Byla e2A-381-544/2018

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės,

2sekretoriaujant Loretai Talžūnienei,

3dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams teisininkei L. B. ir specialistui B. V.,

4atsakovų D. N. ir I. N. atstovui advokatui R. D.,

5teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. N. ir I. N. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. sausio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-270-786/2018 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) ieškinį atsakovams D. N., I. N., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų Anykščių regioninio parko direkcijai ir UAB „EKO STOMA“ dėl nuostolių atlyginimo.

6Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

7

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovų D. N. ir I. N. 10747,45 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2014 metų birželio mėnesį pareigūnai nustatė, jog žemės sklype Nr.( - ), priklausančiame atsakovams ir esančiame ( - ), atlikti žemės kasimo – užpylimo darbai. Nustatyta, kad ( - ) ežero apsauginėje juostoje 393 m² plote nukastas dirvožemis, o 110 m² apsauginės juostos dalis sunaikinta užliejant vandeniu. Pakeista natūrali ežero kranto linija, apsauginės juostos plotą po žemės kasimo darbų atlikimo užima ( - ) ežero akvatorija. ( - ) ežeras ir jo apyežerės priskiriami prie nacionalinių saugomų teritorijų ir „Natūra 2000“ tinklo teritorijų svarbių buveinių apsaugai. Visose nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose draudžiama žaloti reljefo formas ir natūralius hidrografinio tinklo elementus, pertvarkyti hidrologinį režimą be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris turi būti suderintas su Aplinkos ministerija ir parko direkcija. ( - ) ežero apsauginėje zonoje atlikti žemės kasimo – užpylimo darbams leidimas išduotas nebuvo. Leidimas buvo išduotas tik nendrių pjovimo darbams. Dėl to buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad sklypo savininkai nesilaikė specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir pažeidė įstatymus. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, buvo siunčiama pretenzija atsakovams dėl žalos atlyginimo, tačiau jie gera valia žalos neatlygino.
  3. Pažymėjo, kad žala apskaičiuota vadovaujantis Aplinkos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. D1-269 patvirtinta Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodika ir remiantis matavimus atlikusių specialistų duomenimis. Žala kraštovaizdžio komponentams (gamtai) ( - ) ežero apsauginėje juostoje ir apsaugos zonoje sunaikinus (pakeitus) reljefą, taip pat vandens telkinio apsauginėje juostoje ir zonoje sunaikinus žolinę augmeniją yra 10747,45 Eur.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė Departamentui solidariai iš atsakovų D. N. ir I. N. 10747,45 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas sprendė, kad byloje nustatyta, jog atsakovams priklausančiame žemės sklype, kuris yra valstybės įsteigtoje kompleksinėje saugomoje teritorijoje, bendros ekologinės apsaugos teritorijoje, Europoje ekologinio tinklo „Natūra 2000“ teritorijoje ir konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje, o taip pat kuriam nustatytas sąrašas apribojimų bei specialiųjų sąlygų, buvo atlikti žemės kasimo – užpylimo darbai – 393 m² plote ( - ) ežero apsauginėje juostoje nukastas dirvožemis, 110 m² apsauginės juostos sunaikinta užliejant vandeniu, 3152 m² plote supylus iškastą gruntą ir atlikus planiravimo darbus buvo pakeistos ir sužalotos reljefo formos, sunaikinta žolinė augmenija, pakeista natūrali ( - ) ežero kranto linija. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. birželio 25 d. aktas, trečiojo asmens Anykščių regioninio parko direkcijos atstovo, liudytojo B. V. paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo medžiaga (Nr. ( - )). Be to, nustatyta, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype žemės kasimo darbai buvo atlikti neturint tam leidimo, nors atsakovai žinojo, kad tokio leidimo reikia, o neteisėtais atsakovų veiksmais gamtai buvo padaryta 10747,45 Eur žala.
  3. Spręsdamas dėl atsakovų nurodytų argumentų, jog žemės darbus jų žemės sklype atliko UAB „EKO STOMA“, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai: liudytojų L. Z., B. V. parodymai, nuotraukos, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiaga, šių aplinkybių nepatvirtina. Teismo nuomone, atsakovai ieškovo pateiktų skaičiavimų dėl padarytos žalos dydžio neginčijo, savo paskaičiavimų nepateikė, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovo pateikto žalos apskaičiavimo teisingumu ir pagrįstumu.
  4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, kadangi žala buvo nustatyta 2014 m. birželio mėnesį, 2014 m. birželio 25 d. surašytas aktas ir kreiptasi į teisėsaugos organus, 2014 m. rugpjūčio 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nutrauktas 2017 m. sausio 3 d. įsiteisėjusiu nutarimu ir kuriame ieškovas buvo pateikęs ieškinį dėl padarytos žalos gamtai atlyginimo, o ieškovas 2017 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, tai nėra pagrindo atsakovų prašymu taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti, nes iki ieškinio pareiškimo teismui šis terminas nebuvo pasibaigęs.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

11

  1. Apeliaciniu skundu atsakovai D. N. ir I. N. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog ieškinio pateikimo teismui metu buvo pasibaigęs sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris turėjo būti skaičiuojamas nuo 2014 m. birželio 25 d. (žalos atsiradimo laiko). Taigi ieškinys šiuo pagrindu turėjo būti atmestas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo sąlygų.
  3. Apeliantai tvirtina, kad atsakovas D. N. iš institucijų buvo gavęs leidimus atlikti nendrių pjovimo darbus, dėl šių darbų atlikimo buvo sudaręs sutartį su UAB „EKO STOMA“ ir savavališkai be leidimo jokių kitų darbų neatliko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad minėtus darbus atliko minėta įmonė, kuri naudojo ne tik nendrių pjovimo mašiną, tačiau ir ilgastrėlį, daugiau nei 40 tonų sveriantį ekskavatorių, kuris važinėdamas pakrante galėjo sugadinti dirvožemio paviršių.
  4. Ieškovo iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovų atžvilgiu buvo nutrauktas, jie nebuvo nubausti administracine tvarka dėl žalos ar nuostolių, susijusių su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, padarymo. Byloje nebuvo nustatytas ir kitoks atsakovų neteisėtas neveikimas ar nerūpestingumas. Nesant nustatytų visų civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovų atsakomybė dėl ieškovo nurodytos žalos atlyginimo yra negalima.
  5. Apeliantų vertinimu, byloje nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog buvo užpiltas nurodytas dirvožemio sluoksnis, kadangi šalia esančių žemės sklypų dirvožemio storis nėra pakankamas ir tinkamas įrodymas įrodant galimai atsakovų neteisėtus veiksmus ir jais padarytos žalos dydį. Kartu apeliantai tvirtina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jie neginčijo paskaičiuotos žalos dydžio, kadangi nagrinėjant bylą kėlė klausimą dėl sunaikinto augalinio sluoksnio storio nustatymo teisingumo ir tvirtino, kad, jei ieškovas šio sluoksnio storį būtų prilyginęs vidutiniam ar maksimaliam, nuostolių suma nebūtų maksimali, mažėtų supilto grunto sluoksnis ir būtų sąžiningiau bei teisingiau apskaičiuota žala. Tokias aplinkybes posėdžio metu patvirtino ir liudytojas B. V., kuris nurodė, kad vidutinis dirvožemio sluoksnis yra nuo 7 iki 25 cm. Be to, augalinio grunto sluoksnio storis greta pažeistos teritorijos yra tarp 10 ir 20 cm, dėl ko vidurkis yra 15 cm arba 16 cm, o ne 10 cm, kurį taikant buvo apskaičiuotas didesnis žalos dydis.
  6. Kitas apeliacinio skundo argumentas nurodomas tas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 7 dalies nuostatas, kadangi priteisdamas iš atsakovų po 161,21 Eur žyminio mokesčio už ieškinį neatsižvelgė į tai, kad ieškinys buvo pateiktas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP), dėl ko iš atsakovų turėjo būti priteisti 75 procentai už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio.
  7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nustatytu terminu pateikta nebuvo.

12Teismas

konstatuoja:

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14

  1. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, keičiama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl iš atsakovų valstybei priteisto žyminio mokesčio dydžio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas)
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  3. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatytos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos dėl 10747,45 Eur žalos gamtai padarymo ir ši žala ieškovui priteista bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  4. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad atsakovams I. N. bei D. N. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, registro Nr. ( - ), esantis ( - ), kuris ribojasi su ( - ) ežeru (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 81 –84 b. l.). 2013 m. spalio 16 d. atsakovas D. N. kreipėsi į Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Anykščių rajono agentūrą prašydamas leisti jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ) ežere iki 100 m ilgio pločio juostoje iššienauti ežero vandens augmeniją, ir toks leidimas jam buvo suteiktas 2013 m. lapkričio 4 d. (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 154 – 159 b. l.). 2013 m. gruodžio 5 d. atsakovas D. N. ir trečiasis asmuo UAB „EKO STOMA“ pasirašė atlygintinų paslaugų sutartis Nr. ( - ) ir šalys sutarė, kad UAB „EKO STOMA“ atsakovams priklausančiame sklype atliks nendrių pjovimo ir jų išvežimo darbus su ilgastrėliu ekskavatoriumi ir nendrių pjovimo mašina „Truxor“ iki 2013 m. gruodžio 31d. (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 104 – 106 b. l.). UAB „EKO STOMA“ atstovas nurodė, jog darbus atliko laiku, tik darbų atlikimo aktas buvo pasirašytas 2014 m. rugpjūčio 13 d. ir tą pačią dieną išrašyta PVM sąskaita – faktūra (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 107, 109 b. l.), o mokėjimas UAB „EKO STOMA“ atliktas 2014 m. rugsėjo 24 d. (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 108 b. l.).
  5. Taip pat byloje nustatyta, kad 2014 m. birželio mėnesį aplinkos apsaugos departamento pareigūnai nustatė, kad minėtame atsakovams priklausančiame žemės sklype Nr. ( - ) buvo atlikti žemės kasimo – užpylimo darbai: 393 m² plote ( - ) ežero apsauginėje juostoje nukastas dirvožemis, sunaikinta 110 m² apsauginės juostos užliejant vandeniu ir 3152 m² plote ežero apsauginėje zonoje pakeistas žemės paviršiau reljefas, sunaikinta žolinė augmenija. 2014 m. birželio 25 d. buvo surašytas aktas ir atlikti supilto grunto sluoksnio matavimai. 2014 m. birželio 27 d. paskaičiuoti nuostoliai, padaryti gamtai sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio komponentus bei objektus, ir nustatyta, kad padaryta žala gamtai yra 10747,45 Eur (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 1 t. 11 – 17 b. l.).
  6. Pagal Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas šiuo metu įsiteisėjusiu 2016 m. lapkričio 30 d. prokuroro nutarimu nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo D. N. kaltę. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo nustatyta ir konstatuota, jog žemės sklypo savininkai nesilaikė specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų, aplinkos apsaugos įstatymų ir norminių aktų reikalavimų, kurių nesilaikius ir padarius žalos už saugomos teritorijos išsaugojimą atsako jų savininkai. Nutarime taip pat konstatuota, jog ieškinius dėl padarytos žalos atlyginimo teismui turi teisę paduoti valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 154 – 160, 163 – 165 b. l.).
  7. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad atsakovams priklausantis minėtas žemės sklypas yra valstybės įsteigtoje kompleksinėje saugomoje teritorijoje – Anykščių regioniniame parke, jo dalis yra ir konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje – ( - ) ežero hidrografiniame draustinyje, bendrosios ekologinės apsaugos teritorijoje – valstybinės reikšmės ežero pakrantės apsaugos juostoje ir zonoje, Europos ekologinio tinklo „Natūra 2000“ teritorijoje. Tai patvirtina VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys apie atsakovams priklausančiam žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Sklypo statusą apibrėžia galiojantys teisės aktai: Europos kraštovaizdžio konvencija, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos, Saugomų teritorijų įstatymas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Nacionalinių saugomų teritorijų ir „Natura 2000“ tinklo teritorijų paskirstymas, patvirtintas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2007 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 042V, Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas skirtas pateikti Europos Komisijai, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1292 „Dėl Anykščių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planavimo patvirtinimo, Anykščių regioninio parko apsaugos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2014 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-85, Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268.
  8. Aplinkybės dėl atsakovams priklausančiam žemės sklypui taikomų specialiųjų sąlygų ieškovo buvo išdėstytos procesiniuose dokumentuose, kurie buvo pateikti tiek ikiteisminio tyrimo medžiagoje, tiek ir šioje byloje. Faktų, kad minėtam atsakovams priklausančiam žemės sklypui taikomas specialus reguliavimas bei kad bet kokie žemės kasimo darbai jame galimi tik gavus atitinkamus leidimus ir parengus nustatytus projektus, atsakovai neginčijo. Todėl teisėjų kolegija laiko nustatytu, kad atsakovų D. N. ir I. N. žemės sklypui, be kitų teisės aktų nuostatų, yra taikomos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) (32 straipsnio 9 dalis) bei Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos (124, 126, 136, 136.7. punktai).
  9. Apeliaciniu skundu tvirtinama, kad ieškovui pareiškiant ieškinį teisme buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas; kad nustatyti veiksmai buvo atlikti ne dėl atsakovų ūkinės veiklos; kad atsakovai neatliko jokių nustatytų neteisėtų veiksmų, kadangi darbus vykdė trečiasis asmuo; kad ieškovas netinkamai apskaičiavo padarytos žalos dydį, kuris, jei atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos būtų nustatytos, turėtų būti mažinamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį, šalių pateiktus įrodymus, o taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes bei paaiškinimus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir teisingai apskaičiuoto žalos dydžio.
  10. Vertinant atsakovų argumentus, susijusius su senaties taikymu, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki ieškinio pareiškimo teisme senaties terminas nebuvo pasibaigęs. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, 2 dalyje – kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus, 8 dalyje – kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Specialaus aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta, kad pareikšti ieškinius dėl padarytos žalos turi teisę Aplinkos ministerijos pareigūnai, kiti įstatymų įgalioti pareigūnai, kai padaryta žalos valstybės interesams, o terminas šiems ieškiniams pareikšti yra penkeri metai nuo dienos, kurią buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas ar kitas asmuo arba buvo baigtos taikyti žalos aplinkai prevencijos priemonės, veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, arba aplinkos atkūrimo priemonės, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau. Nagrinėjamu atveju ieškovas 2014 m. birželio mėnesį užfiksavo atsakovų žemės sklype atliktus veiksmus bei 2014 m. birželio 25 d. surašė aktą, 2014 m. birželio 27 d. apskaičiavo gamtai padarytos žalos dydį. Ieškinys dėl nuostolių atlyginimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2017 m. rugpjūčio 8 d. nepasibaigus Aplinkos apsaugos įstatyme įtvirtintam 5 metų laikotarpiui. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad ieškinys atsakovams buvo pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui, kas sudarytų savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
  11. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas, nustatęs atsakovų žemės sklype atliktus neteisėtus veiksmus, 2014 m. liepos 4 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą ir viešo intereso gynimo pateikiant civilinį ieškinį (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 1 t., 24 – 29 b. l.). Sužinojęs apie nutrauktą ikiteisminį tyrimą, ieškovas atsakovams 2017 m. gegužės 12 d. išsiuntė pretenziją dėl žalos atlyginimo. Šie ieškovo veiksmai rodo jo aktyvų veikimą siekiant, kad žala valstybei būtų atlyginta. Todėl nagrinėjamu atveju, net ir nesant specialiųjų nuostatų dėl ieškinio senaties termino, būtų pagrindas vertinti, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.
  12. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent atsakovai atsakingi už neteisėtus veiksmus jiems priklausančiame žemės sklype atlikus žemės kasimo ir užpylimo darbus ir kad žala atsirado dėl atsakovų pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymo. Su tokiu vertinimu atsakovai nesutinka ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad buvo gavę leidimą nendrių kirtimui, sudarė sutartį su tokias paslaugas teikiančia įmone, kuri, vykdydama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ir pažeidė ežero dugną bei šalia esantį dirvožemį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad būtent atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų, bei kad yra nustatytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos.
  13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento skyriaus komisija 2014 m. birželio 25 d. akte užfiksavo tokius atsakovams priklausančiame žemės sklype atliktus veiksmus: žemės sklype, neturint tam leidimo, atlikti žemės kasimo – užpylimo darbai, 393 m² plote ( - ) ežero apsauginėje juostoje nukastas dirvožemis, 110 m² apsauginės juostos sunaikinta užliejant vandeniu, 3152 m² plote supylus iškastą gruntą ir atlikus planiravimo darbus buvo pakeistos ir sužalotos reljefo formos, sunaikinta žolinė augmenija, pakeista natūrali ( - ) ežero kranto linija. Šias aplinkybes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: trečiojo asmens Anykščių regioninio parko direkcijos atstovo B. V. paaiškinimai, fotonuotraukos, ikiteisminio tyrimo Nr. 53-1-00330-14 medžiaga, kurioje yra UAB „EKO STOMA“ darbuotojų parodymai, Aplinkos apsaugos agentūros 2018 m. gegužės 29 d. rašte Nr. ( - ) „Dėl tarnybinės pagalbos“ išdėstytos aplinkybės, jog Aplinkos apsaugos agentūra 2014 – 2018 m. nėra išdavusi leidimų vykdyti žemės kasimo, užpylimo darbus ( - ) ežero akvatorijoje, pakrantėje, vykdyti žemės darbus pakrantės apsaugos juostoje ar zonoje, įrenginėti paplūdimį, teniso kortus. Atsakovai, tvirtindami, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti trečiojo asmens UAB „EKO STOMA“, iš esmės pripažįsta tokių veiksmų atlikimo faktą bei aplinkybę, jog iš ežero iškastas ir pakrantėje išpiltas gruntas buvo išlygintas. Taigi nagrinėjamoje byloje yra nustatyti virš aptarti neteisėti veiksmai.
  14. Be to, kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog atsakovams priklausančiam minėtam žemės sklypui galioja specialiosios sąlygos, kurios atsakovams, kaip turto savininkams, turėjo ir privalėjo būti žinomos. Todėl būtent atsakovams kyla teisinė pareiga užtikrinti, kad jų žemės sklype atliekami darbai nepažeistų specialiųjų sąlygų ir kitų norminių aktų reikalavimų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje įtvirtina, jog saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įtvirtina specialų sugriežtintą pakrantės apsaugos juostos režimą (vienas iš draudimų – dirbti žemę, ardyti velėnas); atitinkamai nustato ir draudimus, susijusius su natūraliomis (užliejamosiomis ir sausminėmis) pievomis bei ganyklomis – draudžiama sausinti, suarti natūralias (užliejamąsias ir sausmines) pievas bei ganyklas arba kitaip keisti jų būklę ir žolynų sudėtį; įtvirtina vandens telkinių naudojimo sąlygas, tarp kurių draudimas žaloti reljefo formas ir natūralius hidrografinio tinklo elementus, pertvarkyti hidrologinį režimą; vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatytąja tvarka parengto projekto (124, 126, 136, 136.6., 136.7 punktai).
  15. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovų elgesys neatitiko apdairiam, rūpestingam ir atidžiam savininkui keliamų reikalavimų, dėl ko yra pagrindas konstatuoti būtent juos atlikus neteisėtus veiksmus, sudarančius vieną iš sąlygų taikyti atsakovams civilinę atsakomybę.
  16. Išdėstytų išvadų nekeičia apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad patys atsakovai nevykdė jokios ūkinės veiklos, o aktyvius veiksmus, sudarančius nustatytų pažeidimų – žemės nukasimo ir užpylimo, turinį atliko trečiasis asmuo UAB „EKO STOMA“, kuriam ir turėtų kilti civilinė atsakomybė. Žemės sklypo bendraturtis atsakovas D. N. kreipėsi į kompetentingą instituciją su prašymu gauti leidimą nendrių kirtimo darbams atlikti, vadinasi, jis žinojo, kad sklypui taikomis specialiosios sąlygos ir kad tokiame žemės sklype atliekamiems darbams būtina gauti atitinkamus leidimus (baudžiamosios bylos Nr. 53-1-00330-14 3 t., 154 – 159 b. l.). Taigi atsakovai, ėmęsi vykdyti atitinkamus darbus savo žemės sklype, kaip žemės sklypo savininkai turėjo pareigą užtikrinti, kad jokie kiti darbai, kuriems reikalingas atitinkamų valstybės įstaigų ar institucijų išduotas leidimas, nebus atliekami šių leidimų neturint (Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalis). Byloje nebuvo įrodinėjama, kad atsakovai, pamatę, jog trečiasis asmuo netinkamai vykdo darbus ir pažeidžia teisės aktų reikalavimus, kreipėsi į trečiąjį asmenį ar aplinkos apsaugos specialistus siekdami užkirsti kelią galimai neteisėtiems veiksmais, dėl ko būtų pagrindas daryti išvadą, kad atsakovai tinkamai kontroliavo atliekamus darbus ir buvo pakankamai rūpestingi bei atidūs, jog nebūtų padaryti pažeidimai bei žala gamtai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent atsakovams yra naudingas ežero pakrantės sutvarkymas bei reljefo išlyginimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad patys atsakovai nevykdė jokios ūkinės veiklos, o civilinė atsakomybė turėtų kilti trečiajam asmeniui UAB „EKO STOMA“, kuris atliko darbus atsakovų žemės sklype pagal sudarytą sutartį su atsakovais, yra atmetami kaip nepagrįsti.
  17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su ieškovų atsiliepime išdėstytu vertinimu, jog tarp atsakovų ir trečiojo asmens UAB „EKO STOMA“ susiklostę sutartiniai santykiai bei aplinkybės, ar trečiojo asmens atlikti darbai pilna apimtimi atitiko atsakovų valią bei ar nebuvo nukrypta nuo tarpusavio sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, yra svarbūs sprendžiant jų tarpusavio atsakomybės klausimą, jei toks ginčas būtų iškeltas.
  18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, ieškovės atstovo specialisto B. V. paaiškinimus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nenustatė pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad ieškovas netinkamai apskaičiavo padarytos žalos dydį ir kad yra pagrindas jį mažinti dėl ieškovo neteisingai apskaičiuoto dirvožemio vidurkio, kuris turi būti ne 10 cm, o 15 cm.
  19. Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką. Ši metodika yra patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu „Dėl žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (1995 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. 198 ir vėlesni pakeitimai). Šios metodikos nuostatų taikymo pagrįstumo nagrinėjamoje byloje apeliantai neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir geodezijos matavimus atlikusio A. B. tyrinėjimų įmonės pateiktais duomenimis bei pateiktu planu. Apeliaciniu skundu šie matavimai neginčijami, nėra duomenų, kad geodeziniai matavimai atlikti nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos, nepaneigta, kad apie jų atlikimą buvo pranešta atsakovams ir jie turėjo galimybę į matavimus atsiųsti savo įgaliotą atstovą (CPK 178 straipsnis, baudžiamosios bylos Nr.53-1-00330-14, 1 t.).
  20. Iš byloje esančio ieškovo pateikto išrašo iš 2014 m. birželio 27 d. nuostolių, padarytų gamtai sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio komponentus bei objektus ( - ), paskaičiavimo, matyti, jog ieškovas augalinio sluoksnio storį išties prilygino minimaliam, t. y. 10 cm, nors pačiame paskaičiavime yra nurodoma, kad augalinio grunto sluoksnio storis greta pažeistos teritorijos yra ribose nuo 10 iki 20 cm, dėl ko vidurkis turėjo būti nustatytas 15 cm. Tačiau šis prieštaravimas buvo nagrinėtas ir pašalintas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Ieškovo atstovas specialistas B. V., kuris pats atliko dirvožemio storio matavimus, paaiškino ir parodė patikrinimo akte nurodytas iki 10 cm storio dirvožemio storis yra vyraujantis būtent toje atsakovų žemės sklypo dalyje, kur padaryta žala, kad žalos paskaičiavimui paimtas ne vidurkis, bet nustatytas faktinis dirvožemio sluoksnis, esantis šalia supiltos žemės.
  21. Specialisto B. V. paaiškinimais abejoti jokio pagrįsto pagrindo nenustatyta, nes jo paaiškinimai nuoseklūs, sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi minėto specialisto sudarytų dokumentų duomenimis bei jo paaiškinimais apie tai, kaip buvo atlikti matavimai ir kaip buvo apskaičiuotas žalos dydis. Atsakovai, turėdami realias galimybes, pirmosios instancijos teismui savalaikiai nepateikė savo matavimų ir žalos paskaičiavimo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu ieškovo atstovai nurodė, jog nėra patvirtintos metodikos, kaip paskaičiuoti žalą, padarytą iškasus ežero gruntą, todėl žala paskaičiuojama sausumoje ir dėl to ji yra mažesnė, nei realiai padaryta, kas yra naudingiau atsakovams. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad ieškovas netinkamai apskaičiavo gamtai padarytos žalos dydį ir nepagrįstai nustatė, kad žala gamtai sudaro 10747 Eur.
  22. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nutarties 33-35 punktuose išdėstyto vertinimo nekeičia ir atsakovų apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai – įmonės „Geotestus“ atlikti geologiniai tyrimai teritorijoje, kurioje yra ir atsakovams priklausantis žemės sklypas. Kaip pagrįstai nurodė ieškovas, atsakovų pateikti įrodymai yra fiksuoti 2018 m. balandžio mėnesį praėjus beveik 4 metams nuo pažeidimo padarymo. Grunto bandymų paėmimo vietos parinktos selektyviai – pasirinkti gerokai toliau (apie 600 m) nuo atsakovų žemės sklypo esantys taškai arba teritorija, kurioje yra miškas, kas taip pat net iš dalies neatitinka atsakovų žemės sklype padarytų pažeidimų lokalizacijos ir, atitinkamai, grunto savybių. Tokį vertinimą papildomai pagrindžia ir tai, kad nebuvo paneigti ieškovo atstovo B. V. paaiškinimai, jog atsakovų pateikti geologiniai matavimai buvo atlikti nesilaikant nustatytos tvarkos. Apie jų atlikimą ieškovui nebuvo pranešta. Tai iš dalies patvirtina Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. raštas, kuriame nurodyta, kad UAB „Geotestus“ ataskaita apie 2018 m. atliktus geologinius tyrimus ( - ) sklypuose Geologijos fondui nepateikta, bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-1053 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.04.02: 2011 „Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai“ patvirtintame reglamente išdėstytas teisinis reguliavimas. Be to, iš 2018 m. gegužės 24 d. ieškovės atlikto patikrinimo, atlikto po apeliantų į bylą pateiktų įmonės „Geotestus“ atliktų geologinių tyrimų, duomenų nustatyta, jog, ieškovui atlikus grunto patikrinimą tose vietose, kuriose buvo nurodyta, jog UAB „Geotestus“ atliko tyrimus, gauti rezultatai skyrėsi nuo apeliantų pateiktų duomenų, tačiau iš esmės sutapo su ieškovo ankstesniais tyrimų rezultatais. Tokie faktai leidžia abejoti apeliantų savo iniciatyva atliktų bei pateiktų geologinių tyrimų rezultatų patikimumu. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo apeliantų pateiktus geologinių tyrimų duomenis vertinti kaip objektyvius ir patikimus įrodymus, sudarančius pagrindą mažinti iš atsakovų prašomą priteisti žalos dydį. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamai nustatytu gamtai padarytos žalos dydžiu, vertinami nepagrįstais ir atmetami.
  23. Taigi pirmiau išdėstytos aplinkybės ir išvados patvirtina, kad atsakovams priklausančiame minėtame žemės sklype buvo atlikta ūkinė veikla – nukastas dirvožemis, sunaikinta, pakeista natūrali ežero kranto linija, iškastas dumblas iš ežero, kuriai nebuvo gautai valstybės įstaigų ar institucijų leidimai, dėl ko tokie veiksmai yra neteisėti, o už jų atlikimą atsakingi yra būtent atsakovai. Kadangi apeliaciniu skundu iš esmės neginčijamas žalos gamtai padarymo faktas, o tik jo dydis (dėl jo motyvai ir argumentai išdėstyti nutarties 33-36 punktuose), daroma išvada, kad byloje yra nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.
  24. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  25. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo bei dėl žalos gamtai dydžio apskaičiavimo yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės nuostatas (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
  26. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 7 dalies nuostatas ir nepagrįstai iš atsakovų valstybei priteisė 100 procentų, o ne 75 procentus priklausančio mokėti žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį. Todėl ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama ir iš atsakovų valstybei priteisiama žyminio mokesčio dalis sumažinama iki po 120,91 Eur (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
  27. Nors apeliantų apeliacinio skundo dalis dėl netinkamai nustatyto iš atsakovų valstybei priteisto žyminio mokesčio dydžio yra pagrįsta, tačiau reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo yra procesinio pobūdžio ir nevertinami kaip savarankiški materialiniai teisiniai reikalavimai atsakovui, jie neapmokestinami žyminiu mokesčiu. Todėl apeliantams jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo nepriteisiamos.
  28. Kadangi nagrinėjamoje byloje žyminis mokestis už ieškinį sudaro 241,81 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), o CPK 80 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, jog už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį, atsakovams, kurie apeliacinį skundą pateikė per EPP sistemą bei už kurį sumokėjo 322,42 Eur, grąžinama už apeliacinį skundą jų sumokėta žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3, 4 dalys).
  29. Kadangi šia nutartimi nėra keičiama skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu patenkintų ieškinio reikalavimų apimtis, o tik nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė procesinės teisės normos, reglamentuojančios žyminio mokesčio dydžio apskaičiavimą, kai ieškinys yra pateikiamas EPP sistemos pagalba, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo perskirstyti skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu tarp šalių paskirstytas bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatas.

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu

Nutarė

16Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2018 m. sausio 12 d. sprendimo dalį dėl iš atsakovų D. N. ir I. N. priteisto žyminio mokesčio dydžio į valstybės biudžetą pakeisti ir sumažinti iš atsakovų priteisto žyminio mokesčio dydį nustatant, kad iš atsakovo D. N. ir I. N. į valstybės biudžetą priteisiama po 120,91 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 91 ct) žyminio mokesčio.

17Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalį palikti nepakeistą.

18Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti D. N. ir I. N. 2018 m. vasario 11 d. atliktu mokėjimu sumokėtą žyminio mokesčio permoką – 80,60 (aštuoniasdešimt eurų 60 ct).

Proceso dalyviai
Ryšiai