Byla A-2682-520/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

2sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Čelkiui,

4atsakovų atstovams Mindaugui Povilauskui ir Živilei Gasiulienei,

5trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Utilsa“ atstovui Aidui Plungei,

6trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Novitera“ atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

7viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Novitera“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Novitera“, uždaroji akcinė bendrovė „Metrail“, akcinė bendrovė „Snaigė“, uždaroji akcinė bendrovė „Utilsa“) dėl sprendimų ir privalomųjų nurodymų panaikinimo.

8Teisėjų kolegija

Nustatė

9I.

10Pareiškėjas asociacija „EEPA“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija) 2013 m. kovo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2013 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13); 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“; 3) Agentūros 2013 m. vasario 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17); 4) Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“.

11Pareiškėjas paaiškino, kad Asociacija yra organizacija, veikianti savo narių naudai ir įgyvendinanti gamintojo bei importuotojo atsakomybę ir jų pavedimu vykdanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatytas elektros ir elektroninės įrangos (toliau – ir EEĮ) atliekų tvarkymo užduotis. 2011 metais EEĮ gamintojai ir importuotojai turėjo užduotį surinkti ir perdirbti ar kitaip panaudoti iki 56 procentų (bet ne mažiau kaip 44 procentai) EEĮ atliekų, atsižvelgiant į jų kiekį, kurį gamintojai ir importuotojai tiekė Lietuvos Respublikos rinkai. Pareiškėjo teigimu, jis 2011 metų užduotį įvykdė, nes narių naudai sutvarkė EEĮ atliekų kiekį, didesnį nei užduotyje nustatytas, t. y. 45,85 procentai, skaičiuojant nuo viso Asociacijos narių, pavedusių jam vykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, 2011 metais išleisto į vidaus rinką EEĮ kiekio. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) informavo pareiškėją, kad priėmė pateiktą 2011 metų pareiškėjo veiklos ataskaitą ir EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pripažino įvykdytomis, tačiau Agentūra 2012 metais atliko pareiškėjo planinį specifinį patikrinimą ir 2012 m. lapkričio 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-550 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas neorganizavo EEĮ atliekų sutvarkymo taip, kad būtų įvykdytos EEĮ atliekų sutvarkymo užduotys pagal EEĮ kategorijas.

12Pareiškėjo teigimu, Patikrinimo akte yra neteisingai nurodyti pareiškėjo narių 2011 metais tiekti rinkai EEĮ kiekiai. Pagal Patikrinimo akto išvadas pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13 iki 2013 m. balandžio 1 d. papildomai organizuoti tam tikroms kategorijoms priskiriamų EEĮ atliekų sutvarkymą taip, kad būtų įvykdyta 2011 metų užduotis. Agentūra 2013 m. vasario 15 d. raštu Nr. VR-14.6-243 (toliau – ir Duomenų atitaisymas) atitaisė Patikrinimo akto duomenis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ nors ir pakeitė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13, tačiau šiuo nurodymu nustatytų įvykdyti reikalavimų nepakeitė. Vėliau pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17, kuriuo Asociacija iki 2013 m. balandžio 18 d. buvo įpareigota papildomai organizuoti tam tikroms kategorijoms priskiriamų EEĮ atliekų sutvarkymą taip, kad būtų įvykdytos 2011 metų užduotys. Nors pareiškėjas prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą VR-14.2-17 ir nurodė nesutikimo su atliktu Duomenų atitaisymu motyvus, tačiau Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 paliko nepakeistą. Pareiškėjas ne kartą tiek Agentūrai, tiek ir Vilniaus RAAD teikė duomenis bei argumentus, kad Patikrinimo akte yra padarytos klaidos, tačiau į pareiškėjo argumentus nebuvo atsižvelgta, o vadovaujantis Patikrinimo aktu ir Duomenų atitaisymu bei juose esančiais neteisingais ir nepagrįstais duomenimis buvo priimti neteisėti skundžiami sprendimai.

13Pareiškėjas pagal turimas PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo teiktos ir Aplinkos ministerijai kartu su ataskaita, yra apskaičiavęs, kad iš viso 2011 metais sutvarkė 7 415,303 t EEĮ atliekų, tačiau Duomenų atitaisyme nurodoma, jog šis kiekis yra tik 6 130,631 t, t. y. Patikrinimo akte ir Duomenų atitaisyme pateikiami neteisingi duomenys. Pareiškėjo nuomone, dalis įmonių pateiktų sąskaitų faktūrų buvo neįtrauktos į Duomenų atitaisyme esančius galutinius skaičiavimus, todėl atsirado tam tikri neatitikimai tarp Asociacijos pateiktų duomenų ir Vilniaus RAAD Patikrinimo akte ir Duomenų atitaisyme nurodytų pareiškėjo faktiškai sutvarkytų EEĮ atliekų kiekių. Pareiškėjas nurodė, kad iš galutinių rezultatų nėra aišku, kokių konkrečių dokumentų duomenys buvo įtraukti / neįtraukti į skaičiavimus, todėl Asociacija, nežinodama šių skaičiavimo aplinkybių, iš esmės neturi galimybės įvardyti padarytas klaidas, o tai trukdo Asociacijai efektyviai ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

14Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūros padaryta išvada, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Snaigė“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, todėl šių įmonių Asociacijai pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti EEĮ atliekų kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti, yra nepagrįsta. Vilniaus RAAD yra nurodęs, kad UAB „Metrail“ 2011 metais tinkamai vykdė EEĮ atliekų tvarkymo veiklą, bei paaiškinęs, jog, Vilniaus RAAD nuomone, EEĮ atliekų eksportas perdirbti ar panaudoti yra tinkamas būdas vykdyti užduotis. Dėl to UAB „Metrail“ ekportuoti EEĮ atliekų, skirtų perdirbti ar kitaip panaudoti, kiekiai, nurodyti įmonės 2012 m. sausio 3 d. sąskaitoje Nr. 1238, 2012 m. sausio 17 d. sąskaitoje Nr. 1251 bei 2011 m. liepos 7 d. sąskaitoje Nr. 998, buvo nepagrįstai neįtraukti į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą. Kadangi ir UAB „Novitera“ vykdo EEĮ atliekų, skirtų perdirbti ar kitaip panaudoti, eksportą, tai reiškia, jog ne tik UAB „Metrail“, bet ir UAB „Novitera“ sąskaitos faktūros buvo nepagrįstai neįtrauktos į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą. Be to, Duomenų atitaisyme nurodyta nepagrįsta informacija, jog UAB „Novitera“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo.

15AB „Snaigė“ informavo Pareiškėją, kad laikydamasi teisės aktų reikalavimų apdoroja 1B kategorijos EEĮ atliekas, o šiuos AB „Snaigė“ argumentus patvirtina ir Alytaus RAAD atlikto šios įmonės patikrinimo duomenys. Todėl AB „Snaigė“ 2011 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 0063269 buvo nepagrįstai neįtraukta į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą. UAB „Utilsa“, kaip ir kitos įmonės, taip pat informavo pareiškėją, kad laikydamasi teisės aktų reikalavimų atlieka dujošvyčių lempų tvarkymo paslaugas, turi galiojančią išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją bei taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą, tai patvirtina ir Kauno RAAD atlikto šios įmonės patikrinimo duomenys. Dėl to UAB „Utilsa“ 2012 m. sausio 6 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 012-002 ir 2012 m. liepos 1 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 011-035 buvo nepagrįstai neįtrauktos į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą. Pareiškėjo teigimu, minėtos aplinkybės rodo, kad Duomenų atitaisyme ir Patikrinimo akte yra padaryta klaidų, dėl kurių minėtuose dokumentuose esantys duomenys yra nepagrįsti. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas paaiškino, kad priimti skundžiami aktai turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, nes jie priimti remiantis neteisingais, nepagrįstais ir kitų valstybės valdymo institucijų oficialiai kaupiamiems duomenims prieštaraujančiais duomenimis.

16Pareiškėjas pažymėjo, kad Aplinkos ministerija pagal teisės aktų reikalavimus atsisako priimti gamintojų ir importuotojų organizacijų ataskaitas, jei organizacija nepagrindžia atliekų sutvarkymo ir neįvykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių. Dėl to šiuo atveju Aplinkos ministerija, priėmusi pareiškėjo ataskaitą, patvirtino, jog pareiškėjas tinkamai įgyvendino jam iškeltas EEĮ atliekų surinkimo užduotis. Bendrosios kompetencijos teismai yra išaiškinę, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatomas reikalavimas vykdyti EEĮ tvarkymo užduotis ne pagal kategorijas, bet pagal bendrą masės procentą atliekų, kurios turi būti surinktos ir perdirbtos ar kitaip panaudotos per atitinkamus metus. Tačiau administraciniai teismai laikosi pozicijos, kad 2011 metais nustatytos užduotys privalo būti įgyvendintos pagal atskiras EEĮ kategorijas. Pareiškėjas, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 nustatyta EEĮ atliekų sutvarkymo 2011 metais užduotimi nėra tiesiogiai ir aiškiai, tiksliai bei nedviprasmiškai reikalaujama EEĮ atliekas sutvarkyti pagal kategorijas, administracinių teismų, bendrosios kompetencijos teismų bei valstybės valdymo institucijų ta pati teisės norma aiškinama visiškai priešingai, o vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu teisinis reguliavimas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas, nes asmenims (įskaitant ir pareiškėją) turi būti užtikrintas teisinis tikrumas, saugumas ir apsaugoti jų teisėti lūkesčiai, atkreipė dėmesį, jog minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas galbūt prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucja) ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

17Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad 2011 metais nustatytos EEĮ atliekų sutvarkymo užduotys privalo būti įgyvendintos pagal atskiras EEĮ kategorijas, rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatomis, tačiau minėta direktyva nenustato, kokį procentą skaičiuojant nuo išleisto į vidaus rinką kiekio EEĮ atliekų privalo sutvarkyti gamintojai ir importuotojai, o tik nustato užduotį Europos Sąjungos valstybėms narėms užtikrinti, kad per metus iš privačių namų ūkių būtų vidutiniškai surenkama ne mažiau kaip po 4 kg EEĮ atliekų vienam gyventojui. Europos Komisija, aiškindama direktyvos 2012/19/ES Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatų taikymą, patvirtina, kad Europos Sąjungos teisės aktais nėra siekiama įtvirtinti ir nustatyti EEĮ atliekų tvakymo pagal kategorijas, t. y. nurodo, kad šios direktyvos 7 straipsnyje nustatytu reikalavimu nenustatomas individualus EEĮ surinkimo lygis pagal konkrečias produktų kategorijas, o turi būti siekiama nacionaliniu lygiu pasiekti bendrą EEĮ atliekų tvarkymo lygį. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodė, kad teismai, aiškindami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas EEĮ tvarkymo užduotis, galbūt nukrypo nuo tikrųjų direktyvos Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tikslų, nes Europos Komisija pastaruosius aiškina priešingai, ir esamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos EEĮ atliekų sutvarkymo užduotys 2011 metams, galbūt prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms. Be to, iš ūkio subjekto reikalaujama atlikti veiksmus, kurių pastarasis pagrįstai veiklos metu (EEĮ atliekų tvarkymo metu) nesitikėjo privalantis atlikti (sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas), t. y. Privalomaisiais nurodymais Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 nepagrįstai pareikalauta, kad pareiškėjas sutvarkytų tokį kiekį kiekvienos kategorijos EEĮ atliekų, kuris būtų ne mažesnis nei 44 procentai nuo Asociacijos narių kiekvienos EEĮ kategorijos, išleistos į vidaus rinką, kiekio.

18Pareiškėjo teigimu, dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių ir jas pagrindžiančių argumentų Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17, atsižvelgiant į jų turinį, praktiškai neįmanoma įvykdyti. Pareiškėjas pažymėjo, kad EEĮ atliekų susidarymas priklauso ne nuo gamintojų ir importuotojų ar juos vienijančios organizacijos valios, nes minėtas atliekas turi tretieji (EEĮ įsigiję) asmenys, nuo kurių priklauso, kada jų turima EEĮ taps atlieka ir galės būti sutvarkyta.

19Pareiškėjas paaiškino, kad per Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 nurodytus terminus (2 ir 3 mėnesius) neįmanoma surinkti ir dar perdirbti EEĮ atliekų, ypač atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjas EEĮ atliekų tvarkymo paslaugas gali įsigyti tik konkurso, kuris trunka ne mažiau kaip mėnesį, būdu. Pareiškėjas ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių susiduria su sunkumais dėl EEĮ atliekų tvarkymo užduočių už 2013 metus vykdymo. Pareiškėjo teigimu, tam tikrų kategorijų EEĮ atliekų objektyviai negali būti surenkama ir perdirbama tiek, kiek reikia užduotims pagal kategorijas įvykdyti, todėl ginčijamuose aktuose pareiškėjui yra nustatytos objektyviai negalimos įvykdyti pareigos.

20Pareiškėjas 2015 m. balandžio 8 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą, ar aiškinimas, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytos EEĮ tvarkymo užduotys pagal EEĮ atliekų konkrečias kategorijas, o ne bendrą masės kiekį visoms EEĮ atliekoms, atitinka direktyvos Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tikslus ir nediskriminuoja EEĮ gamintojų ir importuotojų Europos Sąjungos mastu.

21Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. 61 (juo patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys 2011 metams) atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

22Atsakovai Vilniaus miesto agentūra ir Vilniaus RAAD atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu, ir prašė jį atmesti.

23Atsakovai paaiškino, kad nors Asociacija ginčija faktą, jog ūkio subjektai turi pareigą vykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pagal kategorijas, tačiau, atsakovų nuomone, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, ATĮ), įskaitant jo 341 bei 343 straipsnius, ir kitų teisės aktų nuostatos pagrindžia poziciją, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotys turi būti vykdomos pagal atskiras EEĮ kategorijas. Atsakovai pažymėjo, kad Aplinkos ministerija 2006 m. gegužės 23 d. ir 2008 m. gegužės 7 d. pareiškėjui išdavė 2 EEĮ atliekų tvarkymo organizavimo licencijas, suteikiančias teisę organizuoti skirtingų kategorijų EEĮ atliekų tvarkymą, nes licencija išduodama ne bendrai EEĮ atliekų tvarkymo veiklai, o nurodant konkrečias EEĮ kategorijas. Atsakovų teigimu, aplinkybė, kad Asociacijai buvo išduotos skirtingos licencijos atskiroms EEĮ atliekų kategorijoms, tik patvirtina reikalavimus EEĮ atliekas tvarkyti atsižvelgiant į šias kategorijas.

24Atsakovai pažymėjo, kad gamintojai ir importuotojai prieš pradėdami vykdyti EEĮ importo ir (ar) gamybos veiklą turi pareigą pateikti dokumentus, įrodančius, kad EEĮ atliekų tvarkymas bus finansuojamas taikant skirtingus įkainius skirtingoms EEĮ kategorijoms, ir privalo vykdyti išskirtinai savo arba tos pačios kategorijos atliekų tvarkymą, nes turi būti įvykdytos kiekvienam gamintojui ir importuotojui išskirtinai dėl jų vykdomos veiklos privalomos įgyvendinti teisės aktuose nustatytos užduotys. Gamintojai ir importuotojai, steigdami organizaciją ir būdami jos nariai, organizacijai paveda įvykdyti savo pareigas (įskaitant ir įvykdyti užduotis pagal jiems nustatytas kategorijas).

25Atsakovai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 pateiktais išaiškinimais dėl pareiškėjo pareigos įvykdyti užduotį pagal nustatytas kategorijas. Atsakovai nesutiko su tuo, kaip Asociacijos skunde aiškinamos Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. sausio 27 d. direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatos, nes, atsakovų nuomone, reikalavimas valstybėms užtikrinti atskirų kategorijų atliekų tvarkymą pagal atskiras EEĮ kategorijas atsispindi minėtos direktyvos preambulės 2, 20 punktuose, 5 straipsnio 2 dalies b punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 jau yra atmetęs Asociacijos argumentus, jog minėta direktyva esą nereikalaujama nustatyti tvarkymo užduotis kiekvienai EEĮ atliekų kategorijai.

26Atsakovai nurodė, kad skunde kategoriškai, tačiau tik abstrakčiais sakiniais teigiama, jog Asociacijai tam tikrais atvejais tiesiog neįmanoma įvykdyti užduotis pagal EEĮ kategorijas, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių argumentų ar paaiškinimų, kad nėra galimybės sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas. Taip pat nenurodyta, kad pareiškėjas ėmėsi bent minimalių priemonių įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 reikalavimus. Asociacija, nevykdydama savo steigėjų ir narių pareigų tvarkant EEĮ atliekas pagal kategorijas, atsakovų nuomone, siekia finansinės naudos, norėdama išvengti papildomų EEĮ atliekų tvarkymo kaštų. Vilniaus RAAD pareigūnai atliko skaičiavimus, kurių metu paaiškėjo, jog, jeigu Asociacija būtų EEĮ atliekas tvarkiusi taip, kad būtų visiškai įvykdytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos EEĮ atliekų tvarkymo užduotys pagal kategorijas, tai jai būtų galėję papildomai kainuoti apie 1 719 646 Lt. Atsakovai pažymėjo, jog kiti Vilniaus RAAD kontroliuojami gamintojai ir importuotojai, vykdantys EEĮ atliekų tvarkymo užduotis individuliai ar dalyvaudami kitose licencijuotose organizacijose, 2011 metais nesusidūrė su esminėmis problemomis ir organizavo EEĮ atliekų tvarkymą taip, kad būtų įvykdytos užduotys pagal kategorijas. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, pateikdamas Aplinkos ministerijai ataskaitą apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano vykdymą ir finansavimo schemos bei švietimo programos įgyvendinimą (už 2011 metus), pats minėtoje ataskaitoje yra deklaravęs, jog neįvykdė EEĮ atliekų sutvarkymo užduoties pagal kategorijas.

27Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintomis Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotimis, 2011 metais turėjo būti surinkta ir perdirbta ar kitaip panaudota iki 56 procentų (bet ne mažiau kaip 44 procentai) EEĮ atliekų pagal kategorijas, o atliekų perdirbimo ir atliekų naudojimo sąvokos yra apibrėžtos ATĮ 2 straipsnio 11 ir 12 dalyse. Atliekas tvarkančios įmonės, užsiimančios atliekų perdirbimo ar atliekų naudojimo veikla, turi būti įregistruotos Atliekas tvarkančių įmonių registre; atliekų tvarkymo veiklų rūšys yra koduojamos ir atliekas tvarkančios įmonės, vykdančios atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą, turi turėti atliekų naudojimo kodą, kuris prasideda raide „R“. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad atliekų naudojimo kodas R13 yra tik saugojimas, o atliekų saugojimas netraktuojamas kaip galutinis atliekų perdirbimas ar kitoks panaudojimas.

28Asociacijos patikrinimo metu buvo pateiktos AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ sąskaitos faktūros, tuo siekiant įrodyti, kad Asociacija tinkamai organizavo EEĮ atliekų tvarkymą atliekas perdirbant ar kitaip panaudojant, nors minėtos įmonės pagal Atliekas tvarkančių įmonių registrą EEĮ atliekas galėjo surinkti, vežti, apdoroti, eksportuoti ir (arba) saugoti, tačiau negalėjo vykdyti EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklos. Minėtos įmonės, teikdamos atliekų apskaitos metinę ataskaitą už 2011 metus, taip pat nurodė, kad atliekų neperdirbo ar kitaip nepanaudojo. Dėl to AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ Asociacijai pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti EEĮ atliekų kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti, nes vadovaujantis Atliekas tvarkančių įmonių registru minėtos įmonės nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo. Pagal pateiktas AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ atliekų apskaitos metines ataskaitas už 2011 metus minėtos įmonės 2011 metais nevykdė EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, taip pat neišvežė EEĮ atliekų perdirbti ar kitaip panaudoti užsienyje. Atsakovai pažymėjo, kad Asociacija taip pat nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ vykdytų EEĮ atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą. Dėl minėtų aplinkybių, atsakovų nuomone, AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ išrašytuose dokumentuose nurodyti EEĮ atliekų kiekiai negali būti užskaityti kaip EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas.

29Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Agentūrai patikrinimo metu ar atitaisant Patikrinimo akto duomenis dėl Asociacijos kaltės nebuvo pateikta UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. PVM sąskaita faktūra serija EMP Nr. 15496. Dėl AB „Snaigė“ duomenų atsakovai papildomai pažymėjo, kad EEĮ atliekų tvarkymo duomenys, nurodyti AB „Snaigė“ dokumentuose, negali būti užskaityti kaip EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas dar ir dėl to, kad Asociacijos pateiktoje AB „Snaigė“ 2011 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0063269 nenurodomi sutvarkytų atliekų kiekiai ir kategorija, todėl Asociacijos PVM sąskaitų faktūrų sąrašuose pateikti duomenys, kad AB „Snaigė“ perdirbo Asociacijai 34,3 t 1B(1.2) kategorijai priklausančių stambių namų apyvokos prietaisų su šaldymo įranga, nepagrįsti. Sutartyje, sudarytoje tarp Asociacijos ir AB „Snaigė“, nurodomi tik planuojami įsipareigojimai, tačiau Agentūra nėra gavusi patvirtinimo, kad šie įsipareigojimai buvo visiškai įvykdyti. Atsakovų nuomone, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 argumentų akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 dalis dėl reikalavimo įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pagal kategorijas (nereikalaujant pakartotinai įvykdyti užduotis, o reiškiant reikalavimą įvykdyti tik trūkstamą užduoties dalį) laikė teisėtomis.

30Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Utilsa“ atsiliepime į skundą nurodė, kad palaiko Asociacijos skundą ir jame išdėstytus reikalavimus.

31Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Agentūros pozicija, kad UAB „Utilsa“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, todėl šios įmonės Asociacijai pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti EEĮ kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti, yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka realios faktinės situacijos. UAB „Utilsa“ su Asociacija 2011 metais sudarė sutartį, pagal kurią Asociacijai sutvarkė 40 t 5A kategorijos atliekų ir tai patvirtina pateikti dokumentai. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad UAB „Utilsa“ nuo 2005 metų atlieka dujošvyčių lempų tvarkymo paslaugą mobiliu originalios konstrukcijos įrenginiu Domas 001, kuriame pavojingasis dujošvyčių lempų komponentas – gyvsidabrio garai – cheminės reakcijos pagalba sujungiamas į stabilius (netirpius, negaruojančius) junginius, o šie junginiai gali būti traktuojami kaip naudoti skirta medžiaga. Po to, kai pavojingasis dujošvyčių lempų komponentas (gyvsidabrio garai) yra paverčiamas stabiliu junginiu (apie 0,5 procento visų atliekų svorio), nepavojingosios atliekos (stiklas ir metalas) yra parduodamos jas naudojančioms įmonėms. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Utilsa“ savo veikloje vadovaujasi 2006 m. gruodžio 20 d. pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000302 ir 2006 m. liepos 4 d. išduotu TIPK leidimu Nr. 1/450, kuris 2006 m. lapkričio 13 d. buvo patikslintas. Šiuose dokumentuose (techniniame reglamente) detaliai aprašyti pavojingų atliekų bei po jų nukenksminimo susidarančių nepavojingų atliekų tvarkymo būdai ir UAB „Utilsa“ kruopščiai laikosi visų procedūrų, todėl teiginys, kad ši įmonė tariamai nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo, yra niekuo nepagrįstas ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms.

32Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su Agentūros pozicija, kad vienintelis EEĮ atliekų perdirbimo faktą patvirtinantis kriterijus yra įrašas Atliekas tvarkančių įmonių registre. UAB „Utilsa“ pradedant atliekų tvarkymo veiklą Aplinkos apsaugos agentūros specialistai pagal pateiktus dokumentus nustatė, kad tinkamiausias atliekų tvarkymo būdo įvardijimas yra D9, nes tokiu būdu yra tvarkoma pavojingoji atlieka – gyvsidabris. Kitų atliekų tolimesnio tvarkymo būdai buvo detaliai aprašyti atliekų naudojimo ar šalinimo techniniame reglamente, kuris yra neatskiriama viso dokumentų, suteikiančių teisę tvarkyti šias pavojingas atliekas, rinkinio dalis. Dėl šios aplinkybės išskirti ginčytiną įrašą (tvarkymo būdas D9) iš viso dokumentų rinkinio nėra jokio pagrindo. Leidime vykdyti dujošvyčių lempų tvarkymą taip pat rašoma, kad kitų atliekų tvarkymas vykdytinas reglamente aprašytu būdu. Aplinkybę, kad nepavojingosios atliekos (stiklas, metalas) reguliariai perduodamos tokias medžiagas naudojančioms įmonėms, patvirtina sąskaitos bei UAB „Antraža“ raštas, iš kurio matyti stiklo atliekų (šios atliekos sudaro daugiau kaip 90 procentų visų dujošvyčių lempų tvarkymo procese susidarančių atliekų) perdavimo šiai įmonei faktą 2011 metais.

33Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“ atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundo dalį, kiek tai susiję su UAB „Novitera“ teisėmis, tenkinti, o skundo dalį, kuri UAB „Novitera“ interesų neliečia, – spręsti teismo nuožiūra.

34Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad kategoriškai nesutinka su išvada, jog UAB „Novitera“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, todėl šios įmonės Asociacijai pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti EEĮ atliekų kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti, nes UAB „Novitera“ yra tinkamai organizuotas ir licencijuotas atliekų tvarkytojas bei EEĮ atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą vykdo teisėtai. UAB „Novitera“ EEĮ atliekų tvarkymo veiklą vykdo pagal Kauno RAAD 2009 m. vasario 9 d. išduotą TIPK leidimą Nr. 1/1, kaip atliekų tvarkytojas yra registruotas Atliekas tvarkančių imonių registre ir 2011 metais vykdė atliekų surinkimą, vežimą, importą, eksportą, apdorojimą bei atliekų, skirtų naudoti R1–R12 nurodytais būdais, saugojimą.

35Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, UAB „Novitera“ 2011 metais tinkamai ir teisėtai suteikė Asociacijai EEĮ atliekų tvarkymo paslaugas. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad UAB „Novitera“ 2011 metais suteiktos pareiškėjui EEĮ atliekų tvarkymo paslaugos atitinka atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo teisinį reglamentavimą, todėl atsakovų teiginys, jog išrašytos sąskaitos neįrodo, kad nurodyti EEĮ atliekų kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti, yra visiškai nepagrįstas, neįrodytas ir prieštarauja faktiniams duomenims bei teisės aktų nuostatoms, nes UAB „Novitera“ EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą vykdo teisėtai ir yra tinkamai įregistruota Atliekas tvarkančių įmonių registre.

36Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad 2011–2012 metais buvo atlikti UAB „Novitera“ veiklos patikrinimai, kurių metu jokių veiklos pažeidimų įmonėje nerasta. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, minėtų patikrinimų aktuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „Novitera“ EEĮ atliekas perdirbo ar kitaip panaudojo tinkamai ir teisėtai. Be to, UAB „Novitera“ EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklos vykdymas atitinka teisinį reglamentavimą, nes ATĮ atliekų naudojimo (įskaitant paruošimą naudoti) veikla apibrėžiama kaip atliekų perdirbimas, apdorojimas, tvarkymas. Kodu S5 žymima atliekų apdorojimo veikla apima atliekų naudojimą, nes pagal ATĮ 2 straipsnio 7 dalį atliekų apdorojimas – tai atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Atliekų paruošimą naudoti apibrėžia tiek kodas R12, tiek kodas S5, o kadangi šių kodų veiklos yra tapačios ir galima registruoti tik vieną iš jų, todėl EEĮ atliekų tvarkymo ar kitokio panaudojimo veiklą galima vykdyti arba pagal S5, arba pagal R12. UAB „Novitera“ galėjo vykdyti ir vykdė EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą pagal kodą S, nes Kauno RAAD, atsižvelgęs į tai, kad įmonė atliekas paruošia naudoti (išardo ir kitaip apdirba) ir toliau perdirbti perduoda Lietuvos įmonėms bei eksportuoja į užsienio šalis, išdavė UAB „Novitera“ TIPK leidimą Nr. 1/1.

37Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad R12 veikla negali būti nurodoma klasifikuojant atliekų naudojimo veiklą, jei po išankstinio apdirbimo dalis atliekų yra šalinama, o dalis – naudojama; tokiu atveju turi būti nurodoma S5 veikla – atliekų paruošimas naudoti ar šalinti. UAB „Novitera“ 2011 metais po išankstinio EEĮ atliekų apdirbimo dalį atliekų panaudojo (surinktas ir apdorotas EEĮ atliekas perdavė toliau perdirbti Lietuvos įmonėms bei eksportavo į užsienio šalis), o dalį – perdavė šalinti Lietuvos komunalinėms įmonėms. Šias aplinkybes patvirtina UAB „Novitera“ Atliekų apskaitos metinė ataskaita už 2011 metus: įrašai atliekų aprašymo lentelėje Nr. 1–11 įrodo, kad dalis EEĮ atliekų buvo sutvarkytos / panaudotos pagal S5 kodą (paruošimas naudoti: ardymas); įrašai atliekų aprašymo lentelėje Nr. 23, 36 įrodo, kad dalis šių atliekų po apdirbimo buvo perduotos šalinti šią veiklą vykdančioms įmonėms. Šie duomenys paneigia Vilniaus RAAD teiginį, kad minėtoje ataskaitoje UAB „Novitera“ nurodė, jog atliekų neperdirbo ar kitaip nepanaudojo, kuris yra visiškai neteisingas ir prieštaraujantis teisės aktų nuostatoms (atliekų tvarkymo pagrindinių sąvokų ir veiklos kodų teisiniam reglamentavimui) bei bylos medžiagai. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Atliekas tvarkančių įmonių registre nurodytos S veiklos leidžia UAB „Novitera“ vykdyti EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą.

38Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Vilniaus RAAD nėra jokiu atskiru dokumentu (patikrinimo aktu ar pan.) nustatęs, kad UAB „Novitera“ nesilaiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl atliekų sutvarkymo, be to, jokia kita atliekų tvarkymo veiklą ir tvarkytojus kontroliuojanti institucija nėra pareiškusi pretenzijų bendrovei ar nustačiusi, jog UAB „Novitera“ EEĮ atliekų kiekiai (t. y. sutvarkytos ir perduotos EEĮ atliekos) sutvarkyti netinkamai. Tačiau Duomenų atitaisyme atsakovas padarė vienašališką niekuo neįrodytą išvadą apie UAB „Novitera“, kaip netinkamą atliekų tvarkytoją. Atsakovo nurodytas argumentas, kad vadovaujantis Atliekas tvarkančių įmonių registru UAB „Novitera“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, yra abstraktus, nepagrįstas jokiais teisiškai reikšmingais faktiniais duomenimis, nenurodyta konkreti pažeista nuostata. Atsakovas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą apie netinkamą EEĮ atliekų kiekių sutvarkymą vadovaudamasis Atliekas tvarkančių įmonių registru, nes tokį sutvarkymą reglamentuoja ATĮ ir jį įgyvendinantys teisės aktai, o ne Atliekas tvarkančių įmonių registras.

39II.

40Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo Asociacijos „EEPA“ skundą atmetė.

41Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymus kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nustatė, kad jie iš esmės grindžiami aplinkybe, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintos taisyklės prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. sausio 27 d. direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 pateiktus išaiškinimus ir įvertinęs tai, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui minėtoje byloje vertinant ir taikant aktualių teisės aktų nuostatas jų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimas neiškilo, sprendė, kad pareiškėjo prašymai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintini.

42Dėl Patikrinimo akto duomenų ištaisymo procedūros teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjo argumentai dėl tinkamos administracinės procedūros plačiau nenagrinėti, nes nurodomi jos galimi trūkumai nėra esminiai, turėję įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms ar priimtų administracinių sprendimų teisėtumui, yra nesusiję su jo pareigos tinkamai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotį vertinimu. Atsižvelgęs į tai, kad Asociacijos argumentai dėl Patikrinimo akto ištaisymo procedūros pažeidimo jau buvo įvertinti, teismas pakartotinai dėl jų nepasisakė.

43Dėl objektyvios galimybės įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 reikalavimus teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 aptardamas pareiškėjo argumentus dėl Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 įvykdymo negalimumo, konstatavo, jog šių argumentų pareiškėjas administracinės procedūros metu atsakovui neteikė. Dėl to atsakovas neturėjo galimybės ir pareigos juos įvertinti ir dėl jų atskirai pasisakyti. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių argumentus dėl tariamai neįmanomo Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 įvykdymo, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų vykdęs EEĮ atliekų tvarkymą pagal kategorijas ir kad tam tikrų kategorijų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių nebuvo galima įvykdyti dėl per mažo tokių atliekų kiekio. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio ir iš esmės yra grindžiami prielaidomis, kad tam tikrų EEĮ atliekų kategorijų kiekiai bus per maži, t. y. neatitiks jiems keliamos užduoties. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai yra susiję su ateityje galbūt susiklostysiančiais teisiniais santykiais ir dėl to pareiškėjui galbūt atsirasiančiomis teisinėmis pasekmėmis dėl Privalomųjų nurodymų VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 neįvykdymo, todėl pareiškėjas turės teisę teikti konkrečius įrodymus, kad jam pateikti tam tikrų EEĮ atliekų kategorijų kiekiai buvo mažesni, nei nustatyti užduotyje, o Agentūra turės pareigą tokius įrodymus vertinti ir priimti dėl to sprendimą tik tokiems santykiams susiklosčius. Atsižvelgęs į tai, teismas nenagrinėjo šios pareiškėjo skundo dalies, nes konstatavo, kad ginčas dėl Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 neįvykdymo kol kas nėra kilęs.

44Nors skunde pareiškėjas nesutinka su Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 nustatytais įpareigojimais EEĮ atliekas tvarkyti pagal kategorijas ir teigia, kad EEĮ atliekų tvarkymo užduotis yra nustatoma bendram atliekų masės procentui, o ne atskiroms EEĮ atliekų kategorijoms, tačiau teismas sprendė minėtų pareiškėjo argumentų pakartotinai nevertinti ir dėl jų nepasisakyti, nes dėl EEĮ atliekų tvarkymo pagal kategorijas jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

45Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktoje UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitoje faktūroje EMP Nr. 15496 nurodytus duomenis, teismas pažymėjo, jog Agentūros 2012 m. gruodžio 18 d. rašte Nr. VR-14.6-1806, kuriuo pareiškėjui buvo grąžintos visos jo pateiktos atliekas tvarkančių įmonių PVM sąskaitos faktūros, nėra nurodytos konkrečios pareiškėjui grąžinamų sąskaitų faktūrų datos ir numeriai, o Agentūros 2013 m. vasario 15 d. rašte Nr. VR-14.6-243 nurodyta, kad pareiškėjas UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr. 15496 nebuvo pateikęs. Teismas padarė išvadą, kad įvertinti UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitoje faktūroje EMP Nr. 15496 pateiktus duomenis skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu atsakovai neturėjo galimybės, tačiau pareiškėjui išlieka teisė šią sąskaitą faktūrą Vilniaus RAAD ir Agentūrai teikti ateityje, pagrindžiant įpareigojimų, nustatytų Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17, įvykdymą.

46Nors pareiškėjas nesutinka, kad į jo sutvarkytų EEĮ atliekų kiekį nebuvo įtraukti AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ sąskaitose faktūrose nurodyti sutvarkytų EEĮ atliekų kiekiai, tačiau teismas konstatavo, kad teisės aktai imperatyviai nustatė užduoties įvykdymo būdą, t. y. kad EEĮ atliekos turi būti tvarkomos jas perdirbant arba kitaip panaudojant, o subjektai, atliekantys kokias nors atliekų tvarkymo veiklas, privalo įsiregistruoti Atliekas tvarkančių įmonių registre. Teismo vertinimu, atliekų tvarkymo sąvoka apima skirtingas atliekų tvarkymo veiklas – atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą ir šalinimą, kurios, atsižvelgiant į jų apibrėžimus, savo apimtimi ir pobūdžiu yra skirtingos; šios veiklos yra griežtai suskirstytos, šioms veikloms priskiriant tam tikrus atliekų tvarkymo veiklų kodus.

47Teismas nustatė, kad remiantis byloje pateiktais Atliekas tvarkančių įmonių registro išrašais, AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ yra atliekų tvarkymo subjektai, kurių vykdomas atliekų tvarkymas apima atliekų fizikinį-cheminį apdorojimą (D9), surinkimą (S1), vežimą (S2), importavimą (S3), eksportavimą (S4), apdorojimą (S5), pasikeitimą atliekomis (R12) ir saugojimą (R13). Teismas pažymėjo, kad pagal ATĮ nuostatas atliekų apdorojimas gali būti tiek atliekų šalinimo, tiek naudojimo veikla. Kodais D9 ir S5 žymimos atliekų apdorojimo veiklos yra nurodytos prie šalinimo ir kitų atliekų tvarkymo veiklų. Atliekų apdorojimas, kaip atliekų tvarkymo, jas panaudojant, veikla yra apibrėžta R10 ir R12 kodais, tačiau atliekų tvarkymo veikla R12 yra apibrėžiama kaip tam tikras apdorojimas, pakeičiant atliekų būseną ar sudėtį, prieš vykdant su jomis bet kurią iš R1–R11 veiklų. Šis kodas yra naudojamas, jeigu nėra kito tinkamo R kodo, ir gali apimti pirmines operacijas, atliekamas prieš naudojimą, įskaitant išankstinį apdirbimą, pavyzdžiui, išmontavimą, rūšiavimą, smulkinimą, suspaudimą, granuliavimą, džiovinimą, supjaustymą, kondicionavimą, perpakavimą, atskyrimą, perskirstymą ar maišymą, ketinant šias atliekas panaudoti vykdant bet kurią iš R1–R11 veiklų. R13 veikla apibrėžiama kaip R1–R12 veiklomis naudoti skirtų atliekų laikymas, išskyrus laikinąjį laikymą atliekų susidarymo vietoje iki jų surinkimo.

48Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad veiklos R12 ir R13 yra susijusios su pradiniu atliekų apdorojimu, kurio metu pakeičiamos atliekų savybės tam, kad sumažėtų jų tūris ar pavojingumas, siekiant supaprastinti ir pagerinti atliekų naudojimą, vykdant ar siekiant vykdyti bet kurią iš atliekų naudojimo veiklų, žymimų R1–R11 kodais, taip pat su R1–R12 veikloms naudoti skirtų atliekų laikymu iki apdorojimo. Dėl to nors R12 ir R13 veiklos yra nurodytos prie atliekų naudojimo veiklų, tačiau jų priskyrimui prie atliekų naudojimo veiklos yra keliama tam tikra sąlyga – šių atliekų vėlesnis panaudojimas (įskaitant perdirbimą) įmonėje vienu iš R1–R11 nustatytų būdų. Įmonei šios sąlygos neįvykdžius, pavienės R12 ir R13 veiklos, t. y. atliekų apdirbimas ir / ar saugojimas, jų netvarkant įmonėje vienu iš R1–R11 nurodytų būdų, negali būti laikomos atliekų panaudojimu pagal ATĮ. Teismo vertinimu, D ir S kodai yra priskiriami atliekų tvarkymo veikloms, kurios nėra laikomos atliekų naudojimu (perdirbimu) pagal ATĮ.

49Kadangi Atliekas tvarkančių įmonių registre nėra duomenų, kad AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ būtų vykdę kurią nors iš R1–R11 nurodytų atliekų tvarkymo veiklų, R12 ar R13 kodu pažymėtos veiklos savaime nelaikytinos atliekų panaudojimu (perdirbimu). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovų pozicija, jog AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ nevykdė atliekų perdirbimo ar naudojimo veiklos, todėl sprendė, kad atsakovai pagrįstai pareiškėjo pateiktų šių įmonių sąskaitų faktūrų duomenų neįtraukė į perdirbtų ar kitaip panaudotų EEĮ atliekų kiekio skaičiavimus. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad skundžiami aktai yra pagrįsti objektyviai nustatytomis aplinkybėmis bei teisės aktų normomis, t. y. nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti šiuos administracinius aktus.

50III.

51Pareiškėjas Asociacija „EEPA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

52Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, tiek įstatymai, tiek ir teismų praktika aiškiai formuoja nuostatą, kad individualus administracinis aktas jo adresatams turi būti objektyviai įmanomas įvykdyti. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu teikė prašymą byloje apklausti specialistus, turinčius specialių EEĮ atliekų tvarkymo sektoriaus žinių ir patirties, motyvuodamas būtent tuo, kad pastarieji gali pagrįsti pareiškėjo teiginius dėl to, jog EEĮ atliekų surinkti ir sutvarkyti pagal kategorijas yra objektyviai neįmanoma, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis pateikė rašytinius įrodymus, jog 2011 metais pareiškėjo užimama dalis EEĮ atliekų tvarkyme buvo galbūt didesnė nei 90 procentų, o tai pagrįstai leidžia teigti, kad pareiškėjas susidūrė su problemomis surinkti ir sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas. Pareiškėjas objektyvų neįmanomumą įgyvendinti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 reikalavimus taip pat motyvavo ir procedūriais argumentais, t. y. kad atsižvelgiant į Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 nustatytus įvykdymo terminus (2 ir 3 mėnesiai) dėl teisės aktais nustatytų viešojo pirkimo procedūrų, trunkančių mažiausia mėnesį, įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 yra objektyviai neįmanoma.

53Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduočių nebuvo galima įvykdyti dėl per mažo tokių atliekų kiekio, yra nepagrįstas, nes tai paneigia pareiškėjo skunde nurodyti argumentai ir vieno iš didžiausio šalyje EEĮ atliekų tvarkytojo UAB „EMP recycling“ pateikiama informacija. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas, vykdydamas Privalomuosius nurodymus Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17, turės teisę teikti Agentūrai įrodymus, jog EEĮ atliekų kiekiai buvo mažesni nei nustatyta užduotyse, o Agentūra tokius įrodymus turės vertinti ir priimti sprendimą, yra teisiškai ne tik nepagrįstas, tačiau ir ydingas, kadangi sudaro sąlygas kontroliuojančioms institucijoms pateikti adresatams objektyviai neįmanomus įvykdyti nurodymus ir pagrindą pastaruosius (pavedimus) skųsti teismui, kaip pažeidžiančius pareiškėjų interesus ir teises, ne jų pateikimo metu, tik vėliau, t. y. jų neįvykdžius. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas šios pareiškėjo skundo dalies nenagrinėti, nes skundžiami individualūs teisės aktai, nustatantys objektyviai negalimas įvykdyti pareiškėjui pareigas, turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti.

54Pareiškėjas nurodė, kad nepaisant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-768/2014, yra tiesiogiai įtvirtinta, kad EEĮ atliekų tvarkymo užduotis nustatoma bendram masės procentui atliekų, kurios turi būti surinktos ir perdirbtos ar kitaip panaudotos per atitinkamus metus, todėl turi būti reikalaujama vykdyti EEĮ tvarkymo užduotis ne pagal kategorijas, bet pagal bendrą masės procentą atliekų, kurios turi būti surinktos ir perdirbtos ar kitaip panaudotos per atitinkamus metus, o priešingas aiškinimas prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintam teisinės valstybės principui, bet ir direktyvos 2012/19/ES Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tikslams. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano nuostatos (siekis surinkti 4 kg EEĮ atliekų vienam gyventojui) patvirtina ir pagrindžia, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotis 2011 metais buvo nustatyta bendram masės procentui atliekų, o ne pagal kategorijas. Pareiškėjas paaiškina, kad tiesioginis įpareigojimas tvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas buvo įtvirtintas tik nuo 2013 m. sausio 1 d., nustatant, kad EEĮ gamintojai ar importuotojai privalo ne mažiau kaip 80 procentų kiekybinės EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdyti atsižvelgdami į jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos EEĮ kategoriją. Todėl teisinis reglamentavimas ir Europos Komisijos išaiškinimai patvirtina aplinkybę, kad 2011 metais EEĮ atliekų tvarkymo užduotys buvo pagal bendrą atliekų masės procentą. Kadangi esamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos EEĮ atliekų sutvarkymo užduotys 2011 metams, nėra aiškus ir tikslus, yra dviprasmiškas ir skirtingai aiškinamas skirtingos kompetencijos teismų, valstybės valdymo institucijų, dėl to iš pareiškėjo nepagrįstai reikalaujama atlikti veiksmus, kurių pastarasis pagrįstai veiklos metu nesitikėjo privalantis atlikti (sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino papildomų pareiškėjo pateiktų argumentų.

55Pareiškėjo teigimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Agentūra patikrinimą vykdė formaliai ir kilusių abejonių dėl pareiškėjo sutvarkytų EEĮ atliekų kiekių nesistengė analizuoti, skundžiamų aktų priėmimo metu turėjo visas galimybes įvertinti visą reikiamą su patikrinimu susijusią dokumentaciją, įskaitant ir UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitą faktūrą EMP Nr. 15496. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Agentūra, duodama Privalomuosius nurodymus Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17, žinojo, jog nesutampa pareiškėjo pateikti ir Agentūros patikrinimo metu nustatyti sutvarkytų EEĮ kiekiai, tačiau nesiaiškino, dėl kokių priežasčių yra toks nesutapimas ir ar jis negali būti objektyviais duomenimis (dokumentais) išspręstas.

56Pareiškėjas teigia, kad Agentūrai UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaita faktūra EMP Nr. 15496 buvo pateikta patikrinimo metu, tačiau Agentūra dėl pareiškėjui nežinomų priežasčių joje nurodytų kiekių, kaip ir kitose UAB „EMP recycling“ sąskaitose nurodytų kiekių, neįtraukė į patikrinimo aktą. Be to, iš Duomenų atitaisymo matyti, kad Agentūrai UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaita faktūra EMP Nr. 15496 buvo žinoma prieš pateikiant Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17, tačiau Agentūra davė minėtą nurodymą, neįtraukdama UAB „EMP recycling“ sutvarkytų 1.1 kategorijai priskiriamų stambių namų apyvokos prietaisų kiekių, t. y. 3 800 kg. Pareiškėjas pažymi, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovai neginčijo pareiškėjo argumentų, kad minėtą sąskaitą Agentūrai buvo pateikusi, o ši raštu sąskaitos kopiją pareiškėjui grąžino, ir būtent pareiškėjas, gavęs sąskaitos kopiją iš Agentūros, pastebėjo, jog ji yra prastos kokybės, raštu apie tai informavo Agentūrą ir pakartotinai pateikė sąskaitos kopiją. Tik 2015 m. balandžio 8 d. bylos nagrinėjimo metu atsakovai nurodė, kad minėtą sąskaitą neva gavo tik 2013 m. kovo 15 d., tačiau jeigu Agentūra būtų įtraukusi minėtoje sąskaitoje nurodytus kiekius, faktiškai būtų padidėję 1.1, 1.2, 2, 3.1, 3.2, 4.1, 4.2, 5.1, 6 ir 7 kategorijų sutvarkytų EEĮ atliekų kiekiai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Patikrinimo akto ir Duomenų atitaisymo duomenys yra neteisingi ir nepagrįsti, ir nepagrįstas yra pirmosios instancijos teismo argumentas, kad įvertinti minėtos sąskaitos pateiktus duomenis skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu atsakovai neturėjo galimybės.

57Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pagrįsto AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ sąskaitose faktūrose nurodytų atliekų kiekio neįtraukimo į skaičiavimus prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. UAB „Metrail“ 2013 m. birželio 11 d. raštu kreipėsi į Vilniaus RAAD, prašydamas paaiškinti, dėl kokių priežasčių jo pareiškėjui sutvarkytos EEĮ atliekos nebuvo pripažintos tinkamai sutvarkytomis, o Vilniaus RAAD raštu nurodė, kad UAB „Metrail“ 2011 metais tinkamai vykdė EEĮ atliekų tvarkymo veiklą ir kad EEĮ atliekų eksportas perdirbti ar panaudoti yra tinkamas būdas vykdyti užduotis. Tai leidžia teigti, kad UAB „Metrail“ eksportuoti EEĮ atliekų, skirtų perdirbti ar kitaip panaudoti, kiekiai buvo nepagrįstai neįtraukti į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą. Pareiškėjas nurodo, kad ir kitos įmonės (AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“ ir UAB „Novitera“) vykdė EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą, todėl šių įmonių sąskaitose nurodyti kiekiai buvo nepagrįstai neįtraukti į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą.

58ATĮ 2 ir 3 prieduose buvo nustatyti atliekų naudojimo ir šalinimo būdai, pagal kuriuos atliekų naudojimo būdams priskiriami R kodai, įskaitant ir kodą R12 (pasikeitimas atliekomis, siekiant taikyti joms bet kurį iš R1–R11 naudojimo būdų). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad EEĮ atliekos vadovaujantis teisės aktų nuostatomis 2011 metais privalėjo būti tinkamai sutvarkytos, t. y. perdirbtos, panaudotos, įskaitant ir apdorojimą bei išvežimą, todėl konstatuotina, kad AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ tinkamai sutvarkė EEĮ atliekas, o jų sutvarkyti kiekiai buvo nepagrįstai neįtraukti į Patikrinimo aktą ir Duomenų atitaisymą.

59Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1536 nuostatos, kuriomis patvirtintos EEĮ atliekų tvarkymo užduotys 2011 metams, prieštarauja ATĮ 346 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir teisėtų lūkesčių apsaugos principui, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino pareiškėjo pateiktų argumentų, susijusių su minėto reglamentavimo prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams, ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

60Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 2011 metais EEĮ tvarkymo užduočių prieštaravimo Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatoms pareiškėjas paaiškina, kad jis išsamiai ir motyvuotai nurodė, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotys 2011 metams galbūt prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir, aiškindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas EEĮ tvarkymo užduotis, galbūt nukrypo nuo tikrųjų direktyvos Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tikslų.

61Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Asociacijai tinkamai nesuteiktų UAB „Novitera“ EEĮ atliekų naudojimo (perdirbimo) paslaugų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

62Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindžia atsiliepime į skundą išsėstytais argumentais. Trečiasis suinteresuotas asmuo papildomai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir aiškino teisės aktų nuostatas dėl atliekų naudojimo (perdirbimo) bei atliekų tvarkymo veiklų kodų klasifikacijų. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kodas S neva yra priskiriamas atliekų tvarkymo veikloms, kurios nėra laikomos atliekų naudojimu (perdirbimu), yra prieštaringa, nes pirmosios instancijos teismas pats pripažįsta, jog kodas S5 apima ne tik paruošimą naudoti, kuris yra tapatus veiklai, numatytai R12, bet ir patį atliekų naudojimą (perdirbimą), kuris apima R1–R11 veiklas, t. y. minėta išvada prieštarauja skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad S5 kodas nėra laikomas atliekų naudojimu (perdirbimu), negali būti logiškai paaiškinama ir suprantama.

63Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, nuostatas bei jų priedus. Iš aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad atliekų tvarkymas, kuris yra priskiriamas S ir R kodams, apima atliekų naudojimą, o atliekų naudojimo veikla apima tiek atliekų paruošimą naudoti, tiek apdorojimą, tiek perdirbimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kodų klasifikavimą ir be jokio teisinio pagrindo nurodė, kad R12 ir R13 veiklos (atliekų apdirbimo ir saugojimo), atliekų netvarkant įmonėje vienu iš R1–R11 nurodytų naudojimo būdų, nelaikomos atliekų panaudojimu pagal ATĮ.

64Trečiasis suinteresuotas asmuo akreipia dėmesį, kad atliekų naudojimą apima ne tik kodai R1–R11, bet ir kodai R12, R13, S5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad Kauno RAAD išdavė UAB „Novitera“ TIPK leidimą Nr.1/1, UAB „Novitera“ galėjo vykdyti ir teisėtai vykdė EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, jog pagal Atliekas tvarkančių įmonių registro duomenis 2011 metais UAB „Novitera“ vykdytos S kodu pažymėtos veiklos atitiko nacionalinį atliekų tvarkymo veiklų klasifikavimą. Įmonėje surinktos bei atliekų apdorojimo metu susidariusios EEĮ atliekos yra toliau perdirbti perduotos Lietuvos įmonėms bei eksportuotos į Europos Sąjungos šalis. Pagal ATĮ atliekas „surinkti ir perdirbti“ apima šiuos atliekų tvarkymo būdus: S1 – surinkimas; S5 – apdorojimas; S4 – eksportas galutiniam perdirbėjui; ir tik „kitaip naudoti“ apima R tvarkymo būdus. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad UAB „Novitera“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklos, nes nėra imperatyviosios normos, nustatančios, kad perdirbimas turi būti vydomas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino UAB „Novitera“ pateiktų dokumentų, t. y. įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Novitera“ tinkamai suteikė Asociacijai atliekų tvarkymo paslaugas, įskaitant ir naudojimo (perdirbimo).

65Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė UAB „Novitera“ teisę dalyvauti teismo posėdyje bei neužtikrino galimybės tinkamai pasinaudoti įstatymų nustatytomis procesinėmis teisėmis, t. y. šiuo atveju byla buvo išnagrinėta pažeidžiant UAB „Novitera“ teisę dalyvauti teismo posėdyje ir pasinaudoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Nors įmonės atstovė buvo užimta kitame teismo posėdyje, kurio data buvo iš anksto derinta, tačiau bylą nagrinėjęs teismas prašymo atidėti bylos angrinėjimą netenkino, nors jis sužinojus apie teismo posėdžio datą ir laiką buvo pateiktas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atsisakė tai padaryti, tokiu būdu užkirsdamas galimybę tinkamai ginti trečiojo suinteresuoto asmens interesus nagrinėjamoje byloje bei pasinaudoti procesinėmis teisėmis, t. y. buvo iš esmės pažeista UAB „Novitera“ teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

66Atsakovai Vilniaus miesto agentūra ir Vilniaus RAAD atsiliepime į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti.

67Atsakovai savo poziciją grindžia atsiliepime į skundą išsėstytais argumentais. Atsakovai papildomai paaiškina, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai įvertinus bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikius norminius teisės aktus. Atsakovai nesutinka su Asociacijos apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 bei Nr. VR-14.2-17 reikalavimai yra objektyviai neįgyvendinami, t. y. neįvykdomi. Atsakovų nuomone, atliekas tvarkančios įmonės, vykdančios atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklą, turi turėti atliekų naudojimo kodą, kuris prasideda raide „R“. Be to, atliekų naudojimo kodas R13 yra tik saugojimas, o atliekų saugojimas netraktuojamas kaip galutinis atliekų perdirbimas ar kitoks panaudojimas. Asociacija patikrinimo metu ir laikotarpiu iki ginčijamų sprendimų panaikinimo nepateikė Agentūrai UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. PVM sąskaitos faktūros serija EMP Nr. 15496, kuri buvo paminėta PVM sąskaitų faktūrų sąrašuose. Minėtą sąskaitą faktūrą Asociacija Vilniaus RAAD pateikė kartu su 2013 m. kovo 1 d. raštu, kuris Vilniaus RAAD buvo gautas tik 2013 m. kovo 15, t. y. jau po skundžiamų administracinių aktų priėmimo.

68Atsakovai laikosi pozicijos, kad AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ negalėjo vykdyti EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo veiklos. Kadangi pagal Atliekas tvarkančių įmonių registro duomenis minėtos įmonės nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, todėl šių įmonių Asociacijai pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti EEĮ atliekų kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti. Asociacija taip pat nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB „Novitera“ ir UAB „Metrail“ vykdytų EEĮ atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą, todėl jų išrašytuose dokumentuose nurodyti EEĮ atliekų kiekiai negali būti užskaityti kaip EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, pateikdamas Aplinkos ministerijai ataskaitą apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano vykdymą ir finansavimo schemos bei švietimo programos įgyvendinimą (už 2011 metus), ataskaitoje pats yra deklaravęs, jog neįvykdė EEĮ atliekų sutvarkymo užduoties pagal kategorijas.

69Dėl EEĮ atliekų tvarkymo pagal kategorijas jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 ir Vilniaus RAAD laikosi pozicijos, jog ūkio subjektai turi pareigą vykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pagal kategorijas. Atsakovai pažymi, kad gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti išskirtinai savo arba tos pačios kategorijos atliekų tvarkymą, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. 61 8.3 punkte nurodyta, jog gamintojai ir importuotojai prieš pradėdami vykdyti EEĮ importo ir (ar) gamybos veiklą turi pareigą pateikti dokumentus, įrodančius, kad EEĮ atliekų tvarkymas bus finansuojamas taikant skirtingus įkainius skirtingoms EEĮ kategorijoms. Dėl to turi būti įvykdytos kiekvienam gamintojui ir importuotojui išskirtinai dėl jų vykdomos veiklos privalomos įgyvendinti teisės aktuose nustatytos užduotys.

70Atsakovų teigimu, Asociacija privalėjo savo narių, t. y. gamintojų ir importuotojų, pareigas bei užduotis, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarime Nr. 61, vykdyti vienodomis sąlygomis pagal atskiras EEĮ kategorijas. Atsakovų teigimu, Asociacija, teigdama, jog organizacijai užtenka įvykdyti užduotis pagal bendrą masės procentą, skaičiuojamą nuo viso atitinkamais metais organizacijos steigėjų ir narių išleisto EEĮ kiekio, klaidingai interpretuoja teisės aktų reikalavimus. Jokiame teisės akte nėra nurodyta, kad gamintojų ir importuotojų organizacijos įsteigimas (kaip kolektyvinis EEĮ atliekų tvarkymo būdas) reiškia, jog jos atskirų narių pareigos gali būti panaikinamos. Atsakovai pažymi, kad licencija išduodama ne bendrai EEĮ atliekų tvarkymo veiklai, o nurodant konkrečias EEĮ kategorijas. Todėl aplinkybė, kad Asociacijai buvo išduotos skirtingos licencijos atskiroms EEĮ atliekų kategorijoms, tik patvirtina reikalavimus EEĮ atliekas tvarkyti atsižvelgiant į šias kategorijas.

71Teisėjų kolegija

konstatuoja:

72IV.

73Nagrinėjamos bylos dalykas – Agentūros 2013 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13 ir Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ bei Agentūros 2013 m. vasario 18 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 ir Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ pagrįstumas ir teisėtumas.

74Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra atliko asociacijos „EEPA“ planinį specifinį patikrinimą dėl licencijuotoms gamintojų ir importuotojų organizacijoms nustatytų aplinkosauginių reikalavimų laikymosi. 2012 m. lapkričio 9 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame nustatyta, jog pareiškėjas 2011 metais neorganizavo EEĮ atliekų sutvarkymo taip, kad būtų įvykdytos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymo užduotys pagal EEĮ kategorijas (II t., b. l. 60–63).

752013 m. sausio 31 d. pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13 iki 2013 m. balandžio 1 d. papildomai organizuoti 1.2 kategorijai priskiriamos stambių namų apyvokos prietaisų su šaldymo įrangos, 2 kategorijai priskiriamos smulkių namų apyvokos prietaisų, 3.1 kategorijai priskiriamos IT ir telekomunikacinės įrangos (išskyrus kompiuterių monitorius), 4.1 kategorijai priskiriamos vartojimo įrangos (išskyrus televizorius), 5.1 kategorijai priskiriamos apšvietimo įrangos (išskyrus dujošvietes lempas), 6 kategorijai priskiriamos elektrinių ir elektroninių įrankių (išskyrus stambius stacionarius pramoninius prietaisus), 7 kategorijai priskiriamos žaislų, laisvalaikio ir sporto įrangos, 9 kategorijai priskiriamos stebėsenos kontrolės prietaisų EEĮ atliekų sutvarkymą taip, kad būtų įvykdyta Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtinta užduotis 2011 metams. Pareiškėjas taip pat buvo įpareigotas pateikti Vilniaus miesto agentūrai minėtų atliekų kiekių sutvarkymą įrodančius dokumentus (II t., b. l. 64–65). Pažymėtina, kad Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13 grindžiamas tuo, jog tiek pagal Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintas EEĮ atliekų tvarkymo užduotis 2011 metams, tiek pagal pareiškėjo EEĮ atliekų tvarkymo veiklos organizacinį planą 2011 metais, pareiškėjas turėjo sutvarkyti EEĮ pagal atskiras kategorijas, tačiau šio reikalavimo nesilaikė.

76Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. 61 1.2 punktu buvo patvirtinta EEĮ įrangos atliekų tvarkymo užduotis 2011 metams, nurodant, kad nustatomos užduotys (masės procentai), atsižvelgiant į EEĮ įrangos kiekį, tiektą Lietuvos Respublikos rinkai, bei nustatant, kad 2011 metams ši užduotis yra surinkti ir perdirbti ar kitaip naudoti EEĮ atliekų iki 56 procentų (bet ne mažiau kaip 44 procentus).

77Pareiškėjas atsakovui Vilniaus RAAD padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą VR-14.2-13, nurodydamas, kad Privalomuoju nurodymu VR-14.2-13 reikalaujama pakartotinai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, kurios yra įvykdytos ir kurių įvykdymo ataskaitą jau yra priėmusi pareiškėjo veiklą licencijuojanti institucija, jokie teisės aktai nenustato gamintojų ir importuotojų pareigos EEĮ atliekas tvarkyti pagal kategorijas (II t., b. l. 66–71).

78Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2013 m. vasario 15 d. raštu Nr. VR-14.6-243 buvo atitaisyti Patikrinimo akto Nr. VR-14.7-550 duomenys ir dėl to sumažėjo Privalomojo nurodymo VR-14.2-13 reikalavimai (II t., b. l. 108–111). Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ atitinkamai pakeitė Privalomąjį nurodymą VR-14.2-13 (II t., b. l. 112–113).

79Pareiškėjui 2013 m. vasario 18 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17 iki 2013 m. balandžio 18 d. papildomai organizuoti 1.1 kategorijai priskiriamos stambių namų apyvokos prietaisų (išskyrus prietaisų su šaldymo įranga) ir 5.2 kategorijai priskiriamų dujošvyčių lempų EEĮ atliekų sutvarkymą taip, kad būtų įvykdyta Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtinta užduotis 2011 metams, t. y. Privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-17 pareiškėjas buvo įpareigotas organizuoti ne mažesnio kaip 44 procentų nuo asociacijos „EEPA“ steigėjų ir narių į vidaus rinką 2011 metais išleisto atitinkamai kategorijai priskiriamos EEĮ kiekio sutvarkymą (II t., b. l. 176–177).

80Pareiškėjas atsakovui Vilniaus RAAD padavė skundą, prašydamas panaikinti Privalomąjį nurodymą VR-14.2-17 iš esmės dėl tų pačių motyvų, kuriuos buvo nurodęs, kai ginčijo Privalomąjį nurodymą VR-14.2-13 (III t., b. l. 178–181). Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 paliko nepakeistą (III t., b. l. 183–184).

81Pareiškėjas šioje byloje prašo panaikinti Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13 ir Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ bei Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“, nurodydamas, kad jis (pareiškėjas) 2011 metais įvykdė Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 nustatytą užduotį ir Asociacijos narių naudai sutvarkė 45,85 procentus EEĮ atliekų, skaičiuojant nuo viso Asociacijos narių, pavedusių jai vykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis per 2011 metus, išleisto į vidaus rinką EEĮ kiekio, ir tai patvirtino Aplinkos ministerija, priimdama pareiškėjo ataskaitą. Pareiškėjas kategoriškai nesutiko su atsakovų pozicija, kad minėto Vyriausybės nutarimo nuostatose tiesiogiai įtvirtinama, jog pareiškėjas EEĮ atliekų tvarkymą turėjo vykdyti pagal kategorijas. Taip pat pat pareiškėjas akcentavo, kad per Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 nustatytus terminus yra objektyviai neįmanoma surinkti ir dar perdirbti tiek EEĮ atliekų, kiek reikia užduotims pagal kategorijas įvykdyti. Pareiškėjas ginčijo atsakovų išvadas, kad UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ nevykdo EEĮ atliekų perdirbimo ir kitokio panaudojimo, t. y. šių įmonių sutvarkytų atliekų kiekių pagal PVM sąskaitas faktūras neįtraukimą į Patikrinimo akto duomenis. Pareiškėjo teigimu, taip pat turėjo būti įtraukti UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitoje faktūroje EMP Nr. 15496 nurodyti duomenys apie sutvarkytus atliekų kiekius.

82Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis, ir dėl to atmetė skundo reikalavimus panaikinti minėtus administracinius aktus.

83Apeliacinį procesą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo inicijavo pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“. Pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir skundą tenkinti, teigdamas, kad dėl jo skunde nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų turėjo būti patenkinti skundo reikalavimai, o trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl Asociacijai tinkamai nesuteiktų UAB „Novitera“ EEĮ atliekų naudojimo (perdirbimo) paslaugų, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su atliekų naudojimu (perdirbimu), bei aiškino teisės aktų nuostatas dėl atliekų naudojimo (perdirbimo) ir atliekų tvarkymo veiklų kodų klasifikacijų. Atsakovai teikia atsikirtimus į apeliacinius skundus, iš kurių matyti, kad jis sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytais teisiškai reikšmingais faktais bylai išspręsti ir teisiniu šių faktų vertinimu (kvalifikavimu).

84Dėl EEĮ atliekų tvarkymo užduočių vykdymo pagal kategorijas

85Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, ir priimdamas sprendimą, nevertino pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 nustatytais įpareigojimais EEĮ atliekas tvarkyti pagal kategorijas, ir dėl jų nepasisakė, nurodydamas, kad dėl šių argumentų yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, ir juos atmetęs.

86Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir kartoja skundo argumentus, kuriais remdamasis jis teigė, kad 2011 metais EEĮ atliekų tvarkymo užduotis buvo nustatyta bendram masės procentui atliekų, o ne pagal kategorijas, ir akcentuoja, kad tiesioginis įpareigojimas tvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas įtvirtintas tik nuo 2013 m. sausio 1 d., nustatant, kad EEĮ gamintojai ar importuotojai privalo ne mažiau kaip 80 procentų kiekybinės EEĮ įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdyti atsižveldami į jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos EEĮ įrangos kategoriją. Pareiškėjo teigimu, teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos EEĮ atliekų sutvarkymo užduotys 2011 metais, nėra aiškus ir tikslus, yra dviprasmiškas ir skirtingai aiškinamas teisės aktuose, skirtingos kompetencijos teismų, valstybės valdymo institucijų, o tai lėmė, kad iš pareiškėjo reikalaujama atlikti veiksmus, kurių pastarasis pagrįstai veiklos metu nesitikėjo privalantis atlikti (sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas).

87Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, pateiktais teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, aiškinimu ir taikymu, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą ginčo dėl EEĮ atliekų tvarkymo faktinio ir teisinio aspektų analizę, nurodytą teisės normų aiškinimą ir taikymą, nustatant, kad pareiškėjas 2011 metais privalėjo tvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas.

88Iš bylos medžiagos matyti, kad ši administracinė byla jau buvo išnagrinėta ir joje buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo, sprendimą 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A492-768/2014) panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

89Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas tiek skundą, kuris buvo išnagrinėtas, priimant minėtą sprendimą, tiek apeliacinį skundą, dėl kurio priimta minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodo ir patikslintame skunde bei nagrinėjamame apeliaciniame skunde, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš naujo ir detaliai nenagrinėjo tų argumentų, kuriuos jau yra iššnagrinėjęs ir įvertinęs apeliacinės instancijos teismas šioje byloje.

90Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo planinio specifinio patikrinimo metu buvo vertinamas pareiškėjo EEĮ atliekų tvarkymo užduoties vykdymas 2011 metais, t. y. į tikrinamą laikotarpį, nustatė ir išaiškino tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, pagal kuriuos pareiškėjas privalėjo 2011 metais įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotį. Nutartyje vadovaujamasi Atliekų tvarkymo įstatymo 81 skirsnio (346 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2005 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-279 redakcija) nuostatomis, kad EEĮ gamintojai ir importuotojai turi finansuoti nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. į rinką išleistos savo EEĮ buityje ir ne buityje susidarančių atliekų tvarkymą, bei šio įstatymo 341 straipsnio 2 punkto nuostata, kad EEĮ gamintojai ir importuotojai privalo įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-624 redakcija). Nutartyje išaiškinta, kad šios nuostatos reiškia, jog Vyriausybės nustatytos atliekų tvarkymo užduotys yra privalomos kiekvienam gamintojui ir importuotojui, jų lėšomis finansuojamas į rinką išleistos EEĮ atliekų tvarkymas, bei jos skirtos įgyvendinti tiek principą „teršėjas moka“, tiek atliekų tvarkymo visuotinumą, t. y. negali likti išskirta netvarkoma (ar tvarkoma mažesne apimtimi) kuri nors EEĮ atliekų kategorija. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ta aplinkybė, jog gamintojai ir importuotojai Atliekų tvarkymo įstatyme numatytoms pareigoms ir užduotims vykdyti gali steigti šio įstatymo 342 straipsnyje (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-624 redakcija) nustatytas gamintojų ir importuotojų organizacijas ar tapti tokių organizacijų nariais, nekeičia EEĮ tvarkymo esmės – kad „teršėjas moka“ už savo atliekų tvarkymą, jo skiriamos lėšos turi būti naudojamos jo atliekoms ar lygiavertėms atliekoms tvarkyti, kad jo atliekos bus tvarkomos proporcingai jo indėliui į atliekų tvarkymą.

91Pareiškėjo argumentai, kad užduotimi nustatytas tik bendras EEĮ atliekų tvarkymo kiekis, buvo atmesti, nurodant, kad šiuos pareiškėjo argumentus paneigia Atliekų tvarkymo įstatymo 343 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-624 redakcija), įtvirtinanti, jog visų organizacijos steigėjų ir narių pareigas bei užduotis organizacija turi vykdyti vienodomis sąlygomis. Dalyvaudamas kolektyvinėje EEĮ atliekų tvarkymo sistemoje gamintojas ir importuotojas vykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas užduotis neatsižvelgdamas į tai, ar tvarkomos EEĮ atliekos, išleistos į rinką, yra jo, ar yra tik tos pačios kategorijos (Atliekų tvarkymo įstatymo 346 str. 3 d. 4 p., 2005 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-279 redakcija), šia nuostata pabrėžiamas įstatymo leidėjo siekis, nepriklausomai nuo EEĮ atliekų tvarkymo organizavimo būdo, užtikrinti jų proporcingą tvarkymą pagal kategorijas.

92Apeliacinės instancijos teismas minėtą išvadą grindė ir tuo, kad Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintų Banko garantijos, laidavimo sutarties bei kitų sutarčių, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių 8.3 punkte (redakcija, patvirtinta 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1751) nustatyta, jog Agentūra priima tik tokias banko garantijas, laidavimo draudimo sutartis ir laidavimo sutartis, sudarytas EEĮ gamintojo ar importuotojo, banko ar kitos kredito įstaigos, draudimo įmonės ar EEĮ atliekų tvarkytojo, surenkančio ir perdirbančio ar kitaip naudojančio tokias atliekas, kurios banko garantijos, laidavimo draudimo sutarties, laidavimo sutarties, užtikrinančios buityje naudojamos EEĮ atliekų tvarkymą, sudarymo atveju – sudarytos nurodant lėšų sumą, kurios reikia sutvarkyti buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekiui, užtikrinančiam Vyriausybės nustatytos einamųjų kalendorinių metų EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą. Ši suma apskaičiuojama atsižvelgiant į kalendorinių metų užduotyje nustatytą sutvarkyti EEĮ atliekų kiekį ir planuojamą per kalendorinius metus į Lietuvos Respublikos rinką išleisti EEĮ kiekį (tonomis), taip pat šių taisyklių priede nurodytus įkainius, taikomus atitinkamai EEĮ kategorijai.

93Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat jau yra išnagrinėjęs ir pareiškėjo argumentus dėl 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų taikymo, t. y. argumentus, kad ši direktyva nereikalauja nustatyti tvarkymo užduočių kiekvienai EEĮ atliekų kategorijai, ir vadovaudamasis konkrečiomis direktyvos nuostatomis, nurodęs, jog kasmet parduodamos EEĮ kiekvienos kategorijos įrangos kiekiai gali būti labai skirtingi, todėl atsižvelgiant į principą, nustatantį kiekvieno gamintojo atsakomybę už atliekų, gautų iš savo pagamintų produktų, tvarkymo finansavimą, valstybės sprendimas pasirenkant EEĮ atliekų tvarkymo būdą nustatyti užduotis kiekvienai EEĮ atliekų kategorijai laikytinas atitinkančiu direktyvos tikslus ir nuostatas.

94Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus taikytinų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neaiškaus 2011 metais buvusio teisinio reguliavimo yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nenurodė jokių naujų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių šiai bylai išspręsti bei teisinių argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, nei šioje byloje yra padaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Be to, pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad konkrečiai pareiškėjui 2011 metais EEĮ atliekų tvarkymo užduotis buvo nustatyta bendram masės procentui atliekų, o ne pagal kategorijas. Akcentuotina, kad pareiškėjo nurodomos po 2011 metų įsigaliojusios naujos teisės aktų nuostatos, šiuo atveju nekeičia reikalo esmės.

95Tai, kad pareiškėjas buvo įsipareigojęs ir turėjo 2011 metais tvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas ir tai jam buvo žinoma, patvirtina pareiškėjo parengta 2012 m. birželio 20 d. patikslinta asociacijos „EEPA“ ataskaita apie EEĮ atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano vykdymą ir finansavimo schemos bei švietimo programos įgyvendinimą už 2011 metus, kurią priėmė Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo komisija (I t., b. l. 66–95; 96). Šioje ataskaitoje yra nurodomi konkretūs duomenys apie pareiškėjo steigėjus ir narius bei išleistus į rinką EEĮ kiekius pagal kategorijas, nurodomos priežastys, dėl kurių buvo sutvarkyta tam tikrų kategorijų atliekų mažiau nei buvo nustatyta užduotis.

96Pažymėtina, kad Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto aplinkos ministro 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-57, 8.4 punktas nustato, kad veiklos organizavimo plane, kurį gamintojų ir importuotojų organizacija turi parengti ir pateikti Aplinkos ministerijai, turi būti nurodyta planuojama organizacijos veiklos plėtra, numatytas planuojamas organizacijos steigėjų ir narių tiekti rinkai gaminių ir (ar) pakuočių kiekis bei planuojamas surinkti ir sutvarkyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų kiekis (nurodyti preliminarūs duomenys kiekvieniems metams). Teikiamas ne tik veiklos organizavimo planas, bet finansavimo schema, kurioje turi būti organizacijos steigėjų ir narių įnašų, mokamų organizacijai pavadinimas ir dydis (nurodant įnašo dalį, mokamą už atliekų tvarkymą litais už toną), sukauptų lėšų paskirstymas (litais ir procentais) Vyriausybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių vykdymui (Aprašo 4, 11.1, 11.2.4 p.) ir kt. Taigi aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teisiniu statusu bei steigėjų ir narių EEĮ atliekų tvarkymo finansavimu, būtent logiškai ir pagrindžia tą faktą, kad pareiškėjas 2011 metais turėjo tvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas.

97Pareiškėjas skunde Vilniaus RAAD yra nurodęs, kad tie Asociacijos nariai, kurių į rinką išleidžiamų EEĮ kategorijų EEĮ atliekų buvo sutvarkyta mažiau negu 44 procentai, finansavo kitų EEĮ kategorijų atliekų sutvarkymą (II t., b. l. 66–71), tačiau ši pareiškėjo pozicija nėra teisiškai pagrįsta.

98Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė ataskaitas apie veiklos organizavimo plano vykdymą 2009 ir 2010 metais (VII t., b. l. 34–51), kuriose nėra nuorodyta konkrečių duomenų apie tai, kad 2009 ir 2010 metais pareiškėjas turėjo tvarkyti ir tvarkė EEĮ atliekas pagal kategorijas, tačiau tai neleidžia konstatuoti, kad pareiškėjas 2011 metais neprivalėjo tvarkyti EEĮ atliekų pagal kategorijas. Šios ataskaitos nepatvirtina, kad pareiškėjas iš tikrųjų neturėjo tvarkyti EEĮ atliekų pagal kategorijas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra pateikti duomenys, jog pareiškėjo ataskaita už 2010 metus nebuvo priimta, nurodant, kad neįvykdytos Vyriausybės nustatytos EEĮ atliekų naudojimo, perdirbimo ar kitokio panaudojimo užduotys (žr. Aplinkos ministerijos 2012 m. balandžio 13 d. raštą Nr. 17-2-D8-3411, IV t., b. l. 49–50). Jei iš tikrųjų pareiškėjas 2009 ir 2010 metais netvarkė EEĮ atliekų pagal kategorijas, tai akivaizdu, kad 2011 metams jam buvo nustatyta tokia užduotis bei ši užduotis jam buvo žinoma ir suprantama, nes tai tiesiogiai atsispindi ataskaitoje už 2011 metus. Be to, byloje pateikti duomenys, kad Aplinkos ministerija nurodė tikslinti informaciją apie pareiškėjo veiklą 2011 metais (VII t., b. l. 6–7). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė papildomų įrodymų, jog jam konkrečiai buvo nurodyta 2011 metais tvarkyti EEĮ atliekas ne pagal kategorijas.

99Iš byloje pateiktų įrodymų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio veikla nesusijusi su EEĮ gamyba ar importu, bet kuris buvo sukurtas specialiai paskirčiai – EEĮ atliekų tvarkymui teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, gaunantis lėšas iš visų gamintojų ir importuotojų proporcingai į rinką išleidžiamų EEĮ gaminių atliekų tvarkymui. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta pareiškėjo atliekų tvarkymo finansavimo schema (2008 metai), iš kurios matyti, kad kiekvieno iš narių mokėtino tikslinio įnašo dydis siejamas su to nario nurodytu planuojamu per einamuosius metus į Lietuvos rinką išleisti EEĮ kiekiu, taip pat mokamas mokestis už EEĮ atliekų tvarkymą pagal pareiškėjo išrašytas sąskaitas, įvertinant tuo metu tarp Asociacijos narių jo užimamą rinkos dalį (VII t., b. l. 13–26). Iš patikslintos asociacijos „EEPA“ ataskaitos apie EEĮ atliekų tvarkymo veiklos organizavimo plano vykdymą ir finansavimo schemos bei švietimo programos įgyvendinimą už 2011 metus matyti, kad mokesčiai už atliekų tvarkymo oraganizavimą nurodomi ir diferencijuojami pagal EEĮ atliekų kategorijas, ataskaitoje nurodyta, jog Asociacija, siekdama, kad nariai būtų apmokestinti proporcingai jų į rinką išleistos EEĮ įrangos atliekų tvarkymo kaštams, visus sutvarkytus atliekų kiekius paskirstė pagal būtent jų išleistos į rinką naujos įrangos kategorijų atliekų tvarkymo savikainos proporcijas (VII t., b. l. 73, 80). Iš šiuose dokumentuose nurodomų duomenų matyti, kad pareiškėjo steigėjai ir nariai tiekia Lietuvos Respublikos rinkai įvairių kategorijų EEĮ, turi pareigą finansuoti į rinką išleistos savo EEĮ buityje ir ne buityje susidarančių atliekų tvarkymą. Kaip jau buvo minėta, Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtose EEĮ atliekų tvarkymo užduotyse buvo nurodyta, kad užduotys nustatytos, atsižvelgiant į EEĮ kiekį, tiektą Lietuvos Respublikos rinkai.

100Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pagal pateiktus byloje įrodymus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui nebuvo žinoma privaloma įvykdyti užduotis – 2011 metais surinkti ir perdirbti ar kitaip naudoti iki 56 procentų (bet ne mažiau kaip 44 procentus) EEĮ įrangos atliekų pagal kategorijas ir pareiškėjas neprivalėjo vykdyti tokios užduoties.

101Dėl objektyvios galimybės įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 reikalavimus

102Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad tam tikrų kategorijų EEĮ atliekų objektyviai, t. y. dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, negali būti surenkama tiek, kiek reikia užduotims pagal kategorijas įvykdyti, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė jokių šiuos argumentus pagrindžiančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų vykdęs EEĮ atliekų tvarkymą pagal kategorijas ir kad Elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481, 1 priede nustatytų kategorijų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių nebuvo galima įvykdyti dėl per mažo tokių atliekų kiekio.

103Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentacija, pažymi, kad dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių Privalomieji nurodymai Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 negali būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti, nes Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 teisingai yra nustatyta, kad 2011 metais pareiškėjas neįvykdė minėtos užduoties, todėl pagrįstai ir teisėtai yra įpareigotas įvykdyti šią užduotį.

104Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad pareiškėjas teikė prašymus apklausti specialistus, turinčius specialių EEĮ atliekų tvarkymo sektoriaus žinių ir patirties, ir jie galėjo pagrįsti pareiškėjo teiginius dėl to, jog EEĮ atliekų surinkti ir sutvarkyti pagal kategorijas yra objektyviai neįmanoma (pirmosios instancijos teismas netenkino tokio pobūdžio prašymų); teikė argumentus dėl procedūrų, nes dėl teisės aktais nustatytų viešojo pirkimo procedūrų įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 yra objektyviai neįmanoma; pateikė UAB „EMP recycling“ informaciją (IV t., b. l. 187) apie tai, su kokiomis problemomis surenkant EEĮ atliekas susiduria ši įmonė, kuri, pareiškėjo teigimu, yra viena iš didžiausių šalyje EEĮ atliekų tvarkytojų, tačiau šie pareiškėjo teiginiai nėra įtikinami, nes jie pagrįsti prielaidomis ir yra hipotetinio pobūdžio.

105Nagrinėjamu atveju pareiškėjo galimybė realiai įvykdyti Privalomuosius nurodymus VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 galės būti įvertinta tik tada, kai pareiškėjas vykdys šiuos Privalomuosius įrodymus, pateiks konkrečius duomenis, kokių realių veiksmų ėmėsi, kad būtų įvykdyti reikalavimai, ir dėl kokių konkrečių priežasčių nėra galimybės įvykdyti šių reikalavimų.

106Dėl UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr. 15496

107Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad Patikrinimo akto ir Duomenų atitaisymo duomenys yra neteisingi, nes į sutvarkytų atliekų kiekį nepagrįstai nebuvo įtraukti UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitoje faktūroje EMP Nr. 15496 (VI t., b. l. 78) nurodyti sutvarkyti EEĮ atliekų kiekiai, byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad įvertinti šioje sąskaitoje faktūroje pateiktus duomenis skundžiamų administracinių aktų priėmimo metu atsakovai neturėjo galimybės. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė tuo, kad Agentūros 2013 m. vasario 15 d. rašte Nr. VR-14.6-243 nurodyta, jog pareiškėja UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr. 15496 nebuvo pateikusi, ir šią aplinkybę Vilniaus RAAD ir Agentūros atstovai patvirtino teismo posėdyje; šią sąskaitą faktūrą pareiškėjas atsakovui Vilniaus RAAD pateikė kartu su 2013 m. kovo 1 d. raštu, kuris Departamente buvo gautas tik 2013 m. kovo 15 d., t. y. jau po skundžiamų administracinių aktų priėmimo (VI t., b. l. 72–78).

108Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr. 15496 kopiją Agentūrai buvo pateikęs, o ši pareiškėjui ją grąžino. Pareiškėjas nurodo, kad gavęs sąskaitos faktūros kopiją ir pastebėjęs, kad ji prastos kokybės, raštu informavo Agentūrą ir pakartotinai pateikė kopiją 2013 m. kovo 1 d. raštu (II t., b. l. 40–47).

109Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi minėtas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atidžiai ištyrusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus konkrečius įrodymus (I t., b. l. 109; II t., b. l. 32–39, 40–47; IV t., b. l. 109, 175–176), nenustatė, kad šie įrodymai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie laiku Agentūrai pateiktą UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr. 15496 kopiją, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.

110Pažymėtina, kad Duomenų atitaisyme yra nurodyta, jog pareiškėjas nepateikė Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūrai UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr. 15496, kuri paminėta PVM sąskaitų faktūrų sąrašuose (II t., b. l. 33), tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas teikė šios sąskaitos faktūros kopiją.

111Atsižvelgdama į byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo pozicijai, kad šioje byloje ginčijami administraciniai aktai buvo surašyti neteisingų ir nepagrįstų duomenų pagrindu.

112Dėl UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“, AB „Snaigė“ sutvarkytų EEĮ atliekų

113Pagal bylos duomenis Patikrinimo akte, Duomenų atitaisyme bei Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17, nurodant skaičiavimus apie pareiškėjo sutvarkytų EEĮ atliekų, priskiriamų 1.2, 2, 3.1, 4.1, 5.1, 6, 7, 9 kategorijoms, kiekius, į skaičiavimus neįtraukti UAB „Metrail“, UAB „Novitera“, AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“ sąskaitose faktūrose nurodyti sutvarkytų atliekų kiekiai. Duomenų atitaisyme nurodyta, kad vadovaujantis Atliekas tvarkančių įmonių registru UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ nevykdo elektros ir elektroninės įrangos atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, todėl šių įmonių pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad jose nurodyti atliekų kiekiai buvo perdirbti.

114Pareiškėjas skunde ginčijo šią atsakovų išvadą, teigdamas, jog UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ vykdo EEĮ atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą; kad EEĮ atliekų eksportas, kurį atlieka UAB „Metrail“ ir UAB „Novitera“, yra tinkamas būdas užduotims įvykdyti; kad AB „Snaigė“ informavo pareiškėją ir atsakovą, jog apdoroja 1B kategorijos EEĮ atliekas, o UAB „Utilsa“ informavo, kad laikydamasi teisės aktų reikalavimų atlieka dujošvyčių lempų tvarkymo paslaugas, turi galiojančią pavojingų atliekų tvarkymo licenciją bei taršos prevencijos ir kontrolės leidimą. Atsiliepimuose į skundą tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Utilsa“ ir UAB „Novitera“ taip pat nesutiko su minėta atsakovų išvada, nurodydami, kad pagal teisės aktų reikalavimus ir joms suteiktus leidimus jos yra perdirbančios ir naudojančios EEĮ atliekas įmonės.

115Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų išsakytus argumentus dėl (ne)įvykdyto EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, įvertinęs pateiktus įrodymus, atsižvelgdamas į Atliekas tvarkančių įmonių registre įregistruotus duomenis, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojusi Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 surašymo metu) nuostatomis, padarė išvadą, kad atsakovai pagrįstai nurodė, jog UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ nevykdė atliekų perdirbimo ar naudojimo veiklos ir pareiškėjo pateiktų šių įmonių sąskaitų faktūrų (V t., b. l. 149–168) duomenų neįtraukė į perdirbtų ar kitaip panaudotų EEĮ atliekų kiekio skaičiavimus. Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“ apeliaciniuose skunduose, nesutikdami su šia išvada, teigia, kad ji prieštarauja byloje esantiems įrodymams, ir laikosi pozicijos, kad byloje esantys duomenys įrodo, jog minėtos įmonės, iš jų ir UAB „Novitera“, EEĮ atliekas perdirbo ar kitaip panaudojo.

116Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinių skundų argumentus, dar kartą primena, kad pareiškėjas 2011 metais turėjo įvykdyti šią užduotį – surinkti ir perdirbti arba kitaip panaudoti EEĮ atliekų iki 56 procentų (bet ne mažiau kaip 44 procentų), atsižvelgiant į EEĮ, tiektą Lietuvos Respublikos rinkai. Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu patvirtintose EEĮ atliekų tvarkymo užduotyse buvo nurodytas konkretus EEĮ įrangos atliekų tvarkymo būdas – surinkti ir perdirbti ar kitaip panaudoti EEĮ atliekas. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovams turėjo pateikti įrodymus, kad UAB „Metrail“, UAB „Novitera“, AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“ išrašytose sąskaitose faktūrose (V t., b. l. 149–168) nurodyti EEĮ atliekų kiekiai buvo perdirbti ar kitaip panaudoti.

117Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis (2011 m. balandžio 19 d. įstatymo XI-1324 redakcija) nustato, kad atliekų naudojimas – veikla, kurios pagrindinis rezultatas yra atliekas sudarančių medžiagų naudojimas konkrečiai paskirčiai vietoj kitų medžiagų, arba veikla, kurios rezultatas yra atliekų paruošimas naudoti pagal tą paskirtį įmonėje arba visame ūkyje, o nebaigtinį atliekų naudojimo veiklų sąrašą nustato Aplinkos ministerija. Atliekų perdirbimas – atliekų naudojimo veikla, kai atliekas sudarančios medžiagos perdirbamos į tos pačios ar kitos paskirties produktus ar medžiagas, ši veikla apima organinių medžiagų perdirbimą, tačiau neapima naudojimo energijai gauti ir perdirbimo į medžiagas, kurios turi būti naudojamos kaip kuras ar užpildas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 11 d.). Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis (2011 m. balandžio 19 d. įstatymo XI-1324 redakcija) nurodo, kad atliekų apdorojimas – atliekų naudojimo ar šalinimo veikla, įskaitant jų paruošimą naudoti arba šalinti. Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. gegužės 13 d.), (toliau – ir Taisyklės) 38 punkte nurodyta, kad atliekų apdorojimas apima atliekų naudojimą ir (ar) šalinimą, įskaitant atliekų paruošimą naudoti ir (ar) šalinti, pvz., ardymą, išmontavimą, smulkinimą, suspaudimą, granuliavimą, džiovinimą, supjaustymą, kondicionavimą, atskyrimą, maišymą ir kt.

118Apskritai atliekų tvarkymas apibrėžtas kaip atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis (2011 m. balandžio 19 d. įstatymo XI-1324 redakcija)).

119Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje (2011 m. balandžio 19 d. įstatymo XI-1324 redakcija) nurodyta, kad atliekas surenkančios, vežančios ir apdorojančios įmonės, prekiautojai atliekomis ir tarpininkai, įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip metus, šią veiklą gali vykdyti tik įregistruoti į Atliekų tvarkytojų valstybės registrą. 2011 m. gruodžio 12 d. įsigaliojo Atliekų tvarkymo įstatymo 61 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad Atliekų tvarkytojų valstybės registro objektai: 1) atliekas surenkančios ir vežančios įmonės; 2) atliekas apdorojančios įmonės; 3) prekiautojai atliekomis ir tarpininkai; 4) įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus.

120Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija, galiojusi Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 surašymo metu) nuostatomis, nurodė, kad atliekas tvarkančios įmonės, vykdančios bent vieną iš atliekų tvarkymo veiklų, privalo registruotis Atliekas tvarkančių įmonių registre (Taisyklių 57 p.). Pažymėtina, jog tai, kad atliekas tvarkančios įmonės privalo registruotis šiame registre, buvo nustatyta ir Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatose, galiojusiose 2011 metais.

121Remiantis byloje pateiktais Atliekas tvarkančių įmonių registro išrašais (IV t., b. l. 137–164), nustatyta, kad UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ yra atliekų tvarkymo subjektai. AB „Snaigė“ leidimas išduotas 2006 m. gruodžio 27 d., tvarkymo būdai nurodyti šie: S1 (surinkimas), S2 (vežimas), S5 (apdorojimas), R13 (saugojimas) (IV t., b. l. 137); UAB „Utilsa“ leidimas išduotas 2006 m. liepos 14 d., licencija išduota 2006 m. gruodžio 20 d., tvarkymo būdai nurodyti šie: S2 (vežimas), D9 (fizikinis-cheminis apdorojimas, kurio metu gaunami galutiniai junginiai ir mišiniai šalinami bet kur) (IV t., b. l. 138); UAB „Metrail“ leidimai išduoti 2010 m. balandžio 15 d., 2007 m. vasario 6 d., tvarkymo būdai nurodyti šie: S1 (surinkimas), S2 (vežimas), S4 (eksportas), S5 (ardymas, rūšiavimas, smulkinimas, suspaudymas, supjaustymas, atskyrimas), R13 (atliekų, skirtų naudoti R1–R12 nurodytais būdais, saugojimas) (IV t., b. l. 152–149). UAB „Novitera“ leidimai išduoti 2009 m. vasario 9 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d., 2009 m. gruodžio 15 d., licencija išduota 2006 m. vasario 6 d., tvarkymo būdai nurodyti šie: S1 (surinkimas), S2 (vežimas), S5 (apdorojimas), S5 (apdorojimas, kurio metu išardomos, sukarpomos, susmulkinamos eksploatuoti netinkamos transporto priemonės, elektros ir elektroninė įranga, tepalo filtrai, amortizatoriai, akumuliatoriai ir pan., atskiriant potencialiai teršiančias aplinką jų sudedamąsias dalis), R12 (pasikeitimas atliekomis), R12 (pasikeitimas atliekomis, siekiant taikyti joms bet kurį iš R1–R11 naudojimo būdų), R13 (atliekų, skirtų naudoti R1–R12 nurodytais būdais, saugojimas), S3 (importas), S4 (eksportas) (IV t., b. l. 139–151). Būtent taip suformuluoti duomenys apie trečiųjų suinteresuotų asmenų vykdomą atliekų tvarkymo veiklą yra įregistruoti Atliekas tvarkančių įmonių registre ir šiais duomenimis remiasi teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus.

122Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 patvirtintų EEĮ įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių 19 punktas nustato, kad EEĮ atliekas tvarkančios įmonės, apdorojančios EEĮ atliekas, turi vykdyti Atliekų tvarkymo įstatyme, Atliekų tvarkymo taisyklėse, šiose taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taisyklių 7.1 punkte yra nurodyta, kad apdorojimas – EEĮ atliekose esančių teršalų pašalinimas, įrangos atliekų išardymas, smulkinimas, naudojimas, taip pat paruošimas šalinti ir bet kuri kita operacija vykdoma siekiant naudoti ir (ar) šalinti EEĮ atliekas, kai jos buvo perduotos atliekų tvarkytojams. Pagal šių taisyklių 7.5 punktą sąvokos „atliekų naudojimas, atliekų perdirbimas, atliekų surinkimas, atliekų šalinimas, atliekų tvarkymas, elektros ir elektroninės įrangos atliekos, elektros ir elektroninė įranga, elektros ir elektroninės įrangos platintojas, gamintojas, importuotojas, saugojimas“ atitinka Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamas sąvokas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šių taisyklių 20–26 puktuose yra detaliai aptartas EEĮ įrangos atliekų dalių atskyrimas, dalių panaudojimas. Pagal taisyklių 27–33 punktus EEĮ atliekas tvarkančios įmonės turi vykdyti EEĮ įrangos atliekų tvarkymo apskaitą. Pažymėtina, kad taisyklių 33 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog jei EEĮ atliekos buvo apdorotos, panaudotos, pakartotinai panaudos ir (ar) perdirbtos ne Lietuvoje, prie ataskaitos turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys vežimą ir sudarytą sutartį, kad užsienio įmonėje elektros ir elektroninės įrangos atliekos apdorojamos, naudojamos, pakartotinai naudojamos ir (ar) perdirbamos, laikantis 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų reikalavimams lygiaverčių sąlygų.

123Pirmosios instancijos teismas, aptardamas teisinį reguliavimą, susijusį su įmonių, atliekančių atliekų tvarkymą, veiklą, teisingai nurodė, kad subjektai, atliekantys kokias nors atliekų tvarkymo veiklas, privalo įsiregistruoti Atliekas tvarkančių įmonių registre, o atliekų tvarkymo sąvoka apima skirtingas atliekų tvarkymo veiklas – atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą ir šalinimą, kurios, atsižvelgiant į pateiktus jų apibrėžimus, savo apimtimi ir pobūdžiu yra skirtingos.

124Teisėjų kolegija, įvertinusi Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. gegužės 13 d.) 4 priedo IV skyriuje nurodytos atliekų tvarkymo veiklas ir I skyriaus 2 punkto nuorodą, kad šio priedo IV skyriuje yra nurodytos kitos atliekų tvarkymo veiklos, kurios neapima atliekų šalinimo ir naudojimo veiklos, daro išvadą, kad veiklos S1, S2, S3, S4 ir S5 nėra atliekų šalinimo ir naudojimo veiklos. Tai nurodyta ir Aplinkos ministerijos 2015 m. spalio 21 d. rašte Nr. (17-3)-D8-7740 (VII t., b. l. 30–32). Šių Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priede nurodyta, kad R12 yra atliekų būsenos ar padėties pakeitimas, prieš vykdant su jomis bet kurią iš R1–R11 veiklų (pastabose yra nurodoma apie pirmines operacijas, atliekamas prieš naudojimą); R13 yra R1–R12 veiklomis naudoti skirtų atliekų laikymas. Taigi vien R12 ir R13 kodų nurodymas, kartu nenurodant kitų kodų, nepatvirtina, kad vykdoma perdirbimo ar atliekų naudojimo veikla.

125Pažymėtina, kad Aplinkos ministerija minėtame 2015 m. spalio 21 d. rašte Nr. (17-3)-D8-7740 (VII t., b. l. 30–32), įvertinusi Atliekų tvarkymo įstatymo, Atliekų tvarkymo taisyklių, EEĮ įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas, nurodė, kad EEĮ atliekos pirmiausia apdorojamos Atliekų tvarkymo taisyklėse nurodytais R12 ar S5 būdais ir po šio atliekų apdorojimo proceso EEĮ atliekų sudėtinės dalys naudojamos Atliekų tvarkymo taisyklėse nurodytais R3, R4 ir R5 atliekų naudojimo kodais.

126Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame rašte vadovaujantis 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos 2012/19/ES Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatomis, nurodyta, jog EEĮ atliekų apdorojimo, įskaitant ir perdirbimo operacijas, operacijos gali būti atliekamos ir už valstybės narės ar Europos Sąjungos ribų. Iš minėtų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481 patvirtintų EEĮ įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių matyti, kad kad gali būti užsienio įmonėje elektros ir elektroninės įrangos atliekos apdorojamos, naudojamos, pakartotinai naudojamos ir (ar) perdirbamos, laikantis 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų reikalavimams lygiaverčių sąlygų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas ir tretieji suinteresuoti asmenys nėra pateikę objektyvių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų, jog pareiškėjo surinktos EEĮ atliekos buvo nuvežtos užsienio įmonei, kuri jas perdirbo ir / ar panaudojo.

127Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ atliekų tvarkymo veiklos Atliekas tvarkančių įmonių registre nurodytos tokios, kaip jos buvo suformuluotos iki 2011 m. gegužės 13 d. galiojusiame Atliekų tvarkymo taisyklių 5 priede. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad tie duomenys buvo pakeisti 2011 m. gegužės 13 d. įsigaliojus Atliekų tvarkymo taisyklių 4 priedui.

128Pažymėtina, kad vien iš Atliekas tvarkančių įmonių registre esančių duomenų apie šių įmonių veiklas, kurios yra nurodytos pagal iki 2011 m. gegužės 13 d. galiojusį Atliekų tvarkymo taisyklių 5 priedą (R12 (pasikeitimas atliekomis, siekiant taikyti joms bet kurį iš R1–R11 naudojimo būdų), R13 (R1–R12 nurodytais būdais naudoti skirtų atliekų saugojimas), S1 (surinkimas), S2 (vežimas), S3 (importas), S4 (eksportas) S5 (apdorojimas, kurio metu išardomos, sukarpomos, susmulkinamos eksploatuoti netinkamos transporto priemonės, elektros ir elektroninė įranga, tepalo filtrai, amortizatoriai, akumuliatoriai ir pan., atskiriant potencialiai teršiančias aplinką jų sudedamąsias dalis), vienas iš šalinimo būdų D9, kurio metu gaunami galutiniai junginiai ar mišiniai šalinami bet kuriuo D1–D12 nurodytu būdu), matyti, kad minėtos įmonės neturėjo galimybės 2011 metais perdirbti ar kitaip naudoti iš pareiškėjo gautų EEĮ atliekų.

129Ginčo PVM sąskaitose faktūrose, kurias išrašė UAB „Novitera“, yra nurodytos šios paslaugos: EEĮ atliekų perdirbimas, atliekų išrūšiavimas, EEĮ atliekų tvarkymas (V t., b. l. 163–166). Iš UAB „Novitera“ Atliekų apskaitos metinės ataskaitos (2011 metų duomenys) matyti, kad buvo taikomi šie tvarkymo būdai: S5 (ardymas), S2 (vežimas), S4 (Vokietija, eksportas) (V t., b. l. 191–205). Šie nurodyti tvarkymo būdai, iš jų byloje apeliantų akcentuojamas eksportas, nepatvirtina iš pareiškėjo gautų EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio naudojimo taip, kaip jis apibrėžtas Atliekų tvarkymo įstatyme.

130Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų akcentuojamas aplinkybes, susijusias su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros, Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Kazlų Rūdos agentūros atliktais UAB „Novitera“ veiklos patikrinimais (2011 m. gruodžio 22 d. Patikrinimo akto Nr. 264 išrašas (VI t., b. l. 38) ir 2012 m. rugsėjo 25–28 d. Patikrinimo aktas Nr. 13 (VI t., b. l. 39–41)), nustatė, kad šiuose aktuose nėra nurodyta jokių įrodymais pagrįstų faktų, jog UAB „Novitera“ iš pareiškėjo gautas ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas EEĮ atliekas perdirbo ar kitaip panaudojo (būtent ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra teisiškai reikšminga).

131Pažymėtina, kad iš 2011 m. gruodžio 22 d. Patikrinimo akto Nr. 264 išraše nurodytų duomenų apie tikrinamą objektą matyti, kad UAB „Novitera“ 2009 m. vasario 9 d. išduotas Taršos prevencijos ir kontrolės leidimas, 2006 m. vasario 6 d. išduota licencija pavojingoms atliekoms tvarkyti, kuri suteikia teisę rinkti, saugoti pavojingas atliekas. UAB „Novitera“ užsiima: nebetinkamos naudoti EEĮ ardymu, kabelių, laidų, mikroschemų ardymu; panaudotų katalizatorių, turinčių tauriųjų metalų, surinkimu ir ardymu; kitų atliekų, turinčių tauriųjų, spalvotojų metalų, surinkimu bei rūšiavimu, išduoda pažymas už buityje susidarančių EEĮ sutvarkytus atliekų kiekius. Taigi ši nurodyta veikla (surinkimas, rūšiavimas, ardymas), kuri buvo pripažinta, kad vykdoma tinkamai, nesudaro pagrindo pripažinti, jog UAB „Novitera“ iš pareiškėjo gautas ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas EEĮ atliekas perdirbo ar kitaip panaudojo. Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Kazlų Rūdos agentūra atliko planinį specialų patikrinimą, t. y. EEĮ įrangos atliekų tvarkymo aplinkosauginių reikalavimų laikymosi kontrolę, ir nenustatė pažeidimų (VI t., b. l. 39–41). Šiame patikrinimo akte taip pat nėra jokių konkrečių duomenų apie tai, kad UAB „Novitera“ iš pareiškėjo gautas ir ginčo PVM sąskaitose faktūrose nurodytas EEĮ atliekas perdirbo ar kitaip panaudojo.

132Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nenagrinėjami klausimai, susiję su UAB „Novitera“ aplinkosauginių reikalavimų laikymosi kontrole, aplinkybės, ar ši įmonė bei kiti suinteresuoti tretieji asmenys tinkamai vykdo atliekų tvarkymo veiklas, ir šioje byloje nėra nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys netinkamai vykdo atliekų tvarkymo veiklas, kurias yra įregistravę Atliekų tvarkytojų valstybės registre, t. y. veiklas, kurioms vykdyti yra išduoti leidimai ir licencijos.

133Apibendrinant nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo ir trečiojo siuteresuoto asmens UAB „Novitera“ apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog pavienės R12 ir R13 veiklos, t. y. atliekų apdirbimas ir / ar saugojimas, jų netvarkant įmonėje vienu iš R1–R11 nurodytų būdų, negali būti laikomos atliekų panaudojimu Atliekų tvarkymo įstatymo prasme, ir kad atsakovai pagrįstai nurodė, jog UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ nevykdė atliekų perdirbimo ar naudojimo veiklos, ir pareiškėjo pateiktų šių įmonių sąskaitų faktūrų duomenų neįtraukė į perdirbtų ar kitaip panaudotų EEĮ atliekų kiekio skaičiavimus.

134Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

135Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. 61 (juo patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys 2011 metams) atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 346 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Konstituciją ir joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

136Pareiškėjas šį prašymą grindžia tuo, kad EEĮ atliekų sutvarkymo 2011 metais nustatyta užduotimi nėra tiesiogiai ir aiškiai, tiksliai bei nedviprasmiškai reikalaujama EEĮ atliekas sutvarkyti pagal kategorijas, priešingai, nurodoma, kad EEĮ gamintojai ir importuotojai 2011 metais turi surinkti ir perdirbti ar kitaip panaudoti iki 56 procentų (bet ne mažiau kaip 44 procentai) EEĮ atliekų, atsižvelgiant į EEĮ kiekį, kurį gamintojai ir importuotojai 2011 metais tiekė Lietuvos Respublikos rinkai. Pareiškėjo teigimu, administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų minėta teisės norma aiškinama priešingai: Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarime byloje Nr. A2.3-519-816/2010, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutarime byloje Nr. A2.3-837-837/2012, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 4 d. nutartyje byloje Nr. ATP-777-533/2012 laikėsi pozicijos, kad minėtame Vyriausybės nutarime numatytos užduotys taikomos visoms EEĮ kategorijoms kartu sudėjus, bet ne kiekvienai kategorijai atskirai; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 laikėsi pozicijos, kad nuostata, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotys turi būti vykdomos pagal atitinkamai EEĮ kategorijai taikomus įkainius, pagrindžia minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo 81 skirsnio normų analizė, patvirtinanti įstatymų leidėjo tikslus užtikrinti proporcingą visų EEĮ kategorijų atliekų tvarkymą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ta pati teisės norma valstybės valdymo institucijų taip pat aiškinama visiškai priešingai: ataskaitas priimanti Aplinkos ministerija, priimdama pareiškėjo 2011 metų veiklos ataskaitą, EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pripažino įvykdytomis, tačiau kontroliuojanti institucija davė Privalomuosius nurodymus Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas.

137Pareiškėjo nuomone, valstybė, Vyriausybei 2012 m. liepos 18 d. priėmus nutarimą Nr. 936, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d., iš dalies patvirtino, kad EEĮ atliekų sutvarkymas pilna apimtimi pagal kategorijas yra neįmanomas, nes nustatė, kad „elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ar importuotojai privalo ne mažiau kaip 80 procentų kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties įvykdyti atsižvelgdami į jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais tiektos elektros ir elektroninės įrangos kategoriją. Kita kiekybinės elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduoties dalis gali būti įvykdyta finansuojant kitos kategorijos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą“ (Mažiausio elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekio, kurį turi sutvarkyti elektros ir elektroninės įrangos gamintojai ir importuotojai, aprašo (Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys) 2 punktas).

138Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

139Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

140Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. 61 (juo patvirtintų Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių 2011 metams) neatitikimo Atliekų tvarkymo įstatymo 346 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

141Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimas Nr. 61 (juo patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys 2011 metams) yra aiškios, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A492-768/2014) pateiktais teisės aktų aiškinimais ir taikymu, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Konstitucinis Teismas ne vieną kartą yra yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

142Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą, ar Vyriausybės nutarimu nustatytos EEĮ tvarkymo užduotys pagal EEĮ atliekų konkrečias kategorijas, o ne bendrą masės kiekį visoms EEĮ atliekoms, atitinka direktyvos Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tikslus ir nediskriminuoja EEĮ gamintojų ir importuotojų Europos Sąjungos mastu.

143Pareiškėjas šį prašymą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 konstatavo, jog 2011 metais nustatytos EEĮ atliekų sutvarkymo užduotys privalo būti įgyvendintos pagal atskiras EEĮ kategorijas, ir rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtos direktyvos nuostatas, teigė, kad atsižvelgiant į principą, nustatantį kiekvieno gamintojo atsakomybę už atliekų, gautų iš savo pagamintų produktų, tvarkymo finansavimą, valstybės sprendimas pasirenkant EEĮ atliekų tvarkymo būdą nustatyti užduotis kiekvienai EEĮ atliekų kategorijai laikytinas atitinkančiu direktyvos tikslus ir nuostatas.

144Pareiškėjo teigimu, minėta direktyva nenustato, kokį EEĮ atliekų procentą, skaičiuojant nuo išleisto į vidaus rinką kiekio, privalo sutvarkyti gamintojai ir importuotojai (pastarasis procentas nustatomas kiekvienos ES narės individualiai), o tik nustato užduotį Europos Sąjungos valstybėms narėms – užtikrinti, kad per metus iš privačių namų ūkių būtų vidutiniškai surenkama (netgi nėra reikalavimo ir perdirbti) ne mažiau kaip po 4 kg EEĮ atliekų vienam gyventojui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Europos Komisija, aiškindama minėtos direktyvos nuostatas, nurodo, kad Europos Sąjungos teisės aktais nėra siekiama įtvirtinti ir nustatyti EEĮ atliekų tvarkymo pagal kategorijas, t. y. nurodo, kad šios direktyvos 7 straipsnyje nustatytu reikalavimu „nedarydama poveikio 7 straipsnio 1 daliai, kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų įgyvendinamas gamintojo atsakomybės principas ir dėl to kasmet užtikrinamas minimalus atliekų surinkimo lygis“ nenustatomas individualus EEĮ surinkimo lygis pagal konkrečias produktų kategorijas, o turi būti siekiama nacionaliniu lygiu pasiekti bendrą EEĮ atliekų tvarkymo lygį.

145Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dal, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).

146Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, jokios būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-768/2014 argumentais dėl minėtos direktyvos nuostatų, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą. Įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, ginčą reglamentuojančias ir taikytinas nacionalinės teisės normas, nagrinėjamoje byloje nekyla pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

147Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Novitera“ apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad Privalomieji nurodymai Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17, kuriais nustatyti įpareigojimai EEĮ atliekas sutvarkyti pagal kategorijas, taip pat Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. sprendimas Nr. (38-2)-VR-1.7-897 ir 2013 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 yra pagrįsti objektyviai nustatytomis aplinkybėmis bei teisės aktų normomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

148Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

149Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Novitera“ apeliacinius skundus atmesti.

150Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

151Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Gretai Maselskienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Čelkiui,... 4. atsakovų atstovams Mindaugui Povilauskui ir Živilei Gasiulienei,... 5. trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Utilsa“... 6. trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Novitera“... 7. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 8. Teisėjų kolegija... 9. I.... 10. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ (toliau – ir pareiškėjas, Asociacija)... 11. Pareiškėjas paaiškino, kad Asociacija yra organizacija, veikianti savo... 12. Pareiškėjo teigimu, Patikrinimo akte yra neteisingai nurodyti pareiškėjo... 13. Pareiškėjas pagal turimas PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo teiktos ir... 14. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūros padaryta išvada, jog uždaroji... 15. AB „Snaigė“ informavo Pareiškėją, kad laikydamasi teisės aktų... 16. Pareiškėjas pažymėjo, kad Aplinkos ministerija pagal teisės aktų... 17. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad 2011... 18. Pareiškėjo teigimu, dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios... 19. Pareiškėjas paaiškino, kad per Privalomuosiuose nurodymuose Nr. VR-14.2-13... 20. Pareiškėjas 2015 m. balandžio 8 d. pateikė pirmosios instancijos teismui... 21. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis ir į Lietuvos Respublikos... 22. Atsakovai Vilniaus miesto agentūra ir Vilniaus RAAD atsiliepime į skundą... 23. Atsakovai paaiškino, kad nors Asociacija ginčija faktą, jog ūkio subjektai... 24. Atsakovai pažymėjo, kad gamintojai ir importuotojai prieš pradėdami vykdyti... 25. Atsakovai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m.... 26. Atsakovai nurodė, kad skunde kategoriškai, tačiau tik abstrakčiais... 27. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu... 28. Asociacijos patikrinimo metu buvo pateiktos AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“,... 29. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad Agentūrai patikrinimo metu ar atitaisant... 30. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Utilsa“ atsiliepime į skundą... 31. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Agentūros pozicija, kad UAB... 32. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su Agentūros pozicija, kad... 33. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“ atsiliepime į skundą... 34. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad kategoriškai nesutinka su... 35. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, UAB „Novitera“ 2011 metais tinkamai... 36. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad 2011–2012 metais buvo... 37. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad R12 veikla negali būti... 38. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Vilniaus RAAD nėra... 39. II.... 40. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu... 41. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymus kreiptis į Europos Sąjungos... 42. Dėl Patikrinimo akto duomenų ištaisymo procedūros teismas pažymėjo, kad... 43. Dėl objektyvios galimybės įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir... 44. Nors skunde pareiškėjas nesutinka su Privalomuosiuose nurodymuose Nr.... 45. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė... 46. Nors pareiškėjas nesutinka, kad į jo sutvarkytų EEĮ atliekų kiekį nebuvo... 47. Teismas nustatė, kad remiantis byloje pateiktais Atliekas tvarkančių... 48. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad veiklos R12 ir R13 yra susijusios... 49. Kadangi Atliekas tvarkančių įmonių registre nėra duomenų, kad AB... 50. III.... 51. Pareiškėjas Asociacija „EEPA“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 52. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 53. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad... 54. Pareiškėjas nurodė, kad nepaisant Lietuvos vyriausiojo administracinio... 55. Pareiškėjo teigimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad... 56. Pareiškėjas teigia, kad Agentūrai UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8... 57. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados... 58. ATĮ 2 ir 3 prieduose buvo nustatyti atliekų naudojimo ir šalinimo būdai,... 59. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 27 d.... 60. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų 2011 metais EEĮ tvarkymo... 61. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Novitera“ apeliaciniame skunde prašo... 62. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją grindžia atsiliepime į skundą... 63. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas... 64. Trečiasis suinteresuotas asmuo akreipia dėmesį, kad atliekų naudojimą... 65. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pirmosios instancijos teismas... 66. Atsakovai Vilniaus miesto agentūra ir Vilniaus RAAD atsiliepime į... 67. Atsakovai savo poziciją grindžia atsiliepime į skundą išsėstytais... 68. Atsakovai laikosi pozicijos, kad AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“, UAB... 69. Dėl EEĮ atliekų tvarkymo pagal kategorijas jau yra pasisakęs Lietuvos... 70. Atsakovų teigimu, Asociacija privalėjo savo narių, t. y. gamintojų ir... 71. Teisėjų kolegija... 72. IV.... 73. Nagrinėjamos bylos dalykas – Agentūros 2013 m. sausio 31 d. privalomojo... 74. Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus... 75. 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjui buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr.... 76. Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. 61 1.2 punktu buvo patvirtinta... 77. Pareiškėjas atsakovui Vilniaus RAAD padavė skundą, kuriuo prašė... 78. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2013... 79. Pareiškėjui 2013 m. vasario 18 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr.... 80. Pareiškėjas atsakovui Vilniaus RAAD padavė skundą, prašydamas panaikinti... 81. Pareiškėjas šioje byloje prašo panaikinti Privalomąjį nurodymą Nr.... 82. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius... 83. Apeliacinį procesą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo inicijavo... 84. Dėl EEĮ atliekų tvarkymo užduočių vykdymo pagal kategorijas... 85. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, ir priimdamas... 86. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo... 87. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus,... 88. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši administracinė byla jau buvo... 89. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad... 90. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d.... 91. Pareiškėjo argumentai, kad užduotimi nustatytas tik bendras EEĮ atliekų... 92. Apeliacinės instancijos teismas minėtą išvadą grindė ir tuo, kad... 93. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat jau yra išnagrinėjęs... 94. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodytus... 95. Tai, kad pareiškėjas buvo įsipareigojęs ir turėjo 2011 metais tvarkyti... 96. Pažymėtina, kad Gamintojų ir importuotojų organizacijos veiklos... 97. Pareiškėjas skunde Vilniaus RAAD yra nurodęs, kad tie Asociacijos nariai,... 98. Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė ataskaitas apie veiklos... 99. Iš byloje pateiktų įrodymų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 100. Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 101. Dėl objektyvios galimybės įvykdyti Privalomųjų nurodymų Nr. VR-14.2-13 ir... 102. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo... 103. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentacija,... 104. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad pareiškėjas teikė prašymus apklausti... 105. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo galimybė realiai įvykdyti Privalomuosius... 106. Dėl UAB „EMP recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitos faktūros EMP Nr.... 107. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus,... 108. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su minėta pirmosios... 109. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi minėtas apeliaciniame... 110. Pažymėtina, kad Duomenų atitaisyme yra nurodyta, jog pareiškėjas... 111. Atsižvelgdama į byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija nepritaria... 112. Dėl UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“, AB „Snaigė“... 113. Pagal bylos duomenis Patikrinimo akte, Duomenų atitaisyme bei Privalomuosiuose... 114. Pareiškėjas skunde ginčijo šią atsakovų išvadą, teigdamas, jog UAB... 115. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių ir trečiųjų... 116. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinių skundų argumentus,... 117. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis (2011 m. balandžio 19 d.... 118. Apskritai atliekų tvarkymas apibrėžtas kaip atliekų surinkimas, vežimas,... 119. Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje (2011 m. balandžio 19 d.... 120. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Atliekų tvarkymo taisyklių... 121. Remiantis byloje pateiktais Atliekas tvarkančių įmonių registro išrašais... 122. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr.... 123. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas teisinį reguliavimą, susijusį su... 124. Teisėjų kolegija, įvertinusi Atliekų tvarkymo taisyklių (redakcija,... 125. Pažymėtina, kad Aplinkos ministerija minėtame 2015 m. spalio 21 d. rašte... 126. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame rašte vadovaujantis 2012 m. liepos 4... 127. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB... 128. Pažymėtina, kad vien iš Atliekas tvarkančių įmonių registre esančių... 129. Ginčo PVM sąskaitose faktūrose, kurias išrašė UAB „Novitera“, yra... 130. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų akcentuojamas aplinkybes, susijusias... 131. Pažymėtina, kad iš 2011 m. gruodžio 22 d. Patikrinimo akto Nr. 264 išraše... 132. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nenagrinėjami klausimai, susiję su... 133. Apibendrinant nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina,... 134. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo... 135. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su... 136. Pareiškėjas šį prašymą grindžia tuo, kad EEĮ atliekų sutvarkymo 2011... 137. Pareiškėjo nuomone, valstybė, Vyriausybei 2012 m. liepos 18 d. priėmus... 138. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad... 139. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 140. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 141. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d.... 142. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą... 143. Pareiškėjas šį prašymą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis... 144. Pareiškėjo teigimu, minėta direktyva nenustato, kokį EEĮ atliekų... 145. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dal, įstatymų nustatytais atvejais teismas... 146. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje... 147. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų... 148. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 149. Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ ir trečiojo suinteresuoto asmens... 150. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą... 151. Nutartis neskundžiama....