Byla 2A-94-254/2015
Dėl draudimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo A. D. individuali komercijos įmonė

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jolitos Cirulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS ,,Gjesidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-75-939/2014 pagal ieškovo AAS ,,Gjesidige Baltic“ ieškinį atsakovui D. K. dėl draudimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo A. D. individuali komercijos įmonė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas draudimo sutartis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; taikyti restituciją, priteisiant iš ieškovo atsakovo naudai 60 Lt sumokėtų draudimo įmokų. Ieškovas nurodė, kad 2011-10-17 D. K., tarpininkaujant A. D. individualiai komercijos įmonei, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ( - ), kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW Caravelle, identifikavimo numeris ( - ), valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis buvo sudaryta 2011-10-17 - 2011-11-16 laikotarpiui, sumokėta 20 litų dydžio įmoka. 2012-11-21 atsakovas, tarpininkaujant A. D. individualiai komercijos įmonei, sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ( - ), kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW Caravelle, identifikavimo numeris ( - ), valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis buvo sudaryta 2012-11-21 - 2012-12-20 laikotarpiui, sumokėta 40 litų dydžio įmoka. Prieš sudarydamas draudimo sutartis ( - ), ( - ) atsakovas nurodė, jog transporto priemonė draudžiama su tikslu ją įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Atlikus paiešką Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre paaiškėjo, jog minėta transporto priemonė nebuvo ir nėra registruota Lietuvos Respublikoje. 2012-11-30 Lenkijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovas, vairuodamas VW Caravelle, identifikavimo numeris ( - ), valstybinis numeris ( - ) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas. Teigiama, kad ginčo sutarčių galiojimas ar pripažinimas negaliojančiomis turės įtakos ieškovo pareigai mokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Pažymėta, kad draudžiama privalomuoju draudimu drausti transporto priemones neregistruotas Lietuvos Respublikoje, taip pat kuriuos neregistruotinos Lietuvoje ar akivaizdu nebus per protingą trumpą laiką įregistruotos Lietuvos Respublikoje, o ginčo transporto priemonė buvo Lietuvoje neregistruotina, kadangi ji buvo registruota kitoje valstybėje ir su vairo mechanizmu dešinėje pusėje. Ieškovo teigimu, abi sudarytos sutartys prieštarauja įstatymui, todėl jos turi būti naikintinos dėl apgaulės ar trečiojo asmens įgaliojimų viršijimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, šiais argumentais:

71. Teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų daryti išvadą apie tai, ar sudarant draudimo sutartis transporto priemonė buvo registruota kitoje valstybėje ir su vairu dešinėje pusėje, o vien tik transporto priemonės buvimas su valstybiniais ženklais, nepatvirtina, kad automobilis buvo registruotas užsienio valstybėje ir dėl to būtų kliūtis jį įregistruoti Lietuvoje. Teismas sprendime rėmėsi trečiojo asmens ir liudytojos J. D. parodymais, kurie nurodė, kad jie vizualiai matė automobilį ir patvirtino, kad sutarčių sudarymo metu vairas buvo kairėje pusėje, be to, vairo mechanizmo perkėlimas iš dešinės į kairę pusę yra galimas ir praktiškai atliekamas. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 6.1.1 ir 6.1.2. punktais, atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas nebuvo subjektas galintis registruoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, kadangi jo deklaruota gyvenamoji vieta yra Švedijos Karalystė.

82. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas per draudiminį laikotarpį neįregistravo apdraustos transporto priemonės Lietuvos Respublikoje, neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog ginčijamos sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias teisės normas ir todėl turėtų būti laikomos niekinėmis. Teismas pažymėjo, kad ieškovas kaip užsiimantis draudimine veikla, sudarydamas antrąją draudimo sutartį turėjo pastebėti, kad atsakovas jau pirmos draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu neįvykdė savo pareigos – neįregistravo transporto priemonės Lietuvos Respublikoje, todėl kilus abejonėms dėl draudėjo sąžiningumo, turėjo teisę atsisakyti su atsakovu sudaryti dar vieną įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Teismo vertinimu, šioje byloje stipresnioji šalis – ieškovas (draudikas), kuriam draudimo veikla yra profesinė veikla. Ieškovas, nuolat dalyvaudamas draudimo santykiuose, turi didelę šių santykių patirtį, todėl jam keliami didesni ir griežtesni reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad draudimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir nesąžiningų veiksmų (CK 1.91 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad faktas, jog automobilis 2012-11-30 (eismo įvykio Lenkijoje dieną) nebuvo registruotas Lietuvos Respublikoje ir eismo įvykio 2012-11-30 deklaracijoje yra nurodyti duomenys apie automobilio VW Caravelle priklausomumą D. K. bei duomenys apie automobilio valstybinius ženklus, kurie priklauso Švedijos Karalystei, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad sutarčių sudarymo metu egzistavo aplinkybės, dariusios negalimu draudimo sutarčių sudarymą ir tokių sutarčių sudarymas prieštaravo imperatyvioms teisės normoms.

93. Ieškovas teigė, kad atsakovas apdraudęs automobilį važinėjo po Europą ir Lenkijos Respublikoje sukėlė eismo įvykį, tačiau teismas pažymėjo, kad sutartis Nr. ( - ), kuri buvo sudaryta 2012-11-21 ir kurios draudiminiu laikotarpiu įvyko eismo įvykis 2012-11-30 Lenkijos Respublikoje, nedraudė išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgiau kaip septynias dienas per draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį (sutarties 1.5 p., b.l.7), todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas per draudiminį laikotarpį galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir pasirinkti, kurioje valstybėje jam patogiau automobilį remontuoti, jei jis tai pageidauja daryti.

104. Taip pat teismas nenustatė, kad trečiasis asmuo, sudarydamas ginčijamas sutartis, netinkamai atliko savo pareigas. Tokius sandorius įstatymas leidžia ginčyti, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 1.92 str.). Teismas pripažino, kad ginčo sutartys buvo ieškovės žinioje, apskaitytos ir registruotos jos duomenų registruose, šių aplinkybių ieškovė nepaneigė. Sutarčių galiojimo terminas suėjo atitinkamai 2011-11-16 ir 2012-12-20, t. y. iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Galiojant sutartims ieškovė jų neginčijo iki tol, kol atsitiko dėl atsakovo kaltės draudiminis įvykis, todėl, teismo nuomone, labiau tikėtina, kad ieškovė ginčija draudimo sutartis siekdama išimtinai savo tikslų – išvengti draudimo išmokos mokėjimo nukentėjusiems asmenims dėl eismo įvykio. Byloje nenustatytos ir jokios kitos aplinkybės, numatytos CK 2.133 straipsnyje, sudarančios per atstovą sudaryto sandorio nuginčijimo pagrindus. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nesilaikė sudarytų draudimo sutarčių sąlygų (neįregistravo transporto priemonės Lietuvoje), todėl ieškovas, pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį, gali reikalauti draudėją grąžinti dėl sukelto eismo įvykio išmokėtas nukentėjusiems sumas ar jų dalį.

11III. Apeliacinio skundo argumentai

12Ieškovas AAS ,,Gjesidige Baltic“ apeliaciniame skunde prašo Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti.

13Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

141. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesilaikė kasacinio teismo suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teismas neteisingai sprendė, kad byloje nėra pakankamų įrodymų spręsti, ar ginčo transporto priemonė draudimo sutarčių sudarymo metu buvo registruota Švedijos Karalystėje, ar turėjo dešinėje vairą. Ieškovas pateikė gamintojo atstovo raštą, kuriame teigiama, jog automobilis buvo pagamintas su vairu dešinėje ir skirtas Anglijos rinkai, be to, aplinkybę, jog automobilis įsigijimo metu turėjo vairą dešinėje neginčijo ir pats atsakovas. Atsakovas teigdamas, kad atliko transporto priemonės remontą, pasak apelianto, šio savo teiginio jokiais įrodymais nepagrindė, todėl teismas, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu turėjo spręsti, jog ir draudimo sutarčių sudarymo metu automobilis buvo su vairu dešinėje. Taip pat, byloje yra rašytinių įrodymų, jog eismo įvykio metu transporto priemonė turėjo Švedijos Karalystės valstybinį ženklą - šios aplinkybės atsakovas neginčijo, atsiliepime pripažino, jog įsigijo automobilį Anglijoje, paskui įregistravo Švedijos Karalystėje. Atsakovas taip pat neįrodė, kad automobilis buvo išregistruotas nesumokėjus kelių mokesčio. Byloje nesant duomenų, jog automobilis buvo Švedijos Karalystėje išregistruotas - teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog nepakanka duomenų registracijos buvimui/nebuvimui konstatuoti. Pažymima, kad neįtikėtinai skamba atsakovo teiginiai, jog jis su neva išregistruota transporto priemone atvyko į Lietuvą, keliavo į Lenkiją, nors pagal Taisyklių 57 p. įsigijus Lietuvos Respublikoje neįregistruotą transporto priemonę savininkas privalo ją įregistruoti prieš pradėdamas eksploatuoti. Apelianto teigimu, teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad įrodinėjimo našta paneigti atsakovo nurodytas aplinkybes tenka ieškovui.

152. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog Transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklės leido atsakovui savo vardu registruoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje. Pažymima, kad ginčo atveju, atsakovas teigė, jog abi draudimo sutartis sudarė ketindamas transporto priemonę parduoti, tad tokiu atveju Taisyklės nenumato galimybės užsienio valstybės rezidentams registruoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje. Tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir Taisyklių 86.1-81.2 punktai. Apelianto įsitikinimu, atsakovas, būdamas Švedijos Karalystės gyventojas (rezidentas), neturėjo teisės ginčo transporto priemonės registruoti Lietuvos Respublikoje, o ją privalėjo registruoti ir drausti, mokėti mokesčius už ją - Švedijos Karalystėje. Kitoks teisės aktų aiškinimas iškreiptų tiek transporto priemonių valdytojų privalomojo draudimo, transporto priemonių registravimo sistemas ir esmę - sukeltų sumaištį, neaiškumus ir neapibrėžtumus, kadangi visais atvejais nesąžiningi, siekiantys pasinaudoti įstatymo netobulumu asmenys galėtų teigti, jog transporto priemonę „ruošėsi pritaikyti eismui Lietuvoje", „planavo įregistruoti Lietuvoje", „norėjo parduoti" ir visais atvejais galėtų transporto priemones drausti privalomuoju draudimu, jas registruoti Lietuvoje, tokiu būdu išvengdami didesnių mokesčių tose valstybėse, kuriose iš tiesų gyvena.

163. Apelianto teigimu, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog trečiasis asmuo, per kurį buvo sudarytos ginčo sutartys - tinkamai atliko savo pareigas. Apelianto įsitikinimu pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi trečiojo asmens, liudytojos parodymais, kurie teigė, jog draudimo sutarčių sudarymo metu transporto priemonė neturėjo kitos valstybės registracijos numerio, turėjo vairą kairėje, kadangi šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be kita ko, liudytojų parodymų patikimumas vertintinas analizuojant jų turinį. Pažymima, kad aptariamu atveju, tiek trečiojo asmens atstovas, tiek liudytoja teigė aiškiai prisimenantys abiejų draudimo sutarčių sudarymo aplinkybes, nors kitų tą dieną sudarytų sutarčių skaičiaus ir jų sudarymo aplinkybių prisiminti negalėjo, taip pat negalėjo paaiškinti koks buvo laikas, oras ar pateikti daugiau detalių, kurios patvirtintų, jog pasakojimas atitinka realiai išgyventas aplinkybes. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškovas sutartis patvirtino, kadangi jos buvo apskaitytos jo sistemose. Pažymėta, jog sutarčių sudarymas yra beveik visiškai automatizuotas. Draudiko, tarpininko ar brokerio darbuotojui suvedus tam tikrus duomenis ir informaciją, draudimo sutartis apskaitoma duomenų bazėje, tačiau informacijos teisingumas papildomai nėra tikrinamas - kadangi pasitikima draudėjo ir darbuotojų sąžiningumu. Tuo labiau, jog draudikas tokio pobūdžio sutarčių per metus sudaro virš 100.000 vnt., tad visas draudimo sutartis patikrinti būtų reikalavimas neįmanoma. Kadangi susitarimas su trečiuoju asmeniu įsakmiai neleido privalomuoju draudimu drausti kitose valstybėse registruotos transporto priemonės, ieškovas sutarties nepatvirtino, o atsakovas nesirėmė CK 2.133 str. 9 d., todėl, apelianto vertinimu, yra visos būtinos sąlygos draudimo sutarčių pripažinimui negaliojančiomis pagal CK 2.133 str. 6 dalį.

17Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančiais įrodymų vertinimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstai sprendimą.

20Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento dvi įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) (toliau draudimo sutartis). Ieškinyje nurodė, kad buvo apdrausta ne Lietuvoje, o užsienio valstybėje įregistruota transporto priemonė, kuri Lietuvoje neregistruotina, nes pagaminta su vairu dešinėje, todėl sudarytos draudimo sutartys yra niekiniai sandoriai, pažeidžiantys imperatyvius įstatymo reikalavimus (CK 1.80 str. 1 d.). Draudėjo nutylėjimas šių aplinkybių leidžia sandorį pripažinti negaliojantį CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytą apgaulės įtakoje, o tretieji asmenys, neišsiaiškinę šių aplinkybių ir ieškovės vardu sudarę draudimo sutartis, viršijo savo įgaliojimus (CK 1.92 str.).

21Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareigą įrodyti, kad draudimo sutartimi apdrausta transporto priemonė, sutarčių sudarymo metu, buvo įregistruota kitoje valstybėje ar turėjo vairą dešinėje, o atstovai veikė ne pagal atstovaujamojo nurodymus, turėjo ieškovas, nes būtent šiomis aplinkybėmis jis grindė savo ieškinį (CPK 178 str.). Šiuo aspektu pažymima, kad jo įgaliotas atstovas, sudaręs draudimo sutartis, nesutinka su ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir teigia, kad sudarant sutartis tikrino aplinkybę dėl transporto priemonės registravimo kitoje valstybėje, o ieškovo pateiktas rašytinis įrodymas, kad automobilis 2001 m. buvo pagamintas su vairu dešinėje (b.l. 16), negali įrodyti fakto, kad sudarant draudimo sutartis vairas taip pat buvo dešinėje, taigi, šiuo atveju atstovo ir atstovaujamojo valia dėl sandorių galiojimo skiriasi.

22Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinį iš esmės grindė viena įrodinėjimo priemone - savo paaiškinimais, kuriuose jo nurodytų aplinkybių savo atsiliepimais ir paaiškinimais nepatvirtino kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Byloje yra rašytiniai įrodymai - draudimo sutartys, kuriose nurodyti duomenys neatitinka ieškovės paaiškinimų, todėl esant tokiai faktinei situacijai pirmosios instancijos teismas vertino ir savo išvadas padarė remdamasis byloje esančiais įrodymais. Akivaizdu, kad draudimo sutartyse nebuvo nurodytas transporto priemonės valstybinis numeris, todėl ieškovas teigdamas, kad transporto priemonė buvo įregistruota kitoje valstybėje, savo abejones turėjo pagrįsti (CPK 178 str.). Autoįvykio metu, pagal atstovo žalų sureguliavimui Lenkijoje – TU Europa SA pranešimą, autoįvykio metu transporto priemonė buvo su valstybiniu ženklu ( - ) Šiuo aspektu pažymima, kad Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001 05 25 įsakymu Nr. 260, 60.8 punktas (red. galiojusi 2011-05-30 ir 2012-02-02) reglamentavo, kad neterminuotai arba taisyklių 55.1–55.3 punktuose nurodytais atvejais laikinai įregistruodamas transporto priemonę pareiškėjas kartu su prašymu pateikia ankstesnio transporto priemonės registravimo metu išduotus valstybinio numerio ženklus (kai transporto priemonė buvo įregistruota, o valstybinio numerio ženklai negrąžinti juos išdavusiai užsienio transporto priemonių registravimo tarnybai ir neprarasti; valstybinio numerio ženklų nereikia grąžinti ir tuomet, kai transporto priemonė įregistruojama laikinai, paliekant anksčiau išduotus valstybinio numerio ženklus), todėl jų turėjimas ar panaudojimas autoįvykio metu nesuponuoja išvados, kad transporto priemonė buvo įregistruota kitoje valstybėje, o draudimo sutartys buvo sudarytos atsakovui panaudojus apgaulę, nutylėjus sandoriams sudaryti reikšmingas aplinkybes (CK 1.91 str. 1 d.) bei trečiajam asmeniui viršijus savo įgaliojimus, nesivadovaujant ieškovo Taisyklių 2.1 punktu, numatančiu, kad transporto priemonės, kurios registruotos kitoje EEE, t.y. turi tos šalies registracijos (laikinąjį ar pastovų) numerį, įprastine sutartimi nedraudžiamos (CK 1.92 str.).

23Trečiasis asmuo nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sudarant draudimo sutartis atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinanačius jo nuosavybės teisę į transporto priemonę, transporto priemonė buvo apžiūrėta liudytojos J. D., kuriai atsakovas nurodė savo ketinimus ją įregistruoti Lietuvoje, kad parduotų ir pagal tuo metu galiojusių Taisyklių 55.5 p., ji galėjo būti įregistruojama 90-ies dienų laikotarpiui. Sutiktina su apeliantu, kad pagal tuo metu galiojusių Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001 05 25 įsakymu Nr. 260, (red. galiojusi 2011-05-30 ir 2012-02-02) 14.4 punktą, Lietuvos Respublikoje neregistruojamos transporto priemonės, pritaikytos eismui kairiąja kelio puse ir (ar) turinčios vairą dešinėje pusėje, išskyrus istorines ir skirtas specialioms darbo funkcijoms atlikti transporto priemones. Ieškovė pateikė duomenis, kad ginčo transporto priemonė buvo pagaminta 2001-10-05 su vairu dešinėje pusėje (b.l. 16). Tačiau liudytoja J. D. paliudijo, kad draudžiant transporto priemonę, vairas buvo kairėje, tai nurodo ir atsakovas atsiliepime, pakeisti vairą techniškai yra nesudėtinga (b.l. 98), todėl byloje nesant kitų duomenų, ieškovas savo argumentų tinkamai nepagrindė (CPK 178 str.).

24Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaroma, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įprastinė transporto priemonės buvimo vietos sąvoka nurodyta šio straipsnio 8 dalyje ir ji laikoma: 1) teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą (toliau – valstybinis numerio ženklas) turi transporto priemonė; 2) teritorija tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numerio ženklas ar valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga; 3) teritorija tos valstybės, kurioje nuolat gyvena transporto priemonės valdytojas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei nereikalingas nei valstybinis numerio ženklas, nei draudimo numerio ženklas, nei valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas; 4) teritorija tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, kai transporto priemonė, privalanti turėti valstybinį numerio ženklą, jo neturi arba turimas valstybinis numerio ženklas yra ne šios transporto priemonės ar yra negaliojantis. Šio įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o pagal 6 straipsnio 4 dalį, įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas daroma išvada, kad neapdraustai ir neįregistruotai transporto priemonei esant Lietuvoje ir jos savininkui siekiant šią transporto priemonę įregistruoti Lietuvoje, turi būti sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Su tokia išvada turėtų sutikti ir apeliantas, nes byloje esančių ieškovės AAS “Gjensedige Baltic” Lietuvos filialo įprastinių, grupinių ir pasienio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sudarymo, liudijimų, “Žaliųjų kortelių” išdavimo taisyklių (toliau ieškovės Taisyklės) 2.1 p. reglamentuoja, kad įprastinė draudimo sutartis sudaroma transporto priemonėms, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvoje - t.y. kurios jau yra įregistruotos Lietuvoje ir turi Lietuvoje išduotą nuolatinės ar laikinos transporto priemonės registracijos numerį, arba jas ruošiamasis įregistruoti Lietuvoje. Kad draudimo sutartį galima sudaryti prieš jos įregistravimą taip pat patvirtina ieškovės Taisykių 3.2.3 punktas, kuriame nurodyta, jeigu LR neregistruotai transporto priemonei draudimo sutartis sudaroma prieš įregistravimą, valstybinis registracijos numeris draudimo sutartyse nenurodomas, kaip ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Apeliantas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Transporto primonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 8-9 punktai ir 6 straipnsio 4 dalies nuostatos imperatyvios, t.y. draudžiama privalomuoju draudimu drausti transporto priemones, neregistruotas Lietuvoje, taip pat transporto priemones, kurios neregistruotinos Lietuvoje ar, akivaizdu, nebus per protingai trumpą laiką įregistruotos Lietuvos Respublikoje. Dėl pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Be to, paminėtame įstatyme nėra nuostatų, kurios suponuotų ieškovui ar jo įgaliotam asmeniui, sudarant draudimo sutartis įvertinti transporto priemonės įregistravimo galimumą/negalimumą Lietuvoje ir tik tada spręsti dėl draudimo sutarties sudarymo, todėl apeliantas be pagrindo draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą sieja su teisės normomis, reglamentuojančiomis šiuos teisinius santykius.

25CK 2.136 straipsnyje aptariamas sandoris, sudarytas kito asmens vardu neturint teisės sudaryti sandorį ar viršijant suteiktas teises, pagal CK 1.78 ir 1.92 straipsnius savo prigimtimi yra nuginčijamas sandoris. Ieškovas neginčija, kad trečiasis asmuo turėjo teisę sudaryti draudimo sutartis pagal 2009-05-01 pavedimo sutartį Nr. ( - ) (b.l. 17-19). Ieškovas, teigdamas, kad trečiasis asmuo viršijo suteiktas teises, nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti, kad atstovas neturėjo teisės veikti tokiu būdu, t.y. sudarydamas draudimo sutartis ignoravo ieškovo Taisykles, nesilaikė įstatymo nuostatų ar veikė kitaip neteisėtai, kas šioje byloje nenustatyta.

26Ieškovas ieškinyje nurodė, kad draudimo sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės, nuslepiant aplinkybę, kad transporto priemonė neįregistruota Lietuvoje, kad ji įregistruota užsienyje, kad jos vairas yra dešinėje. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Tačiau ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo apgaulę, o trečiasis asmuo tokios apgaulės egzistavimą neigia (CK 2.133 str. 4 d.). Esant atstovavimo santykiams, atstovas privalo elgtis sąžiningai, veikti pagal įgaliojimus, ginti atstovaujamojo interesus ir teises, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, vengti interesų konflikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atstovo trečiojo asmens valia išsiskyrė tik tada, kad buvo gautas atstovo žalų sureguliavimui Lenkijoje – TU Europa SA pranešimas apie atsakovo padarytą autoįvykį ir ieškovui manant, kad draudimo sutartys turės įtakos jo pareigai mokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui. Todėl nesant objektyviai egzistuojančių faktinių duomenų apie transporto priemonės įregistravimą užsienyje ir vairą dešinėje sudarant ginčijamas draudimo sutartis, trečiojo asmens valios išraiška nesutikti su ieškovu negali būti vertinama kaip neatitinkanti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).

27Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-372/2014; kt.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju ypač svarbu tinkamai įvertinti ieškinio pagrįstumą, kuomet tai gali turėti įtakos žalą patyrusio asmens teisėtiems interesams gauti visišką žalos atlyginimą. Kadangi apeliantas ir apeliaciniame skunde nenurodė objektyvių ir patikimų faktų, kurie sudarytų pagrindą byloje surinktus įrodymus ir aplinkybes įvertinti kitaip, negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas , t.y vertinti juos taip, kaip to nori apeliantas, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

28Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29apeliacinį skundą atmesti.

30Prienų apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas draudimo sutartis Nr. ( - ) ir Nr. (... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį... 7. 1. Teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų daryti išvadą apie... 8. 2. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas per draudiminį... 9. 3. Ieškovas teigė, kad atsakovas apdraudęs automobilį važinėjo po Europą... 10. 4. Taip pat teismas nenustatė, kad trečiasis asmuo, sudarydamas ginčijamas... 11. III. Apeliacinio skundo argumentai... 12. Ieškovas AAS ,,Gjesidige Baltic“ apeliaciniame skunde prašo Prienų rajono... 13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:... 14. 1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą... 15. 2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė,... 16. 3. Apelianto teigimu, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog trečiasis... 17. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo... 20. Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento dvi... 21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareigą įrodyti, kad draudimo sutartimi... 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinį iš esmės grindė viena... 23. Trečiasis asmuo nuosekliai laikėsi pozicijos, kad sudarant draudimo sutartis... 24. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės... 25. CK 2.136 straipsnyje aptariamas sandoris, sudarytas kito asmens vardu neturint... 26. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad draudimo sutartys buvo sudarytos dėl... 27. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai, vertindami šalių pateiktus... 28. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1... 29. apeliacinį skundą atmesti.... 30. Prienų apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą....