Byla 2A-223-467/2008

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja), kolegijos teisėjų

2Virginijos Volskienės, Petro Jaržemskio, sekretoriaujant

3Gražinai Bitvinskienei, dalyvaujant ieškovei D.K.K., ieškovės atstovei

4adv. Virginijai Žukienei, atsakovo VAVA atstovei L.G., atsakovo VšĮ „Europos parkas” ir trečiojo asmens G.K. atstovui adv. Valentinui Mikelėnui, atsakovo VšĮ „Europos parkas” prezidentui ir trečiajam asmeniui G.K., atsakovo VšĮ „Europos parkas” atstovei L.K., vertėjai

5Galinai Lavrinovič,

6viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D.K.K. ir ieškovės atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D.K.K. ieškinį atsakovams VšĮ „Europos parkas”, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, VĮ Vilniaus miškų urėdijai, Utenos apskrities viršininko administracijai dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, administracinių teisės aktų panaikinimo, tretieji asmenys - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos ministerija, G.K., VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas, VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas ir Generalinė miškų urėdija.

7Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

8Ieškovė D.K.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 1998-01-20 panaudos sutartį tarp VĮ Vilniaus miškų urėdijos ir VšĮ „Europos parkas”; 2) panaikinti 1997-01-16 Vilniaus apskrities valdytojo sprendimą Nr.41-3157, taip pat panaikinti su šiuo sprendimu susijusius Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-04-22 įsakymą Nr.633-41, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos 1997-04-23 pažymėjimą, Vilniaus rajono žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos 1997-04-24 pažymą Nr.P-3961; 3) panaikinti Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažymą Nr.234 ir aktus, kurių atsiradimas susijęs su minėta pažyma – 1995-03-27 Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvadą, 1995-03-27 Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybos posėdžio protokolą Nr.1, 1996-12-05 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos išvadą, 1998-12-21 Utenos apskrities išvadą Nr.17, 1998-12-21 Utenos apskrities išvadą Nr.921 bei kitus aktus, kurių atsiradimas susijęs su Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr.234. Ieškovė nurodė, kad ji 1991-10-28 padavė prašymą Riešės agrarinės reformos tarnybai dėl tėvo B.N. nuosavybės teise iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ), turėtos 42 ha žemės, tarp jos – 3,126 ha buvo sodybos žemė, ir 82 ha miško sugrąžinimo natūra. Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3156 ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į 42 ha žemės ir 25 ha miško, grąžinant natūra 27,90 ha sklypą, kurį sudarė 2,90 ha žemės ūkio ir 25 ha miškų ūkio veiklai. Buvo patvirtintas Verkių girininkijos žemėtvarkos projektas ir Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 trečiajam asmeniui G.K. ekvivalentine natūra buvo neteisėtai grąžinta 16 ha miško, į kuriuos patenka apie 10,5 ha buvusios ieškovės tėvo B.N. valdos, o būtent: Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 7 kvartalo 25, 26, 27, 28 ir 29 sklypai, 88 kvartalo 28 ir 29 sklypai, 89 kvartalo 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, ir 11 sklypai. Pažeidimus, padarytus priimant aukščiau minėtą sprendimą, konstatavo Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2001-12-18 sprendimu bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2002-01-18 raštu. G.K. tik 1987 metais Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone, nusipirko 10 kv.m žemės, kurią vėliau pavadino sodyba, t.y. G.K. nebuvo vietinis gyventojas ir nedirbo vietos ūkio įmonėje, todėl neturėjo pirmumo teisės atsikelti ekvivalentu žemę. Dėl to Vilniaus apskrities administracijos valdytojo 1997-01-16 sprendimas Nr.41-3157 naikintinas. VĮ Vilniaus miškų urėdija 1998-01-20 panaudos sutartimi perdavė VšĮ „Europos parkas“ neatlygintinai naudotis 49 metų laikotarpiui 36,6 ha Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos miško plotą, taip pat ir ieškovės tėvui priklausiusio miško dalį - apie 30 ha. Ši panaudos sutartis buvo sudaryta, pažeidžiant imperatyvias įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatas, nes sutartį, viršydamas savo įgaliojimus, pasirašė Vilniaus miškų urėdijos urėdas, kuriam jokiais Vyriausybės nutarimais valstybinės žemės valdymo teisė nebuvo perduota. Atsižvelgiant į tai, 1998-01-20 panaudos sutartis pripažintina negaliojančia. Neteisėta yra ir Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr.234, kuri buvo tiesioginis ir pirminis pagrindas Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-16 sprendimui Nr.41-3157 priimti. Naikinant šią pažymą, atsiranda pagrindas naikinti ir 1995-03-27 Vilniaus r. Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvadą bei posėdžio protokolą Nr.1, 1996-12-05 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos išvadą, 1998-12-21 Utenos apskrities išvadas Nr.17 ir Nr.921, taip pat kitus aktus, kurių atsiradimas susijęs su ginčijama pažyma. Ieškovė nesutiko su faktu, kad jai buvo atkurta nuosavybė ( - ) viensėdyje, kai ieškovės tėvo valda buvo ( - ) kaime. Taip pat neaišku, kodėl, G.K. perkeliant ekvivalentine natūra sklypą, jis perkeltas į ieškovės tėvo turėtas valdas ( - ) k., nors G.K. turėjo žeminę kitame kaime.

9Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės reikalavimą naikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997-01-16 sprendimą Nr.41-3156 atmesti, o kitus ieškovės reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, išnagrinėjusi Nacionalinės žemės tarnybos nurodytus pažeidimus, gražinant G.K. 16 ha miško sklypą ekvivalentine natūra, iš esmės pritarė išvadoms, jog nuosavybės teisė atkurta, pažeidžiant nustatytą tvarką, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba, vertinant nuosavybės teisių į mišką atkūrimą, neatsižvelgė į tuo metu galiojusią Vyriausybės nutarimu Nr.635 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo į miško plotus ekvivalentine natūra“ patvirtintą tvarką. Vadovaujantis šios tvarkos l ir 10 punktais, G.K. preliminariniame žemės reformos žemėtvarkos projekte buvo suprojektuotas 16 ha ekvivalentine natūra gražinamas sklypas, todėl ir nebuvo imtasi veiksmų dėl Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997-01-16 sprendimo Nr.41-3157 panaikinimo. Tai neužkirto kelio ieškovei pačiai apskųsti šį sprendimą. Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-16 sprendimu Nr.4-3157 nuosavybės teisės į 16 ha miško sklypą miškų ūkio veiklai ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, ( - ) G.K. atkurtos po to, kai ieškovei buvo suformuotas maksimalus tuo metu leistinas 25 ha miško sklypas.

10Atsakovas VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimu į ieškinį prašė reikalavimą dėl panaudos sutarties nutraukimo atmesti kaip nepagrįstą, kitus ieškovės reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad CK 6.227 straipsnis numato, kas gali pareikšti ieškinį dėl sutarties negaliojimo. Ieškovei tokios teisės CK nesuteikia nei dėl absoliutaus sutarties negaliojimo, nei dėl santykinio sutarties negaliojimo, kadangi ši sutartis, esant dabartinei teisinei situacijai, t.y. galiojant LR Vyriausybės 2002-02-20 nutarimui Nr.259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“, kuriuo valstybinės reikšmės miškams buvo priskirti 7-tas ir 89-tas Verkių girininkijoje esantys miško kvartalai, ieškovės teisių ar teisėtų interesų nepažeidžia.

11Atsakovas VšĮ „Europos parkas“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VšĮ „Europos parkas“ turėjo teisę būti miško naudotoju. Ieškovės nurodytos valstybinės žemės nuomos tvarkos nuostatos negalėjo būti taikomos 1998-01-20 panaudos sutarčiai, nes pagal tuo metu galiojusį Miškų įstatymą naudotis buvo suteiktas tik miško plotas, o iki 2001-04-10 Miškų įstatymo 6 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, jog miško žemė nenuomojama. Panaudos sutartį pasirašęs Vilniaus miškų urėdijos urėdas neviršijo įgaliojimų, kadangi sutartį jis pasirašė kaip juridinio asmens VĮ Vilniaus miškų urėdijos atstovas, o ne kaip fizinis asmuo. Žemės ir miškų ūkio ministerija 1998-01-13 raštu pritarė panaudos sutarties sudarymui, o VĮ Vilniaus miškų urėdija tokiam sandoriui taip pat neprieštaravo. Panaudos sutarties pripažinimas negaliojančia visiškai neįtakos ieškovės galimybės susigrąžinti valstybės išperkamą žemę, nes tokią galimybę varžo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnis (1997-07-01 redakcija Nr.VIII-359). Ieškovė nėra tinkamas subjektas, nes neturi specialių įgalinimų ginti viešąjį interesą.

12Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė atmesti ieškovės reikalavimus dalyje dėl Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-12-21 pažymos Nr.234, 1998-12-21 Utenos apskrities išvados Nr.17, 1998-12-21 Utenos apskrities išvados Nr.921 panaikinimo. Nurodė, kad Utenos apskrities 1999-06-25 sprendimas Nr.40479-34-12240 ir Utenos apskrities viršininko administracijos 1999-06-25 įsakymo Nr.10-05-288 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Anykščių rajone“ l priedo l eilutė dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 2,19 ha žemės natūra trečiajam asmeniui G.K. ( - ) kaime yra naikintini, kadangi G. K. visą priklausančią žemę (mišką) 76,41 ha plote išsikėlė į Vilniaus apskritį.

13Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 4 d. sprendimu D.K.K. ieškinį atmetė. Teismas tyrė ir vertino ieškovės reikalavimus, atsižvelgdamas į įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ normas, poįstatyminių teisės aktų nuostatas, taip pat jų galiojimą ir taikymą atskirais laikotarpiais, taip pat atskirų norminių aktų redakcijose įtvirtintų teisių asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, apimtį, jų turinį, sprendžiant dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas nenustatė pagrindo, kuriuo ginčijama 1998-01-20 panaudos sutartis, pagal kurią VĮ Vilniaus miškų urėdija perdavė VšĮ „Europos parkas“ neatlygintinai naudotis 49 metų laikotarpiui 36,6 ha Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos miško plotą, tarp jo ir ieškovės tėvui priklausiusio apie 30 ha miško, jos sudarymo metu pažeidė ieškovės, kaip pretendentės, norinčios atkurti nuosavybę į mišką, teises. Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašo pripažinti nurodytą panaudos sutartį negaliojančia, reikalavimą grįsdama tuo, jog sutartis sudaryta, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų normas, tačiau ieškovė neginčija aplinkybės, kad sutarties sudarymo metu miško plotai, į kuriuos ieškovė pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nebuvo priskirti privatizuojamiems miškams. Ieškovė nėra ginčo panaudos sutarties šalis, ieškinio reikalavimas pareikštas neįgalioto ginti viešąjį interesą asmens (CPK 49 str.), todėl atmestinas. Teismas, išnagrinėjęs kitus ieškovės reikalavimus, nurodė, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-01-16 sprendimas Nr.41-3157 atitiko LR Vyriausybės 1992-08-25 nutarimu Nr.635 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra“ patvirtintos Nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotus ekvivalentine natūra tvarkos 1 punktą, kuriame nustatyta, jog nuosavybės teisės asmenims į miško plotus ekvivalentine natūra atkuriamos kitoje vietoje ar vietovėje pagal sudarytus atitinkamos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis nuostata, kad grąžinamas ekvivalentine natūra miškas turi būti tapačios vertės kaip ir turėtas. Tvarkos 5, 10 punktuose reglamentuota turėto miško ploto ribų nustatymo, jo vertės apskaičiavimo, taip pat miško susigrąžinimo natūra kitoje vietoje ar vietovėje tvarka, pažymint, jog tokiu atveju miško sklypai suteikiami tik po to, kai suformuojami numatyti sugrąžinti šioje vietoje gyvenantiems ar gyvenusiems savininkams jų turėti miško plotai. Teismas, atsižvelgdamas į tokį nustatytą reglamentavimą, laikė, kad G.K. ekvivalentine natūra grąžinta žemė, nepažeidžiant Tvarkos, nes ieškovei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3156 grąžintas 25 ha miško plotas pagal Vyriausybės 1991-11-15 nutarimu Nr.470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir sąlygų įgyvendinimo“ patvirtintą Tvarką (1995-12-18 nutarimo Nr.1576 redakcija) yra maksimalus. Ieškovės argumentus, kad nesilaikyta nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumo, taip pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį, teismas pripažino nepagrįstais. Įstatymo nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo eiliškumo įsigaliojo priėmus naują Žemės reformos įstatymą (1997-07-02 įstatymo Nr.VIII-370 redakcija). Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 nepažeidžiamos ieškovės teisės, todėl atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti šį ir su juo susijusius kitus administracinius teisės aktus. Teismas taip pat pripažino nepagrįstu ieškinio reikalavimą panaikinti Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymą Nr.234 ir aktus, priimtus jos pagrindu. Nurodyta pažyma buvo pagrindas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-01-16 sprendimui Nr.41-3157 priimti. Šioje pažymoje pateikti duomenys apie trečiojo asmens G.K. seneliui priklausiusią 76,41 ha žemę, tarp jos 12,75 ha miško. Teismas sprendė, kad ieškovė nepretenduoja atkurti nuosavybės teises į nurodytą nekilnojamąjį turtą, ji neturi pagrindo vertinti pažymoje pateiktų duomenų ir spręsti dėl jų pakankamumo nuosavybės teisėms G.K. atkurti. Teismui nenustačius, kad 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 buvo pažeistos ieškovės teisės, šį ieškinio reikalavimą atmetė ir nurodė, jog netenkina atsakovo VšĮ „Europos parkas“ ir trečiojo asmens G.K. prašymų taikyti ieškinio senatį šiam ieškovės reikalavimui, nes ieškinio senaties termino eiga neprasidėjo. Be to ieškinio senatį teismas taiko, esant ginčo šalies reikalavimui (CK 1.126 str. 2 d.), o nei atsakovas VšĮ „Europos parkas“, nei tretysis asmuo G.K. nėra tinkama materialinio teisinio santykio šalis, turinti teisę prašyti taikyti ieškinio senatį.

14Ieškovė D.K.K. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad ji (ieškovė) 2001-12-28 kreipėsi į prokuratūrą, prašydama, ginant viešąjį interesą, inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų ir panaudos sutarties pripažinimo negaliojančiais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau per penkerius metus nesulaukusi, kol valstybinės institucijos ims vykdyti joms įstatymu deleguotas pareigas, pasinaudojo konstitucine teise ir kreipėsi į teismą, gindama savo teises. 1997-01-16 priimtas LR įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinasis įstatymas, kuris numatė, jog įstatymo galiojimo laikui sustabdomas LR įmonių, įstaigų, organizacijų priimtų sprendimų, susijusių su įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų taikymu, vykdymas, tačiau nepriklausomai nuo šio įstatymo, Vilniaus apskrities viršininko administracija 1997-04-22 įsakymu Nr.633-41 Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai įsakė patikslinti valstybinio žemės kadastro duomenų registro įrašus G.K. privataus miško sklypo 16 ha, esančio ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, Vilniaus rajone, pagal patvirtintą žemės sklypo planą ir eksplikaciją. Apie šio dokumento pagrįstumą ir teisėtumą teismas nepasisakė. Taip pat buvo pažeisti LR Vyriausybės nutarimai: 1993-10-19 nutarimas Nr.785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, kuris nenumatė, kad būtų galima projektuoti žemės sklypus vietos gyventojams, susigrąžinantiems ekvivalentine natūra kitų apylinkių teritorijose turėtą žemę, ir 1991-11-15 nutarimas Nr.470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo, kuriame nurodyta, kad preliminariniame žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuojami žemės sklypai tik vietos gyventojams, susigrąžinantiems ekvivalentine natūroje toje buvusioje žemės ūkio įmonėje ir toje buvusioje apylinkėje turėtą žemę. G.K. turėtas miškas buvo ( - ) rajono ( - ) kaime. Verkių girininkijos preliminarinis žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo apsvarstytas Miškų ūkio ministerijoje ir suderintas su Vilniaus apskrities valdytoju, nors tokia tvarka buvo numatyta LR Vyriausybės nutarime Nr.785. Tokiu būdu Vilniaus apskrities valdytojo administracija, 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 atstatydama nuosavybės teisę į 12,73 ha miško plotą, grąžinant ekvivalentine natūra 16 ha miško sklypą ( - ) rajono ( - ) seniūnijoje ( - ) kaime G.K., nesilaikė žemės reformą ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Teismas, analizuodamas nuosavybės teisių atkūrimo proceso G.K. teisėtumą, neatsižvelgdamas į byloje esančias specialistų išvadas, nusprendė priešingai nei valstybinės institucijos, kontroliuojančios nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tačiau savo išvadų nepagrindė, o tik nurodė tuo metu galiojusius teisės aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnį valstybinė žemė galėjo būti suteikiama neterminuotai ar terminuotai naudotis įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš biudžeto, nesudarant valstybinės žemės nuomos sutarčių LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau VšĮ „Europos parkas“ nėra įstaiga ar organizacija, išlaikoma iš biudžeto. Teismas sprendime akcentuoja, kad ieškovė savo 1992-07-15 prašyme Vilniaus rajono Riešės agrarinei tarnybai buvo išreiškusi norą įsigyti 25 ha miško bendrai žemės ūkio veiklai, tačiau teismas nevertino aplinkybės, jog byloje priešpastatomas buvusio savininko įpėdinių interesas atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 123,7 ha buvusioje vietoje, iš kurių nuosavybės teisė ginčo aktų priėmimo metu buvo tik į 27,90 ha žemės, iš kurių 25 ha miško, ir pretendento, kuriam ekvivalentine natūra atkeliamas miško paskirties žemės sklypas. Nuosavybės teisių atkūrimas į likusią žemę ieškovei ginčo kilimo metu nebuvo niekaip išspręstas. Apeliantė neigia pasirašiusi teismo minimą 1992-07-15 konkretizuotą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kiekio ir būdo. Vėlesni ieškovės pareiškimai išreiškia visiškai kitą pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą valią, todėl teismui nėra pagrindo minėtą prašymą vertinti kaip įrodymą, jog G.K. nuosavybės teisės atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Teismo deklaruojama pareiga ieškovei įrodyti, kaip nuosavybės teisių atkūrimo pažeidimas G.K. atžvilgiu ar panaudos sutarties sudarymas pažeidžia ieškovės interesus, nėra pagrįsta, nes tokių pažeidimų faktą konstatuoja valstybinės institucijos ir jų dokumentinės išvados, kurios nėra nuginčytos.

15Ieškovės D.K.K. atstovas advokatas Dalius Povilius apeliaciniu skundu taip pat prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad, grąžinant G.K. nuosavybę ( - ) kaime, ( - ) rajone, ( - ) apskrityje, ir atitinkamoms tarnyboms priimant tiek Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažymą Nr.234, tiek šios pažymos pagrindu atsiradusius kitus aktus, buvo nesilaikyta įstatymų nustatytos tvarkos ir nuosavybė G.K. atkurta neteisėtai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai yra akivaizdžiai nepakankami pagrįsti giminystės ryšiui tarp G.K. tėvo – R.K., ir buvusio savininko – V.K. Be to pagal esamą byloje archyvinę kartografinę medžiagą yra neaišku, kurioje vietoje, kiek turėjo ir ar iš vis turėjo žemės V.K. Byloje neabejotinai nustatyta, jog Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr.234 buvo tiesioginis ir pirminis pagrindas Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997-01-16 sprendimui Nr.41-3157 priimti, todėl, esant pagrindui naikinti šią pažymą, atsiranda pagrindas naikinti ir visus šios pažymos pagrindu išduotus aktus, taip pat ir Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997-01-16 sprendimą Nr.41-3157. Jei G.K. 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 nebūtų perkelta iš Utenos apskrities į Vilniaus apskritį žemė, nuosavybės teises į minėtą žemę būtų galėjusi atkurti ieškovė. Šis priežastinis ryšys yra tiesioginis, akivaizdus ir neabejotinas, todėl teismo argumentas, kad su ieškovės interesais ir teisėmis Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr. 234 nėra susijusi, yra visiškai nepagrįstas ir neteisingas. 1998-01-20 panaudos sutartis tarp VĮ Vilniaus miškų urėdijos ir VšĮ „Europos parkas“ sudaryta, pažeidžiant imperatyvias įstatymų (Žemės įstatymo) ir poįstatyminių aktų (LR Vyriausybės 1995-11-13 nutarimą Nr.1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis“) nuostatas. Taip pat šią sutartį, viršydamas įgalinimus, pasirašė Vilniaus miškų urėdijos urėdas, kuriam jokiais Vyriausybės nutarimais valstybinės žemės valdymo teisė nebuvo perduota. Tai, kad sutartis ydinga, pripažino Nacionalinė žemės tarnyba, Generalinė miškų urėdija, Aplinkos ministerija.

16Atsakovas VšĮ „Europos parkas“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija siūlė ieškovei kompensaciją už valstybės išperkamą mišką, tačiau ieškovė šios kompensacijos atsisakė. Ieškovės pozicija, kad ji yra tinkamas subjektas ginti viešąjį interesą, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra istorinio teisingumo aktas, visiškai nepagrįsta. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad panaudos sutartis ne viename dokumente įvardijama kaip niekinė, tačiau tokių dokumentų nenurodė.

17Atsakovas VšĮ „Europos parkas“ atsiliepimu į ieškovės atstovo apeliacinį skundą prašo skundą taip pat atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė siekia užimtos teritorijos, kurioje įsikūręs Europos parkas, nors pagal galiojančius teisės aktus ši teritorija yra valstybės išperkama ir už ją buvusiems savininkams teisingai atlyginama. Pagal galiojančius įstatymus nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems piliečiams ir ne į visą turtą. Ieškovė valios susigrąžinti žemę natūra nebuvo išsakiusi iki to laiko, kol suvokė, kad kitų asmenų dėka Europos parke sukurta didžiulė vertybė. Net ir patenkinus skundą, ieškovės reikalavimai nebūtų patenkinti, nes jos reikalaujama teritorija yra priskiriama valstybės išperkamam miškui. Ekvivalentine natūra sugrąžinant valstybės išperkamą mišką G.K., buvo taikomas Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr.470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 20 punktas, kuris suteikia teisę gauti mišką ekvivalentine natūra kitoje vietoje. Ginčijama panaudos sutartis galėjo būti sudaryta su VšĮ „Europos parkas“, o jos nuginčijimas šioje byloje neįtakotų ieškovės teisių ar interesų, o paliestų tik sutarties šalių interesus.

18Tretysis asmuo G.K. atsiliepimais į ieškovės ir jos atstovo apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Tretysis asmuo savo poziciją grindžia iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovas VšĮ „Europos parkas“.

19Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997-01-16 sprendimą Nr.41-3157 ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Dėl kitų ieškovės reikalavimų prašo teismo spręsti savo nuožiūra. Nurodo, kad išnagrinėjęs Nacionalinės žemės tarnybos nurodytus pažeidimus, grąžinant G.K. 16 ha miško sklypą ekvivalentine natūra, iš esmės pritaria išvadoms, kad nuosavybės teisė į 16 ha miško sklypą atkurta pažeidžiant nustatytą tvarką, tačiau tai neužkirto ieškovei teisės pačiai ginčyti šį sprendimą ir jį apskųsti.

20Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad G.K. nuosavybės teisės ( - ) kaime buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai, išduota Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr.234 nuosavybės teisių atstatymui į 12,75 ha miško ekvivalentine natūra Vilniaus rajone ir nėra jokio pagrindo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997-01-16 sprendimą Nr.41-3157. Atsakovas taip pat nesutinka ir su kitais ieškovės reikalavimais, nes apeliantė nėra įgaliota ginti viešąjį interesą. Be to pagal šiuo metu galiojančius įstatymus miško parkai priskirtini valstybės išperkamiems miškams ir savininkams natūra negrąžinami.

21Atsakovas VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimais į ieškovės ir jos atstovo apeliacinius skundus prašo teismo sprendimą dalyje dėl panaudos sutarties palikti nepakeistą, o dėl kitų apeliacinių skundų dalių - spręsti savo nuožiūra. Nurodo, kad pasirašydamas panaudos sutartį su atsakovu VšĮ „Europos parkas“, nepažeidė tuo metu galiojusio Žemės įstatymo.

22Apeliaciniai skundai atmestini.

23Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-18 nutartimi, priimta kasacine tvarka, ši byla nagrinėjama iš naujo apeliacine tvarka, ieškovės D.K.K. ir jos atstovo advokato D.Poviliaus apeliacinių skundų ribose, atsižvelgiant į kasacinio teismo nutartyje išdėstytus išaiškinimus. Nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismo posėdyje byloje dalyvaujantys asmenys pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus bei palaikė kiekviena savo anksčiau turėtą poziciją. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, papildomus paaiškinimus ir su jais pateiktus įrodymus (bylos 11 tomo medžiaga), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti, nes sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

24Byloje nustatyta, kad pagal 1991-06-18 LR įstatymą Nr.I-1454 “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ieškovė D.K.K. tuometinei Vilniaus rajono Riešės agrarinei tarnybai 1991-10-28 padavė prašymą grąžinti jos tėvo B.N. (N.B.) turėtą 123,70 ha ploto žemę, iš jos 48,0 ha ariamos, esančios pagal dabartinį suskirstymą ( - ) rajone, ( - ) apylinkėje, ( - ) kaime. Ieškovė tai pačiai tarnybai 1992-07-15 pateikė prašymą įsigyti žemės sklypą bendrai žemės ūkio veiklai, t.y. suteikti jai 85 ha žemės sklypą: 60 ha žemės ūkio naudmenų ir 25 ha miško bendrai žemės ūkio veiklai ( - ) vietovėje. 1997-01-08 žemės sklypų paženklinimo aktu, dalyvaujant G.K. ir D.K.K., ieškovei buvo pažymėtos žemės sklypų Nr. 151 ir 152 ( - ) k., ( - ) r. (24,60 ir 3,30, viso 27,90 ha) ribos, gretimybėje su G.K. žeme bei Vilniaus miškų urėdijos žeme. Su šiame akte užfiksuotom sklypų ribom D.K.K. sutiko. 1997-01-09 ieškovė pateikė dar vieną prašymą Vilniaus rajono Riešės agrarinei tarnybai, kuriuo prašė suteikti jai 27,90 ha žemės sklypą buvusioje vietoje ( - ) seniūnijoje, ( - ) kaime, o likusios žemės (miško) grąžinimo klausimą spręsti iš karto po naujo žemės reformos įstatymo įsigaliojimo. 1997-01-16 Vilniaus apskrities valdytojo sprendimu Nr.41-3156 ieškovei D.K.K. atstatyta nuosavybės teisė į 42 ha žemės ir 25 ha miško ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) r., grąžinant natūra bendrą 27,90 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai: iš jų 2,90 ha žemės ir 25,00 ha miškų ūkio veiklai. Sprendime nurodyta, jog nuosavybės teisės į 39,10 ha žemės bus atstatytos vėliau, paruošus kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. 1997-07-20 ieškovė pateikė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui ir prašė grąžinti jos tėvo B.N. turėtą žemę: 39,0 ha žemės ir 57 ha miško, pagal naują LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

25G.K. tėvas R.K. kaip pretendentas pagal 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatas, turintis teisę susigrąžinti žemę (mišką) ( - )k., ( - ) r., 1994-02-14 notarine sutartimi perleido G.K. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą į V.K. 63,66 ha žemės ir 12,75 ha miško, esančių ( - ) 1995-03-27 Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybos posėdyje buvo nutarta ir 1995-03-27 priimta Vilniaus rajono Riešės agrarinės reformos tarnybos išvada dėl grąžinimo G.K. 16,00 ha miško ekvivalentine natūra ( - ) rajone. Vilniaus apskrities valdytojas 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 atstatė G.K. nuosavybės teisę į 12,75 ha miško ( - ), grąžinant 16,00 ha miško ekvivalentine natūra ( - ) rajone. Sklypas nuosavybės teise įregistruotas G.K. vardu Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre. 1997-04-29 panaudos sutartimi G.K. perdavė ne pelno organizacijai “Europos parkas” 99 metų laikotarpiui (t.y. iki 2096-04-29) neatlygintinai naudotis G.K. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu 164162 kv.m ploto, ( - ). Reorganizavus ne pelno organizaciją “Europos parkas” (kurios prezidentas yra G.K.), 1997-06-17 įregistruota VšĮ “Europos parkas”. 1998-01-20 panaudos sutartimi Vilniaus miškų urėdija 49 metams perdavė VšĮ “Europos parkas” neatlygintinai naudotis skulptūrų parko – muziejaus kūrimui be teisės disponuoti mediena 36,6 ha Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 7 kvartalo sklypus: 1, 2, 3, 4 (dalinai), 5 (dalinai), 6-11, 12 (dalinai), 14 (dalinai) – iš viso 18,6 ha miško ploto; 88 kvartalo sklypus: 9 (dalinai), 19 – 21,28 (dalinai), 31 (dalinai) – iš viso 5,1 ha miško ploto; 89 kvartalo sklypus: 2 (dalinai), 3,6 (dalinai), 8 (dalinai), 9, 10 (dalinai), 11, 12, 13 (dalinai), 14 – iš viso 12,9 ha miško ploto. Miško ploto 1998-01-28 perdavimo-priėmimo aktu 1998-01-20 panaudos sutartyje nurodytas miško plotas ir miško kvartalai perduoti VšĮ “Europos parkas”.

26Ieškovė D.K.K. nagrinėjamoje byloje ginčija valstybės institucijų priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra žemės sklypą iki nacionalizacijos ieškovės tėvui priklausiusioje valdoje bei sudarant teisinius sandorius asmenims, persikeliantiems nuosavybę iš kitų apskričių, taip pat kelia klausimą, ar atsiradusios pasekmės – neatkurtos nuosavybės teisės į žemę teisėtai pretendentei (ieškovei) nėra pagrindas pripažinti administracinius aktus ir sandorius, priimtais pažeidžiant teisės normas, ar jie daro įtaką ieškovės teisei į nuosavybės teisių atkūrimą, atsižvelgiant į įstatymų kaitą ir jų galiojimą tam tikru laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus – dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo ir panaudos sutarties negaliojimo – atmetė, konstatavęs, kad jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Apeliantai, nesutikdami su tokia teismo išvada, tvirtina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, 1999-01-16 sprendimu Nr.41-3157 atkurdama nuosavybės teisę į 12,73 ha miško plotą, grąžinant G.K. ekvivalentine natūra 16 ha žemės plotą (iš jo 15,55 ha miško), esantį ( - ), nesilaikė žemės reformą ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, o pirmosios instancijos teismas į tai nepakankamai atsižvelgė bei neteisingai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Ieškovė savo nesutikimą grindžia ir tuo, kad Vilniaus apskrities valdytojo 1999-01-16 sprendimu Nr.41-3156 jai (ieškovei) buvo atkurta nuosavybės teisė į 42 ha žemės ir 25 ha miško ( - ), nurodant, jog nuosavybės teisė į 39,10 ha žemės bus atkurta vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo kasacinėje nutartyje (b.l. 209-219, t.10), remdamasis teismų praktika, nurodė, kad dėl to, jog asmuo buvo padavęs pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į didesnį plotą, negalima laikyti, kad tai yra laisvos žemės fondas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką dėl valstybinio laisvos žemės fondo ir nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į maksimalų tuo metu leistiną miško plotą ir miško nuosavybės teisės atkūrimo procesas šiuo požiūriu buvo užbaigtas, todėl aukščiau minėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas dėl valstybinio laisvos žemės fondo netaikytinas.

27Byloje nustatyta, kad ieškovei ir G.K. nuosavybės teisės į mišką buvo atkurtos tos pačios dienos Vilniaus apskrities valdytojo sprendimais: 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3156 ieškovei į 25 ha miško plotą natūra ir 1997-01-16 sprendimu Nr.41-3157 G.K. į 16 ha miško ploto ekvivalentine natūra. Tuo metu galiojusio 1991-06-18 LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 6 straipsnis numatė, kad nuosavybės teisė į miško plotus nustatoma pagal nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Vienai šeimai LR Vyriausybės nustatyta tvarka galėjo būti grąžinta iki 25 ha miško buvusioje arba kitoje vietoje, formuojant privačių miškų masyvus. Taigi, nors ieškovės tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise, kaip tvirtina ieškovė, ir valdė didesnį miško plotą, ieškovei Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-16 sprendimo Nr.41-3156 priėmimo dienai buvo atkurtos (ir galėjo būti atkurtos) nuosavybės teisės tik į maksimalų tuo metu leistiną miško plotą – 25 ha, kas ir buvo padaryta. Tokiu būdu ieškovės prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išspręstas visiškai, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl miško nuosavybės teisių atkūrimo užbaigtas. Vadinasi, Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-16 sprendimas Nr.41-3157 atkurti nuosavybės teises G.K. į 16 ha miško ploto ekvivalentine natūra ieškovės teisių nepažeidė, nes pagal tuo metu galiojančius įstatymus ieškovė negalėjo pretenduoti į tą miško plotą, kuris nuosavybėn buvo atiduotas G.K. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, yra pasisakęs ir dėl tokių atvejų, kada aukščiau minėta taisyklė dėl laisvos žemės fondo netaikytina. Taip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005-02-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-114/2005 (kat. 30.4.1), pažymėta, jog taisyklė dėl laisvos žemės fondo negali būti taikoma tais atvejais, kai pretendentas pagal įstatymą neturi teisės atkurti nuosavybės teisės visa apimtimi.

28Taigi nagrinėjamoje byloje iškilęs šalių ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis ne tik atitinkama teismų praktika, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str., CPK 3 str. 6 d.) bei Lietuvos Konstitucinio Teismo 1994-05-27 nutarimo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į žemę atstatymo“ nuostatomis, kuriose konstatuojama, kad dėl pakitusių politinių, ekonominių ir visuomeninių santykių visiškai atkurti 1940 metais buvusią nuosavybės santykių sistemą objektyviai nėra įmanoma, todėl pažeistoms nuosavybės teisėms ginti buvo pasirinkta ribota restitucija, tai yra jos ginamos remiantis ne tuo metu galiojusiomis civilinės teisės normomis, bet specialaus įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pirmenybės teisės pagal specialius norminius aktus teikiamos sugrąžinant žemę natūra. Jei negalima grąžinti turto natūra, skiriama kompensacija. Tai neprieštarauja konstituciniams nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina pažeistų nuosavybės teisių atkūrimą. Šioje byloje nagrinėjamos aplinkybės kaip tik ir yra tas atvejis, kai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pretendentei (ieškovei) negalima atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra turėtoje vietoje visa apimtimi, kadangi nuosavybės atkūrimo momentu (1997-01-16) galiojo įstatymo nuostata, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į maksimalų 25 ha plotą. Vadinasi, ieškovei atkūrus nuosavybės teises į 25 ha miško plotą, buvo visiškai išspręstas jos nuosavybės teisių atkūrimo į miško plotą klausimas. Tuo, kad 1997-07-01 įsigaliojusiu naujuoju LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu buvo padidinta miško ploto, į kurį galima atkurti nuosavybės teises, riba iki 150 ha, ieškovė negali grįsti savo teisių pažeidimo, nes teisiniams santykiams taikomi tuo metu galiojantys teisės aktai, t.y. 1997-01-16 priimtų sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas gali būti vertinamas tik tuo metu galiojusių įstatymų kontekste, nes įstatymai atgal negalioja. Be to 1997-01-08 žemės sklypų paženklinimo akte užfiksuota, kad ieškovė sutiko su žemės sklypų Nr.15(1) ir 15(2), esančių ( - ), ribų pažymėjimu gretimybėje su G.K. ir Vilniaus miškų urėdijos žeme bei jokių pretenzijų nepareiškė.

29Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Žemės ūkio departamento Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba priėmė išvadą dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo G.K. į turėtą mišką ( - ), pažeisdama LR Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr.470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 11 punktą, pagal kurį preliminariniame žemės reformos žemėtvarkos projekte formuojami žemės sklypai tik vietos gyventojams, susigrąžinantiems ekvivalentine natūra toje buvusioje žemės ūkio įmonėje ir toje buvusioje apylinkėje turėtą žemę, ir LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimą Nr.785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“, kurio 1.7 punkte nenumatyta, jog būtų galima projektuoti žemės sklypus vietos gyventojams, susigrąžinantiems ekvivalentine natūra kitų apylinkių teritorijose turėtą žemę. Savo teiginius apeliantė grindžia byloje esančiais Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštais bei procesiniais dokumentais. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka, kadangi minėtų teisės aktų nuostatos, kurios, kaip teigia apeliantė, neva buvo pažeistos, reglamentuoja ne miško, bet žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės atkūrimo tvarką.

30Bylos duomenimis nustatyta, kad miško sklypas, esantis ( - ), į kurį G.K. pretendavo atkurti savo nuosavybės teises, buvo neprivatizuojamoje teritorijoje ir priskirtas valstybės išperkamiems miško plotams. Tuo metu galiojusio 1991-06-18 LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustatė, jog nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra. To paties įstatymo (1993-07-15 įstatymo pakeitimo ir papildymo redakcija) 6 straipsnio 1 dalis numatė, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į miško plotus atstatoma pagal nustatyta tvarka sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Vienai šeimai LR Vyriausybės nustatyta tvarka grąžinama iki 25 ha miško buvusioje arba kitoje vietoje formuojant privačių miškų masyvus, o įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (1995-05-30 LR įstatymas “Dėl LR Įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” pakeitimo ir papildymo”), nustatė, kad vietoj buvusių privačių miško plotų, kurie pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės išperkamiems miškams arba, kurie buvo paversti žemės ūkio naudmenomis bei kita žeme, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims jų pageidavimu gali būti sugrąžinamas kitoje vietoje (ekvivalentine natūra) miško plotas arba žemės ūkio paskirties žemės plotas; pagal įstatymo 6 straipsnio 7 dalį miškas grąžinamas natūra arba ekvivalentine natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims, jei jie sutinka su žemės reformos žemėtvarkos projektuose nustatytais žemės servitutais ir specialiosiomis miško naudojimo sąlygomis. Miško nuosavybės teisės atkūrimo tvarką detalizavo LR Vyriausybės 1991-11-15 nutarimas Nr.470 „Dėl „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“. Be to LR Vyriausybė, vykdydama LR Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimą Nr.I-2563 “Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti“ dar 1992-08-25 priėmė nutarimą Nr.635 “Dėl nuosavybės teisių atstatymo į miško plotus ekvivalentine natūra”, kuriuo patvirtino Nuosavybės teisių atstatymo į miško plotus ekvivalentine natūra tvarką. Šios tvarkos 1 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės asmenims į miško plotus ekvivalentine natūra atstatomos kitoje vietoje ar vietovėje pagal sudarytus atitinkamos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus, vadovaujantis nuostata, jog grąžinamas ekvivalentine natūra miškas turi būti tokios pat vertės kaip turėtasis. Jeigu grąžinamo miško vertė skiriasi nuo turėto miško vertės ne daugiau kaip 10 procentų, miško plotas yra laikomas grąžintu ekvivalentine natūra. Tvarkos 5 punktas nustatė, jog, kai turėto miško ploto ribos žinomos, apskaičiuojama jo vertė ir miško plotas kompensuojamas tokio dydžio miško sklypu, kad jo vertė atitiktų turėto miško vertę, o plotas nebūtų didesnis kaip 25 ha, o 10 punktas – kai turėtą mišką galima susigrąžinti natūra toje pačioje vietoje, tačiau pretendentai pageidauja jį susigrąžinti ekvivalentine natūra kitoje vietoje ar vietovėje, miško sklypai jiems gali būti suteikti tik po to, kai suformuojami numatyti sugrąžinti šioje vietoje gyvenantiems ar gyvenusiems savininkams jų turėti miško plotai. Jokios minėtų nutarimų nuostatos, atkuriant miško nuosavybės teises G.K., nebuvo pažeistos. To savo procesiniuose dokumentuose nenurodė ieškovė, o taip pat ir kasacinės instancijos teismas savo nutartyje. Pažymėtina, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog G.K. dar 1987 metais ( - ) nusipirko sodybą, tais pačiais metais gavo leidimą jos rekonstrukcijai ir naujame name gyveno nuo 1990 metų. Byloje esantis gyvenamosios vietos deklaravimo spaudas liudija, kad nuo 1994-04-11 oficiali (deklaruota) G.K. gyvenamoji vieta yra ( - ).

31LR Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr.470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ 11 punkto nuostatos, reglamentuojančios žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės atkūrimo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju netaikytinos, todėl jos negalėjo būti ir pažeistos. Nagrinėjamoje byloje taikytinos šio nutarimo (LR Vyriausybės 1991-11-15 nutarimas Nr.470) skyriaus „Nuosavybės teisės į buvusius privačius miško plotus atstatymo sąlygos ir tvarka“ nuostatos. Šio skyriaus 20 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisė į buvusius privačius miško plotus atstatoma tuo metu galiojusio 1991-06-18 LR įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 6 straipsnio ir šio skyriaus nustatyta tvarka bei sąlygomis. Būtent nurodytos tvarkos ir sąlygų buvo laikytasi atkuriant miško nuosavybės teises ekvivalentine natūra G.K. Pažymėtina, kad ieškovės nurodytas LR Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatų pažeidimas, t.y., kad nebuvo laikytasi nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo eilės – pirmąja eile žemė ir miškas turi būti grąžinami savininkams natūra, priimant ginčijamą 1997-01-16 Vilniaus apskrities valdytojo sprendimą Nr.41-3157, negaliojo. Šios minėto įstatymo nuostatos įsigaliojo vėliau, kai 1997-07-02 buvo priimtas naujas Žemės reformos įstatymas Nr.VIII-370, kurio 10 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, jog, vykdant žemės reformą, kaimo vietovėje esantys žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami natūra ar perduodami, arba suteikiami nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei šį įstatymą, taip pat perduodami pagal šį įstatymą piliečiams žemės reformos žemėtvarkos projektuose nustatytų ribų atitinkama eilės tvarka.

32Apeliantė taip pat nepagrįstai tvirtina, kad buvo pažeistas LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimo Nr.785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.7 punktas, kadangi G.K. patenka į grupę asmenų, numatytų minimo nutarimo 1.7.9 punkte, pagal kurį žemės ir miško sklypai suformuojami ir asmenims, kuriems neatlygintinai suteikiami žemės sklypai kaip kompensacija už valstybės išperkamą žemę. Byloje nebuvo nepaneigta, kad miško sklypas, esantis ( - ), į kurį G.K. pretendavo atkurti savo nuosavybės teises, buvo neprivatizuojamoje teritorijoje ir priskirtas valstybės išperkamiems miško plotams. Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos savo raštuose (2002-01-18 Nr.1311-02-43, 1311-04-48, 1311-04-49) suformavo juridiškai nepagrįstą nuomonę dėl atitinkamų teisės aktų pažeidimo, kuri vėliau tapo pagrindu ieškovei ginti savo tariamai pažeistas teises ir interesus. Minėtos valstybinės institucijos išvadomis ir teiginiais negali būti remiamasi besąlygiškai, kaip to norėtų ieškovė, nes, analizuodama poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius žemės ūkio paskirties žemės grąžinimą, neatsižvelgė į tai, jog ( - ) G.K. senelio turėtas miškas pagal LR įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ yra išperkamas valstybės, o G.K. pasirinko to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą išpirkimo būdą – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimą nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Be to Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nagrinėdama miško grąžinimo ekvivalentine natūra klausimus, analizavo ir rėmėsi žemės ūkio paskirties žemės grąžinimą reglamentuojančių teisės aktų atitinkamais punktais, kurie nebuvo pažeisti arba iš viso neturėjo būti taikomi, kadangi buvo grąžinamas miškas, o ne žemės ūkio paskirties žemė.

33Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad buvo pažeistas minėto LR Vyriausybės 1993-10-19 nutarimo Nr.785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.12 punktas, t.y. jog Verkių girininkijos preliminarinis žemės reformos žemėtvarkos projektas nebuvo apsvarstytas Miškų ūkio ministerijoje ir suderintas su Vilniaus apskrities valdytoju. Bylos duomenys (Miškų ūkio ministerijos 1993-03-26 raštas Nr.02-7-462; Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 1995-03-23 raštas Nr.22-3321) tvirtina, kad Vilniaus rajono valdybos komisija preliminariniams žemės reformos žemėtvarkos projektams svarstyti kartu su Miškų ministerija, Žemės ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Vilniaus miškų urėdija išnagrinėjo Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijoje esančių ( - ) kaimų daliai preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame suprojektuotas ir G.K. ekvivalentine natūra grąžinamas 16,35 ha miško sklypas, ir šiam projektui pritarė.

34Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr.234 yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovė nepateikė teismui jokių pagrįstų argumentų ir įrodymų, jog R.K. nėra V.K. sūnus. Ieškovė rėmėsi tik rašytinėmis klaidomis dokumentuose bei V.K. sutuoktinių nustatymu. Kadangi R.K. yra pretendentas į buvusio savininko V.K. turėtą žemę iki žemės nacionalizacijos, todėl sutuoktiniai neturi jokios įtakos giminystės ryšiui nustatyti. 1991-09-26 Lietuvos Valstybinio archyvo pažymėjime Nr.440-K nurodyta, kad 1928-04-28 rūšimis suskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas K.V. ( - ) kaime turėjęs 56,9842 ha žemės, iš kurios 12,75 ha miško. Tokiu būdu nuosavybės teisės G.K. ( - ) kaime buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai išduota Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažyma Nr.234 nuosavybės teisių atstatymui į 12,75 ha miško ekvivalentine natūra Vilniaus rajone ir tai nėra jokio pagrindo naikinti Vilniaus apskrities valdytojo 1997-01-13 sprendimą Nr.41-3157 priimtą G.K. vardu. Anykščių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažyma Nr.234 nepažeidžia nė vieno asmens teisėtų interesų, nes grąžinant valstybės išperkamą mišką ekvivalentine natūra G.K., ieškovės interesai pagal galiojusius įstatymus buvo visiškai apginti, kadangi daugiau miško grąžinti jai nebuvo galima.

35Apeliaciniais skundais taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1998-01-20 panaudos sutartis tarp VšĮ „Europos parko“ ir VĮ Vilniaus miškų urėdijos sudaryta teisėtai ir nėra pagrindo ją naikinti ieškovės nurodytais motyvais. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl minėtos 1998-01-20 panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl to, kad miškas, kuris panaudos teise yra suteiktas atsakovui VšĮ „Europos parkas“, šiuo metu yra ir nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei metu buvo priskirtas prie valstybės išperkamo turto, dėl to ieškovė nei nuosavybės atkūrimo momentu, nei panaudos sutarties sudarymo metu negalėjo, nei šiuo metu negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą mišką, kuris panaudos teise suteiktas VšĮ „Europos parkas“. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, kad ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimų dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, nes jos teisių ir interesų tokia sutartis niekaip nepažeidė ir neįtakojo. Kasacinės instancijos teismas savo 2007-12-18 nutartyje, spręsdamas klausimą dėl panaudos sutarties galiojimo, nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigė, tačiau pažymėjo, jog nėra duomenų, kad Vilniaus miškų urėdijai pagal Žemės įstatymą būtų buvusi suteikta žemės valdymo teisė. Taip pat nurodė, kad žemė, nesudarant nuomos sutarties, galėjo būti perduodama naudotis tik viešosios įstaigoms, išlaikomoms iš valstybės biudžeto. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą iš naujo apeliacine tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, jog naikinti apeliantės ginčijamą 1998-01-20 panaudos sutartį ieškinyje bei apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

36Tuo metu galiojusio LR Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustatė, kad valstybinės žemės valdytojas turi teisę, neviršydamas suteiktų įgaliojimų, priimti sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis fiziniams ir juridiniams asmenims, jeigu įstatymuose ar teisės aktuose nenumatyta kitaip. To paties įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad valstybine žeme gali naudotis fiziniai ir juridiniai asmenys, jeigu šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytos institucijos suteikia šią žemę arba ją išnuomoja. Miškų įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad valstybinio miško valdytojai yra miškų urėdijos. Iki 2001-07-01 galiojusio CK 99 straipsnio 2 dalis nustatė, kad valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais). LR Vyriausybės 1995-03-14 nutarimu Nr.369 patvirtinti Miškų urėdijų tipiniai nuostatai nustatė (1 punktas), kad miškų urėdija yra valstybinių miškų valdymo ir tvarkymo institucija, nustatytąja tvarka jai suteiktoje valdyti valstybinėje žemėje atkurianti, prižiūrinti, sauganti mišką bei naudojanti miško išteklius. Tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir Vilniaus miškų urėdijos nuostatų 3 punkte, patvirtintų Lietuvos miškų ūkio ministro 1995-03-29 įsakymu (b.l. 130-133, t.3; 58-62, t.11). Pagal šių nuostatų 4 punktą Vilniaus miškų urėdijos turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o miškų urėdija jį valdo, naudoja bei disponuoja patikėjimo teise. VĮ Vilniaus miškų urėdijai suteikta teisė valdyti nustatytąja tvarka valstybinės žemės plotus (nuostatų 13.1 p.). Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinio miško išteklių naudojimo teisė įgyjama, gavus atitinkamą miško valdytojo leidimą. Tokio leidimo išdavimo tvarką nustatė Miškų ūkio ministerija. Miškų įstatymas laikytinas specialiu įstatymu Žemės įstatymo atžvilgiu. 1998-05-12 LR Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnis taip pat nustatė, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo vienas iš subjektų yra valstybės įmonė, kokia yra ir Vilniaus miškų urėdija. Todėl pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus VĮ Vilniaus miškų urėdija buvo kompetentinga suteikti valstybinio miško išteklių naudojimo teisę kitiems ūkio subjektams, o VšĮ „Europos parkas“ galėjo įgyti valstybinio miško išteklių naudojimo teisę, nors iš esmės ir nėra iš valstybės biudžeto išlaikoma viešoji įstaiga – jai iš valstybės biudžeto lėšos praktiškai nėra skiriamos (b.l. 62-64, t.11). Tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, jog visuotinai žinoma, kad muziejų kūrimas paprastai priskiriamas valstybės funkcijoms, tačiau Europos parkas (muziejus po atviru dangumi) yra unikalus Lietuvoje kultūrinis projektas, sulaukęs didelio pripažinimo ne tik Lietuvoje (Europos parko įkūrėjas G.K. yra Nacionalinės pažangos premijos laureatas), bet ir pasaulyje, kuris valstybei praktiškai nieko nekainuoja (skirtos tik minimalios biudžeto lėšos). Tiek apeliantės, tiek kasacinės instancijos teismo argumentą, kad miškas galėjo būti suteiktas panaudos pagrindais tik viešajai įstaigai, išlaikomai iš valstybės biudžeto, o Europos parkas nėra tokia įstaiga, teisėjų kolegija vertina visų faktinių aplinkybių kontekste, o ne vien formaliu pagrindu, kad Europos parkas nėra tiesiogiai finansuojamas iš valstybės biudžeto. Tai, kad VšĮ „Europos parkas“ užsiima valstybinės reikšmės veikla, kuri priskiriama pačios valstybės kompetencijai, tačiau biudžeto lėšų nereikalauja, o išsilaiko iš paties teikiamų paslaugų, matyti ir iš LR Vyriausybės 2008-01-23 nutarimo Nr.76 nuostatų, kuriomis VšĮ „Europos parkas“ vykdoma muziejaus veikla pripažinta valstybei svarbiu kultūriniu projektu. Nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos formaliai, o aplinkybė, jog VšĮ „Europos parkas“ nėra tiesiogiai ir visiškai išlaikoma iš valstybės biudžeto, nereiškia, kad su ja negalėjo būti sudaryta ginčijama panaudos sutartis. Toks formalus nurodytų aplinkybių ir faktų vertinimas prieštarautų bet kokiai logikai ir neatitiktų visuomenės interesų, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CK 1.5 str., CPK 3 str. 6 d.). Tuo pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1998-01-20 panaudos sutartis buvo sudaryta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir tarp tinkamų šalių, todėl apeliantų reikalavimas pripažinti ją niekine arba negaliojančia yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CK 6.225 str. 1d., CPK 178 str.).

37Pažymėtina, kad ginčijamos 1998-01-20 panaudos sutarties sudarymo metu galiojo 1992-08-25 LR Vyriausybės nutarimas Nr.634 “Dėl miškų priskyrimo Baltijos jūros ir Kuršių marių iki 7 km pločio apsauginėms juostoms, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams” (negalioja nuo 1998-02-13). Vadovaujantis šiuo nutarimu, ginčijama panaudos sutartimi perduoti miško plotai buvo priskirti neprivatizuojamiems miškams. 1996-12-04 LR miškų ūkio ministro įsakymu Nr.234 „Dėl negrąžintinų ir neprivatizuotinų miškų sąrašo patikslinimo“ buvo patikslintas negrąžintinų ir neprivatizuotinų miškų, priskirtų Baltijos jūros ir Kuršių marių apsauginėms juostoms iki 7 km pločio, ypač vertingiems rekreaciniams prie vandens telkinių ar gyvenviečių esantiems miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, sąrašas, patvirtintas LR Vyriausybės 1992-08-25 nutarimu Nr.634. Dabartiniu metu, t.y. galiojant LR Vyriausybės 2002-02-20 nutarimui Nr.259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“, kuriuo valstybinės reikšmės miškams yra priskirti Verkių girininkijoje esantys 7, 88, 89 miško kvartalai, taip pat patvirtina, jog minėti miško plotai negali būti privatizuojami. Vadovaujantis Miškų skirstymo į grupes tvarka, patvirtinta LR Vyriausybės 1995-03-27 nutarimu Nr.434, Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Aplinkos ministerijos 1998-07-07 įsakymu Nr.10 “Dėl miškų priskyrimo grupėms ir kategorijoms” minėti miškai buvo priskirti miško parkams. O valstybinės reikšmės miškų plotai buvo patvirtinti LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr.1154. pažymėtina, kad miško parkams priskirtas ir G.K. priklausantis sklypas (LR Vyriausybės 2002-02-20 nutarimas Nr.259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“). LR žemės reformos 1997-07-02 įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-370 14 straipsnis nustatė, jog miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti miestų miškams ir miško parkams. Ieškovė šios aplinkybės, jog 1998-01-20 panaudos sutarties sudarymo metu, miško plotai, į kuriuos ji pretendavo atkurti nuosavybės teises, buvo priskirti neprivatizuojamiems miškams neginčijo. Atvirkščiai, ieškovė pripažino, jog tik nuo 1999 metų, įsigaliojus LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisoms, buvo numatyta teisė piliečiams atkurti nuosavybės teises į miško parkus. Todėl faktiškai nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovės ginčijama panaudos sutartis (sutarties sudarymo metu) pažeidė jos, kaip pretendentės, norinčios atkurti nuosavybę į mišką, kuris tuo metu buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, teises. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nebuvo 1998-01-20 sudarytos panaudos sutarties šalis ir nėra įgaliota ginti viešąjį interesą (CPK 49 str.), todėl jos reikalavimas ir dėl šios priežasties yra nepagrįstas. Kadangi ieškovė nėra tinkama šalis ginti viešąjį interesą, todėl, nenustačius jos teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo fakto, ji tuo pačiu neturi įgalinimų prašyti naikinti priimtų administracinių aktų. Be to, teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinių skundų ribų (CPK 320 str.), pažymi, kad ieškovės reikalavimų tenkinimas nepakeistų ieškovės padėties nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes jos reikalaujama teritorija ir šiuo metu yra priskirta valstybės išperkamam miškui (b.l. 42-50, t. 11; LR Vyriausybės 2002-02-20 nutarimas; LR Vyriausybės 2008-01-23 nutarimas Nr.76; LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. 3 p.).

38Kiti ieškovės ir jos atstovo apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

39Teisėjų kolegija taip pat plačiau nepasisako dėl ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo B.N. nuosavybės teise iki nacionalizacijos ( - ) apskrityje ( - ) turėto 82 ha miško sugrąžinimo pagrįstumo, kadangi su tuo susiję atsakovo VšĮ „Europos parkas“ atstovo papildomi paaiškinimai ir ieškovės atstovės paaiškinimai nėra apeliacijos dalyku (CPK 320, 323 str.).

40Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Virginijos Volskienės, Petro Jaržemskio, sekretoriaujant... 3. Gražinai Bitvinskienei, dalyvaujant ieškovei D.K.K., ieškovės atstovei... 4. adv. Virginijai Žukienei, atsakovo VAVA atstovei L.G., atsakovo VšĮ... 5. Galinai Lavrinovič,... 6. viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo... 7. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 8. Ieškovė D.K.K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi,... 9. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į... 10. Atsakovas VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimu į ieškinį prašė... 11. Atsakovas VšĮ „Europos parkas“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį... 12. Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į ieškinį... 13. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 4 d. sprendimu D.K.K.... 14. Ieškovė D.K.K. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti... 15. Ieškovės D.K.K. atstovas advokatas Dalius Povilius apeliaciniu skundu taip... 16. Atsakovas VšĮ „Europos parkas“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį... 17. Atsakovas VšĮ „Europos parkas“ atsiliepimu į ieškovės atstovo... 18. Tretysis asmuo G.K. atsiliepimais į ieškovės ir jos atstovo apeliacinius... 19. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į... 20. Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į... 21. Atsakovas VĮ Vilniaus miškų urėdija atsiliepimais į ieškovės ir jos... 22. Apeliaciniai skundai atmestini.... 23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 24. Byloje nustatyta, kad pagal 1991-06-18 LR įstatymą Nr.I-1454 “Dėl... 25. G.K. tėvas R.K. kaip pretendentas pagal 1991-06-18 LR įstatymo Nr. I-1454... 26. Ieškovė D.K.K. nagrinėjamoje byloje ginčija valstybės institucijų... 27. Byloje nustatyta, kad ieškovei ir G.K. nuosavybės teisės į mišką buvo... 28. Taigi nagrinėjamoje byloje iškilęs šalių ginčas turi būti sprendžiamas... 29. Ieškovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad Vilniaus apskrities valdytojo... 30. Bylos duomenimis nustatyta, kad miško sklypas, esantis ( - ), į kurį G.K.... 31. LR Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr.470 „Dėl Lietuvos Respublikos... 32. Apeliantė taip pat nepagrįstai tvirtina, kad buvo pažeistas LR Vyriausybės... 33. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad... 34. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,... 35. Apeliaciniais skundais taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo... 36. Tuo metu galiojusio LR Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustatė, kad... 37. Pažymėtina, kad ginčijamos 1998-01-20 panaudos sutarties sudarymo metu... 38. Kiti ieškovės ir jos atstovo apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai... 39. Teisėjų kolegija taip pat plačiau nepasisako dėl ieškovės nuosavybės... 40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 42. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 4 d. sprendimą palikti...