Byla 2A-168-372/2010

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Simonaitienės, kolegijos teisėjų: Rasos Bartašienės, Laisvės Aleknavičienės, sekretoriaujant Kristinai Nemanytei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Linos namai“ ir suinteresuoto asmens UAB „Šiaulių Baltija“ atstovui advokatui Muradui Bakanui, suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui A. N., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-11-16 sprendimo dalies panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Linos namai“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims UAB „Šiaulių Baltija“, AB „ORLEN Lietuva“ (buv. AB „Mažeikių nafta“), Telšių apskrities viršininko administracijai, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Mažeikių rajono savivaldybei, Telšių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, VĮ Registrų centro Mažeikių filialui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir ( - ) kaimo bendruomenei dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Teisėjų kolegija

Nustatė

2Pareiškėjas UAB „Linos namai“ pareiškimu ir patikslintu pareiškimu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą patikslintu pareiškimu prašydamas tikslu įregistruoti valdymo faktą viešame registre (VĮ „Registrų centras“) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą kad UAB „Linos namai“ valdo: 1) statinį – nuomos punktą, unikalus Nr. ( - ); 2) statinį – viešąjį tualetą, unikalus Nr. ( - ); 3) statinį – sandėlio pamatus, unikalus Nr. ( - ); 4) statinį – malūno pamatus, unikalus Nr. ( - ); 5) inžinerinį įrenginį – automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. ( - ). Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2005-04-12 nuosavybės teise priklauso pastatai: centriniai rūmai, unikalus Nr. ( - ), ledainė, unikalus Nr. ( - ), sandėlis, unikalus Nr. ( - ), pirtis, unikalus Nr. ( - ), gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), sandėlis, unikalus Nr. ( - ), ir arklidė, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ). Šie pastatai yra žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ). Pareiškėjas šį žemės sklypą nuomoja iš valstybės. Pareiškėjo teigimu, pastatus jis įsigijo be žemės, kadangi žemė yra ( - ) dvaro parko teritorijoje ir negali būti privatizuojama. Nurodė, kad pastatus įsigijo iš UAB „Šiaulių Baltija“ kaip turtinį įnašą bendrovės įstatiniam kapitalui didinti, o ši 2004-06-22 juos buvo įsigijusi iš AB „Mažeikių nafta“. Šiame žemės sklype, be minėtų pastatų yra ir kitų statinių, neturinčių teisinės registracijos, tačiau pareiškėjas juos valdo kaip savus, t.y. statinys - nuomos punktas, statinys - viešasis tualetas, statinys - sandėlio pamatai, statinys - malūno pamatai, inžinerinis įrenginys - automobilių stovėjimo aikštelė. Pareiškėjas nurodė, kad nei sutartyje tarp UAB „Šiaulių Baltija“ ir AB „Mažeikių nafta“, nei UAB „Šiaulių Baltija“ sprendime dėl investavimo turtu UAB „Linos namai“ jie nebuvo nurodyti. Tačiau visi šie statiniai yra pareiškėjui priklausančių pastatų priklausiniai, kuriuos UAB „Linos namai“ valdo kaip savuosius. Pažymėjo, jog pareiškėjas įsigydamas pastatus, teisėtai ir atvirai pradėjo valdyti ir minėtus statinius, neturinčius teisinės registracijos. Kadangi nėra jokių šių statinių registracijai būtinų dokumentų, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.

3Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Linos namai“ pareiškimą patenkino iš dalies ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas UAB „Linos namai“ valdo malūno pamatus, unikalus Nr. ( - ), ir pastato (sandėlio) pamatus, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). Likusioje dalyje pareiškimo teismas netenkino. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo poziciją grindė teiginiu, jog AB „Mažeikių nafta“ perdavė ginčo statinius UAB „Šiaulių Baltija“, o vėliau UAB „Šiaulių Baltija“ perdavė pareiškėjai kaip ( - ) dvaro priklausinius. Pažymėjo, kad iš byloje esančių 1994-04-01 V. L. architektūros istorijos instituto savininko V. L. patvirtintų Kultūros paminklo – ( - ) – buvusio dvaro ansamblio ir parko ( - ) paminklotvarkos sąlygų, ( - ) dvaro sodybos teritorijos plano ir paminklosauginės ekspertizės matyti, jog į ( - ) dvaro sodyboje esančių paveldo objektų sąrašą yra įtraukti malūno pamatai (plane pažymėti Nr. ( - )) ir pastato pamatai (plane pažymėti Nr. ( - )). Atsižvelgęs į tai, kad malūno ir sandėlio statybos metai yra artimi ( - ) rūmų statybos ir dvaro parko įkūrimo metams, teismas padarė išvadą, jog malūnas ir pastatas (sandėlys) galėjo ir buvo pastatyti kaip antraeiliai daiktai, tarnaujantys ( - ) dvarui, todėl išlikę malūno ir pastato (sandėlio) pamatai laikytini ( - ) dvaro priklausiniais. Todėl teismas pripažino, kad AB „Mažeikių nafta“ perdavė UAB „Šiaulių Baltija“, o vėliau UAB „Šiaulių Baltija“ perdavė pareiškėjui UAB „Linos namai“ malūno ir pastato (sandėlio) pamatus kartu su pagrindiniais ( - ) dvaro statiniais kaip šių priklausinius. Pažymėjęs, jog nėra kitų juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinančių dokumentų, teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą dėl valdymo teisės įregistravimo nekilnojamojo turto registre, kad pareiškėjas UAB „Linos namai“ valdo malūno pamatus, unikalus Nr. ( - ), ir pastato (sandėlio) pamatus, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). Teismas nustatė, kad viešojo tualeto ir automobilių stovėjimo aikštelės statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1978, t.y. šie ginčo statiniai pastatyti dar iki ( - ) dvaro sodybos perdavimo AB „Mažeikių nafta“. Nors pareiškėjo atstovas teigė, kad šie ginčo statiniai pastatyti dvaro sodybą valdant AB „Mažeikių nafta“, nesant kitų dokumentų, patvirtinančių šių statinių statybos metus, teismas vadovavosi oficialiuose dokumentuose, t.y. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose, nurodytais duomenimis. Atsižvelgęs į tai, kad ( - ) dvaro sodyba įkurta apie 1870-1890 m., o viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė pastatyti 1978 m., įvertinęs suinteresuoto asmens ( - ) kaimo bendruomenės atstovės V. B. ir suinteresuotų asmenų Mažeikių rajono savivaldybės ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovo A. N. parodymus, jog šie statiniai buvo statyti ( - ) tarybinio ūkio šalia buvusiai daržovių parduotuvei - barui, o vėliau ( - ) paplūdimiui aptarnauti, nesant byloje kitų įrodymų apie tai, kokiam daiktui šie statiniai skirti tarnauti, teismas konstatavo, jog labiau tikėtina, kad viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė buvo daržovių parduotuvės – baro, o vėliau ( - ) paplūdimio, bet ne dvaro sodybos priklausiniai. Teismas nurodė, kad šš žemės sklypo plano, kuriame nustatytos UAB „Linos namai“ nuomojamos valstybinės žemės ribos, matyti, kad į pareiškėjui nuomojamą sklypą patenka iš kelio į Sedą palei „( - ) viešbutį“ į sodybos teritoriją įeinantis įvažiavimas, o įvažiavimui iš kitos dvaro parko pusės ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelei nustatytas servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis. Todėl teismas padarė išvadą, kad įvažiavimas iš kelio į Sedą iš tiesų tarnauja dvaro sodybai, o įvažiavimas ir automobilių stovėjimo aikštelė, esantys priešingoje parko pusėje, tarnauja ( - ) paplūdimiui. Atsižvelgęs į tai, kad statiniai – viešasis tualetas ir automobilių stovėjimo aikštelė – iš tiesų tarnauja kitam pagrindiniam daiktui, t.y. ( - ) paplūdimiui – maudyklai, į tai, kad jie buvo pastatyti iki dvaro sodybos perdavimo AB „Mažeikių nafta“, jie nebuvo apskaityti AB „Mažeikių nafta“ buhalterinės apskaitos balanse ir nebuvo nurodyti turto perdavimo – priėmimo akte, teismas laikė, kad AB „Mažeikių nafta“ šių statinių nevaldė, todėl negalėjo jų perduoti UAB „Šiaulių Baltija“, o ši UAB „Linos namai“. Teismas pažymėjo, kad nuomos punktas pastatytas ( - ) dvaro sodybą valdant AB „Mažeikių nafta“, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtent AB „Mažeikių nafta“ statė šį statinį ir tokiu būdu įgijo teisę jį valdyti. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybės teismas padarė išvadą, kad valčių nuomos punktas galėjo būti profilaktoriumo arba ( - ) paplūdimio, tačiau ne ( - ) dvaro priklausinys, todėl valčių nuomos punktas, kaip ir viešasis tualetas bei automobilių stovėjimo aikštelė, nebuvo AB „Mažeikių nafta“ perduotas UAB „Šiaulių Baltija“, o šios pareiškėjui UAB „Linos namai“. Teismas atmetė suinteresuoto asmens AB „ORLEN Lietuva“ atstovo argumentą, kad šie statiniai nebuvo apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre, nes tai buvo laikinojo naudojimo neperspektyvūs statiniai, kadangi šie statiniai neatitinka LR statybos įstatymo 2 str. 4 p. nuostatos, kurioje numatyta, koks statinys laikomas laikinu. Taip pat teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad ginčo statiniai yra dvaro priklausiniai, nes pagal LR Vyriausybės 1992-04-07 nutarimo „Dėl buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ 1.2 punktą visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos atsiliepime nurodyta aplinkybe, kad nei vienas iš statinių, kurių valdymo faktą prašoma nustatyti nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip kompleksinio kultūros paveldo objekto - ( - ) dvaro sudedamoji dalis. Nurodė, jog kultūros paveldo teritorijoje esantys nekilnojamieji daiktai, kurie nėra kultūros paveldas, nebūtinai yra kultūros paveldo objektų priklausiniai. Nustatęs, kad statiniai – viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių nuomos punktas – nėra ( - ) dvaro priklausiniai, teismas konstatavo, kad AB „Mažeikių nafta“ nevaldė ir neperdavė šių nekilnojamųjų daiktų UAB „Šiaulių Baltija“, o UAB „Šiaulių Baltija“ neperdavė šių nekilnojamųjų daiktų pareiškėjui UAB „Linos namai“ pagal 2005-04-12 priėmimo – perdavimo aktą Nr. ( - ). Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas nepradėjo teisėtai ir atvirai valdyti šių statinių. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad vienkartiniai ir trumpalaikiai priežiūros darbai neįrodo, kad pareiškėjas valdo ginčo statinius kaip savo. Be to, teismo vertinimu, aplinkybę, kad pareiškėjas nevaldo ir nesiekė valdyti kaip savo ginčo statinių patvirtina ir pareiškėjo 2008-02-06 kreipimasis į LR aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą, kuriame nurodyta, kad ( - ) kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra trys statiniai, t.y. viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių nuomos punktas, kurie gali būti pastatyti neteisėtai, todėl prašoma spręsti klausimą dėl neteisėtų statinių nugriovimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas netenkino pareiškimo dalyje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kad pareiškėjas UAB „Linos namai“ valdo viešąjį tualetą, unikalus Nr. ( - ), valčių nuomos punktą, unikalus Nr. ( - ), ir automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pareiškimas patenkintas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kad pareiškėjas valdo malūno ir sandėlio pamatus, dėl kurių nustatymo suinteresuoti asmenys neprieštaravo, o prieštaravo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kad pareiškėjas valdo viešąjį tualetą, valčių nuomos punktą ir automobilių stovėjimo aikštelę, šioje dalyje pareiškimo netenkinus, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

4Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Linos namai“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą dalyje, kurioje pareiškėjo pareiškimas netenkintas, ir priimti naują sprendimą šioje dalyje - pareiškimą patenkinti ir nustatyti, kad pareiškėja UAB „Linos namai“ valdo nuomos punktą, unikalus Nr. ( - ), statinį - viešąjį tualetą unikalus Nr. ( - ), inžinerinį įrenginį - automobilių stovėjimo aikštelę, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), tikslu įregistruoti valdymo teisę nekilnojamojo turto registre, atitinkamai peržiūrint ir išsprendžiant atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą. Tuo pačiu pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi bei bylos vedimo išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

51. AB „Mažeikių nafta“ atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad po 2004-06-22 nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties dėl ( - ) dvaro pardavimo su UAB „Šiaulių Baltija“ sudarymo, AB „Mažeikių nafta“ perdavė UAB „Šiaulių Baltija“ ne tik ( - ) dvaro statinius, kurie registruoti nekilnojamojo turto registre, bet ir kitus statinius, buvusius ( - ) dvaro sodybos teritorijoje, tačiau neįregistruotus nekilnojamojo turto registre, tame tarpe ir valčių nuomos punktą. UAB „Šiaulių Baltija“ taip pat patvirtino, kad ji laikotarpyje nuo 2004-06-22 iki 2005-04-12 valdė šį turtą ir būtent tą patį turtą UAB „Šiaulių Baltija“ akcijų pasirašymo sutarties pagrindu 2005-04-12 perdavė UAB „Linos namai“. Tačiau teismas dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė (pažeistas CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Teismas visiškai neatsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad valčių nuomos punkto teismo sprendimo dienai apskritai nėra, t.y. valčių nuomos punktas yra nugriautas. Šią informaciją ir tai patvirtinančius dokumentus pateikė teismui Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas, tačiau teismas šios aplinkybės ir pateiktų dokumentų apskritai nevertino ir dėl jos nepasisakė (pažeistas CPK 270 str. 4 d. 1 p.).

62. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnija, atlikdama ( - ) paplūdimio priežiūros ir tvarkymo darbus, prižiūrėjo ir tvarkė ir ginčo statinius, kas patvirtina, kad pareiškėja nevaldė ginčo statinių kaip savo. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnija būtų prižiūrėjusi nors vieną iš ginčo statinių. Visi byloje pateikti dokumentai patvirtina tik tai, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnija tvarkė ir prižiūrėjo ( - ) paplūdimį. Tačiau tai visiškai neįrodo, kad Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnija, tvarkydama ( - ) dvaro paplūdimį, tvarkė ir prižiūrėjo ir ginčo statinius. Juo labiau, kad teismui pateiktuose darbų atlikimo aktuose tokios informacijos ir nėra. Tuo tarpu kažkodėl teismas atmetė pareiškėjo pateiktą įrodymą - 2007-05-03 paslaugų teikimo sutartį Nr. ( - ), sudarytą tarp UAB „Ekodomus“ ir UAB „Linos namai“, ir 2007-11-26 atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą, iš kurių aiškiai matyti, jog buvo atlikti dvaro parko teritorijos ir automobilių stovėjimo aikštelės valymo ir priežiūros darbai, dvaro pastatų: dviejų gyvenamųjų namų priežiūros ir avarinės būklės šalinimo darbai, arklidės konservavimo darbai, viešojo tualeto ir valčių nuomos punkto priežiūros darbai. Todėl visiškai nepagrįsta teismo padaryta išvada, kad vienkartiniai ir trumpalaikiai priežiūros darbai neįrodo, jog pareiškėjas valdo ginčo statinius.

73. Teismas, sprendime remdamasis 1999-06-25 sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Lietuvos higienos normomis HN 92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“, pakeistų 2007-12-21 sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Lietuvos higienos normos HN 92:2007 „Paplūdimiai ir jų maudyklų vandens kokybė“ patvirtinimo 1 priedo 19.13. p. nuostatomis, padarė nepagrįstą išvadą, jog viešasis tualetas galėjo būti ir buvo ( - ) paplūdimio - maudyklos priklausinys. Tokia teismo pozicija prieštarauja teismo sprendime išdėstytai argumentacijai, kad viešasis tualetas pastatytas 1978 metais (pareiškėjas su šia data nesutinka, tačiau šiuo atveju šią datą nurodo tik dėl teismo sprendimo prieštaringumo pagrindimo). Teismas pats pripažįsta, kad nurodyta higienos norma buvo patvirtinta 1999-06-25, t.y. praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo viešojo tualeto pastatymo. Todėl šis teisinis reglamentavimas neturi jokios įrodomosios reikšmės pareiškime nurodytam faktui nustatyti ar pareiškimui šioje dalyje atmesti. Pareiškėjo įsitikimu, viešasis tualetas yra ( - ) dvaro priklausinys, nes šis tualetas yra vienintelis tualetas, kaip atskiras statinys, kuris yra ( - ) dvaro sodybos teritorijoje. Tualetas yra pastatytas netoli automobilių stovėjimo aikštelės, dėl kurios taip pat vyksta ginčas šioje byloje. Tačiau ( - ) dvaro sodybos teritorijoje automobilių stovėjimo aikštelė yra vienintelė vieta, kurioje teisėtai galėtų sustoti turistų automobiliai ir autobusai, atvykstantys apžiūrėti ( - ) dvaro statinių, nes ( - ) dvaras yra įtrauktas į kultūros paveldą. Įrengti prie automobilių stovėjimo aikštelės kitą tualetą nebūtų galima, nes tai draudžia tiek LR Saugomų teritorijų įstatymas, tiek teisės aktai, reglamentuojantys kultūros paveldo apsaugą. Todėl ir tualeto valdymo faktas pareiškėjui turėjo būti nustatytas. Be to, ( - ) paplūdimys nėra nei daiktas, nei, juo labiau, nekilnojamais daiktas ir nėra registruotas nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis daiktas. O nesant paplūdimio, kaip daikto, negalima konstatuoti ir aplinkybės, jog ginčo objektas - viešasis tualetas - yra ( - ) paplūdimio priklausinys.

84. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog neva automobilių stovėjimo aikštelė nėra vienintelė privažiavimo ir automobilių parkavimo vieta, esanti šalia dvaro sodybos, nes pareiškėjas į nuomojamą žemės sklypą patenka iš kelio į Sedą palei „( - ) viešbutį“ į sodybos teritoriją įeinantis įvažiavimas, o įvažiavimui iš kitos dvaro parko pusės ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelei nustatytas servitutas - teisė važiuoti transporto priemonėmis. Visų pirma, ginčo automobilių stovėjimo aikštelė yra žemės sklypo, kuris išnuomotas pareiškėjui, ribose. Tuo tarpu teismo nurodyta aikštelė yra visiškai kitame žemės sklype, kuris yra išnuomotas kitam asmeniui. Reikia pastebėti, kad tokia situacija susiformavo istoriškai, nes AB „Mažeikių nafta“ nuomotas ( - ) dvaro sodybos sklypas iš esmės buvo padalintas į dvi dalis prieš parduodant ( - ) viešbutį (profilaktoriumą) ir ( - ) dvarą. Būtent viena automobilių stovėjimo aikštelė buvo priskirta ( - ) viešbučiui (profilaktoriumui), o kita priskirta ( - ) dvarui, tam, kad abu objektai turėtų savo atskiras automobilių stovėjimo aikšteles. Be abejo, turėjo būti nustatytas pravažiavimo servitutas automobilių stovėjimo aikštelei, kuri buvo priskirta viešbučiui (profilaktoriumui), nes tai yra vienintelis privažiavimas prie ( - ) dvaro pastatų. Tačiau servitutas pravažiuoti nėra tapatus servitutui automobilių stovėjimui. Ši automobilių stovėjimo aikštelė yra vienintelė vieta, kurioje teisėtai galėtų sustoti turistų automobiliai ir autobusai, atvykstantys apžiūrėti ( - ) dvaro statinių, nes ( - ) dvaras yra įtrauktas į kultūros paveldą. Todėl iš esmės akivaizdu, kad ginčo objektas - automobilių stovėjimo aikštelė buvo ir yra ( - ) dvaro priklausinys.

95. Teismas nustatė, kad valčių nuomos punktas buvo pastatytas 1988 m., kuomet visą ( - ) dvarą valdė AB „Mažeikių nafta“. Teismas siejo valčių nuomos punktą su profilaktoriumo pastatymu ( - ) dvaro sodybos teritorijoje. Tačiau teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad būtent AB „Mažeikių nafta“ iki profilaktoriumo pardavimo valdė abu objektus - tiek ( - ) dvarą, tiek profilaktoriumą. Profilaktoriumas buvo parduotas anksčiau nei ( - ) dvaras, tačiau profilaktoriui ar jo savininkui valčių nuomos punktas nebuvo parduotas ar kitaip perduotas. Valčių nuomos punktas pareiškėjo duomenimis liko AB „Mažeikių nafta“ iš valstybės nuomojame žemės sklype ir jokie servitutai AB „Mažeikių nafta“ žemės nuomos sutartyje šiam statiniui nebuvo numatyti. Tai reiškia, kad AB „Mažeikių nafta“, nors ir nebuvo įregistravusi valčių nuomos punkto nekilnojamojo turto registre, tačiau valdė valčių nuomos punktą kaip savą. Be to, AB „Mažeikių nafta“ atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad valčių nuomos punktą pastatė būtent AB „Mažeikių nafta“. AB „Mažeikių nafta“ visą laiką valčių nuomos punktą eksploatavo ir jis buvo skirtas būtent ( - ) dvaro poreikiams. Todėl valčių nuomos punktas buvo ir yra ( - ) dvaro priklausinys ir valdymo faktas turėjo būti nustatytas.

106. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad neva aplinkybę, jog pareiškėjas nevaldo ir nesiekė valdyti kaip savo ginčo statinių patvirtina ir pareiškėjo 2008-02-06 kreipimasis į LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą. Pareiškėjas kreipėsi į LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą tuo tikslu, kad būtų išsiaiškinta, ar apskritai ši byla nėra beprasmė ir nesukels jokių teisinių pasekmių, nes gal būt bus ši institucija pradės veiksmus dėl ( - ) kraštovaizdžio draustinio teritorijoje esančių viešojo tualeto, automobilių stovėjimo aikštelės ir valčių nuomos punkto nugriovimo, kaip savavališkai pastatytų statinių. Tuo atveju, jei būtų LR Aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas būtų atsakęs, jog ketina imtis priemonių, kad šie statiniai būtų nugriauti, pareiškėjas būtų paprasčiausiai atsisakęs savo pareiškimo. Tačiau šio pareiškėjo kreipimosi negalima laikyti įrodymu, kad pareiškėjas nevaldo ir nesiekė valdyti kaip savo ginčo statinių.

117. Visi suinteresuotieji asmenys, išskyrus AB „ORLEN Lietuva“, UAB „Šiaulių Baltija“ ir Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, prašė pareiškėjo UAB „Linos namai“ pareiškimą atmesti. UAB „Linos namai“ samdė šioje byloje advokatą ir teismui pateikė patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti mokėjimo pavedimų kopijas 3000 Lt sumai ir prašė priteisti šias išlaidas iš suinteresuotų asmenų. Mažeikių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2009-11-16 sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino iš dalies, tačiau pareiškėjo UAB „Linos namai“ turėtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisė. Pareiškėjo manymu, teismas privalėjo priteisti iš suinteresuotųjų asmenų, kurie nesutiko su pareiškėjo pareiškimu, pareiškėjui jo turėtas išlaidas patenkintų reikalavimų daliai, t.y. taip, kaip tai numato CPK 98 str. nuostatos.

12Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodo, kad klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra susijęs su departamento kompetencija.

13Atsiliepime į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo AB „ORLEN Lietuva“ teigia, kad neprieštarauja, jog pareiškėjui būtų įteisinta valdymo teisė į visus jos pareiškime išvardintus statinius, kadangi byloje pareiškėjas yra vienintelis subjektas, siekiantis teisiškai išspręsti jo valdomoje teritorijoje esančio tariamai bešeimininkio turto egzistavimą. AB „ORLEN Lietuva“ Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą laiko peržiūrėtinu ta prasme, kad esant tik vienam subjektui, įsipareigojančiam priimti visų statinių valdymo prievoles ir dedančiam realias pastangas sutvarkyti turto valdymo teisinius pagrindus, tik dalinai patenkino pareiškėjo prašymą ir dali turto paliko tolimesniam egzistavimui bešeimininkio turto statuse. Atsiliepime nurodo, kad AB „ORLEN Lietuva“ (buvusi AB „Mažeikių nafta“), 1981-2004 metų laikotarpyje, buvo vienintelė teisėta ( - ) parko ir pastatų (nepriklausomai nuo jų teisinio įregistravimo) parke valdytoja, savininkė ir prižiūrėtoja. Valdymo teisės į ( - ) dvaro sodyba su visais statiniais, statinių liekanomis ir sodyboje esančiais visais priklausiniais buvo įgytos 1981 metais Lietuvos Ministrų tarybos nutarimu. Ministrų Tarybos nutarimu buvo apibrėžta sodybos valdymo ir panaudojimo paskirtis, būtent - dvaro sodybą naudoti AB „Mažeikių nafta“ reprezentaciniams poreikiams ir svečių apgyvendinimui. AB „Mažeikių nafta“, vykdydama Vyriausybės nutarimą dvaro sodybą perėmė į buhalterinį balansą ir pradėjo vykdyti faktinį turto valdymą bei priežiūrą. AB „Mažeikių nafta“ valdant ( - ) dvaro sodyba buvo vykdomi pagrindinių dvaro statinių restauravimo darbai ir naujų objektų statyba. Poilsiautojų apgyvendinimui buvo pastatytas profilaktoriumas, buvo sutvarkytos arba naujai įrengtos aikštelės transporto priemonių pastatymui ir įrengti sanitariniai mazgai žmonių higieniniams poreikiams tenkinti. Valdymo laikotarpiu visi ilgalaikiai statiniai buvo statomi pagal projektus, statyba buvo vykdoma tik pagal išduotus leidimus ir baigtos statybos objektai, įstatymais nustatyta tvarka, buvo įregistruoti atitinkamuose valstybės registruose. AB „Mažeikių nafta“ valdymo laikotarpiu dvaro sodyboje esantys nebereikalingi laikino pobūdžio statiniai buvo naikinami, o tie kurie dar buvo reikalingi tolimesniam laikinam naudojimui, kaip viešas tualetas, asfaltuota aikštelė ir prieplauka valčių laikymui buvo išsaugoti, prižiūrimi ir perduoti naujam ( - ) dvaro sodybos savininkui. Laikini statiniai, neturintys projektinių dokumentų, į perdavimo aktą prie pirkimo - pardavimo sutarties nebuvo surašyti, kadangi jie nebuvo apskaitomi AB „Mažeikių nafta“ balanse, kadangi jie pagal architektūrinius sprendimus nebuvo perspektyvūs ir bendrovės planuose jie nebuvo numatyti įregistruoti nuolatiniais statiniais.

14Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad statiniai ir inžinerinis įrenginys, kurių valdymo faktą prašoma nustatyti, yra valstybei priklausančiame žemės sklype. Pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisės į šiuos objektus, nes UAB „Šiaulių Baltija“ negalėjo pareiškėjui perduoti daugiau teisių, nei jis pats įgijo pagal 2004-06-22 pirkimo – pardavimo sutartį iš AB „Mažeikių nafta“. Minėti statiniai nebuvo apskaityti AB „Mažeikių nafta“ buhalterinėje apskaitoje. Todėl AB „Mažeikių nafta“ jų nevaldė ir neperdavė šių nekilnojamųjų daiktų UAB „Šiaulių Baltija“, o UAB „Šiaulių Baltija“ neperdavė šių nekilnojamųjų daiktų pareiškėjui UAB „Linos namai“ pagal 2005-04-12 priėmimo – perdavimo aktą Nr. ( - ). Be to, suinteresuoto asmens teigimu, byloje nepateikta įrodymų, kad statiniai – viešasis tualetas, automobilių stovėjimo aikštelė ir valčių nuomos punktas – yra pareiškėjui priklausančių statinių priklausiniai. Teismo išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo klausimą suinteresuotas asmuo prašo spręsti teismo nuožiūra.

15Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys Mažeikių rajono savivaldybė ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde, nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d.).

18Kolegija nustatė, kad pareiškėjas UAB „Linos namai“ kreipėsi į teismą, siekdamas įregistruoti valdymo faktą viešame registre bei prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis valdo šiuos statinius: nuomos punktą, viešąjį tualetą, sandėlio pamatus, malūno pamatus ir automobilių stovėjimo aikštelę ( - ). Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškimą patenkino iš dalies ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja UAB „Linos namai“ valdo malūno pamatus ir pastato (sandėlio) pamatus. Likusioje dalyje pareiškimo netenkino.

19Kolegija pripažįsta, kad apeliacinis skundas atmestinas, tuo pačiu panaikinant teismo sprendimą. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 str. 1 p., 444 str. 2 d. 5 p.). Dėl šios priežasties teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

20Pastato valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 str. 2 d. 5 p. gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, statybos būdu ar kt.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties (b.l. 48 – 52, t. 1), AB „Mažeikių nafta“ pardavė UAB „Šiaulių Baltija“ konkrečius pastatus. Pirkimas-pardavimas nustatyta tvarka buvo baigtas, pasirašant tarp šių sandorio šalių Turto perdavimo-priėmimo aktą (CK 6.398 str.). Šio dokumento kopija pateikta teismui (b.l. 54 – 55, t. 1). Nuo šio momento UAB „Šiaulių Baltija“ įgijo teisę šiuo turtu disponuoti, ką patvirtina Ilgalaikio nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo nuosavybėn aktas Nr. ( - ) (b.l. 34, t. 1). Šiuo atveju turtas buvo perduotas pareiškėjui UAB „Linos namai“. Nekilnojamojo turto registre pareiškėjas nuosavybės teise įregistravo 9 statinius, kuriuos įsigijo iš UAB „Šiaulių Baltija“ (b.l. 18 – 26, t. 1). Nė vienu šiuo dokumentu pareiškėjas neįgijo teisės įregistruoti valdymo fakto kitiems statiniams, esantiems ( - ) dvaro teritorijoje. UAB „Šiaulių Baltija“ negalėjo gauti daugiau turto, nei pirkimo-pardavimo sandoriu įsigijo iš AB „Mažeikių nafta“. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors kitu CK 1.136 str. numatytu būdu galėjo įsigyti ginčijamą turtą, tačiau tai patvirtinantys dokumentai neišliko. Pardavėjui ir pirkėjui nuosavybės teisių niekada neturėjus, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad tam tikras turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise. Taip pat CPK nereglamentuoja nustatymo tokių juridinių faktų, kurie keičia sutartyje aiškiai aprašytą sutarties dalyką, nes tai iš esmės yra sutarties sąlygų keitimas, nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka. Tokių faktų nustatymas yra neleistinas ir negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių.

21Ypatingąja teisena nagrinėjant bylą, pastato valdymo nuosavybės teise faktas iš viso gali būti nustatytas tik išlikus turtui. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja UAB „Linos namai“ valdo malūno pamatus ir pastato (sandėlio) pamatus, esančius ( - ).

22Kolegijai pripažinus, kad pareiškimas ypatingosios teisenos tvarka iš viso negali būti nagrinėjamas, nėra pagrindo analizuoti kitus apeliacinio skundo motyvus.

23Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Jos sudaro 49,11 Lt (b.l. 64, t. 6).

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies antru punktu,

Nutarė

25Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą ir pareiškėjo UAB „Linos namai“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

26Priteisti iš pareiškėjo UAB „Linos namai“ 49,11 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Pareiškėjas UAB „Linos namai“ pareiškimu ir patikslintu pareiškimu... 3. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu... 4. Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Linos namai“ prašo panaikinti... 5. 1. AB „Mažeikių nafta“ atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad po... 6. 2. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Mažeikių rajono... 7. 3. Teismas, sprendime remdamasis 1999-06-25 sveikatos apsaugos ministro... 8. 4. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog neva automobilių stovėjimo... 9. 5. Teismas nustatė, kad valčių nuomos punktas buvo pastatytas 1988 m.,... 10. 6. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad neva aplinkybę, jog... 11. 7. Visi suinteresuotieji asmenys, išskyrus AB „ORLEN Lietuva“, UAB... 12. Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą... 13. Atsiliepime į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą... 14. Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą... 15. Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Linos namai“ apeliacinį skundą... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Kolegija pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio... 18. Kolegija nustatė, kad pareiškėjas UAB „Linos namai“ kreipėsi į... 19. Kolegija pripažįsta, kad apeliacinis skundas atmestinas, tuo pačiu... 20. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas pagal CPK 444 str. 2 d. 5 p. gali... 21. Ypatingąja teisena nagrinėjant bylą, pastato valdymo nuosavybės teise... 22. Kolegijai pripažinus, kad pareiškimas ypatingosios teisenos tvarka iš viso... 23. Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto priteisiamos bylinėjimosi... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 25. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimą... 26. Priteisti iš pareiškėjo UAB „Linos namai“ 49,11 Lt bylinėjimosi...