Byla 2A-1950-640/2011
Dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo bei neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal O. V. ieškinį atsakovei UAB „Omnitel“ dėl atleidimo nuo prievolės vykdymo bei neturtinės žalos atlyginimo.

3Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovė O. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Omnitel“, prašydama pripažinti, kad UAB „Omnitel“ pažeidė 2009 m. lapkričio 30 d. sutarties Nr. 861547 „Dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo“ reikalavimus, reikalaudama, kad ieškovė 2010 m. sausio 16 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra, serija JUP Nr. 5080313815 (be PVM), apmokėtų atsakovei 326,03 Lt sumą už naudojimąsi tarptinklinio ryšio paslaugomis 2009 m. lapkričio 30 d. ir visiškai atleisti ją nuo šios prievolės vykdymo bei priteisti iš atsakovės 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

5Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Omnitel“ dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo. Pagal sutarties sąlygas atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei viešojo judriojo telefono ryšio paslaugas pagal tarptautinių standartų ir LR teisės aktų reikalavimus, o ieškovė apmokėtų už teikiamas paslaugas. Telefonu ji naudojosi Lietuvoje, Lietuvos valstybinės sienos nekirto, į užsienį išvykusi nebuvo. 2009 m. gruodžio 30 d. jai būnant Šalčininkų raj., ji paskambino sūnui, buvusiam Vilniuje. Po Naujųjų metų gavo atsakovės išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 342,99 Lt sumai, kurioje buvo nurodyta, kad ji už 326,03 Lt sumą naudojosi tarptinklinio ryšio paslaugomis. Paaiškėjo, jog jai būnant Lietuvoje prie jos telefono buvo prisijungęs Baltarusijos ryšio operatorius Belkom, su kurio teikiamomis paslaugomis ji nėra susijusi (b.l. 1B-1G).

6Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-03-04 sprendimu (b. l. 121-124) ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, atleido ieškovę O. V. nuo prievolės sumokėti UAB „Omnitel“ 300 Lt pagal 2010 m. sausio 16 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. JUP Nr. 5080313815. Kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo O. V. naudai 875,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

7Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad sutartis ieškovei nebuvo išversta į lietuvių kalbą, surašytos sutarties ji nesuprato, o atsakovo nurodomos aplinkybės, kad su ieškove buvo bendrauta rusiškai, nepateikiant įrodymų apie kiekvienos iš sutarties sąlygų išvertimą į rusų kalbą, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovei buvo išverstos visos sutarties sąlygos, o taip pat ir atsakovo darbuotojo paruoštas prašymas įjungti paslaugas, tarp kurių buvo nurodyta ir tarptinklinių ryšio paslauga, ir ieškovė su jomis sutiko. Atsakovas taip pat nepateikė teismui duomenų, jog ieškovei buvo išsiųsta žinutė apie ryšio galimą operatoriaus pasikeitimą bei tarptinklinių ryšio tarifus. Atsakovo paaiškinimas, jog tokiais atvejais paprastai žinutės yra išsiunčiamos, nelaikytinas pakankamu įrodymu, jog tokia žinutė ieškovei buvo išsiųsta. Nurodė, kad atsakovė, kreipdamasi į skolų išieškojimo bendrovę, nesiekė pažeminti ieškovę, pažeminti jos garbę ir orumą. Kadangi ieškovė praš4 priteisti neturtinę žalą būtent už garbės ir orumo pažeidimą, o nenustačius deliktinės atsakomybės sąlygų, būtinų tokiai prievolei atsirasti, tenkinti ieškinio šioje dalyje nėra pagrindo. Taip pat nurodė, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas yra tenkinamas, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 650 Lt jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

8Atsakovas UAB „Omnitel“ apeliaciniu skundu (b.l. 125 – 130) prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atleisti ieškovę nuo prievolės sumokėti UAB „Omnitel“ 300 Lt ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstyti CPK nustatyta tvarka.

9Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 str. įtvirtina, kad „valstybinė kalba - lietuvių kalba“. Ši nuostata detalizuojama kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Vienas iš jų - Valstybinės kalbos įstatymas, kurio 9 str. nurodyta, kad „visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai sudaromi valstybine kalba.“ Jokie galiojantys teisės aktai nenumato, kad tarp Lietuvos Respublikos fizinių ar juridinių asmenų sudaromi sandoriai privalomai turėtu buti išversti i rusų ar kurią kitą užsienio kalbą. Nurodo, kad ieškovė, pasirašydama dokumentus, kuriu turinio, kaip pati teigia, ji faktiškai nesupratusi, elgėsi nepakankamai apdairiai, kaip to reikalaujama iš normaliai atidaus ir protingo asmens panašioje situacijoje. Taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1740-601/2009 analogiškoje situacijoje konstatavo: kad, asmeniškas kliento neinformavimas apie kito operatoriaus pasijungimo galimybę pasienio zonoje, negali būti pagrindu šalinančiu jos civiline atsakomybe, perkeliant kaltę atsakovui, nes tai neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Nurodo, kad ieškovė prašė priteisti iš UAB „Omnitel“ 850 Lt išlaidu advokato pagalbai apmokėti. Ieškinyje buvo reiškiami du savarankiški reikalavimai - atleisti Ieškovę nuo 300 Lt prievolės vykdymo bei atlyginti 10000 Lt neturtinę žalą už garbės ir orumo pažeidimą. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pirmoje dalyje ieškovės pareikštą ieškinį tenkindamas, o antroje dalyje atmesdamas, nepagrįstai konstatavo, kad „pagrindinis ieškovės reikalavimas tenkinamas, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 650 Lt jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.“

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 136-140) ieškovė O. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad paslaugas jai suteikė ne atsakovas, kurias jis buvo įsipareigojęs teikti 2009 11 30 sutartimi dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo, o užsienio valstybės ryšio operatorius BELKOM, kuris dėl atsakovo teikiamo ryšio nekokybiškumo ir silpnumo Lietuvos teritorijoje Šalčininkų rajone, buvo prisijungęs prie ieškovės telefono aparato. Todėl atsakovas, reikšdamas reikalavimą ieškovei apmokėti už „tarptinklines paslaugas" Lietuvoje, pats pažeidė sutartį. Nurodo, kad atsakovas ieškovei visiškai neišaiškino teikiamų tarptinklinių paslaugų ypatumų, šių paslaugų apmokėjimo sąlygų, taip pat nuslėpė tą aplinkybę, kad Omnitel teikiamos ryšio paslaugos tinkamai nėra užtikrinamos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad tam tikrose Lietuvos vietovėse Omnitel ryšio signalas gali būti nepakankamas. Taip pat nurodo, kad atsakovas tik 2010 02 04 faktiškai išaiškino 2009 11 30 sutarties dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo sąlygas dėl tarptinklinio ryšio paslaugų teikimo, nurodydamas priežastis dėl ko prie telefono aparato prisijungia stipresni užsienio šalių ryšio operatoriai ir nurodė instrukcijas, kaip ryšio paslaugų gavėja, šiuo atveju ieškovė, turėtų elgtis, kad išvengti nepageidaujamo kitos valstybės stipresnio ryšio operatoriaus ar Omnitel savavališko prisijungimo. Nurodo, kad atsakovas visiškai neišaiškino ir neatskleidė jai, kaip vartotojai, esminio teikiamų paslaugų ypatumo. Jai nebuvo išaiškintos “Tarptinklinės paslaugos”. Taip pat nurodo, kad teismas tinkamai taikė ir nepadarė jokių CPK 88 str. l d. 6 p. reikalavimų pažeidimų, išspręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

11Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

13Byloje nustatyta, kad tarp šalių 2009-11-30 buvo sudaryta sutartis dėl viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo. Vertinant sutarties šalių padėtį konstatuotina, kad šalys sudarė vartojimo sutartį. Ieškovė kaip fizinis asmuo prisijungimo būdu pasirašė jai jau pateiktą ir paruoštą sutartį pagal standartines sąlygas. Tokiu būdu atsakovui teko pareiga tinkamai išaiškinti ir informuoti ieškovę apie visas sutarties sąlygas ir teikiamų paslaugų ypatumus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė yra silpnesnioji sutarties šalis ir jos interesams turi būti teikiamas prioritetas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais argumentais. Nors kaip nurodo apeliantas, jis neprivalėjo versti sutarties turinio į ieškovei gerai suprantamą kalbą, tačiau atsakovo, kaip paslaugų teikėjo, pareiga yra užtikrinti, kad visos sudaromos sutarties sąlygos kitai sutarties šaliai, kaip vartotojui, būtų tinkamai, aiškiai, suprantamai išaiškintos bei šalis būtų supažindinta su galimomis tam tikrų sąlygų taikymo pasekmėmis. Kadangi atsakovas neįrodė ir nepagrindė savo argumentų, jog tinkamai vykdė savo kaip sutarties šalies pareigą tinkamai išaiškinti sutarties sąlygas, pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog yra pagrindas ieškovę atleisti nuo prievolės mokėti 300 Lt pagal 2010-01-16 išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą.

14Apelianto argumentas, kad neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmės negali būti perkeltos kitai sutarties šaliai ir todėl ieškovės reikalavimas negalėjo būti tenkintinas, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju ieškovė yra vartotojas ir silpnesnė sutarties šalis, todėl ieškovei negali būti keliami tokie patys reikalavimai kaip ir atsakovui. Apelianto nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis, Kauno apygardos teismo nutartimi šiuo atveju negali būti vadovaujamasi, nes skiriasi bylos faktinės aplinkybės. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto nurodyta praktika.

15Dėl aukščiau nurodytų motyvų konstatuotina, jog apeliacinis skundas dėl sprendimo dalies, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys, yra nepagrįstas ir atmestinas. Tačiau teismas sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Civilinio proceso normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovė prašė priteisti 850 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad pirmasis reikalavimas yra laikytinas pagrindiniu, nėra motyvuotas. Vertinant ieškovės keliamus reikalavimus byloje, negalima konstatuoti, kad ieškovės keliami reikalavimai yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir negali būti reiškiami atskirai kaip savarankiški, todėl laikytina, kad ieškovė reiškė du savarankiškus reikalavimus, t.y. atleisti nuo prievolės vykdymo bei priteisti neturtinę žalą. Todėl patenkinus vieną iš reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t.y. per pusę. Tokiu būdu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl 650 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti yra keistinas, t.y. priteistina suma mažintina iki 425 Lt (850/2) ir iš viso ieškovei iš atsakovo priteistina 650,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (425+133+92,50).

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti iš dalies – sumažinti iš atsakovo UAB „Omnitel“ ieškovės O. V. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 650,50 Lt.

18Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai