemiškai analizuojant minėtas nuostatas bei atsižvelgiant į tai, kad... 30. Kartu paminėtina, kad įgyvendindama Mokesčių administravimo įstatymo 29... 31. Analogiškas minėto termino pradžios momentas yra įtvirtintas ir šiuo metu... 32. Tiek 2001 m. rugsėjo 1 d. galiojęs, tiek šiuo metu galiojantis Mokesčių... 33. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio... 34. V.... 35. Pareiškėjas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į Kauno... 36. Kauno apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į iki 1992 m. vasario... 37. Atsakovas apeliaciniu skundu skundžia Kauno apygardos administracinio teismo... 38. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime rėmėsi Lietuvos Respublikos... 39. 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-211 „Dėl Lietuvos... 40. Kaip matyti iš šios nuostatos, įstatymų leidėjas sušvelnino mokesčių... 41. Atsižvelgiant į tai, kad apmokestinimas (nedeklaruotų ar deklaracijoje... 42. Kadangi Lietuvių kalbos žodyne žodis „išaiškinti“ yra apibrėžiamas... 43. Įvertinus byloje esančią medžiagą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju... 44. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio... 45. VI.... 46. Ginčo laikotarpiu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 24... 47. Atsižvelgiant į šias nuostatas, konstatuotina, jog siekiant nustatyti... 48. Šiuo atžvilgiu pirmiausia paminėtina, kad apeliantas nesutinka su... 49. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovas nesutinka su nustatyta bendrųjų... 50. Vertinant A. S. argumentus dėl jo įmonei suteiktų... 51. Apelianto teiginiai, jog nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad būtent... 52. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio... 53. Kaip jau minėta, laikotarpiu, kada atsakovas nedeklaravo pajamų ir nemokėjo... 54. Iš paminėtos nuostatos turinio yra aiškiai matyti, jog apmokestinamąsias... 55. Laikotarpiu nuo 1991 m. gruodžio 17 d. iki 1992 m. gruodžio 31 d.,... 56. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos... 57. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovui... 58. Be to, nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinoje Lietuvos Respublikos fizinių... 59. VII.... 60. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad... 61. Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas,... 62. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 63. Atsakovo A. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 64. Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą... 65. Nutartis neskundžiama....