Byla A-602-2513-12
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei V. K., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei R. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atsakovui Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Alytaus rajono aplinkos apsaugos departamentas, Asociacija Medžiotojų klubas „Raigardas“) dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. N9-2, išieškoti 2100,00 Lt iš turto, kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

5Skunde, kurį vėliau patikslino, nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas) 2010 m. lapkričio 17 d. atliko Druskininkų savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą ir surašė savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) lėšų panaudojimo patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, kad Druskininkų savivaldybė, vykdydama Druskininkų savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonę „Finansinė parama miško savininkams, naudotojams ir valdytojams, įgyvendinantiems medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencijos priemones ir kartografinės bei kitos medžiagos, reikalingos medžioklės plotų vienetų sudarymo ir ribų pakeitimo projektams parengti įsigijimui“ 2 100 Lt programos lėšų panaudojo ne pagal paskirtį, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus. Nurodė, jog šiuo metu yra surašyti du patikrinimo dėl Druskininkų savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo aktai su skirtingomis išvadomis. Manė, jog tokie Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento veiksmai sukelia netikrumą ne tik savivaldybei, bet ir medžiotojų klubams, įgyvendinantiems prevencines priemones. Pažymėjo ir tai, kad minėta institucija daugybę metų atlikdavo aukščiau minėtos programos lėšų naudojimą, tačiau jokių pastabų dėl netinkamo lėšų naudojimo nepateikdavo. Be to, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, surašydamas Patikrinimo aktą užfiksavo galimus pažeidimus, nenustatė jokių įpareigojimų pareiškėjui, o nustatė tik faktines aplinkybes dėl galimų pažeidimų. Manė, jog Patikrinimo aktas iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų: akte nurodomi pažeidimai, tačiau neįvardinta, kokie konkretūs principai buvo pažeisti, taikomos poveikio priemonės nenurodytos (nurodomas siūlymas), nėra pateikti motyvai dėl sankcijų taikymo, taip pat Akte nėra suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų bei nenurodyta Akto apskundimo tvarka. Teigė, jog Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2010 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. (9.2)-D8-11439 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“ taip pat neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų: administracinis aktas neadresuotas tiesioginiam administracinio akto adresatui (t. y. Druskininkų savivaldybei, kuriai pateikta tik kopija), kuris tiesiogiai dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, kurio teisėms ir pareigoms šis aktas turi įtakos, kurio šiuo aktu pažeidžiamos teisės ir yra pagrindas kreiptis į teismą ginant šias teises; raštas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyti motyvai dėl taikomų poveikio priemonių; rašte nurodomi pažeidimai, tačiau neįvardinta, kokie konkretūs principai buvo pažeisti, taip pat akte nėra suformuluotų nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų bei nenurodyta jo apskundimo tvarka. Pažymėjo, jog nesutinka su Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Patikrinimo akte nurodyta išvada, kad medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnio 12 punkte įtvirtinta, kad miško naudotojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie miškų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodomos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų teisės naudotis mišku ir jo ištekliais, t. y. miško valdytojai ir naudotojai Vyriausybės arba jos įgaliotos Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka turi teisę naudoti mišką bei jo išteklius. Pridūrė, jog Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 2 straipsnis įtvirtinta, kad medžioklės plotai tai žemės, miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gali būti medžiojama. Medžioklės plotų naudojimas – medžiojimas ir su juo susijusi veikla medžioklės plotuose taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius, įgyvendinant medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemones, saugant medžiojamuosius gyvūnus nuo neteisėto naudojimo. Medžioklės plotų naudotojas – fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Leidimas medžiojamųjų gyvūnų ištekliams naudoti tai dokumentas, kuris Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka suteikia teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius tam tikrame medžioklės plotų vienete. Medžioklės plotų vienetas – vientisa medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis medžioklėtvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir, kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas. Teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Taip pat Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad medžioklės plotų naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti, retų ir nykstančių medžiojamųjų gyvūnų rūšių populiacijoms atkurti, laukinių gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių (epizootijų) likvidavimo priemonėms ir kitiems šiuose teisės aktuose numatytiems tikslams. Pažymėjo, jog ši nuostata atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą ir kitas minėtojo įstatymo nuostatas. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta kam specialiosios lėšos yra naudojamos. Taigi, iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad medžioklės plotai yra miško plotai, o medžioklės plotų (miško plotų) naudojimas, t. y. medžiojimas, yra viena iš miško naudojimo rūšių. Todėl asmenys, turintys teisės aktų numatytus dokumentus, leidžiančius medžioti tam tikrame medžioklės plotų vienete, yra teisėti miško naudotojai. Akcentavo, jog iš paminėto darytina išvada kad medžiotojų klubai, būreliai ir kitokios asociacijos, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gavusios leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete yra medžioklės plotų naudotojai, t. y. ir miško naudotojai. Teigė, jog tai, kad medžiotojų klubas „Raigardas“ yra miško naudotojas patvirtina ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Alytaus RAAD) 2003 m. birželio 23 d. išdavęs leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete medžioklės plotų naudotojui „Raigardo“ medžiotojų būreliui. Pažymėjo ir tai, kad būtent medžiotojų būreliai ir medžiotojai įgyvendina žalos prevencijos priemones, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui ir gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Medžiotojų klubas „Raigardas“ daugybę metų įgyvendina tokias žalos prevencijos priemones, taip pat daugybę metų Druskininkų savivaldybė teikdavo ataskaitas už programos lėšų panaudojimą Aplinkos ministerijai ir jokių pastabų negaudavo. Darė išvadą, kad Aplinkos ministerija vienašališkai ir be įstatymų tam suteikto pagrindo ėmė kitaip aiškinti teisės aktų nuostatas. Apibendrina, jog konkrečiu atveju, jokiais objektyviais duomenimis ar faktais skundžiamas aktas pagrįstas nebuvo, o taikomos poveikio priemonės nemotyvuotos, todėl skundžiamas aktas yra neteisėtas ir naikintinas.

6Atsakovas Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir atsakovas; Alytaus apskrities VMI) atsiliepimu į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime nurodė, jog nuo 2011 metų sausio 1 dienos įsigaliojusi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies redakcija numato, kad SAARP lėšas, panaudotas nenumatytiems šiame įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) pasiūlo savivaldybėms per tris mėnesius pervesti į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Jeigu savivaldybės VMI pasiūlyme nurodytu laiku neperveda lėšų, VMI priima sprendimą šias lėšas išieškoti ne ginčo tvarka. Paaiškino, jog VMI sprendimas išieškoti lėšas ne ginčo tvarka yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso nustatyta tvarka. Ne ginčo tvarka išieškotos lėšos pervedamos į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Atsižvelgiant į tai, kad paminėtos nuostatos dėl lėšų išieškojimo tvarkos laikytinos proceso teisės normomis, Alytaus apskrities VMI nuomone, paminėta tvarka taip pat turi būti išieškomos ir ne pagal tikslinę paskirtį panaudotos SAARP lėšos, dėl kurių išieškojimo Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija kreipėsi į VMI iki 2010 m. gruodžio 31 d. Pabrėžė, jog Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teikimas (prašymas) išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas SAARP lėšas yra privalomas Alytaus apskrities VMI, t. y. valstybinė mokesčių inspekcija neturi teisės neatlikti išieškojimo veiksmų prašomų išieškoti lėšų atžvilgiu. Priduria, kad Alytaus apskrities VMI taip pat neturi teisės vertinti, ar Aplinkos ministerija teisėtai ir pagrįstai kreipėsi į mokesčių inspekciją su prašymu išieškoti ginčo lėšas, t. y. įskaitant ir klausimą, ar aplinkos ministerijos prašymas išieškoti pateiktas pasibaigus pažeidimų nustatymo akto apskundimo terminui, jeigu toks terminas nustatytas teisės aktuose.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9Atsiliepime paaiškino, jog Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kam gali būti naudojamos SAARP lėšos. Pažymėjo, jog minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės). Nurodė, jog Aplinkos ministerija, vadovaudamasi Įstatymo ir Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis, gavusi Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo aktą, įvertino nustatytus pažeidimus ir 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-11439 kreipėsi į VMI, prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą Druskininkų savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas. Pažymėjo, jog Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkai, valdytojai ir naudotojai turi teisę Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę paramą medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencijos priemonėms įgyvendinti. Pažymėjo, kad šioje nuostatoje taip pat įtvirtinta, kad prevencijos priemonėmis, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdinių apdorojimas repelentais, aptvėrimas tvoromis ar apsauginėmis juostomis, želdinių, gerinančių laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas, veisimas ir kitos priemonės), finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Taigi, paminėta Medžioklės įstatymo nuostata nurodo, kad SAARP lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Tikino, jog akivaizdu, kad įstatymų leidėjas iš SAARP skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Teigė, jog įvertinus Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalių nuostatas, kuriose pateiktos miško savininko, valdytojo ir naudotojo sąvokos, akivaizdu, kad medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Tikino, kad medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Išdėstė, jog medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Nurodė, jog Įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Pažymėjo, kad pareiškėjas tiek Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo aktą, tiek Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. (9-2)-D8-11439, nepagrįstai laiko individualiais administraciniais aktais. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 yra pažymėjęs, jog Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo akte išreikštas fakto konstatavimas, kad pareiškėjas SAARP lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, tačiau jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame patikrinimo akte nėra, toks aktas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių nekelia. Pridūrė, jog atitinkamai LVAT yra pasisakęs ir dėl Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-l 1439 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“, konstatuodamas, jog šis raštas buvo adresuotas mokesčių inspekcijai, o Druskininkų savivaldybei išsiųsta kopija susipažinimui, t. y. Aplinkos ministerijos raštas buvo adresuotas ne pareiškėjui, be to, jame pareiškėjui nebuvo suformuluotos jokios privalomo elgesio taisyklės. Taip pat pabrėžė, jog tai procedūrinis dokumentas, kuriuo pradedama vykdyti procedūra dėl lėšų išieškojimo ir kurio apskundimo tvarkos teisės aktai nenumato.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus RAAD prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11Paaiškino, jog pritaria išdėstytai Aplinkos ministerijos nuomonei, kad savivaldybės lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, tačiau išmokėtos ne tam subjektui.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Asociacijos Medžiotojų klubas „Raigardas“ atstovas bylos nagrinėjimo metu prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

13II.

14Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Alytaus apskrities VMI 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. N9-2 išieškoti į biudžetą iš Druskininkų savivaldybės administracijos 2100,00 Lt sumą teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog iš bylos duomenų matyti, kad Druskininkų savivaldybės administracija 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V35-832 skyrė iš Druskininkų savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo 2009 m. sąmatos išlaidų III straipsnio 1 eilutės „Finansiškai remti miško savininkus ir valdytojus, įgyvendinančius medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencijos priemones, ir kartografinei bei kitai medžiagai, reikalingai medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektams parengti įsigyti“ 2099,43 Lt medžiotojų klubui „Raigardas“ 2009 m. įdiegtoms medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos priemonėms kompensuoti. Teismas rėmėsi Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei akcentavo, jog iš paminėtos Medžioklės įstatymo nuostatos matyti, kad SAARP lėšos skiriamos būtent sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurie siekdami išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos ėmėsi prevencinių priemonių apsaugoti savo nuosavybės, valdymo ar naudojimo teise turimą sklypą ir jos, ne mažiau 70 procentų, turi būti padengiamos būtent iš lėšų, surinktų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Pažymėjo, jog akivaizdu, kad įstatymų leidėjas iš SAARP lėšų skiriamą finansinę paramą sieja būtent su konkretaus sklypo (t. y. teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre) savininko, valdytojo ar naudotojo tame sklype taikomomis prevencinėmis priemonėmis. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalimis bei 2 straipsnio 7 dalimi bei pažymėjo, jog įvertinus paminėtas sąvokas matyti, kad medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų. Konstatavo, jog medžiotojų būrelis atitinka Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo (t. y. fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete) sąvoką. Akcentavo, jog medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pažymėjo, jog medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, nes būti medžiojamųjų išteklių naudotoju nereiškia būti miško sklypo naudotoju. Todėl pripažino, kad medžiotojų būreliai neturi jokio teisinio pagrindo jiems nuosavybės ar kita teise nevaldomame sklype taikyti minėtas Įstatyme nurodytas žalos prevencijos priemones (t. y. apdoroti želdinius repelentais, aptverti tvoromis ar apsauginėmis juostomis, veisti želdinius, gerinančius laukinių gyvūnų natūralias mitybos sąlygas ir pan.). Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad šiame įstatyme aiškiai įtvirtinta, kad SAARP lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš SAARP lėšų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Aplinkos ministerija visiškai teisingai įvertino Alytaus RAAD Patikrinimo aktu nustatytus faktus ir pateiktas išvadas bei raštu kreipėsi į VMI, o ši atitinkamai skundžiamu sprendimu nusprendė ne pagal minėto Įstatymo nuostatas panaudotas lėšas išieškoti į valstybės biudžetą. Teismas rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 bei pažymėjo, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Nurodė, jog atsižvelgiant į šioje byloje suformuluotą praktiką, tiek Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo aktas, tiek Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-l 1439, kuriuo buvo kreiptasi į VMI prašant ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą Druskininkų savivaldybės netinkamai (ne pagal Įstatyme įtvirtintas nuostatas) panaudotas SAARP lėšas – nelaikytini individualiais administraciniais aktais, kuriems taikytini VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Todėl pareiškėjo argumentus šioje bylos dalyje teismas pripažino nepagrįstais. Pridūrė, jog nepagrįsti ir tie pareiškėjo argumentai, kuriais jis teigė, kad Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo aktas surašytas pažeidžiant Rekomendacijų nuostatas, t. y. akte nenurodyta, kad lėšos panaudotos ne pagal paskirtį ar sąmatoje nenumatytoms priemonėms (eilučių ir skilčių pildymas), nes iš Patikrinimo akto turinio akivaizdu, jog SAARP lėšos buvo paskirtos medžioklės būreliui, kuris nėra miško sklypų savininkas, valdytojas ar naudotojas Miškų įstatymo 2 straipsnio 10, 11, 12 punktų prasme ir nėra Įstatymo subjektas.

16III.

17Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija, nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 72 – 86), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą tenkinti ir panaikinti Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. N9-2 išieškoti 2100 Lt (du tūkstančius vieną šimtą litų) iš turto, kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

18Apeliaciniame skunde išdėsto faktines aplinkybes bei argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat pažymi, jog nesutinka su teismo išvada, kad medžiotojų klubas „Raigardas“ negalėjo gauti SAARP lėšų. Remiasi Miškų įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 10 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bei teigia, kad iš šių teisės normų darytina išvada, jog medžiotojų klubai, būreliai ir kitokios asociacijos, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gavusios leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete yra medžioklės plotų naudotojai, t.y. ir miško naudotojai. Pažymi, jog apie tai, kad medžiotojų klubas „Raigardas“ yra miško naudotojas patvirtina pats Alytaus RAAD 2003 m. birželio 23 d. išdavęs leidimą naudoti medžiojamų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete medžioklės plotų naudotojui (taip nurodyta leidime) „Raigardo“ medžiotojų būreliui. Priduria, jog šiame leidime taip pat yra nurodytos medžioklės plotų naudotojo teisės, medžioklės plotų naudotojo pareigos, medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo, apsaugos ir gausinimo sąlygos bei sąlygos ir apribojimai dėl žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo medžiojant, taikant biotechnines priemones, statant ir eksploatuojant medžioklės įrenginius. Nurodo, jog medžiotojų klubas „Raigardas“ yra medžioklės ploto vieneto naudotojas, mokantis nustatyto dydžio kasmetinius mokesčius valstybei už medžioklės išteklius, atliekantis kitas įstatymu nustatytas pareigas medžioklės ploto vienete (užtikrina, kad nebūtų žvėrių daroma žala miškui, pasėliams, melioracijos įrengimams, saugo valstybei nuosavybės teise priklausančius žvėris ir paukščius nuo neteisėto medžiojimo, rūpinasi gyvūnais žiemos metu, įgyvendina žalos prevencijos ir t.t.). Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nevisapusiškai išnagrinėjo jam pateiktus argumentus, susijusius su patikrinimo atlikimu ir patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas naudoja sąvoką „netinkamai (ne pagal įstatyme įtvirtintas nuostatas) panaudotas savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas“, nors ir Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. rašte Nr. (9-2)-D8-l 1439, kuriuo buvo kreiptasi į VMI ir Alytaus apskrities VMI sprendime Nr. N9-2 naudojama sąvoka „ne pagal paskirtį“. Remiasi ABTĮ 81 straipsniu, įtvirtinančiu teismo pareigą būti aktyviam tiriant įrodymus, bei pažymi, jog teismas į pareiškėjo išdėstytus argumentus atsakė ne visapusiškai, o būtent – jis visiškai nevertino ir nepasisakė: 1) dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus RAAD Druskininkų agentūros 2010 m. kovo 8 d. atlikto SAARP lėšų panaudojimo patikrinimo ir 2010 m. kovo 8 d. patikrinimo akto Nr. 14. surašymo, kuriame patikrinus Druskininkų savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą, nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, jokių pastabų, siūlymų ar rekomendacijų dėl lėšų naudojimo nepateikta; 2) dėl Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. SAARP lėšų panaudojimo Patikrinimo akte užfiksuoto pažeidimo bei Alytaus apskrities VMI 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. N9-2, priimto Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. akto pagrindu, teisėtumo; 3) dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Pirmuoju aspektu nurodo, jog SAARP lėšų panaudojimo tikrinimą reglamentuoja Rekomendacijos. Pažymi, jog Alytaus RAAD Druskininkų agentūra, kaip Alytaus RAAD padalinys, vykdantis aplinkos apsaugos gamtos išteklių naudojimo kontrolę Druskininkų savivaldybės teritorijoje, 2010 m. kovo 8 d. atliko SAARP lėšų panaudojimo patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą Nr. 14. patikrinus Druskininkų savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą, nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, jokių pastabų, siūlymų ar rekomendacijų dėl lėšų naudojimo nepateikta. Atkreipia dėmesį, jog šis aktas yra neapskųstas ir nepanaikintas, t. y. galiojantis. Išdėsto, jog nepaisant to, 2010 m. lapkričio 17 d. Alytaus RAAD vėl pakartotinai atliko Druskininkų savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą ir surašė aktą, kuriame nurodė, jog Druskininkų savivaldybė, vykdydama Druskininkų savivaldybės 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonę „Finansinė parama miško savininkams, naudotojams ir valdytojams, įgyvendinantiems medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui prevencijos priemones ir kartografinės bei kitos medžiagos, reikalingos medžioklės plotų vienetų sudarymo ir ribų pakeitimo projektams parengti įsigijimui“ 2 100 Lt (du tūkstančius vieną šimtą litų) programos lėšų panaudojo ne pagal paskirtį. Akcentuoja, jog jo atžvilgiu dėl tų pačių lėšų panaudojimo per tą patį laikotarpį buvo atlikti dukart. Teigia, jog toks Alytaus RAAD veiksmų nenuoseklumas sukelia teisinį netikrumą dėl taikytinų teisės normų, kas, be kita ko, prieštarauja gero viešojo administravimo principui. Antruoju aspektu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje tik trumpai užsimena apie pareiškėjo argumentus dėl patikrinimo akte (ne)nustatytų pažeidimų, kurio pagrindu buvo priimtas Alytaus apskrities VMI sprendimas išieškoti lėšas. Pažymi, jog į šiuos pareiškėjo argumentus, jokių motyvų, pagrindimų Kauno apygardos administracinis teismas priimdamas sprendimą nepateikė ir nepasisakė. Nurodo, jog Alytaus apskrities VMI 2011 m. sprendimo Nr. N9-2 išieškoti iš Druskininkų savivaldybės ne pagal paskirtį panaudotą SAARP lėšų 2100 Lt sumą, teisinis pagrindas – Patikrinimo aktas. Remiasi Rekomendacijų 7.1 – 7.7 punktais bei 8 punktu ir pažymi, jog šios rekomendacijos labai aiškiai reglamentuoja ne tik visą detaliojo patikrinimo tvarką, bet ir labai tiksliai nurodo, kaip turi būti užpildomas patikrinimo aktas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju Alytaus RAAD atlikęs patikrinimą akte neužpildė 3 skilties 1 eilutės, kurioje remiantis Rekomendacijomis privaloma išvardinti priemones, kurioms lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį. Pažymi, jog tai reiškia, kad pažeidimų dėl lėšų naudojimo ne pagal tikslinę paskirtį – nenustatyta ir tokios priemonės (ne pagal tikslinę paskirtį) nebuvo vykdytos. Nurodo, jog toliau 4 skilties 1 eilutėje, vadovaujantis rekomendacijų nurodymais, nurodomos išvardintoms priemonėms panaudotos lėšos. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog pažeidimų dėl lėšų naudojimo ne pagal tikslinę paskirtį nenustatyta, tai ir ši eilutė nagrinėjamu atveju liko neužpildyta, kas leidžia daryti išvadą, jog lėšų, panaudotų ne pagal tikslinę paskirtį nebuvo. Atkreipia dėmesį į tai, kad rekomendacijų 7.4. punktas labai tiksliai nusako patikrinimo akto užpildymą. Akto 3 ir 4 skilčių 3, 4 ir 5 eilutės yra nepildomos, pagal rekomendacijas pildoma 5 skilties kiekviena eilutė, aprašant nustatytų pažeidimų esmę. Pabrėžia, jog Alytaus AVMI priėmė sprendimą išieškoti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas, nors toks pažeidimas užfiksuotas nebuvo. Trečiuoju aspektu nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jo prašymo grąžinti žyminį mokestį. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo tiesiogiai susijęs su jo atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis, todėl remiantis ABTĮ 40 straipsnio 2 dalimi, žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

19Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, perėmusi atsakovo Alytaus AVMI procesines teises ir pareigas, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92 – 93) prašė palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą, t. y. palikti galioti Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. N9-2 išieškoti 2100 Lt iš turto.

20Atsiliepime pakartoja argumentus, išdėstytus Alytaus apskrities VMI pirmosios instancijos teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101 – 105) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą. Papildomai pažymi, jog įvertinęs ginčą reglamentuojančius teisės aktus, teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad visų paminėtuose teisės aktuose įtvirtintų procedūrų laikėsi tiek Alytaus RAAD, tiek Aplinkos ministerija, tiek Alytaus apskrities VMI, priimdama sprendimą išieškoti lėšas. Pažymi, jog pareiškėja kaip esminį procedūrinį pažeidimą, neva lemiantį ginčijamo Alytaus apskrities VMI sprendimo neteisėtumą, nurodo tai, kad Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktas netinkamai įformintas, t. y. nustatyti pažeidimai įrašyti ne pirmoje, o penktoje eilutėje. Mano, kad toks argumentas yra nepagrįstas ir nepatvirtina Patikrinimo akto neteisėtumo. Nurodo, jog kaip teisingai sprendime konstatavo teismas, iš Patikrinimo akto turinio akivaizdu, koks pažeidimas buvo užfiksuotas patikrinimo metu, todėl pareiškėjos argumentas, kad neva patikrinimo akte nebuvo užfiksuotas pažeidimas, dėl kurio išieškomos lėšos, yra nepagrįstas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai minėtus pareiškėjo tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde dėstomus argumentus vertino kritiškai dar ir dėl to, kad vien formaliu procedūriniu pagrindu pripažįstant neteisėtu atitinkamą aktą būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principai, nes formaliai pripažinus patikrinimo aktą neteisėtu, nors byloje ir yra pakankamai duomenų apie atliktą patikrinimą ir nustatytus pažeidimus, neišnyktų konstatuotas faktas, kad lėšos buvo panaudotos ne pagal teisės aktų reikalavimus ir susidarytų tokia situacija, jog esant konstatuotam ir užfiksuotam pažeidimui, atsakomybė už jį negalėtų būti taikoma. Papildomai atkreipia dėmesį ir dėl pačių Rekomendacijų taikymo patikrinimo akto surašymui, nes minėtu aplinkos ministro įsakymu patvirtintos akto formos nesilaikymą (t. y. neva pažeidimo įrašymą neteisingoje eilutėje) pareiškėjas įvardija kaip esminį procedūrinį pažeidimą, lemiantį patikrinimo akto neteisėtumą. Pažymi, jog minėtas aplinkos ministro įsakymas susideda iš dviejų punktų, iš kurių pirmuoju yra patvirtintos Rekomendacijos, o antruoju nustatomas įpareigojimas regionų aplinkos apsaugos departamentams tikrinti savivaldybes, kaip jos naudoja SAARP lėšas. Mano, kad toks įsakymas nėra laikytinas norminiu teisės aktu, nes neatitinka norminiams teisės aktams nustatytų reikalavimų, be to, tokią teisminę praktiką formuoja ir LVAT, pavyzdžiui, LVAT 2008 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-868/2008. Pabrėžia, jog Rekomendacijos tik siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti patikrinimai ir atsižvelgiant į tai, kad tai savo pobūdžiu nėra norminis teisės aktas, nėra galimas ir jo pažeidimas.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Apeliacinis skundas atmestinas.

26Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) ginčija Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Alytaus apskrities VMI) 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. N9-2, išieškoti 2100,00 Lt iš turto, kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

27Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog Alytaus apskrities VMI sprendimą išieškoti minėtą sumą priėmė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2010 m. gruodžio 7 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11439 išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARP) 2100,00 Lt sumą.

28Minėtąjį prašymą Aplinkos ministerija mokesčių administratoriui pateikė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, gavusi žinių apie Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) 2010 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjo lėšos, skirtos medžioklės klubui „Raigardas“ buvo skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, t. y. finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, nes medžioklės būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai.

29Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ginčijamu sprendimu konstatavo, jog iš pareiškėjo neteisėtai medžioklės būreliui išmokėtas SAARP lėšas į valstybės biudžetą buvo nuspręsta išieškoti pagrįstai.

30Pareiškėjas su minėta kertine išvada, remiantis kuria buvo konstatuotas jo SAARP lėšų pervedimo medžioklės klubui „Raigardas“ neteisėtumas, nesutiko, be kita ko, teigdamas, kad medžioklės klubai, sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) ir Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) nuostatas, laikytini teisėtais miško naudotojais, t. y. tinkamu subjektu SAARP lėšoms gauti.

31Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog nors pareiškėjas ir ginčijo Alytaus apskrities VMI sprendimą dėl lėšų išieškojimo ne teismo tvarka, administracinę procedūrą dėl SAARP lėšų panaudojimo tinkamumo užbaigiančiu aktu nagrinėjamu atveju laikytinas ne šis Alytaus apskrities VMI sprendimas išieškoti, bet Aplinkos ministerijos, įvertinusios Alytaus RAAD pateiktą Patikrinimo aktą, 2010 m. gruodžio 7 d. prašymas (teikimas) VMI, kuriuo ji prašė išieškoti iš pareiškėjo ginčo lėšas į valstybės biudžetą.

32Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 išaiškino, jog tokio pobūdžio bylose būtent Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) VMI išieškoti SAARP lėšas ne ginčo tvarka pripažintinas administraciniams teismams skųstinu individualiu administraciniu aktu. Tokios išvados teismas priėjo įvertinęs Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas bei Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, t. y. konstatavęs, jog vadovaujantis teisiniu reguliavimu VMI neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARP lėšos, priešingai – jos funkcija apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų sumų išieškojimu, t. y. pirmiau priimtų administracinių aktų vykdymu (įvykdymo užtikrinimu). Be to, minėtoje nutartyje buvo konstatuota, jog Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas), kaip individualus teisės aktas turi būti vertinamas kartu su atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktu, nes būtent šis aktas yra kontrolės dėl SAARP lėšų panaudojimo proceso metu atsiradęs ir faktinę situaciją bei pagrindą Aplinkos ministerijos raštui apibrėžiantis dokumentas.

33Pastebėtina, jog iki šiol egzistavusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokios pozicijos nebuvo laikomasi ir vieninteliu skundžiamu individualiu teisės aktu ABTĮ prasme buvo pripažįstamas VMI (ar VMI teritorinio padalinio) sprendimas išieškoti į biudžetą savivaldybės netinkamai panaudotas SAARP lėšas (žr. pvz., LVAT administracinę bylą Nr. AS62-180/2011). Tačiau šioje byloje teisėjų kolegija vadovausis būtent minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 suformuluotomis aiškios krypties taisyklėmis, suformuluotomis nagrinėjamu klausimu. Tai darytina pirmiausia dėl to, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą. Be to, precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti, be kita ko, atsižvelgiama į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimas). Todėl, kaip minėta, išplėstinės teisėjų kolegijos LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 nagrinėjamu atveju turi prioritetą prieš iki tol galiojusią teismų praktiką ir ja vadovautinasi.

34Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus bei tai, jog taisyklė dėl Aplinkos ministerijos rašto pripažinimo individualiu teisės aktu negali užkirsti pareiškėjui galimybių ginti įstatymo saugumo intereso, nes kitoks aiškinimas suponuotų konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimą, kai bylos šaliai būtų taikoma taisyklė, kuri neegzistavo jo kreipimosi į teismą metu, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje vertinant ginčijamo Alytaus apskrities VMI sprendimą pasisakytina ir dėl Aplinkos ministerijos rašto, t. y. ginčas išspręstinas iš esmės.

35Vertinant Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. prašymą (teikimą) Nr. (9-2)-D8-11439 išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą SAARP lėšų sumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime išsakytais argumentais. Pažymėtina, jog šio prašymo (teikimo) pagrindu esančiame Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo akte nustatyta, jog pareiškėjo lėšos, skirtos medžioklės klubui „Raigardas“ buvo skirtos nesilaikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai, nuodugniai įvertinęs bei išanalizavęs Medžioklės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas, konstatavo, jog medžioklės plotų naudotojo ir miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl medžiotojų būreliai, kurie pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalį laikomi medžioklės plotų naudotojais, negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pridurtina, jog Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Aplinkos ministerijos prašyme (teikime) yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pateikiama inter alia nuoroda į Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, pateikiamas teisinis pagrindas (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), yra nurodomi motyvai, juos sistemiškai vertinant su Alytaus RAAD 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo akte nustatytais duomenimis ir teiginiais. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, jog konkrečiu atveju buvo pažeistas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, o Aplinkos ministerijos prašymas (teikimas) yra laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

36Pažymėtina ir tai, jog bylos baigčiai nėra reikšmingi ir pareiškėjo argumentai apie tai, kad Alytaus RAAD Patikrinimo akte nebuvo laikomasi Rekomendacijose įvardintų eilučių bei skilčių pildymo taisyklių. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Alytaus RAAD Patikrinimo akto, kuris buvo pagrindu Aplinkos ministerijos prašymui (teikimui), turinio akivaizdu, koks pažeidimas buvo užfiksuotas patikrinimo metu. Todėl formalūs procedūriniai pažeidimai dėl Patikrinimo akto eilučių ir skilčių pildymo tvarkos, į kuriuos nagrinėjamu atveju apeliuoja pareiškėjas, nepaneigia Patikrinimo akto teisėtumo.

37Pridurtina, jog nėra reikšminga ir tai, kad patikrinimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas dukart ir pirmuoju atveju (2010 m. kovo 8 d. Patikrinimo aktu) Alytaus RAAD jokių pažeidimų neužfiksavo, nes tai savaime nesukuria prielaidų teigti, jog pažeidimų nebus užfiksuojama ir ateityje, o nagrinėjamai bylai yra aktualus vėlesnis – 2010 m. lapkričio 17 d. Patikrinimo aktas, kuriuo, kaip minėta, pagrįstai nustatytas SAARP lėšų medžioklės klubui „Raigardas“ neteisėtumas.

38Įstatymas nustato Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų šaltinius ir jų naudojimo tvarką ir kartu įtvirtina Aplinkos ministerijos funkciją kontroliuoti šį procesą. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį savivaldybės institucija ataskaitą, o prireikus – ir papildomą informaciją apie Specialiosios programos priemonių vykdymą teikia Aplinkos ministerijai jos nustatyta tvarka. Aplinkos ministerijos kontrolės funkcija yra įtvirtinta įstatyme, ši funkcija vykdoma ne pagal asmens prašymą, bet teisės aktų pagrindu, įstatyme įtvirtintas kontrolės uždavinys suponuoja institucijos tęstinio pobūdžio pareigą nuolat vykdyti jos kompetencijai priskirtą funkciją. Ginčo laikotarpiu Aplinkos ministerija vykdė savo kompetenciją vadovaudamasi Įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais – Rekomendacijomis ir Aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos, jos pildymo instrukcijos bei aplinkosaugos priemonių sąrašo patvirtinimo (toliau – ir Įsakymas). Nagrinėjamu atveju 2010 m. kovo 8 d. Patikrinimo aktas buvo surašytas Įsakymo 2 punkte nustatytu terminu – iki kitų metų kovo 1 d., pateiktos savivaldybės administracijos savivaldybės tarybos patvirtintos Ataskaitos už ataskaitinius metus. Bylos dokumentai patvirtina, kad Aplinkos ministerijai 2010 m. buvo pateikti iš savivaldybės administracijos papildomi dokumentai. Įstatyme yra įtvirtinta Aplinkos ministerijos teisė reikalauti papildomų dokumentų, tokia teisė atsiranda kompetentingai institucijai ir iš jos nuolatinio pobūdžio pareigos vykdyti kontrolę, įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nustatė RAAD teisę atlikti pirminį ir detalų patikrinimą. Dėl nurodytų motyvų, RAAD veiksmai surašius vieną patikrinimo aktą bei išnagrinėjus papildomą informaciją ir surašius už tą patį ataskaitinį laikotarpį kitą patikrinimo aktą, kuriame dalis išvadų buvo pakeista, nagrinėjamu atveju neprieštarauja teisėtumo principui (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

39Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nieko nepasisakė dėl jo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo. Pareiškėjas argumentavo, jog žyminio mokesčio jis pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas mokėti neprivalėjo, nes jo kreipimasis į teismą buvo susijęs su jo atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis.

40Iš bylos duomenų matyti, jog teikdamas pirminį skundą teismui pareiškėjas žyminio mokesčio nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, be kita ko, nustatė jam terminą iki 2011 m. rugsėjo 22 d. tokį žyminį mokestį susimokėti (I t., b. l. 32 – 33). Pareiškėjas, šalindamas minėtoje nutartyje nustatytus trūkumus, pateikė teismui patikslintą skundą bei žyminį mokestį sumokėjo bei pateikė tą įrodantį mokėjimo nurodymą (I t., b. l. 35 – 37). Tačiau pastebėtina, jog tuo pačiu pareiškėjas prašė teismo sumokėtą žyminį mokestį jam grąžinti, patikslintame skunde išdėstydamas nesutikimo su žyminio mokesčio mokėjimo privalomumu konkrečiu atveju motyvus.

41Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl šio pareiškėjo prašymo pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, tačiau ši procesinė pažaida nesudaro pagrindo naikinti ginčijamo sprendimo (ABTĮ 142 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš pareiškėjo žyminio mokesčio buvo pareikalauta pagrįstai, nes jo kreipimasis į apygardos administracinį teismą nepateko į ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įvardintų žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų (prašymų) sąrašą, be to, pareiškėjo kreipimasis nebuvo susijęs su jo atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis (ABTĮ 40 str. 2 d.), nes jis konkrečiu atveju įgyvendino ne jam teisės aktais pavestą viešąjį administravimą, bet ginčijo kito viešojo administravimo subjekto išieškojimo veiksmus jo atžvilgiu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo grąžinti jam sumokėtą žyminį mokestį nėra (ABTĮ 42 str. ).

42Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visiškai tiksliais motyvais, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą bei proceso teisės normų pažeidimų, leidžiančių naikinti priimtą sprendimą, nepadarė. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas – atmestinas.

43Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

44Pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

45Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir... 5. Skunde, kurį vėliau patikslino, nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos... 6. Atsakovas Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir... 7. Atsiliepime nurodė, jog nuo 2011 metų sausio 1 dienos įsigaliojusi Įstatymo... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 9. Atsiliepime paaiškino, jog Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kam gali būti... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus RAAD prašė skundą atmesti kaip... 11. Paaiškino, jog pritaria išdėstytai Aplinkos ministerijos nuomonei, kad... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Asociacijos Medžiotojų klubas „Raigardas“... 13. II.... 14. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu... 15. Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei nurodė, jog nagrinėjamu... 16. III.... 17. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija, nesutikdama su Kauno... 18. Apeliaciniame skunde išdėsto faktines aplinkybes bei argumentus, kuriuos... 19. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 20. Atsiliepime pakartoja argumentus, išdėstytus Alytaus apskrities VMI pirmosios... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 22. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Apeliacinis skundas atmestinas.... 26. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija... 27. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog Alytaus apskrities VMI sprendimą... 28. Minėtąjį prašymą Aplinkos ministerija mokesčių administratoriui... 29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, ginčijamu sprendimu... 30. Pareiškėjas su minėta kertine išvada, remiantis kuria buvo konstatuotas jo... 31. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja,... 32. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė... 33. Pastebėtina, jog iki šiol egzistavusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio... 34. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus bei tai, jog taisyklė dėl Aplinkos... 35. Vertinant Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. prašymą (teikimą) Nr.... 36. Pažymėtina ir tai, jog bylos baigčiai nėra reikšmingi ir pareiškėjo... 37. Pridurtina, jog nėra reikšminga ir tai, kad patikrinimas nagrinėjamu atveju... 38. Įstatymas nustato Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios... 39. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip... 40. Iš bylos duomenų matyti, jog teikdamas pirminį skundą teismui pareiškėjas... 41. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos... 42. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija... 43. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 44. Pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą... 45. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti... 46. Nutartis neskundžiama....