Byla 2A-277/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vladislavai Tumas, dalyvaujant ieškovo kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos atstovams advokatui Andriui Smaliukui ir Birutei Švenčionytei, atsakovo kooperatinei bendrovei „Vaisių sultys“ atstovams advokatui Jonui Ivaškai ir Aušrydui Tamulioniui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-84-392/2010 pagal ieškovo kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos ieškinį atsakovui kooperatinei bendrovei „Vaisių sultys“, dalyvaujant tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir akcinei bendrovei DnB NORD bankui, dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir teisinės registracijos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga prašė pripažinti: nuosavybės teisę į nekilnojamojo turto objektus, esančius adresu Arimų g. 29, Vilniuje: administracinį-gamybinį pastatą, administracinį buitinį pastatą, konditerijos cechą, svarstykles, stoginę, transformatorinę, kiemo statinius; negaliojančia šių nekilnojamojo turto objektų teisinę registraciją atsakovo kooperatinės bendrovės „Vaisių sultys“ vardu. Nurodė, kad Lietuvos kooperatyvų sąjunga, yra kooperatinė bendrovė, vienijanti Lietuvos kooperatines bendroves, o atsakovas kooperatinė bendrovė „Vaisių sultys“ yra vienas iš šios kooperatyvų sąjungos narių. Ginčo pastatai atsakovui buvo perduoti tik valdyti ir naudotis (bet ne disponuoti jais) ir atsakovas rašytinių sutarčių pagrindu šiais pastatais naudojosi ir už tai mokėjo ieškovui. Tačiau atsakovas be ieškovo žinios jį (nekilnojamąjį turtą) įregistravo nuosavybės teise VĮ Registrų centro Vilniaus filiale. Ieškovas savo reikalavimą bei nuosavybės teises į ginčo pastatus grindė 1989 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos nutarimu Nr. 18, 1996 m. lapkričio 6 d. Disponavimo turtu sutartimi Nr. 1, 1996 m. lapkričio 29 d. ieškovo ir atsakovo pasirašytu aktu Nr. 2 Dėl kooperatinės bendrovei „Vaisių sultys“ perduoto valdyti turto, 2005 m. balandžio 11 d. Mokesčio už naudojimąsi Lietkoopsąjungai priklausančiu turtu sutartimis Nr. 12/28 ir 1995 m. vasario 17 d. Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos potvarkiu Nr. 30.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad remiantis Lietuvos vartotojų kooperacijos XIII neeilinio suvažiavimo antrosios dalies 1993 m. rugsėjo 17 d. patvirtintomis Lietuvos vartotojų kooperacijos turto priklausomybės ir ekonominių santykių reguliavimo principinėmis nuostatomis (2.1.1 punktas) vartotojų kooperatyvų ir jų sąjungų turto priklausomybės klausimas buvo išspręstas taip: „Turto nuosavybės subjektai yra vartotojų kooperatyvų nariai ir jų asmenyje vartotojų kooperatyvai bei vartotojų kooperatyvų sąjunga.“ Realizuodama minėto suvažiavimo nutarimą ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 1994 m. balandžio 13 d. rezoliucija Nr. 16-4547 aprobuotą pastatų ir statinių teisinio registravimo tvarką, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga 1995 m. vasario 17 d. potvarkiu Nr. 30 leido kooperatinei bendrovei (kooperatyvui) Vilniaus maisto pramonės kombinatui (dabar KB „Vaisių sultys“) įregistruoti nuosavybės teisę į pastatus ir statinius, esančius Arimų g. 29, Vilniuje. Teismas nurodė, kad ieškovas neginčija ginčo pastatų komplekso teisinės registracijos pagrindų, nors prašo pripažinti negaliojančia teisinę registraciją. Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovo teiginys apie tarp šalių buvusius turto patikėjimo teisinius santykius neatitinka CK 4.109 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismo nuomone, perdavus turtą atsakovui ir jį įregistravus atsakovo vardu, jį (turtą) valdyti, naudoti bei disponuoti galėjo tik atsakovas, kaip turto savininkas. Todėl visus po to (po turto įregistravimo nuosavybės teise) šalių sudarytus sandorius teismas pripažino niekiniais, kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.). Taip pat teismas pabrėžė, jog visi nekilnojamieji daiktai, kurių registraciją ginčija ieškovas, atsakovo vardu viešame registre nuosavybės teise įregistruoti nuo 1995 metų. Todėl ieškovas yra neabejotinai praleidęs 1998 metais pasibaigusį trijų metų ieškinio senaties terminą (1964 metų redakcijos CK 84 str.), kurį taikyti prašo tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys. Teismas nenustatė faktinių aplinkybių dėl kurių ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas ar nutrukęs. Taip pat nenustatė priežasčių, kurios leistų praleistą ieškinio terminą atnaujinti.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7Apeliaciniu skundu ieškovas kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

  1. 1993 m. rugsėjo 17 d. patvirtintose Lietuvos vartotojų kooperacijos turto priklausomybės ir ekonominių santykių reguliavimo principinėse nuostatose buvo nurodyta, kad visuomeninio maitinimo, paruošų, gamybos ir kituose (ne vartotojų) kooperatyvuose bei kooperatinėse įmonėse, įregistruotose kaip kooperatyvai, esantis turtas priklauso vartotojų kooperatyvams arba atitinkamai jų sąjungoms, kurių įmonių pagrindu šie kooperatyvai buvo įkurti, išskyrus šių kooperatyvų narių pajus ir juos naudojant naujai sukurtą turtą (2.1.4 p.). Kadangi kooperatinė bendrovė „Vilniaus maisto pramonės kombinatas“ (buvęs atsakovo pavadinimas) buvo įsteigta ieškovo ūkio įmonių bazėje, visas apelianto atsakovui jo steigimo metu perduotas turtas nuosavybės teise neabejotinai priklauso apeliantui. Taigi teismas padarė teisės aiškinimo klaidą, nes nutarime buvo įtvirtintos nuostatos dėl steigiamiems kooperatyvams perduoto valdyti turto nuosavybės teise priklausymo būtent steigėjams. Nutarimu nereglamentuojami turto registracijos teisiniai klausimai.
  2. Teismas neįvertino visų teisinės registracijos aplinkybių, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. 1995 m. vasario 17 d. apeliantas priėmė potvarkį Nr. 30, kuriame nurodytas konkretus atsakovo valdymui perduotas turtas (bet ne perleidžiamas nuosavybėn), leidžiant atlikti šio turto teisinę registraciją atsakovo vardu, kaip to imperatyviai reikalavo 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (Priedas Nr. 13) nurodyta taisyklė. Tuo metu galiojęs 1964 metų redakcijos Civilinis kodeksas nenumatė galimybės pasirinkti tikrąją šalių valią atitinkančio teisinio modelio. Tiek apeliantas, tiek atsakovas aiškiai suprato šios registracijos formalų pobūdį ir tai nulėmė jų tolimesnius veiksmus.
  3. Dėl skuboto sprendimų priėmimo 1995 metais bei praėjusio ilgo laiko tarpo apeliantas negali teismui pateikti rašytinių įrodymų, kuriuose būtų įtvirtintas aiškus apelianto ir atsakovo susitarimas tik formaliai leisti atsakovui įsiregistruoti nuosavybės teisę, o po tam tikro laiko tarpo, sudaryti naują sutartį, kuria būtų grąžintas perduotas naudotis turtas ir kuri būtų teisinis pagrindas VĮ Registrų centrui įregistruoti apelianto nuosavybės teisę. Tačiau faktų visuma aiškiai parodo, kad toks susitarimas egzistavo. Apeliantas neginčija paties registracijos fakto, tačiau mano, kad tuo atveju, jeigu teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus nuspręstų, kad apeliantas nesiekė perduoti turto nuosavybės teise, o atsakovas tiek sutartimis, tiek ir savo konkliudentiniais veiksmais tai patvirtino – prašo pripažinti, kad teisėtas turto savininkas yra apeliantas.
  4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Potvarkis kartu su Kooperatyvų sąjungos suvažiavimo nutarimu tapo teisėtu pagrindu įregistruoti ginčo turtą atsakovo vardu. Tačiau pagal Teisinio registravimo instrukcijos 8.9 punktą, pagrindiniai dokumentai, įrodantys nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, yra bendrovių ir bendrijų turto padalijimo aktai. Teismas neanalizavo, ar toks aktas tarp apelianto ir atsakovo buvo kada nors pasirašytas, taigi nenustatytas jo egzistavimas.
  5. Apelianto teisinė pozicija dėl teisinių santykių kvalifikavimo kaip patikėjimo, o ne nuosavybės teisės perdavimo, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisnių santykių kvalifikavimo praktiką konkrečiose bylose. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad abi šalys sudarė 1996 m. lapkričio 16 d. Disponavimo turtu sutartį Nr. 1, 2005 m. balandžio 11 d. Mokesčio už naudojimąsi Lietkoopsąjungai priklausančiu turtu sutartį Nr. 12/28 bei 1996 m. lapkričio 29 d. Aktą Nr. 2 bei ilgą laiką vykdė iš šių sutarčių kylančias teises ir pareigas. Tuo šalys parodė, kad lingvistinis sandorių tekstas, kuriame nurodoma, jog ginčijamas turtas atsakovui perduodamas ne nuosavybės, bet patikėjimo teise, atitinka tikruosius šalių ketinimus, t. y. atitinka jų tikrąją valią. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su teismo išvada, kad šios sutartys yra niekinės.
  6. Teismas nevertino, kad šalys tarpusavyje pasirašytais dokumentais nustatė mokestį ne už įneštą į kooperatyvą turtą, o kooperatyvui perduotą naudotis turtą, taip, kaip ir numato Lietuvos vartotojų kooperacijos XIII neeilinis suvažiavimo (1993-09-17) priimtas nutarimas. Šalys neginčijo sutarties galiojimo ir ją vykdė, t. y. atsakovas nuo pat ginčo turto perdavimo jam naudotis pradžios daugiau nei 10 metų mokėjo mokestį apeliantui už naudojimąsi šiuo turtu, taip savo konkliudentiniais veiksmais patvirtindamas faktą, kad niekada nelaikė savęs ginčo turto savininku.
  7. Teismas turėjo galimybę konstatuoti, kad atsakovo atsisakymas mokėti pinigus už naudojimąsi turtu turėtų būti laikomas sutarties pažeidimu. Analizuojant tarp šalių susiklosčiusius santykius, kuriais buvo siekiama sukurti patikėjimo teisinius santykius, kartu numatant mokestį už šio turto perleidimą, akivaizdu, kad pinigų mokėjimas yra esminė 2005 m. balandžio 11 d. sutarties sąlyga. Tai reikštų, kad atsakovas nepagrįstai atsisakydamas vykdyti sutartį, ją iš esmės pažeidžia, nes apeliantas negauna to, ko pagrįstai tikėjosi, todėl jis turi teisę tokią sutartį nutraukti teismo tvarka, remiantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi. Esant šiai situacijai, teismas turėjo galimybę taikyti vienašalę restituciją (CK 6.145 str. 1 d.), t. y. grąžinti apelianto turėtą turtą, kurio atsakovas (pagal santykių pobūdį bei šalių susitarimą) neturėjo teisės gauti. Tačiau, šiuo atveju, atsakovas neturi teisės reikalauti grąžinti už turto naudojimąsi sumokėtų pinigų, nes teismas sutartį nutrauktų dėl atsakovo tyčios. Tačiau tam, kad ginčas būtų išspręstas teisingai, svarbu įvertinti ir pripažinti, kad nors buvo duotas leidimas įsiregistruoti nuosavybės teisę, tai nekeičia viso susitarimo esmės – turto nuosavybės teisės priklauso apeliantui.

8Atsiliepimu į apeliacinį skundą, atsakovas kooperatinė bendrovė ,,Vaisių sultys“ prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo tokius nesutikimo su skundu argumentus:

  1. Apeliantas dėl savo pavadinime esančio žodžio „sąjunga“ save įvardija bazine institucija, tariamai perėmusia Lietuvos vartotojų kooperacijos suvažiavimo teises. Dėl tokio požiūrio apeliantas klaidingai „suteikia“ sau išskirtinę teisę revizuoti Lietuvos vartotojų kooperacijos XIII neeilinio suvažiavimo 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimo, kuriuo buvo paskirstytas Lietuvos kooperatyvų sąjungos turtas, nuostatas. Tiek ieškovas, tiek atsakovas yra analogiško statuso ūkio subjektai Lietuvos vartotojų kooperacijos suvažiavimo nutarimu gavę savo dalis iš buvusios Lietkoopsąjungos turto. Tokį jų statusą patvirtina dar ir tai, kad abi šios kooperatinės bendrovės yra viena kitos pajininkės. Tai, kad ieškovui po Lietkoopsąjungos reorganizavimo buvo palikti visi rinkos ryšiai, realizuojant produkciją ir dėl to ji kontroliavo buvusios Lietkoopsąjungos sistemos prekių srautus, leido šiai kooperatinei bendrovei piktnaudžiauti savo padėtimi ir primetinėti kitoms kooperatinėms bendrovėms neteisėtus sandorius, nepagrįstai iš to praturtėjant.
  2. Ieškovas, prašydamas panaikinti nekilnojamųjų daiktų registraciją atsakovo vardu Nekilnojamojo turto registre, neprašė pripažinti nepagrįstais ar(ir) neteisėtais to turto įgijimo pagrindų. Jeigu būtų panaikinta tik turto registracija, nepanaikinus nuosavybės įgijimo pagrindų, tais pačiais pagrindais turtas galėtų būti registruojamas iš naujo. Tokia situacija nesukeltų padarinių, kurių siekia ieškovas – tapti svetimo turto savininku.
  3. Visi nekilnojamieji daiktai, į kuriuos pretenduoja ieškovas, atsakovo vardu įregistruoti nuo 1995 metų, todėl ieškovas yra neabejotinai praleidęs 1998 metais pasibaigusį trijų metų ieškinio senaties terminą

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

11Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

12CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos faktines aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 str.).

13Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą – pastatus, esančius adresu Arimų g. 29, Vilniuje (administracinis-gamybinis pastatas, administracinis buitinis pastatas, konditerijos cechas, svarstyklės, stoginė, transformatorinė ir kiemo statiniai). Apelianto (ieškovo) teigimu, ginčo turtas Lietuvos vartotojų kooperatyvo sąjungos (tuo metu buvęs ieškovo pavadinimas) 1989 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos nutarimu Nr. 18, (1 t., b. l. 40) buvo priskirtas atsakovui kaip naujai įsteigtam vartotojų kooperatyvui kooperatyvų sąjungos sudėtyje, ir perduotas naudotis, bet ne nuosavybėn. Nuosavybės teisės į ginčo turtą atsakovui įregistruotos pažeidžiant galiojusią tvarką. Atsakovas laikosi tos pozicijos, kad ginčo turtas atsakovui (tuo metu Kooperatinė bendrovė „Vilniaus maisto pramonės kombinatas“) atiteko teisėtai 1993 m. rugsėjo 17 d. įvykusio Lietuvos vartotojų kooperacijos XIII neeilinio suvažiavimo nutarimo, kuriuo buvo reorganizuota kooperacijos sistema, pagrindu, įforminant turto perdavimo faktą ieškovo 1995 m. vasario 17 d. potvarkiu Nr. 30, kurio apeliantas neginčija, įregistruojant nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre.

14Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apelianto nuosavybės teises į ginčo turtą, o nesant šį faktą patvirtinančių duomenų, taip pat negalima padaryti pagrįstos išvados apie tai, kad ir atsakovas ginčo pastatus įgijo ir įregistravo nuosavybės teises į juos teisėtai. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose dokumentuose taip pat nėra konkrečių duomenų, išskyrus neapibrėžtus skaičius, jų sumas, apie ginčo turto įrašymą į vienos ar kitos bylos šalies balansą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė 1990 m. gruodžio 14 d. nutarimą Nr. I-868 Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto, kuriame pripažino, kad Lietuvos vartotojų kooperacijos sistemoje sukauptas turtas, išskyrus pajaus įnašus ir dalį naujai sukurto turto, proporcingo šiems įnašams, yra valstybės nuosavybė. Tai buvo pripažinta ir 1993 m. rugsėjo 17 d. įvykusio Lietuvos vartotojų kooperacijos XIII neeiliniame suvažiavime patvirtintose Lietuvos vartotojų kooperacijos turto priklausomybės ir ekonominių santykių reguliavimo principinėse nuostatose (1.2 p., 1 t. b. 121). Įstatymų leidėjas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga buvo sukurta administraciniu komandiniu būdu, perduodant jai dalį nacionalizuoto iki 1940 metų veikusių kooperatinių organizacijų turto, o nuo 1940 metų jai taip pat neatlygintinai buvo perduodama kito valstybės turto, taip pat ir į kitas sąlygas. Nutarime taip pat nustatyta, kad kooperatyvų turtas yra vartotojų kooperatyvų narių pajų įnašai ir palūkanos už juos, kuris (turtas) gali būti valdomas, naudojamas ir disponuojamas pagal Lietuvos Respublikos nuosavybės įstatymą ir kitus įstatymus. Šio Nutarimo 2 punktu Lietuvos Aukščiausioji Taryba įpareigojo Vyriausybę užtikrinti, kad iki bus nustatyta vartotojų kooperacijos naudojamo valstybinio ir kooperatinio (privataus) turto dydžiai, tvarka, šis turtas nebūtų parduodamas, pasidalijamas ar kitaip perduodamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 14 Dėl valstybei priklausančios vartotojų kooperacijos valdomo turto dalies pripažino Lietuvos vartotojų kooperacijos nuosavybe buvusios kooperatyvų (bendrovių) sąjungos „Lietūkis“ ir Lietuvos vartotojų kooperacijos esamų ir buvusių narių pajus bei jiems proporcingą naujai sukurto turto vertės dalį (1 p.) ir nustatė, jog valstybei priklausančią vartotojų kooperacijos valdomo turto dalį sudaro nemokamai gautas iš valstybės turtas (be perduoto valstybei) ir jam proporcinga naujai sukurto turto vertės dalis (2 p.). Iš nagrinėjamoje byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų (1 t., b. l. 16-39) sprendžiama tik tai, kad ginčo pastatai pradėti statyti ir pastatyti 1967, 1969, 1972, 1989, 1993 metais, o nuosavybės teisės į juos įregistruotos 1995 m. birželio 31 d. atsakovui Vartotojų kooperatyvo sąjungos 1995 m. vasario 17 d. potvarkiu. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėtais norminiais aktais ir jų pagrindu netyrė ir nevertino reikšmingų bylai faktinių aplinkybių; nesiaiškino ar ginčo turtas gali būti pripažintas vartotojų kooperatyvų sąjungos turtu, ar toks turtas minėtos sąjungos narių naujai sukurtas turtas; ar ginčo turtas buvo patekęs į vartotojų kooperatyvų ir valstybės dalintino turto masę; kaip buvo išspręstas turto, o taip pat ir šio ginčo turto padalinimo klausimas ir t. t. Teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu ieškovas, iki šis turtas buvo perduotas atsakovui, valdė ginčo turtą. Tik išsiaiškinus šias aplinkybes, atsakius į klausimą ar ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė ir nustačius jo (ginčo turto) savininką, galima spręsti dėl turto savininko turtinių teisių gynimo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

15Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.), ir, kaip jau minėta, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus. Tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Be to, iškilus problemai dėl ginčo objekto – nekilnojamojo turto, nuosavybės teisių, t. y. ne tik dėl to ar ginčo turtas priklauso nuosavybės teise vienam ar kitam bylos dalyviui, bet ir dėl to ar jis (turtas) nėra valstybės nuosavybė, teisėjų kolegija įžvelgia byloje viešą interesą. Todėl byloje dalyvaujančiu asmeniu turi būti įtraukta valstybė, atstovaujama kompetentingos institucijos (CPK 37, 47 str.). CPK nenustato apeliacinės instancijos teismo nei teisės, nei pareigos įtraukti į bylą pirmosios instancijos teisme neįtrauktus į bylą dalyvaujančius asmenis. Be to, CPK 314 straipsnis riboja įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, nustatydamas naujų įrodymų pateikimo išimtis. Kaip jau minėta, būtina nagrinėti bylą visiškai nauju aspektu ir tam rinkti bei tirti naujus įrodymus. Tai atlikti – pirmosios instancijos teismo paskirtis.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Proceso dalyviai