Byla Ik-1505-562/2012
Dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Violetos Balčytienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovei advokatei Dovilei Greblikienei, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Vilmai Skinderytei, Jelenai Piatinai, trečiųjų asmenų Druskininkų savivaldybės atstovams Mindaugui Jaskelevičiui,Renaldui Viščiniui, Kazlų Rūdos savivaldybės atstovui advokato padėjėjui Virginijui Ražukui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kazlų Rūdos savivaldybei, Druskininkų savivaldybei, Alytaus miesto savivaldybei, Kelmės rajono savivaldybei, Biržų rajono savivaldybei dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Nustatė

2pareiškėja UAB „Litesko“ skundu prašo: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-292 dėl „Komisijos 2010-03-19 nutarimo Nr. 03-49 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialui „Marijampolės Šiluma‘‘ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo" pakeitimo‘‘; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-302 dėl „Komisijos 2010-12-15 nutarimo Nr. 03-324 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko" filialui „Druskininkų Šiluma‘‘ pakeitimo‘‘;Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-305 dėl „Komisijos 2011-06-17 nutarimo Nr. 03-141 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko‘‘ filialui „ Alytaus energija‘‘ ir Komisijos 2011-09-26 nutarimo Nr. 03-252 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialui „Alytaus energija‘‘ vienašališko laikinų šilumos kainos dedamųjų nustatymo‘‘ pakeitimo‘‘; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-306 dėl „Komisijos 2010-03-05 nutarimo Nr. 03-38 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialo „Kelmės šiluma‘‘ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo pakeitimo‘‘; Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-307 dėl „Komisijos 2010-03-05 nutarimo Nr. 03-37 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialo „Biržų šiluma‘‘ perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo‘‘ pakeitimo‘‘; panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-322 dėl „Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko" filialui „Kelmės šiluma‘‘ ir įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimus, 2) Įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Litesko" nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko" negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant šio skundo reikalavimų 1-2 punktuose nurodytus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimus; 3) priteisti iš atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodant, kad Lietuvos valstybės ir savivaldybių suformuotą politiką didinti šilumos tiekimo vartotojams efektyvumą bei kokybę (tame tarpe likviduojant grupines (kvartalines) karšto vandens ruošimo boilerines, įrengiant individualius šilumos / karšto vandens ruošimo įrenginius daugiabučiuose namuose, taip pat juos modernizuojant, keičiant automatizuotais), taip pat vykdydama su savivaldybėmis suderintus investicijų planus šilumos tiekėjas UAB „Litesko‘‘ (toliau – ir Bendrovė) nuo 2000 metų į šilumos punktų įrengimą /jų modernizavimą Kazlų Rūdos, Druskininkų, Alytaus, Kelmės, Biržų miestuose investavo 9,7 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į atitinkamų miestų pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvę atitinkamų miestų Šilumos ūkio valdytojai nesukaupė / neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Remiantis teisės aktų reikalavimais, visi investiciniai projektai teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderinti su atitinkamų savivaldybių tarybomis, o Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Šį faktą patvirtina tai, kad sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į Šilumos kainą atitinkamuose miestuose Komisijos buvo įskaičiuotos į Bendrovės bazines šilumos kainas bei atitinkamai šilumos kainų dedamąsias Šiais nutarimais: Komisijos 2010-03-19 nutarimas Nr. 03-49 „Dėl UAB „Litesko" filialui „Marijampolės šiluma‘‘ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo‘‘, Komisijos 2010-12-15 nutarimas Nr. 03-324 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko‘‘ filialui „Druskininkų šiluma‘‘,Komisijos 2011-06-17 nutarimas Nr. 03-141 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko" filialui „Alytaus energija" , Komisijos 2011-09-26 nutarimas Nr. 03-252 „Dėl UAB „Litesko" filialui „Alytaus energija" vienašališko laikinų Šilumos kainos dedamųjų nustatymo", Komisijos 2010-03-05 nutarimas Nr. 03-38 „Dėl UAB „Litesko" filialo „Kelmės šiluma‘‘ vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo‘‘, Komisijos 2010-03-05 nutarimas Nr. 03-37 „Dėl UAB „Litesko" filialo „Biržų Šiluma‘‘ perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo‘‘ 2011-09-29 buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 3 L 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo pakeistos tam tikros Šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos.ŠŪĮ pakeitimas įtvirtino 20 str. 2 d.), kad pastato Šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti Šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su Šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar Šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Taip pat ŠŪĮ 32 str. numatė, kad į Šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir Šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. ŠŪĮ pakeitimo 8 str. 1d. numato, kad įstatymas įsigalioja 2011-11-01, o 8 str. 3 d., - kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Be to, ŠUĮ pakeitimo 8 str. 6 d. numato, kad Šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011-11-01. Komisija 2011-10-26 priėmė nutarimą Nr. 03-325 „Dėl Komisijos" 2009-07-08 nutarimo Nr. 03-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos‘‘ pakeitimo‘‘ Komisija juo atitinkamai pataisė šilumos kainų nustatymo metodiką, tačiau šiuo pakeitimu nenurodė, kokiu būdu į šilumos punktus atliktos investicijos turėtų atsipirkti Bendrovei po to, kai nuo atitinkamos investicijos (sukurto turto) vertės apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra išimamos iš Šilumos kainos.2011-10-21 Komisija paskelbė pažymą Nr. ( - ), kurioje iš esmės nepateikė platesnių motyvų ir paaiškinimų dėl planuojamų priimti Nutarimų ir jų pasekmių, tiesiog nurodė, kad Komisijos Komunalinių paslaugų skyrius, vadovaudamasis ŠŪĮ pakeitimo 8 str. 6 d., pagal kurį šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011-11-01, parengė Komisijos galiojančių nutarimų, kuriais nustatytos bazinių šilumos kainų dedamosios ir vienašališkai nustatytos perskaičiuotos šilumos kainų dedamosios, diferencijuotos pagal Šilumos punktų nuosavybę, pakeitimų projektus ir nutarimų, kuriais karšto vandens tiekėjams buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios, kuriose buvo įskaičiuotos sąnaudos, susijusios su karšto vandens sistemomis, pakeitimų projektai. Komisija 2010-10-26 priėmė Nutarimus, kuriais pakeitė Bendrovei atitinkamuose miestuose nustatytas bazines šilumos kainas bei nustatytas šilumos kainos dedamąsias (o Kelmės mieste atskiru nutarimu ir nustatė naują bazinę kainą) ir išėmė Šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (t.y. atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainų. Nuo 2011-11-01 įsigaliojus įstatymo pakeitimui ir priėmus Komisijos neteisėtus Nutarimus, Bendrovė nebegali į šilumos kainas įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Mano, kad Komisijos Nutarimai yra neteisėti, nepagrįsti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Skundžiami Nutarimai yra priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei Energetikos įstatymo nuostatas. Administraciniam teismui skundžiami aktai ar jų dalys gali būti panaikinami ABTĮ 89 str. numatytais pagrindais. Remiantis žemiau pateiktais argumentais, manome, kad Komisija priimdama Nutarimus pažeidė: Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p.; Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai. Be to, Komisija pažeidė Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Dėl nurodytų teisės aktų nesilaikymo Bendrovės teisė į atliktų investicijų atsipirkimą yra pažeista, todėl Nutarimai yra naikintini. Komisija priimdama Nutarimus pažeidė Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p., Komisija „aklai‘‘ besivadovaudama ŠŪĮ pakeitimo 8 str. 6 d. nesilaikė kitų teisės aktų, kurie reglamentuoja tiek energetikos sektorių tiek ir investicijų atsipirkimo klausimus ir privalėjo visus teisės aktus taikyti sistemiškai, laikydamasi jų visumos. Pažymėtina ir tai, kad ŠŪĮ pakeitimas numatė pareigą Komisijai iki 2011-11-01 priimti visus jį įgyvendinančiuosius teisės aktus, tačiau Komisija šios pareigos laiku neįvykdė. Pareiškėjos nuomone, Komisija, laiku neįvykdžiusi savo pareigos priimti ŠŪĮ pakeitimą įgyvendinančiuosius teisės aktus, neturi teisės priimti ir nutarimų, kurių priėmimui būtini poįstatyminiai teisės aktai nėra išleisti pačios Komisijos. Toks Komisijos elgesys yra neteisėtas ir akivaizdžiai pažeidžiantis nuostatas, numatančias Komisijos funkcijas ir pareigas konkrečiai, Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 6 p., todėl Nutarimai naikintini, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui. Komisija priimdama Nutarimus pažeidė Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. numato, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. T.y. investicijų atsipirkimas turi būti užtikrinamas per nustatytas valstybės reguliuojamas kainas (šilumos ūkio sektoriuje - per šilumos, karšto vandens kainas, valstybės reguliuojamus maksimalius daugiabučių namų Šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifus, ar kt.). Pagal Lietuvoje galiojantį šilumos kainodaros reguliavimą (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis, Šilumos kainų nustatymo metodikos 60, 113, 115.3 p.) pagrindinis investicijų grąžos ir finansavimo Šaltinis yra nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Energetikos įstatymo 11 str. 3 d. numatyta, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas, kurių sąnaudos turi būti įskaičiuotos į reguliuojamas kainas, turi derinti su Komisija. Papildomai Šilumos ūkio įstatymo 35 str. nustato, jog šilumos tiekėjų investiciniai planai derinami su savivaldybės tarybomis. Vykdydama su atitinkamų miestų savivaldybėmis suderintus investicijų planus, Bendrovė nuo 2000 m. į šilumos punktų įrengimą / jų modernizavimą Kazlų Rūdos, Druskininkų, Alytaus, Kelmės, Biržų miestuose investavo 9,7 mln. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad buvę atitinkamų miestų šilumos ūkio valdytojai nesukaupė / neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios Bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios pagal tuometinį reguliavimą taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Kaip jau minėta Šio Skundo įžanginėje dalyje, laikantis teisės aktų reikalavimų Bendrovės investicijos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderintos su atitinkama savivaldybe. Šio sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos (apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m.), užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į atitinkamas pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas buvo įskaičiuotos (Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu, bei įtraukė jas į šilumos kainą) šio Skundo įžanginėje dalyje 3.1.-3.6. p. nurodytais Komisijos nutarimais. Iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo, t.y. 2011-11-01, per šilumos tarifus Kazlų Rūdos, Druskininkų, Alytaus, Kelmės, Biržų miestuose Bendrovė surinko 5,2 mln. Lt. šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o 4,4 mln. Lt liko nepadengti. Priimant aukščiau minėtus aktus dėl bazinės kainos ir kanos dedamųjų nustatymo, Komisija laikėsi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų ir atitinkamai numatė būtinas išlaidas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui. Tačiau priimdama skundžiamus Nutarimus Komisija grubiai nukrypo nuo Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindama, kaip jos turėtų būti padengiamos. T.y. nuo 2011-11-01 iš Šilumos kainų išėmus teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, ir nebenumačius kitokios jų padengimo tvarkos, buvo pažeista imperatyvi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. įtvirtinta investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas / tarifus taisyklė. Pažymėtina, kad Komisija savo 2011-10-18 rašte adresuotame Bendrovei, mini, kad ji 2011-10-14 raštu Nr. R2-2006, yra kreipusis į Energetikos ministeriją ir nurodžiusi, kad „<...> lieka neaišku dėl šilumos tiekėjams priklausančių šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo <...>", taip pat, kad „<...> jei šilumos tiekėjams priklausančių Šilumos punktų remonto ir būklės atstatymo (nusidėvėjimo) lėšos nuo 2011-11-01 nebus įskaičiuotos į šilumos kainą, galimai susidarys sunkumai Šilumos tiekėjams vykdyti nenutrūkstamą jiems nuosavybės teise priklausančių Šilumos punktų priežiūrą, remontą ir būklės atstatymą <...>" T.y. mūsų vertinimu Komisija, tokia išdėstyta pozicija, pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo /jų nusidėvėjimo padengimo klausimas taip pat turi būti išspręstas (ką ir numato Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.)- nes priešingu atveju šilumos tiekėjai patirs veiklos sunkumus. Vis dėlto, Komisija net ir pripažindama tokią būtinybę, priimdama Nutarimus elgiasi priešingai. Tokie nutarimai, pažeidžiantys Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimus, laikytini neteisėtais ir yra naikintini. Bendrovė, vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodama į Šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad Komisija nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais Bendrovės nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., leido Bendrovei pagrįstai tikėtis, kad Komisija įgyvendindama SŪĮ pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis Komisijos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Tačiau Nutarimais ne tik kad neužtikrina Energetikos įstatyme įtvirtinto būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet apskritai paneigia Bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą ir taip grubiai pažeidė Bendrovės teisėtus lūkesčius, kad atlikdamas šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindamas susijusias investicijas, vėliau ji nebus verčiama patirti nuostolių. Pažymėtina, kad Bendrovė iš anksto žinodama tokią Komisijos poziciją (pastarajai Nutarimais išimant šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudas iš šilumos kainų, tačiau tuo pat metu pagal ŠŪĮ pakeitimo 8 str. 3 d., Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. nenumačius, per kokias kitas valstybės reguliujamas kainas ir/ar tarifus šios sąnaudos bus padengiamos), tokių investicijų nebūtų vykdžiusi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nutarimai pažeidžia ne tik Bendrovės, bet ir Bendrovės (akcijų) savininko, arba investuotojo, teisėtus lūkesčius, kad valdoma įmonė ne tik, kad neštų pelną, bet kad bent jau nesukeltųjam nuostolių. Šiuo atveju priėmus Nutarimus, pagal kuriuos yra paneigiama Bendrovės teisė susigrąžinti atliktas, suderintas ir pripažintas investicijas į šilumos punktus, Bendrovės (akcijų) savininkas bus priverstas iš tokios valdomos įmonės patirti nuostolius.Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad Nutarimai pažeidžia teisinio reguliavimo proporcingumą, protingumą, pagrįstumą ir darnumą, bei teisinių santykių subjektų įgytas teises, taip pat pažeidžia jų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, tad prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, o tuo pačiu - ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, todėl yra naikintini. Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, kad Komisijai tenka pareiga užtikrinti Bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą - apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su Komisija suderintą veiklą. Tačiau Komisija priimdama Nutarimus elgėsi visiškai priešingai - ir su atitinkamomis savivaldybėmis ir pačia Komisija suderintas Bendrovės investicijas tiesiog išėmė iš Šilumos kainos nespręsdama klausimo iš esmės. Taigi, Komisija priimdama Nutarimus pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė Bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų ji atliko.

3Atsakovės atstovės su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, atsiliepime ( b.l. 79-86) nurodant, kad Komisija nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) 32 straipsnio 4 dalimi, Komisija šilumos teikėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato Šilumos bazinę kainą. Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 (Žin., 2009, Nr. 92-3959).2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2011, Nr. 123-5816) (toliau -Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas), kuriuo buvo pakeistas šilumos punktų priežiūros bei su tuo susijusių kainodaros klausimų reglamentavimas. Įstatymo pakeitimu buvo įtvirtinta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Dėl to įstatymų leidėjas taip pat nustatė esminius ir imperatyvius šilumos kainodaros reglamentavimo pakeitimus. Buvo pakeistos Įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalys, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę.Pažymėtina, jog ankstesnė Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal Šilumos punktų nuosavybę (32 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos skunde minimais Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38, taip pat vienašališkai nustačius šilumos kainos dedamąsias Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37. Nustatant Šilumos bazines kainas arba vienašališkai nustatant šilumos kainų dedamąsias, vadovaujantis tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos nuostatomis, buvo įvertintos Pareiškėjo atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudos, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas, todėl Pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal Šilumos punktų nuosavybę. Tai reiškia, jog tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos.Pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, Šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.Komisija, vadovaudamasi minėtų įstatymų nuostatomis, 2011 m. spalio 26 d. Nutarimais pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38 Pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų ir tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Pažymėtina, jog investicijoms (įskaitant Šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos šilumos kainoje nebuvo pakeistos. Vadovaudamasi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Atkreiptinas dėmesys, kad Pareiškėjas klaidina Teismą ir Skunde nukrypsta nuo savo pozicijos, t. y. Pareiškėjas teigia, kad ,,Komisijos Nutarimai yra neteisėti, nepagristi ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams‘‘, tačiau tuo pačiu nurodo, kad siekiant įgyvendinti 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliosiantį Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Komisija, patvirtindama Metodikos pakeitimus, atitinkamai pataisė Metodikos nuostatas ir priėmė Nutarimus, ir pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas iš Šilumos kainos. Taigi nesuprantami tokie prieštaringi Pareiškėjo teiginiai, kuomet Skunde pats Pareiškėjas patvirtina, jog Komisija, kaip viešojo administravimo institucija, tinkamai perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir kartu nurodo, kad skundžiami Nutarimai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus ir nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iš šilumos kainų išėmus teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ir nebenumačiusi kitokios jų padengimo tvarkos, pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pagal kurią nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui. Komisijos nuomone, tokia Pareiškėjo pozicija yra subjektyvi, Pareiškėjas aiškina teisės aktus ir iš jų kylančias Komisijos pareigas nesistemiškai, neatsižvelgdamas į imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Norime atkreipti dėmesį, kad Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus būtent vadovavosi įstatymo leidėjo priimtu Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu ir jį tinkamai įgyvendino. Pažymėtina, kad bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos išteklių vartojimą reglamentuoja Energetikos įstatymas. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Paminėtina, kad pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos ir kiek jos nenustato specialių taisyklių bendrų teisės normų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, Komisija, įgyvendindama įstatymų leidėjo jai suteiktas funkcijas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Šiuo atveju, Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus, įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytą teisinį režimą. Komisijos manymu, būtent šiame kontekste turi būti aiškinamas ir Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas, kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kurių nustatymo principai, atsižvelgiant į Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, būtent ir yra įtvirtinti energetikos sektorių įstatymuose (nagrinėjamu atveju Šilumos ūkio įstatyme). Pareiškėjo teiginys, kad Komisija neva neįvykdė pareigos priimti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir įgyvendinimo įstatyme nustatytos pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus ir negali priimti nutarimų, kurių priėmimui būtini įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, yra visiškai nepagrįsti, nes skundžiami Nutarimai yra priimti įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, pagal kurio 8 straipsnio 1 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus Šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, įsigaliojo nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Kaip jau minėta, Komisijos veikla reguliuojant licencijuojamą veiklą šilumos ūkyje yra ribota - šios ribos apibrėžiamos minėtais įstatymais. Būtent veikdama savo kompetencijos ribose ir numatydama, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo bus panaikintas Šilumos kainų diferencijavimas pagal šilumos punktų nuosavybę, Komisija, atsižvelgdama į Energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 punktu nustatytą Energetikos ministerijos funkciją įgyvendinti valstybės politiką energetikos srityje, kreipėsi į Energetikos ministeriją Pareiškėjo minimu 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006, siekdama atkreipti institucijos dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo svarbius klausimus. Tačiau pabrėžtina, kad bet kokiu atveju Komisija privalo vykdyti ir įgyvendinti imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, kurios įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., ir, atliekant reguliavimo funkcijas, užtikrinti, kad taikomos kainos šilumos sektoriuje atitiktų įstatymų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Komisija mano, kad Pareiškėjas nepateikė argumentų įrodančių jo reikalavimų pagrįstumą. Komisijos manymu, Pareiškėjas nepagrįstai siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos sektoriaus santykius, imperatyvių reikalavimų. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Pabrėžtina, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo ir nustatyti visiškai naujas, įstatyminio pagrindo neturinčias teisės normas. Pabrėžtina, jog Komisija neturėjo teisinio pagrindo aptarti tuos klausimus, kuriuos turi teisę reglamentuoti tik įstatymo leidėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi nurodytų teisės aktų nuostatomis, Komisija pažymi, jog Nutarimai, kuriais iš šilumos kainos buvo išimtos Šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, yra priimti įgyvendinant aukštesnės teisinės galios Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, ir jame įstatymo leidėjo nustatytą šilumos kainų diferencijavimo režimą. Todėl, Komisijos Nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, priimdama Nutarimus, Komisija nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos.

4Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus rajono savivaldybė atsiliepime ( b.l. 51-54)nurodė, kad su pareiškėjos, UAB „Litesko‘‘ skundu nesutinka dėl žemiau išdėstytų argumentų: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2011, Nr. 123-5816) buvo pakeistos šilumos punktų priežiūrą reglamentuojančio nuostatos. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 3 dalį, įsigalioja 2011 m. lapkričio1 d. Taip pat 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos,nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ir karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos,susijusios su pastatų vidaus Šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Įstatymu pavesta patikslintimetodiką, vadovaujantis kuria savivaldybės privalo nustatyti maksimalius daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) tarifus, pagal kuriuos šių sistemų prižiūrėtojai susirenka lėšas, reikalingas finansuoti tiems darbams bei priimti reikalingus teisėsaktus šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti. Komisija, priimdama ginčo sprendimus, pagrįstai, kaip specialia teisės norma, vadovavosi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31,32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-305 „Dėlkomisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 03-141 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjųuždarosios akcinės bendrovės „Litesko‘‘ filialui „Alytaus energija" ir Komisijos 2011 m. rugsėjo 26d. nutarimo Nr. 03-252 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko" filialui „Alytaus energija‘‘vienašalio laikinųjų šilumos kainos dedamųjų nustatymo pakeitimo", pakeisdama šilumos kainųdedamąsias pagrįstai neįvertino šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. 2. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimuNr. 03-252 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Litesko" filialui „Alytaus energija" vienašališkolaikinųjų šilumos kainų dedamųjų nustatymo", nuo 2011 metų spalio 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainų dedamąsias (be PVM). Komisija 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 03-252 konstatavo, jog Alytaus miesto savivaldybės tarybanepašalino Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarime Nr. 03-220 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko‘‘ filialui „Alytaus energija‘‘ nurodytų pažeidimų ir sprendimus priėmė nesilaikydama: (i) Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad šilumos kainos dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinosiomis sąnaudomis; (ii) Šilumos kainų tymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 3 punkto statos, kuri įtvirtina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą; (iii) Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 18 dalies ir Šilumos kainų nustatymo metodikos 118 punkto nuostatų, kurios numato, kad skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų kintamąsias dedamąsias įvertinamos Šilumos tiekėjo tos, bet nepadengtos sąnaudos, susidariusios dėl kuro ir pirktos šilumos faktinių ir į šilumos Į įskaičiuotų kainų skirtumo. Taip pat Komisija 4 punkte paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui urnos kainos dedamųjų galiojimo metu (2009-11-01 - 2011-05-31) patirtas, bet nepadengtas įaudas, susidariusias dėl kuro faktinių bei nustatant šilumos kainas įvertintų kuro kainų skirtumo -38,2 tūkst. Lt, didinant šilumos kainą 1,68 ct/kWh bei 5 punkte 12 mėnesių laikotarpiui paskirstė lumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2010-03-01 - 2011-05-31) patirtas, bet nepadengtas ekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų sąnaudas - 848,7 tūkst. Lt, didinant šilumos ;ną 0,45 ct/kWh, kai šiluma tiekiama iš grupinių ir individualių šilumos tiekėjui priklausančių 'šilumos punktų. Alytaus miesto savivaldybės nuomone, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 03-252 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Litesko‘‘ filialui „Alytaus energija‘‘ vienašališko laikinųjų šilumos kainų dedamųjų nustatymo‘‘ 4 ir 5 punktai buvo priimti neteisėtai, dėl ko Alytaus miesto savivaldybė 2011 m. spalio 20 d. šį Komisijos nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Komisija šio nutarimo 2 punktu, konstatavo, kad šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2009 m. lapkričio 1 d. - 2011 m. gegužės 31 d.) dėl faktinių ir į Šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusios nepadengtos kuro sąnaudos yra 3538,2 tūkst. Lt Alytaus miesto savivaldybės taryba šias nepadengtas sąnaudas turi įvertinti, nustatydama šilumos kainos dedamąsias, taip pat 3 punktu - kad per laikotarpį nuo 2010 m. kovo ld. iki 2011 m. gegužės 31 d. nepadengtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos yra 848,7 tūkst. Lt ir siūlyti Alytaus miesto savivaldybės tarybai UAB „Litesko" filialo „Alytaus energija“ patirtas, bet nepadengtas šilumos punktų, priklausančių bendrovei nuosavybės teise, priežiūros sąnaudas įvertinti nustatant šilumos kainos dedamąsias. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 37 punktą, savivaldybės tarybai yra priskirta išimtinė kompetencija - centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje numatytus reikalavimus. Savivaldybės taryba neįvertino ir UAB „Litesko" filialo „Alytaus energija" apskaičiuotų 2010 m. kovo 1 d. - 2011 m. gegužės 31 d. . laikotarpyje nepadengtų 848,7 tūkst. Lt šilumos punktų priežiūros sąnaudų (2011 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. T-185 2 punktas), nes Alytaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. T-33 „Dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo‘‘, nustatydama Alytaus miesto daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) maksimalius diferencijuotus tarifus, vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 03-34 patvirtintos Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos 13 punkto reikalavimu, kuriame nustatyta, kad kai šilumos punktas priklauso šilumos tiekėjui, apskaičiuojant šilumos punkto priežiūros tarifą taikomas koeficientas, lygus nuliui. Nei Šilumos ūkio įstatyme, nei Šilumos kainų nustatymo metodikoje nebuvo jokių reikalavimų, kad šilumos tiekėjo praėjusio laikotarpio nepadengtas Šilumos punktų priežiūros sąnaudas būtina įvertinti, nustatant pirmųjų šilumos bazinės kainos galiojimo laikotarpio metų Šilumos kainos dedamąsias. Pasikeitus įstatyminei bazei bei priėmus Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 8, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, nebeliko nuostatos, kad nepadengtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos būtina įvertintos ir įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, manome, kad Komisija tinkamai taikė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje ir Metodikoje nurodytas šilumos kainodaros paskaičiavimo nuostatas, dėl ko Komisijos 2011 m. spalio 26 d. priimti nutarimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų naikint nėra teisinio pagrindo.

5Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivadybė ( b.l. 70-71) atsiliepime su skundu nesutiko, nurodė, kad UAB ,,Litesko‘‘ filialui ,,Druskininkų šiluma‘‘ šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 "Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko‘‘ filialui "Druskininkų šiluma" ir 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 03-339 "Dėl Komisijos 2010-12-15 nutarimo Nr. 03-324 ,,Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko‘‘ filialui ,,Druskininkų šiluma‘‘ klaidos ištaisymo‘‘. Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. Tl-209 "Dėl UAB ,,Litesko‘‘ filialo "Druskininkų šiluma" centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo" ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. Tl-236 "Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2010-12-23 sprendimo Nr. Tl-209 ,,Dėl UAB ,,Litesko‘‘ filialo ,,Druskininkų šiluma‘‘ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo" redakcinio pakeitimo" nustatė šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams. Naujos šilumos bazinių kainų dedamosios įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Nustatant bazines kainas, buvo įvertintos įmonės atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudos, tame tarpe ir investicijų į šilumos punktus sąnaudos. Nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Šilumos kainoje, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, papildomai buvo įskaičiuotos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo LR Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau - ŠŪĮ pakeitimas), kurio 7 straipsnyje buvo pakeista Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Šio pakeitimo 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šilumos kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.Įgyvendinanat ŠŪĮ pakeitimą, Komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302 "Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 03-324 "Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės ,,Litesko‘‘ filialui ,,Druskininkų Šiluma‘‘ pakeitimo‘‘ pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324 nustatytas UAB ,,Litesko‘‘ filialo "Druskininkų šiluma" šilumos bazinės kainos dedamąsias, iš šilumos kainos išimdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudas. Buvo nustatyta nediferencijuota pagal Šilumos punktų nuosavybę šilumos kaina. Pažymėtina, kad investicijoms atlikti (tame tarpe ir šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos nebuvo pakeistos. Druskininkų savivaldybės taryba, vadovaudamasi ŠUĮ pakeitimo nuostatomis bei Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 03-302, 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. Tl-141 ,,Del UAB ,,Litesko‘‘ filialo "Druskininkų Šiluma" centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo" atitinkamai pakeitė Druskininkų savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. Tl-209 "Dėl UAB "Litesko" filialo "Druskininkų šiluma" centralizuotai tiekiamos Šilumos kainų dedamųjų nustatymo". Komisiją vykdydama įstatymų priskirtas funkcijas, atlieka valstybinį reguliavimą energetikos sektoriuje. Komisijos nutarimai yra teisėti, kadangi buvo priimti įgyvendinant ŠUĮ pakeitimo nuostatas. Visos Pareiškėjo atliktos investicijos į Šilumos punktų įrengimą buvo atliktos Pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjas, siekdamas vykdyti ir plėsti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutartyse su vartotojais (toliau - Sutartys) įsipareigojo per atitinkamą laiką nuo Sutarčių pasirašymo įrengti naujus Šilumos punktus. Sutartys buvo rengiamos pačio Pareiškėjo. ŠŪĮ pakeitimo 3 straipsnyje nustatyta, kad pastato Šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas. Šis draudimas netaikomas prižiūrint daugiabučio namo Šildymo ir karšto vandens sistemas pastatuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje Lietuvos statistiškos departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 50 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip. Druskininkų savivaldybės taryba nėra priėmusi draudimo Pareiškėjui kaip šilumos tiekėjui vykdyti šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros veiklą. Pareiškėjas ir po skundžiamųjų nutarimų priėmimo toliau išlieka prižiūrėtoju daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, su kurių gyventojais yra sudarytos Sutartys. Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimai niekaip neįtakojo Šilumos punktų nuosavybės teisės subjekto. Pareiškėjo įrengti Šilumos punktai ir po skundžiamųjų nutarimų priėmimo išlieka įmonės nuosavybe, todėl Pareiškėjo teiginiai, kad Komisijos nutarimai prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamybės principui, yra neteisingi.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Biržų rajono savivaldybės administracija atsiliepime ( b.l. 73-74) nurodė, kad Biržų rajono savivaldybė šioje administracinėje byloje jokių savarankiškų reikalavimų nereiškia; Biržų rajono savivaldybė šioje administracinėje byloje savo nuomonės dėl sutikimo ar nesutikimo su UAB „Litesko" 2011 m. lapkričio 25 d. pateiktu skundu dėl atsakovo -Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atitinkamų veiksmų neišreiškia ir šiuo klausimu nepasisako; Biržų rajono savivaldybė šią administracinę bylą prašo Teismo prašo nagrinėti ir spręsti savo nuožiūra.

7Trečiasis asmuo Kazlų Rūdos savivaldybė atsiliepime ( b.l. 75-77) pareiškėjo skundą ta apimtimi, kuria prašoma panaikinti Nutarimą, laiko nepagrįstu.Pareiškėjo nuomone, Nutarimas yra neteisėtas, nes naujai nustatant uždarosios akcinės bendrovės „Litesko" filialui „Marijampolės šiluma" Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų Šilumos kainų dedamąsias, buvo eliminuotos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Pasak pareiškėjo, tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto reikalavimai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Su tokia pareiškėjo nuomone negalima sutikti. Ginčijamą nutarimą Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos Okio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2011, nr. 123-5816). Minėtu įstatymu inter alia buvo pakeista Lietuvos Respublikos šilumos Okio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis joje įtvirtinant nuostatą, kad į Šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Tai reiškia, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, priimdama ginčijamą nutarimą tinkamai reagavo į pasikeitusį teisinį reglamentavimą ir naujai nustatydama uždarosios akcinės bendrovės „Litesko‘‘ filialui „Marijampolės šiluma‘‘ Kazlų Rūdos mieste perskaičiuotų šilumos kainų dedamąsias, pagrįstai iš jų eliminavo Šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas. Nepagrįstu laikytinas pareiškėjo vertinimas, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priimdama ginčijamą nutarimą pažeidė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto reikalavimus. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punkte yra nustatyta viena iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijų, t.y. nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Minėtose teisės normose nėra įtvirtinti imperatyvai Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nustatant šilumos kainas į jas įtraukti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas. Aiškinant Šių normų prasmę negalima neatsižvelgti į viso teisinio reguliavimo kontekstą, įskaitant teisinio reglamentavimo pakeitimus nustatytus Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su įstatymų darnos prezumpcija ir nepagrįstai paneigtų Įstatymų leidėjo valią, išreikštą vėlesniame teisės akte, t.y. jau minėtame Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme. Nesant pagrindo konstatuoti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija priimdama ginčijamą Nutarimą būtų veikusi neteisėtai, tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą Nutarimą.

8Skundas atmestinas.

9Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-292 dėl „Komisijos 2010-03-19 nutarimo Nr. 03-49 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialui „Marijampolės Šiluma" Kazlų rūdos mieste perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo" pakeitimo‘‘; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -3,12 ct/kWh.( b.l.7); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-302 dėl „Komisijos 2010-12-15 nutarimo Nr. 03-324 „Dėl Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko" filialui „Druskininkų Šiluma‘‘ pakeitimo‘‘; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -2,17 ct/kWh.( b.l.8); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-305 dėl „Komisijos 2011-06-17 nutarimo Nr. 03-141 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko‘‘ filialui „Alytaus energija‘‘ ir Komisijos 2011-09-26 nutarimo Nr. 03-252 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialui „Alytaus energija‘‘ vienašališko laikinų šilumos kainos dedamųjų nustatymo‘‘ pakeitimo‘‘;nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -3,38ct/kWh.( b.l.9); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-306 dėl „Komisijos 2010-03-05 nutarimo Nr. 03-38 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialo „Kelmės šiluma" vienašališko laikinų šilumos kainų dedamųjų nustatymo pakeitimo‘‘;nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -4,45ct/kWh.( b.l.93); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-307 dėl „Komisijos 2010-03-05 nutarimo Nr. 03-37 „Dėl UAB „Litesko‘‘ filialo „Biržų šiluma‘‘ perskaičiuotų Šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo‘‘ pakeitimo‘‘; nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -4,45ct/kWh.( b.l.93); Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-322 dėl „Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko" filialui „Kelmės šiluma‘‘nustatė vienanarės kainos pastoviąją dedamąją -6,17ct/kWh(b.l.95-96).

10Pažymėtina, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais, taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatais. Pagrindinis komisijos uždavinys – prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka (Komisijos nuostatų 5 p.). Komisija atlieka šias funkcijas (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 str. 8 d.) : 1) tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; 2) nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; 3) kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; 4) tvirtina energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; 5) vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; 6) nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Atlieka ir kitas šiame straipsnyje numatytas funkcijas. Komisijos funkcijas bei kompetenciją centralizuoto šilumos tiekimo ir karšto vandens tiekimo sektoriuose nustato Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 d. nuostats, Komisija šilumos teikėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato šilumos bazinę kainą, kuri nustatoma vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96. Nagrinėjamu atveju Komisija, vadovaudamasi minėtų įstatymų nuostatomis, 2011 m. spalio 26 d. Nutarimais pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38 Pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų ir tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą.

11Ginčui aktualus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymas, pakeitęs šilumos punktų priežiūros bei su tuo susijusių kainodaros taikymo reglamentavimą. Įstatymo pakeitimu nustatyta, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nustatyti šilumos kainodaros reglamentavimo pakeitimai. Pagal Įstatymo 32 straipsnio 2 d. nuostatas šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Įstatymo 32 str.3d. nustatyta, kad šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas. Nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad nėra galimybės šilumos kainas, šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos punktų nuosavybę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal Šilumos punktų nuosavybę (Šilumos įstatymo 32 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju Pareiškėjo šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38, taip pat vienašališkai nustačius šilumos kainos dedamąsias Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nustatydamas šilumos bazines kainas bei vienašališkai nustatant šilumos kainų dedamąsias, įvertino pareiškėjo atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudas, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas. Šios aplinkybės patvirtina, kad tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos, t.y. pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Pažymėtina, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 d. nuostatas šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Nagrinėjamu atveju Komisija 2011 m. spalio 26 d. Nutarimais pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-324, 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 03-141, 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-38 pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-49, 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 03-525 ir 2010 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 03-37 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, neįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų. Vertinanat pareiškėjo argumentus, kad Komisija, atlikdama šilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimus, nenurodė tvarkos, kokiu būdu šilumos punktų investicijos turėtų atsipirkti, pažymėtina, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje privalo vadovautis įstatymais (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, komisija įgyvendindama Energetikos įstatymo 17 straipsnio (2008-11-06 redakcija) 8 dalyje nustatytas funkcijas, privalėjo vadovautis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis. Nurodytos įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovą laikytis jose suformuluotų šilumos kainų dedamųjų nustatymo kriterijų, kurių taikymas yra būtinas, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėjų strateginiais interesais. Todėl atsakovas perkeldamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama ginčijamus Nutarimus, negalėjo nesilaikyti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatyto reglamentavimo ir nustatyti kitokį teisinį reguliavimą. Nurodytos įstatymo nuostatos įpareigoja atsakovą laikytis jose suformuluotų šilumos kainų dedamųjų nustatymo kriterijų, kurių taikymas yra būtinas, atsižvelgiant į valstybės saugomus šilumos energijos vartotojų interesus bei derinant šiuos interesus su šilumos tiekėjų strateginiais interesais.

12Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatas kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Nagrinėjamu atveju minėtame Šilumos ūkio įstatyme. Kadangi ginčijami atsakovo Nutarimai priimti įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, kad į šilumos ar karšto vandens kainas nuo 2011 m. lapkričio 1 d. negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis (Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 32 straipsnio 2 dalis), nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog Komisijai neįvykdžius pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus, negalėjo būti priimti ginčijami nutarimai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Komisija, atliekanti reguliavimo funkcijas, privalo užtikrinti taikomų kainų šilumos sektoriuje atitikimą įstatymų reikalavimams.Vertinant pareiškėjo argumentus, kad ginčijami nutarimai pažeidžia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą,pažymėtina, kad Ūkinės veiklos specifika, įvairumas, dinamiškumas suponuoja tai, kad konkrečių santykių tam tikroje srityje reguliavimas nebūtinai turi būti visą laiką vienodas, t. y. jis gali kisti; tai inter alia taikytina ir vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimui, kuris gali kisti, o tam tikrais atvejais turi būti keičiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m.kovo 2d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs jog „Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius“. Veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo užtikrinimas suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti vartotojų teisių, interesų apsaugos institucinę sistemą, t. y. įstatymu turi būti nustatytos valstybės institucijos, aiškiai apibrėžta jų kompetencija, sudarytos teisinės prielaidos tokioms valstybės institucijoms užtikrinti realią vartotojų teisių, interesų apsaugą ir gynimą atitinkamoje ūkinės veiklos srityje (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai). Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai (Konstitucinio Teismo 2009 m.kovo 2d. nutarimas). Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, tai inter alia taikytina ir elektros energijos vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo srityje; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, interesus (Konstitucinio Teismo 2009 m.kovo 2d. nutarimas).

13Išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovė priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų bei neviršijo savo kompetencijos. Kadangi skundžiami nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti bei tenkinti pareikšėjo išvestinių reikalavimų, panaikinus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-10-26 nutarimą Nr. 03-322 dėl „Šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Litesko" filialui „Kelmės šiluma‘‘, įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją priimti naują nutarimą, atitinkantį Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimus, bei įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Litesko“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Litesko" negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant šio skundo reikalavimų 1-2 punktuose nurodytus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimus.

14Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

15Vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atmesti.

17Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Proceso dalyviai