Byla e3K-3-331-686/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaiteksa“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaiteksa“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Turto bankui (valstybės įmonės Valstybės turto fondo teisių perėmėjos) dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Agrospelta“, Lietuvos techninio sporto draugija ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisinių padarinių taikymo pripažinus nuomos sutartį niekine ir negaliojančia, patalpų nuomininko, atlikusio patalpų pagerinimus, teisės į kompensaciją.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 41 612,60 Eur (143 680 Lt) privatizuoto valstybės turto pagerinimo išlaidų kompensaciją. Ieškovė nurodė, kad R. V. individualioji įmonė (UAB „Vaiteksa“ yra jos teisių perėmėja) 2001 m. gruodžio 15 d. sudarė su Lietuvos techninio sporto draugija negyvenamųjų patalpų (dalies mokomojo korpuso) Šiauliuose, Donelaičio g. 70, nuomos sutartį, ji įregistruota viešame Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė atliko išsinuomoto turto rekonstrukcijos darbus pagal jai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Rekonstrukcijos darbų išlaidos yra 89 782,21 Eur (310 000 Lt).
  3. Vyriausybės 2012 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 85 ieškovės išsinuomotas mokomasis korpusas, kaip ir kiti pastatai Šiauliuose, K. Donelaičio g. 70, buvo įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. VĮ Valstybės turto fondas paskelbė apie šio turto pardavimą 2014 m. gegužės 16 d. aukcione už pradinę 88 044,49 Eur (304 000 Lt) kainą. VĮ Valstybės turto fondas nesprendė ieškovės investuotų į valstybės turtą lėšų kompensavimo klausimo, nes nei ji, nei kita valstybės institucija neturėjo su ieškove sutartinių santykių. Ieškovė mano, kad, savo lėšomis pagerinusi nuomojamą turtą, turi teisę į išlaidų kompensaciją, nes rekonstrukciją ji atliko turėdama nuomininko sutikimą ir statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovė prašė priteisti skirtumą tarp investuotos sumos ir sumokėto nuomos mokesčio.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu atmetė ieškinį, pripažino ex officio negaliojančia Lietuvos techninio sporto draugijos ir R. V. individualiosios įmonės 2001 m. gruodžio 15 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuo jos sudarymo momento.
  2. Teismas nurodė, kad Krašto apsaugos ministerijos 1996 m. sausio 22 d. aktu Nr. 1 pastatai Šiauliuose, K. Donelaičio g. 70, perduoti Lietuvos techninio sporto draugijai; panaudos davėja (Ekonomikos ministerija) ir panaudos gavėja (Lietuvos techninio sporto draugija) sudarė Turto panaudos 1996 m. rugpjūčio 16 d. sutartį, pagal kurią panaudos gavėjai neatlygintinai perduotas naudotis Šiaulių technikos mokyklos turtas; panaudos sutarties 5.2 punktu nustatyta, kad sutarties objektas gali būti perduotas, pakeistas, parduotas ar juo laiduojama tik leidus Vyriausybei. Lietuvos techninio sporto draugija, turėdama panaudos teisę į jai perduotą turtą, neturėjo teisės išnuomoti ieškovei šių patalpų, leisti atlikti pagerinimo darbus. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė ir Lietuvos techninio sporto draugija, sudarydamos negyvenamųjų patalpų nuomos 2001 m. gruodžio 15 d. sutartį, nepaisė imperatyvaus draudimo.
  3. VĮ Valstybės turto fondas, nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. patikėjimo teise valdęs ginčo patalpas, neperėmė jokių pareigų pagal 2001 m. gruodžio 15 d. nuomos sutartį. VĮ Valstybės turto fondas, kaip nuomotojas, neišdavė leidimo pagerinti turtą, nepripažino prievolės atlyginti 2002–2005 metais atliktų pagerinimų išlaidas. Kadangi ieškovės ir atsakovės nesiejo nuomos teisiniai santykiai, tai atsakovė, kaip VĮ Valstybės turto fondo teisių perėmėja, neturi pareigos atlyginti turto pagerinimo išlaidų. Nuomos teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės ir Lietuvos techninio sporto draugijos, tačiau pastarajai nei įstatymu, nei daikto savininko sutikimu nesuteikta teisė išnuomoti nekilnojamąjį daiktą kitiems asmenims. Teismo vertinimu, Lietuvos techninio sporto draugijos sutikimas atlikti turto pagerinimo darbus negali sukelti teisinių padarinių valstybės turto valdytojai (atsakovei). Kadangi 2001 m. gruodžio 15 d. nuomos sutartimi turtas perduotas neturint savininkės sutikimo, tai teismas šią sutartį pripažino niekine ir negaliojančia ab initio.
  4. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad objektas, dėl kurio ji sudarė nuomos sutartį, nuosavybės teise nuo 1996 m. lapkričio 28 d. iki 2004 m. gruodžio 3 d. priklausė Lietuvos techninio sporto draugijai (toks disponavimo turtu būdas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre) ir tik Vyriausybės nutarimu Nr. 125 pavedus visų apskričių valdytojams inventorizuoti visą buvusios savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turtą, perimant jį valdyti patikėjimo teise, buvo grąžintas valstybei. Teismas pažymėjo, kad turtas perduotas Lietuvos techninio sporto draugijai juo naudotis ir jį valdyti, bet ne nuosavybėn. Teismas nurodė ir tai, kad ieškovė buvo suinteresuota atlikti remonto darbus, nes nuomojamose patalpose norėjo vykdyti savo veiklą. Turto pagerinimą atlikusi savo rizika, ieškovė neturi pagrindo tikėtis šių išlaidų atlyginimo.
  5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  6. Kolegija nurodė, kad ginčo patalpų savininkė iki 2014 m. liepos 15 d. buvo Lietuvos valstybė. Lietuvos techninio sporto draugija nebuvo ieškovei išnuomoto turto savininkė, nevaldė šio turto patikėjimo teise – ši draugija ginčo patalpas valdė Ekonomikos ministerijos ir Lietuvos techninio sporto draugijos 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutarties pagrindu. Panaudos sutarties nuostatose nurodyta, kad sutarties objektas gali būti naudojamas tik įstatyme „Dėl buvusios savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“ ir Vyriausybės 1995 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 855 „Dėl buvusios savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti turto tolesnio naudojimo“ nurodytam tikslui įgyvendinti – vairuotojų mokymo sistemai atkurti ir jai plėtoti. Kadangi daiktas perduotas be panaudos davėjos išankstinio rašytinio sutikimo, tai tokia sutartis pripažintina prieštaraujanti imperatyviajai CK 6.637 straipsnio 2 dalies normai. Trečiasis asmuo, sudaręs 2001 m. gruodžio 15 d. nuomos sutartį, pripažintinas nesąžiningu.
  7. Kolegija pažymėjo, kad nuomos sutartis pripažinta niekine ir dėl to, kad ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nes valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti išnuomojamas konkurso būdu (CK 1.80 straipsnis, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Šiaulių apskrities viršininko administracija nedavė trečiajam asmeniui Lietuvos techninio sporto draugijai išankstinio rašytinio sutikimo perduoti patalpas ieškovei ar kitam asmeniui.
  8. Kolegija padarė išvadą, kad Lietuvos techninio sporto draugijos nuosavybės teisės išviešinimas Nekilnojamojo turto registre savaime nesukuria ir nepakeičia pačios daiktinės teisės. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad daiktinės teisės įregistruotos Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 23 d. įstatymo Nr. 1-815 pagrindu. Pagal šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas turtas perduodamas valdyti ir naudotis panaudos sutarčių pagrindu. Ieškovė kaip apdairi verslininkė negalėjo tokio išviešinto įregistruoto Lietuvos techninio sporto draugijos statuso tapatinti su savininko statusu.
  9. Ieškovė savo reikalavimą kildino iš 2001 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties su Lietuvos techninio sporto draugija. Kadangi nuomos sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, tai ieškovei netaikytina CK 6.494 straipsnio 1 dalyje nustatyta turto nuomininko garantija. Kolegija pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu ieškovės reikalavimai būtų pripažinti pagrįstais, ji turėtų teisę reikalauti kompensacijos už turto vertės padidinimą, o ne jos apskaičiuotų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Turto vertės padidėjimą pagal įstatymą turi teisę nustatyti tik VĮ Valstybės turto fondas (arba savivaldybių administracijų padaliniai, vykdantys savivaldybės turto privatizavimą). Kadangi ieškovė nebuvo sudariusi nuomos sutarties nei su VĮ Valstybės turto fondu, nei su kita valstybės institucija, tai nėra pagrindo atlyginti jos patirtų pagerinimo išlaidų.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, pripažinę nuomos sutartį negaliojančia, nesprendė dėl niekinio sandorio teisinių padarinių. Kasatorės pareikštas reikalavimas suponuoja restitucijos taikymą, kuris sutampa su vienu jos reikalavimų, kuriuo ji prašė pripažinti, kad atsakovė, neatlikdama Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nurodytų veiksmų, pažeidė šio įstatymo nuostatas, todėl turi atlyginti pastatų pagerinimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartyje dėl ieškinio trūkumų šalinimo išaiškino, kad toks reikalavimas negali būti savarankiškas materialusis teisinis reikalavimas, bet gali būti aplinkybė, kuri sudaro faktinį pagrindą priteisti turtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015, restitucijos klausimas išspręstas priteisiant kompensaciją iš Lietuvos valstybės.
    2. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo sutarties sudarymo metu objekto savininke buvo nurodyta Lietuvos techninio sporto draugija. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad įrašas Nekilnojamojo turto registre apie turto savininkę kasatorei, kaip apdairiai verslininkei, neturėjo jokios reikšmės. Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatyme nustatyta tvarka. Kadangi sudarant nuomos sutartį Nekilnojamojo turto registre Lietuvos techninio sporto draugija nurodyta kaip turto savininkė, tai kasatorė teisėtai sudarė sutartį su daikto savininke ir turėjo teisėtą lūkestį su savininkės leidimu pagerinusi turtą gauti pagerinimo išlaidų kompensaciją. Duomenys apie sudarytą nuomos sutartį buvo žinomi Šiaulių apskrities valdytojui tiek sudarant nuomos sutartį, tiek 2004 m. inventorizavus turtą ir perėmus jį valdyti patikėjimo teise. Nuosavybės teisei perėjus iš vieno nuomininko kitam, įregistruota nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui. Apskrities valdytojo administracijos raštas Nekilnojamojo turto registrui ir Lietuvos techninio sporto draugijai iš esmės reiškia tai, kad jis pripažino nuomos sutartį.
    3. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ginčo patalpos ieškovei išnuomotos, nes Lietuvos techninio sporto draugija neturėjo lėšų šiam turtui išlaikyti, šiam turtui reikėjo kapitalinio remonto ir rekonstrukcijos. Nuomotoja leido nuomininkei daryti patalpų kapitalinį remontą ir rekonstrukciją, tokia sutarties nuostata neprieštaravo CK 6.492 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pastatas remontuotas turint statybą leidžiančius dokumentus. Pagerinimo vertė nustatyta ekspertizės akte. Kai turtas privatizuojamas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, turto pagerinimo išlaidų atlyginimas vyksta pagal šiame įstatyme nustatytą tvarką, o turto vertės padidėjimą pagal įstatymą turi teisę nustatyti tik VĮ Valstybės turto fondas. Šiuo atveju atsakovė neatliko teisės aktais įpareigotų atlikti veiksmų, todėl kasatorė prarado teisę į padarytų valstybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. VĮ Valstybės turto fondas, kaip įpareigotas vykdyti valstybės turto privatizavimą ir pagerinimo išlaidų kompensavimą, turėjo aiškintis, dėl kieno kaltės valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas buvo registruotas Lietuvos techninio sporto draugijos vardu, kodėl kasatorei buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai ir pan., įvertinti valstybės pareigūnų, tarp jų ir Šiaulių apskrities valdytojo administracijos, veiksmus, lėmusius niekinės sutarties atsiradimą ir dėl jos atsiradusius teisinius padarinius. Pirmosios instancijos teismas nevertino valstybės institucijų, pareigūnų ar darbuotojų padarytų klaidų, jų kaltės, nes laikė, kad ieškinys pareikštas atsakovei, bet ne valstybei, ne dėl valstybės institucijų ar pareigūnų, o dėl VĮ Valstybės turto fondo darbuotojų veiksmų. Teismas, nustatęs, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovei, galėjo netinkamą šalį pakeisti tinkama, nors VĮ Turto bankas, kaip VĮ Valstybės turto fondo teisių perėmėjas, atstovauja valstybei tokio pobūdžio bylose.
  2. Atsakovė valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kadangi nei atsakovė, nei kita valstybės institucija neturėjo nuomos teisinių santykių su kasatore, tai tokių teisių neperėmė ir negalėjo perimti. VĮ Valstybės turto fondas negavo nuomos už išnuomotą turtą, neišrašė sąskaitų už teikiamas nuomos paslaugas, nedavė pritarimo pagerinti patalpas, nepripažino prievolės atlyginti pagerinimo išlaidas. Dėl to teismams nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį dėl pagerinimo išlaidų kompensavimo.
    2. Teismai pagrįstai pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento kasatorės ir Lietuvos techninio sporto draugijos 2001 m. gruodžio 15 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį kaip sudarytą pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas. Pastato savininkė visada buvo Lietuvos valstybė. Lietuvos techninio sporto draugija nebuvo išnuomoto turto savininkė ir nevaldė šio turto patikėjimo teise, todėl neturėjo teisės jo išnuomoti kasatorei. Ši aplinkybė sutarties šalims turėjo būti žinoma, nes Lietuvos techninio sporto draugija pastatus valdė 1996 m. rugpjūčio 16 d. turto panaudos sutarties, sudarytos su Šiaulių apskrities viršininko administracija, pagrindu.
    3. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad remonto darbai atlikti pritaikant išnuomotas patalpas nuomininkės gamybinei veiklai – siuvyklai, be to, kasatorė pripažino, kad nuo 2005 m. sausio mėn. nemokėjo trečiajam asmeniui nuomos mokesčio, nors patalpomis naudojosi iki 2014 m. ir jose vykdė komercinę veiklą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl sandorio negaliojimo padarinių taikymo

  1. Nagrinėjamoje byloje kasatorė ieškiniu prašė kompensuoti jos patirtas valstybės turto, kuris buvo privatizuotas, pagerinimo išlaidas; jas ji patyrė įgyvendindama savo teises iš nuomos sutarties. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokį kasatorės reikalavimą atmetė, kartu ex officio pripažino negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, pripažinę nuomos sutartį negaliojančia, turėjo spręsti dėl niekinio sandorio teisinių padarinių ir priteisti kasatorei kompensaciją už privatizuoto turto pagerinimą.
  2. Tai, kad sandoris negalioja ab initio (nuo jo sudarymo momento), reiškia, kad jis sandorio šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu. Sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju sprendžiama dėl restitucijos taikymo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), o jos negalint taikyti arba jei taikant restituciją nevisiškai apginamos šalies teisės, gali būti sprendžiama ir dėl kitokių negaliojančio sandorio pasekmių (pvz., be pagrindo įgyto turto ar nepagrįsto praturtėjimo). Kasacinis teismas panašiose teisinėse situacijose nesant pagrindo taikyti restituciją ir tam, kad negaliojančio sandorio šalys nepagrįstai nenukentėtų ar neturėtų naudos dėl teisės pažeidimo, šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimą sprendė pagal nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016; 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015).
  3. Pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento), tačiau tai savaime nereiškia, kad įvykę juridiniai faktai nesukėlė jokių pasekmių. Iš esmės ir niekiniai sandoriai sukelia tam tikrus materialius (faktinius) padarinius, nes ir niekiniai sandoriai jau galėjo būti įvykdyti – jų pagrindu galėjo būti perleistas turtas, suteiktos paslaugos ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju, nors negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, vis dėlto ji sukėlė tam tiktų padarinių, kurių šalys, sudarydamos tokią sutartį, siekė – kasatorei buvo perduotas išsinuomotas turtas, ji juo naudojosi, tam tikrą laiką mokėjo nuomos mokestį, atliko išsinuomotų patalpų remontą.
  4. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016). Dėl to atsižvelgiant į tai, kad pripažinus sandorį niekiniu tarp šalių gali būti taikomi pirmiau nurodyti negaliojančio sandorio padariniai (restitucija, nepagrįstas turto gavimas ar praturtėjimas, kitos padarinius reglamentuojančios nuostatos), teismui būtina nustatyti, įvertinti, kokie padariniai atitinkamu atveju taikytini. Pirmiau nurodyta, kad teismai, pripažinę nuomos sandorį negaliojančiu, netaikė restitucijos iš esmės nenurodydami argumentų dėl tokio kasatorės teisių gynimo būdo. Kasatorė teigia, kad teismai, pripažinę negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį negaliojančia ab initio, turėjo taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytus padarinius (restituciją), kurie iš esmės atitiktų jos pareikšto reikalavimo esmę.
  5. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatą restitucijos taikymas siejamas su perduoto (įgyto) turto grąžinimu. Kadangi nuomos sutartimi nuomotojas perleidžia nuomininkui patalpas valdyti ir jomis naudotis už sutartyje sutartą nuomos mokestį, tai, pripažinus nuomos sandorį negaliojančiu, nuomininkas privalo grąžinti išsinuomotas patalpas. Restitucija dėl nuomotojo netaikoma ir sumokėtas nuomos mokestis negrąžinamas, nes nuomininkas, nors ir neteisėto sandorio pagrindu, bet tam tikrą laiką gavo turtinę naudą iš išsinuomoto daikto. Nagrinėjamu atveju negyvenamosios patalpos, perduotos kasatorei pagal negaliojančią nuomos sutartį, dar iki kreipimosi su ieškiniu į teismą buvo grąžintos VĮ Valstybės turto fondo žinion ir vėliau privatizuotos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Taigi šiuo atveju restitucija kaip šalių teisių gynybos būdas apskritai netaikytina. Dėl to kasatorės argumentas dėl jos teisių gynimo taikant CK 1.80 straipsnio 2 dalies padarinius yra nepagrįstas ir šiuo atveju perteklinis.
  6. Kartu pažymėtina, kad kasatorė byloje pareiškė savarankišką reikalavimą priteisti jos patirtas išsinuomoto turto pagerinimo išlaidas, nurodydama, kad valstybė pardavė (leido privatizuoti) jai priklausantį turtą, iš esmės pagerintą kasatorės lėšomis. Atsižvelgiant į tokį reikalavimą byloje kyla ne poreikis grąžinti šalis į padėtį, buvusią prieš sudarant neteisėtą sandorį, bet ginti esamą teisinį interesą – priteisti turto pagerinimo išlaidas. Nuomininkas turi teisę į nuomotojo sutikimu atlikto turto pagerinimo kompensaciją (CK 6.501 straipsnio 1 dalis). Tokia nuomininko teisė nustatyta ir specialiame Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme (šio įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje) – nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Teismai nelaikė kasatorės teisėta nuomininke ir negynė jos teisių (apeliacinės instancijos teismas nurodė kasatorei kreiptis su ieškiniu kitoje byloje) dėl to, kad nuomos sandoris pripažintas niekiniu.
  7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nenustatytas kasatorės veiksmų neteisėtumas dėl tokio sandorio sudarymo, priešingai, konstatuotas trečiojo asmens Lietuvos techninio sporto draugijos veiksmų neteisėtumas išnuomojant turtą. Teismų nustatyta ir tai, kad Nekilnojamojo turto kadastre buvo išviešinta trečiojo asmens nuosavybės teisė į pastatus, taip pat ir kasatorės bei trečiojo asmens sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis; kasatorė kapitalinį pastato remontą atliko turėdama trečiojo asmens, kuris buvo išviešintas kaip patalpų savininkas, sutikimą pagerinti išsinuomotą turtą ir šiuos darbus vykdė teisėtai (turėjo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduotą sutikimą rengti rekonstrukciją, specialiąsias sąlygas, statybą leidžiantį dokumentą). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekdami proporcingai ginti išlaidas patyrusio teisėto nuomininko ir nuomininko, patyrusio išlaidas negaliojančio nuomos sandorio pagrindu, teises ir neproporcingai neapriboti kasatorės teisės į teismą veiksmingumo, teismai šioje byloje turėjo spręsti dėl kitokių įstatyme nustatytų sandorio negaliojimo pasekmių (nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 straipsnis) ar be pagrindo įgyto turto grąžinimo (CK 6.237 straipsnis), juolab kad ieškinyje kasatorės nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą spręsti dėl jų taikymo, nes, sandorį pripažinus negaliojančiu, valstybė kaip negyvenamųjų patalpų savininkė dėl pagerintų patalpų galėjo kitos sandorio šalies sąskaita įgyti tam tikros naudos.
  8. Iš nuoseklios kasacinio teismo praktikos matyti, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai; kai turtas gautas sandorio pagrindu, jo išreikalavimui visų pirma taikytinas sandorio negaliojimo institutas, o CK taisyklės, reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai – jeigu restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  9. Kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje kasatorė pareiškė reikalavimą priteisti jos patirtas turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Kasatorė ieškinyje nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančias jos reikalavimą: sudarė su trečiuoju asmeniu negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, ši buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre; šiame registre įregistruotos ir trečiojo asmens nuosavybės teisės į išnuomotą turtą; nuomos sutartimi buvo suteikta teisė kasatorei atlikti kapitalinį remontą ir patalpų rekonstrukciją, dėl nenurodytos sutartyje remonto dalies nuomotojas davė rašytinį sutikimą atskirai; kasatorė savo lėšomis atliko remonto darbus, turėdama statybą leidžiančius dokumentus; dalis pagerinimo išlaidų įskaityta kaip nuomos mokestis; kasatorės pagerintos patalpos parduotos Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka, tačiau vertės padidėjimo dėl šiam statiniui padarytų pagerinimo išlaidų klausimas nespręstas. Kadangi kasatorė investavo lėšas į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą ir taip remontuodama jas galėjo padidinti išnuomoto turto vertę, bet pripažinus nuomos sutartį negaliojančia restitucija netaikytina, tai atsižvelgiant į tai, jog nė viena šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos šalies sąskaita, turėjo būti sprendžiama dėl kitokių CK normose nustatytų sandorio negaliojimo pasekmių. Be to, ir kasatorės suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas suponavo ginčo sprendimą CK šeštosios knygos XX skyriaus normų pagrindu. Minėta, kad, neišsprendus kasatorės investuotų lėšų grąžinimo klausimo, valstybė galėtų atsidurti palankesnėje nei į šias patalpas investavusi kasatorė padėtyje ir nepagrįstai praturtėti kasatorės sąskaita.
  10. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo šalių ginčą, neatskleidė bylos esmės, todėl liko nenustatytos ir neįvertintos bylai reikšmingos aplinkybės dėl CK šeštosios knygos XX skyriaus normų taikymo. Tai yra esminiai proceso teisės normų pažeidimai, todėl teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą nagrinėsiantis teismas turi įvertinti, ar dėl kasatorės investuotų lėšų padidėjo statinio, kuris vėliau buvo privatizuotas, vertė, nustatyti, koks buvo pastato vertės padidėjimas dėl investuotų lėšų, ir pan.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 4,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

Nutarė

15Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

16Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai