Byla Ik-1259-624/2010

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo UAB ,,Elektromarktas“ atstovui D. B., pareiškėjo UAB ,,Interatlas“ atstovui R. R.ir advokatui Daiviui Švirinui, atstovaujančiam ir UAB ,,Palink“, pareiškėjo UAB ,,GPP“ atstovui advokatui Daliui Vaitekūnui, pareiškėjo UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovui advokatui Laurui Butkevičiui, atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos atstovei Justinai Paulauskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB ,,Elektromarktas“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Elektromarktas“ ir BĮ UAB ,,Interatlas“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, pareiškėjo UAB ,,Media Incognito“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Media Incognito“ ir UAB ,,Bomba“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, pareiškėjo UAB ,,Palink“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Palink“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, pareiškėjo UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Palink“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, pareiškėjo UAB ,,GPP“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „GPP“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 36 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu, priėmė 2010 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 2S-2 ,,Dėl bendrovių, užsiimančių audiovizualinių kūrinių leidyba ir prekyba, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, I t., b. l. 115-158), kuriuo Nutarė

51. Pripažinti, kad UAB „Bomba“, UAB „Computer data international“, UAB „Elektromarktas“, UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB „GPP“, BĮ UAB „Interatlas“, UAB „Media Incognito“, UAB „Palink“, UAB „Pigu“, UAB „Play prekyba“ ir UAB „Ronus“, sudariusios draudžiamą susitarimą nustatyti (fiksuoti) filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, perpardavimo kainas, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

62. Įpareigoti UAB „Bomba“, UAB „Computer data international“, UAB „Elektromarktas“, UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB „GPP“, BĮ UAB „Interatlas“, UAB „Media Incognito“, UAB „Palink“, UAB „Pigu“, UAB „Play prekyba“ nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, jei jis vis dar yra tęsiamas.

73. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti tokias baudas:

83.1. UAB „Bomba“ – 18 300 (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus) litų;

93.2. UAB „Computer data international“ – 21 600 (dvidešimt vieną tūkstantį šešis šimtus) litų;

103.3. UAB „Elektromarktas“ – 30 500 (trisdešimt tūkstančių penkis šimtus) litų;

113.4. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ – 385 400 (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis tūkstančius keturis šimtus) litų;

123.5. UAB „GPP“ – 104 200 (vieną šimtą keturis tūkstančius du šimtus) litų;

133.6. BĮ UAB „Interatlas“ – 107 000 (vieną šimtą septynis tūkstančius) litų;

143.7. UAB „Media Incognito“ – 21 200 (dvidešimt vieną tūkstantį du šimtus) litų;

153.8. UAB „Palink“ – 312 400 (tris šimtus dvylika tūkstančių keturis šimtus) litų;

163.9. UAB „Pigu“ – 1 200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų;

173.10. UAB „Play prekyba“ – 20 700 (dvidešimt tūkstančių septynis šimtus) litų.

184. Įpareigoti UAB „Bomba“, UAB „Computer data international“, UAB „Elektromarktas“, UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB „GPP“, BĮ UAB „Interatlas“, UAB „Media Incognito“, UAB „Palink“, UAB „Pigu“, UAB „Play prekyba“ per 5 dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatyto įpareigojimo įvykdymo ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

195. Nesant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo sudėties, bylą dalyje dėl UAB „ACME“, UAB „ACTUAL CITY MEDIA“, UAB „Anvol“, UAB „AUDIS, Eimučio Kuzmicko personalios įmonės „ELIKSYRAS“, UAB „LIETUVA STATOIL“, UAB „LUKOIL BALTIJA“, Maxima LT, UAB, A. Ž. firmos „MELOFANAS“, UAB „NORFOS MAŽMENA“, UAB „PATOGU PIRKTI“, UAB „RIMI LIETUVA“, UAB „Senukai“, UAB „TD Baltic“, UAB ,,TOPO CENTRAS“, UAB „Vaizdų pasaulis“, UAB „Videofrontas“, UAB „Videolyderis“ dalyvavimo draudžiamuose susitarimuose nutraukti.

20II.

21Pareiškėjas UAB „Elektromarktas“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, I t., b. l. 1-13) ir patikslintu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 57-59) kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Nutarimo dalį, susijusią su UAB „Elektromarktas“; nepanaikinus Nutarimo, sumažinti juo paskirtą baudą iki 24 725,90 Lt; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos (toliau – ir Reikalavimai ir sąlygos susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos) 8.1 papunktis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatoms dėl galimybės netaikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų susitarimams, turintiems mažareikšmį poveikį. Pareiškėjas UAB ,,Elektromarktas“ skunde nurodė, kad nesutinka su Nutarimo dalimi dėl pareiškėjo veiksmų vertinimo ir baudos skyrimo. Jo nuomone, tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas neišsamiai, neįvertintos visos tinkamam bendrovės veiksmų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Tiekėjo UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ (toliau – ir Tiekėjas) ir UAB „Elektromarktas“ sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įtvirtintas susitarimas nebuvo susitarimas dėl perpardavimo kainų, nebuvo susitarimas dėl minimalios kainos nustatymo, kainų lygio palaikymo. Atsakovas, spręsdamas dėl susitarimo tarp pareiškėjo ir tiekėjo pobūdžio, suabsoliutina prekių nuosavybės teisės perėjimo bendrovei faktą, taip pat bendrovės rizikos, kylančios iš juridinio Sutarties vertinimo, įtaką ir vadinamųjų investicijų reikšmę, kadangi vertinimas atliktas remiantis susitarimo teisine forma, nors Komisijos pranešimas „Vertikaliųjų apribojimų gairės“ (toliau – ir Vertikaliųjų apribojimų gairės) nurodo labiau atsižvelgti į tikrąją ekonominę padėtį, nei į juridinę formą. Atsakovas neatsižvelgė ir į įmonės veiklos specifiką, apimtis ir turimus išteklius pagrindinei veiklai, kurie naudojami ir suteikiami naudotis veikiant pagal sutarties nuostatas. Pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti atliktas rizikų buvimo ar nebuvimo nustatymas ir vertinimas pagal tam tikrus kriterijus, numatytus Vertikaliųjų apribojimų gairių 14-16 punktuose. Atsakovas, tirdamas faktines aplinkybes, jas vertindamas, šio reikalavimo tinkamai nesilaikė. Sutarties nuostatos (4.1., 5.1., 5.2., 6.1., 6.4., 6.5., 10.1.) ir jų vykdymas rodo faktinių komiso santykių buvimą. Kadangi bendrovėje netaikoma lentynų, stendų nuomos praktika, taip pat paprastumo tikslu nenaudojama komiso sistema, todėl toks prekių platinimas, kai prekės UAB „Elektromarktas“ vardu, bet iš esmės Tiekėjo sąskaita ir rizika parduodamos pareiškėjo parduotuvėse ir tai įforminama prekių pirkimo-pardavimo dokumentais, užtikrina prekės pardavimo bei UAB „Elektromarktas“ komisinio atlyginimo apskaitą bei kontrolę. Bendrovė už Tiekėjo prekių pardavimą gaudavo atlyginimą, kuris bendrovės pageidavimu turėjo sudaryti 20-30 proc. prekės, kuri į UAB „Elektromarktas“ parduotuves patenka kaip nupirkta prekė, kainos, toks atlyginimas atitiko komisinio atlyginimo esmę. Tokiu tikslu buvo surašyta sutarties 3.4 p. esanti nuostata dėl Tiekėjo tiekiamos prekės bei galutinės prekės kainos. Prekės kainą, nuo kurios skaičiuojamas komisinis atlyginimas, apskaičiuodavo tikrasis prekių pardavėjas – UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, o pareiškėjas pagal jas pritaikydavo sutartyje nustatytą atlyginimo procentą. Kadangi prekės kainoje bendrovės-mažmeninio pirkėjo lygmenyje yra dviejų ūkio subjektų gaunamo atlygio dalis, tai šia prasme galutinė kaina yra reikšminga dėl komisinio atlyginimo, t. y. nustatant, koks bus komisinio atlygio dydis. Todėl galutinės kainos nustatymas nebuvo patikėtas išimtinai vienai kuriai nors šaliai. Susitarimas tarp pareiškėjo ir Tiekėjo vertintinas kaip tikrojo atstovavimo susitarimas. Prekių nuosavybės teisės perėjimas taikytas tik dėl teisiškai patogesnio buhalterinių dokumentų ir apskaitos tvarkymo. Kadangi Tiekėjas prekes pristato iki pareiškėjo sandėlio, o neparduotas prekes atsiima, bendrovė, atsižvelgiant į jos prekybos (prekyba elektronikos prekėmis, buitine technika) ir sandėlių pobūdį, ekonomine prasme nepatiria nei rizikos dėl prekių įsigijimo, nei papildomų investicijų prekių saugojimui ir sandėliavimui; investicijos prekybos vietai taip pat yra minimalios, stendai, net ir nutraukus sutartį su Tiekėju, toliau būtų naudojami kitoje bendrovės veikloje, todėl tiek pati infrastruktūra, tiek išlaidos jai įsigyti nebūtų prarastos. Bendrovė nesiekė būti nepriklausomu prekeiviu audiovizualinių gaminių rinkoje, tam tikslui nedarė investicijų, netyrė rinkos, nepriiminėjo rinkodaros ir verslo sprendimų šioje srityje. Atsakovas neobjektyviai sprendžia dėl susitarimo pobūdžio ir pagal ETT generalinės advokatės J. K. išvadoje CEPSA byloje pateiktus sutarties vertinimo kriterijus. Šioje išvadoje nurodoma, kad komercinė rizika, susijusi su prekėmis, apima transporto ir sandėliavimo išlaidų prisiėmimą, atsakomybės už prekės sukeltą žalą tretiesiems asmenims prisiėmimą ir rizikos nerasti pirkėjų prisiėmimą. Sutarties 4.2. ir 6.6. punktai aiškiai nurodo, kad prekių transportavimo išlaidos tenka Tiekėjui. Prekių sukeltas žalos kaštų pasidalinimas nėra aiškiai įvardintas sutartyje, tačiau pats klausimas sutartimi yra išspręstas – Tiekėjas suteikia visas garantijas dėl prekių tinkamumo, jeigu prekių tinkamumo garantija yra pažeidžiama, prekyba sustabdoma ir prekių išėmimas iš rinkos vykdomas Tiekėjo sąskaita (8.3. punktas), šalis nėra atsakinga už įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą tik esant nenugalimos jėgos aplinkybėms (9.1. punktas). Bendrovė visiškai nerizikuoja, jeigu Tiekėjo prekės nebus nupirktos. Apmokėjimas už prekes vykdomas tik tuo atveju, jeigu prekė parduodama (5.2. punktas), taip pat sutartyje yra aiškus Tiekėjo įsipareigojimas prekes priimti atgal (6.1. punktas), sprendimą dėl prekių grąžinimo vienašališkai priima pareiškėjas savo nuožiūra (6.5. punktas). Pagal nurodytus kriterijus pareiškėjas komercinės rizikos nebuvo prisiėmęs. Pareiškėjas, argumentuodamas, kodėl susitarimas neturėjo tikslo riboti konkurenciją, nurodė, kad nei sutarties 3.4. ir 8.3. punktų nuostatos, nei jų vykdymas nepatvirtina susitarimo nustatyti minimalias perpardavimo kainas. Šie sutarties punktai nustatė komisinio atlygio dydį ir skaičiavimo tvarką, todėl atsakovo teiginys, kad sutartyje įtvirtintas draudimas pasidalinti komisiniais su galutiniu vartotoju, nėra teisingas ir pateiktas visai neįvertinus pateiktų dokumentų. Bendrovės atžvilgiu kaina bendrovės parduotuvėse analizuotina kaip Tiekėjo kaina ir komisinis atlyginimas nuo 20 iki 30 proc., o ne kaip tiekimo (pirkimo) kaina ir perpardavimo kaina (pirkimo (prekės) antkainis. Priedas Nr. 5 „UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ apmokėjimai“ patvirtina, kad pirmasis apmokėjimas buvo padarytas praėjus mėnesiui nuo prekių platinimo pradžios – apmokėta už tas prekes, kurios per ataskaitinį laikotarpį buvo parduotos. Vėlesni apmokėjimai taip pat buvo atlikti laikantis nustatytos tvarkos, t. y. apmokama už tas prekes, kurios per ataskaitinį mėnesį buvo parduotos. Priede Nr. 6 „Grąžinimai“ yra susisteminti duomenys apie neparduotų prekių grąžinimą Tiekėjui. Grąžinimas buvo pradėtas po metų po sutarties sudarymo. Tiekėjas metus laiko stebėjo situaciją, o pareiškėjas dėl neparduotų prekių nepatyrė nuostolių, nes už jas nebuvo apmokėjusi. Konkurencijos tarybos teiginys, jog tikėtina, kad kainos, kurias galėtų taikyti kiti platintojai, kitu atveju būtų kitokios, yra nepagrįstas jokia faktine medžiaga. Tyrimo metu nebuvo atliekama detali atitinkamų prekių rinkos analizė Lietuvos mastu. Tyrimas turėjo būti atliekamas ne dėl rinkos dalies nustatymo procentui apskaičiuoti, bet dėl to, ar galima daryti išvadą, jog toks susitarimas, koks buvo tarp bendrovės ir Tiekėjo, pažeidžia vartotojų teises, lyginant su tomis teisėmis, kurios yra „konkurencingoje“ rinkoje. Tyrimas suteiktų galimybę išsiaiškinti rinkos kainas, kas galėjo lemti kitas išvadas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo teiginys ir išvada dėl susitarimo tikslų buvimo yra prieštaringi. Konkurencijos tarybos teiginys, kad jei susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina bei nepaneigia ir susitarimo tikslo riboti konkurenciją, yra logiškai nesuprantamas. Šalių susitarimas kaip valios išraiška yra neatsiejamas nuo šalių ar vienos iš šalių tikslo. Net Konkurencijos tarybai pripažinus, kad Tiekėjo veikloje būta tikslo nustatyti minimalias perpardavimo kainas, tai bendrovei toks tikslas nebuvo žinomas. Iš sutarties turinio, kaip jį suprato bendrovė, bei iš sutarties įgyvendinimo pareiškėjas taip pat negalėjo to nustatyti. Toks Tiekėjo elgesys, jeigu jis būtų pripažintas antikonkurenciniu, laikytinas vienašališku elgesiu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) byloje Nr. T-41/96 (Bayer) konstatavo, jog susitarimui konstatuoti būtina abiejų (mažiausiai dviejų šalių) suderinta valia, ir jeigu elgesys yra vienašalis, jis nepakliūna į EB Sutarties 85 straipsnio (tapusio 81 str.) 1 dalies reguliavimo sritį. Be to, ESTT pasisakė, jog EB Sutarties 85 straipsnio 1 dalies (vėliau tapusios 81 str. 1 d.) taikymas turi būti paremtas ne tik įrodymu, jog buvo dviejų šalių susitarimas (valios suderinimas), bet ir įrodymu, jog yra kitos sąlygos – susitarimas turi galimybę paveikti rinką ir tokio susitarimo tikslas ar poveikis yra žymus konkurencijos apribojimas. ESTT byloje Nr. C-74/04 P konstatavo, kad susitarimo EB Sutarties 81 straipsnio 1 dalies prasme egzistavimui pripažinti reikalaujama pateikti valių sutapimo įrodymą, be to, šis valių sutapimas turi būti susijęs su apibrėžtu elgesiu, kuris dėl šios priežasties turi būti žinomas jam pritariančioms sutarties šalims. Šiuo atveju dėl mažiausios ar fiksuotos kainos nebuvo tartasi, nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių bendrovei galėtų kilti tokių įtarimų, sutartyje nebuvo nustatyta jokių sankcijų dėl nuostatų apie komisinio atlyginimo dydžio nesilaikymo, Tiekėjas netaikė nepalankesnių sąlygų bendrovei nesilaikant nustatyto komisinio atlyginimo procento, Tiekėjas nekontroliavo bendrovės dėl Tiekėjo kainų politikos įgyvendinimo. Be to, sprendžiant dėl horizontalaus antikonkurencinio susitarimo, pirmiausiai aktualus yra klausimas dėl to, ar susitarimo šalys yra konkurentai. Komisijos pranešimo „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo Susitarimams“ (2001/C 3/02) (toliau – ir Horizontalaus bendradarbiavimo gairės) 143 d. nurodyta, kad prekiavimo susitarimams konkurencijos taisyklės taikomos tik tuomet, jeigu susitarimo šalys yra konkurentai. Todėl net jeigu pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas būtų laikomas prekiavimo susitarimu, šalims nesant konkurentėmis atitinkamoje rinkoje, susitarimas nesukelia horizontalaus pobūdžio antikonkurencinių pasekmių. Horizontalaus susitarimo sąvoka konkurencijos teisės prasme turėtų būti atskleidžiama remiantis vieningais Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintais kriterijais. Atsakovo naudojamas horizontalaus susitarimo sąvokos apibrėžimas neatskleidžia neteisėto horizontalaus susitarimo kaip konkurencijos teisės pažeidimo, vertinant Europos Sąjungos teisės aktų prasme, esmės ir prasmės. Dėl šios priežasties atsakovo išvados, paremtos netiksliu apibrėžimu, negali atitikti konkurencijos teisės paskirties. Atsakovas nemotyvavo, kodėl bendrovė laikytina tikruoju arba potencialiu Tiekėjo konkurentu. Vien tas faktas, kad bendrovės parduotuvėse platinamos Tiekėjo prekės, o Tiekėjas turi savo parduotuvę, nėra pakankamas pagrindas Tiekėją ir bendrovę laikyti konkurentais. Pareiškėjas neveikia toje pačioje rinkoje, kurioje veikia Tiekėjas (nepriima savarankiškų sprendimų dėl verslo strategijos, nedaro investicijų, nepatiria rizikų, netiria rinkos), t. y. neveikia kaip savarankiškas audiovizualinių gaminių platintojas, pajamos iš susijusios veiklos (komisinio atlygio dydis) yra nereikšmingos visų pajamų atžvilgiu. Net jeigu sutartis ir pakliūtų į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų pažeidimų sąrašą, sutartis atitinka mažareikšmio susitarimo sampratą pagal Europos Sąjungos teisės aktų, ESTT praktikos bei Konkurencijos įstatymo nuostatas. Konkurencijos taryba nesivadovavo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatų prasme, kuri turėtų būti atskleidžiama šias nuostatas aiškinant sistemiškai kartu su kitomis 5 straipsnio nuostatomis. Bendra taisyklė pagal šias nuostatas yra tokia, kad apibrėžto pobūdžio ir rūšies susitarimai yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento; įstatymų leidėjas taip pat nustato prezumpciją, pagal kurią visais atvejais susitarimai laikomi ribojančiais konkurenciją, esant 2 sąlygoms: (a) sudaryti konkurentų; (b) yra tos rūšies, kaip nurodyta 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktuose; bet kuriuo atveju tai netaikoma tiems susitarimas, kurie dėl mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Mažareikšmis poveikis pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatas reiškia, kad susitarimo poveikis yra toks mažas, kad jo reikšmės menkumas negali itin riboti konkurencijos. Todėl Konkurencijos tarybos nutarime Dėl reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, nustatyti reikalavimai ir sąlygos neatitinka mažareikšmio poveikio kategorijos prasmės ir ESTT išaiškinimų, kad EB Sutarties 81 straipsnis taikomas tik tiems susitarimams, kurie daro reikšmingą įtaką ir reikšmingai riboja konkurenciją (byla Nr.5/69 Volk prieš Vervaeke). Todėl šio nutarimo 8.1 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Vien tik iš UAB Tiekėjo 2008 m. bendrųjų pajamų ir UAB „Elektromarktas“ pajamų 2008 m. matyti, kad susitarimas tikrai neturėjo itin ribojančio konkurenciją poveikio. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo apskaičiuoti 24 726 Lt baudą. Kadangi pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, skiriama iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, tai logiškai seka, kad baudos apskaičiavimo pagrindas turi būti pajamos, gautos praėjusias metais vertinant pagal baudos skyrimo (Nutarimo priėmimo) metus, t. y. 2009 m. Bendrovė 2009 m. iš Tiekėjo DVD diskų pardavimo gavo 82 419,68 Lt (be PVM). Baudos dydis dėl pažeidimo pavojingumo sudaro 30 proc. (nuo 82 419,68 Lt), t. y. 24 725,90 Lt; dėl pažeidimo trukmės bauda didinama 10 proc. už kiekvienus pažeidimo metus. Nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. birželio mėn. (2009-06-04 tarp šalių buvo sudaryta nauja sutartis) susidaro 2,5 m. Taigi bauda didinama 6 181,48 Lt (24 725,90 x 2,5 x 0,1); bazinė 30 907,38 Lt bauda (24 725,90 Lt + 6 181,48 Lt) mažinama 10 proc. dėl lengvinančių aplinkybių (mažinama 3 090,74 Lt (iki 27 816,64 Lt); taikant teisingumo ir proporcingumo principus, bauda mažinama 10 proc. nuo bazinės 30 907,38 Lt baudos, t. y. dar 3 090,74 Lt (iki 24 725,90 Lt (27 816,64 Lt – 3 090,74 Lt)).

22Pareiškėjas BĮ UAB ,,Interatlas“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, II t., b. l. 4-23) ir patikslintu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 26-29) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Nutarimo dalį, susijusią su BĮ UAB „Interatlas“; nepanaikinus Nutarimo, sumažinti juo paskirtą baudą iki 1 080 Lt; priteisti BĮ UAB „Interatlas“ turėtas visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad tyrimo metu Konkurencijos taryba nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių tą faktą, kad pareiškėjas ir Tiekėjas buvo sudarę draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų fiksavimo. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalys neketino fiksuoti kainų, jų nefiksavo ir nesilaikė. Sutartyje nebuvo ir nėra kalbama apie fiksuotas kainas, o tik nurodomos Tiekėjo didmeninės kainos, kurias jis taiko savo (potencialiems) pirkėjams, kad bendrovė galėtų matyti, nuo kokios didmeninės kainos gauna nuolaidas. Tiek pagrindinį sutarties tekstą, tiek jos priedų tekstus parengė Tiekėjas, todėl informacijos pateikimo būdas ir turinys buvo iš esmės nustatytas Tiekėjo nuožiūra, o pareiškėjas, radęs jam reikalingą informaciją sutarties priede Nr. 1, jį pasirašė. Konkurencijos tarybos teiginys, kad priedo Nr. 1 „didmeninė kaina“ yra kaina, kuria pareiškėjas perleidžia prekes pardavėjams veikdama didmeniniame lygmenyje, yra neteisingas. Iš surinktos medžiagos ir Nutarime išdėstytų faktų matyti, kad priede Nr. 1 nurodyta „didmeninė kaina“ yra standartinė Tiekėjo kaina be PVM, kurią jis taikė visiems savo pirkėjams. Tokia pat didmeninė kaina buvo nustatyta ir sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašytos tarp Tiekėjo ir UAB „Media Inkognito“, priede Nr. 1, todėl tyrimo metu nustatyti faktai tik patvirtina pareiškėjo teiginį, kad sutarties priede Nr. 1 nurodyta „didmeninė kaina“ reiškia būtent bazinę, standartinę Tiekėjo pardavimo platintojams kainą, o ne kainą, kuria kiti platintojai turėtų prekiauti, parduodami iš Tiekėjo įsigytus DVD diskus. Jokio įpareigojimo laikytis priede Nr. 1 nurodytų kainų pareiškėjas nei sutartyje, nei jos priede Nr. 1 nebuvo prisiėmęs, tai buvo informacinio pobūdžio priedas, kuriame privaloma buvo tik viena – BĮ UAB „Interatlas“ kaina, nes tai buvo kaina, kuria Tiekėjas privalėjo tiekti DVD diskus pareiškėjui pagal sutartį. Sutartyje taip pat nebuvo nė vienos nuostatos, nurodančios, kad bendrovė turi sumokėti baudą ar jai taikoma kitokia sankcija, jei ji nesilaiko priede Nr. 1 nurodytų kainų, sutartyje taip pat nėra nuostatų, numatančių kokių nors paskatinimų, kuriuos Tiekėjas taiko pareiškėjui už tai, kad jis laikytųsi priede Nr. 1 nurodytų kainų. Pareiškėjas šių kainų ir nesilaikydavo. Protokolas yra UAB ,,Interatlas“ ir Tiekėjo atskiras susitarimas dėl sutarties ir jos priedų sąlygų pakeitimo ir jos pratęsimo iki 2009-06-30 (tuo pačiu ir sutarties nutraukimo nuo 2009-07-01), kuriuo šalys sutarė, jog Tiekėjas iki pat 2009-06-30 taikys bendrovei tas pačias kainas su nuolaidomis, kurios buvo nustatytos ir sutarties priede Nr. 1 tam, kad jis šias prekes, nekeisdamas tiekimo sutarties su ,,Topo centru“ sąlygų, galėtų jas tiekti ,,Topo centrui“ iki sutartinių santykių su juo nutraukimo dienos, t. y. 2007-07-01. Pareiškėjas niekada neveikė mažmeniniame prekybos lygmenyje ir niekada nepardavinėjo Tiekėjo DVD diskų galutiniams vartotojams, o tai turi esminę reikšmę sprendžiant, ar tarp Tiekėjo ir bendrovės galėjo būti sudarytas susitarimas dėl mažmeninių kainų fiksavimo. Sutarties priedas Nr. 1 buvo parengtas Tiekėjo iniciatyva ir nuožiūra, todėl ir mažmeninės prekių kainos buvo nurodytos jo iniciatyva, matyt, per klaidą, kopijuojant standartines priedo sąlygas į priedą, skirtą pasirašymui su pareiškėju. Taigi atsakovas neįrodė, kad pareiškėjas ir Tiekėjas sudarė susitarimą dėl perpardavimo kainų nustatymo. Anot pareiškėjo, siekiant konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, pagal Europos Sąjungos teismų suformuotą praktiką, būtina ne tik nustatyti susitarimą ir jo antikonkurencinį tikslą ar poveikį, bet ir nustatyti, jog konkurencija buvo paveikta ar galėjo būti paveikta reikšmingai. Europos Komisijos pranešime ,,Dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 str. 1 d.“ (toliau – ir Europos Komisijos pranešimas dėl mažareikšmių susitarimų) negatyvus reikšmingumo apibrėžimas nereiškia, kad ūkio subjektų susitarimai, viršijantys šiame pranešime nustatytas ribas, reikšmingai riboja konkurenciją. Tokie susitarimai gali taip pat daryti nereikšmingą įtaką konkurencijai ir todėl gali būti nedraudžiami pagal EB Sutarties 81 straipsnio 1 dalį. Net nustačius, kad susitarimo šalių rinkos dalys viršija leistinas rinkos dalių ribas arba susitarimo pobūdis yra toks, kad neleidžia susitarimo pripažinti mažareikšmiu, yra būtina atlikti analizę, ar jau nustatyta įtaka konkurencijai yra reikšminga. Neatlikęs tokios analizės, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo fakto. Pareiškėjo nuomone, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) 2790/1999 dėl Sutarties 81 (dabar 101) straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (toliau – ir Bendrosios išimties reglamentas) galėtų būti taikomas tariamam susitarimui tarp bendrovės ir Tiekėjo, kadangi Tiekėjo atitinkamos rinkos dalis neviršija 30 proc.; pareiškėjas ir Tiekėjas nebuvo sudarę susitarimo dėl didmeninės ar mažmeninės perpardavimo kainos fiksavimo. Bendrovės įsitikinimu, jai paskirta 107 000 Lt bauda turėtų būti žymiai sumažinta. Bazinį baudos dydį atsakovas turėjo skaičiuoti nuo su pažeidimu susijusių pajamų, t. y. gautų tik iš Tiekėjo DVD diskų pardavimų, ne už 2008 m., o už 2009 m. Konkurencijos taryba privalėjo skaičiuoti baudos dydį nuo Pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, t. y. prieš skundžiamo Nutarimo priėmimą buvusiais 2009 m., nes būtent tokia baudų skaičiavimo taisyklė yra nustatyta ES teismų praktikoje. Faktas, kad pareiškėjas savo iniciatyva nepateikė duomenų apie Tiekėjo (ar apskritai visų) DVD pardavimus 2009 m. ir dėl to Konkurencijos taryba galimai neturėjo aktualių duomenų, neturi teisinės reikšmės, nes Nutarime atsakovas nurodė, kad galimas ūkio subjekto pajamas jis skaičiavo atsižvelgęs į maržą, dėl kurios Tiekėjas tarėsi su kitais ūkio subjektais, t. y. skaičiavo baudą remdamasis ne ūkio subjektų pateiktais duomenimis apie pajamas iš DVD, inter alia, Tiekėjo DVD diskų, o savo paties skaičiavimais, atsižvelgdamas į šalių sutartas maržas. Konkurencijos taryba turėjo visus duomenis tokiems skaičiavimams ir už 2009 m, tačiau atitinkamų skaičiavimų neatliko. Atsakovas neprašė iš pareiškėjo ir nereikalavo pateikti duomenis apie bendrąsias jo pajamas iš DVD diskų ar Tiekėjo DVD diskų pardavimo 2009 m., nors tai privalėjo padaryti. Pareiškėjas turėjo galimybę šiuos duomenis pateikti prieš Nutarimo priėmimą, tačiau manė, kad atsakovas turi atitinkamus duomenis, todėl savo iniciatyva jų neteikė. Nurodė, kad jeigu bus pripažinta, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, skirtina bauda neturėjo būti didesnė kaip 1 080 Lt.

23Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, I t., b. l. 103-114) su UAB ,,Elektromarktas“ skundu nesutiko, prašė atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog Konkurencijos taryba neatsižvelgė į aplinkybių, nustatytų byloje, visumos bendrą įvertinimą ir neteisingai nusprendė dėl susitarimo pobūdžio, nėra pagrįsti. Susitarimo tarp pareiškėjo ir Tiekėjo vertinimas sietinas su Komisijos pranešime ,,Vertikaliųjų apribojimų gairės“ 12-20 punktuose pateikiamais atstovavimo sutarčių vertinimo paaiškinimais bei Generalinės advokatės J. K. išvadoje, pateiktoje CEPSA byloje, komentarais. Lemiamas veiksnys įvertinant, ar atstovavimo sutarčiai taikytina Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, yra atstovo (šiuo atveju – UAB „Elektromarktas“) prisiimta finansinė ar prekybinė rizika, susijusi su veikla, kuriai jį atstovu paskyrė atstovaujamasis (Tiekėjas). Svarbūs du esminiai rizikos tipai: prekių rizika ir investicijų rizika. Vertinant su prekėmis susijusią riziką, svarbiausias kriterijus yra tai, kam nuosavybės teise priklauso prekės, nesutinka, kad Nutarime prekės nuosavybės kriterijus buvo suabsoliutintas. Buvo vertinta ir su prekių atsargomis susijusi rizika, tam tikru aspektu ir investicijų rizika. Konkurencijos taryba atsižvelgė ne tik į susitarimo teisinę formą, tačiau vertino ir pareiškėjo tiek tyrimo metu, tiek bylų nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, taip pat ir kitus Konkurencijos tarybos tyrimo byloje esančius dokumentus. Vien dėl to, kad pareiškėjui „buhalteriškai“ buvo patogiau taikyti prekės nuosavybės perėjimą, nepatvirtina, kad susitarimas tarp šalių labiau atitiko komiso santykius. Tai, kad pareiškėjas pirko iš Tiekėjo atitinkamas prekes tam, kad vėliau perparduotų klientams, patvirtina ne tik prekių pirkimo-pardavimo, kurioje nurodoma apie prekių nuosavybės perėjimą, bet ir tyrimo metu gautos sąskaitos faktūros, kuriose aiškiai nurodoma mokėtina suma ir iki kada ją reikia pareiškėjui sumokėti. Pirkimą patvirtino ir pareiškėjo atstovai bylų nagrinėjimo metu. Tiekėjas šiuo atveju neišsaugo nuosavybės teisių iki kol ji yra parduodama tretiesiems asmenims (prekių nuosavybės teisės pereina pareiškėjui jas iškrovus pareiškėjo sandėlyje), o tai savo ruožtu suponuoja, kad Tiekėjas šiuo aspektu neprisiima prekių rizikos. Be to, prekių nuosavybės teisės perėjimas jas iškrovus pareiškėjo sandėlyje sąlygoja kitas su prekėmis susijusias rizikas, t. y. prekių sandėliavimo (atsargų) riziką. Pagal Apribojimų gairių 16 p., jei atstovas savo rizika ar sąskaita nelaiko sutarties prekių atsargų, paprastai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalis (analogiškai ir Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d.) neturėtų būti taikoma. Jei atstovas laiko sutarties prekių atsargas savo rizika ar sąskaita, paprastai susitarimai tarp atstovo ir atstovaujamojo turėtų patekti į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio apimtį. Iš Konkurencijos tarybos tyrimo bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas visada turi vienokias ar kitokias nuosavybės teise pareiškėjui priklausančias prekių atsargas. Todėl ekonomine prasme pareiškėją pagrįstai galima lyginti su kitais Tiekėjo parduodamų prekių savarankiškais platintojais. Nepagrįsta ir tai, kad tikrojo atstovavimo susitarimo egzistavimą patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas nesiekė būti nepriklausomu prekeiviu audiovizualinių gaminių rinkoje, tam tikslui nedarė investicijų, netyrė rinkos, nepriiminėjo rinkodaros ir verslo sprendimų šioje srityje, o ir gaunamas iš sutarties vykdymo atlygis bendrame bendrovės pelne sudarė labai nedidelę dalį. Atsakovo nuomone, tai neturi jokios reikšmės vertinant pareiškėjo sudarytą sutartį su Tiekėju. Pareiškėjas ne kartą tyrimo metu Konkurencijos tarybai teigė, jog būtent ji, atsižvelgusi į rinkos analizę ir kainų konkurencingumą, informuodavo Tiekėją apie tai, kokios turi būti mažmeninės prekių kainos. Apribojimų gairių 17 punkte nurodoma, kad kai atstovas patiria vieną ar daugiau išlaidų ar riziką, tuomet Sutarties 101 straipsnio 1 dalis (atitinkamai ir Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d.) gali būti taikoma taip, kaip bet kokiam vertikaliajam susitarimui. Todėl nebūtina patirti didžiąją dalį rizikų (išlaidų), kad būtų galima pripažinti, jog atstovas ir komitentas nesudaro ekonominio vieneto, ir atstovo statusas tampa panašus į savarankiško platintojo statusą. Nesutinka, kad sutartimi nebuvo nustatytas minimalus perpardavimo kainų lygis. Susitarimas tarp Tiekėjo ir pareiškėjo nėra tikroji atstovavimo sutartis, todėl sutarties nuostatos, įskaitant ir dėl prekių kainos, kurią pareiškėjas turėjo taikyti perparduodamas jas savo prekybos vietose, pagrįstai buvo vertintinos Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Net jei sutarties 3.4 punktą būtų galima laikyti, kaip įtvirtinantį ne reikalaujamą taikyti prekės antkainį, o kaip komisinius, tai nepanaikina Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Pagal Apribojimų gairių 48 punktą, įpareigojimas, apribojantis ar draudžiantis atstovui pasidalyti fiksuotais ar kintančiais komisiniais su klientu, pagal Bendrosios išimties reglamento 4 punktą bus laikomas sunkiu apribojimu. Atstovas turi turėti galimybę laisvai sumažinti galiojančią kainą klientui, nesumažinant atstovaujamojo pajamų. Todėl susitarimo nuostata, kurioje nurodoma, kad galutinė aptarta pardavimo kaina turi viršyti 20-30 procentų sutartinę tiekimo kainą, vienareikšmiškai įtvirtina draudimą pareiškėjui (atstovui) pasidalinti savo komisiniais su galutiniais vartotojais, kuriems parduodamos atitinkamos prekės. Nesutinka, kad Konkurencijos tarybos išvados pagrįstos prielaidomis. Konkurencijos taryba pažeidimą konstatavo atsižvelgusi į sutarties tarp Tiekėjo ir pareiškėjo nuostatų, kuriose tiesiogiai buvo nurodoma, kiek procentinių punktų turi viršyti pardavimo vartotojams kaina nuo tiekimo kainos, vertinimą. Toks susitarimas turėjo tikslą riboti konkurenciją. Todėl šiuo atveju nagrinėjamo susitarimo poveikio konkurencijos vertinimas buvo pagrįstas paties susitarimo pobūdžiu –susitarimas yra pagal tikslą ribojantis konkurenciją. Iš esmės jo pobūdis įgalina įvertinti galimą neigiamą poveikį konkurencijai. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, antikonkurenciniam tikslui įrodyti pakanka, kad suderinti veiksmai galėtų sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kitaip tariant, atsižvelgiant į jų ekonomines ir teisines aplinkybes, jie turi paprasčiausiai trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją. Taigi Konkurencijos taryba įvertino galimą neigiamą poveikį konkurencijai, tačiau pabrėžė, kad tai yra galimos pasekmės, kurias gali sukelti tokio pobūdžio, kokį sudarė pareiškėjas ir Tiekėjas, susitarimas, o galimų pasekmių, atsižvelgus į teisines ir ekonomines aplinkybes, vertinimas yra pakankamas tiek susitarimo antikonkurenciniam tikslui nustatyti, tiek ir pačiam konkurencijos taisyklių pažeidimui konstatuoti. Nesutinka, kad Konkurencijos taryba Nutarime nepateikė įrodymų, kad tiek Tiekėjas, tiek pareiškėjas išreiškė bendrą valią veikti rinkoje atitinkamu būdu. Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo abejoti, kad šalys suderino valią, kadangi analizuotos sutartys buvo patvirtintos abiejų šalių atstovų parašais. Konkurencijos tarybai patikrinus atitinkamų prekių pardavimo kainas galutiniams vartotojams buvo nustatyta, jog šalys susitarimo, kuris buvo įtvirtintas, šiuo atveju sutartyje, laikėsi, nes pareiškėjas prekes parduodavo už kainą, kuri 20-30 proc. viršijo sutartinę tiekimo kainą. Susitarimo buvimo nepaneigia ir tai, jog susitarime nėra numatyta sankcijų, jei nesilaikoma perpardavimo kainų. Nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Net ir tuo atveju, jei koks nors tarp šalių sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia ir susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama teisėtų tikslų. Anot atsakovo, pareiškėjas neteisingai interpretuoja Nutarime pateiktus vertinimus, susijusius su horizontaliuoju aspektu. Susitarimas nebuvo laikomas horizontaliuoju. Priešingas pareiškėjo supratimas sąlygojo ir nepagrįstus argumentus, kad pareiškėjas ir Tiekėjas nėra laikytini konkurentais. Susitarimas buvo vertintas kaip vertikalusis konkurentų susitarimas, todėl sprendžiant, ar pareiškėjas ir Tiekėjas gali būti laikomi konkurentais, buvo pasitelkta Bendrosios išimties reglamente (o ne teisės aktuose, reglamentuojančiose horizontalių susitarimų vertinimus) pateikta „konkuruojančių įmonių“ sąvoka. Net jei ir būtų konkurento sąvokai apibrėžti pasitelktos nuostatos, įtvirtintos Komisijos reglamente (EB) 2659/2000 dėl Sutarties 81 str. 3 d. taikymo specializacijos susitarimų grupėms vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms ar Komisijos gairėse dėl EB steigimo sutarties 81 str. taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams, Konkurencijos tarybos išvados nesikeistų. Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio a punkte nurodoma, kad konkuruojančios įmonės – tai esami ar potencialūs tiekėjai toje pačioje produktų rinkoje. Šiuo atveju „tiekėjo“ sąvoka naudojama kalbant apie visus prekybos lygius, kas savo ruožtu leidžia pagrįstai teigti, kad tiekėju laikytinas ir didmenininkas (pagrindinis platintojas), kai jį vertiname mažmenininko atžvilgiu (t. y. tiekėjas tolimesnei tiekimo grandžiai), tačiau tiekėju taip pat laikomas ir mažmenininkas, kai jis veikia mažmeninėje rinkoje (pasrovinėje), kurioje jis parduoda (tiekia) atitinkamas prekes galutiniams vartotojams. Taigi įmonės, kurios sudaro vertikalųjį susitarimą, gali būti konkurentėmis, jei ne šio susitarimo atžvilgiu jos veikia kaip tiekėjos toje pačioje produktų rinkoje. Tokį aiškinimą patvirtina ir Apribojimų gairių 27 punktas, kuriame aiškiai pažymima, kad jei prekių gamintojas kartu platina savo prekes, tai jis konkuruoja su nepriklausomu savo prekių platintoju. Nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo metinės (2008 m.) apyvartos dydis viršijo 10 mln. eurų (34 528 000 Lt) ribą. Dėl šių priežasčių susitarimui netaikius išimties, numatytos Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, jis vertintas ir vadovaujantis gairėmis, kurios skirtos Sutarties 101 str. taikymui horizontaliam bendradarbiavimui. Pažymėjo, kad, kaip nurodė Europos Sąjungos Bendrasis Teismas, įmonės, sudariusios susitarimą, kurio tikslas – riboti konkurenciją, iš esmės neturėtų išvengti Sutarties 101 straipsnio 1 dalies taikymo teigdamos, kad jų susitarimas neturėjo pastebimo poveikio konkurencijai. Net ir tuo atveju, jei Konkurencijos taryba ir vertintų poveikį konkurencijai, Tiekėjas didmeninėje filmų, filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD) ir vaizdajuostėse (VHS) (videofilmų), platinimo rinkoje turi apie 25 proc. rinkos dalį, kas reikštų, kad poveikis konkurencijai šiuo atveju tikrai yra reikšmingas. Anot atsakovo, Konkurencijos tarybos 2000-01-13 nutarimo dėl mažareikšmiškumo 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Minėtas nutarimas atitinka 2001-12-22 Komisijos pranešime 2001/C 368/07 dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 str. 1 d. (de minimis) įtvirtintus reikalavimus. Šio Komisijos pranešimo 11 p. 2 papunktyje lygiai taip pat kaip ir Konkurencijos tarybos Nutarimo dėl mažareikšmiškumo 8.1 p. nurodoma, jog nuostatos dėl mažareikšmiškumo netaikomos vertikaliesiems susitarimams, kurie apriboja pirkėjo galimybę nustatyti prekės pardavimo kainą. Nei Komisijos, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra buvę nė vieno atvejo, kuomet susitarimai dėl perpardavimo kainų palaikymo būtų buvę įvertinti, kaip mažareikšmiai ir ne itin ribojantys konkurenciją.

24UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepime į UAB ,,Elektromarktas“ skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, I t., b. l. 190-192) nurodė, kad su skundu sutinka. Atsiliepimą iš esmės argumentavo tuo, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir pareiškėjas jokio draudžiamo susitarimo nesudarė. Pareiškėjas rinkoje veikė savarankiškai, vadinasi be jokio spaudimo formavo savo kainodarą.

25UAB „Palink“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 10-11) su pareiškėjo UAB ,,Elektromarktas“ skundu taip pat sutiko. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog susitarimas tarp Tiekėjo ir pareiškėjo neturėtų būti laikomas horizontaliuoju susitarimu, kaip ir susitarimas tarp Tiekėjo ir UAB „Palink“. Komisijos pranešime dėl mažareikšmių susitarimų, kurie reikšmingai neriboja konkurencijos pagal EB Sutarties 81(1) straipsnyje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai šalių rinkos dalys viršija pranešime nurodytą ribą, nebūtinai turi būti konstatuojama, kad yra reikšmingas poveikis konkurencijai. Ši nuostata įtvirtina gerokai lankstesnį ir mažiau formalų požiūrį į mažareikšmius susitarimus, negu įtvirtinta Nutarime. Pažymėta, kad Volk prieš Vervaeke byloje Nr. 5/69 laikomasi pozicijos, jog gali būti nedraudžiami netgi konkurenciją pagal tikslą ribojantys susitarimai, jei jie yra mažareikšmiai. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies formuluotė bei sisteminis 5 straipsnio aiškinimas galėtų būti aiškinamas tokiu būdu, kad iš esmės visi susitarimai gali būti mažareikšmiai. Pažymėjo, kad dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą palieka spręsti teismo nuožiūrai.

26UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 15) su pareiškėjo skundu sutiko. Ginčijamas Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas pareiškėjo skunde nurodytais pagrindais.

27Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, II t., b. l. 121-151) su pareiškėjo BĮ UAB ,,Interatlas“ skundu taip pat nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo ir Tiekėjo sutarties 4.2.2 punkte nurodoma, jog BĮ UAB „Interatlas“ įsipareigoja Tiekėjo tiekiamus filmus platinti tik pagal sutartyje nurodytus terminus ir sąlygas. Sutarties priede pateikiamos prekių kainos ir tiekimo sąlygos, įskaitant lenteles, kuriose nurodomos pardavimui skirtų prekių kainos, taip pat marža (15 ir 20 proc.), taip pat pareiškėjo kaina. Todėl nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad sutarties priede kainos nurodomos tik informaciniams tikslams. Akivaizdu, jog lentelėse pateikiama „didmeninės kainos“ skiltyje fiksuojamos didmeninės kainos, t. y. kainos, kuriomis pareiškėjas, vykdydamas sutarties sąlygas, įskaitant ir priede nurodytas, įsipareigojo parduoti prekes mažmeniniams platintojams. Nes jei būtų, taip, kaip teigia pareiškėja, t. y., kad sutartyje pateikiama nuolaida, tai ir būtų įvardinta kaip nuolaida, kad kaip kad yra Tiekėjo ir UAB „Ronus“ sutarties atveju. Šiuo atveju sutartyje nurodoma fiksuota marža, kas savo ruožtu suponuoja, kad tai yra platintojo uždarbis už prekių pardavimą. Pridėjus sutartyje fiksuotą maržą prie pareiškėjo pirkimo kainos ir gaunama fiksuota didmeninė kaina, už kurią, remiantis sutarties 4.2.2 punktu, ir turi parduoti prekes pareiškėjas. Net ir sutikus su pareiškėjo argumentais, kad nuo sutartyje nurodytos didmeninės kainos yra skaičiuojamos nuolaidos pareiškėjui ir gaunama kaina, už kurią jis įsigyja prekes iš Tiekėjo, tai niekaip nepanaikina didmeninės kainos fiksavimo fakto, nes pagal sutarties nuostatas (4.2.2 p.) būtent tokiomis didmeninėmis fiksuotomis kainomis pareiškėjas turi pardavinėti prekes savo pirkėjams. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Nutarimo 8.3.1.5 punkte yra teigiama, jog 2009-01-06 protokolas tik patvirtina, kad 2008-01-03 sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) yra fiksuojamos didmeninės kainos, o ne, kad protokolas yra susitarimas dėl didmeninės perpardavimo kainos nustatymo. Protokole buvo nurodyta, kad prekybos tinklui UAB „Topo centras“ tiekiamų prekių kaina yra nustatyta tarp BĮ UAB ,,Interatlas“ ir Tiekėjo sudarytoje sutartyje. Šioje sutartyje taip pat buvo nurodytos didmeninės kainos, kuriomis prekės tiekiamos mažmenininkams. Įvertinus tai, jog BĮ UAB „Interatlas“ laikytinas didmeniniu platintoju, o UAB „Topo centras“ mažmenininku, Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo abejoti, kad protokolas tik patvirtina didmeninių kainų fiksavimą. Be to, sutartyje tarp šalių vienareikšmiškai įvardinamos ,,mažmeninės kainos pardavimui“, todėl net nepaisant to, kokiu būdu jos ten atsirado, šios nuostatos įtvirtinimas nepaneigia, jog mažmeninės kainos vis dėlto buvo nustatytos. Tai nepaneigia ir to, kad dėl tokių sutartyje įtvirtintų sąlygų, kurios, akivaizdžiai turi tikslą riboti konkurenciją, šalys sutarė, nes pasirašydamos sutartį suderino bendrą valią, kuri ir yra būtina siekiant konstatuoti, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Todėl net ir tuo atveju, jei koks nors tarp šalių sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia ir susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Taigi nors pareiškėjo teigimu, jis yra didmeninis DVD platintojas ir mažmeninėje rinkoje neprekiauja, tai nepaneigia tos aplinkybės, kad sutartyje tarp šalių mažmeninė prekių kaina buvo fiksuojama. Be to, pareiškėjos atstovas pripažino, jog nors pareiškėjas daugiausia užsiima didmenine prekyba, tačiau labai mažas procentas prekių parduodamas ir mažmeninėje rinkoje. Susitarimo buvimo nepaneigia ir tai, jog susitarime nėra numatyta sankcijų, jei nesilaikoma perpardavimo kainų. Nėra net būtinybės numatyti kokias nors sankcijas, kadangi abi šalys viena kita pasitiki. Tai, kad Komisija savo praktikoje pažymi apie poveikio konkurencijai reikšmingumą, nereiškia, kad tokį poveikį yra privaloma įvertinti visais atvejais. Komisija laikosi nuostatos, kad tuo atveju, kai susitarimų tikslas yra konkurencijos ribojimas, siekiant pripažinti susitarimą pažeidžiančiu Sutarties 101 straipsnio 1 dalį, nėra būtina nustatyti tokių susitarimų poveikį konkurencijai. Net ir tuo atveju, jei Konkurencijos taryba ir vertintų poveikį konkurencijai, Tiekėjas didmeninėje filmų, filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD) ir vaizdajuostėse (VHS) (videofilmų), platinimo rinkoje galimai turi apie 25 proc. rinkos dalį, kas, atsižvelgus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Volk byloje nustatytus kriterijus, galimai sąlygotų, kad poveikis konkurencijai šiuo atveju tikrai yra reikšmingas. Svarbu ir tai, jog didmeninėje atitinkamų prekių platinimo rinkoje nėra pakankamos konkurencijos tarp tam tikrų prekių su skirtingais prekių ženklais, vadinamosios „inter-brand“ konkurencijos, kadangi dėl specifinio teisinio režimo, susijusio su autorių teisių apsauga ir išduodamomis tam tikrų kino studijų filmų platinimo licencijomis, minėtoje rinkoje veikia tik keli žaidėjai, o tai natūraliai turi įtakos ir konkurencijai tarp to paties tiekėjo ar gamintojo platintojų (vadinamajai ,,intra-brand“ konkurencijai). Nurodė, kad Tiekėjas ir pareiškėjas pagrįstai pripažinti konkuruojančiomis įmonėmis Bendrosios išimties reglamento prasme. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Bendrosios išimties reglamentas turėtų būti taikomas. Pasak atsakovo, pareiškėjas ir Tiekėjas sudarė vertikalų neabipusį konkurentų susitarimą, kuris, atsižvelgus į tai, kad Pareiškėjo metinė (2008 m.) apyvarta Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies a punkte numatytos 34 528 000 Lt sumos neviršija, patenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, ir jam galėtų būti taikoma išimtis, jeigu susitarime nebūtų nuostatų, numatytų šio reglamento 4 ir (ar) 5 straipsniuose. Pagal šio reglamento 4 straipsnį numatyta išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių kontroliuojamais veiksniais siekiama apriboti pirkėjo galimybę nustatyti savo pardavimo kainą, nepažeidžiant tiekėjo galimybės nustatyti aukščiausią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, su sąlyga, kad dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar paskatų tokios kainos netampa lygios fiksuotai arba minimaliai pardavimo kainai. Kadangi Tiekėjo ir pareiškėjo susitarime įtvirtintos nuostatas dėl perpardavimo kainų nustatymo, tai šis pažeidimas patenka į Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnyje pateikiamą sunkių apribojimų sąrašą, todėl jam išimtis netaikoma. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kuriais remiantis bent jau būtų pagrindas suabejoti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve. Atsakovas pažymėjo, kad jis Komisijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 str. 2 d. a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis nesivadovavo. LVAT administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 yra išaiškinęs, kad skiriant baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, vadovautis minėtomis gairėmis nėra jokio teisinio pagrindo nei būtinybes. Tai, kad daliai ūkio subjektų bauda buvo skirta atsižvelgus į pajamas, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, lėmė objektyvumo ir proporcingumo principų taikymas, o ne minėtų gairių nuostatos. Lyginant Tiekėją su kitais nagrinėtais ūkio subjektais, būtų buvę neobjektyvu ir neproporcinga atsižvelgti vien tik į bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais, juo labiau, kad ūkio subjektams tai tebuvo papildoma veikla, kuri kai kuriais atvejais net nesudarė 0,1 proc. bendrųjų metinių pajamų. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba, priešingai nei teigia pareiškėjas, tyrimo metu teiravosi apie jo pajamas, gautas 2008 m. iš parduotų atitinkamų prekių. Būtent atsakydamas į Konkurencijos tarybos paklausimą, 2009-08-13 raštu Nr. 69D pareiškėjas nurodęs, jog realiai iš jo sandėlio 2008 m. „iškeliavo“ atitinkamų prekių už 600 600 Lt. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į pastarąsias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad pajamos 2008 m. būtent ir buvo 600 600 Lt. Tuo atveju, jei yra tikslinami duomenys, kurie buvo siųsti Konkurencijos tarybai tyrimo metu atsakant į vieną iš Konkurencijos tarybos paklausimų, ūkio subjektas turi pateikti išsamius paaiškinimus, kodėl turėtų būti naudojami patikslinti duomenys. Tačiau pareiškėjas ne tik neteikė tokių paaiškinimų (argumentai apie netikslius duomenis pateikti tik šio ginčo teisme metu), bet iš esmės nei tyrimo metu, nei bylų nagrinėjimo metu nenurodė, kad tokie duomenys gali būti. Tyrimo išvadose, kurias gavo pareiškėjas, šalis buvo informuota, jog siūloma pripažinti jos ir Tiekėjo susitarimą draudžiamu pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus bei, kad už tokio pažeidimo padarymą numatoma skirti iki 10 proc. bendrųjų metinių ūkio subjekto pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Taigi apie galimas pasekmes pripažinus susitarimą draudžiamu, įskaitant ir sankcijos dydį, pareiškėja buvo informuota, todėl turėjo visas galimybes tikslinti finansinius duomenis ar kitas, jos nuomone tyrimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėjo, kad Komisija baudas skaičiuoja remdamasi Gairėmis, kurios numato visiškai kitokią baudų skaičiavimo sistemą nei kad Konkurencijos įstatymas ir Baudos skyrimo taisyklės, todėl vien tai lemia, jog negalima nagrinėjamoje byloje pritaikytos baudos už pavojingumą procentinių dydžių lyginti su Komisijos praktika pareiškėjo nurodomose bylose. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog net pačios Komisijos nesaisto jos ankstesnė praktika dėl baudų dydžių, todėl tokia Komisijos praktika, kuri nesaisto jos pačios, negali saistyti ir Konkurencijos tarybos. Nei Komisijos, nei Konkurencijos tarybos sprendimų priėmimo praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, kadangi kiekviena byla labai individuali ir mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės bus tapačios. Nagrinėjamu atveju Nutarimo 12.1 punkte, nustatant baudos dydį už pavojingumą, buvo nurodyti elementai, į kuriuos Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė vertindama pažeidimą. Paskirtos baudos mažinimas neleistų pasiekti vieno iš pagrindinių baudos už tokio pobūdžio pažeidimus tikslų, t. y. atgrasymo nuo pažeidimo padarymo. Dėl pažeidimo trukmės nurodė, kad nepaisant to, jog prekių tiekimas tiesiogiai UAB „Topo centras“ perėjo Tiekėjui, tai savaime nereiškia, jog sutartis, kurioje įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos, tarp pareiškėjo ir Tiekėjo nutrūko. Sutartyje numatytos ir kitos prekių tiekimo sąlygos (nuoma), taip pat ir pardavimas kitiems subjektams, tai, kad kiti tiekimai buvo, patvirtina tyrimo metu nustatytos faktines aplinkybės. Todėl tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad susitarimo pabaiga sietina su 2009-06-30. Pareiškėjo argumentas, kad tariamas pažeidimas buvo nutrauktas iki tyrimo pabaigos, t. y. 2009-07-01, yra nepagrįstas, kadangi iš visų aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog susitarimas nutrūko natūraliai (pasibaigė jo terminas).

28UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, II t., b. l. 165-167) su BĮ UAB „Interatlas“ skundu sutiko. Iš esmės nurodė, kad atsakovas netinkamai ištyrė visas reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą nutarimą, UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ ir BĮ UAB ,,Interatlas“ draudžiamo susitarimo nesudarė.

29UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 13) su pareiškėjo skundu sutiko. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog BĮ UAB ,,Interatlas“ ir Tiekėjas sutartimi fiksavo mažmeninę DVD produkcijos pardavimo kainą. Pareiškėjas DVD produkciją tiekė išimtinai UAB ,,Topo centras“ parduotuvėms, t. y. veikė didmeninėje rinkoje. Sutinka su kitais pareiškėjo nurodytais skundo motyvais.

30UAB „Bomba“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 17-18) su pareiškėjų UAB ,,Elektromarktas“ ir BĮ UAB ,,Interatlas“ skundais sutiko. Pažymėjo, kad BĮ UAB ,,Interatlas“ bauda turi būti sumažinta. Dėl UAB ,,Elektromarktas“ pasisako, kad sutinka su skunde nurodytais argumentais. Pažymi, kad tyrimo metu nebuvo atliekama detali atitinkamų prekių rinkos analizė Lietuvos mastu, kurią atlikus būtų galimybė išsiaiškinti tikras rinkos kainas, o tai galėjo lemti skirtingas išvadas. Konkurencijos taryba turėjo pateikti tvirtus įrodymus, kad buvo abiejų šalių valia veikti rinkoje atitinkamu būdu. Atsakovas nenustatė rinkos dalies, UAB ,,Elektromarktas“ ir Tiekėjo susitarimo netyrė mažareikšmiškumo aspektu individualiai tam, kad nustatytų, ar susitarimas itin riboja konkurenciją.

31UAB „Computer data international“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 21-23) su pareiškėjų UAB „Elektromarktas“ ir BĮ UAB „Interatlas“ skundais sutiko, prašė juos tenkinti. Nurodė, kad atsakovas neteisingai konstatavo susitarimo dėl kainų fiksavimo sudarymo faktą, neteisingai traktavo susitarimo rūšį ir pobūdį, todėl ginčijamame nutarime suformuluotas išvadas bei atitinkamus sprendimus vertina kritiškai.

32Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, III t., b. l. 83-115) pareiškėjo UAB „Elektromarktas“ skundą atmetė, pareiškėjo BĮ UAB „Interatlas“ skundą tenkino ir šioje dalyje Nutarimą panaikino. Teismas nurodė, atsižvelgiant į tai, jog Konkurencijos įstatymo 5 ir 6 straipsniai savo esme ir tikslais atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 str.) nuostatas, aiškinant minėtų Konkurencijos įstatymo straipsnių nuostatas, reikia atitinkamai vadovautis Sutarties 101 straipsnio aiškinimo praktika. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant 1 punkte įvardintą susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją, 4 dalis numato, kad šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Reikalavimus ir sąlygas tokiems susitarimams teisės aktu nustato Konkurencijos taryba (Konkurencijos tarybos 2000-01-13 nutarimas Nr. 1 (2004-12-09 nutarimo Nr. 1S-172 redakcija). Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, kad šio įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, kad susitarimas, kuris atitinka šio straipsnio 1 dalies sąlygas, galioja nuo sudarymo momento (ab initio) be jokio išankstinio Konkurencijos tarybos sprendimo. Kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato, kad Konkurencijos taryba turi teisę priimti teisės aktus ir nustatyti susitarimų grupes bei sąlygas, kurioms esant susitarimas tenkina šio straipsnio 1 dalies sąlygas. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, nesutiko su pareiškėjo UAB „Elektromarktas“ teiginiu, kad sudarytos sutarties su Tiekėju atitinkamomis nuostatomis nebuvo tartasi dėl perpardavimo kainų fiksavimo. Pažymėjo, kad iš tarp Tiekėjo ir UAB „Elektromarktas“ sudarytos prekių pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatų galima teigti, jog Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, kad sutarties šalis siejo pirkimo-pardavimo, o ne komiso santykiai. Sutarties 3.4 punktas vienareikšmiškai įtvirtinta UAB „Elektromarktas“ pareigą, nustatant galutinę kainą, viršyti tiekimo sutartinę kainą 20-30 proc., o 8.2 punktas – pareigą aptarti galutinę prekės pardavimo kainą. Tai, kad šio įsipareigojimo iš esmės buvo laikomasi, matyti ir iš paties UAB „Elektromarktas“ skundo teiginių bei pateikto apibendrinimo apie gautas pajamas parduodant Tiekėjui prekes (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, I t., b. l. 15). Sutartis negali būti vertinama, kaip tikrojo atstovavimo susitarimas. Vertikaliųjų apribojimų gairių 13-14 punktai, be kita ko, numato, kad lemiamas veiksnys įvertinant, ar taikytina 81 straipsnio 1 dalis, yra atstovo prisiimta finansinė ar prekybinė rizika, susijusi su veikla, kuriai jį atstovu paskyrė atstovaujamasis. Vertikaliųjų apribojimų gairių 15 punktas numato, kad atstovavimo sutartis yra laikoma tikra atstovavimo sutartimi, todėl nepatenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, jei atstovas, atstovaujamojo vardu sudarydamas ir (arba) suderėdamas sutartis arba darydamas tam tikras rinkos investicijas, susijusias su šia veiklos sritimi, visai nerizikuoja arba jo rizika yra minimali. Tokiu atveju pardavimas ar pirkimas yra atstovaujamojo veiklos dalis, netgi jei atstovas yra atskira įmonė. Priešingu atveju atstovavimo sutartys nėra laikomos tikrosiomis atstovavimo sutartimis ir gali patekti į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Vertikalių apribojimų gairių 16 punktas numato, kad rizikos klausimas turi būti vertinamas kiekvienu atveju atskirai ir labiau atsižvelgiant į tikrąją ekonominę padėtį, o ne į teisinę formą. Kai atstovas patiria vieną ar daugiau Vertikaliųjų apribojimų gairių 16 punkte išvardintų išlaidų ar riziką, tuomet 81 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma taip, kaip bet kokiam vertikaliajam susitarimui. Pagal nagrinėjamos sutarties nuostatas nuosavybės teisė į prekes UAB „Elektromarktas“ įgyja nuo to momento, kuomet prekės yra iškraunamos jo sandėlyje ir jo įgaliotas atstovas pasirašo prekės PVM sąskaitą-faktūrą, todėl pareiškėjas prisiima jų išsaugojimo riziką ir su tuo susijusias išlaidas. Pareiškėjas taip pat prisiima ir finansinę riziką, susijusią su savo paties sudarytais sandoriais parduodant šias prekes (atsako už pirkėjų sutarčių nevykdymą), todėl vien jau šių požymių pakanka šalių santykius kvalifikuoti kaip prekių pirkimo-pardavimo santykius. Nepagrįsti UAB „Elektromarktas“ teiginiai, kad Tiekėjo ir pareiškėjo susitarimas neturi tikslo riboti konkurencijos. Kaip matyti iš Sutarties 81 straipsnio, konkurencijos teisės pažeidimai gali būti konstatuoti arba pagal susitarimų, asociacijų sprendimų ar suderintų veiksmų antikonkurencinį tikslą, arba pagal poveikį konkurencijai. Šiuo atveju Tiekėjo ir UAB „Elektromarktas“ sudarytos sutarties nuostatos, susijusios su perpardavimo kainų fiksavimu, patvirtina abiejų jos šalių suderintą valią elgtis rinkoje atitinkamu būdu, atitinkamai – Konkurencijos taryba turėjo pagrindą pripažinti, kad tokio susitarimo tikslas – riboti konkurenciją, net jeigu šalys ar viena jų turėjo ir kitų tikslų. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su Konkurencijos tarybos išvadomis, kad Tiekėjo ir pareiškėjo susitarimas turėjo būti vertinamas horizontaliuoju aspektu: Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato, kad Konkurencijos taryba turi teisę priimti teisės aktus ir nustatyti susitarimų grupes bei sąlygas, kurioms esant susitarimas tenkina šio straipsnio 1 dalies sąlygas, t. y. kuriems taikoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis. Konkurencijos taryba 2004-09-02 nutarimo Nr. 132 (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2010-07-23) 1 punktu nustatė, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatyti draudžiami susitarimai, kurie negali paveikti Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio prekybos, tačiau tenkina kitas sąlygas, nustatytas Europos Sąjungos Tarybos ir Europos Bendrijų Komisijos reglamentuose dėl Europos bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų grupėms (išvardyti šio nutarimo priede), su vėlesniais pakeitimais, laikomi tenkinančiais Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygas. Taikant šį nutarimą, metinės apyvartos dydžiai, reglamentuose išreikšti eurais, mažinami 10 kartų. Pareiškėjas iš esmės neginčija Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės, kad Tiekėjas veikia ne tik didmeniniame atitinkamų prekių platinimo lygmenyje – ji tokias prekes parduoda ir mažmeninėje rinkoje (parduotuvių „Videoplanet“ tinkle), todėl Nutarimo išvada, kad Tiekėjas ir mažmeninėje rinkoje veikiantis pareiškėjas UAB „Elektromarktas“ laikytini konkuruojančiomis įmonėmis Bendrosios išimties reglamento prasme, o jų sudaryti susitarimai vertintini kaip vertikalūs konkurentų susitarimai, yra pagrįsta. Kadangi pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies a punkto ir Konkurencijos tarybos 2004-09-02 nutarimo Nr. 132 (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2010-07-23) 1 punkto nuostatas Tiekėjo ir UAB „Elektromarktas“ susitarimui netaikoma išimtis, atsižvelgiant į Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalį, Vertikaliųjų apribojimų gairių 26-27 punktus, Rekomendacijos dėl EB Steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (2001/C 3/02) 140 punktą, toks susitarimas turėjo būti vertinamas horizontaliuoju aspektu. Priešingai nei Tiekėjo ir UAB „Elektromarktas“ sudarytoje prekių pirkimo-pardavimo sutartyje, Tiekėjo ir BĮ UAB „Interatlas“ sudarytoje sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos priede nėra įtvirtinta nuostatų, kurios vienareikšmiškai sudarytų pagrindą teigti, kad šalys susitarė fiksuoti didmenines ir mažmenines kainas – čia nėra įtvirtinta, kad pareiškėjas BĮ UAB „Interatlas“, įgijęs nuosavybės teises į pagal šią sutartį nupirktas prekes, neturi teisės nustatyti ar turi pareigą derinti su Tiekėju tretiesiems asmenims perleidžiamos prekės didmeninę ar mažmeninę kainą, nėra įtvirtintas draudimas taikyti nuolaidas ar vykdyti akcijas. Aplinkybė, kad šios sutarties priede Nr. 1 yra nurodytos prekių pardavimo kaina BĮ UAB „Interatlas“, marža, didmeninė ir mažmeninės kainos, o 2009-01-06 protokolo, kuriuo, kaip nurodo BĮ UAB „Interatlas“, bendradarbiavimas pagal 2008-01-03 tiekimo prekybai sutartį Nr. VK-03/01/08 buvo pratęstas iki 2009-06-30, 1 punkte nurodyta, kad prekybos centrui „Topo centras“ tiekiamų prekių kaina, numatyta Tiekimo prekybai sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), taikoma iki 2009-06-30, vėlgi savaime nepatvirtina susitarimo dėl perpardavimo kainų fiksavimo: teigti, kad minėti įrodymai patvirtina susitarimą dėl perpardavimo kainų fiksavimo, būtų galima tik tokiu atveju, jei tai patvirtintų ir netiesioginiai įrodymai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 1 dalis numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (LR CK 6.193 str. 5 d.). Šiuo atveju pažymėtina, kad nors Konkurencijos taryba turėjo duomenų apie tai, kad Tiekėjas ir BĮ UAB „Interatlas“ sutartiniai santykiai dėl analogiškų prekių pirkimo-pardavimo sieja jau seniai, tyrimo metu nebuvo išreikalautos anksčiau šių įmonių sudarytos sutartys, nebuvo tikrintas BĮ UAB „Interatlas“ paaiškinimas, kad prekių kaina, nurodyta sutartyje, nesutampa su parduotų prekių kainomis, ką patvirtina pateiktos PVM sąskaitos faktūros. Konkurencijos tarybos išvadą, jog Tiekėjas ir BĮ UAB „Interatlas“ sudarė susitarimą dėl didmeninių ir mažmeninių perpardavimo kainų fiksavimo, sąlygojo ne įrodymų, tiesiogiai susijusių su minėtu susitarimu, visuma, o įrodymų dėl Tiekėjo elgesio santykiuose su kitais šios rinkos dalyviais, visuma. Pareiga įrodyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą tenka Konkurencijos tarybai, tačiau ji neįrodė, kad Tiekėjas ir BĮ UAB „Interatlas“ sudarė susitarimą dėl didmeninių ir mažmeninių perpardavimo kainų fiksavimo. Teismas nurodė, kad UAB „Elektromarktas“ skundo teiginiai, susiję su Konkurencijos tarybos vertinimu, dėl kurio Tiekėjo ir UAB „Elektromarktas“ susitarimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, nėra pagrįsti. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis numato, kad šis straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 1 (2004-12-09 nutarimo Nr. 1S-172 redakcija) 8 – 8. 1 punktuose numatyta, kad šių reikalavimų 4, 5 ir 6 punktai netaikomi vertikaliesiems susitarimams, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai apriboja pirkėjo galimybę nustatyti prekės pardavimo kainą. Ši nuostata nedraudžia tiekėjui nustatyti maksimalios arba rekomendacinės pardavimo kainos. Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000-01-13 nutarimu Nr. 1 (2004-12-09 nutarimo Nr. 1S-172 redakcija), nuostatos iš esmės atitinka Komisijos pranešime dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie pastebimai neriboja konkurencijos pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalį (de minimis) (2001/C 368/07) nuostatas, todėl atsižvelgiant į atsakovo atsiliepime nurodytą Bendrojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio aiškinimo praktiką, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos dėl mažareikšmiškumo 8.1 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatoms, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti šio norminio akto dalies teisėtumą. Pareiškėjo UAB „Elektromarktas“ skundo teiginiai, susiję su Konkurencijos tarybos netinkamu Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies taikymu skiriant jai baudą, taip pat yra nepagrįsti. Konkurencijos įstatyme nenurodyta, kas jo 41 straipsnio 1 dalies prasme laikytina „praėjusiais ūkiniais metais“, t. y. ar metai, buvę iki tyrimo baigimo, ar metai, buvę iki nutarimo byloje priėmimo, tačiau akivaizdu, kad pajamos, nuo kurių apskaičiuojamas baudos dydis, turi būti už pilnus ūkinius metus. Šiuo atveju, priimdama Nutarimą, kaip matyti iš jo turinio, Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į tai, kad prekių, susijusių su pažeidimu, platinimas yra tik papildoma UAB „Elektromarktas“ veikla, baudą skaičiavo ne nuo visų 2008 m. bendrųjų pajamų, bet tik nuo pajamų, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo. Kadangi Tiekėjas ir UAB „Elektromarktas“ 2009-06-04 sudarė naują Tiekimo prekybai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), galima teigti, 2009 m. tik dalis jos pajamų yra gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, todėl Konkurencijos tarybos veiksmai, kuriais ji, apskaičiuodama baudos dydį nuo UAB „Elektromarktas“ pajamų, gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, vadovavosi 2008 metų pajamomis, neturi būti vertinami kaip minėtos Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimas. Patenkinus pareiškėjo BĮ UAB „Interatlas“ skundą, iš atsakovo priteisiamos 100 Lt žyminio mokesčio išlaidos.

33Pareiškėjas UAB ,,Elektromarktas“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, IV t., b. l. 1-16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, susijusią su UAB ,,Elektromarktas“ ir priimti naują sprendimą – UAB ,,Elektromarktas“ skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliantas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

341. Nors teismas sprendime nurodo, jog LR CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 1 dalis numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, teismas Tiekėjo ir pareiškėjo sutartį kaip tik ir aiškino formaliai, t. y. remdamasis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties šalių santykių pobūdį vertino ne pagal kriterijus, taikytinus sprendžiant, ar santykiai tarp Tiekėjo ir pareiškėjo yra pirkimo-pardavimo, ar tikrojo atstovavimo. Teismo motyvai nepagrindžia konstatavimo, jog įtvirtintas susitarimas buvo susitarimas dėl perpardavimo kainų, buvo susitarimas dėl minimalios kainos nustatymo, kainų lygio palaikymo. Susitarimas faktiškai yra tikrojo atstovavimo susitarimas.

352. Tiekėjas ir pareiškėjas nėra konkurentai.

363. Net jeigu Tiekėjas ir UAB „Elektromarktas“ susitarimas būtų laikomas susitarimu dėl kainų, jis atitinka mažareikšmio poveikio, kuris negali itin riboti konkurencijos, kriterijus. Teismas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo atmetė apsiribodamas nurodymu, jog tiek Konkurencijos įstatymas, tiek Nutarimas atitinka Europos Sąjungos teisės aktus ir jurisprudenciją, o toks motyvavimas, pareiškėjo nuomone, nėra pakankamas pagrindas atmesti prašymą.

374. Pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas atitinka tikrojo atstovimo susitarimo esmę, todėl nepatenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio apimtį. Konkurencijos taryba Nutarime suabsoliutino prekių nuosavybės teisės perėjimo pareiškėjui fakto bei pareiškėjo rizikos, kylančios iš juridinio sutarties vertinimo, įtaką ir vadinamųjų „investicijų“ reikšmę. Nors pareiškėjas buvo pateikęs argumentus dėl to, kad turėtų būti vertinama labiau atsižvelgiant į tikrąją ekonominę padėtį, nei juridinę formą, kaip kad nurodo Apribojimų gairės, tačiau ir teismas santykius tarp Tiekėjo ir pareiškėjo iš esmės griežtai juridiškai, be to, labai siaurai ir nevisapusiškai. Teismas, konstatuodamas buvus ne komiso santykius, o pirkimo-pardavimo, apsiribojo konstatavimu, jog pakanka vien to, jog pareiškėjas perima nuosavybę ir prisiima (i) prekių išsaugojimo riziką ir su tuo susijusias išlaidas, (ii) riziką dėl to, kad pirkėjas nevykdys sutarčių. Tačiau tai akivaizdžiai nepakankama ir neteisinga analizė. Tačiau kaip matyti iš Apribojimų gairių nuostatų, kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti atliktas rizikų buvimo ar nebuvimo nustatymas ir vertinimas pagal tam tikrus kriterijus, kurių teismas netyrė: rizikos klausimas turi būti vertinamas kiekvienu atveju atskirai ir labiau atsižvelgiant į tikrąją ekonominę padėtį, o ne į teisinę formą; rizika gali būti ir tikrojo atstovavimo susitarimuose, tačiau rizika turėtų būti minimali; investicijos suprantamos kaip investicijos, kurių reikia tam tikros rūšies atstovo veiklai, kuriai jį paskyrė atstovaujamasis, tokios investicijos paprastai yra prarandamos, jei nutraukiant tam tikrą veiklą jų negalima panaudoti kitai veiklai ar parduoti be didelių nuostolių; atstovaujamajam tenka finansinė ir komercinė rizika, o atstovas nevykdo nepriklausomos ūkinės veiklos toje veiklos srityje; rizika, susijusi su atstovavimo paslaugų teikimu, t. y. rizika, susijusi su atstovo pajamų priklausomybe nuo jo sėkmės darbe ar su bendromis investicijomis, pavyzdžiui, nuomoj ant patalpas ar samdant personalą, nėra svarbi šiam vertinimui. Vertinant generalinės advokatės J. K. išvadoje CEPSA byloje pateiktų kriterijų aspektu, komercinė rizika, susijusi su prekėmis, apima: transporto ir sandėliavimo išlaidų prisiėmimą; atsakomybės už prekės sukeltą žalą tretiesiems asmenims prisiėmimą; rizikos nerasti pirkėjų prisiėmimą. Pareiškėjo nuomone, sutarties nuostatos ir jų vykdymas rodo faktinį komiso santykių buvimą, tai, kad susitarimas tarp pareiškėjo ir tiekėjo vertintinas kaip tikrojo atstovavimo susitarimas, patvirtina ir rizikų įvertinimas. Teismo motyvas, kad įsipareigojimą prekes parduoti Tiekėjo nustatyta kaina pareiškėjas galėtų prisiimti tik tokiu atveju, jeigu jis, neturėdamas galimybės nustatyti savo pardavimo kainos, atitinkamai – reaguoti į pokyčius rinkoje, realiai negalėtų patirti tiesioginių nuostolių, kas šiuo atveju užtikrinta įtvirtinant Tiekėjo pareigą nerealizuotas prekes nupirkti už tokią kainą, už kurią šias prekes pirko iš jo pareiškėjas, viena vertus, yra paremtas neteisinga prielaida, kita vartus, prieštarauja kitiems Teismo motyvams: (i) neteisinga yra prielaida, jog prekių kaina buvo nustatyta Tiekėjo, ir pareiškėjas neturėjo galimybės reaguoti į pokyčius rinkoje. Kaip tik sutarties 8.2 punktas ir leido pareiškėjui reaguoti į pokyčius rinkoje; (ii) teismo teiginys, kad sutartimi yra užtikrinta, jog pareiškėjas, parduodamas iš Tiekėjo nupirktas prekes, nepatirs tiesioginių nuostolių, prieštarauja teismo teiginiui, jog pareiškėjas, nusipirkęs prekes iš Tiekėjo, perimdamas prekių nuosavybės teisę, prisiima išsaugojimo riziką ir su tuo susijusias išlaidas, toliau ir finansinę riziką, susijusią su savo paties sudarytais sandoriais parduodant šias prekes (atsako už pirkėjų sutarčių nevykdymą). O tai iš esmės yra galimi tiesioginiai nuostoliai.

385. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad sutartimi nebuvo nustatytas ir nebuvo taikomas minimalus perpardavimo kainų lygis, pareiškėjas neturėjo tikslo nustatyti minimalias perpardavimo kainas. Nei sutarties 3.4 ir 8.3 punktų nuostatos, nei jų vykdymas nepatvirtina susitarimo nustatyti minimalias perpardavimo kainas, nepatvirtina susitarimo tikslo riboti konkurenciją.

396. Net jei pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas būtų laikomas prekiavimo susitarimu, šalims nesant konkurentėmis atitinkamoje rinkoje, susitarimas nesukelia horizontalaus pobūdžio antikonkurencinių pasekmių. Nutarime nurodyta, kad Tiekėjo ir pareiškėjo susitarimas vertinamas vadovaujantis gairėmis („Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo Susitarimams" (200l/C 3/02)), kurios skirtos Sutarties 101 str. taikymui horizontaliam bendradarbiavimui. Tačiau tiek Konkurencijos taryba, tiek Teismas Tiekėją ir pareiškėją konkurentais pripažįsta ne pagal kriterijus, nustatytus minėtose gairėse. Teismui pakako to fakto, kad Tiekėjas turi savo parduotuvę, nedetalizuojant, kodėl nesiremiama 2000-11-29 Komisijos reglamente (EB) Nr. 2658/200 nurodytu konkurentų apibrėžimu, taikomas Bendrosios išimties reglamentas, nors pati Konkurencijos taryba remiasi gairėmis. Kadangi pareiškėjas nėra Tiekėjo konkurentas, vertinimas horizontaliuoju aspektu nepagrįstas, todėl neteisinga yra teigti, kad pareiškėjo ir Tiekėjo tariamas susitarimas dėl perpardavimo kainų yra pavojingesnis nei tuo atveju, jeigu būtų tik vertikalusis susitarimas.

407. Pareiškėjo įsitikinimu, Konkurencijos tarybos nutarimo dėl mažareikšmiškumo 8.1 papunktis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatoms, todėl prašoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręstu dėl šio norminio akto dalies teisėtumo. Pareiškėjas nurodo iš esmės tuos pačius minėto nutarimo prieštaravimo Konkurencijos įstatymui motyvus. Be to, pažymėjo, kad susitarimas tikrai neturėjo itin ribojančio konkurenciją poveikio, kadangi Tiekėjo sumos, gautos iš pareiškėjo sudaro tik 1,9 proc. visose bendrose Tiekėjo pajamose (suma apskaičiuota skaičiuojant prekės kainos ir komisinio atlyginimo bendrą sumą). Taigi pareiškėjo ir Tiekėjo sutartis, net jeigu ir pakliūtų į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų pažeidimų sąrašą, atitinka mažareikšmio susitarimo sampratą pagal Europos Sąjungos teisės aktų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos bei Konkurencijos įstatymo nuostatas.

418. Pareiškėjas nesutina su teismo argumentais, kurių pagrindu nebuvo tenkintas prašymas sumažinti pareiškėjui baudą. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba baudos apskaičiavimo pagrindui turėjo naudoti 2009 m. pajamas dėl Tiekėjo diskų pardavimo ir pagal taikytas taisykles apskaičiuoti 24 725,90 Lt baudą.

42Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, IV t., b. l. 92-104) su UAB ,,Elektromarktas“ apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai atsiliepime nurodomi šie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

431. Apelianto argumentai, susiję su sutarties pobūdžio vertinimu, t. y. kad sudarytos sutarties pagrindu tarp pareiškėjo ir Tiekėjo susiklostė komiso santykiai, nėra pagrįsti. Tiek Nutarime, tiek skundžiamame sprendime nurodyta, kokios turėtų būti vertinamos rizikos tam, kad būtų galima nustatyti susitarimo esmę. Lemiamas veiksnys įvertinant, ar atstovavimo sutarčiai taikytina Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, yra atstovo (šiuo atveju pareiškėjo) prisiimta finansinė ar prekybinė rizika, susijusi su veikla, kuriai jį atstovu paskyrė atstovaujamasis (Tiekėjas). Atsakovas nesutinka nesutiko su apeliantu, kad prekės nuosavybės kriterijus buvo suabsoliutintas – nei atsakovas Nutarime, nei teismas sprendime neapsiribojo vien tik šio elemento vertinimu, atsižvelgė ir į kitus su prekių rizika susijusius elementus. Ekonomine prasme apeliantą pagrįstai galima lyginti su kitais Tiekėjo parduodamų prekių savarankiškais platintojais, kurie užsidirba parduodami šios bendrovės tiekiamas prekes prie kainos, kurią sumoka Tiekėjui, užsidėdami savo maržą, antkainį, o negaudami „komisinius“. Konkurencijos taryba taip pat nesutiko su apelianto argumentu, kad tikrojo atstovavimo susitarimo egzistavimą patvirtina ir tai, jog bendrovė nesiekė būti nepriklausomu prekeiviu audiovizualinių gaminių rinkoje, tam tikslui nedarė investicijų, netyrė rinkos, nepriiminėjo rinkodaros ir verslo sprendimų šioje srityje, o ir gaunamas iš sutarties vykdymo atlygis bendrame bendrovės pelne sudarė labai nedidelę dalį. Toks teiginys, jei jis būtų teisingas, tik parodytų, jog apeliantas pasirinko būtent tokią veiklos strategiją rinkoje (neinvestuojant, neatliekant rinkos tyrimų ir pan.), kiek tai susiję su Tiekėjo tiekiamų prekių platinimu. Tačiau tai neturi jokios reikšmės vertinant, ar pareiškėjo sudaryta sutartis laikytina tikrąja atstovavimo sutartimi.

442. Atsakovas taip pat nesutiko su apelianto argumentais, kad nei sutarties nuostatų analizė, nei jų vykdymas nepatvirtina susitarimo nustatyti minimalias perpardavimo kainas, nepatvirtina susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Pažymėjo, kad net jei laikytume, kad nagrinėjamos sutarties 3.4 punkte yra įtvirtintas ne reikalaujamas taikyti prekės antkainis, o, kaip teigia pareiškėjas, komisiniai, tai nepanaikina Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo buvimo. Tokia išvada darytina atsižvelgus į Apribojimo gairių 48 punktą, kuriame pažymima, jog tuo atveju, kai atstovavimo sutartis patenka į Sutarties 101 straipsnio 1 dalies (analogiškai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) reguliavimo sritį, įpareigojimas, apribojantis ar draudžiantis atstovui pasidalyti fiksuotais ar kintančiais komisiniais su klientu, pagal 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (toliau - Bendrosios išimties reglamentas) 4 punktą bus laikomas sunkiu apribojimu, kadangi atstovas turi turėti galimybę laisvai sumažinti galiojančią kainą klientui, nesumažinant atstovaujamojo pajamų. Susitarime įtvirtinta nuostata, kad „galutinė aptarta pardavimo kaina turi viršyti 20-30 procentų sutartinę tiekimo kainą“, vienareikšmiškai įtvirtina draudimą apeliantui (atstovui) pasidalinti savo komisiniais su galutiniais vartotojais, kuriems parduodamos atitinkamos prekės. Nagrinėjamo susitarimo poveikio konkurencijai vertinimas buvo pagrįstas paties susitarimo pobūdžiu – susitarimas yra pagal tikslą ribojantis konkurenciją, todėl šio susitarimo pobūdis įgalina įvertinti galimą neigiamą poveikį konkurencijai. Draudžiamo susitarimo nustatymui nėra būtinas tiesioginis ryšys su vartojimo kainomis, kadangi konkurencijos taisyklėmis siekiama apsaugoti ne tik tiesioginius konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją. Pažymėjo, kad būtinai turi būti įrodyta, kad buvo bendra valia rinkoje elgtis tam tikru būdu, tačiau nėra reikalaujama, kad būtų įrodyta, jog buvo bendra valia siekti antikonkurencinio tikslo. Teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog Tiekėjas ir pareiškėjas savo sutartimi suderino valią elgtis rinkoje atitinkamu būdu, todėl Konkurencijos taryba turėjo pagrindą pripažinti tokio susitarimo konkurenciją ribojantį tikslą.

453. Apelianto argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjas ir Tiekėjas nėra konkurentai, todėl negalėjo būti vertinama horizontaliuoju aspektu, yra nepagrįsti, deklaratyvūs, prieštaraujantys „konkuruojančių įmonių“ sąvokai, pateiktai Bendrosios išimties reglamente ir vertikaliųjų apribojimų komentaruose. Įmonės, kurios sudaro vertikalų susitarimą, gali būti konkurentėmis, jei ne šio susitarimo atžvilgiu jos veikia kaip tiekėjos toje pačioje produktų rinkoje. Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, jog pripažįstant pareiškėją ir Tiekėją konkurentais, nepakanka vien to, kad atitinkamos prekės platinamos pareiškėjo parduotuvėse, o Tiekėjas turi savo parduotuvę. Pripažinti Tiekėją ir pareiškėją konkuruojančiomis įmonėmis, atsižvelgus į tai, kad Tiekėjas veikia mažmeninėje rinkoje, visiškai pakako. Sutikus su apelianto argumentais, kad jis ir Tiekėjas nėra konkurentai mažmeninėje rinkoje, sektų išvada, jog apeliantas, parduodamas DVD diskus mažmeninėje prekyboje nelaikytinas konkurentu Tiekėjui, kuris mažmeninės prekybos parduotuvėse taip pat parduoda tuos pačius DVD diskus. Taigi apelianto argumentai, susiję su susitarimo vertinimu horizontaliuoju aspektu, turėtų būti atmesti, kadangi iš esmės apeliantas niekaip nepaneigė, kad jis ir Tiekėjas nėra konkurentai toje pačioje produktų rinkoje, tuo pačiu neįrodė, kad vertinimas horizontaliuoju aspektu atliktas neteisėtai.

464. Atsakovas nesutiko su apelianto argumentais, kad susitarimas atitinka mažareikšmio susitarimo sampratą. Pagal Bendrąjį Teismą įmonės, sudariusios susitarimą, kurio tikslas – riboti konkurenciją, iš esmės neturėtų išvengti Sutarties 101 straipsnio 1 dalies (atitinkamai ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymo, teigdamos, kad jų susitarimas neturėjo pastebimo poveikio konkurencijai. Kadangi susitarimas tarp apelianto ir Tiekėjo turėjo tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina nustatyti tokio susitarimo konkretaus poveikio. Dėl Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 1 8.1 punkto teisėtumo atsakovas nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

475. Konkurencijos tarybos veiksmai, kuriais ji, apskaičiuodama baudos dydį nuo pareiškėjo pajamų, gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, vadovavosi 2008 metų pajamomis, neturi būti vertinami kaip Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeidimas. Atsakovas pritarė teismo pozicijai, kad tiek Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis, tiek Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog už konkurencijos taisyklių pažeidimus ūkio subjektams gali būti skiriamos piniginės baudos iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų (bendrosios apyvartos) praėjusiais ūkiniais metais.

48Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, IV t., b. l. 40-49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas BĮ UAB ,,Interatlas“ (pareiškėjas) skundas ir priimti šioje dalyje naują sprendimą, pripažįstant Nutarimą pagrįstą ir teisėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

491. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad pareiškėjo ir Tiekėjo sudarytoje prekių pirkimo-pardavimo sutartyje nėra įtvirtinta nuostatų, kurios vienareikšmiškai sudarytų pagrindą teigti, kad šalys susitarė fiksuoti didmenines ir mažmenines kainas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistavo konkreti šalių valią išreiškianti sutartis – tiekimo prekybai sutartis, patvirtinta abiejų bendrovių parašais ir kurios pagrindu šalys grindė tarpusavio prekybinius santykius. Tai, kad ši sutartis galiojo tiriamu laikotarpiu, sutarties šalys neginčijo, to nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas. Teismas klaidingai išaiškino kainų pobūdį bei įvertino jų atitiktį konkurencijos taisyklėms. Įprastai praktikoje pardavimo, įskaitant perpardavimo, kainos skirstomos į minimalias, fiksuotas, rekomenduojamas ir maksimalias. Jos apibendrintai vadinamos „perpardavimo kainų palaikymu“. Europos Komisija savo pranešime „Vertikaliųjų apribojimų gairės“ nurodo, kad su perpardavimo kainų palaikymu yra susiję susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama nustatyti fiksuotas ar minimalias perpardavimo kainas arba fiksuotą ar minimalų kainų lygį, kurio turi laikytis pirkėjas (48 punktas). Jei į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, daroma prielaida, kad tas susitarimas riboja konkurenciją ir todėl jis patenka į 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (223 punktas). Praktikai, kai perpardavėjui rekomenduojama perpardavimo kaina arba reikalaujama, kad perpardavėjas laikytųsi maksimalios perpardavimo kainos, taikomas bendrosios išimties reglamentas, kai kiekvienos susitarimo šalies rinkos dalis neviršija 30 % ribos, jei tokia kaina nėra minimali arba fiksuota pardavimo kaina, nustatyta kuriai nors šaliai darant spaudimą ar imantis skatinimo priemonių (226 punktas). Bendrosios išimties reglamentas taip pat numatė, kad išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių kontroliuojamais veiksniais siekiama apriboti pirkėjo galimybę nustatyti savo pardavimo kainą, nepažeidžiant tiekėjo galimybės nustatyti aukščiausią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, su sąlyga, kad dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar paskatų, tokios kainos netampa lygios fiksuotai arba minimaliai pardavimo kainai. Apelianto nuomone, kainos buvo užfiksuotos tiesiogiai nurodant perpardavimo didmenoje ir mažmenoje kainas, tačiau papildomai buvo numatytos ir netiesioginės priemonės – marža, kuri savo ruožtu suponuoja, kad tai yra platintojo, pareiškėjo, uždarbis už prekių pardavimą. Pabrėžtina, kad pridėjus sutartyje fiksuotą maržą prie pareiškėjo pirkimo kainos, gaunama fiksuota didmeninė kaina, už kurią, remiantis 4.2.2 punktu, ir turi parduoti prekes pareiškėjas. Tuo tarpu iš teismo pateiktų aiškinimų galima daryti prielaidą, jog šias kainas teismas vertino kaip rekomendacines, tačiau teismas sprendime aiškiai nepagrindė, kuo remiantis jis padarė išvadą dėl rekomendacinio kainų pobūdžio, juolab, kad nei sutartyje, nei jos priede apskritai nebuvo žodžio „rekomendacijos“. Atkreipė dėmesį, kad pačiame sprendime vertindamas UAB „Elektromarktas“ ir Tiekėjo susitarimą dėl kainų perpardavimo palaikymo, teismas konstatavo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, nors šių bendrovių sutartyje taipogi nebuvo tiesiogiai įtvirtinta jokių sankcijų ar paskatinimų dėl sutartų kainų laikymosi. Taigi net tame pačiame sprendime teismas skirtingai aiškino tos pačios nuostatos svarbą pažeidimo konstatavimui. Pabrėžė, kad nepriklausomai nuo to, ar bendrovė prekiavo prekėmis mažmenoje, ar ne, tai nepanaikina paties susitarimo dėl perpardavimo kainų palaikymo fakto bei jo prieštaravimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Teismas sprendime dėl šios aplinkybės atskirai apskritai nepasisakė ir jos nevertino. Pastebėjo, jog teismas nepaaiškino, kodėl sutartyje tiesiogiai įtvirtintas kainų fiksavimas dar papildomai turėjo būti patvirtintas ir netiesioginėmis priemonėmis. Tiekėjas ir pareiškėjas sutartyje ne tik tiesiogiai buvo numatytos perpardavimo didmenoje ir mažmenoje kainos, tačiau ir nustatyta netiesioginė priemonė – marža. Dėl to teismo teiginiai, kad kainų fiksavimas nebuvo patvirtintas netiesioginėmis priemonėmis, yra neteisingas. Teismas taip pat nėra teisus vertindamas draudžiamo susitarimo pobūdį pagal civilinės teisės nuostatas ir teigdamas, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti atsižvelgiama į tikruosius sutarties šalių ketinimus. Visiškai nesvarbu, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai sudarant ir pasirašant sutartį bei ją įgyvendinant, kadangi vis tiek šiais susitarimais šalys pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

502. Konkurencijos taryba taip pat nesutiko su teismo skundžiamame sprendime pateikiama nuomone, kad vertinant draudžiamą susitarimą tyrimo metu turėjo būti išreikalautos anksčiau šių įmonių sudarytos sutartys, tikrintas pareiškėjo paaiškinimas, kad prekių kaina, nurodyta sutartyje, nesutampa su parduotų prekių kainomis, ką patvirtina pateiktos PVM sąskaitos faktūros, nors realiai tai patikrinti buvo būtina, o ypač - UAB „Topo centras“ parduotų prekių kainas. Teismo reikalaujami veiksmai yra pertekliniai ir prieštarauja susitarimo dėl perpardavimo kainų palaikymo įrodinėjimo reikalavimams. Atsakovas konstatavo, kad ūkio subjektai sudarė draudžiamą susitarimą. Faktinis elgesys rinkoje negali būti vertinamas kaip panaikinantis ūkio subjektų atsakomybę, todėl, net jeigu bendrovių veiksmai rinkoje neatitiko veiksmų, dėl kurių buvo sutarta, tai neturi jokios įtakos jų atsakomybės už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą nustatymui. Taigi nustačiusi draudžiamą susitarimą, kuris riboja konkurenciją pagal tikslą, Konkurencijos taryba neprivalėjo vertinti jo poveikio konkurencijai ir nustatinėti, ar/kaip ūkio subjektai įgyvendino šį susitarimą rinkoje, dėl to teismo argumentai dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo neįrodymo yra nepagrįsti.

513. Iš viso Nutarimo teksto bei su tyrimu susijusios medžiagos matyti, jog Konkurencijos taryba atskirai analizavo kiekvieno ūkio subjekto susitarimą ar suderintus veiksmus ir vertino Konkurencijos įstatymo pažeidimo buvimą ar nebuvimą. Todėl teigi, kad dėl pareiškėjo draudžiamo susitarimo atsakovas sprendė remdamasis santykių su kitais ūkio subjektais visumos pagrindu, yra visiškai nepagrįsta. Laikantis teismo logikos, reikėtų manyti, kad Konkurencijos taryba turėjo konstatuoti draudžiamus susitarimus visų pažeidimu įtartų ūkio subjektų atžvilgiu, kadangi dėl kai kurių iš jų nustatė pažeidimus. Tuo tarpu kaip matyti iš Nutarimo, tyrimas dėl galimų draudžiamų susitarimų buvo pradėtas dėl 28 ūkio subjektų ir dėl 10-ies iš jų buvo konstatuotas pažeidimas, o dėl 18-os ūkio subjektų byla nesant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo sudėties buvo nutraukta. Tokios Nutarimo išvados akivaizdžiai parodo, jog Konkurencijos taryba kiekvieno susitarimo atitiktį Konkurencijos įstatymui vertino atskirai, o teismo išsakyta nuomonė yra neteisinga bei prieštaraujanti bylos aplinkybėms. Be to, vertinant įrodymų pakankamumo klausimą konkretaus susitarimo atžvilgiu, kartais ne visi įrodymai yra vienodai stiprūs ir pakankami pažeidimui konstatuoti.

52Pareiškėjas BĮ UAB ,,Interatlas“ atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, IV t., b. l. 81-87) su Konkurencijos tarybos apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentais:

531. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Konkurencijos taryba neįrodė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo ir susitarimo dėl perpardavimo kainų fiksavimo sudarymo fakto.

542. Konkurencijos taryba pasirinko tinkamą ir bylos esmę atitinkančią Europos Sąjungos teismų praktiką, tačiau iš jos padarė visiškai klaidingas išvadas.

553. Konkurencijos tarybos sutarties nuostatų aiškinimas yra visiškai nepagrįstas ir klaidingas dėl kelių priežasčių: pareiškėjas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog sutarties nuostatos nėra suformuluotos taip, kad iš jų būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas ir Tiekėjas aiškiai įtvirtino fiksuotas mažmenines bei didmenines perpardavimo kainas; sutarties sąlygos, taip, kaip jos yra suformuluotos, jokiu būdu tiesiogiai neįtvirtina bendros pareiškėjo ir Tiekėjo valios fiksuoti didmenines ar mažmenines perpardavimo sąlygas. Sutartyje nėra nė vienos nuostatos, kuri leistų teigti, jog sutarties priede Nr. 1 yra nurodytos kainos, kuriomis pareiškėjas privalo perparduoti iš Tiekėjo įsigytas prekes savo pirkėjams. Sutarties 4.2.2 nuostata, numatanti, jog pirkėjas, t. y. pareiškėjas, privalo organizuoti prekių platinimą ir savo vardu parduoti klientams iš Tiekėjo nupirktas prekes tik pagal šios sutarties 1 skyriuje nurodytus terminus ir sąlygas bei kitus šios sutarties reikalavimus, įsipareigojimus bei nuostatas, negali būti aiškinama, kaip tiesiogiai įtvirtinanti pareiškėjo pareigą perparduoti prekes tam tikra kaina, nes sisteminis sutarties aiškinimas leidžia teigti, jog ši nuostata yra aiškiai susijusi su visai kitomis perpardavimo sąlygomis. Nėra vienareikšmė „didmeninės kainos“ sąvoka, įtvirtinta sutarties priede Nr. 1. „Didmeninė kaina“ reiškia bazinę, standartinę Tiekėjo pardavimo platintojams kainą, o ne kainą, kuria kiti platintojai turėtų prekiauti, parduodami iš Tiekėjo įsigytus DVD diskus. Pareiškėjas ir Tiekėjas nesiekė fiskuoti ir nefiksavo mažmeninės prekių kainos, nes pareiškėjas niekada neveikė mažmeniniame prekybos DVD diskais lygmenyje ir niekada nepardavinėjo Tiekėjo DVD diskų galutiniams vartotojams. Šalys parašais patvirtino sutarties tekstą, kuriam suteikė visai kitokią prasmę nei Konkurencijos taryba, todėl negalima teigti, jog šalys parašais patvirtino jų bendrą valią fiksuoti perpardavimo kainas.

564. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties nuostatos neįtvirtina tiesiogiai (akivaizdžiai) didmeninių ir mažmeninių perpardavimo kainų fiksavimo, Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo konstatuoti, jog pažeidimas yra akivaizdus ir privalėjo remtis papildomais įrodymais, pagrindžiančiais susitarimo tarp pareiškėjo ir Tiekėjo dėl perpardavimo kainų fiksavimo sudarymo faktą. Pareiškėjo nuomone, nei sutarties tekstas, nei papildomi (netiesioginiai) įrodymai jokiu būdu nepatvirtina, jog pareiškėjas ir Tiekėjas siekė fiksuoti ir užfiksavo perpardavimo kainas. To nepatvirtina ir faktinis šalių elgesys. Konkurencijos taryba, kaip teisingai pastebėjo teismas, nesurinko ir nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas būtų laikęsis didmeninių perpardavimo kainų (juo labiau - mažmeninių), kaip nors joms aiškiai pritartų, arba kad Tiekėjas būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas užtikrinti šių kainų laikymąsi, kas aiškiai įrodo, jog ir sutarties šalių elgesys jokiais būdais neleidžia teigti, jog pareiškėjas ir Tiekėjas buvo sudarę susitarimą dėl perpardavimo kainų fiksavimo.

575. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas nebuvo teisus vertindamas draudžiamo susitarimo pobūdį pagal civilinės teisės nuostatas ir teigdamas, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti atsižvelgiama į tikruosius sutarties šalių ketinimus. Atsakovas pasitelkia klaidingą Komisijos ir Europos Sąjungos teismų praktiką, nes ji yra aktuali konstatuojant visai kitą draudžiamo susitarimo sąlygą – sąlygą dėl konkurencijos ribojimo. Pats pirminis žingsnis įrodant draudžiamo susitarimo buvimą pagal SESV 101 straipsnį ar Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, yra susitarimo tarp mažiausiai dviejų ūkio subjektų buvimo fakto įrodymas. Teismas sprendime pabrėžė būtinumą įvertinti tikruosius šalių ketinimus, pasisakydamas sprendime dėl susitarimo sudarymo fakto, o ne dėl konkurencijos ribojimo fakto. Šalių tikroji valia ir jos suderinimas yra svarbiausias elementas ir kertinis akmuo įrodinėjant susitarimą tarp šalių. Teismas būtent ir pažymėjo sprendime, jog norėdama įrodyti pažeidimą, Konkurencijos taryba turėjo įrodyti esant susitarimą dėl kainų fiksavimo, o norėdama įrodyti esant tokį susitarimą Konkurencijos taryba, ypač atsižvelgdama į tai, kad sutarties nuostatos akivaizdžiai nepatvirtina kainų fiksavimo, privalėjo aiškintis tikruosius šalių ketinimus ne tik pagal sutarties pažodini tekstą, bet ir remdamasi papildomais, netiesioginiais įrodymais. Toks teismo pateiktas aiškinimas visiškai atitinka ir konkurencijos teisės taisykles ir jų aiškinimo praktiką, kurioje pabrėžiama ir susitarimo šalių valios suderinimo svarba ir susitarimo fakto patvirtinimas ne tik sutartimi, bet ir šalių elgesiu ir pan.

58UAB ,,Elektromarktas“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, IV t., b. l. 59-61) su Konkurencijos tarybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentais:

591. Konkurencijos tarybos pateikiama sutarties šalių santykių interpretacija atsiranda dėl to, kad Konkurencijos taryba pažodžiui aiškina sutarties nuostatas, nepripažindama nei konkurencijos teisėje egzistuojančių vertinimo kriterijų, nei civilinėje teisėje įtvirtintų sutarčių aiškinimo principų ir taisyklių.

602. Konkurencijos tarybos skundas iš esmės yra akademinio pobūdžio sutarties nuostatų analizė.

613. Skunde nėra argumentų, pagrindžiančių, kad sutarties šalys pakeitė praktinį savo bendradarbiavimą konkurencijos nenaudai, lyginant su bendradarbiavimu, jeigu sutartis neturėtų priedo Nr. l, ir kad teismas būtų nemotyvuotai atmetęs Konkurencijos tarybos argumentus dėl bendradarbiavimo konkurencijos nenaudai konstatavimo.

624. Konkurencijos taryba teigia nustačiusi fiksuotas kainas ir dėl to šalys negali laisvai apsispręsti dėl parduodamų prekių kainos. Tačiau, viena vertus, Konkurencijos taryba teigia, kad sutartis sudaryta laisva šalių valia ir tokia laisva suderinta valia kainos buvo užfiksuotos. Kita vertus, Konkurencijos taryba visiškai nemotyvuotai ignoruoja pareiškėjo paaiškinimus, jog kainas ji galėjo laisvai nustatyti savo nuožiūra, nepriklausomai nuo sutarties priede Nr. 1 surašytų kainų, dėl kurių reikšmės pareiškėjas taip pat yra pateikęs paaiškinimus, taip pat ignoruoja pareiškėjo vykdytos prekybos faktines aplinkybes.

635. UAB „Elektromarktas“ ir Tiekėjo sutartyje nėra tokių nuostatų, kuriomis remiasi Konkurencijos taryba. Sutartys yra skirtingos, nuostatos yra skirtingos, santykiai tarp šalių yra skirtingi.

64UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, IV t., b. l. 54-56) su Konkurencijos tarybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Konkurencijos tarybos apeliacinio skundo motyvai ir argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų. Skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas toje dalyje, kiek taikomas pareiškėjo (BĮ UAB „Interatlas“) skundo atžvilgiu. Teismas tinkamai įvertino BĮ UAB „Interatlas“ ir Tiekėjo tarpusavio santykius bei elgesį rinkoje ir pagrįstai konstatavo, kad šie ūkio subjektai nesudarė draudžiamo susitarimo ir nepažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

65III.

66Pareiškėjas UAB ,,Media Incognito“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, I t., b. l. 1-17) ir patikslintu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 74–76) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nutarimo dalį, susijusią su pareiškėju, Nutarimo nepanaikinus, jį pakeisti ir sumažinti paskirtą baudą iki 188 Lt arba iš viso jos neskirti, priteisti iš atsakovo žyminį mokestį, atstovavimo išlaidas, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu ir kitas pareiškėjo patirtas išlaidas. Skunde pareiškėjas paaiškino, kad iš esmės sutinka su Nutarime pateiktomis išvadomis, jog pareiškėjo ir Tiekėjo pasirašyta sutartis pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau atsakovas nepakankamai atsižvelgė į sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, Tiekėjo aktyvų ir agresyvų vaidmenį, sudarant ir vykdant sutartį ir palaikant joje nustatytas kainas, neatsižvelgė į Europos Komisijos praktiką analogiškose bylose, tinkamai neįvertino visų lengvinančių aplinkybių, todėl nepagrįstai paskyrė pareiškėjui piniginę baudą. Pareiškėjas paaiškino, kad Tiekėjas yra išskirtinis kelių didžiausių Holivudo kino kompanijų filmų tiekėjas Lietuvoje, minėtų kompanijų filmai paprastai yra populiariausi ir paklausiausi, Tiekėjui atsisakius tiekti minėtų filmų įrašus ar pasirašyti sutartį dėl jų tiekimo, įsigyti minėtų filmų iš kitų tiekėjų nebūdavo galimybės. Tai reiškia, kad Tiekėjas galėjo primesti platintojams nepalankias, konkurenciją ribojančias sutarčių sąlygas. Sutartis buvo pasirašyta Tiekėjo vienašališkai nustatytomis standartinėmis sąlygomis, nesudarant galimybės jas keisti ar dėl jų derėtis. Tiekėjas kontroliavo, ar yra laikomasi sutarties nuostatų, sužinojęs, kad jų nesilaikoma, grasindavo taikyti sankcijas. Pareiškėjui darytą spaudimą patvirtina ir nustatyta 4 000 Lt bauda už su prekių kainų nustatymu susijusių sutarties nuostatų nesilaikymą. Informuodamas Tiekėją apie kitų platintojų taikomas mažesnes kainas, pareiškėjas siekė išvengti atsakomybės pagal sutartį ir įrodyti, kad tai yra įprasta praktika. Per visą sutarties galiojimą pareiškėjas ne kartą įvairiomis priemonėmis bandė pakeisti sutartyje užfiksuotas kainas ir siūlydavo galutiniams vartotojams mažesnes kainas. Kainų nesutapimas 99 ct laikytinas žymiu skirtumu. Atsakovas nepagrindė, koks kainų skirtumas turėtų būti laikomas žymiu, leidžiančiu konstatuoti, jog yra nesilaikoma nustatytų kainų. Pardavinėjimą mažesnėmis kainomis patvirtina lentelės apie 2009 m. kovo mėn. bei 2008 m. pardavimus bei atitinkami pirkimo pardavimo dokumentai. Iš jų matyti, kad pareiškėjas pirkėjams suteikdavo iki 72 proc. nuolaidas, taip pat nuolaidos būdavo taikomos per įvairias rengtas akcijas. Po minėtų akcijų rengimo Tiekėjas grasindavo nebetiekti pareiškėjui DVD diskų su filmų įrašais, jei akcijos nebus nutrauktos. Nuo 2009 m. birželio mėn. pareiškėjas nebeteikė užsakymų Tiekėjui. Paskirdamas baudą, atsakovas neatsižvelgė į Europos Komisijos baudų skyrimo praktiką analogiškais atvejais, pagal kurią piniginės baudos platintojams neskiriamos, kai konkurencijos teisės pažeidimo iniciatorius yra tiekėjas, kuris dar ir ėmėsi spaudimo, kad platintojai laikytųsi jo nustatytų fiksuotų minimalių kainų. Atsižvelgiant į tai, piniginės sankcijos turėtų būti taikomos tik Tiekėjui. Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas, skirdamas baudas, vadovavosi ir Europos Komisijos pagal reglamento Nr. 1/2003 23 str. 2 d. a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (toliau – ir Baudų skaičiavimo gairės), todėl turėjo į jas atsižvelgti, taip pat vadovautos Europos Komisijos praktiką, susijusia su baudų skyrimu. Atsakovas neteisingai nustatė skirtinos baudos bazinį dydį už pažeidimo pavojingumą – 20 proc. nuo pareiškėjo gautų pajamų už DVD diskų pardavimą. Su pažeidimu susijusiomis pajamomis pripažintinos tik pareiškėjo pajamos, gautos už DVD diskų, įsigytų iš Tiekėjo pardavimo 2008 m., Tiekėjo DVD diskų minimalių kainų nustatymas neturėjo įtakos kitų DVD diskų tiekėjų kainoms. Iš Nutarimo neaišku, kaip konkrečiai buvo skaičiuojama bauda, nenurodyti tarpiniai baudos dalių skaičiai, baudos atskiriems ūkio subjektams nėra individualizuotos. Visiems jiems nustatytas vienodas bazinio baudos už pažeidimo pavojingumą dydžio procentas, neatsižvelgiant į tai, kiek procentų iš pažeidimo gautos pajamos sudarė nuo bendrųjų metinių pajamų ir nuo pajamų, gautų iš filmų DVD ir VHS formato laikmenose. Europos Komisija pagal suformuotą praktiką už žymiai pavojingesnius konkurencijos teisės pažeidimus daugiausiai skirdavo 19 procentų bazinį baudos dydį. Nagrinėjamu atveju nustatant bazinį baudos dydį, reikia atsižvelgti į tai, kad buvo sudarytas mažiau pavojingas už horizontalų draudžiamas vertikalus susitarimas. Atsižvelgiant į tai, bazinis baudos dydis už pažeidimo pavojingumą neturėjo būti didesnis nei 5 procentai. Nutarime nėra diferencijuota, kiek procentų baudos dydis už pažeidimo trukmę yra didinamas kiekvienai iš įmonių. Pareiškėjas teikė Tiekėjui prekių užsakymus laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. birželio mėn., todėl pažeidimo trukmė yra 17 mėn., o ne 21 mėn., kaip Nutarime nurodė atsakovas, todėl koeficientas, taikytinas baudos dydžiui už pažeidimo trukmę, turėtų būti 1,4. Atsakovas turėjo sumažinti pareiškėjui skirtiną baudą dar bent 10 proc., kadangi jis faktiškai vykdė nepriklausomą pardavimų politiką ir iš dalies nesilaikė sutartyje nurodytų prekių kainų. Pareiškėjas nutraukė pažeidimą dar iki tyrimo pabaigos. Atsakovas bazinį baudos dydį turėjo skaičiuoti nuo su pažeidimu susijusių pajamų, gautų už 2009 m., o ne už 2008 m. Pareiškėjui paskirta bauda neturėjo būti didesnė kaip 188 Lt.

67Pareiškėjas UAB ,,Bomba“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, I t., b. l. 119-123) ir patikslintu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 150-151) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Nutarimo dalį, susijusią su pareiškėju, prašymo netenkinus, sumažinti baudą iki 1 181,33 Lt. Anot pareiškėjo, atsakovas, nustatydamas pažeidimo faktą, turėjo nustatyti ir priežastinį ryšį tarp įvykusio draudžiamo konkurentų bendravimo (susitarimo) ir elgesio rinkoje, tačiau nagrinėjamu atveju jis neįrodė, kad pareiškėjas ir Tiekėjas tokį susitarimą sudarė. Iš pareiškėjo ir Tiekėjo susirašinėjimo negalima daryti išvados, kad tarp šių bendrovių buvo sudaryti suderinti susitarimai ar priimti sprendimai nustatyti parduodamų prekių kainas. Pareiškėjas ir Tiekėjas derino galimas sutarties sąlygas ir siekė, kad būtų išvengta galimo kainų ribojimo, taip pat neišreiškė bendros valios, nesuderino veiksmų dėl konkrečių prekių kainų nustatymo. Nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp pareiškėjo ir Tiekėjo bendravimo bei jų vėlesnio elgesio rinkoje. Pareiškėjo ir Tiekėjo mažmeninės atitinkamų prekių kainos buvo panašios dėl to, kad jos prekiavo tomis pačiomis prekėmis. Atsakovas paskyrė nepagrįstai didelę baudą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo finansinė būklė yra itin sunki, ir paskirta bauda gali sukelti neigiamų pasekmių ne tik jam, bet ir tretiesiems asmenims. Pareiškėjas nebuvo konkurencijos teisės pažeidimo iniciatorius, jo atžvilgiu nebuvo nustatyta sunkinančių aplinkybių. Pareiškėjas bendradarbiavo su Konkurencijos taryba, teikė jai visą turimą medžiagą. Taikydamas Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 d., atsakovas privalėjo bazinį baudos dydį skaičiuoti pagal su pažeidimu susijusias pajamas, gautas už Tiekėjo DVD diskų pardavimą 2009 m., atsižvelgiant į vėliau padarytus grąžinimus, todėl pareiškėjui paskirta bauda neturi būti didesnė kaip 1 181,33 Lt.

68Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 31-61) į pareiškėjų skundus ir atsiliepimu į patikslintą UAB ,,Media Incognito“ skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 145-147) su jais nesutiko ir prašė juos atmesti. Atsiliepime nurodė, kad tyrimo metu surinkti įrodymai nesudarė pagrindo pripažinti, kad UAB „Media Incognito“ patyrė kokį nors Tiekėjo spaudimą. Abi įmonės bendravo lygiomis sąlygomis, UAB „Media Incognito“ aktyviai dalyvavo sudarant patį susitarimą. Be to, pareiškėjas nepranešė apie jam neva daromą spaudimą, susitarimo laikėsi. Pareiškėjo faktinis elgesys, t. y. tai, kad jis taikydavo įvairias akcijas ir pardavinėdavo prekes žemesnėmis kainomis, iš esmės nepaneigia aplinkybės, kad sutartyje buvo nustatytos trečiosioms šalims taikytinos mažmeninės kainos, kurios faktiškai ir buvo taikomos. Atsižvelgiant į ginčo prekių kainas, pareiškėjo nurodytas 99 ct kainų skirtumas nėra reikšmingas nukrypimas nuo sutartyje nustatytų minimalių prekių mažmeninių kainų. Nustatyta, kad 65 proc. palygintų prekių suderintos kainos ir pardavimo kainos sutapo. Tai, kad UAB „Media Incognito“ taikydavo nuolaidas DVD diskams, nėra reikšminga aplinkybė jai skirtinos baudos dydžiui nustatyti, kadangi tokia pareiškėjos teisė buvo įtvirtinta pačioje sutartyje, su sąlyga, kad nuolaidų taikymas bus iš anksto suderintas su Tiekėju. Be to, pareiškėjas skatino Tiekėją priversti kitus mažmeninius platintojus laikytis perpardavimo kainų, taip savo veiksmais prisidėjo prie susitarimo įgyvendinimo skatinimo. Atsakovas, skirdamas baudas, nesivadovavo Europos Komisijos pagal reglamento Nr. 1/2003 23 str. 2 d. a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis, kadangi tam nebuvo jokio teisinio pagrindo ir būtinybės. Apskaičiuodamas baudas, atsakovas rėmėsi objektyvumo ir proporcingumo principais, kurie būtų pažeisti, jei būtų buvę atsižvelgta tik į bendrąsias pajamas praėjusiais ūkiniais metais, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjai ginčo veikla buvo papildoma. Nustatydamas baudos dydį, atsakovas taryba turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, kad pajamos, nuo kurių turi būti skaičiuojamas baudos dydis, yra pajamos, gautos iš filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimo. Minėtos pajamos buvo nustatytos pagal apyvartą atitinkamoje rinkoje. Baudos dydis apskaičiuotas pagal prekių, kurių rinka buvo veikiama (filmų, įrašytų į DVD diskus ir vaizdajuostes), pardavimo vertes. UAB „Media Incognito“ ir Tiekėjo susitarimas vertintas tik vertikaliuoju aspektu, todėl jam pritaikytos baudos dydis yra mažesnis, nei kai kuriems kitiems ūkio subjektams. Pareiškėjo argumentas, kad Europos Komisija savo praktikoje už gerokai pavojingesnius (kartelinius) susitarimus taiko mažesnes baudas atmestinas, kadangi Europos Komisijos nesaisto jos ankstesnė praktika dėl baudų skaičiavimo, todėl ši praktika nesaisto ir atsakovo. Nutarime aiškiai nurodyti pažeidimo pavojingumo vertinimo kriterijai. UAB „Media Incognito“ bauda buvo didinama 10 proc. už kiekvienus pažeidimo metus. Pareiškėjas nurodė, kad pažeidimas truko 17 mėn., t. y. iki 2009 m. birželio mėn., tačiau tai neturi reikšmės baudos dydžiui, kadangi bet kokiu atveju pažeidimas truko ilgiau nei vienerius metus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad nutraukė draudžiamo susitarimo su Tiekėju vykdymą, to nepatvirtina aplinkybė, kad nuo minėtos datos UAB „Media Incognito“ nebeužsakinėjo prekių iš Tiekėjo. Konkurencijos taryba griežtai laikosi baudų skaičiavimo tvarkos, pagal kurią jos turi būti skaičiuojamos nuo praėjusių ūkinių metų pajamų, tačiau absoliutus šio reikalavimo įgyvendinimas nėra įmanomas. Nagrinėjamu atveju tyrimas dėl pareiškėjo padaryto konkurencijos teisės pažeidimo buvo baigtas 2009-09-17. Tą dieną pareiškėjas dar neturėjo duomenų apie 2009 m. pajamas, todėl baigęs tyrimą atsakovas pagrįstai neberinko daugiau duomenų ir rėmėsi byloje buvusia informacija apie pareiškėjo 2008 m. pajamas. Dėl UAB „Bomba“ skundo argumentų atsakovas nurodė, kad draudžiamam susitarimui konstatuoti pakanka nustatyti, kad įmonės išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu. Pareiškėjo ir Tiekėjo draudžiamas susitarimas pasireiškė suderintais veiksmais. Nutarime įrodyta jų bendra valia elgtis rinkoje tam tikru būdu ir bei atitinkamas elgesys rinkoje. Įrodyta, kad Tiekėjas ir UAB „Bomba“ buvo pasiekusios konsensusą dėl prekių pardavimo kainų. Priežastinį ryšį tarp jų veiksmų suderinimo ir elgesio rinkoje galima preziumuoti remiantis tuo, kad po veiksmų suderinimo jos, toliau veikdamos rinkoje ir nustatydamos savo elgesį joje, atsižvelgė į apsikeistą informaciją. Tai, kad Tiekėjas ir UAB „Bomba“ sudarė draudžiamą susitarimą patvirtina šių įmonių atstovų susirašinėjimas, kurio metu apsikeista konkurenciją ribojančia informacija ir suderinti veiksmai. Tai patvirtina ir atsakovo atlikta kainų analizė, iš kurios matyti, kad UAB „Bomba“ galutiniams vartotojams parduodamų prekių kainos buvo iš esmės tokios pačios arba kiek didesnės už Tiekėjo nurodytas kainas. Pagal Europos Sąjungos institucijų praktiką Europos Komisija, skirdama baudas, neturėtų atsižvelgti į nepalankią ūkio subjektų finansinę padėtį, nes tai prilygtų nepagrįstam konkurencinio pranašumo suteikimui. Sunki finansinė padėtis gali būti pripažįstama lengvinančia aplinkybe tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, ko nagrinėjamoje byloje nebuvo. Atsakovas, skirdamas baudą, atsižvelgė į bendrą susidariusią sunkią ekonominę padėtį ir skirtinos baudos dydį visiems ūkio subjektams papildomai sumažino 10 proc. Tai, kad UAB „Bomba“ tyrimo metu teikė prašomą informaciją, nelaikytina aktyvia pagalba atsakovui atliekant tyrimą, o pripažintina Konkurencijos įstatyme nustatytos pareigos vykdymu.

69UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, I t., b. l. 185-187) su pareiškėjų skundais sutiko. Nurodė, kad tarp jo ir UAB „Bomba“ draudžiamas susitarimas nebuvo sudarytas, sutartis tarp jo ir UAB „Media Incognito“ pasirašyta sutartis Konkurencijos įstatymo taip pat nepažeidė. Nesutinka, kad Tiekėjas buvo šio susitarimo iniciatorius ir atliko agresyvų vaidmenį sudarant ir vykdant sutartį. UAB „Media Incognito“ skunde pripažino, kad ji veikė savarankiškai ir pati formavo kainodarą, o tai reiškia, kad mažmeninės kainos nebuvo fiksuotos.

70UAB „GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 28-29) sutiko su pareiškėjų skundais ir juose išdėstytais argumentais. Nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjų pateiktus įrodymus, kad susitarimai su Tiekėju nebuvo vykdomi ir kad jos iš esmės vykdė nepriklausomą kainų politiką. Atsakovas nesilaikė Europos Komisijos praktikos tiriant analogiškus vertikalius susitarimus, nevertino individualių bylos aplinkybių, turinčių įtakos subjektų atsakomybei, nebuvo įvertintas susitarimo žalingas poveikis patiems pareiškėjams. Skaičiuodamas baudas, atsakovas nepagrįstai atsižvelgė į su pažeidimu nesusijusias pareiškėjų pajamas.

71UAB „Computer data international“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į UAB „Bomba“ skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 69-70) su juo sutiko. Nurodė, kad Tiekėjas ir UAB ,,Bomba“ draudžiamo susitarimo nesudarė.

72UAB „Palink“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į UAB „Media Incognito“ patikslintą skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 133-134) su juo sutiko. Paaiškino, kad atsakovas privalėjo pareiškėjui skirtiną baudą skaičiuoti nuo pajamų, gautų iš Tiekėjo DVD diskų pardavimų 2009 m. Atsakovas privalėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti minėtus duomenis, tačiau to nepadarė.

73Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 166-177) pareiškėjo UAB ,,Media Incognito“ skundą atmetė, pareiškėjo UAB ,,Bomba“ skundą patenkino. Sprendime nurodyta, kad norint pripažinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, būtina nustatyti: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų buvimą; 2) susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės kainos nustatymas. Be to, teismai savo praktikoje yra ne kartą konstatavę, kad nustatant pažeidimo faktą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp įvykusio konkurentų bendravimo (susitarimo) ir elgesio rinkoje (veiksmų – kainų nustatymo). Dėl UAB ,,Media Incognito“ skundo teismas nurodė, kad sutarties tarp pareiškėjo ir Tiekėjo 4.2.8 punkte įtvirtinta filmų, pateikiamų DVD bei VHS formato vaizdajuostėse, pirkėjo pareiga neplatinti prekių mažesne nei priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina (nebent susitarė kitaip). Iš sutarties priedo Nr. 1 nustatyta, kad Tiekėjas ir pareiškėjas susitarė dėl filmų kainų ir tiekimo sąlygų. Jei šioje lentelėje nėra nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, rekomenduojama pardavimo kaina apskaičiuojama tokiu būdu: didmeninė kaina + 30 % („Pirkėjo“ antkainis) + 18 % PVM = rekomenduojama pardavimo kaina. Sutarties nuostatos tiesiogiai riboja pareiškėjo galimybę laisvai nustatyti savo kainas: sutartimi pirkėjas įsipareigoja neplatinti prekių mažesne nei priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, taip pat įsipareigoja nerengti pardavimo ar kitokių akcijų su Tiekėjo tiekiamais filmais apie tai neinformavus įmonės ir su ja nesusitarus. Be to, įtvirtinamos nuostatos, kad už minėtų įsipareigojimų nevykdymą pirkėjui numatyta prievolė Tiekėjui sumokėti 4 000 Lt dydžio baudą už kiekvieną iš pažeidimų, o Tiekėjas turi teisę nutraukti sutartį. Toks susitarimas turi tikslą įtakoti mažmenines kainas ir tokiu būdu riboti ar iškraipyti kainų konkurenciją nepriklausomai nuo to, ar susitarimas įgyvendintas, ar ne. Taigi pareiškėjo įpareigojimas perparduoti atitinkamas prekes už sutarties priede Nr. 1 nustatytą kainą yra akivaizdus konkurencijos ribojimas pagal tikslą, kuris vienareikšmiškai draudžiamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Iš sutarties nuostatų matyti, jog juose tiesiogiai įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos, todėl pareiškėjas, pasirašydamas sutartį, aiškiai sutiko su Tiekėjo vykdoma politika, ir tokiai sutarčiai taikytinas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas draudimas. Todėl bendrovės argumentai, kad ji buvo priversta pasirašyti tokią sutartį, atmestini. Nors UAB „Media Incognito“ 2009-11-02 rašte ir nurodė, jog sutartis, kurioje įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos, ir buvo nutraukta 2009 m. birželio mėn., tačiau nepateikė jokių šiuos duomenis patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo veiksmų trukmė: 2008 m. sausio mėn. – 2009 m. rugsėjo mėn. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pareiškėją laikyti atsakingą už Konkurencijos įstatymo normų pažeidimą, konstatuota, jog jam bauda paskirta pagrįstai. Vertindamas pažeidimo pobūdį, atsakovas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tai yra susitarimai, kuriais ūkio subjektai nustatė (fiksavo) prekių perpardavimo kainas. Tokio pobūdžio susitarimai laikytini sunkiais. Nustatydama baudos dydį, Konkurencijos taryba šioje byloje taip pat atsižvelgė ir į tai, kad nagrinėti vertikalieji konkurentų susitarimai. Konkurencijos taryba nebuvo saistoma gairių nuostatų, kiek tai susiję su pajamų, nuo kurių skaičiuojamas baudos dydis, nustatymu, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Konkurencijos taryba, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, jog pajamos, nuo kurių turi būti skaičiuojamas baudos dydis, yra pajamos, gautos iš filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimo. Nagrinėjamu atveju prekės buvo apibrėžtos kaip filmai įrašyti į skaitmeninius diskus ir vaizdajuostes, o ne konkretūs Tiekėjo platinami diskai ar vaizdajuostės, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai nurodė, kad prekės, susijusios su pažeidimo objektu, yra filmai, įrašyti į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes. Konkurencijos taryba nurodė, kad baudą skaičiuoja remdamasi naujaisiais turimais pažeidimą padariusių ūkio subjektų finansiniais duomenimis, t. y. nuo praėjusių ūkinių metų pajamų. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad absoliutus šio reikalavimo įgyvendinimas nėra įmanomas, nes kai kuriais atvejais atliekant tyrimą ir renkant su juo susijusią informaciją (įskaitant ir informaciją apie įmonės pajamas) paskutinių jau pasibaigusių finansinių metų ataskaitos dar nebūna parengtos. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika, pvz., Bendrasis teismas yra pažymėjęs, kad jei verslo metai pasibaigė prieš priimant sprendimą, tačiau dar nėra padaryta atitinkamos įmonės metinė atskaitomybė ar ji dar nebuvo perduota Komisijai, pastaroji <...> turi teisę ir netgi pareigą atsižvelgti į ankstesnių metų apyvartą. Konkurencijos tarybos tyrimas buvo baigtas 2009-09-17. Iki tos dienos ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, duomenų apie 2009 m. pajamas dar neturėjo. Pabaigusi tyrimą, Konkurencijos taryba duomenų apie bendrovių pajamas neberenka ir naudoja esamus byloje duomenis, nebent tokius duomenis pateikia pats ūkio subjektas. Nagrinėjamu atveju iki bylų nagrinėjimo posėdžio, įvykusio 2010-01-14 ir paties posėdžio metu pareiškėjas savo duomenų apie 2009 m. pajamas nepateikė. Konkurencijos taryba pagrįstai rėmėsi ankstesnių metų įmonės finansiniais duomenimis. Nepriklausomai nuo to, kokiu būdu Konkurencijos taryba apskaičiavo ūkio subjektams taikytinas baudas, galutiniai baudos dydžiai neturėjo viršyti Konkurencijos įstatymo leistinų ribų. Kadangi Konkurencijos taryba neturėjo pagrįstos informacijos apie ūkio subjektų bendrąsias pajamas 2009 m., ji negalėjo būti tikra, kad skaičiuodama ūkio subjektui baudą pagal 2009 m. duomenis nepaskirs neproporcingos padarytam pažeidimui ar netgi 10 proc. įmonės bendrųjų pajamų viršijančios baudos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai, kad Konkurencijos taryba turėjo vadovautis 2009 m. DVD pardavimų duomenimis, atmestini. Atsakovas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad UAB „Media Incognito“, pateikdama nuomonę dėl tyrimo išvadų, taip pat Konkurencijos tarybos viešo bylų nagrinėjimo metu iš esmės prisipažino dėl pažeidimo, todėl atsižvelgęs į Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalį, tai laikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bauda gali būti mažinama tik tiems ūkio subjektams, kurie sąmoningai nukrypo nuo susitarimo, net ir turėdami visas galimybes jį įgyvendinti, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis iš esmės vykdė nepriklausomą pardavimų politiką ir iš dalies nesilaikė susitarimuose nurodytų atitinkamų prekių pardavimo kainų, savaime nesudaro pagrindo atitinkamai sumažinti skirtiną baudą. Pareiškėjas Konkurencijos tarybai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis sutartį, kurioje įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos, nutraukė 2009 m. birželio mėn., todėl atsakovas pagrįstai nurodė, kad tai negali būti laikoma atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Dėl UAB ,,Bomba“ skundo teismas nurodė, kad tam, kad ūkio subjektų elgesys būtų laikomas suderintais veiksmais, turi būti nustatytas ne tik ūkio subjektų veiksmų derinimo faktas, tačiau ir tam tikras elgesys rinkoje po šio suderinimo bei priežastinis ryšys tarp šių dviejų elementų. Iš byloje pateikto susirašinėjimo teksto yra aiškiai matyti, kad pareiškėjas neišreiškė savo valios „elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu“ dėl tikslo (objekto) – prekių kainų nustatymo. Pareiškėjas su Tiekėju derino galimas sutarties sąlygas, tačiau neišreiškė bendros valios, nesudarė kitų susitarimų dėl to, kad būtų konkrečiai (tam tikru apibrėžtu būdu) nustatinėjamos prekių kainos. Kitų įrodymų, išskyrus pareiškėjo susirašinėjimą, Konkurencijos taryba nepateikė. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo parduodamų prekių kainos ir Tiekėjo prekių kainos mažmeninėje prekyboje neženkliai skiriasi, nepagrindžia to, kad kainų ribos buvo nustatytos dėl šalių bendravimo. Dėl to neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp šalių bendravimo ir elgesio rinkoje. Nesant valios išraiškos dėl susitarimo, o taip pat aiškių įrodymų dėl priežastinio ryšio buvimo, pareiškėjas negali būti laikomas sudaręs draudžiamą susitarimą su Tiekėju dėl kainų nustatymo ir tuo pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų priėmęs ar sutikęs su Tiekėjo pasiūlymu bei atsižvelgdama į jį, atitinkamai elgtųsi rinkoje. Konkurencijos taryba nenustatė, kad pareiškėjas būtų sudaręs rašytinę sutartį su Tiekėju, kitų įrodymų, kad buvo kitokia forma aiškiai ir nedviprasmiškai sutarta dėl kainų nustatymo, kas pažeistų Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 straipsnį, taip pat nėra. Nežymus kainų skirtumas yra suprantamas ir logiškas, kadangi tiek UAB „Bomba“, tiek Tiekėjas mažmeninėje prekyboje prekiauja tomis pačiomis prekėmis, todėl būtų neįprasta, jeigu tos pačios rinkos dalyviai prekėms taikytų ženkliai skirtingas kainas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Bomba“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

74Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, II t., b. l. 187-193) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas UAB ,,Bomba“ skundas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, pripažįstant Nutarimą pagrįstą ir teisėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

751. Konkurencijos taryba nesutinka su teismo vertinimu, kad iš byloje pateikta susirašinėjimo teksto yra aiškiai matyti, kad pareiškėjas neišreiškė savo valios „elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu“ dėl tikslo (objekto) – prekių kainų nustatymo. UAB ,,Bomba“ su Tiekėju derino galimas sutarties sąlygas, tačiau neišreiškė bendros valios, nesudarė kitų susitarimų dėl to, kad būtų konkrečiai (tam tikru apibrėžtu būdu) nustatinėjamos prekių kainos. Remiantis teismų praktika, tam, kad būtų sudarytas susitarimas pagal Sutarties 101 straipsnio 1 dalį (analogiškai ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį), pakanka, jog atitinkamos įmonės išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu. Bendros valios išreiškimo forma nėra taip svarbi, jei ji tiksliai perteikia šalių valią elgtis rinkoje pagal susitarimo sąlygas. Be to, šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio. Jeigu draudžiamo susitarimo šalims negalima inkriminuoti sutarties sudarymo fakto dėl įrodymų nepakankamumo, tada jų elgesys bus apibrėžtas kaip suderinti veiksmai, kurie taip pat sudaro draudžiamo susitarimo sampratos dalį. Tyrimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad šalys atskleidė savo pozicijas ir tokiu būdu eliminavo viena kitos atžvilgiu netikrumą, t. y. tiek pareiškėjas, tiek Tiekėjas, atsižvelgę į apsikeistą informaciją, ne tik kad galėjo reguliuoti, bet de facto ir reguliavo savo veiklą. UAB ,,Bomba“ galutiniams vartotojams taikomos kainos iš esmės nesiskiria nuo Tiekėjo taikomų ar sutarties projekte nurodytų, arba net yra didesnės. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad Tiekėjas ir UAB „Bomba“ suderino savo veiksmus, t. y. sudarė susitarimą, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas.

762. Vertinant šalių elgesį (suderintus veiksmus), nereikalaujama, kad šalys būtų parengusios realų veiksmų „planą“, tačiau teismų praktikoje vienareikšmiškai teigiama, kad kiekvienas ūkio subjektas privalo savarankiškai nustatyti bendrojoje rinkoje įgyvendinamą politiką ir sąlygas, kurias jis ketina siūlyti savo klientams. Nagrinėjamu atveju UAB „Bomba“ neprieštaravimas pasiūlytai sutarčiai buvo akivaizdus – nors bendrovė neparašė žodžio „sutinku“, tačiau vyko aktyvus tarpusavio susirašinėjimas dėl šios nuostatos faktinio taikymo. Pareiškėjas ne tik kad neprieštaravo sutarčiai, tačiau išreiškė savo pritarimą. Tokio pritarimo tikslas taip pat buvo aiškus ir atsispindėjo Tiekėjo atstovo teiginiu UAB „Bomba“ atstovui ,,negi tu norėsi viską pigiau pardavinėti nei kitur, žinodamas, kad vis tiek parduosi“, į ką pastarasis atsakė „aš iš viso nesiparinčiau dėl šių punktų“. UAB „Bomba“ neprieštaraudama leido suprasti, kad jai priimtinas toks pasiūlymas. Tai, kad nebuvo rasta įrodymų, kuriuose tiesiogiai būtų pasakyta „sutinku“, dar nereiškia, kad nebuvo suderinta valia. Po susirašinėjimo šalys ir toliau pasiliko veikti rinkoje, todėl darytina išvada, kad UAB „Bomba“, nustatydama savo elgesį, atsižvelgė į apsikeistą informaciją. Atkreipia dėmesį į klaidingą teismo aiškinimą, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų priėmęs ar sutikęs su Tiekėjo pasiūlymu ir atsižvelgdamas į jį, atitinkamai elgtųsi rinkoje. Teismas neteisingai taikė įrodinėjimo standartą konkurencijos bylose. Nėra pagrįsta iš Konkurencijos tarybos reikalauti, kad ji pateiktų tikslius ir neprieštaringus įrodymus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kaip yra pažymėta teismų praktikoje, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai, atsižvelgus į tai, kad susitarimai, kurie draudžiami pagal SESV 101 straipsnį, vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Svarbu pastebėti, jog dėl tikimybių pusiausvyros principo aiškinimo yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Nagrinėjamu atveju įrodymų visuma, priešingai nei nurodė teismas, kaip tik ir parodė, kad konsensusą šalys pasiekė.

77Pareiškėjas UAB ,,Bomba“ atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, III t., b. l. 53-55) su Konkurencijos tarybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvais:

781. Konkurencijos taryba apeliacinį skundą grindžia iš esmės tik vienu argumentu, esą Tiekėjo naudojamose patalpose R. B. kompiuteryje rastas R. B. 2008-01-08 elektroninis susirašinėjimas su UAB „Bomba“ direktoriaus pavaduotoju mažmenai G. M. patvirtina, jog tarp Tiekėjo ir pareiškėjo buvo sudarytas susitarimas fiksuoti perpardavimo kainas, kurį draudžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas. G. M. ir R. B. elektroninio susirašinėjimo objektu buvo ne galimybė susitarti dėl fiksuotų perpardavimo kainų nustatymo apskritai, bet konkreti Tiekėjo atsiųsta pasirašymui sutartis. Kadangi minėta sutartis pasirašyta nebuvo, tai yra pakankamas pagrindas išvadai, jog tarp šalių nebuvo susitarta veikti tam tikru būdu, tokiu būdu nebuvo sudarytas draudžiamas susitarimas. Vien tik derėjimasis dėl sutarties sąlygų negali būti pripažįstamas šalių susitarimu, kadangi UAB „Bomba“ neišreiškė savo valios veikti sutartyje nurodytu būdu. Aiškinimas, kad sutarties sudarymui pakanka nusiųsti sutarties projektą elektroniniu paštu kitos šalies darbuotojui ir dėl šio projekto pasiderėti, tačiau nėra būtina sutarties pasirašyti abiejų šalių tinkamai įgaliotų atstovų, yra visiškai nelogiškas ir prieštarauja sutarties laisvės, lygiateisiškumo, dispozityvumo ir kitiems civilinės teisės principams (LR CK 1.2 str.), taip pat nuostatai, kad juridiniai asmenys civilines teises įgyja bei civilines pareigas prisiima per savo valdymo organus (LR CK 2.81 str.) arba tinkamai įgaliotus atstovus (LR CK 2.132 str.). Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų priėmęs ar sutikęs su Tiekėjo pasiūlymu bei atsižvelgdamas į jį, atitinkamai elgtųsi rinkoje.

792. Konkurencijos taryba savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad UAB „Bomba“ pardavinėjo filmus didesnėmis kainomis nei nurodyta Tiekėjo pateiktame prekių kainoraštyje. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog nebuvo sudaryta jokia nei rašytinė, nei žodinė sutartis.

803. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į įmonių, prekiaujančių audiovizualine produkcija, veiklos specifiką. Kadangi intelektualia produkcija prekiaujančios įmonės gali įsigyti konkretų produktą tik iš vieno šaltinio, t. y. gali būti tik vienas autorius ir tik vienas subjektas, kuris pagamina jį, todėl prekiaujant tokioje mažoje erdvėje, kaip Lietuva, prekybininkai vienas kitą puikiai pažįsta, todėl nėra ko stebėtis, kad įmonių darbuotojai bendrauja familiariai. Tačiau iš tokių pokalbių ir susirašinėjimų negalima daryti išvadų, kad jie kažką yra sutarę ir įteisino. Lietuvoje įmonių, kurios prekiauja audiovizualine produkcija, nėra daug, todėl tų pačių prekių kainos negali iš esmės skirtis.

81Pareiškėjas UAB ,,Media Incognito“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, III t., b. l. 34-47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas UAB ,,Media Incognito“ skundas, priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme. Apeliantas papildomai nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus:

821. Teismas nepakankamai pagrindė pareiškėjo argumentų atmetimo priežastis. Teismas pripažino, jog Konkurencijos taryba turi diskrecijos teisę savo nuožiūra skirti baudas, kiekvieną kartą skirtingai apibrėžiant „su pažeidimu susijusias pajamas“. Teismas nepasisakė, ar 20 proc. nuo „su pažeidimu susijusių pajamų“ yra teisingas ir pagrįstas baudos dydis. Teismas taip pat iš esmės nenagrinėjo ir nepasisakė, kodėl pareiškėjo atveju susitarimo neįgyvendinimas ir mažesnių kainų taikymas nelaikytinas lengvinančia aplinkybe. Taip pat nepasisakyta, kodėl nuolaidų taikymas nelaikytinas savarankiška kainų politika. Teismas nepasisakė, kodėl į bylą pateiktas nemažas kiekis įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nukrypimą nuo susitarimo, nelaikytinas pakankamu.

832. Konkurencijos taryba visiškai nepagrįstai paskyrė pareiškėjui baudą, o teismas jos nepanaikino – Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į pareiškėjo vaidmenį sudarant draudžiamą susitarimą ir tiekėjo spaudimą sudarant ir vykdant sutarti, turėjo neskirti pareiškėjui materialinės sankcijos – piniginės baudos. Be to, Konkurencijos taryba neatsižvelgė į pareiškėjo faktinį elgesį vykdant sutartį ir nesilaikant sutartyje nurodytų kainų, pareiškėjo iniciatyvą nutraukiant neteisėtus veiksmus.

843. Piniginės sankcijos turėtų būti skiriamos tik Tiekėjui, kaip šio draudžiamo susitarimo iniciatoriui ir jo faktinio laikymosi skatintojui, o ne pareiškėjui, perpardavimo kainos buvo fiksuojamos tiekėjo interesais ir jo iniciatyva, pareiškėjas priešinosi Tiekėjo primetamai politikai, taikydama įvairias akcijas be Tiekėjo leidimo bei mažesnes, nei sutarta, DVD filmų kainas, dėl to sulaukdavo neigiamos Tiekėjo reakcijos (įvairių grasinimų taikyti baudas, nutraukti sutartį, prekių teikimus ir pan.).

854. Jeigu teismas pripažins, kad atsakovas turėjo pagrindą skirti pareiškėjui baudą, ji turėtų būti sumažinta. Nurodo, kad bauda turėjo būti ne didesnė, kaip 188 Lt, t. y. bauda turėjo būti simbolinė arba iš viso neskiriama. Konkurencijos taryba bazinį baudos dydį turėjo skaičiuoti nuo su pažeidimu susijusiu pajamų, t. y. gautų tik iš Tiekėjo DVD diskų pardavimu, ne už 2008 m., o už 2009 m. Konkurencijos taryba už tariamo draudžiamo vertikalaus susitarimo sudarymą taikė nepagrįstai didelį baudos dydį už tariamo pažeidimo pavojingumą, t. y. tokį patį, kokį savo praktikoje taiko Europos Komisija už sunkiausius horizontaliuosius susitarimus tarp konkurentų. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į dvi svarbias pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad pareiškėjas nutraukė tariamą pažeidimą dar iki tyrimo pabaigos bei į tai, kad pareiškėjas nesilaikė Tiekėjo nurodytų kainų, taikydavo gerokai mažesnes kainas. Pareiškėjas, 2008 m. pardavęs Tiekėjo diskų už 33 228 litus, gavo 7 668 litų skirtumą tarp Tiekėjo DVD diskų įsigijimo ir pardavimo kainos, o bendrovės grynasis pelnas realiai buvo dar mažesnis už šį skirtumą, nes iš šio skirtumo dar turėtų būti atimtos papildomos pardavimo sąnaudos. Tad 21 200 litų bauda, kuri yra beveik tris kartus didesnė nei pareiškėjo iš Tiekėjo diskų gauta nauda, yra akivaizdžiai neproporcinga pareiškėjo tariamo pažeidimo pavojingumui ir bendrovės gautai naudai, dėl to nepagrįsta bei neteisėta.

86Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, III t., b. l. 67-78) su pareiškėjo UAB ,,Media Incognito“ apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas papildomai nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

871. Nors Konkurencijos taryba ir pripažino, kad Tiekėjo su apeliantu sudarytos sutarties atžvilgiu ir buvo iniciatore, tačiau tyrimo metu surinkti įrodymai nesudarė pagrindo teigti, jog apeliantas patyrė kokį nors spaudimą. Nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai leidžia manyti, kad šalys bendravo lygiomis teisėmis, pareiškėjas aktyviai dalyvavo sudarant patį susitarimą. Todėl apelianto pateikti tik deklaratyvūs teiginiai, nepagrindžiant jų jokiais įrodymais, nėra reikšmingi. Konkurencijos taryba visiškai sutinka su teismo išsakyta nuomone, kad „iš sutarties nuostatų matyti, jog jose tiesiogiai įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos, todėl UAB „Media Incognito“, pasirašydama sutartį, aiškiai sutiko su UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ vykdoma politika, tokiai sutarčiai taikytinas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas draudimas. Todėl bendrovės argumentai, kad ji buvo priversta pasirašyti tokią sutartį, atmestini“. Apeliantas ne tik kad nepranešė apie neva jam daromą spaudimą, tačiau ir laikėsi susitarimo.

882. Faktinis elgesys rinkoje negali būti vertinamas kaip panaikinantis ūkio subjekto atsakomybę. Nuolaidų taikymas nagrinėjamu atveju nėra laikytinas įrodymu, atsižvelgus į tai, kad sutartyje tarp šalių vienareikšmiškai numatyta nuostata, pagal kurią pareiškėjas gali vykdyti akcijas, tačiau jas turi suderinti su Tiekėju. Pareiga įrodyti, kad ūkio subjektas nesilaikė susitarimo ir veikė rinkoje pagal konkurencijos principus, tenka taip teigiančiai šaliai. Tačiau šiuo atveju apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie bent leistų suabejoti, kad „nukrypimas“ nebuvo suderintas su Tiekėju.

893. Konkurencijos taryba pabrėžia, kad Nutarime ji nurodžiusi baudos nustatymo teisinį pagrindą – Konkurencijos įstatymą. Konkurencijos taryba, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turėjo diskrecijos teisę nuspręsti, jog pajamos, nuo kurių turi būti skaičiuojamas baudos dydis, yra pajamos, gautos iš filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimo. Komisijai skaičiuojant baudą, leidžiama atsižvelgti tiek į bendrą ūkio subjekto apyvartą, tiek į apyvartą iš atitinkamos rinkos. Atsižvelgiant į tai, kad iki galutinio sprendimo priėmimo Apeliantas nepateikė Konkurencijos tarybai įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos pareiškėjo finansinės atskaitomybės už 2009 m., Konkurencijos taryba turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą remtis ankstesnių metų įmonės finansiniais duomenimis.

904. Vertindamas pažeidimo pobūdį, atsakovas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tai yra susitarimai, kuriais ūkio subjektai nustatė (fiksavo) prekių perpardavimo kainas, o tokio pobūdžio susitarimai laikytini sunkiais. Nutarimo 12.1 dalyje, nustatant baudos dydį už pavojingumą, buvo nurodyti elementai, į kuriuos Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, privalėjo atsižvelgti ir atsižvelgė vertindama pažeidimą. Pareiškėjo atžvilgiu nustatyta pažeidimo trukmė įvardinta Nutarimo 11 dalyje ir atsižvelgus į minėtoje Nutarimo dalyje nurodytą trukmę, visiems Nutarime nurodytiems ūkio subjektams baudos dydis, vadovaujantis Baudos skyrimo taisyklėmis, didinamas 10 proc. už kiekvienus pažeidimo metus. Konkurencijos taryba visiškai sutinka su teismo atliktu pažeidimo trukmės vertinimu. Be to, pareiškėjas, nurodęs faktines aplinkybes, nepateikė nė vieno įrodymo, siekdamas jas pagrįsti, t. y. nepateikė ne tik, kad nutraukė sutartį (kas, iš esmės realiausiai atspindėtų sutartinių santykių nutraukimą), tačiau ir kad neteikia jokių užsakymų Tiekėjui. Be to, tai, kad bendrovė neteikia užsakymų, dar nepaneigia to fakto, kad santykiai nutrūko, nes bet kuriuo atveju pareiškėjas dar gali parduoti neparduotus diskus vykdydamas susitarimo sąlygas. Taigi, atsižvelgus į šias aplinkybes, tiek Nutarime, tiek teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo susitarimo su Tiekėju pabaiga sietina su tyrimo pabaiga, t. y. 2009 m. rugsėjo mėn.

915. Pats faktas, kad ūkio subjektas, kuris sudarė draudžiamą susitarimą su savo konkurentais, rinkoje nesielgė kaip buvo sutarta, savaime nereiškia, kad skiriant bauda, ši aplinkybė turi būti vertinama kaip lengvinanti ūkio subjekto atsakomybę. Be to, įrodinėjimo pareiga tenka ūkio subjektui, manančiam, kad yra pagrindas mažinti jam skirtinos baudos dydį dėl to, kad jis neįgyvendino susitarimo ir rinkoje elgėsi pagal konkurencijos principus, jis turi pateikti visus tai pagrindžiančius įrodymus. Apeliantas nepateikė įrodymų, iš kurių aiškiai matyti, kad pareiškėjas nesilaikė draudžiamo susitarimo.

92UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1314-244/2010, III t., b. l. 60-63) pateikė nuomonę dėl UAB ,,Media Incognito“ apeliacinio skundo. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su apelianto pozicija, jog kad tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir apelianto pasirašyta sutartis pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat kad trečiasis suinteresuotas asmuo buvo draudžiamo susitarimo iniciatorius, atliko agresyvų vaidmenį sudarant ir vykdant sutartį su apeliantu, spaudė ir reikalavo fiksuoti atitinkamas mažmenines kainas. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė išsamius motyvus ir argumentus, kodėl jis negali būti laikomas draudžiamų susitarimų iniciatoriumi – atitinkamos sutartys nebuvo vienašališkai primestos platintojams, trečiasis suinteresuotas asmuo nedarė ir negalėjo daryti jokio spaudimo platintojams. Sutinka su teismo pozicija, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nedarė jokio spaudimo pareiškėjo atžvilgiu, todėl negali būti laikomas draudžiamo susitarimo iniciatoriumi. Apelianto teiginiai apie jai neva daromą spaudimą yra jokiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįsti prasimanymai, kuriais apeliantas klaidina teismą ir kitus proceso dalyvius. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde pripažįsta, jog jis veikė rinkoje savarankiškai ir pats (vadinasi, be jokio spaudimo) formavo savo kainodarą. Tai pagrindžia trečiojo suinteresuoto asmens skunde pateiktus teiginius apie tai, kad nebuvo mažmeninių kainų fiksavimo.

93IV.

94Pareiškėjas UAB „Palink“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, I t., b. l. 2-24) ir patikslintu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 45-48) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Nutarimo dalį dėl UAB ,,Palink“, nepanaikinus Nutarimo, sumažinti juo paskirtą baudą iki 5 185 Lt, priteisti turėtas visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog šalys sudarė susitarimą būtent dėl kainų fiksavimo, neįrodė, jog Tiekėjo veiksmai pateikiant minėtas rekomendacines kainas nebuvo vienašaliai, o 2007-05-15 sutarties priede Nr. 2 nurodytos kainos buvo UAB „Palink“ akceptuotos ir jai privalomos; neteisingai konstatavo susitarimo dėl kainų fiksavimo sudarymo faktą ir neteisingai nustatė šio susitarimo rūšį, pobūdį, dėl ko atitinkamai už jį paskyrė neteisingą, neproporcingą ir nepagrįstą sankciją. Įpareigojančių sutarties nuostatų nebuvimas suponuoja išvadą, kad priede Nr. 2 įtvirtintos mažmeninės kainos buvo Tiekėjo iniciatyva pateiktos kaip rekomendacijos UAB „Palink“, nebuvo numatyta ir taikyta jokių sankcijų, atsakomybės ar paskatinimų būtent už sutarties priede Nr. 2 nurodytų kainų nesilaikymą. Atkreipė dėmesį, kad tais atvejais, kai Tiekėjas siekė kontroliuoti savo produkcijos pirkėjų perpardavimo kainas, ji ėmėsi pakankamai aiškių ir veiksmingų priemonių šiai kontrolei įgyvendinti. Sutartyje nėra įtvirtintų tiesioginių įpareigojimų mažmeninėje prekyboje parduoti prekes priede Nr. 2 nurodytomis kainomis, vadinasi pareiškėjas ir Tiekėjas neišreiškė bendros valios elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu, t. y. taikyti šalių sutartas mažmenines kainas savo parduotuvėse. Jeigu šalys būtų norėjusios numatyti UAB „Palink“ įsipareigojimą laikytis priede Nr. 2 numatytų mažmeninių kainų arba numatyti UAB „Palink“ atsakomybę už šio įsipareigojimo nesilaikymą, kaip rodo Tiekėjo praktika su kitais ūkio subjektais, jos taip ir būtų padariusios, tačiau nepadarė. Pareiškėjas, pirmą kartą nustatydamas naujai įsigytų DVD diskų kainas, rėmėsi Tiekėjo rekomenduotomis kainomis dėl to, kad Tiekėjo platinami DVD diskai su filmais buvo ir lieka Lietuvoje išskirtine preke, o Tiekėjas – vienintele įmonė, prekiaujančia šiais diskais Lietuvoje. Pažymėjo, kad Vertikaliųjų apribojimų gairės (221 p.) numato galimybę pateisinti netgi perpardavimo kainų palaikymą ir jį vertinti teigiamai, kaip skatinantį ekonominį veiksmingumą, kai tiekėjas pristato naują prekių ženklą arba ateina į naują rinką. Pareiškėjas, būdamas pakankamai stiprus pirkėjas rinkoje ir turėdamas nemažą derybinę galią, savarankiškai sprendė, už kokią kainą parduoti prekes, kokias nuolaidas taikyti šioms prekėms, realiai šias nuolaidas taikė. Tiekėjas nei teoriškai, nei praktiškai negalėjo daryti ir nedarė jokio spaudimo bei jokiomis priemonėmis neskatino pareiškėjo perparduoti prekes tam tikra kaina. Be to, pareiškėjas faktiškai nepardavinėjo Tiekėjo prekių už kainas, nurodytas 2007-05-15 sutarties priede Nr. 2, dėl įvairių marketingo priemonių, taikomų įvairiems UAB „Palink“ klientams, faktiškai taikomos kainos buvo mažesnės. Todėl negalima teigti, jog pareiškėjas faktiškai laikėsi priede Nr. 2 numatytų kainų. Atsakovas, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai vertino tariamą susitarimą pagal Horizontalaus bendradarbiavimo gairių nuostatas, nes pagal šias gaires vertintini tik „susitarimai tarp konkurentų, kurie gali sudaryti sąlygas sąmokslui“. Norint vertikalųjį susitarimą tarp konkurentų vertinti pagal horizontaliųjų susitarimų vertinimo principus, reikia nustatyti sąlygą, kad toks susitarimas sudaro sąlygas sąmokslui. Atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba Nutarime nenurodė jokių faktų ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Tiekėjas ir pareiškėjas būtų sudarę susitarimą dėl bendradarbiavo mažmeninės prekybos lygmenyje ar atliko veiksmus, kurie galėjo sudaryti sąlygas sąmokslui, tariamas susitarimas gali būti vertinamas tik kaip vertikalusis susitarimas. Be to, Konkurencijos taryba visiškai nepagrįstai pareiškėją ir Tiekėją vertina kaip konkurentus Bendrosios išimties reglamento prasme, kadangi Tiekėjo specializuotos filmų parduotuvės nėra ir niekada nebus konkurentai pareiškėjo prekybos centrams, kuriuose vyrauja maisto produktai. Nutarime nėra analizuojama, ar nustatytas tariamas susitarimas dėl perpardavimo kainų fiksavimo reikšmingai apribojo konkurenciją. Neatlikus tokios analizės, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti ir Konkurencijos įstatymo pažeidimo fakto. Nutarime nepagrįstai konstatuota, kad tariamam susitarimui netaikoma bendroji išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą, kadangi nėra tenkinama 2(4) straipsnio a) punkte nurodyta sąlyga (27 p.), be to, netaikomas ir b) punktas, nes Tiekėjas nėra gamintojas. Pirma, pareiškėjas ir Tiekėjas nėra konkurentai arba „konkuruojančios įmonės“ Bendrosios išimties reglamento l(a) ir 2(4) str. prasme, todėl apskritai nėra tikslinga kalbėti apie 2(4) straipsnio taikymą. Minėto reglamento tikslais konkuruojančiomis įmonės pripažįstamos tuomet, kai jos yra ar gali būti konkurentėmis kaip prekių ar paslaugų tiekėjos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netiekia Tiekėjo platinamų DVD diskų ir potencialiai to negalėtų padaryti, net jeigu ir norėtų, nes Tiekėjas turi išimtines teises juos platinti. Pats atsakovas pranešimo 26 psl. pripažino, kad tariamas susitarimas tarp UAB „Palink“ ir Tiekėjo yra vienašalis, t. y. ne dvišalis, ne abipusis. Tačiau toliau Konkurencijos taryba neteisingai aiškino 2(4) str. taikymo sąlygas, nes, nustačiusi, kad tariamas susitarimas neatitinka pajamų kriterijaus, o Tiekėjas nėra gamintojas, nusprendė, kad Bendrosios išimties reglamentas tokiam tariamam susitarimui netaikomas. Atsakovas nepagristai siaurai aiškino 2(4) str. b punktą, laikydamas, kad jis gali būti taikomas tik tada, kai tiekėjas yra gamintojas. Bendrosios išimties reglamento 2(4) str. b ir c punktai yra iš esmės panašūs, skirtumas tik tas, kad b punktas taikomas prekių „dvigubam“ platinimui, o c punktas – paslaugų. Taip nurodo ir Komisija Vertikaliųjų apribojimų komentarų 27 punkte: b ir c punktai apima vadinamąją „dvejopo platinimo situaciją“, bet b punktas yra susijęs su prekių, o c punktas – paslaugų teikimu. Abiem atvejams yra būdingas vienas ir tas pats požymis – prekių ar paslaugų tiekėjas veikia ir prekių ar paslaugų pirkėjo lygmenyje (pasrovinėje rinkoje), tačiau pirkėjas neveikia tiekėjo lygmenyje (priešsrovinėje rinkoje) ir jame su tiekėju nekonkuruoja. Tai ir yra vadinama „dvejopo platinimo situacija“. Todėl, UAB „Palink“ nuomone, 2(4) str. b punktas turi būti taikomas ir tais atvejais, kai tiekėjas veikia keliuose platinimo lygmenyse, pvz., kaip didmenininkas ir kaip mažmenininkas. Taigi yra visos sąlygos taikyti Bendrosios išimties reglamentą: tariamas vertikalusis susitarimas yra neabipusis (nedvišalis) (Tiekėjas veikia jo prekių tiekimo ir platinimo lygmenyse, tačiau pareiškėjas neveikia ir potencialiai negali veikti ir konkuruoti su Tiekėju prekių tiekimo lygmenyje (priešsrovinėie rinkoje), nes neturi licencijų platinti šią produkciją); yra tenkinama kiekybinė sąlyga – Tiekėjo atitinkamos rinkos dalis, kaip nurodo Konkurencijos taryba, neviršija 30 proc.; tenkinama kokybinė sąlyga – pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas dėl rekomendacijų pateikimo nė dėl vienos iš šalių paskatinimu ar prievartos nebuvo peraugęs į susitarimą dėl kainų fiksavimo. Paskirta 312 400 Lt bauda turėtų būti sumažinta. Bazinis baudos dydis turėjo būti skaičiuojamas ne nuo visų UAB „Palink“ pajamų, gautų iš DVD diskų pardavimo 2008 m., bet tik su pažeidimu susijusių pajamų, t. y. gautų tik iš Tiekėjo DVD diskų pardavimų ir ne 2008 m., o 2009 m. Be to, atsakovas pareiškėjui taikė nepagrįstai didelį, be jokio objektyvaus pagrindo 2,5 karto didesnį nei kitiems ūkio subjektams, bazinės baudos procento dydį už tariamo pažeidimo pavojingumą, be to, gerokai didesnį baudos dydį nei savo praktikoje taikytų Europos Komisija. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į svarbią UAB „Palink“ atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad UAB „Palink“ nevykdė tariamo susitarimo su Tiekėju ir įgyvendino visiškai nepriklausomą Tiekėjo DVD diskų kainų nustatymo politiką. Byloje Britannia Alloys & Chemicals Ltd. prieš Komisiją ESTT aiškiai nurodė, jog 10 % ribos taikymas pirmiausia reiškia, kad Komisija turi turėti duomenis apie prieš sprendimo priėmimą praėjusių ūkinių metų apyvartą ir, antra, kad šie duomenys turi būti apie ištisus normalios ūkinės veiklos metus per 12 mėnesių. Konkurencijos įstatymo nuostatos (41 str. 1 d.), kurios yra analogiškos Europos Sąjungos konkurencijos teisės aktų nuostatoms (Tarybos Reglamento Nr. 1/2003 23 str. 2 d. c p. nuostatoms), turėtų būti aiškinamos ir taikomos taip pat, kaip ir atitinkamos Europos Sąjungos teisės normos. Todėl jeigu Europos Sąjungos teismų praktikoje susiklostė taisyklė, jog bauda už konkurencijos teisės pažeidimus skaičiuojama nuo bendrųjų metinių pajamų, gautų prieš Komisijos sprendimo priėmimą praėjusiais ūkiniais metais, nėra jokio pagrindo kitaip aiškinti ir taikyti Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatą ir baudą skaičiuoti nuo pajamų, gautų tais ūkiniais metais, kurie buvo prieš Konkurencijos tarybai konstatuojant pažeidimą ar pan. Tas faktas, jog pareiškėja savo iniciatyva nepateikė duomenų apie Tiekėjo (ar apskritai visų) DVD pardavimus 2009 m. neturi reikšmės, kadangi Konkurencijos taryba galimas ūkio subjekto pajamas skaičiavo atsižvelgusi į maržą, dėl kurios Tiekėjas tarėsi su kitais ūkio subjektais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui skirtina bauda neturėjo būti didesnė kaip 5 185 Lt (konkretūs skaičiavimai pateikiami Priede Nr. 2 ir Nr. 3).

95Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, I t., b. l. 114-144) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Konkurencijos taryba neginčija, kad sutarties priede Nr. 2 yra nurodomos ir pardavėjo (Tiekėjo) kainos bei kad sutartyje nėra įtvirtintos sankcijos pareiškėjui. Tačiau tai nepaneigia Konkurencijos tarybos nustatytos esminės aplinkybės, jog sutarties priede Nr. 2 yra įtvirtinama ne kas kita, kaip mažmeninės atitinkamų prekių kainos, ir to, kaip matyti iš skundo, neginčija ir pats pareiškėjas. Konkurencijos tarybos nuomone, minėtoje skiltyje, priešingai nei teigia pareiškėjas, vienareikšmiškai įvardinamos kainos, kuriomis UAB „Palink“ turėtų perparduoti sąraše nurodytas prekes savo prekybos centruose IKI. Kaip matyti iš sutarties nuostatų 7 (1.1 punktas) Tiekėjas įsipareigojo parduoti, o pareiškėjas pirkti kainininke, pridedame prie sutarties kaip priedas Nr. 2, nurodytas prekes sutartyje numatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais. Sutarties priede Nr. 2 pateikiamas prekių sąrašas, be kita ko, Tiekėjo (pardavėjo) prekių kainos, t. y. nurodoma: „<...> prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM (kuri, Konkurencijos tarybos nuomone, iš esmės laikytina kaina, kurią Tiekėjas nori, kad pareiškėjas parduotų atitinkamas prekes savo prekybos centruose), <...> pirkimo kaina (be PVM) (litais) (t. y. prekių įsigijimo iš Tiekėjo kaina), bazinė kaina (su PVM) (litais) (t. y. pirkimo kaina (be PVM) + 18proc. (tuo metu galiojęs) PVM tarifas)“. Žodis „parduoti“ pagal Elektroninį lietuvių kalbos žodyną reiškia „perleisti už tam tikra atlyginimą“. Iš to seka, kad skiltis „prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM“ reiškia, ne ką kitą, kaip iš Tiekėjo nupirktos prekės, kuri perleidžiama IKI pirkėjams, kainą. Tai mažmeninė prekių kaina, ko, beje, neginčija ir pareiškėjas. Sutartyje nėra nė vienos nuostatos, kuri patvirtintų pareiškėjo prielaidą, kad skiltyje „prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM“ pateikiama Tiekėjo rekomendacija. Šalys yra tas kainas patvirtinusios savo parašais, todėl tiek pareiškėjas, tiek Tiekėjas yra viena kito atžvilgiu įsipareigoję. Rekomenduojamų kainų esmė ta, kad jos nėra sutartinės (tai nėra šalių suderintos valios rezultatas), o jos yra vienašalis subjekto, rekomenduojančio kainas, veiksmas. Nagrinėjamu atveju mažmeninės pardavimo kainos „PC IKI“ yra ne vienašalė Tiekėjo rekomendacija pareiškėjui, o būtent abiejų šalių parašais patvirtinta kaina (šalių suderintos valios rezultatas). Pareiškėjo nurodoma praktika dėl rekomendacinių kainų Bayer AG – Adalat byloje, JCB byloje būtent ir patvirtina, kad rekomendacinės kainos yra vienašalis rekomenduojančio tiekėjo veiksmas. Tai, kad pareiškėjas taikydavo įvairias akcijas, iš esmės nepaneigia tos aplinkybės, kad šalių sutartyje buvo nustatytos trečioms šalims taikytinos mažmeninės kainos. Be to, de facto kainos nuo sutarties priede Nr. 2 nurodytų skyrėsi nežymiai. Nutarime pagrįstai konstatuota, jog Tiekėjas ir kiti ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, yra konkuruojančios įmonės, o jų susitarimai – vertikalūs konkurentų susitarimai, kurių poveikis rinkai ir galimos konkurencijos problemos gali būti panašūs į tuos, kurie iškyla sudarant horizontaliuosius susitarimus. Dėl to Konkurencijos taryba, sistemiškai įvertinusi Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalį, taip pat Vertikaliųjų apribojimų gairių 26-27 punktus bei Komisijos pranešimo „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 str. taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams“ 140 punktą, turėjo pareigą vertinti vertikalius konkurentų susitarimus horizontaliuoju aspektu, t. y. turėjo pareigą patikrinti, ar vertikaliais konkurentų susitarimais nebuvo siekiama „pridengti“ horizontaliuosius susitarimus. Vertinant, ar pareiškėjas ir platintojai gali būti laikomi konkurentais, buvo pasitelkta Bendrosios išimties reglamente pateikta „konkuruojančių įmonių“ sąvoka. Be to buvo įvertinti ir vertikaliųjų apribojimų gairėse pateikiami komentarai bei, žinoma, tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Šiuo atveju „tiekėjo“ sąvoka naudojama kalbant apie visus prekybos lygius, kas savo ruožtu leidžia pagrįstai teigti, kad tiekėju laikytinas ir didmenininkas, kai jį vertiname mažmenininko atžvilgiu (t. y. tiekėjas tolimesnei tiekimo grandžiai), tačiau tiekėju taip pat laikomas ir mažmenininkas, kai jis veikia mažmeninėje rinkoje (pasrovinėje), kurioje jis parduoda (tiekia) atitinkamas prekes galutiniams vartotojams. Atsižvelgus į tai, kad Tiekėjas laikomas prekių tiekėju ir mažmeninėje rinkoje („Videoplanet“ parduotuvėse), pagrįstai buvo pripažinta, kad Tiekėjas ir kiti ūkio subjektai yra konkuruojančios įmonės. Pripažinti minėtus ūkio subjektus konkurentais būtų galima net ir tuo atveju, jei būtų vadovaujamasi ir Horizontalaus bendradarbiavimo gairėmis. Remiantis šių gairių 9 punktu, konkurentais laikomos įmonės, veikiančios tame pačiame rinkos lygmenyje, pvz., tame pačiame gamybos ar platinimo lygmenyje. Kadangi Tiekėjas, kaip ir kiti ūkio subjektai, parduoda atitinkamas prekes galutiniams vartotojams, t. y. veikia mažmeninėje rinkoje, akivaizdu, kad šios įmonės yra net ne potencialios, o realios konkurentės. Be to, vadovaujantis Horizontalaus bendradarbiavimo gairių 143 punktu, pripažįstant bendroves konkurentėmis, susitarimo šalys turi aiškiai konkuruoti susitarimo produktais, o nagrinėjamu atveju aiškiai matyti, kad būtent susitarimo produktais šalys ir konkuruoja. Kadangi vertikaliųjų susitarimų, sudarytų tarp konkurentų, poveikis rinkai ir galimos konkurencijos problemos gali būti panašūs į tuos, kurie iškyla sudarant horizontaliuosius susitarimus, tokie vertikalieji konkurentų susitarimai gali tapti priedanga horizontaliesiems susitarimams, pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalį tokie susitarimai turėtų būti vertinami vadovaujantis horizontalaus bendradarbiavimo gairėse apibūdintais principais, išskyrus atvejus, kai vertikalieji konkurentų susitarimai yra neabipusiai ir prekių ar paslaugų pirkėjo metinė apyvarta neviršija 100 mln. eurų (šis metinės apyvartos dydis mažinamas 10 kartų, todėl pirkėjo metinė apyvarta neturėtų viršyti 10 mln. eurų), ribą. Nutarime buvo vertintas tik Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies a punktas, kadangi Tiekėjas nebuvo prekių gamintoju, o juo labiau – paslaugų teikėju. Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo metinės (2008 m.) apyvartos dydis viršijo 10 mln. eurų (34 528 000 Lt) ribą, dėl šių priežasčių susitarimui netaikius išimties, numatytos Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, jis vertintas ir vadovaujantis gairėmis, kurios skirtos Sutarties 101 straipsnio taikymui horizontaliam bendradarbiavimui. Iš esmės buvo konstatuota, kad pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas pagal pavojingumą ir žalą konkurencijai prilygsta horizontaliesiems susitarimams. Atsakovas pažymėjo, kad pakanka įrodyti, jog ūkio subjektas dalyvavo susirinkimuose, kuriuose buvo sudaryti antikonkurenciniai susitarimai, ir jiems akivaizdžiai neprieštaravo. Ūkio subjektai, derindami veiksmus ir pasilikdami rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria jie apsikeitė su savo konkurentais, siekdami numatyti savo elgesį rinkoje. Bendrasis Teismas Täte & Lyle byloje (Bendrojo Teismo 2001 m. liepos 12 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. T-202/98, T-204/98 ir T-207/98 Täte & Lyle plc, British Sugar plc ir Napier Brown & Co. Ltd prieš Komisiją, 54, 58 punktai) pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog tik viena iš šalių, dalyvaujančių susitikime atskleidė savo ketinimus, nėra pakankama teigti, kad nebuvo susitarimo ar suderintų veiksmų. Bendrasis Teismas 1991 m. spalio 24 d. sprendime byloje Rh?ne-Poulenc prieš Komisiją (T-1/89) pripažino, kad įmonė, dalyvaudama susitikime, kurio tikslas yra antikonkurencinis, siekė ne tik iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo savo konkurento elgesio, bet ir negalėjo tiesiogiai ar netiesiogiai neatsižvelgti į per šiuos susitikimus gautą informaciją, kad nustatytų politiką, kurią ketino vykdyti rinkoje (122, 123 punktai). Taigi Tiekėjas ir pareiškėjas sudarė susitarimą dėl kainų, kurių ketino laikytis ateityje, o susitarimo tikslas yra akivaizdus konkurencijos ribojimas ir iškraipymas. Tai, kad Komisija savo praktikoje pažymi apie poveikio konkurencijai reikšmingumą, nereiškia, kad tokį poveikį yra privaloma įvertinti visais atvejais. Komisija, vertindama poveikio reikšmingumą konkurencijai, pažymi, kad tuo atveju, kai susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas, siekiant pripažinti susitarimą pažeidžiančiu Sutarties 101 straipsnio 1 dalį, nėra būtina nustatyti tokių susitarimų poveikį konkurencijai. Kadangi susitarimas turėjo tikslą riboti konkurenciją (juose buvo fiksuojamos perpardavimo kainos), nebuvo būtina nustatyti, tokiu susitarimu konkretaus poveikio konkurencijai. Tiekėjas ir pareiškėjas pagrįstai pripažinti konkuruojančiomis įmonėmis Bendrosios išimties reglamento prasme. Pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas, nors ir yra neabipusis, netenkina nė vienos kitos Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalyje a-c punktuose nurodytos sąlygos. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimui ir būtų taikytinas Bendrosios išimties reglamentas, atsižvelgus į tai, kad susitarime įtvirtintos fiksuotos prekių pardavimo kainos, dėl tokio sunkaus apribojimo išimtis neturėtų būti suteikta. Vertikaliaisiais konkurentų susitarimais, priešingai nei skunde pažymėjo pareiškėjas buvo pripažinti visi Tiekėjo ir kitų ūkio subjektų sudaryti susitarimai, tokį susitarimų pobūdžio nustatymą lėmė tikrai ne metinė subjektų apyvarta, kaip, kad bando akcentuoti pareiškėjas. Atitinkamų prekių pirkėjų apyvarta lėmė kai kurių susitarimų, įskaitant ir pareiškėjo, vertinimą horizontaliuoju aspektu, kas savo ruožtu taip pat buvo įvertinta nustatant baudos dydį už pavojingumą. Taigi atsakovas turėjo pakankamą pagrindą diferencijuoti ūkio subjektams nustatomas baudas. Tiems ūkio subjektams, kurių susitarimai (vertikalieji konkurentų susitarimai) vertinti horizontaliuoju aspektu, atsižvelgus į tai, kad ūkio subjektų sudaryti susitarimai pagal savo pavojingumą ir žalą konkurencijai prilygsta karteliniams susitarimams dėl kainos, tačiau pažeidimas buvo padarytas ne lokalinėje, o nacionalinėje rinkoje, atsakovas nutarime nurodė 5 proc. baudos dydį už pavojingumą. Tuo tarpu susitarimams, kurie vertinti tik vertikaliuoju aspektu buvo skirti 2 proc. už pavojingumą (vertikalieji konkurentų susitarimai dėl kainų nustatymo (fiksavimo), kurie nepripažinti prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui horizontaliuoju aspektu, yra mažiau pavojingi). Konkurencijos taryba, skirdama baudą, atsižvelgė į pažeidimo sunkumą, į tai, kad vieni vertikalieji konkurentų susitarimai vertinti vertikaliuoju, o kiti – ir horizontaliuoju, į tai, kad didžiosios dalies ūkio subjektų pagrindinė veikla nėra sietina su filmų, įrašytų į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes, platinimu ir tesudaro 0,04-43 proc. ūkio subjektų visų 2008 m. gautų bendrųjų pajamų, į tai, kad neteisėtos pajamos galėjo sudaryti apie 15-30 proc. pajamų, gautų iš atitinkamų prekių platinimo (galimas pajamas Konkurencijos taryba skaičiavo įvertinusi sutartis ir kitus dokumentus, iš kurių galima identifikuoti prekių pardavimo maržą). Net tuo atveju, jei ir nebuvo gautas pelnas, t. y. nauda, ar grynasis pelnas buvo nedidelis, tai nepanaikino Konkurencijos tarybos diskrecijos skirti baudas. Faktas, kad ūkio subjektas, kuris sudarė draudžiamą susitarimą su savo konkurentais, rinkoje nesielgė kaip buvo sutarta, savaime nereiškia, kad skiriant baudą ši aplinkybė turi būti vertinama kaip lengvinanti ūkio subjekto atsakomybę. Šiuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka ūkio subjektui, manančiam, kad yra pagrindas mažinti jam skirtinos baudos dydį. Tai, kad daliai ūkio subjektų bauda buvo skirta atsižvelgus į pajamas, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, lėmė objektyvumo ir proporcingumo principų taikymas, o ne Gairių nuostatos. Atsižvelgus į teisės doktriną, Komisijai skaičiuojant baudą, leidžiama atsižvelgti tiek į bendrą ūkio subjekto apyvartą, tiek į apyvartą iš atitinkamos rinkos. Nutarime atitinkama rinka apibrėžiama, kaip didmeninis ir mažmeninis filmų, įrašytų į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes, platinimas, taigi, natūralu, kad pajamos baudai skaičiuoti buvo imamos būtent iš atitinkamos rinkos.

96UAB „Bomba“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, I t., b. l. 165-166) su UAB ,,Palink“ skundu ir jame išdėstytais argumentais sutiko.

97UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, I t., b. l. 168-170) su UAB ,,Palink“ skundu, kiek tai susiję su pareiškėju, sutiko. Iš esmės nurodė, kad sutinka su skundo argumentais ir mano, jog Nutarimas neteisėtas, kadangi priimtas nesivadovaujant byloje pateiktais įrodymais, neatsižvelgiant į sutarties turinį ir šalių elgesį jos vykdymo metu bei pažeidžiant teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudžiamų susitarimų vertinimą vertikaliuoju/horizontaliuoju aspektu, baudos skyrimą ir atleidimą nuo atsakomybės.

98UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 1-3) su UAB „Palink“ skundu, toje dalyje, kurioje teigiama, kad atsakovas netinkamai ištyrė visas reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą Nutarimą, taip pat, kad su pareiškėju nesudarė draudžiamo susitarimo, pažeidžiančio Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, sutinka.

99UAB „Computer data international“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 36-37) su UAB ,,Palink“ skundu sutiko. Iš esmės nurodė, kad Konkurencijos tarybos nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro jokio pagrindo išvadai apie Konkurencijos įstatymo pažeidimus.

100Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 120-139) UAB ,,Palink“ skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog su Tiekėju sudaryta sutartimi nebuvo tartasi dėl perpardavimo kainų fiksavimo, yra negrįsti. Nustatyta, kad 2007-05-15 sutarties, pasirašytos tarp Tiekėjo ir pareiškėjo, priede Nr. 2 nurodoma, kad „<...> prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM, <...> pirkimo kaina (be PVM) (litais), bazinė kaina (su PVM) (litais) (t. y. pirkimo kaina (be PVM) +18 proc. (tuo metu galiojęs) PVM tarifas)“. Sutartis bei jos priedas pasirašyti įgaliotų asmenų bei patvirtinti bendrovių antspaudais. LR CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 1 dalis numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. LR CK 6.193 straipsnio 5 dalis numato, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Todėl aiškinant sutartį, privalu atsižvelgti į šalių pasirašytus derybų dokumentus, žodinius ir rašytinius šalių pareiškimus, tarpusavio susirašinėjimą, susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, prekybos ir kitokius papročius, faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant, vykdant, keičiant ir pan. Faktinius šalių veiksmus taip pat būtina aiškinti siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (LR CK 6.193 str. 1 d.). Taip pat reikia turėti omenyje, kad sutarties sąlygos yra dviejų rūšių – aiškiai išreikštos ir numanomos (LR CK 6.196 str.). Vadovaudamasis aukščiau nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog sutarties priede Nr. 2 yra įtvirtinamos mažmeninės atitinkamų prekių kainos. Žodis „parduoti“ pagal Elektroninį lietuvių kalbos žodyną reiškia „perleisti už tam tikrą atlyginimą“, taigi vertinant lingvistiškai, darytina išvada, kad sutarties priedo skiltis „prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM“ reiškia iš Tiekėjo nupirktos prekės, kuri perleidžiama IKI pirkėjams, kainą, t. y. mažmeninę prekių kainą. Faktiniai pareiškėjo veiksmai, nustatyti Konkurencijos tarybos atliktame tyrime, taip pat liudija apie tai, kad pareiškėjo kainos „lentynoje“ buvo tapačios sutarties priedo Nr. 2 nurodytoms prekėms, o kainos, kuriomis bendrovė atitinkamas prekes parduodavo galutiniams vartotojams, iš esmės taip pat nesiskyrė nuo nurodomų sutarties priede Nr.2 kainų, taikoma nuolaida negali būti pripažinta esmine. Vadovaudamasis protingumo bei sąžiningumo principais, teismas taip pat nesutiko su tuo, kad sutarties priede Nr. 2 buvo nurodomos tik rekomenduojamos kainos. Sutarties priede šalių parašai liudija apie tai, kad tai buvo abipusis susitarimas dėl perpardavimo kainų. Negalima padaryti išvados, kad sąlygos apie įsipareigojimą sutartyje nebuvimas savaime paneigia Konkurencijos tarybos išvados, kad sutarties priede Nr. 2 buvo fiksuotos perpardavimo kainos. Nagrinėjamu atveju mažmeninės pardavimo kainos yra abiejų šalių parašais patvirtinta kaina (šalių suderintos valios rezultatas). Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-10-16 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, pateiktus išaiškinimus, surinktus tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba turėjo pagrindą pripažinti, kad tokio susitarimo tikslas buvo riboti konkurenciją, net jeigu šalys, ar viena jų, turėjo ir kitų tikslų. Sudarytas susitarimas taip pat turėjo būti vertinamas horizontaliuoju aspektu. Pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas buvo vertintas kaip vertikalusis konkurentų susitarimas (kadangi susitarimo atžvilgiu, t. y. šiuo atveju didmeninėje atitinkamų prekių platinimo rinkoje, šalys veikė skirtinguose prekių platinimo lygmenyse). Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai pasitelkė Bendrosios išimties reglamente (o ne teisės aktuose, reglamentuojančiose horizontalių susitarimų vertinimus) pateiktą „konkuruojančių įmonių“ sąvoką. Be to, buvo įvertinti ir vertikaliųjų apribojimų gairėse pateikiami komentarai bei tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Šiuo atveju Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio a punkte nurodyta „tiekėjo“ sąvoka naudojama kalbant apie visus prekybos lygius, kas leidžia teigti, jog tiekėju laikytinas ir didmenininkas (pagrindinis platintojas), kai jį vertiname mažmenininko atžvilgiu (t. y. tiekėjas tolimesnei tiekimo grandžiai), tačiau tiekėju taip pat laikomas ir mažmenininkas, kai jis veikia mažmeninėje rinkoje (pasrovinėje), kurioje jis parduoda (tiekia) atitinkamas prekes galutiniams vartotojams. Taigi įmonės, kurios sudaro vertikalų susitarimą, gali būti konkurentėmis, jei ne šio susitarimo atžvilgiu jos veikia kaip tiekėjos toje pačioje produktų rinkoje. Apribojimų gairių 27 p. pažymima, kad jei prekių gamintojas kartu platina savo prekes, tai jis konkuruoja su nepriklausomu savo prekių platintoju. Kadangi Tiekėjas, kaip ir pareiškėjas, parduoda atitinkamas prekes galutiniams vartotojams, t. y. veikia mažmeninėje rinkoje, akivaizdu, kad šios įmonės yra realios konkurentės. Kadangi pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies a punkto ir Konkurencijos tarybos 2004-09-02 nutarimo Nr. 132 (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2010-07-23) 1 punkto nuostatas Tiekėjo ir pareiškėjo susitarimui netaikoma išimtis, atsižvelgiant į Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalį, Vertikaliųjų apribojimų gairių 26-27 punktus, Rekomendacijos dėl EB Steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (2001/C 3/02) 140 punktą, toks susitarimas turėjo būti vertinamas horizontaliuoju aspektu. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su Konkurencijos tarybos vertinimu, dėl kurio Tiekėjo ir pareiškėjo susitarimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis, pripažinti kaip nepagrįsti. Pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su Konkurencijos tarybos netinkamu Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies taikymu skiriant baudą, taip pat laikyti nepagrįstais. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-337/2010, kurioje išaiškinta, kad tinkamas ir visapusiškas faktinių aplinkybių įvertinimas, skiriant sankcijas už Konkurencijos įstatyme įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ūkio subjektams, yra Konkurencijos tarybos diskrecija. Konkurencijos taryba skiria sankcijas vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais. Konkurencijos tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Konkurencijos tarybai skirtos diskrecijos dalis. Taigi, Konkurencijos taryba, visapusiškai įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, turi teisę skirti baudą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kuriais remiantis, bent jau būtų pagrindas suabejoti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve. Kadangi pagal Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, skiriant baudą, pajamos, nuo kurių apskaičiuojamas baudos dydis, turi būti už pilnus ūkinius metus, Konkurencijos tarybos veiksmai, kuriais ji, apskaičiuodama baudos dydį nuo pareiškėjo pajamų, gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, vadovavosi 2008 m. pajamomis, neturi būti vertinami kaip minėtos Konkurencijos įstatymo nuostatos pažeidimas. Konkurencijos taryba, įvertinusi tai, kad pareiškėjas savo valia nutraukė pažeidimą, sumažino baudą 10 proc. už pažeidimo pavojingumą ir trukmę. Be to, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas siekė pašalinti padarytą žalą, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų ir įsipareigojo atlyginti vartotojų patirtą žalą dėl bendrovės taikytos kainų politikos, šiuo pagrindu pareiškėjui bauda sumažinta dar 25 proc. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesilaikė sudaryto draudžiamo susitarimo, rinkoje elgdamasis konkurencingai, galėtų būti pripažinta lengvinančia aplinkybe tik tuomet, kai iš byloje nustatytų aplinkybių aiškiai matytųsi, kad nesilaikymas sudaryto draudžiamo susitarimo buvo ūkio subjekto aiškios konkurencingos elgesio rinkoje politikos dalis, o ne atsitiktiniai pavieniai veiksmai. Ta aplinkybė, kad kartais buvo taikytos mažesnės kainos, nereiškia, jog susitarimas iš viso nebuvo įgyvendintas, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas nesilaikė draudžiamo susitarimo. Teismo vertinimu, iš byloje surinktų įrodymų darytina išvada, kad pareiškėjui bauda susitarimo nevykdymą ir veikimą rinkoje pagal konkurencijos taisykles neturėjo būti mažinama.

101Pareiškėjas UAB ,,Palink“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 144-154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimo dalį, kuria Konkurencijos taryba pripažino, jog UAB ,,Palink“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o šios dalies nepanaikinus – sumažinti Nutarimu UAB ,,Palink“ paskirtą 312 400 Lt baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliantas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1021. Nesutinka su teismo sprendime nurodytomis priežastimis, dėl kurių buvo atmesti pareiškėjo argumentai, susiję su susitarimo dėl kainų fiksavimo tarp pareiškėjo ir Tiekėjo nebuvimu. Klaidinga ir nepagrįsta teismo nuomonė, jog vien mažmeninės kainos nurodytas sutarties priede, kuriame yra šalių parašai, patvirtina bendrą šalių valią fiksuoti perpardavimo – mažmeninę – kainą.

1032. Teismas nepagrįstai teigia, kad tas faktas, jog sutartyje nėra aiškiai nurodyta, jog priede Nr. 2 mažmeninės kainos yra rekomendacinės, leidžia daryti išvadą, jog kainos yra privalomos. Sutarties nuostatos įrodo, jog kainų pobūdis buvo neprivalomas, rekomendacinis, bet jokiu būdu neįpareigojantis. Atitinkamai pareiškėjas ir Tiekėjas jokio susitarimo dėl mažmeninių Tiekėjo DVD diskų kainų nustatymo/fiksavimo nebuvo sudariusios.

1043. Priešingai nei teigia teismas, faktinis šalių elgesys taip pat nepatvirtina UAB ,,Palink“ ir Tiekėjui sudarius susitarimą dėl mažmeninių perpardavimo kainų fiksavimo. Teismas, kaip matyti iš sprendimo, pripažino, kad kainos, kuriomis bendrovė atitinkamas prekes parduodavo galutiniams vartotojams, skyrėsi, tačiau kadangi UAB ,,Palink“ taikyta nuolaida negali būti pripažinta esmine, teismas priėjo prie išvados, jog ir kainos galutiniams vartotojams iš esmės nesiskyrė, o ,,lentynos“ kainos buvo tapačios. Pirma, „lentynos“ kainos nebuvo tapačios – jos skyrėsi 4 centais (buvo mažesnės) ir tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti Konkurencijos tarybai dar tyrimo metu. Antra, galutinė kaina vartotojams, kuri ir turi esminės reikšmės ūkio subjektams tarpusavyje konkuruojant, skyrėsi iš esmės, nes nagrinėjamu atveju ir 1-5 proc. skirtumas laikytinas „esminiu“.

1054. Teismas apsiribojo tik konstatavimu, jog Tiekėjo ir pareiškėjo susitarimas yra vertikalus konkurentų susitarimas ir turi būti vertinamas horizontaliuoju aspektu, tačiau nepasisakė, kaip konkrečiai šis susitarimas turi būti vertinamas horizontaliuoju aspektu ir ar vertinant horizontaliuoju aspektu būtų galima teigti, jog susitarimas yra neteisėtas. Tiekėjo ir pareiškėjo tariamas susitarimas jokio pavojaus horizontaliajame lygmenyje konkurencijai nekėlė ir horizontaliuoju aspektu buvo leidžiamas, todėl pareiškėjo ir Tiekėjo atsakomybė turėjo būti vertinama tik pagal Bendrosios išimties reglamento ir Vertikaliųjų apribojimų gaires. Pažymi, kad vertikalaus susitarimo tarp konkurentų neteisėtumui horizontaliuoju aspektu konstatuoti neužtenka nustatyti faktą, jog susitarimas sudarytas tarp konkurentų, priešingu atveju, būtų draudžiami visi vertikalūs susitarimai tarp konkurentų vien dėl to, kad jie sudaryti tarp konkurentų. Be to, buvo visos sąlygos taikyti Bendrosios išimties reglamentą.

1065. Neišsamus ir neteisingas Konkurencijos tarybos atliktas susitarimo kvalifikavimas ir jos padaryta teisės taikymo klaida turėjo esminės įtakos ir neteisėtam baudos paskyrimui. Atitinkamai ir teismo išvados, jog Konkurencijos taryba tinkamai atliko susitarimo teisinį kvalifikavimą yra nepagrįsti ir sąlygojo neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.

1076. Teismas nepateikė jokių motyvų, remiantis kuriais būtų galima spręsti, kodėl visi be išimties UAB ,,Palink“ skunde argumentai dėl baudos dydžio nepagrįstumo yra atmestini, nepagrįsti ir nepakankami, t. y. teismo sprendimo dalis, kuria atmetami pareiškėjo argumentai dėl jai paskirtos baudos dydžio nepagrįstumo, iš esmės yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Teismas per plačiai aiškino atsakovo diskrecijos teisę skirti baudas ūkio subjektams, neatsižvelgdamas į ūkio subjektų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, proporcingumo, protingumo principus ir nepagrįstai paliko galioti Nutarimo dalį, kuria atsakovas UAB ,,Palink“ paskyrė visiškai nepagrįstą, tariamam pažeidimui neproporcingą, diskriminacinio pobūdžio baudą.

108Konkurencijos taryba atsiliepimu į UAB ,,Palink“ apeliacinį skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 198-209) su juo nesutiko, prašė jį atmesti.

109Konkurencijos tarybos atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir atsiliepimas į UAB ,,Palink“ skundą pirmosios instancijos teisme. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie papildomi argumentai:

1101. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad faktas, jog Priedas Nr. 2 buvo pasirašytas abiejų šalių jokiu būdu negali įrodyti to fakto, jog UAB ,,Palink“ įsipareigojo laikytis minėtų kainų ar kad šalys susitarė, jog būtent tokios kainos turėtų būti taikomos UAB ,,Palink“ parduodant prekes parduotuvėse. Nesutinka, kad sutarties nuostatos aiškiai rodo, jog sutartyje ir jos priede Nr. 2 šalys siekė reglamentuoti tik Tiekėjo parduodamas UAB ,,Palink“ kainas ir kainų keitimo tvarką, o priede Nr. 2 Tiekėjas tiesiog pateikė UAB ,,Palink“ rekomenduojamas perpardavimo kainas. Jeigu Tiekėjas būtų norėjęs numatyti „rekomenduojamą“ prekės pardavimo kainą, siekiant padėti UAB „Palink“ orientuotis rinkoje ir sėkmingiau joje įsitvirtinti, tai tiesiogiai ir nurodytų, jog tai „rekomenduojama kaina“. Toks įtvirtinimo būdas yra įprasta komercinė praktika.

1112. Nagrinėjamas susitarimas dėl perpardavimo kainų, kurios tiesiogiai nurodomos sutarties priede, ir šalys tas kainas yra patvirtinusios savo parašais, kas savo ruožtu suponuoja, kad tiek apeliantas, tiek Tiekėjas yra vienas kito atžvilgiu įsipareigoję. Todėl kokie nors dar papildomi įpareigojimai laikytis kainų, numatytų sutarties priede, nėra būtini. Tai, jog nėra tiesiogiai sutartyje parašyta, kad „įsipareigoju laikytis kainų“, savaime nepaneigia Konkurencijos tarybos išvados, kad sutarties priede Nr. 2 fiksuotos perpardavimo kainos, dėl kurių šalys suderino bendrą valią. Yra pakankamai aišku ir logiška, kodėl sutartyje nėra numatyta sankcijų už įsipareigojimų nesilaikymą – kaip patvirtina ir pats apeliantas, sutartį rengė UAB „Palink“. Matyti, kad visos sankcijos, t. y. baudos už sutartinių įsipareigojimų nesilaikymą, yra numatytos ne UAB „Palink“, o Tiekėjui. Sutartyje nėra nė vienos nuostatos, už kurios nevykdymą apeliantas būtų turėjęs sumokėti baudą. Atsižvelgiant į tai, kad sutartį rengė apeliantas, o jos priedą Nr. 2 – Tiekėjas, akivaizdu, kad šalys pasitikėjo viena kita, todėl jokio spaudimo ar skatinimo sutartyje dėl apelianto įsipareigojimų tinkamo įvykdymo ir nereikėjo – viskas vyko bendra valia ir remiantis pasitikėjimo principu.

1123. Pritaria teismo padarytai išvadai, kad faktiniai pareiškėjo veiksmai, nustatyti Konkurencijos tarybos atliktame tyrime, taip pat liudija apie tai, kad pareiškėjo kainos „lentynoje“ buvo tapačios sutarties priede Nr. 2 nurodytoms kainoms, o kainos, kuriomis bendrovė atitinkamas prekes parduodavo galutiniams vartotojams, iš esmės taip pat nesiskyrė nuo sutarties priede Nr.2 nurodytų kainų, taikoma nuolaida negali būti pripažinta esmine. Tai, kad apeliantas taikydavo įvairias akcijas, iš esmės nepaneigia tos aplinkybės, kad vis dėlto šalių sutartyje buvo nustatytos trečioms šalims taikytinos mažmeninės kainos. Be to, UAB „Palink“ deklaruoja apie taikytas nuolaidas, tačiau bendrovė nepateikė jokių faktinių duomenų (skaitine verte), kiek ji tų nuolaidų iš viso per visą sutarties sudarymo su Tiekėju laikotarpį suteikė lyginant su pajamomis, gautomis iš prekių, parduotų be nuolaidų.

1134. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas apsiribojo tik konstatavimu, jog Tiekėjo ir UAB ,,Palink“ susitarimas yra vertikalus konkurentų susitarimas ir turi būti vertinamas horizontaliuoju aspektu, tačiau nei Konkurencijos taryba, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip konkrečiai turi būti vertinamas. Anot Konkurencijos tarybos, išvada, kad buvo sudarytas vertikalus susitarimas tarp konkurentų, padaryta sistemiškai įvertinus Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, taip pat Bendrosios išimties reglamento nuostatas, be to, atsižvelgus į tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Atsižvelgus į tai, kad Tiekėjas veikia, t. y. yra laikomas prekių tiekėju ir mažmeninėje rinkoje („Videoplanet“ parduotuvėse), pagrįstai buvo pripažinta, kad Tiekėjas ir kiti ūkio subjektai yra konkuruojančios įmonės. Teismas, įvertinęs Konkurencijos tarybos pateiktą aiškinimą, patvirtino šių išvadų pagrįstumą. Pripažinti minėtus ūkio subjektus konkurentais būtų galima net ir tuo atveju, jei vadovautumėmės ir Horizontalaus bendradarbiavimo gairėmis. Remiantis šių gairių 9 punktu, konkurentais laikomos įmonės, veikiančios tame pačiame rinkos lygmenyje, pvz., tame pačiame gamybos ar platinimo lygmenyje. Vertikalieji susitarimai pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalį turėtų būti vertinami vadovaujantis horizontalaus bendradarbiavimo gairėse apibūdintais principais. Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Palink“ metinės (2008 m.) apyvartos dydis viršijo 10 mln. eurų (34 528 000 Lt) ribą, dėl šių priežasčių susitarimui netaikius išimties, numatytos Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, jis vertintas ir vadovaujantis gairėmis, kurios skirtos Sutarties 101 straipsnio taikymui horizontaliam bendradarbiavimui. Nagrinėjamu atveju Tiekėjas ir UAB „Palink“ sudarė susitarimus, kuriais nustatomos atitinkamų prekių mažmeninės kainos (sutartyje fiksuojama konkreti mažmeninė kaina), o tai suponuoja, kad šiuo atveju kontaktai tarp minėtų ūkio subjektų buvo. Taip pat akivaizdu, kad sutartyje įtvirtinus fiksuotas mažmenines kainas, UAB „Palink“ atskleidė savo konkurentui Tiekėjui savo numatomą būsimą elgesį rinkoje, kiek tai susiję su minėtų kainų nustatymu. Taip pat akivaizdu, jog Tiekėjas, pasirašydamas šią sutartį, neprieštaravo tokios informacijos apie konkurentų numatomą ateities elgesį rinkoje gavimui, o priešingai – pats pageidavo tokią informaciją gauti. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad Tiekėjas, žinodamas tokią informaciją, atitinkamai atsižvelgė į ją ir tokiu būdu pasirinko savo elgesį rinkoje. Iš to, kas išdėstyta, logiškai seka, kad UAB „Palink“, pasirašydama susitarimą, kuriame įtvirtinamos mažmeninės atitinkamų prekių kainos, taipogi galėjo pagrįstai tikėtis, jog ir Tiekėjas laikysis panašaus mažmeninių kainų lygio ir nekonkuruos kaina, nes tik tokiu atveju kainų fiksavimas būtų naudingas abiems šalims (pabrėžta, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog Tiekėjas praktikoje taikė kainas, kurios buvo analogiškos susitarimuose nustatytoms kainoms).

1145. Priešingai nei teigia apeliantas, Konkurencijos taryba Komisijos Gairėmis dėl baudų skaičiavimo nesivadovavo. LVAT administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 yra nurodęs, jog skiriant baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, vadovautis minėtomis gairėmis nėra jokio teisinio pagrindo nei būtinybės.

1156. Vertikaliaisiais konkurentų susitarimais buvo pripažinti visi Tiekėjo ir kitų ūkio subjektų sudaryti susitarimai, tokį susitarimų pobūdžio nustatymą lėmė ne metinė subjektų apyvarta, kaip, kad bando akcentuoti UAB „Palink“. Metinė ūkio subjektų, t. y. atitinkamų prekių pirkėjų, apyvarta lėmė kai kurių susitarimų, įskaitant ir UAB „Palink“, vertinimą horizontaliuoju aspektu, kas savo ruožtu taip pat buvo įvertinta, nustatant baudos dydį už pavojingumą. Kadangi Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Palink“ metinės (2008 m.) apyvartos dydis viršijo 10 mln. eurų (34 528 000 Lt) ribą, todėl pagrįstai sudarytas susitarimas vertintas vadovaujantis gairėmis, kurios skirtos Sutarties 101 straipsnio (analogiškai ir Konkurencijos 5 straipsnio) taikymui horizontaliam bendradarbiavimui, t. y. vertintas horizontalusis vertikalių konkurentų susitarimų aspektas.

1167. Konkurencijos tarybos tyrimas buvo baigtas 2009 m. rugsėjo 17 d. Tą dieną UAB ,,Palink“ duomenų apie 2009 m. pajamas dar neturėjo. Pabaigusi tyrimą Konkurencijos taryba duomenų apie bendrovių pajamas neberenka ir naudoja esamus byloje duomenis, nebent tokius duomenis pateikia pats ūkio subjektas. Nagrinėjamu atveju iki bylų nagrinėjimo posėdžio, įvykusio 2010 m. sausio 14 d., ar paties posėdžio metu apeliantas savo duomenų apie 2009 m. pajamas nepateikė. Apeliantas ir šiuo metu nėra pateikęs įrodymų, jog bylų nagrinėjimo posėdžio metu jis jau turėjo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą 2009 m. įmonės finansinę atskaitomybę.

1178. Įrodinėjimo pareiga tenka ūkio subjektui, manančiam, kad yra pagrindas mažinti jam skirtinos baudos dydį dėl to, kad jis neįgyvendino susitarimo ir rinkoje elgėsi pagal konkurencijos principus, jis turi pateikti visus tai pagrindžiančius įrodymus. UAB ,,Palink“ parduodamų prekių „lentynos kaina“, t. y. ta kaina, kuri iš tiesų buvo nurodoma iki taikant įvairias, taip apelianto akcentuojamas nuolaidas, kurios, kainą sumažina vos iki 2 lt, priklausomai nuo prekių kategorijos, nesudaro pagrindo teigti, kad UAB „Palink“ nesilaikė draudžiamo susitarimo. Pabrėžia, kad ir pati bendrovė tyrimo metu yra pažymėjusi, jog įprastai parduodamų atitinkamų prekių galutinės kainos sutapdavo.

118UAB ,,Elektromarktas“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 168-169) su UAB ,,Palink“ apeliaciniu skundu sutinka, mano, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas.

119UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 161-163) su UAB ,,Palink“ apeliaciniu skundu sutinka, mano, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas. Teismas netinkamai įvertino UAB „Palink“ ir Tiekėjo tarpusavio santykius bei elgesį rinkoje ir nepagrįstai konstatavo, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamą susitarimą ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

120UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1263-629/2010, II t., b. l. 189-190) su UAB ,,Palink“ apeliaciniu skundu sutinka. Nurodo, kad teismas, nepateikdamas motyvų, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo parašas patvirtina nurodytos rekomendacinės kainos privalomumą, kadangi sutartyje nebuvo numatytą jokių sankcijų už DVD pardavimą mažesne nei rekomendacine kaina. Konkurencijos taryba taip pat nenustatė, kad sankcijos pareiškėjai buvo realiai taikytos. Sutinka su apelianto argumentu, kad teismas, spręsdamas, ar pareiškėjas faktiškai pardavinėjo DVD fiksuota-rekomenduojama kaina, neatsižvelgė į aplinkybė, kad DVD buvo parduodami taikant įvairias nuolaidas (t. y. mažesnėmis kainomis) ir nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-09-20 išvadomis administracinėje byloje Nr. 1-1314-244/2010. Objektyviai vertinant, ar buvo fiksuojamos kainos galutiniam vartotojui (toks buvo Konkurencijos tarybos tyrimo objektas), reikia atsižvelgti į kainą, kurią mokėjo galutinis vartotojas. Kaina, nurodyta pardavėjo nomenklatūroje, nėra galutinė pardavimo kaina. Tiek pareiškėjas, tiek UAB „GPP“, taikydami įvairias nuolaidų sistemas galutiniam pirkėjui, DVD parduodavo mažesne nei rekomendacine kaina, todėl pirkėjas už DVD faktiškai mokėjo mažesnę nei rekomenduojamą kainą. Teismas, priimdamas sprendimą, į šią aplinkybę neatsižvelgė nepagrįstai. Taip pat sutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo susitarimas turi būti vertinamas horizontaliuoju aspektu ir nepagrįstai nevertino pareiškėjo veiksmų atitikimo Bendrosios išimties reglamentui. Trečiojo asmens nuomone, pareiškėjos susitarimas turi būti vertinamas tik vertikaliuoju aspektu, o taikant Bendrosios išimties reglamentą, pareiškėjas atleistinas nuo atsakomybės. Be to, teismas, vertindamas baudos dydį, neindividualizavo pareiškėjo veiksmų, atmesdamas pareiškėjo argumentus, nepateikė motyvų dėl paskirtos baudos pagrįstumo.

121V.

122Pareiškėjas UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, I t., b. l. 4-30) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nutarimą dalyje dėl pareiškėjo. Atsakovas neteisingai nustatė, kad pareiškėjo ir kitų tyrime dalyvavusių ūkio subjektų sudarytose sutartyse buvo fiksuojama mažmeninė pardavimo kaina. Pareiškėjas pateikdavo tik rekomendacinio pobūdžio gaires, ir kainos nebuvo fiksuojamos. Nors tarp pareiškėjo ir DVD bei VHS vaizdajuosčių platintojų buvo pasirašytos sutartys, ūkio subjektai nesiekė to paties tikslo – minimalių pardavimo kainų nustatymo. Visi tyrime dalyvaujantys audiovizualinių kūrinių platintojai vienaip ar kitaip nukrypo nuo sutartyse rekomenduojamos kainos. Tyrimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kurie pagrįstų tyrime dalyvavusių ūkio subjektų valios sutapimą mažmeninių kainų fiksavimo atžvilgiu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas neteisingai kvalifikavo pareiškėjo su UAB „Elektromarktas“, UAB „Computer data international“ ir UAB „Palink“ sudarytas sutartis kaip horizontaliuosius susitarimus. Pareiškėjas ir šie ūkio subjektai sudarytų sutarčių tikslais veikė skirtinguose tiekimo ir platinimo lygmenyse. Pareiškėjas veikė išimtinai kaip tiekėjas, o ne kaip mažmeninėje šių prekių rinkoje veikiantis platintojas. Įtakos susitarimo kvalifikavimui neturi tai, jog ūkio subjektas veikia daugiau tiekimo ar paskirstymo lygmenų, svarbu tik, kad konkretaus susitarimo kontekste ūkio subjektų lygmuo būtų skirtingas. Susitarimo šalys privalo veikti skirtinguose lygmenyse ne apskritai, bet būtent susitarimo tikslais. Todėl išvada, kad pareiškėją ir platintojus siejo ne tik vertikalaus, bet ir horizontalaus pobūdžio bendradarbiavimas, yra nepagrįsta ir neatitinka šalių valios ir sudarytų susitarimų turinio. Pareiškėjas pažymėjo, kad pareiškėjo susitarimai, sudaryti su UAB „Elektromarktas“, UAB „Computer data international“ bei UAB „Palink“, privalėjo būti vertinami kaip vertikalūs, tai yra kaip sudaryti tarp konkurentų, o ne horizontalūs susitarimai. Vien aplinkybė, jog ūkio subjektas yra vertikaliai integruotas ir veikia ne tik gamybos, bet ir platinimo lygmenyje, savaime nereiškia, kad jam sudarant tiekimo sutartį su kitu vertikaliai integruotu ūkio subjektu, kuris konkrečios sutarties atžvilgiu veikia pasrovinėje rinkoje, negu tiekėjas, bus sudarytas horizontalus susitarimas tarp konkurentų. Atsakovas padarė klaidingą išvadą, kad esą pareiškėjas ir minėti ūkio subjektai vengė formuoti savarankišką kainų politiką, todėl jų elgesys neatitiko konkurencijos teisės reikalavimų savarankiškai nusistatyti rinkoje taikytiną komercinę politiką. Ūkio subjektai turi savarankiškai formuoti savo kainodarą, tačiau šiuo atveju pareiškėjas ir kiti ūkio subjektai, su kuriais buvo sudarytos DVD diskų ir VHS vaizdajuosčių tiekimo sutartys, veikė ne kaip konkurentai, bet kaip potencialūs ar esami partneriai, todėl derybos dėl sutarties sudarymo nėra laikytinos kontaktu su tikslu atskleisti konkurento elgesio kryptį, kurią ketinama pasirinkti rinkoje. Vien aplinkybė, kad susitarimai nepatenka į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, nereiškia, jog susitarimai, sudaryti tarp ūkio subjektų, yra horizontalūs. Pagrindinis kriterijus vertinant susitarimo horizontalumą ar vertikalumą yra ūkio subjektų pozicija vienas kito atžvilgiu tokio susitarimo tikslais. Atsakovas nepaaiškino, kodėl vienas pareiškėjo sudarytas sutartis vertino kaip vertikalius susitarimus, o kitas – kaip horizontalius susitarimus. Netinkamas pareiškėjo sudarytų sutarčių suvokimas, aiškinimas ir klaidingas tokių sutarčių kvalifikavimas nulėmė tai, kad atsakovas be pagrindo išskyrė mažmeninę ir didmeninę prekybos DVD diskais ir VHS vaizdajuostėmis rinkas: nagrinėjamų susitarimų kontekste yra svarbus tik santykis tarp tiekėjo ir platintojų (t.y. didmeninė rinka), o ne tarp platintojų ir galutinių vartotojų (t.y. mažmeninė rinka). Pagal Vertikalių apribojimų gairių 24 punktą susitarimai tarp mažmenininkų ir vartotojų nepatenka į Sutarties 101 straipsnio (tuo pačiu ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio) taikymo sritį. Šiame tyrime tirtos sutartys buvo sudarytos tarp pareiškėjo, kaip didmeninio tiekėjo, o ne kaip „Videoplanet“ savininko, ir mažmenininkų. Vertikalūs susitarimai gali būti sudaryti tik tarp skirtinguose gamybos ar tiekimo lygmenyje veikiančių ūkio subjektų. Pareiškėjas jokiais veiksmais neįsipareigojo savo parduotuvėse taikyti konkrečių mažmeninių prekių kainų kitų tyrime dalyvavusių ūkio subjektų atžvilgiu. Net ir preziumuojant, kad atitinkami susitarimai yra horizontalūs, jokio kainų fiksavimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo. Anot pareiškėjo, Konkurencijos taryba padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad nepaisant to, jog realios prekių tiekimo sutartys tarp pareiškėjo ir UAB „Bomba“ bei tarp pareiškėjo ir UAB „Pigu“ nebuvo sudarytos, šių ūkio subjektų elgesys derantis dėl tam tikrų tiekimo sutarčių nuostatų yra vertintinas kaip susitarimas, pažeidžiantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Konkurencijos taryba rėmėsi tik prielaidomis. Tam, kad būtų įrodyti suderinti veiksmai tarp pareiškėjo ir UAB „Bomba“ bei UAB „Pigu“, atsakovas privalėjo įrodyti ne tik apsikeitimo draudžiama informacija faktą, bet ir tam tikrą tokio apsikeitimo pagrindu atsiradusį subjektų elgesį rinkoje. Tyrimo išvadose nurodoma, kad palyginus pareiškėjo rekomenduotinas kainas ir UAB „Bomba“ nustatytas pardavimo kainas, buvo rasta įvairių kainų. Kainų nebuvo negalima vertinti kaip absoliučiai vienodų. Svyravimams tarp kainų esant ne tokio aukšto lygio, kaip pageidautų atsakovas, nereiškia, kad jų nebuvo visai arba kad jie nėra reikšmingi. Konkurencijos taryba privalėjo įrodyti kiekvieno iš ūkio subjektų valią veikti tam tikru būdu. Nesutiko su atsakovo išvada, esą pareiškėjas leido suprasti UAB „Bomba“ atstovui, kad kiti mažmenininkai atitinkamas prekes parduoda būtent tokiomis kainomis, kurios nurodomos sutarties projekte. Atsakovas klaidingai teigia esą pareiškėjas skatino UAB „Bomba“ perparduoti prekes ne mažesne nei sutartyje nustatyta mažmeninė kaina. Šios išvados nėra grindžiamos jokiais tyrimo metu surinktais įrodymais. Atsakovas padarė klaidą nustatydamas, kad pareiškėjas darė įtaką bei vienaip ar kitaip skatino platintojus taikyti rekomenduojamas kainas. Kadangi Konkurencijos taryba tyrimo išvadose nustatė, kad pareiškėjas rinkoje užima tik 20-25 proc. rinkos, pareiškėjas tenkino Vertikaliųjų apribojimų gairių 225 punkte nustatytas sąlygas, ir jo elgesys rekomenduojant kainas neturėjo būti kvalifikuojamas kaip konkurencijos taisyklių pažeidimas. Kainų rekomendavimą sąlygojo kelios priežastys. Didžioji dalis DVD ir VHS platintojų yra mažmeninėje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, iš kurių ne visi specializuojasi audiovizualinių kūrinių platinimu, todėl neišmano šios rinkos ypatumų. Rekomenduojamos kainos pasiūlymui įtakos turėjo ir tai, kad filmai yra ypatinga prekė, kuri, praėjus tam tikram terminui po jos pateikimo vartotojams, netenka savo vertės. Siekdama užtikrinti, kad prekių asortimentas būtų kuo dažniau atnaujinamas, o vartotojams sudaroma galimybė senesnius DVD ir VHS kino filmus įsigyti už mažesnę kainą negu nauji į rinką įvežami kino filmai, pareiškėjas patardavo platintojams, kokios kainos galėtų būti nustatomos galutiniams vartotojams. Nors tarp pareiškėjo ir vaizdajuosčių platintojų buvo pasirašytos sutartys, ūkio subjektai nesiekė to paties tikslo – minimalių pardavimo kainų nustatymo. Tiek UAB „Elektromarktas“, tiek UAB „Computer data international“ turėjo galimybę savarankiškai nustatyti galutinę prekės kainą. Platintojui buvo tik rekomenduojama, kokį antkainį užsidėti, paliekant pačiam teisę spręsti dėl konkrečios pardavimo kainos. Atsakovas neteisingai nusprendė, kad šių ūkio subjektų sudarytose sutartyse buvo nustatytas „minimalus pardavimo kainų lygis“, kadangi nenustatė jokių faktinių aplinkybių, pagrindžiančių savo teiginius esą sutarties 3.4 punkte rekomenduojamas antkainis reiškė būtent minimalios, o ne, pvz., maksimalios kainos rekomendaciją. Rekomenduotinos pardavimo kainos sutarties sąlyga negali būti laikoma iš esmės pažeidžiančia konkurencijos taisykles, nes pagal susiklosčiusią verslo praktiką būtent pareiškėjas prisiėmė verslo riziką dėl neparduotų prekių grąžinimo. Dėl prekių grąžinimo sąlygos ir siekdamas užtikrinti kiek įmanoma greitesnį prekių realizavimą, pareiškėjas privalėjo užtikrinti tinkamą sutarties dalyko pateikimą, tuo pačiu ir „prieinamumą“ galutiniams vartotojams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas rekomendavo platintojams rinktis jo manymu rinkos sąlygas atitinkantį prekių antkainį, be to, pats rūpinosi patraukliu prekių patiekimu ir išdėstymu prekyvietėse. Sutartyse su UAB „GPP“ ir UAB „Media Incognito“ pateikiamos kainos buvo įvardinamos kaip rekomenduojamos, todėl ūkio subjektai buvo laisvi patys nusistatyti galutines prekių pardavimo kainas. Tyrimo išvadose, Nutarime yra teigiama, kad didelė dalis UAB „GPP“ ir UAB „Media Incognito“ filmų pardavimo kainų buvo didesnės nei pareiškėjo rekomenduojamos kainos. Atsakovas netinkamai ir kryptingai aiškino pareiškėjo su UAB „GPP“ ir UAB „Media Incognito“ sudarytose sutartyse nustatytą reikalavimą sutarties pažeidimo atveju sumokėti netesybas kaip galimą konkurencijos teisės pažeidimą. Šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, kurios neprieštarauja įstatymui, taip pat ir sankcijų, kurios bus taikomos sutarties sąlygas pažeidusiai šaliai. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir LR CK 6.258 straipsnyje. Šiuo atveju sutartyse buvo numatytos sankcijos už bet kokį jos nuostatos pažeidimą, o ne konkrečiai už nukrypimus nuo kainų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų taikęs tokias sankcijas ar kad būtų grasinama baudomis už nukrypimą nuo rekomenduojamų kainų. Sutartyje su BĮ UAB „Interatlas“ nebuvo tiesiogiai fiksuojamos mažmeninės ir didmeninės atitinkamų prekių pardavimo kainos. Atsakovo išvados yra klaidingos, neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Kainos sutarties priede buvo pateiktos tik tam, kad matytųsi reali pareiškėjo taikoma nuolaida tiems filmams, kuriuos iš pareiškėjo pirko BĮ UAB „Interatlas“. Pareiškėjo rekomenduojamos kainos nedarė jokios įtakos BĮ UAB „Interatlas“ elgesiui rinkoje, nes būdama viena iš pirmųjų didmeninės prekybos filmais besiverčiančių ūkio subjektų Lietuvoje ir jau daug metų sėkmingai vykdydama veiklą, BĮ UAB „Interatlas“ puikiai išmanė šios rinkos niuansus, todėl savo kainodarą ir klientams taikytinas nuolaidas apsibrėždavo pati. Konkurencijos taryba taip pat padarė klaidingą išvadą, kad esą tarp pareiškėjo ir UAB „Palink“ sudarytos prekių tiekimo „sutarties (duomenys neskelbtini) priede Nr. 2 tiesiogiai nurodomos fiksuotos perpardavimo kainos, kurių turi laikytis UAB „Palink“, parduodama prekes savo tinkle IKI. Pareiškėjo sutartyse nurodytos rekomendacinio pobūdžio kainos, kurių turi laikytis UAB „Palink“. Kaina kai kuriais atvejais atitiko platintojų nustatytą mažmeninę prekių kainą, tačiau tai nėra antikonkurencinio susitarimo nustatyti kainas rezultatas ir juo labiau – įrodymas. Tyrimo išvadose ir Nutarime nėra pateikta jokių įrodymų, kad šalys veikė turėdamos tikslą riboti konkurenciją. Šalys veikė be jokių apribojimų ir nepriklausomai viena nuo kitos. Konkurencijos tarybos posėdyje UAB „Palink“ atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo parengtas kainynas buvo pridėtas prie sutarties tik kaip vienašalė rekomendacija, nes UAB „Palink“ tuo metu buvo naujokas rinkoje ir tik pradėjo savo veiklą DVD ir VHS platinimo rinkoje. Tyrimo metu nustatyta, jog UAB „Palink“ netaikė pareiškėjo rekomenduojamų kainų, nes tarp didmeninių ir mažmeninių kainų buvo 4 ct skirtumas. Be to, UAB „Palink“ savarankiškai taikė papildomas vienašales nuolaidas net iki 5 proc. vertės lojalumo kortelių „IKIpremia“ turėtojams. Atsakovas neteisingai aiškino pareiškėjo ir UAB „Palink“ sudarytos sutarties priedo Nr. 3 „Dėl tiekėjo taikomų nuolaidų ir papildomų pirkėjo paslaugų tiekimo“ nuostatas. Minėtame priede buvo tik bendrai susitarta dėl UAB „Palink“ taikomų nuolaidų, jei prekyba filmais bus sėkminga, ir jokių antikonkurencinių tikslų, pasirašydamos šį priedą, šalys nesiekė. Atsakovas nepagrįstai nusprendė, kad sutarčių su UAB ,,Ronus“ ir UAB ,,Play prekyba“ 4.2.2 punktas riboja platintojų galimybes apsibrėžti parduodamos produkcijos kainas, nes minėtas sutarčių punktas nenustato jokio antikonkurencinio įpareigojimo nei UAB „Play prekyba“, nei UAB „Ronus“ atžvilgiu, o priešingai – numatė platintojams pareigą veikti sąžiningai pagal „sutarties 1 skyriuje nurodytus terminus ir sąlygas“. Sutarčių 1 skyriuje yra patiekiami apibrėžimai ir bendro pobūdžio įpareigojimai platinti tik identifikavimo požymius atitinkančias prekes, kurios nepažeistų autorių teisių reikalavimų. Todėl nesuprantama, kuri iš minimų sutarčių 1 skyriaus nuostatų, Konkurencijos tarybos nuomone, galėjo turėti „tikslą įtakoti mažmenines kainas ir tokiu būdu riboti ar iškraipyti kainų konkurenciją“. Konkurencijos taryba taip pat padarė neteisingą išvadą, kad sutarčių prieduose buvo „nurodomos konkrečios mažmeninės kainos <...>, kuriomis turi prekiauti UAB „Ronus“ bei UAB „Play prekyba“. Sutarčių prieduose buvo pateikiamos tik pareiškėjo vienašalės kainos rekomendacijos, kurių platintojai nebuvo įpareigoti laikytis. Sutarčių prieduose šalys numatė, jog privalomai galioja ir turi būti vykdomos tik tos sutarčių ir jų priedų nuostatos, kurios yra susijusios išimtinai su didmenine parduodamų prekių kaina ir tiekimo sąlygomis. Tuo tarpu mažmeninės prekių kainos rekomendacija nebuvo numatyta kaip galiojanti ir priverstinai taikoma šalių pasiekto susitarimo nuostata. Pareiškėjui buvo netinkamai apskaičiuota ir skirta 385 400 Lt bauda, pažeistos galiojančios baudų skyrimo taisyklės, procentinė baudos dydžio išraiška pareiškėjui buvo nustatyta netinkamai, nes atsakovas negalėjo vertinti visų pareiškėjo sudarytų sutarčių kaip horizontalių susitarimų. Nutarime nėra argumentų ir motyvų, paaiškinančių, kodėl pareiškėjui nustatyta procentinė baudos dydžio išraiška už pažeidimo pavojingumą ir trukmę vertinant jo sudarytas sutartis tik horizontaliuoju aspektu. Net ir pripažinus, jog egzistavo kainų fiksavimas, tokie veiksmai negalėtų būti vertinami pagal sunkiausiems konkurencijos teisės pažeidimams – karteliams – taikomas taisykles. Atsakovas neatsižvelgė į tyrimo metu pareiškėjo pateiktus naujausius finansinius duomenis ir Nutarime nepateikia motyvų, kodėl apskaičiuojant baudą šie duomenys nebuvo vertinami. Bauda turėjo būti skaičiuojama ne imant bendrąsias pajamas, gautas 2008 metais, bet 2009 metų bendrąsias pajamas, nes Nutarimas buvo priimtas 2010 metais. Bauda neprotinga ir neproporcingai didelė, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokios didelės procentinės baudos dydžio išraiškos už pažeidimo pavojingumą, kaip pareiškėjo atveju (5 proc.), Konkurencijos taryba nenustato net kartelių bylose. Konkurencijos taryba formaliai vertino pareiškėjo finansinę padėtį ir nepagrįstai nepripažino itin sunkios pareiškėjo ekonominės padėties, neteisingai kvalifikavo, kad pareiškėjas buvo nagrinėjamų susitarimų iniciatorius, todėl neteisėtai padidino pareiškėjui skirtą baudą papildomai 30 proc., buvo pažeistas baudos individualizavimo principas. Konkurencijos taryba nenustatė pareiškėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau, pareiškėjo vertinimu, jam paskyrė itin didelę, teisingumo ir protingumo principų reikalavimams neatitinkančią baudą.

123Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 4-24) su pareiškėjo UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepimuose į kitų pareiškėjų skundus. Papildomai atsiliepime pažymima, kad pareiškėjo argumentai, kad Nutarime be pagrindo buvo išskirtos mažmeninė ir didmeninė prekybos DVD diskais ir VHS vaizdajuostėmis rinkos, kadangi nagrinėjamų susitarimų kontekste yra svarbus tik santykis tarp tiekėjo ir platintojų (didmeninė rinka), o ne tarp platintojų ir galutinių vartotojų (mažmeninė rinka), yra nepagrįsti. Konkurencijos taryba nustatė, kad filmų, įrašytų į skaitmeninius diskus ir vaizdajuostes, platinimas vyksta keliais lygmenimis. Vieni ūkio subjektai, kurie turi autorines sutartis ar kitus susitarimus, kuriais perduotos ar suteiktos (licencijos) autorių turtinės teisės, parduoda prekes savo platintojams (ši rinka įvardinta skundžiamame nutarime kaip didmeninė rinka). Tuo tarpu minėti perpardavėjai, arba kitaip tariant, atitinkamų prekių platintojai, jiems tiekiamas prekes parduoda galutiniams vartotojams. Kaip nurodoma Apribojimų gairių 96 punkte, vertikalusis (koks iš esmės nagrinėtinas ir šioje byloje) susitarimas gali turėti įtakos ne tik rinkoje tarp tiekėjo ir pirkėjo, bet ir vartotojų rinkoms. Perpardavimo rinka yra ypač svarbi, jei pirkėjas yra mažmenininkas, parduodantis galutiniam vartotojui. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo pirkėjai yra mažmenininkai, parduodantys atitinkamas prekes galutiniam vartotojui (pabrėžia, jog susitarimai ir buvo iš esmės dėl prekių kainų nustatymo (fiksavimo) galutiniams vartotojams), šiuo atveju nepakako išskirti vien tik didmeninės atitinkamų prekių platinimo rinkos. Toje pačioje rinkoje veikiantys subjektai negali sudaryti vertikalių susitarimų. Dėl susitarimų su UAB ,,Bomba“, taip pat ir UAB ,,Pigu“ vertinimo pagrįstumo paaiškino, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pakanka, jog atitinkamos įmonės išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu, o valia gali išplaukti ne tik iš sutarties sąlygų, tačiau ir iš šalių elgesio. Šiuo atveju susitarimas pasireiškė suderintais veiksmais, kurie įvardinami kaip įmonių tarpusavio koordinavimo forma, kuri nors ir neišsivystė iki sutarties sudarymo tiesiogine prasme, tačiau sąmoningai leidžia pakeisti su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu. Tačiau tam, kad ūkio subjektų elgesys būtų laikomas suderintais veiksmais, turi būti nustatytas ne tik ūkio subjektų veiksmų derinimo faktas, tačiau ir tam tikras elgesys rinkoje po šio suderinimo bei priežastinis ryšys tarp šių dviejų elementų. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, Nutarime buvo įrodyta šalių bendra valia elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu, o taip pat ir atitinkamas šalių elgesys rinkoje. Šią išvadą patvirtina Nutarimo 8.3.1.2 dalyje pateiktas ūkio subjektų veiksmų vertinimas. Įrodymų visuma rodo, kad konsensusą šalys pasiekė (UAB „Bomba“ atstovui, kuris vykdė derybas dėl sutarties su antikonkurencinėmis nuostatomis, kurią siuntė pareiškėjas, viskas tiko, o UAB „Pigu“ atveju buvo suderinta sutartis, tartasi dėl apsikeitimo sutarties egzemplioriais, o susitikimui neįvykus, papildomai teirautasi, koks sutarties likimas). Sutarties 101 straipsnio 1 dalies prasme suderintų veiksmų sąvoka greta ūkio subjektų veiksmų suderinimo apima elgesį rinkoje po šio suderinimo ir priežastinį ryšį tarp šių dviejų, gali būti preziumuojama, kad ūkio subjektas, kuris dalyvauja derinant veiksmus ir toliau veikia rinkoje, nustatydamas savo elgesį joje atsižvelgs į apsikeistą informaciją. Minėta priežastinio ryšio prezumpcija taikoma visais atvejais nepriklausomai nuo kontaktų, per kuriuos derinti veiksmai, skaičiaus. UAB „Pigu“ bei pareiškėjo susirašinėjimas, taip pat susirašinėjimas su UAB „Bomba“ atstovu, kurių metu apsikeista konkurenciją ribojančia informacija, patvirtina, kad šalys sudarė susitarimą, t. y. šalys suderino savo veiksmus – pareiškėjas aiškiai išreiškė norą, kad būtų laikomasi minimalių mažmeninių kainų, o UAB „Pigu“ bei UAB „Bomba“ neprieštaraudamos leido suprasti, kad joms priimtinas toks pasiūlymas. Po susirašinėjimo šalys ir toliau pasiliko veikti rinkoje, todėl padaryta išvada, kad UAB „Pigu“ ir UAB „Bomba“, nustatydamos savo elgesį, atsižvelgė į apsikeistą informaciją. Šią aplinkybę akivaizdžiai įrodo ir kainų analizė, tiek UAB „Pigu“, tiek UAB „Bomba“ parduodamų prekių kainos galutiniams vartotojams buvo iš esmės tos pačios arba šiek tiek didesnės, t. y. šiuo atveju buvo įrodytas ir atitinkamas elgesys rinkoje po suderinimo. Priešingai nei teigia pareiškėjas, prekių, parduodamų galutiniams vartotojams kainos, iš esmės nesiskyrė. Tiekėjas turi galimybę pirkėjui nustatyti aukščiausią pardavimo kainą, taip pat rekomenduoti pardavimo kainą (su sąlyga, kad dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar paskatų tokios kainos netampa lygios fiksuotai ar minimaliai pardavimo kainai). Tai iš esmės nėra draudžiama nei teisės aktais, nei teismų praktika. Priešingai nei teigia pareiškėjas, iš atitinkamų susitarimų, sudarytų tarp jo ir kitų ūkio subjektų, nuostatų turinio matyti, kad tai buvo ne rekomenduojamos kainos, susitarimais buvo nustatytos (fiksuotos) perpardavimo kainos (minimalios, fiksuotos kainos bei minimalus kainų lygis), už kurių nesilaikymą daugumoje sutarčių nustatytos atitinkamos sankcijos. Šalys tyrimo metu Konkurencijos tarybai įrodymų dėl išimties taikymo nė neteikė. Tam, kad būtų susitarimas, pakanka, kad bent dvi įmonės išreikštų savo bendrą valią rinkoje elgtis tam tikru būdu. Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo abejoti, kad šalys suderino valią, kadangi, analizuotos sutartys buvo patvirtintos abiejų šalių atstovų parašais, t. y. Konkurencijos taryba šiuo atveju vertino tyrimo metu surinktus tiesioginius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad sutartimi pareiškėjas pasiūlė platintojams rinkoje elgtis tokiu būdu, koks buvo įtvirtintas jų sutartyje, o platintojai su tuo sutiko. Nors Konkurencijos tarybai iš esmės nereikėjo ieškoti kitų įrodymų, pavyzdžiui, susijusių su pareiškėjo ir platintojų atitinkamu elgesiu, vis dėlto patikrinus atitinkamų prekių pardavimo kainas galutiniams vartotojams, buvo nustatyta, jog šalys susitarimo, kuris buvo įtvirtintas, šiuo atveju sutartyje, laikėsi, nes platintojai prekes parduodavo už kainą, kuri buvo nurodyta sutartyje (išskyrus BĮ UAB „Interatlas“, kuriam dėl to ir pritaikyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, platintojai neva „nukrypo“ nuo susitarimų, nepanaikina šalių atsakomybės, nes faktinis elgesys rinkoje negali būti vertinamas kaip išteisinantis įrodymas. Atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad nesant antikonkurencinio tikslo, turėjo būti nustatytas poveikis rinkai. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, Sutarties 101 straipsnio 1 dalies (taip pat Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymui nebūtina atsižvelgti į susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Nagrinėjamu atveju susitarimų laikymasis yra akivaizdžiai patvirtinamas tyrimo metu surinktais įrodymais, todėl įrodytas ir neigiamas poveikis konkurencijai. Dėl pareiškėjo susitarimų su UAB „Computer data international“ bei UAB „Elektromarktas“ pažymėjo, kad atsakovas, įvertinęs visas su sutartimi susijusias aplinkybes, įskaitant ir pačios sutarties nuostatas, neturėjo pagrindo padaryti išvados, jog susitarimai neturi tikslo riboti konkurencijos (sutartyje įtvirtinamas minimalus perpardavimo kainų lygis, kuris akivaizdžiai riboja platintojų laisvę laisvai nustatyti savo pardavimo kainą). Nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją todėl, net jei šalys šiuo atveju ir neturėjo tikslo riboti konkurencijos, tai nepaneigia, kad susitarimas vis dėlto riboja konkurenciją, kadangi susitarime nustatytos prekių pardavimo kainos trečioms šalims. Nė viena iš sutarčių nuostatų nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas prekių pardavimo kainas rekomenduodavo. Priešingai, sutartyse aiškiai nurodoma, kad kaina „turi viršyti“, taip pat, kad „pirkėjas įsipareigoja suderinti kainą“. Sutartyse buvo įtvirtintas „minimalus pardavimo kainų lygis“, o ne „maksimalios kainos rekomendacija“. Dėl pareiškėjo susitarimo su UAB „Media Incognito“ bei UAB „GPP“ paaiškino, kad UAB „Media Incognito“ iš esmės pripažino, jog susitarimas, sudarytas tarp pareiškėjo ir UAB „Media Incognito“, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nutarime buvo nurodyta, kad tik 7 filmai iš 100 buvo parduodami didesnėmis nei pareiškėjo kainos, o net 88 filmų kainos sutapo. Iš esmės analogiška situacija matyti ir UAB „Media Incognito“ atveju. Tuo atveju, jei pareiškėjo teiginiai būtų teisingi, t. y. jei filmai būtų parduodami didesnėmis kainomis, tai neturėtų įtakos šių veiksmų vertinimui Konkurencijos įstatymo požiūriu, nes konkurencijos ribojimas nagrinėjamu atveju pasireiškė minimalių kainų fiksavimų, t. y. pagal sutarties nuostatas pareiškėjas nedraudė parduoti didesnėmis kainomis, o tik įpareigojo neparduoti mažesnėmis. Net ir tuo atveju, jeigu sankcija numatyta ne tik už minimalių kainų reikalavimo pažeidimus, bet ir už kitų sutarties nuostatų pažeidimus, tai niekaip nepaneigia, kad sankcijos už minimalių kainų reikalavimo neišlaikymą yra numatytos. Dėl pareiškėjo susitarimo su BĮ UAB „Interatlas“ paaiškino, kad sutartyse buvo nurodomos mažmeninės, didmeninės kainos, taip pat kaina, už kurią prekes iš pareiškėjos gauna BĮ UAB „Interatlas“ ir kokia marža platintojui yra taikoma. Dėl to priešingai nei akcentuoja pareiškėjas, nėra pagrindo manyti, kad sutarties priede Nr. 1 kainos nurodomos tik informaciniams tikslams, kadangi tokiu atveju būtų pakakę BĮ UAB „Interatlas“ kainos ir maržos, kadangi turint tokius duomenis platintojas būtų galėjęs apsiskaičiuoti realią didmeninę kainą nuo kurios jam ir būtų taikyta nuolaida. Nėra suprantama, kodėl sutartyje nurodomos mažmeninės kainos, juo labiau, kad BĮ UAB „Interatlas“ teigė mažmeninės prekybos nevykdanti. BĮ UAB „Interatlas“ atstovas vis dėlto pripažino, jog nors jie pagrinde užsiima didmenine prekyba, tačiau labai mažas procentas prekių parduodamas ir mažmena. Kaip buvo nurodyta ir Nutarime, faktinis elgesys rinkoje negali būti vertinamas kaip išteisinantis įrodymas, t. y. neatlikti veiksmai, dėl kurių buvo sutarta, neturi įtakos bendrovės atsakomybei už Konkurencijos įstatymo pažeidimą kadangi BĮ UAB „Interatlas“ viešai neatsiribojo nuo to, dėl ko buvo susitarusi su pareiškėju. Dėl pareiškėjo susitarimo su UAB „Palink“ paaiškino, kad nustatytų aplinkybių visuma vienareikšmiškai patvirtino, jog šalių sutarties priede Nr. 2 buvo įtvirtintos (tiesiogiai fiksuotos) mažmeninės prekių pardavimo prekybos centre IKI kainos „Palink“ pirkėjams, t. y. buvo nurodyta atitinkamų prekių perpardavimo kaina. Nėra būtina, kad sutartyje būtų numatytos sankcijos ar priverstinės sutarties įvykdymo priemonės. Tuo atveju, kai šalys suderino savo valią dėl kainų, nėra net būtinybės numatyti kokias nors sankcijas, kadangi abi šalys viena kita pasitiki. Dėl pareiškėjo susitarimo su UAB „Ronus“ ir UAB „Play prekyba“ paaiškino, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, nagrinėjamu atveju Nutarime aiškiai įvardinti ūkio subjektai, sudarę sutartis, kuriose akivaizdžiai pateiktos antikonkurencinės nuostatos. Dėl sutarčių 4.2.2 punkto atsakovas paaiškino, kad jis ir neteigęs, jog joje yra nurodomas „antikonkurencinis įpareigojimas“ sutarties šalims. Kaip matyti iš Nutarimo, minėtas punktas nurodomas tik tuo aspektu, kad sutarčių šalys įsipareigoja parduoti prekes pagal sutartyje įtvirtintas nuostatas, įskaitant ir pareiškėjo nurodomą 1 skyrių. O tai reiškia, kad visos nurodytos sutartyje sąlygos, įskaitant ir priede nurodytas mažmenines prekių pardavimo kainas, šalims yra privalomos. Be to, nagrinėjamu atveju nėra nė vienos sutarties nuostatos, kuri patvirtintų pareiškėjo nurodomą prielaidą dėl rekomendacijos. Sutartyje vienareikšmiškai įvardinamos „mažmeninės kainos pardavimui“. Dėl pareiškėjo teiginio, kad šalims išimtinai galiojo tik didmeninės prekių kainos, o mažmeninės kainos rekomendacija nebuvo numatyta kaip galiojanti ir priverstinai taikoma, paaiškino, kad ši nuostata nepaneigia, jog mažmeninės kainos sutartyse nustatytos buvo. Be to, pats pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų pagrįsti tam, kad sutartis išimtinai susijusi su didmenine prekyba. Be to, sutarčių 2.1 punkte nurodomas ne tik platinimas iš didmeninio sandėlio, tačiau ir prekių platinimas iš ūkio subjektų (pirkėjų) firminių parduotuvių. Todėl šiuo atveju kalbama apie mažmeninę prekybą. Dėl pareiškėjui paskirtos baudos paaiškino, kad nustačius, jog atitinkamų prekių pirkėjų, t. y. UAB „Elektromarktas“, UAB „Computer data international“ ir UAB „Palink“, metinės (2008 m.) apyvartos dydis viršijo 10 mln. eurų (34 528 000 Lt) ribą, pagrįstai pareiškėjo ir minėtų pirkėjų sudaryti susitarimai vertinti vadovaujantis gairėmis, kurios skirtos Sutarties 101 straipsnio (analogiškai ir Konkurencijos 5 straipsnio) taikymui horizontaliam bendradarbiavimui, t. y. vertintas horizontalusis vertikalių konkurentų susitarimų aspektas. Pareiškėjo ir minėtų ūkio subjektų susitarimai pagal pavojingumą ir žalą konkurencijai prilygsta horizontaliesiems susitarimams. Konkurencijos taryba teisingai nusprendė pareiškėjui skirti 5 proc. baudos dydį už pavojingumą, t. y. kaip už pavojingesnį pažeidimą – horizontaliuoju aspektu įvertintus draudžiamus susitarimus. Vertikaliųjų susitarimų, sudarytų tarp konkurentų, poveikis rinkai ir galimos konkurencijos problemos gali būti panašūs į tuos, kurie iškyla sudarant horizontaliuosius susitarimus. Dėl šios priežasties, siekiant užkirsti kelią horizontaliųjų susitarimų priedangai, būtinas tokių susitarimų vertinimas horizontaliuoju aspektu. O jeigu po tokio įvertinimo nustatoma, jog vertikalieji konkurentų susitarimai horizontaliuoju aspektu pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, tai ūkio subjektams skirtinos sankcijos turėtų būti analogiškos sankcijoms už tokius pačius horizontaliuosius susitarimus. Pažeidimas buvo padarytas ne lokalinėje, o nacionalinėje rinkoje, todėl atsakovas Nutarime nurodė ne 4 proc, o 5 proc. baudos dydį už pavojingumą. Tuo tarpu susitarimams, kurie vertinti tik vertikaliuoju aspektu, buvo skirti 2 proc. už pavojingumą. Anot pareiškėjo, turi būti atmesti ir pareiškėjo argumentai, kad skiriant 5 proc. dydžio baudą už tariamo pažeidimo pavojingumą, pažeistas proporcingumo ir protingumo principas, nes toks baudos procentinis dydis už pavojingumą nenustatomas net atsakovui nagrinėjant bylas, susijusias su horizontaliais (konkurentų) susitarimais, t. y. karteliais. Konkurencijos tarybos sprendimų priėmimo praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, kadangi kiekviena byla labai individuali ir mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, tokios, kaip rinkos, prekės, laikotarpiai, bus tos pačios. Pareiškėjas duomenis apie 2009 m. finansinius duomenis teikė ne tyrimo metu, o jį pabaigus. Be to, pareiškėjo pateikti finansiniai duomenys negali būti laikomi tinkamai patvirtinti Akcinių bendrovių įstatymo prasme. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintos baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių 5.3 punkte numatyta, kad pagrindinės baudos dydis didinamas už iniciatoriaus vaidmenį. Konkurencijos taryba vertino kiekvieno pažeidėjo vaidmenį darant pažeidimą bei nustatė, kad pareiškėjas kai kurių susitarimų atžvilgiu laikytinas iniciatoriumi, todėl turi turėti išskirtinę atsakomybę, palyginti su kitomis įmonėmis. Nebūtinai ūkio subjektas turi daryti savo partneriams spaudimą ar primesti sąlygas. Pakanka nustatyti skatinimą sudaryti draudžiama susitarimą ar prie jo prisijungti. Kaip matyti iš tyrimo byloje esančių įrodymų, pareiškėjo susirašinėjimai su ūkio subjektais, atskirų ūkio subjektų paaiškinimai, iniciatyva sudaryti draudžiamus susitarimus akivaizdžiai priskirtina pareiškėjui, jis skatino ūkio subjektus (konkrečiai UAB „Bomba“). Be to, kai kuriems ūkio subjektams buvo pateikęs ir sutartis su konkurenciją ribojančiomis nuostatomis.

124UAB „Palink“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 54-56) su pareiškėjo skundu sutiko. Nurodė, kad pareiškėjas ir UAB „Palink“ pagal sutartį (duomenys neskelbtini) veikė be apribojimų, nepriklausomai vienas nuo kito. Sutarties priede Nr. 2 buvo pateiktos tik rekomendacinės pareiškėjo kainos, kurios UAB „Palink“ nebuvo privalomos. Nebuvo susitarta dėl kainų fiksavimo. Atsakovas neteisingai kvalifikavo šalių susitarimą kaip horizontalųjį. Pareiškėjas susitarimo su UAB „Palink“ atžvilgiu veikė kaip DVD diskų su filmais tiekėjas ir jokiu būdu ne kaip konkurentas. Atsakovas pareiškėjui turėjo skaičiuoti baudą nuo ūkio pajamų, gautų už 2009 metus, bet ne už 2008 metus. Pareiškėjui skirta bauda yra neproporcinga, skiriant baudą, be pagrindo pritaikytos taisyklės, skirtos sunkiems konkurencijos teisės pažeidimams – karteliams.

125Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 97-121) UAB ,,Forum Cinema Home Entertainment“ skundą atmetė. Sprendime teismas, nurodęs ir atsižvelgęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, vertino, kad atsakovas nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, pareiškėjas sudarė draudžiamą susitarimą su UAB „Bomba“. Nežymus kainų svyravimas rinkose yra normalus reiškinys. Pareiškėjas sudarė rašytines draudžiamas sutartis dėl kainų su UAB „Computer data international“, UAB „Elektromarktas“, UAB „GPP“, BĮ UAB „Interatlas“, UAB „Media incognito“, UAB „Palink“, UAB „Play prekyba“, UAB „Ronus“. Tai matyti iš pačių minėtų sutarčių tekstų. Iš minėto pareiškėjo ir UAB „Pigu“ atstovų susirašinėjimo matyti, kad šalys dėl draudžiamo kainų suderinimo susitarė. Visi šie ūkio subjektai minėtais susitarimais aiškiai išreiškė savo ketinimus rinkoje elgtis tam tikru, susitarimuose numatytu būdu. Nurodęs ir atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reglamentavimą, teismas paaiškino, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas veikia ne tik didmeniniame atitinkamų prekių platinimo lygmenyje – jis tokias prekes parduoda ir mažmeninėje rinkoje, todėl Nutarimo išvada, kad pareiškėjas ir mažmeninėje rinkoje veikiantys kiti minėti ūkio subjektai laikytini konkuruojančiomis įmonėmis Bendrosios išimties reglamento prasme, o jų sudaryti susitarimai vertintini kaip vertikalūs konkurentų susitarimai, yra pagrįsta. Kadangi pagal Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies a punkto ir Konkurencijos tarybos 2004-09-02 nutarimo Nr. 132 (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2010-07-23) 1 punkto nuostatas pareiškėjo ir kitų susitarusių su ja dėl kainų susitarimams netaikoma išimtis, atsižvelgiant į Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalį, Vertikalių apribojimų gairių 26-27 punktus, Rekomendacijos dėl EB Steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (2001/C 3/02) 140 punktą, toks susitarimas turėjo būti vertinamas horizontaliuoju aspektu. Pagal Bendrosios išimties reglamento ir vertikaliųjų apribojimų komentarų nuostatas, tam tikrų ūkio subjektų atžvilgiu buvo vertintas susitarimų horizontalusis aspektas. Vertikaliaisiais konkurentų susitarimais pagrįstai buvo pripažinti visi pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų sudaryti susitarimai. Pareiškėjo ir platintojų susitarimai pagrįstai buvo vertinti kaip vertikalūs konkurentų susitarimai. Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio a punkte nurodoma, kad konkuruojančios įmonės – tai esami ar potencialūs tiekėjai toje pačioje produktų rinkoje. Komisijos pranešimo „Vertikaliųjų apribojimų gairės“ 27 punkte pažymima, kad jei prekių gamintojas kartu platina savo prekes, tai jis konkuruoja su nepriklausomu savo prekių platintoju. Horizontalaus bendradarbiavimo gairių 9 punkte nurodyta, kad gairės apima susitarimus, kuriuos sudaro dvi ar daugiau įmonių, veikiančių tame pačiame rinkos lygmenyje, pvz., tame pačiame gamybos ar platinimo lygmenyje. Pagal Horizontalaus bendradarbiavimo gairių 143 punktą, pripažįstant bendroves konkurentėmis, susitarimo šalys turi aiškiai konkuruoti susitarimo produktais. Byloje nėra ginčo dėl to, ar pareiškėja prekes platina ir per mažmeninį tinklą. Vertikalieji susitarimai gali tapti priedanga horizontaliesiems susitarimams. Dėl šių priežasčių, kaip nurodoma Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalyje, tokie susitarimai turėtų būti vertinami, vadovaujantis horizontalaus bendradarbiavimo gairėse apibūdintais principais, išskyrus tuos atvejus, kuomet vertikalieji konkurentų susitarimai yra neabipusiai ir prekių ar paslaugų pirkėjo metinė apyvarta neviršija 100 mln. eurų ribą. Nustatyta, jog UAB „Elektromarktas“, UAB „Computer data international“ bei UAB „Palink“ metinės (2008 m.) apyvartos dydis viršijo 10 mln. eurų (34 528 000 Lt) ribą, dėl šių priežasčių susitarimams netaikius išimties, numatytos Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, jie vertinti ir vadovaujantis gairėmis, kurios skirtos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymui horizontaliam bendradarbiavimui. Kaip nurodoma Apribojimų gairių 96 punkte, vertikalusis susitarimas gali turėti įtakos ne tik rinkoje tarp tiekėjo ir pirkėjo, bet ir vartotojų rinkoms. Nagrinėjamu atveju pagrįstai atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo pirkėjai yra mažmenininkai, parduodantys atitinkamas prekes galutiniam vartotojui, todėl teisingai konstatuota, kad nepakako išskirti vien tik didmeninės atitinkamų prekių platinimo rinkos. Apribojimų gairių 47 punkte teigiama, kad tuo atveju, jei susitarimu tiesiogiai nustatoma fiksuota ar minimali perpardavimo kaina, ar minimalus perpardavimo kainų lygis, kurių turi laikytis pirkėjas, apribojimas laikomas visiškai akivaizdžiu. Todėl toks susitarimas iš esmės riboja konkurenciją pagal savo tikslą netgi nepriklausomai nuo to, ar susitarimas įgyvendintas, ar ne. Susitarimai, sudaryti tarp pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų, apribojo pastarųjų galimybę savarankiškai nustatyti savo pardavimo kainą. Jie turėjo tikslą įtakoti mažmenines kainas ir tokiu būdu riboti ar iškraipyti kainų konkurenciją, dėl to pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjo tvirtinimas, kad kainos buvo rekomendacinės, atmestinas. Sutartyse nurodoma, kad kaina „turi viršyti“, taip pat, kad „pirkėjas įsipareigoja suderinti kainą“. Sutartyse buvo įtvirtintas „minimalus pardavimo kainų lygis“, o ne „maksimalios kainos rekomendacija“. Kai kuriose sutartyse už sutartų kainų lygio nesilaikymą numatytos piniginės baudos, sutarčių nutraukimas. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką Sutarties 101 straipsnio 1 dalies (o taip pat ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymui nebūtina atsižvelgti į susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje. Iš sutarčių, susirašinėjimo tarp ūkio subjektų matyti, kad pareiškėjas pasiūlė platintojams rinkoje elgtis tokiu būdu, koks buvo įtvirtintas jų sutartyse, o ūkio subjektai sąlygas dėl kainų priėmė, jų laikėsi (išskyrus BĮ UAB „Interatlas“). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo draudžiamų susitarimų iniciatorius. Iš pareiškėjo kilo idėja sudaryti sutartis dėl mažmeninių kainų ribojimo. Susitarimai vertintini kaip pavojingi, turintys poveikį produktų rinkos kainoms (didesnių kainų palaikymui). Pažeidimas truko ilgai. Tyrimą atsakovas baigė 2009-09-17 tvarkomajame posėdyje. Pareiškėja duomenis apie 2009 m. finansinius duomenis teikė ne tyrimo metu, o jį pabaigus. Skundžiamas sprendimas priimtas 2010-01-28. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnio 2 dalį bendrovės metinę ataskaitą tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Pareiškėjas atsakovui minėta nustatyta tvarka patvirtintos pelno (nuostolio) ataskaitos už 2009 metus nepateikė. Tokiame kontekste vertintina, kad atsakovas, apskaičiuodamas baudą, pagrįstai rėmėsi 2008 metų pareiškėjo pelno (nuostolio) ataskaita. Bendrasis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu verslo metai pasibaigė prieš priimant sprendimą, tačiau dar nėra padaryta atitinkamos įmonės metinė atskaitomybė, ar ji dar nebuvo perduota Komisijai, pastaroji turi teisę ir netgi pareigą atsižvelgti į ankstesnių metų apyvartą (Bendrojo Teismo 2005-11-29 sprendimas byloje Nr. T-33/02 Britannia Alloys and Chemicals Ltd. prieš Komisiją, 39 punktas). Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, pareiškėjui paskirta 385 400 Lt dydžio piniginė bauda pripažinta pagrįsta.

126Pareiškėjas UAB ,,Forum Cinemas Homes Entertainment“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 127-136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimo dalį, susijusią su apeliantu; Nutarimo nepanaikinus, sumažinti apeliantui paskirtą baudą; nustačius, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas – pakeisti teismo 2010-10-21 sprendimą konstatuojant, kad apeliantas ir UAB „Bomba“ nesudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi draudžiamo susitarimo, ir atitinkamai sumažinti apeliantui paskirtą baudą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliantas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1271. Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovo priimtas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, neįvertino visų svarbių faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į Konkurencijos tarybos padarytus teisės normų pažeidimus, nesivadovavo administraciniam ginčui reikšminga teismų jurisprudencija ir pažeidė ABTĮ įstatymo reikalavimus.

1282. Sprendimas neatitinka teismo sprendimų motyvavimui keliamų reikalavimų. Išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimą, galima daryti išvadą, kad teismas veikė formaliai, neįsigilino į visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kurias akcentavo ir apibūdino apeliantas savo skunde, nevertino apelianto pateiktų motyvų ir argumentų, taip pat pakankamai paviršutiniškai išanalizavo bylą ir savo sprendimo motyvuojamoje dalyje pateikė iš esmės tik atsakovo išsakytą poziciją. Teismas nepasisakė dėl apelianto motyvų ir argumentų, susijusių su atitinkamų susitarimų netinkamu kvalifikavimu, atsakovo padarytų pažeidimų apskaičiuojant ir paskiriant apeliantui piniginę baudą, šios baudos dydžio netinkamu apskaičiavimu ir t.t. Sprendimo motyvuojamoji dalis surašyta neaiškiai, kai kurie teiginiai nėra iki galo suprantami, o tai sąlygoja abejones dėl sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktos išvados, kad apelianto skundas yra atmestinas, pagrįstumo ir teisėtumo.

1293. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje konstatavo, draudžiamas susitarimas su UAB „Bomba“ nebuvo sudarytas. Tuo tarpu teismo poziciją dėl UAB „Pigu“ sudėtinga suprasti: sprendimo motyvuojamojoje dalyje teiginiai, susiję su apelianto ir UAB „Pigu“ tarpusavio santykiais, pateikiami itin painiai, todėl nėra visiškai aišku, kaip teismas vertino šių ūkio subjektų santykius. Atrodo, kad teismas laikosi nuomonės, jog apelianto ir UAB „Pigu“ sudarė sutartį, bet tuo pačiu pripažįsta, kad šalys tik bendravo dėl sutarties projekto. Atsižvelgiant į tai, kad faktinė situacija, susijusi su UAB „Pigu“ yra labai panaši į UAB „Bomba“ situaciją, turėtų būti pripažinta, kad apeliantas nesudarė draudžiamo susitarimo ir su UAB ,,Pigu“.

1304. Atsakovas neteisingai nustatė, kad apelianto ir kitų ūkio subjektų sudarytose sutartyse buvo fiksuojama mažmeninė pardavimo kaina, nes iš tiesų apeliantas pateikdavo tik rekomendacinio pobūdžio gaires, kokio dydžio kainos galėtų būti taikomos. Svarbi faktinė aplinkybė, kurios neįvertino teismas, yra ta, kad apeliantas jokiais veiksmais neįsipareigojo savo parduotuvėse taikyti konkrečių mažmeninių prekių kainų kitų tyrime dalyvavusių ūkio subjektų atžvilgiu. Teismas administracinėje byloje Nr. 1-1259-624/2010, kurioje nagrinėjo UAB „Elektromarktas“ ir BĮ UAB „Interatlas“ skundus dėl Nutarimo, konstatavo, kad apeliantas ir BĮ UAB „Interatlas“ nesudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies draudžiamo susitarimo. Tuo tarpu apelianto byloje teismas šias savo paties išvadas ignoravo.

1315. Tai, jog apeliantas neginčija savo veiklos, susijusios su mažmenine prekyba, jokiu būdu negali būti pagrindas konstatuoti tinkamą susitarimų vertinimą horizontaliuoju aspektu. Teismas visiškai neatsižvelgė į esminę faktinę aplinkybę – apeliantas ir UAB ,,Palink“, UAB „Elektromarktas“ bei UAB „Computer data International“ negali būti laikomos konkuruojančiais ūkio subjektais DVD diskų ir VHS vaizdajuosčių mažmeniniame platinimo lygmenyje. Akivaizdu, kad, pvz., prekybos centras „IKI“, kurį valdo UAB „Palink“, nėra konkurentas apelianto specializuotoms DVD diskų parduotuvėms. Šis klaidingas teismo vertinimas susijęs ir su tuo, kad teismas neanalizavo ir neįvertino skundo motyvų dėl netinkamo rinkų išskyrimo į mažmeninę ir didmeninę. Atsakovas be pagrindo išskyrė mažmeninę ir didmeninę prekybos DVD diskais ir VHS vaizdajuostėmis rinkas: nagrinėjamų susitarimų kontekste yra svarbus tik santykis tarp tiekėjo ir platintojų (t .y. didmeninė rinka), o ne tarp platintojų ir galutinių vartotojų (t. y. mažmeninė rinka). Nutarime pateiktas atsakovo atitinkamos rinkos apibrėžimas yra neišsamus ir klaidingas. Teismas nurodo, kad susitarimo atžvilgiu šalys veikė skirtinguose prekių platinimo lygmenyse. Šis argumentas yra klaidingas, nes prieštarauja pamatiniams vertikaliųjų susitarimų teisinio reglamentavimo principams – vadovaujantis teismo pozicija, bet kuris vertikalus susitarimas turėtų būti pripažįstamas kaip sudarytas tarp konkurentų.

1326. Teismas, nustatęs, kad apelianto ir UAB „Palink“, UAB „Elektromarktas“ ir AB „Computer data international“ sudaryti susitarimai kvalifikuotini kaip sudaryti tarp konkurentų, atitinkamos rinkos apibrėžimas yra teisingas, turėjo pritaikyti Bendrosios išimties reglamente įtvirtintą išimtį. Buvo visos sąlygos taikyti šią išimtį.

1337. Teismas nepasisakė dėl apeliantui paskirtos piniginės baudos sumažinimo, nors akivaizdu, kad sumažėjus draudžiamų susitarimų ir tuo pačiu teisės pažeidimų skaičiui, sumažėja pažeidimo mastas ir pavojingumas, o tuo pačiu ir ūkio subjekto atsakomybė už pažeidimus. Teismas taip pat palaikė atsakovo poziciją, kad apeliantas buvo draudžiamų susitarimų iniciatorė. Tačiau sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra pateikiama jokių motyvų, pagrindžiančių tokią teismo nuomonę.

1348. Teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi apelianto 2008 m. pelno (nuostolio) ataskaita apskaičiuodama baudą, nes apeliantas nepateikė akcininkų susirinkimo patvirtintos pelno (nuostolio) ataskaitos už 2009 m. Tačiau pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad apelianto pateikta pelno (nuostolio) ataskaita už 2009 m. buvo patvirtinta akcininko atstovo parašu. Nepaisant to, kad tyrimo pabaigos ir Nutarimo priėmimo metu dar nebuvo įmanoma pateikti galutinai patvirtintų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2009 m., apeliantas dėjo visas pastangas, kad atsakovui būtų pateikti kuo tikslesni finansiniai duomenys, pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Europos Sąjungos teismų jurisprudencijos suformuluoti konkurencijos priežiūros institucijų elgesio standartai ir gero administravimo principai įpareigoja atsakovą domėtis paskutiniais, naujausiais ir aktualiausiais atsakomybėn traukiamų ūkio subjektų finansiniais duomenimis. Nepaisant to, kad pats atsakovas privalėjo iš apelianto pareikalauti naujausių finansinių duomenų, bet to nepadarė, apeliantas aktyviais veiksmai pateikė visus reikiamus duomenis.

135Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 215-221) su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai Konkurencijos taryba nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1361. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo motyvų ir argumentų, nepaliko neatsakytų klausimų ir neaiškumų. Konkurencijos tarybos motyvų atkartojimas sprendime savaime nereiškia pozicijos nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Tai, kad teismas nepritarė apelianto teiginiams, nedaro skundžiamo sprendimo nepagrįsto, nemotyvuoto ar neteisėto

1372. Konkurencijos taryba nesutinka, kad bendrovė pateikdavo tik rekomendacinio pobūdžio gaires, kokio dydžio kainos galėtų būti taikomos ir kad ūkio subjektai nesiekė to paties tikslo – minimalių kainų nustatymo. Iš atitinkamų susitarimų, sudarytų tarp apelianto ir kitų ūkio subjektų, nuostatų turinio matyti, kad tai buvo ne rekomenduojamos kainos, susitarimais akivaizdžiai buvo nustatytos (fiksuotos) perpardavimo kainos (minimalios, fiksuotos kainos bei minimalus kainų lygis), už kurių nesilaikymą daugumoje sutarčių net nustatytos atitinkamos sankcijos.

1383. Kai susitarimas apima akivaizdų konkurencijos ribojimą, tokį kaip kainų fiksavimas, prokonkurencinis tokio susitarimo efektas gali būti įrodytas tik išimties kontekste, tačiau šalys tyrimo metu Konkurencijos tarybai įrodymų dėl išimties taikymo nė neteikė (kaip nurodoma Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, tenka išimtimi besinaudojančiai susitarimo šaliai).

1394. Kaip nurodyta Nutarime, Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo abejoti, kad šalys suderino valią. Konkurencijos taryba šiuo atveju vertino tyrimo metu surinktus tiesioginius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad sutartimi apeliantas pasiūlė platintojams rinkoje elgtis tokiu būdu, koks buvo įtvirtintas jų sutartyje, o platintojai su tuo sutiko.

1405. Nutarimo 8.2 dalyje aiškiai pažymima, jog Konkurencijos taryba tyrimo metu nagrinėjo didmeninio tiekėjo bei mažmeninių tiekėjų vertikalaus pobūdžio susitarimus dėl tam tikrų prekių pardavimo sąlygų. Taigi susitarimai tarp Apelianto ir UAB „Elektromarktas“, UAB „Computer data international“, UAB „Palink“, taip pat ir kitų ūkio subjektų, įvardintų Nutarime, nebuvo laikomi horizontaliais. Išsamūs paaiškinimai, kodėl apeliantas ir kiti ūkio subjektai laikytini konkurentais, atitinkamas vertinimas Bendrosios išimties reglamento aspektu buvo pateikti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, todėl Konkurencijos taryba nesikartoja ir pabrėžia, kad apelianto argumentai, susiję su susitarimų vertinimu horizontaliuoju aspektu, turėtų būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

1416. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos tyrimo bylos, tyrimas apsvarsčius Konkurencijos tarybos Paslaugų skyriaus parengtą pranešimą, buvo baigtas 2009-09-17 tvarkomajame posėdyje, apie tai buvo pranešta proceso šalims. Todėl jau atsižvelgus į tai, akivaizdu, kad apeliantas duomenis apie 2009 m. finansinius duomenis teikė ne tyrimo metu, o jį pabaigus. Be to, Konkurencijos tarybai pateikti 2009 m. finansiniai duomenys negali būti laikomi tinkamai patvirtinti Akcinių bendrovių įstatymo prasme. Jeigu Konkurencijos taryba ir būtų nusprendusi rinkti duomenis apie 2009 m. bendrąsias pajamas (kas iš esmės, atsižvelgus į tai, kad 2010-01-14 įvyko bylų nagrinėjimo posėdis, o 2010-01-28 buvo paskelbtas ginčijamas nutarimas, buvo neįmanoma, nes ūkio subjektai dar galėjo net neturėti tinkamai patvirtintų finansinių duomenų), būtų galėjusi susidaryti nelygiavertė situacija, kai baudos būtų skaičiuojamos nuo skirtingų metų pajamų, priklausomai nuo to, kokiais terminais bendrovė nusprendė įgyvendinti Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus.

142UAB ,,Elektromarktas“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 168-169) su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ apeliaciniu skundu sutinka, mano, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas.

143UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 205-206) su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ apeliaciniu skundu ir jame išdėstytais argumentais sutinka. Remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, teismo sprendimas administracinėje naikintinas.

144VI.

145Pareiškėjas UAB ,,GPP“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, I t., b. l. 4-10) ir patikslintu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, I t., b. l. 104-109) kreipėsi į teismą prašydamas Nutarimą dalyje dėl UAB „GPP“ panaikinti, bylą UAB „GPP“ atžvilgiu nutraukti nesant įstatymo pažeidimo sudėties, šio prašymo netenkinus, paskirtą baudą sumažinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos tarybos nustatytas prekių rinkos apibrėžimas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis pačios Konkurencijos tarybos argumentams. Tikslus prekės rinkos apibrėžimas yra svarbus tam, kad būtų nustatytas konkurencijos ribojimo lygis ir kiekvieno iš susitarime dalyvavusių subjektų užimamas rinkos dalis bei jų įtaka konkurencijos ribojimui. Pažymėjo, kad kino filmus DVD ir VHS formate, skirtus asmeninei peržiūrai, Lietuvoje platina keletas įmonių: UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB „Acme“, UAB „GPP“ ir kitos. Atsižvelgiant į tai, kad kino filmų platinimas teritoriniu lygiu yra susijęs su išskirtinių/neišskirtinių licencijų turėjimu, šios įmonės platina skirtingų kino kompanijų produkciją. Vadovaujantis Konkurencijos tarybos nustatytu prekių rinkos apibrėžimu, darytina išvada, kad konkurencija buvo ribojama visoje DVD ir VHS kino filmų prekyboje Lietuvos teritorijoje. Ši aplinkybė neatitinka tikrovės, kadangi konkurencija UAB „GPP“ platinamų „Sony pictures home entrertainment“ ir kitų kompanijų filmų, UAB „Acme“ platinamų „Summit Entertainment“, „Lakeshore pictures“ ir kitų kompanijų filmų rinkoje nebuvo ribojama. Konkurencijos taryba tyrimo metu nenustatė, kad šios įmonės, platindamos nurodytų kino kompanijų produkciją, būtų ribojusios konkurenciją. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad konkurencija galimai buvo ribojama tik UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ platinamų DVD ir VHS kino filmų rinkoje. Konkurencijos taryba, argumentuodama nustatytą prekių rinką, nurodė, kad „tiriami vertikalūs susitarimai tarp filmų didmeninio tiekėjo ir mažmeninių tiekėjų dėl visų jo parduodamų filmų“, t. y. susitarimai dėl UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ platinimo. Tačiau šis argumentas yra nesuderinamas su Konkurencijos tarybos nustatytos prekių rinkos apibrėžimu – visų filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD) ir vaizdajuostėse (VHS), platinimas. Vadovaujantis tuo, kad konkurencija kitų, nei UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, platinamų, kino kompanijų DVD ir VHS filmų platinimo rinkoje nebuvo apribota, konstatuotina, kad Konkurencijos taryba netinkamai nustatė atitinkamą prekių rinką. Dėl netinkamo prekių rinkos nustatymo nėra įmanoma objektyviai nustatyti subjektų, dalyvavusių susitarime užimamos rinkos dalies, pažeidimo pavojingumo laipsnio, dėl ko nėra įmanoma objektyviai nustatyti subjektams skirtinos baudos dydžio ar atleidimo nuo atsakomybės galimybės. Taip pat pasak pareiškėjo, Konkurencijos taryba neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo Lietuvoje užimama rinkos dalis prekyboje Tiekėjo filmais yra labai maža. Pareiškėjui mažmeninė prekyba Tiekėjo platinamais kino filmais yra tik papildomas pajamų šaltinis. Pareiškėjas šios bendrovės platinamus filmus įsigijo tik tam, kad praplėstų savo prekių asortimentą ir patenkintų pirkėjų poreikius. Pareiškėjas per 2 metus pardavė tik 3386 vnt. DVD diskų, todėl 104 200 Lt baudos skyrimas pareiškėjui prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, taip pat Konkurencijos įstatymo 42 straipsniui. Byloje nebuvo vertinta ir tai, kad pareiškėjo vaidmuo vykdant susitarimą buvo pasyvus, kad pareiškėjas nesilaikė sutarties sąlygų dėl kainos prekių nustatymo. Konkurencijos taryba vadovavosi vien ta aplinkybe, kad pareiškėjas prekių kainoraščiuose 88 iš 100 filmų nustatė sutartyje nurodytas kainas. Iš byloje esančių įrodymų, UAB „GPP“ bendrojo pelningumo ataskaitos matyti, kad pareiškėjas taikė lanksčią ir nepriklausomą kainų politiką. Taikydamas įvairias nuolaidas vartotojams, turintiems nuolaidų korteles, ir akcijas, dalį produkcijos pardavė su mažesniu nei sutartyje nustatytu 30 % antkainiu. Apytikriai 40 vnt. DVD diskų pardavė mažesne nei įsigijimo kaina, o 41 vnt. DVD pardavė su didesniu nei 30 % antkainiu. Konkurencijos taryba nurodė, kad nuolaidos galėjo būti taikytos iš anksto susitarus su Tiekėju ir gavus leidimą. Tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų vedęs derybas dėl nuolaidų pirkėjams taikymo. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas susitarimo nevykdė. Tokiu būdu Konkurencijos baudą paskyrė nepagrįstai. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nustatyta pažeidimo trukme. 2008 m. sausio 2 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 7.2 p. yra nustatyta, kad sutartis galioja 1 metus ir šalims nenutraukus, yra pratęsiama vieneriems metams. Sutarties Priede Nr. 1, numatančiame rekomendacines kainas ir tiekimo sąlygas, yra nustatytas atskiras jo galiojo terminas nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Sutarties Priede Nr. 1 nustatytas priedo galiojimo terminas (2008 m. gruodžio 31 d.) yra naikinamasis terminas, kuriam suėjus, sutarties šalių prievolės vykdyti Priede Nr. 1 esančias sąlygas pasibaigia (LR CK 6.124 str.). Sutartyje nėra nuostatos, kad sutarties priedai yra neatskiriama sutarties dalis ir galioja tol, kol galioja pati sutartis. Dėl šios priežasties sutarties priedo Nr. 1 galiojimo terminas yra savarankiškas, atskirtas nuo pačios sutarties galiojimo termino, ir nėra pratęsiamas. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų vykdęs draudžiamą susitarimą po 2009 m. sausio 1 d. Todėl dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir netinkamo materialinės teisės normos taikymo pareiškėjui nepagrįstai buvo padidinta bauda 10 proc. nuo apskaičiuoto 2 proc. baudos dydžio už papildomą vienerių metų pažeidimo laikotarpį. Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, skirdama baudą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 42 straipsnį, kadangi baudos pareiškėjui neindividualizavo. Konkurencijos taryba, nustatydama vienodą 2 proc. baudos koeficientą įmonėms (UAB „GPP“, UAB „Bomba“, BĮ UAB „Interatlas“, UAB „Media incognito“, UAB „Pigu“, UAB „Play prekyba“), nevertino jų turimų prekybos vietų skaičiaus, pardavimo apimčių ir kitų skirtumų, turinčių esminės reikšmės individualizuojant baudas ir nustatant įmonių įtaką konkurencijos ribojimui. Šių įmonių prekybos vietų skaičius 2008-2009 m. iš esmės skiriasi, taip pat skiriasi jų gautos pajamos iš DVD diskų pardavimų, o šios aplinkybės turi esminės įtakos nustatant pažeidimo pavojingumą, konkurencijos ribojimo mastą bei objektyviai nustatant skirtinos baudos dydį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, baudos dydis (2 proc. nuo bendrų metinių pajamų) pareiškėjui yra nustatytas nepagrįstai, pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nutarimą priėmė 2010 m. sausio 28 d., dėl šios priežasties apskaičiuodama bazinį baudos dydį, Konkurencijos taryba baudą privalėjo skaičiuoti nuo pareiškėjo pajamų, gautų per 2009 m. Konkurencijos tarybos paskirtos baudos dydis yra nepagrįstas, neproporcingas ir diskriminuojantis pareiškėją kitų šalių atžvilgiu. Didmeninėje prekyboje pareiškėjas prekiauja tik iš Estijos bendrovės „Sonatiin OU“ įsigyta produkcija. Mažmeninėje rinkoje, tuo tikslu įsteigtose 4 „Videoline“ parduotuvėse, pareiškėjas prekiauja iš „Sonatiin OU“ ir UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ gauta produkcija. Pareiškėjo pagrindines pajamas sudaro pajamos, gautos iš didmeninėje prekyboje parduotos, „Sonatiin OU“ tiekiamos produkcijos bei šios produkcijos pardavimo „Videoline“ parduotuvėse. Mažmeninė prekyba Tiekėjo produkcija pareiškėjui yra papildoma veikla. Per 2009 m. pareiškėjas mažmeninėje rinkoje Lietuvoje pardavė 1 086 vnt. iš Tiekėjo įsigytos DVD produkcijos. Gautos pardavimo pajamos sudaro 25 090.88 Lt (be PVM). Konkurencijos taryba, vertindama pareiškėjo veiksmus kaip vertikalų susitarimą, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas visas pajamas gauna iš su pažeidimu susijusių prekių platinimo, kadangi sutinkamai su Konkurencijos įstatymo 41 straipsniu iš su pažeidimu susijusių prekių pardavimo per 2009 m. pareiškėjas gavo 25 090.88 Lt (be PVM) pajamų. Teismui nusprendus skirti pareiškėjui baudą, bazinis baudos dydis turėtų būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo pajamų, gautų iš su pažeidimu susijusių prekių pardavimo. Šis dydis, atsižvelgiant į pasyvų pareiškėjo vaidmenį, mažą pardavimo apyvartą ir užimamą rinkos dalį, turėtų sudaryti ne daugiau nei 10 % pajamų, gautų iš su pažeidimu susijusių prekių pardavimo. Pareiškėjas nesutiko su tuo, kad pareiškėjui nėra taikytina Reglamento Nr. 2790/1999 2 straipsnyje nustatyta išimtis dėl EB Sutarties 81 str. 3 d. taikymo ir pareiškėjas nuo atsakomybės nėra atleidžiamas, kadangi pagal šio Reglamento 4 straipsnio a punktą išimtis nėra taikoma tais atvejais, kai susitarimu siekiama tiesiogiai ar netiesiogiai fiksuoti minimalias prekių pardavimo kainas. Pagal šį reglamentą tiekėjams nėra draudžiama nustatyti rekomendacines pardavimo kainas, tačiau nurodyta rekomendacinė kaina neturi tapti fiksuota ar minimalia pardavimo kaina, t. y. tiekėjas neturi daryti spaudimo ar skatinti platintoją, kad šis tiekėjo prekes parduotų už ne mažesnę ar fiksuotą tiekėjo rekomendacinę kainą. Taigi ne pačios rekomendacinės kainos nustatymas, o tiekėjo veiksmai siekiant, kad rekomendacinės kainos būtų griežtai taikomos praktikoje bei pirkėjo veiksmai įgyvendinant tiekėjo nustatytą kainų politiką yra priskiriami prie konkurenciją ribojančių veiksmų. Konkurencijos taryba nenustatė, kad Tiekėjas būtų stebėjęs, kaip pareiškėjas vykdo sutarties nuostatas ir kontroliavęs, ar pareiškėjas įsigytą DVD produkciją platina sutartyje nustatytomis kainomis. Sutarties nuostata dėl baudos skyrimo už prekių pardavimą mažesne nei rekomenduojama kaina bei baudos skyrimo už akcijų rengimą ir nuolaidų taikymą apie tai iš anksto nesuderinus su tiekėju, neesant šios nuostatos realizavimo įrodymų, nėra pagrindas atsisakyti pareiškėjui taikyti išimtį pagal Reglamento Nr. 2790/1999 2 str. Pareiškėjas nesivadovavo Tiekėjo nurodytomis rekomendacinėmis kainomis ir įsigytą DVD produkciją parduodavo savarankiškai nustatytomis kainomis, rengė įvairias akcijas, kurių metu prekės buvo parduodamos su nuolaida. Tiekėjas dėl to nesiėmė jokių atsakomųjų veiksmų. Konkurencijos taryba nenustatė, kad pareiškėjas būtų skatinamas pardavinėti prekes fiksuotomis kainomis.

146Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į UAB ,,GPP“ skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, I t., b. l. 89-101) ir patikslintą skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, I t., b. l. 124-131) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neginčija pačios prekės apibūdinimo, t. y. filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD) ir vaizdajuostėse (VHS), tačiau siūlo kelias alternatyvas šios prekės atitinkamai rinkai apibrėžti. Pirmoji alternatyva siejama su konkrečiu prekės platintoju – UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, o antroji – su konkrečiu prekės „gamintoju“ (kino kompanijomis) – 20th Century Fox, MGM, Buena Vista International ir kitais. Konkurencijos tarybos nuomone, nė viena pasiūla alternatyva nėra tinkama atitinkamai prekės rinkai apibrėžti. Kaip numato Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau – ir Paaiškinimai), patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 7 punktas, paklausos pakeičiamumas yra tiesioginis ir veiksmingiausias tiekėjo elgesį rinkoje varžantis konkurencinis veiksnys. Vienas ar keli ūkio subjektai negali žymiai paveikti vyraujančių kainų ir kitų pardavimo sąlygų, jeigu jų pirkėjai gali lengvai pakeisti šią prekę tinkamu pakaitalu ar pirkti ją iš kitur esančių tiekėjų. Apibrėžiant rinką, reikia nustatyti, ar kitos prekių rūšys ir kitos geografinės teritorijos gali būti veiksmingi alternatyvūs pasiūlos šaltiniai nagrinėjamų ūkio subjektų pirkėjams. Europos Komisijos pranešime „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“ (97/C 372/03) (toliau – Komisijos pranešimas) taip pat nurodoma, jog ekonominiu požiūriu atitinkamos rinkos apibrėžimui paklausos pakeičiamumas reiškia greičiausią ir efektyviausią drausminančią jėgą tam tikros prekės tiekėjams, ypač jų sprendimams dėl kainos nustatymo. Nagrinėjamu atveju apibrėžiant atitinkamą prekės rinką taip, kaip siūlo pareiškėjas, turėtų būti nustatyta, kad svarbiausias kriterijus, į kurį vartotojas kreipia dėmesį pirkdamas filmus, yra būtent tai, kad juos platina UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ arba būtent tai, kad juos sukūrė konkreti kino kompanija, ir kad vartotojas nemano, jog kitas platintojas ar kita kino kompanija laikytini tinkamu pakaitalu tokiems filmams. Konkurencijos tarybos nuomone, pirkėjui renkantis, kokį filmą žiūrėti, visiškai nėra svarbu, kuris platintojas tiekia šiuos filmus Lietuvai – ar UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, ar UAB „ACME“, UAB „Videolyderis“, ar UAB „GPP“ ar kitas. Dėl to konkretus prekės platintojas negali būti pagrindu konstatuoti, kad jo tiekiamos prekės nėra tinkamas pakaitalas kitų platintojų prekėms. Vartotojui renkantis filmą, kino kompanija taip pat nėra pats svarbiausias pasirinkimo kriterijus, kurio pagrindu būtų galima teigti, jog vienos kino kompanijos filmai negali būti pakeičiami kitos kino kompanijos filmais. Pažymėjo, kad šiuo atveju nėra tikslinga išskirti atskirų filmų ar atskirų filmų žanrų rinkas, o pakanka prekės rinką apibrėžti kaip filmai, skirti naudoti namuose (videofilmai), kadangi nagrinėjamoje byloje yra vertinamas ūkio subjektų elgesys ne konkretaus filmo ar filmų žanro, o visų filmų atžvilgiu – tiriami vertikalūs susitarimai tarp filmų didmeninio tiekėjo ir mažmeninių tiekėjų dėl visų jo parduodamų filmų. Kadangi susitarimai vertinami kaip pažeidimai, pagal tikslą ribojantys konkurenciją, kurių poveikio rinkai nustatinėti nereikia, net ir apibrėžus prekės rinką siauriau, pvz., kaip tam tikrų filmų rinkas ir kt., tai neturėtų įtakos išvadai dėl nagrinėjamų susitarimų atitikties konkurencijos teisei. Be to, kai susitarimuose įtvirtinami sunkūs konkurencijos ribojimai, nėra būtinybės nustatinėti ūkio subjekto užimamos rinkos dalies, nes pažeidimo buvimui tai įtakos nedaro. Komisijos pranešimo 11 punktas aiškiai nurodo rinkos apibrėžimo tikslą 85 (dabartinio 101) straipsnio atžvilgiu: „Rinkas taip pat gali reikėti apibrėžti taikant Sutarties 85 straipsnį, ypač nustatant, ar yra padidėjęs konkurencijos ribojimas arba nustatant, ar pagal 85 straipsnio 3 dalies b punktą laikomasi sąlygos dėl išimties taikant 85 straipsnio 1 dalį.“ Taigi draudžiamų susitarimų atvejais atitinkamą rinką gali reikėti apibrėžti tais atvejais, kai reikia nustatyti reikšmingą poveikį konkurencijai. Kadangi nagrinėjamo pažeidimo atveju reikšmingo poveikio konkurencijai nustatyti nereikėjo, atitinkamai nereikėjo ir tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Akivaizdu, kad toks susitarimas, kaip nurodoma Nutarime, turi tikslą įtakoti mažmenines kainas ir tokiu būdu riboti ar iškraipyti kainų konkurenciją. Todėl nepriklausomai nuo to, ar susitarimas įgyvendintas, ar ne, jis vienareikšmiškai draudžiamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendimuose ne kartą pabrėžė, jog konkurencija kainomis yra tokia svarbi, jog niekuomet negali būti eliminuota. Vertinant patį pažeidimą ir nustatant ūkio subjektui baudą, gali būti atsižvelgiama į sąmoningą ūkio subjektų sutartų sąlygų nesilaikymą tais atvejais, jeigu iš byloje nustatytų aplinkybių aiškiai matyti toks nesilaikymas bei ūkio subjekto konkurencingas elgesys, aiškiai išreiškiantis jo elgesį rinkoje, o ne atsitiktiniai pavieniai veiksmai. Šiuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka ūkio subjektui, manančiam, kad yra pagrindas mažinti jam skirtinos baudos dydį dėl to, kad jis neįgyvendino susitarimo ir rinkoje elgėsi pagal konkurencijos principus, jis turi pateikti visus tai pagrindžiančius įrodymus. Byloje esantys įrodymai tik patvirtino, kad susitarimas buvo įgyvendintas, t. y. palyginus 100 DVD filmų, pateiktų UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB „GPP“ kainoraščiuose, kainas, net 88 filmų kainos sutapo, ir tik 7 filmų kainos pas pareiškėją buvo didesnės. Nuolaidų taikymas nagrinėjamu atveju nėra laikytinas įrodymu, atsižvelgus į tai, kad sutartyje tarp šalių vienareikšmiškai numatyta nuostata, pagal kurią pareiškėja gali vykdyti akcijas, tačiau jas turi suderinti su Tiekėju. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie bent leistų suabejoti, kad „nukrypimas“ nebuvo suderintas su Tiekėju. Tačiau net ir tuo atveju, jei pareiškėjas galėtų įrodyti, kad savarankiškai „nukrypo“ nuo sutarties, tai nepaneigia tos aplinkybės, kad vis dėlto pareiškėjas laikėsi susitarimo su tiekėju. Toks elgesys rodo tik mažesnį uolumą vykdant susitarimą. Skirdama pareiškėjui baudą, Konkurencijos taryba atsižvelgė į visus Konkurencijos įstatyme numatytus elementus ir dėl kiekvieno jų išsamiai pasisakė Nutarime. Konkurencijos taryba atsižvelgė į pareiškėjo nurodomas pardavimų apimtis ir būtent jų pagrindu individualizavo baudas. UAB „GPP“ susitarimo su Tiekėju pradžia laikytina 2008 m. sausio mėn. (sutarties sudarymo data) ir truko mažiausiai iki tyrimo pabaigos, t. y. iki 2009 m. rugsėjo mėn. UAB „GPP“ teiginiai, kad jis iš esmės vykdė nepriklausomą pardavimų politiką ir iš dalies nesilaikė susitarimuose nurodytų atitinkamų prekių pardavimo kainų, savaime nesudarė pagrindo atitinkamai sumažinti šiems ūkio subjektams skirtinas baudas. Konkurencijos taryba neneigia, kad sutartyje iš tiesų nėra tiesiogiai nurodyta, jog sutarties priedas Nr. 1 yra neatskiriama sutarties dalis. Tačiau pabrėžtina, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad susitarimas tarp šalių buvo nutrauktas tuomet, kai baigėsi sutarties priedo galiojimas, t. y. 2008 m. gruodžio 31 d. Priešingai, sistemiškai įvertinus susitarimo tarp UAB „GPP“ ir Tiekėjo nuostatas, akivaizdu, kad sutarties priedas būtent laikytinas sudėtine sutarties dalimi. Sutarties 3.1 punkte nurodoma, jog priede Nr. 1 pateikiamas prekių sutartinių kainų sąrašas ir tiekimo sąlygos, o 4.2.9 punkte įtvirtinama, jog pareiškėjas platins prekes nemažesnėmis kainomis nei tos, kurios nurodytos priede Nr. 1. Sutarties 8 skyriuje nurodomas sutarties priedas Nr. 1. „Prekių kainų sąrašas ir tiekimo sąlygos“, pačiame priede paaiškinama, kad tai priedas prie sutarties. Taigi priedas Nr. 1 yra neatskiriama sutarties dalis, o tai savaime suponuoja, kad priedo galiojimo trukmei taikytinas tas pats sutarties 7.2 punktas. Kadangi Konkurencijos taryba nebuvo gavusi iš pareiškėjo jokių duomenų, kad susitarimas, kuriuo ribojama konkurencija, nutrauktas, pagrįstai buvo konstatuota, kad pažeidimas trūko mažiausiai iki tyrimo pabaigos. Pažymėtina, jog priešingai nei teigia UAB „GPP“, Konkurencijos tarybos surinkti įrodymai, kuriuos, beje, pateikė pati bendrovė, pagrįstai leidžia teigti, kad susitarimas buvo vykdomas ir 2009 m. Be to, ne Konkurencijos taryba turėjo pateikti įrodymus, kad pareiškėjas nesilaikė kainų, o UAB „GPP“. Konkurencijos taryba, skirdama baudas, vadovaujasi Konkurencijos įstatyme ir Baudos skyrimo taisyklėse numatytais kriterijais, tarp kurių pajamų, gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo, nėra. Kitaip tariant, visais atvejais galioja įstatyminis baudų nustatymo pagrindas. Konkurencijos taryba griežtai laikosi Konkurencijos įstatyme numatytos baudos skaičiavimo tvarkos ir baudą skaičiuoja remdamasi naujaisiais turimais pažeidimą padariusių ūkio subjektų finansiniais duomenimis, t. y. nuo praėjusių ūkinių metų pajamų. Tyrimas buvo baigtas 2009 m. rugsėjo 17 d. Tai dienai ūkio subjektai, įskaitant ir pareiškėją, duomenų apie 2009 m. pajamas dar neturėjo. Pabaigusi tyrimą, Konkurencijos taryba duomenų apie bendrovių pajamas neberenka ir naudoja esamus byloje duomenis, nebent tokius duomenis pateikia pats ūkio subjektas. Nagrinėjamu atveju iki bylų nagrinėjimo posėdžio, įvykusio 2010 m. sausio 14 d., ar paties posėdžio metu pareiškėjas savo duomenų apie 2009 m. pajamas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos taryba turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą remtis ankstesnių metų įmonės finansiniais duomenimis. Konkurencijos taryba, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, numatytais Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje, atsižvelgė į tai, jog daliai susitarimo subjektų prekyba skaitmeniniais vaizdo diskais ir vaizdajuostėmis buvo ne pagrindinė veikla ir sudarė labai nežymią dalį ūkio subjektų per 2008 m. gautų visų bendrųjų pajamų. Tokiems ūkio subjektams bauda buvo sumažinta. Atsižvelgus į tai, kad UAB „GPP“ pagrindinė veikla ir yra filmų, įrašytų į skaitmeninius vaido diskus ir vaizdajuostes, platinimas, akivaizdu, kad pagrindo taikyti pareiškėjo atžvilgiu objektyvumo ir proporcingumo principus nebuvo. Nagrinėjamu atveju kalbėti apie rekomenduojamas kainas nėra pagrindo. Iš susitarimo nuostatų turinio matyti, kad tai buvo ne rekomenduojamos kainos, o – minimalios, kurias pareiškėjas įsipareigojo taikyti perparduodant filmus, įrašytus į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes, tretiesiems asmenims. Pažeidimas buvo visiškai akivaizdus, ir Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo nustatyti, ar buvo taikytos sutartyje minimos sankcijos ar ne. Tai, kad sankcijos nebuvo taikomos, gali reikšti ir tai, jog pareiškėjas tinkamai vykdė sutartines sąlygas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog jis nesilaikė sutarties dėl kainų, nors nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjui tenka tokių įrodymų pateikimo pareiga.

147UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, I t., b. l. 134-135) su pareiškėjo skundu sutiko. Pabrėžė, kad Konkurencijos taryba netinkamai ištyrė visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė nepagrįstą Nutarimą, pareiškėjas ir Tiekėjas nesudarė draudžiamo susitarimo, pažeidžiančio Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio1 dalies reikalavimus.

148Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, II t., b. l. 24-45) pareiškėjo UAB ,,GPP“ skundą atmetė. Teismas, sprendime nurodęs ir atsižvelgęs į bylai aktualų teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių ekonominių įrodymų, kad rinką reikėtų vertinti taip, kaip jis siūlo, pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas tai yra jos pareiga. Todėl šia prasme jos argumentai dėl rinkos apibrėžimo nėra pagrįsti ekonominiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis. Teismas, sutikdamas su Konkurencijos taryba, vertino, jog pirkėjui renkantis, kokį filmą žiūrėti, visiškai nėra svarbu, kuris platintojas tiekia šiuos filmus Lietuvai ir kokia yra kino kompanija. Be to, kadangi susitarimai vertinami kaip pažeidimai, pagal tikslą ribojantys konkurenciją, kurių poveikio rinkai nustatinėti nereikia, net ir apibrėžus prekės rinką siauriau, tai neturėtų įtakos išvadai dėl nagrinėjamų susitarimų atitikties konkurencijos teisei. Kai susitarimuose įtvirtinami sunkūs konkurencijos ribojimai, nėra būtinybės nustatinėti ūkio subjekto užimamos rinkos dalies, nes pažeidimo buvimui tai įtakos nedaro. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika (žr. Bendrojo Teismo 2000 m. liepos 6 d. sprendimą byloje Nr. T-62/98 Volkswagen prieš Komisiją, 230 punktas), kur aiškiai pažymima, kad net jei ir tiksliai neapibrėžus atitinkamos rinkos, galima įvertinti konkurencijos taisyklių pažeidimo buvimą ar jo nebuvimą, o išvada dėl pažeidimo buvimo ar nebuvimo nesikeistų net ir kitaip apibrėžus atitinkamą rinką, nėra būtinybės tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Kadangi nagrinėjamo pažeidimo atveju reikšmingo poveikio konkurencijai nustatyti nereikėjo, atitinkamai nereikėjo ir tiksliai apibrėžti atitinkamos rinkos. Teismas konstatavo, kad nors sutarties priede ir buvo nurodyta tariamai „rekomenduojama“ kaina, pačios sutarties nuostatos, kuriose aiškiai buvo nurodytas įpareigojimas prekių pirkėjui nepardavinėti prekių mažesne nei priede nurodyta kaina, taip pat sankcijų už minėtų reikalavimų nesilaikymą buvimas tokią tariamą „rekomenduojamą“ kainą akivaizdžiai daro minimalia. Tokių nuostatų įtvirtinimas apriboja prekių pirkėjo galimybę savarankiškai nustatyti savo kainą parduodant prekes trečioms šalims. Todėl toks susitarimas, kaip nurodoma Nutarime, turi tikslą įtakoti mažmenines kainas ir tokiu būdu riboti ar iškraipyti kainų konkurenciją. Taigi nepriklausomai nuo to, ar susitarimas įgyvendintas, ar ne, jis vienareikšmiškai draudžiamas pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas; juolab, kad UAB „GPP“ nors ir nebuvo minėtos sutarties sudarymo iniciatorė, tačiau sutartį sudarė savanoriškai, laisva valia. Vertinant patį pažeidimą ir nustatant ūkio subjektui baudą, gali būti atsižvelgiama į sąmoningą ūkio subjektų sutartų sąlygų nesilaikymą tais atvejais, jeigu iš byloje nustatytų aplinkybių aiškiai matyti toks nesilaikymas bei ūkio subjekto konkurencingas elgesys, aiškiai išreiškiantis jo elgesį rinkoje, o ne atsitiktiniai pavieniai veiksmai. Tokį aiškinimą pripažįsta ir Europos Sąjungos institucijos. Pavyzdžiui, Bendrasis Teismas Mannesmannrohren-Werke AG byloje konstatavo, kad Komisija neprivalo pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimo dėl kartelinio susitarimo neįgyvendinimo, nebent šia aplinkybe besiremiantis ūkio subjektas sugeba parodyti, kad jis aiškiai ir iš esmės nepritarė/prieštaravo kartelio įgyvendinimui, tokiu būdu ardydamas jo funkcionavimą, ir kad jis nesudarė prisidėjimo prie susitarimo įspūdžio. Pats faktas, kad ūkio subjektas, kuris sudarė draudžiamą susitarimą su savo konkurentais, rinkoje nesielgė kaip buvo sutarta, savaime nereiškia, kad skiriant baudą ši aplinkybė turi būti vertinama kaip lengvinanti ūkio subjekto atsakomybę. Pažymėta ir tai, kad šiuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka ūkio subjektui. UAB „GPP“ Konkurencijos tarybai nepateikė įrodymų, iš kurių aiškiai matyti, kad pareiškėjas draudžiamo susitarimo nesilaikė (neįgyvendino praktikoje). Byloje yra priešingų įrodymų. Nuolaidų taikymas nagrinėjamu atveju nėra laikytinas įrodymu, atsižvelgus į tai, kad sutartyje tarp šalių vienareikšmiškai numatyta nuostata, pagal kurią pareiškėjas gali vykdyti akcijas, tačiau jas turi suderinti su Tiekėju. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo baudos individualizavimo. Atsakovas, skirdamas UAB „GPP“ baudą, atsižvelgė į visus reikalingus elementus ir dėl kiekvieno jų išsamiai pasisakė Nutarime. Nepaisant to, kad pareiškėjas pardavė 3386 vnt. DVD diskų, iš kurių neteisėtai gavo 66 825 Lt, ji proporcingai, atsižvelgus į sunkų konkurencijos teisės aktų pažeidimo pobūdį, buvo nubausta 104 200 Lt bauda. Sutarties nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, tačiau remiantis pirmiausia jos pagrindiniu tekstu, o tik po to jos priedais, o ne atvirkščiai, kaip daro pareiškėjas. Sistemiškai įvertinus sutarties, sudarytos tarp Tiekėjo ir pareiškėjo, nuostatas, akivaizdu, kad sutarties priedas būtent laikytinas sudėtine sutarties dalimi. Taigi priedas Nr. 1 yra neatskiriama sutarties dalis, o tai savaime suponuoja, kad priedo galiojimo trukmei taikytinas tas pats sutarties 7.2 punktas, kuriame nurodyta, jog sutartis yra automatiškai pratęsiama kitam vienerių metų laikotarpiui, jeigu nė viena iš šalių, nepareiškė noro nutraukti sutartį arba pakeisti sutarties sąlygas. Priešingai nei teigia UAB „GPP“, Konkurencijos tarybos surinkti įrodymai, kuriuos, beje, pateikė pati bendrovė, pagrįstai leidžia teigti, kad susitarimas buvo vykdomas ir 2009 m. Teismas pabrėžė, kad visais atvejais galioja įstatyminis baudų nustatymo pagrindas, t. y. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kurioje yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams yra skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, ir nuo kurios Konkurencijos taryba negali nesilaikyti. Todėl Nutarimo 12.1 dalyje Konkurencijos taryba ir pažymėjo, jog baudos dydis UAB „GPP“ už pavojingumą lygus 2 proc. tų ūkio subjektų bendrųjų metinių pajamų 2008 m. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės negali remtis ir ta aplinkybe, jog mažmeninė prekyba Tiekėjo produkcija yra tik papildoma veikla. Remiantis Konkurencijos įstatymu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu (Nr. A1-686/2006) už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Atsižvelgus į tai, kad UAB „GPP“ pagrindinė veikla ir yra filmų, įrašytų į skaitmeninius vaido diskus ir vaizdajuostes, platinimas, akivaizdu, kad pagrindo taikyti pareiškėjo atžvilgiu objektyvumo ir proporcingumo principus nebuvo. Pareiškėjo argumentai, kad Konkurencijos taryba bazinį baudos dydį turėjo apskaičiuoti nuo pajamų, gautų per 2008 m., teismo taip pat atmesti Konkurencijos tarybos nurodytų argumentų pagrindu. Iš susitarimo, sudaryto tarp UAB „GPP“ ir Tiekėjo nuostatų turinio matyti, kad buvo nustatytos ne rekomenduojamos kainos, bet minimalios kainos, kurias pareiškėjas įsipareigojo taikyti perparduodant filmus, įrašytus į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes, tretiesiems asmenims. Tokios minimalios kainos nustatymas apribojo UAB „GPP“ galimybę savarankiškai nustatyti savo pardavimo kainą, toks apribojimas šiuo atveju buvo akivaizdus, todėl Reglamento pareiškėjo atžvilgiu negalima buvo taikyti.

149Pareiškėjas UAB ,,GPP“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, II t., b. l. 50-54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, Nutarimą dalyje dėl pareiškėjo panaikinti, bylą nutraukti, reikalavimo netenkinus, paskirtą baudą sumažinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teisme. Papildomai apeliantas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1501. Teismas UAB ,,GPP“ skundą išnagrinėjo neobjektyviai, nesivadovavo apelianto pateiktais įrodymais ir teisiniais argumentais, pagrindžiančiais atsakovo Nutarimo neteisėtumą. Teismas sprendime nepateikė motyvų dėl apelianto pateiktų įrodymų ir teisinių argumentų nepagrįstumo. Teismas vadovavosi išimtinai atsakovo Nutarimo argumentais, sprendime jų nevertindamas ir nemotyvuodamas jų pagrįstumo. Neobjektyviai išnagrinėjęs bylą, teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, kas sąlygojo netinkamą teisės normų taikymą, reglamentuojančių baudos apskaičiavimą ir atleidimą nuo atsakomybės.

1512. Teismas byloje nevertino aplinkybės, kad apeliantas, sudarydamas sutartį, nežinojo ir negalėjo žinoti to, kad analogiško pobūdžio sutartis yra sudaroma su kitais subjektais. Teismas nevertino, kad apeliantui sudarant sutartį, jis neišreiškė savo valios ir nebuvo jo tyčios dalyvauti karteliniame susitarime.

1523. Teismas, priimdamas sprendimą byloje, nesivadovavo apelianto pateiktais įrodymais dėl savarankiškos DVD produkcijos kainos nustatymo. Apeliantas teismui pateikė detalią nomenklatūros ataskaitą (nurodančią filmo pavadinimą, pardavimo laiką, vietą ir kainą), patvirtinančią, kad didžiąją dalį DVD produkcijos jis parduodavo mažesne ar didesne nei sutartyje nustatyta rekomendacine kaina. Teismas, konstatuodamas pažeidimą, vadovavosi atsakovo tyrimo metu nustatyta aplinkybe, kad apelianto kainoraščiuose 88 vnt. DVD kainos sutapo su Sutartyje nustatyta rekomendacine kaina. Pažymėtina, kad buhalterinėje apskaitoje nustatyta DVD „lentynos kaina“, jei faktiškai DVD yra parduodami už mažesnę kainą, savaime nesuponuoja susitarimo dėl kainos fiksavimo vykdymo. DVD pardavimas mažesne kaina reiškia susitarimo nesilaikymą ir apelianto valią kainų politiką formuoti savarankiškai.

1534. Teismas konstatuodamas, kad DVD pardavimas mažesne ar didesne nei sutartyje nurodyta rekomendacine kaina pagal sutarties 4.2.11 punktą galėjo būti suderintas su Tiekėju, rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis. Pagal ETT praktiką, teismas, konstatuodamas konkurencijos pažeidimą, byloje privalėjo vadovautis ne prielaidomis, o įrodymais ir tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kurie nekeltų jokių abejonių dėl pažeidimo padarymo. Teismas, konstatuodamas, kad apeliantas savo veiksmus dėl nuolaidų taikymo suderino su Tiekėju, nevertino apelianto pateiktos DVD pardavimų nomenklatūros, kuri patvirtina, kad DVD nuolaidos buvo taikomos ne vienu apibrėžtu laikotarpiu ar vienam konkrečiam filmui, bet per visą laikotarpį nuo 2008 m. iki 2009 m. Konstatavus, kad apeliantas vykdė savarankišką kainų politiką ir nesilaikė sutarties, buvo pagrindas pripažinti jo dalyvavimą susitarime pasyviu/formaliu ir individualizuojant baudą pagal Konkurencijos įstatymo 42 str. paskirtą baudą sumažinti. Teismas, nevertindamas apelianto vaidmens vykdant sutartį, pažeidė ABTĮ 86 str. Šis pažeidimas turėjo esminės įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui, kadangi nenustačius apelianto vaidmens, nėra galimybės objektyviai paskirti įstatymo numatytą baudą ar atleisti nuo atsakomybės.

1545. Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino ir nepasisakė dėl apelianto argumentų, kad atsakovas, Nutarimu skirdamas baudą apeliantui, jos neindividualizavo, tuo pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 42 str. ir ETT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytus baudų apskaičiavimo principus. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas, skirdamas baudą, tinkamai ją individualizavo, tačiau šio argumento nemotyvavo. Nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kad apeliantas per 2008-2009 m. pardavė tik 3 386 vnt. DVD diskų, kad apeliantas užima labai mažą DVD mažmeninės prekybos rinkos dalį (nereikšminga įtaka konkurencijai); didžiąją dalį DVD diskų pardavė mažesne nei sutartyje nustatyta kaina ir net mažesne nei įsigijimo kaina (susitarimo nesilaikymas, pasyvus vaidmuo vykdant susitarimą); kad apeliantas nederino savo pozicijos dėl kainų fiksavimo ir nuolaidų DVD taikymo (savarankiškos kainų politikos taikymas, susitarimo nesilaikymas); kad apeliantas iki sutarties pasirašymo su Tiekėju nebuvo sudaręs jokių sutarčių (valios dalyvauti draudžiamame susitarime nebuvimas). Todėl apeliantui paskirtos 104 200 Lt baudos dydis yra neproporcingas jo galimai padarytam Konkurencijos įstatymo pažeidimui, todėl turėtų būti sumažintas individualiai įvertinant apelianto veiksmus iki sutarties sudarymo, vykdant sutartį, veiksmų įtaką konkurencijai, sukeltas pasekmes bei atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes.

1556. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas tinkamai paskyrė baudą 2 % bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Apeliantas patikslintame skunde nurodė, kad didžiąją jo pajamų dalį sudaro pajamos, gautos iš DVD pardavimų didmeninėje rinkoje, taip pat pajamos iš DVD nuomos, CD, žaidimų pardavimo ir kino filmų įgarsinimo. Kadangi atsakovo tyrimas buvo vykdomas tik dėl galimų kainų fiksavimo mažmeninėje rinkoje, apelianto didmeninėje rinkoje platinami DVD nėra laikytinos prekės, susijusios su pažeidimu, nes pajamos, gautos iš šių DVD pardavimų, yra teisėtos ir neįtakotos Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Taip pat teisėtos yra ir kitos apelianto gautos pajamos. Teismas byloje nevertino šios aplinkybės ir dėl apelianto gautų pajamų šaltinių nepasisakė. Teismas, nepasisakydamas dėl apelianto reikalavimo perskaičiuoti baudos dydį baudą skiriant tik nuo pajamų, gautų iš Tiekėjo DVD pardavimo, pažeidė ABTĮ 86 str. 3 d.

1567. Teismas byloje nevertino apelianto argumentų dėl Reglamento 2790/1999 taikymo. Teismas nurodė, kad sutarties nuostata dėl minimalios kainos nustatymo apribojo apelianto galimybę savarankiškai formuoti kainų politiką, todėl Bendrosios išimties reglamentas apeliantui nėra taikytinas. Teismas nepateikė tokio sprendimo argumentų ir nenustatė svarbios aplinkybės, kuri sudaro pagrindą atleisti apeliantą nuo atsakomybės. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad Tiekėjas kontroliavo sutarties vykdymą, skatino apeliantą laikytis sutartyje nurodytų rekomendacinių kainų, taikė nuobaudas už nuolatinį sutarties nesilaikymą. Nenustačius šių aplinkybių, yra pagrindas taikyti Bendrosios išimties reglamento 2 str. ir atleisti apeliantą nuo atsakomybės už susitarimo sudarymą.

157Atsakovas, Konkurencijos taryba, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, II t., b. l. 77-84) su UAB ,,GPP“ apeliaciniu skundu nesutiko. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas panašiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1581. Visiškai nesvarbu, žinojo ar ne apeliantas apie tai, kad panašaus pobūdžio susitarimai buvo sudaryti ir su kitais rinkos dalyviais, tai niekaip nepaneigia ir nepanaikina apelianto atsakomybės Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama teisėtų tikslų. Todėl visiškai nesvarbu, kokie buvo tikrieji apelianto ir Tiekėjo ketinimai sudarant tiekimo prekybai sutartį ir ją įgyvendinant.

1592. Vertinant patį pažeidimą ir nustatant ūkio subjektui baudą, gali būti atsižvelgiama į sąmoningą ūkio subjektų sutartų sąlygų nesilaikymą tais atvejais, jeigu iš byloje nustatytų aplinkybių aiškiai matyti toks nesilaikymas bei ūkio subjekto konkurencingas elgesys, aiškiai išreiškiantis jo elgesį rinkoje, o ne atsitiktiniai pavieniai veiksmai. Tokį aiškinimą pripažįsta ir Europos Sąjungos institucijos. Apeliantas Konkurencijos tarybai nepateikė įrodymų, iš kurių aiškiai matyti, kad jis draudžiamo susitarimo nesilaikė (neįgyvendino praktikoje). Dėl apelianto argumento, kad jis taikydavo įvairias akcijas ir savo pirkėjams suteikdavo nuolaidas ir tokiu būdu reikšmingai „nukrypo“ nuo sutartinių nuostatų, pasakyta, jog nuolaidų taikymas nagrinėjamu atveju nėra laikytinas įrodymu, atsižvelgus į tai, kad sutartyje tarp šalių vienareikšmiškai numatyta nuostata, pagal kurią apeliantas gali vykdyti akcijas, tačiau jas turi suderinti su Tiekėju. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie bent leistų suabejoti, kad „nukrypimas“ nebuvo suderintas su Tiekėju. Taigi akivaizdu, jog apeliantas susitarimą įgyvendino, nes iš esmės atitinkamų prekių kainos, taikytos vartotojams, daugumoje atvejų buvo būtent tokios, dėl kurių susitarta.

1603. Sprendime teismas, vertindamas apelianto teiginį, kad jam paskirta bauda buvo neindividualizuota, labai aiškiai ir vienareikšmiškai konstatavo, kad atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, toliau pateikdamas išsamų tokio atmetimo paaiškinimą. Atsakovas visiškai sutinka su teismo išdėstytais motyvais dėl Konkurencijos tarybos apskaičiuotos baudos pagrįstumo.

1614. Sutinka su teismo pozicija, kad apeliantui neturėtų būti taikoma išimtis. Nagrinėjamu atveju kalbėti apie rekomenduojamas kainas nėra pagrindo. Priešingai, iš susitarimo nuostatų turinio matyti, kad tai buvo ne rekomenduojamos kainos, o minimalios kainas, kurias apeliantas įsipareigojo taikyti perparduodant filmus, įrašytus į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes, tretiesiems asmenims. Tokios minimalios kainos nustatymas apribojo apelianto galimybę savarankiškai nustatyti savo pardavimo kainą, toks apribojimas šiuo atveju buvo akivaizdus.

162UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į UAB ,,GPP“ apeliacinį skundą (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1370-815/2010, II t., b. l. 59-61) su juo sutiko. Nurodė, kad teismas netinkamai įvertino UAB „GPP“ ir Tiekėjo tarpusavio santykius bei elgesį rinkoje ir nepagrįstai konstatavo, kad šie ūkio subjektai sudarė draudžiamą susitarimą ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

163Teisėjų kolegija konstatuoja:

164VII.

165Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 2S-2, kuriuo, be kita ko, pareiškėjų UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Interatlas“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Bomba“, UAB ,,Palink“, UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB ,,GPP“ atžvilgiu konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, teisėtumo. Konkurencijos taryba pareiškėjų ir kitų ūkio subjektų (UAB ,,Computer data international“ (bankrutavęs), UAB ,,Ronus“ (išregistruotas), UAB ,,Play prekyba“, UAB ,,Pigu“) veiksmus kvalifikavo kaip draudžiamus susitarimus nustatyti (fiksuoti) filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, perpardavimo kainas, t. y. kaip vertikaliuosius susitarimus dėl perpardavimo kainų nustatymo. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

166Pažymėtina, kad nors Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) nagrinėjamu atveju tiesiogiai nėra taikoma (susitarimai, kaip nustatė Konkurencijos taryba, apima nacionalinės rinkos teritoriją, dėl ko negalima identifikuoti poveikio prekybai tarp valstybių narių elemento), vertinant aptariamus susitarimus, vis dėlto gali būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos pirminės ir antrinės teisės nuostatas bei šių nuostatų aiškinimą Europos Sąjungos institucijose (Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, Europos Komisijoje), kaip į papildomus teisės aiškinimo šaltinius. SESV 101 straipsnis (EB sutarties ex 81 straipsnis) reglamentuoja iš esmės analogiškus teisinius santykius, o pagal Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo. Be to, nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, jog vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1S-132 „Dėl susitarimų, tenkinančių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygą, ir dėl kai kurių Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1 punktu bei šio nutarimo priedu, Europos Sąjungos antrinės teisės aktai, t. y. šiuo atveju 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (toliau – ir Bendrosios išimties reglamentas) nagrinėjamos bylos atveju gali būti taikomas tiesiogiai.

167VIII.

168Jau minėta, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, susitarimas – tai bet kokia forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjekto junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį (EB sutarties ex 81 straipsnis), ,,kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai <...>“.

169Ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba konstatavo, jog buvo sudaryti draudžiami vertikalieji susitarimai. Konkurencijos įstatymas horizontaliųjų, vertikaliųjų ar kitokių susitarimų rūšių tiesiogiai neišskiria ir apibrėžimų neįtvirtina. Kita vertus, vertikalaus susitarimo samprata pateikiama Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos (2004 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1S-172 redakcija), 2 punkte, pagal kurį vertikalusis susitarimas – tai susitarimas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje ir kuris apima prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygas. Panašiai vertikalieji susitarimai apibrėžiami ir Bendrosios išimties reglamente: vertikalieji susitarimai – tai susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, vykdydama susitarimo sąlygas, veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.

170Minėtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas susitarimo apibrėžimas suponuoja plačią susitarimo sampratą konkurencijos teisėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (ESTT 1970 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Nr. 41/69 (ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją), 110-114 punktai). Pastebėtina, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nr. C-74/04 (Europos Komisija prieš Volkswagen), 36-37 punktai). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr., pagal analogiją, ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Nr. 107/82 (AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją). Šiame kontekste pastebėtina, kad tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis, o ne kaip suderinti veiksmai. Vis dėlto ir sutartis, ir suderinti veiksmai pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį yra susitarimas, kuris gali patekti į šio įstatymo draudžiamų veiksmų sritį.

171Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimui konstatuoti nepakanka nustatyti susitarimų sudarymo fakto. Pagal minėtą teisės normą, susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis kainų nustatymas (fiksavimas) arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų nustatymas. Šios bylos atveju tai reiškia, kad nagrinėjamam konkurencijos teisės pažeidimui konstatuoti reikia nustatyti, kad šalys suderino valią ir pasiekė konsensusą arba suderino veiksmus perpardavimo rinkoje taikyti susitarimais nustatytas Tiekėjo prekių kainas.

172Pažymėtina, kad daugelis pareiškėjų, ginčydami Konkurencijos tarybos nutarimą, remiasi argumentu, jog sudaryti susitarimai faktiškai nebuvo įgyvendinti, t. y. veiksmai, dėl kurių buvo susitarta, nebuvo atlikti. Šiuo aspektu pastebėtina, kad vertinant, ar tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir kitų pareiškėjų bei ūkio subjektų buvo sudaryti vertikalieji susitarimai dėl perpardavimo kainų nustatymo (fiksavimo), draudžiamo susitarimo sudarymo egzistavimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog faktiškai susitarimas buvo įgyvendintas, t. y. kad konkurenciją ribojantys veiksmai buvo realizuoti. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad faktas, jog ūkio subjektas susitarimo sąlygos, kuri apriboja konkurenciją, nerealizavo, nėra pakankamas argumentas daryti išvadą apie draudžiamo susitarimo konkurencijos teisės prasme nesudarymą (ESTT 1984 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. 86/82 (Hasselblad prieš Europos Komisiją), 46 punktas, ESTT 2004 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Nr. T-67/01 (JCB Service prieš Europos Komisiją), 103 punktas). Taigi antikonkurencinio susitarimo sudarymo faktas gali būti įrodytas, neatsižvelgiant į aptartą aplinkybę (faktinį šalių elgesį rinkoje), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis šalių elgesys gali būti reikšmingas įrodymas, sprendžiant dėl susitarimo sudarymo fakto.

173IX.

174Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ sudarė šias rašytines sutartis: 2006 m. lapkričio 28 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB ,,Elektromarktas“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 43-45); 2008 m. sausio 3 d. tiekimo prekybai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2009 m. sausio 6 d. protokolą su UAB ,,Interatlas“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, III t., b. l. 176-182); 2008 m. sausio 14 d. tiekimo prekybai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB ,,Media Incognito“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, V t., b. l. 80-84); 2007 m. gegužės 15 d. didmeninio prekių pirkimo-pardavimo sutartį su UAB ,,Palink“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, V t., b. l. 102-114); 2008 m. sausio 2 d. tiekimo prekybai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB ,,GPP“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, III t., b. l. 156-160); 2006 m. spalio 4 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4 su UAB ,,Computer data international“ (buvęs UAB ,,BMS Megapolis“) (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, VI t., b. l. 55-57); 2006 m. lapkričio 21 d. tiekimo prekybai ir nuomai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB ,,Ronus“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 71-76) ir 2007 m. sausio 3 d. tiekimo prekybai ir nuomai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB ,,Play prekyba“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 92-97). Nurodytos sutartys pasirašytos šalių atstovų, uždėti bendrovių antspaudai. Sutarčių nuostatose nenumatyta jokių išimčių dėl sutarties teksto neatitikimo tikrajai šalių valiai. Byloje nėra duomenų, kad sutartys būtų pripažintos nesudarytos ar dėl šalių valios trūkumų nuginčytos. Šiomis sutartimis šalys patvirtino savo įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu ir tokiu būdu išreiškė konsensusą veikti pagal sutarties sąlygas. Nustačius, jog nagrinėjamu atveju egzistavo konkrečios šalių valią išreiškiančios sutartys, gali būti daroma išvada, kad konkurencijos teisės prasme buvo sudaryti susitarimai, atitinkantys Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto susitarimo apibrėžimo požymius.

175Kaip minėta, vien tik susitarimo fakto nepakanka Konkurencijos įstatymo pažeidimui konstatuoti. Būtina įvertinti, koks susitarimas buvo sudarytas (t. y. dėl ko jis buvo sudarytas) ir ar jis buvo draudžiamas pagal Konkurencijos įstatymą. Kadangi rašytinės sutartys, kaip anksčiau nurodytais atvejais, tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Bomba“ bei UAB ,,Pigu“ nebuvo sudarytos, taip pat atskirai pasisakytina dėl šių ūkio subjektų sudarytų susitarimų.

176Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjami ir ginčo objektu esantys santykiai tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ (toliau – ir FCHE) ir pareiškėjų (bei kitų tyrime dalyvavusių ūkio subjektų) buvo vertikalaus pobūdžio. Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ yra ginčo Nutarime nurodytų Holivudo kino kompanijų filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD) ir vaizdajuostėse (VHS), vienintelė ir oficiali platintoja, veikianti tiek didmeninėje, tiek mažmeninėje rinkoje (pastarojoje – per parduotuvių „Videoplanet“ tinklą). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir kitų pareiškėjų bei ūkio subjektų buvo sudaryti susitarimai, kurių pagrindu UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ tiekė pirkėjams (platintojams) atitinkamų Holivudo kino kompanijų filmus, įrašytus skaitmeniniuose vaizdo diskuose (DVD) ir vaizdajuostėse (VHS), kuriuos pastarieji ūkio subjektai platino mažmeninėje arba didmeninėje rinkoje. Dėl to UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ analizuojamų susitarimų atveju veikė kaip minėtų prekių platintoja didmeninėje rinkoje, t. y. kaip didmeninis tiekėjas, o kiti pareiškėjai ir ūkio subjektai – kaip šių prekių platintojai tretiesiems asmenims (inter alia vartotojams) perpardavimo rinkoje. Išdėstytų aplinkybių pagrindu galima teigti, kad analizuojamų susitarimų atžvilgiu UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ (tiekėjas) ir kiti pareiškėjai bei ūkio subjektai veikė skirtinguose susitarimų objekto (prekių) platinimo grandies lygmenyse.

177Prieš pradėdama vertinti konkrečius susitarimus, teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad patirtį sudarant įvairias sutartis turintys subjektai paprastai neįtraukia į sutartis visiškai beprasmių nuostatų, kurių nuo pat pradžių neketina laikytis, taip pat dažniausiai tiksliai išreiškia atitinkamų sutarties nuostatų pobūdį, ypač jei siekia susitarti ne dėl įpareigojančių, bet tik dėl rekomendacinio pobūdžio sąlygų. Be to, natūralu, kad konkurencijos teisės pažeidimus paprastai siekiama nuslėpti, be kita ko, pridengiant juos iš pirmo žvilgsnio teisėtais arba šalių objektyvius ketinimus ne visiškai aiškiai ir (arba) tiksliai atspindinčiais instrumentais. Todėl vien tik tikslus prekės perpardavimo kainos nurodymas sutartyje, kai nėra aiškių jos rekomendacinį turinį įrodančių duomenų, gali būti labai svarus įrodymas, patvirtinantis, kad šalys susitarė būtent dėl tokios perpardavimo kainos realaus ir privalomo taikymo.

178Dėl susitarimo su UAB ,,Elektromarktas“

179UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“ prekių pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.4 punktu susitarė, kad prekės tiekiamos sutartinėmis kainomis, o galutinė 8.2 punkte aptarta pardavimo kaina turi viršyti tiekimo sutartinę kainą 20-30 proc., priklausomai nuo prekių kategorijos. Minėtos sutarties 8.2 punktas įtvirtina, kad pirkėjas (UAB ,,Elektromarktas“) įsipareigoja aptarti galutinę prekės pardavimo kainą. Minėtų sutarties nuostatų analizė leidžia teigti, kad šiuose punktuose įtvirtinta sąvoka ,,pardavimo kaina“ reiškia kainą, už kurią iš Tiekėjo įsigytas prekes UAB ,,Elektromarktas“ turi pardavinėti tretiesiems asmenims. Ši kaina pagal šalių sutarimą negalėjo būti mažesnė, kaip tiekimo kaina (t. y. kaina, už kurią prekes iš Tiekėjo įsigyja UAB ,,Elektromarktas“) plius 20-30 proc. šios tiekimo kainos. Taigi akivaizdu, jog tokiu rašytinėje sutartyje tiesiogiai įtvirtintu įsipareigojimu UAB ,,Elektromarktas“ išreiškė sutikimą pardavinėjant Tiekėjo prekes taikyti tokias kainas, kurių dydis atitiktų sutarties sąlygas, t. y. iš esmės sutiko, jog elgdamasi rinkoje ir naudodamasi pagrindiniu konkurencijos įrankiu – kainomis – jis negalės veikti savarankiškai.

180Suderinta šalių valia šiuo atveju išplaukia ne tik iš sutarties sąlygų, bet ir iš šalių elgesio rinkoje. Konkurencijos taryba, palyginusi 198 DVD filmų, pateiktų UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“ kainoraščiuose, kainas, nustatė, kad 183 filmų kainos tapačios, 11 filmų kainos yra didesnės (ši aplinkybė pažeidimo konstatavimui neturi reikšmės, kadangi pagal susitarimo sąlygas, pirkėjas turėjo teisę nustatyti didesnę kainą), ir tik 4 DVD filmų, kuriuos parduoda UAB ,,Elektromarktas“, kainos mažesnės. Taigi iš nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija daro išvadą, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, sudarydami susitarimą, sutarė taikyti sutartyje nustatyto dydžio perpardavimo kainas UAB ,,Elektromarktas“ platinant Tiekėjo prekes. Šios išvados nepaneigia UAB ,,Elektromarktas“ nurodomas argumentas, kad bendrovė, pasirašydama sutartį, neturėjo tikslo dalyvauti konkurencijos teisės draudžiamame susitarime, t. y. neturėjo tikslo ir ketinimo riboti konkurencijos. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad, kaip minėta, subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Įgyvendinant ir taikant konkurencijos teisės normas, esminę reikšmę turi objektyvus ūkio subjektų ketinimas, t. y. kokio ekonominio rezultato ūkio subjektai siekė sudarydami susitarimą. Apie tai pirmiausia sprendžiama iš sutarties kaip tokios tikslo ir ekonominio konteksto, kurioje ji buvo sudaryta ir bus vykdoma. Todėl konkurencijos teisės prasme negalima teigti, jog nustatant draudžiamo susitarimo faktą, būtina nustatyti sąmoningą siekį, subjektyvią tyčią (tikslą) apriboti konkurenciją. Net jeigu susitarimo šalių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai nepaneigia aplinkybės, jog buvo sudarytas susitarimas, atitinkantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio sąlygas. Konkurencijos teisės pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek neatsargumu.

181UAB ,,Elektromarktas“ nuomone, sutartimi buvo nustatytos ne minimalios prekių, parduodamų mažmeninėje rinkoje, kainos (perpardavimo kainos), o tiekimo kainos (UAB ,,Elektromarktas“ pirkimo iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ kainos) bei komisinis atlyginimas, kuris tenka pirkėjui (UAB ,,Elektromarktas“). Be to, sudarytą sutartį pareiškėjas vertina kaip tikrąją atstovavimo sutartį, o jos pagrindu susiklosčiusius teisinius santykius – kaip komiso teisinius santykius. Dėl šių priežasčių mano, jog sudarytam susitarimui konkurencijos teisės normos, reglamentuojančios draudžiamus susitarimus, šiuo atveju netaikomos.

182Sutiktina su pareiškėju, kad vadovaujantis Vertikaliųjų apribojimų gairių II dalies 2 punktu, atstovavimo sutartys, atitinkančios šiose gairėse numatytus kriterijus, paprastai į SESV 101 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį nepatenka. Tačiau nagrinėjant tiekimo sutarties, sudarytos tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, sąlygas, matyti, kad minėta sutartis neatitinka tų požymių, kuriems esant draudimas sudaryti susitarimus dėl perpardavimo kainų nustatymo (fiksavimo) galėtų būti netaikomas. Vertikaliųjų apribojimų gairių 13 punkte nurodyta, kad lemiamas veiksnys, vertinant, ar taikytina 81 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 101 str. 1 d.), yra atstovo (šiuo atveju UAB ,,Elektromarktas“) prisiimta finansinė ir prekybinė rizika, susijusi su veikla, kuriai jį atstovu paskyrė atstovaujamasis (šiuo atveju UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“). Pagal minėtų gairių 14 punktą, finansinė rizika yra tiesiogiai susijusi su atstovaujamojo vardu atstovo sudarytomis ir (arba) suderėtomis sutartimis, o komercinė rizika yra susijusi su tam tikromis rinkos investicijomis (investicijomis, kurių reikia tam tikros rūšies atstovo veiklai, kuriai jį paskyrė atstovaujamasis, tokios investicijos paprastai yra prarandamos, jeigu nutraukiant tam tikrą veiklą, jų negalima panaudoti kitai veiklai ar parduoti be didelių nuostolių). Vertikaliųjų apribojimų gairių 15 punkte numatyta, kad pagal tikrąją atstovavimo sutartį atstovas, atstovaujamojo vardu sudarydamas ir (arba) suderėdamas sutartis arba darydamas tam tikras investicijas, susijusias su šia veiklos sritimi, visai nerizikuoja arba jo rizika yra minimali. Vertinant sutarties, sudarytos tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, sąlygas, tokios išvados daryti negalima. UAB ,,Elektromarktas“, be kita ko, platinantis UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekes, veikia savo rizika, kuri negali būti vertinama kaip minimali. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ investavo į UAB ,,Elektromarktas“ veiklą platinant Tiekėjo prekes. UAB ,,Elektromarktas“ šiuo atveju vykdo nepriklausomą ūkinę veiklą, jokie byloje esantys duomenys neleidžia teigti, jog UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ paskyrė UAB ,,Elektromarktas“ savo atstovu. Sudaryta sutartis įvardinama kaip pirkimo-pardavimo, o ne komiso ar atstovavimo sutartis. Savo ruožtu patirtį sudarant sutartis turintys ūkio subjektai paprastai sugeba ir siekia tiksliai apibūdinti tarpusavio sutartinių santykių pobūdį. Be to, ypač svarbu tai, kad nuosavybės teisės į UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekes bei su tuo susijusi rizika pereina UAB ,,Elektromarktas“ (gairių 16 punktas). Be to, nagrinėjamoje sutartyje nėra apibrėžiami tipiški atstovo ir atstovaujamojo santykiai (gairių 19 punktas). Tai, kad pagal sutarties sąlygas (6.5 punktą) pirkėjas (UAB ,,Elektromarktas“) turi teisę grąžinti Tiekėjui neparduotus filmus, įrašytus DVD ar vaizdajuostėse, nėra lemiamas kriterijus, galintis patvirtinti tarp šalių egzistavus tikrojo atstovavimo teisiniams santykiams. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ taip pat iš esmės neįrodinėjo, kad UAB „Elektromarktas“ buvo tik atstovas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrįstai galima konstatuoti, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ tiekiamų prekių perpardavimo kainų nustatymas nevertintinas, kaip atstovui pagal tikrąją atstovavimo sutartį numatytos bendrosios pareigos – atstovauti savo atstovaujamojo interesams – dalis, todėl sudarytas susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu apibrėžtų teisinių santykių sritį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad UAB ,,Elektromarktas“, įrodinėdama, jog dėl neva faktiškai susiklosčiusių komiso teisinių santykių bendrovė veikė, kaip atstovas, iš esmės savo paaiškinimais ir patvirtino, jog Tiekėjo prekių atžvilgiu savarankiškos kainų politikos ji nevykdė.

183Dėl susitarimų su UAB ,,Media Incognito“ ir UAB ,,GPP“

184Analizuojant UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Media Incognito“ tiekimo prekybai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,GPP“ tiekimo prekybai sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), matyti, kad šių sutarčių 3.1 punkte įtvirtinta, jog prekių sutartinės kainos yra nurodytos litais už vieną vaizdajuostę arba DVD, kainų sąrašas ir tiekimo sąlygos pateikiamos sutarties priede Nr. 1. Sutarties (duomenys neskelbtini) 4.2.9 punkte bei sutarties (duomenys neskelbtini) 4.2.8 punkte numatyta, kad pirkėjas (UAB ,,Media Incognito“ ir UAB ,,GPP“) įsipareigoja neplatinti prekių mažesne nei priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina (nebent šalys susitarė kitaip). Sutarties (duomenys neskelbtini) 4.2.11 ir sutarties (duomenys neskelbtini) 4.2.9 punkte numatyta pirkėjo pareiga nerengti pardavimo ar kitokių akcijų su Tiekėjo platinamomis prekėmis, apie tai neinformavus įmonės ir su ja nesusitarus. Minėtų sutarčių 5.3 punkte numatyta, kad pažeidus, be kita ko, sutarties (duomenys neskelbtini) 4.2.9, 4.2.11 bei sutarties (duomenys neskelbtini) 4.2.8, 4.2.9 punktus, Tiekėjui pareikalavus, pirkėjas privalo sumokėti 4 000 Lt dydžio vienkartinę baudą, Tiekėjas turi teisę nutraukti sutartį. Aštuntoje sutarčių (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) dalyje „Sutarties priedai“ nurodoma: „Nr. 1 „Prekių“ kainų sąrašas ir tiekimo sąlygos“. Šiame Priede Nr. 1 pateikiama lentelė, kurioje nustatytos didmeninės kainos ir rekomenduojamos pardavimo kainos. Taip pat numatyta, kad jei šioje lentelėje nėra nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, rekomenduojama pardavimo kaina apskaičiuojama tokiu būdu: didmeninė kaina + 30 % („Pirkėjo“ antkainis) + 18 % PVM = rekomenduojama pardavimo kaina.

185Nurodytų nuostatų visuma leidžia teigti, kad UAB ,,Media Incognito“ bei UAB ,,GPP“ sutartimis tiesiogiai įsipareigojo UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekes tretiesiems asmenims pardavinėti už sutartyse nustatytą kainą, be Tiekėjo žinios ir sutikimo nerengti jokių akcijų, dėl kurių iš esmės Tiekėjo prekių kaina gali tapti mažesnė, nei numatyta sutartyse. Taigi akivaizdu, jog šalys, pasirašydamos sutartį, išreiškė bendrą valią nustatyti minimalias Tiekėjo prekių perpardavimo kainas. Tokiu būdu tarp šalių buvo pasiektas konsensusas elgtis rinkoje konkrečiai ir nedviprasmiškai apibrėžtu būdu, t. y. nepardavinėti prekių už mažesnes nei sutartyse apibrėžtas kainas. UAB ,,Media Incognito“ bei UAB ,,GPP“ vienareikšmiškai prisiėmė pareigą laikytis nustatytų kainų ir sutiko atsisakyti savarankiškumo jas nustatant.

186Pažymėtina, kad susitarimo (bendros valios, ketinimo) dėl kainų nustatymo (fiksavimo) šiuo atveju negali paneigti aplinkybė, jog sutartyse vartojamas terminas ,,rekomenduojama pardavimo kaina“. Iš sutarties sąlygų įpareigojančio pobūdžio („neplatinti prekių mažesne nei <...> rekomenduojama <...> kaina“ ir kt.), kitų bylos aplinkybių (fakto, kad susitarimai iš esmės buvo realizuoti, susitarimais nustatytos kainos rinkoje realiai taikytos, UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Media Incognito“ susirašinėjimo) visumos matyti, kad šalys prieduose numatytas kainas suvokė kaip privalomas ir įpareigojančias, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, jog sutartyse buvo įtvirtintos sankcijos už fiksuotų ir minimalių kainos nesilaikymą. Be to, net jeigu sutartyje įtvirtinamos ,,rekomenduojamos“ kainos, konkurencijos teisės prasme susitarimas dėl tokių kainų gali būti vertinamas, kaip susitarimas dėl fiksuotų ar minimalių kainų, jeigu iš aplinkybių visumos matyti tiekėjo įtaka, poveikis pirkėjui, o pirkėjas tam tikrais būdais sutinka taikyti šias ,,rekomenduojamas“ kainas. Nagrinėjamu atveju Tiekėjo įtaka yra aiški iš to, kad, kaip minėta, sutartyse buvo numatyta galimybė taikyti sankcijas už mažesnių kainų taikymą, su Tiekėju turėjo būti suderintos jo tiekiamų prekių pardavimo akcijos. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra būtina nustatyti, kad Tiekėjas ėmėsi realių kontrolės veiksmų tam, kad priverstų pirkėją taikyti nustatytas kainas. Tiek sutartyse tiesiogiai įtvirtinti pirkėjų, UAB ,,GPP“ bei UAB ,,Media Incognito“, įsipareigojimai, tiek šių įmonių elgesys rinkoje suponuoja pagrįstą išvadą, kad šalys, sudarydamos susitarimus, objektyviai sutarė nustatyti tam tikro dydžio kainas perparduodant Tiekėjo prekes mažmeninėje rinkoje.

187UAB ,,Media Incognito“ jau Konkurencijos tarybos tyrimo metu pripažino, kad sudarydama susitarimą su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, Konkurencijos įstatymą nagrinėjamu aspektu pažeidė, nuosekliai tokios pozicijos bendrovė laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu. Tuo tarpu UAB ,,GPP“, nesutikdama su Konkurencijos tarybos išvada apie sudarytą draudžiamą susitarimą, be kita ko, nurodo, kad perpardavimo kainų nustatymą (fiksavimą) paneigia tai, kad UAB ,,GPP“, sudarydama sutartį su Tiekėju, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad analogiško pobūdžio sutartis yra sudaryta su kitais ūkio subjektais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad iš bylos medžiagos nematyti, jog bendrovė būtų sužinojusi apie kitas analogiškomis sąlygomis sudarytas sutartis, dėl ko ji būtų sužinojusi apie numatomą šios bendrovės konkurentų elgesį rinkoje taikant Tiekėjo prekių kainas. Tačiau pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant, ar buvo padarytas šioje byloje nustatytas konkurencijos teisės pažeidimas. Konkurencijos taryba nagrinėjamą susitarimą kvalifikavo kaip vertikalųjį susitarimą tarp didmeninio prekių tiekėjo ir mažmeninėje rinkoje veikiančio prekių platintojo dėl pastarojo taikomų perpardavimo kainų. Vien tik tokio susitarimo sudarymas gali būti laikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėtas UAB ,,GPP“ argumentas yra susijęs su bandymu paneigti ne draudžiamų vertikaliųjų ryšių, o horizontaliųjų ryšių, kurie šiuo atveju nustatant patį pažeidimo faktą nėra reikšmingi, egzistavimą. Kadangi Konkurencijos taryba nenustatė, kad UAB ,,GPP“ būtų sudariusi savarankišką draudžiamą horizontalųjį susitarimą, vertinti, ar buvo sąmoningas šalių, kaip konkurentų mažmeninėje rinkoje, ketinimas atskleisti savo elgesį dėl kainų, šiuo atveju neturi teisinio pagrindo. Taigi išdėstytų aplinkybių ir motyvų pagrindu darytina išvada, kad sutartimis, sudarytomis tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,GPP“ bei UAB ,,Media Incognito“ šalys sudarė susitarimus, kuriais objektyviai siekė nustatyti, nustatė ir taikė minimalias Tiekėjo prekių perpardavimo kainas.

188Dėl susitarimo su UAB ,,Palink“

189UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Palink“ 2007 m. gegužės 15 d. didmeninio prekių pirkimo-pardavimo sutarties 1.1 punkte įtvirtinta, kad ,,pagal šią Sutartį Tiekėjas įsipareigoja parduoti Pirkėjui Prekes šioje Sutartyje numatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais, įsipareigoja taikyti Pirkėjui Tiekėjo teikiamą nuolaidų sistemą, įsipareigoja teikti Pirkėjui konsultacijas bei informaciją apie Prekes, o Pirkėjas įsipareigoja pirkti Prekes iš Tiekėjo šioje Sutartyje numatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais“. Iš sutarties taip pat matyti, kad šalys sudarė ir pasirašė sutarties priedą Nr. 2, kuriame kiekvienam filmui išdėstė, be kita ko, ,,prekės pardavimo kainą PC IKI su PVM“, ,,pirkimo kainą (be PVM) (litais)“ ir ,,bazinę kainą (su PVM) (litais)“. Iš ginčijamo Nutarimo, procesinių dokumentų matyti, kad Konkurencijos tarybos išvada, jog sutarties priede Nr. 2 tiesiogiai nurodomos fiksuotos perpardavimo kainos, kurių turi laikytis UAB ,,Palink“, parduodama Tiekėjo prekes savo prekybos tinkle ,,IKI“, t. y. kad buvo sudarytas draudžiamas susitarimas dėl kainų fiksavimo, padaryta, atsižvelgus ne tik į minėtas nuostatas, bet ir į tai, kad prie sutarties taip pat buvo sudarytas ir pasirašytas priedas Nr. 3 ,,Dėl tiekėjo taikomų nuolaidų ir papildomų pirkėjo paslaugų tiekimo“. Sudarydamos ir pasirašydamos šį priedą, šalys susitarė dėl įvairių nuolaidų taikymo, pvz., Tiekėjas įsipareigojo suteikti UAB „Palink“ mėnesio apyvartos nuolaidą (priedo 3 dalis) arba ketvirčio apyvartos nuolaidą (priedo 4 dalis), Tiekėjas įsipareigojo mokėti tam tikras sumas už papildomas reklamos paslaugas (priedo 5 dalis) ir kt. Konkurencijos taryba taip pat rėmėsi tuo, kad atlikus kainų palyginimą, paaiškėjo, jog UAB ,,Palink“ iš esmės faktiškai realizavo susitarimą, t. y. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekes pardavinėjo iš esmės tapačiomis sutartyje nurodytoms kainomis.

190Konkurencijos teisės prasme susitarimo šalių valia fiksuoti mažmenines kainas, taigi įtvirtinti privalomas perpardavimo kainas, gali išplaukti ne tik iš sutarties teksto tiesiogiai, bet būti aiški ir iš netiesiogiai ūkio subjekto įsipareigojimus apibūdinančių nuostatų, taip pat kitų sutarties nuostatų bei faktinių aplinkybių, kurios gali būti susijusios su šalių elgesiu ar kitais tarpusavio įsipareigojimais. Todėl vien tas faktas, jog nei vienoje sutarties sąlygoje expressis verbis nėra įtvirtinta nuostatų, kuriose tiesiogiai suformuluota, jog šalys įsipareigoja veikti atitinkamu būdu (šiuo atveju pardavinėti prekes už sutartyje nustatytą kainą), nereiškia, kad sutarties šalys tokio ketinimo apskritai neturėjo ar kad tam tikra konkreti sutarties sąlyga joms nėra privaloma. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant sudarytą sutartį konkurencijos teisės prasme, galima teigti, kad bet kokia forma sutartyje įtvirtintos nuostatos pačios savaime gali reikšti įpareigojantį jų pobūdį.

191Vertikaliųjų apribojimų gairių 47 punkte numatyta, kad perpardavimo kainų palaikymas gali būti pasiektas ir netiesioginėmis priemonėmis, pvz., numatant ir/arba taikant tam tikras poveikio, įtakos priemones. Nors aptariamos sutarties priede Nr. 3 nėra tiesiogiai nurodyta, kad Tiekėjas įsipareigoja taikyti pirkėjui (UAB ,,Palink“) nuolaidas ar teikti kitas paslaugas būtent už tai, kad pirkėjas laikysis sutartų kainų, visų bylos aplinkybių visumoje teisėjų kolegija sutinka, kad toks papildomas susitarimas dėl nuolaidų bei papildomų tiekėjo paslaugų pirkėjui teikimo gali būti suvokiamas kaip pirkėjo skatinimo laikytis sutartų kainų, t. y. Tiekėjo poveikio jam priemonė.

192Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, konstatuotina, kad minėtomis sąlygomis pasirašyta sutartis negalėjo suformuoti kitokios šalių valios, kaip tik objektyvaus suvokimo, kad priede Nr. 2 nustatytos kainos (tarp jų ir ,,prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM“) yra privalomos ir turi būti taikomos pardavinėjant Tiekėjo prekes UAB ,,Palink“ priklausančiuose prekybos centruose. Jau vien konkrečios perpardavimo kainos įtvirtinimas sutartyje turi lemti pakankamai aiškų suvokimą apie pareigą ją taikyti. Be to, minėta, kad derybinės ir sutarčių sudarymo patirties turinčių šalių sutartyje įtvirtinta tiksli prekės perpardavimo kaina, kai nėra aiškių jos rekomendacinį turinį įrodančių duomenų, gali būti labai reikšmingas įrodymas, kad šalys susitarė būtent dėl tokios perpardavimo kainos realaus ir privalomo taikymo.

193Atkreiptinas dėmesys, kad UAB ,,Palink“ nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jeigu sutartyje nėra aiškiai nurodyta, jog priede Nr. 2 mažmeninės kainos yra rekomendacinės, tai reiškia, jog kainos yra privalomos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo aišku, kad teismas, padarydamas išvadą apie sudarytą draudžiamą susitarimą, tokiu argumentu nesivadovavo. Šiuo atveju teismas tik konstatavo, kad sutarties turinio analizė neleidžia tvirtinti, jog nurodytos kainos yra rekomendacinės. Tai nėra tas pats, kas teigti, jog žodžio ,,rekomendacija“ ar panašių terminų nenurodymas sutartyje savaime reiškia, kad buvo tartasi dėl privalomų kainų nustatymo. Be to, pažymėtina, kad po to, kai 2008 m. balandžio 23 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-56 buvo pradėtas tyrimas, UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Palink“ sudarė 2009 m. sausio 1 d. didmeninio prekių pirkimo-pardavimo sutartį (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, V t., b. l. 147-169), kurios nuostatose lentelė su mažmeninėmis kainoms nebebuvo įtraukta, šalys taip pat nesusitarė dėl metinės nuolaidos UAB ,,Palink“ taikymo. UAB ,,Palink“ nurodoma aplinkybė, kad bendrovė faktiškai taikė mažesnes kainas, nei nustatyta sutartyje, negali eliminuoti sudaryto susitarimo fakto. Be to, iš bylos aplinkybių visumos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad UAB ,,Palink“ nesilaikė susitarimo, be kita ko, vertinant ir tai, kad UAB ,,Palink“ paaiškinimuose Konkurencijos tarybai yra patvirtinusi, kad laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2009-01-01 Tiekėjo DVD diskų galutinės kainos sutapdavo su sutarties priedo Nr. 2 pirmame laukelyje nurodytomis kainomis, tokias kainas UAB ,,Palink“ ir taikė. UAB ,,Palink“ nurodomas Tiekėjo prekių, platinamų pareiškėjo prekybos centruose, kainų skirtumas (0,04 Lt), lyginant su nurodytomis susitarime, teisėjų kolegijos nuomone, vertinant visą prekių kainą, šiuo atveju yra neesminis ir nežymus, todėl UAB ,,Palink“ savarankiškumo prekiaujant Tiekėjo prekėmis nepatvirtina. Šios išvados nepaneigia ir UAB ,,Palink“ rengtos akcijos, kadangi nuolaidos nebuvo taikomos visiems pirkėjams, dauguma nuolaidų buvo taikomos ne būtent su pažeidimu susijusioms prekėms, o apskritai visoms UAB „Palink“ prekėms. Dėl nurodytų priežasčių galima daryti išvadą, kad ,,prekės pardavimo kaina PC IKI su PVM“ reiškė privalomą kainą UAB ,,Palink“ platinant Tiekėjo prekes, o sudaryta sutartimi šalys išreiškė bendrą valią tokias kainas nustatyti ir taikyti mažmeninėje rinkoje.

194Dėl susitarimo su UAB ,,Interatlas“

195UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ tiekimo prekybai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1 punkte numatyta, kad ,,Prekių sutartinės kainos yra nustatytos litais už vieną vaizdajuostę arba DVD diską. <...> Kainų sąrašas ir tiekimo sąlygos nurodytos šios sutarties priede Nr. 1“. Tos pačios sutarties 4.2.2 punkte numatyta, kad pirkėjas įsipareigoja ,,organizuoti ,,Prekių“ platinimą ir savo vardu parduoti ,,klientams“ iš ,,Tiekėjo“ nupirktas ,,Prekes“ tik pagal šios sutarties 1 skyriuje nurodytus terminus ir sąlygas bei kitus šios sutarties reikalavimus, įsipareigojimus bei nuostatas“. Nustatyta, kad sutarties šalys sudarė ir pasirašė sutarties priedą Nr. 1, kuriame lentelių forma išdėstė prekių kainas ir tiekimo sąlygas. Šiose lentelėse nurodyta: pardavimui ,,mažmeninė kaina“, ,,didmeninė kaina“, ,,marža 20 %“, ,,Interatlas kaina“. Sutarties šalių sudarytame 2009 m. sausio 6 d. protokole įtvirtinta, kad ,,prekybos tinklui ,,Topo centras“ tiekiamų prekių kaina, numatyta Tiekimo prekybai sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini), taikoma iki 2009 m. birželio 30 d.“.

196Konkurencijos taryba ginčijamu nutarimu pripažino, kad minėtomis nuostatomis buvo tiesiogiai fiksuojamos mažmeninės ir didmeninės atitinkamų prekių pardavimo kainos. Nors sutartyje expressis verbis nėra įtvirtinta UAB ,,Interatlas“ pareiga laikytis sutarties priedo lentelėje nurodytų kainų, abiejų sutarties šalių suderintą valią nustatyti didmenines UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavimo kainas didmeninėje rinkoje pakankamai aiškiai išreiškia tai, kad UAB ,,Interatlas“ pagal sutarties 4.2.2 punktą, kaip minėta, įsipareigojo Tiekėjo prekes platinti ne tik pagal sutarties 1 skyriuje nurodytus terminus ir sąlygas, bet ir pagal „kitus šios sutarties reikalavimus, įsipareigojimus bei nuostatas“. Priedas, kuriame įtvirtintos Tiekėjo prekių kainos, yra minėtos sutarties neatskiriama, taigi abi sutarties šalis teisiškai įpareigojanti, dalis. Šiame priede, be kita ko, nurodoma, jog prekių kainos yra skirtos pardavimui. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, kad šios kainos yra skirtos būtent UAB ,,Interatlas“ pardavinėjant Tiekėjo prekes. Be to, tai, kad 2009 m. sausio 6 d. protokole aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kokia kaina taikytina UAB ,,Interatlas“ parduodant prekes UAB ,,Topo centui“, suponuoja išvadą, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ susitarė dėl kainų, kurias turi taikyti UAB ,,Interatlas“, pardavinėdama Tiekėjo prekes, t. y. tiesiogiai nustatė fiksuotas Tiekėjo prekių didmenines kainas, kurios UAB ,,Interatlas“ buvo privalomos. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatė Konkurencijos taryba, UAB ,,Interatlas“ veikia didmeninėje rinkoje, ką viso proceso metu nuosekliai tvirtino ir pats pareiškėjas, teisėjų kolegijai abejonių dėl didmeninių Tiekėjo prekių kainų fiksavimo nekyla.

197UAB ,,Interatlas“ teigia, kad minėtoje lentelėje nurodomos ne fiksuotos kainos, kurias turi taikyti UAB ,,Interatlas“, o iš esmės prekių kainodara, skirta šių prekių pardavimui UAB ,,Interatlas“. Anot UAB ,,Interatlas“, lentelėje nurodoma didmeninė kaina – tai kaina, už kurią prekes iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ UAB ,,Interatlas“ pirktų įprastai, marža – tai nuolaida, kurią pritaiko Tiekėjas, ir Interatlas kaina – tai kaina, už kurią prekės iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ faktiškai yra nuperkamos. Taigi UAB ,,Interatlas“ teigimu, sutarties priedo lentelių skiltyje ,,didmeninė kaina“ kainos nurodomos tik informaciniais tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas iš esmės prieštarauja aiškiai ir nedviprasmiškai 2009 m. sausio 6 d. protokole išreikštai nuostatai, pagal kurią UAB ,,Topo centrui“ tiekiamų prekių kaina yra tokia, kokia yra numatyta Tiekimo prekybai sutartyje, t. y. lentelių dalyje, kurioje ir nurodyta didmeninė kaina. Todėl šuo atveju teisėjų kolegija sutinka su Konkurencijos tarybos argumentu, kad net ir laikant, jog nuo didmeninės kainos yra skaičiuojamos nuolaidos UAB ,,Interatlas“, ir pagal tai gaunama kaina, už kurią bendrovė įsigyja prekes iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, tai niekaip nepanaikina didmeninės kainos fiksavimo fakto, kadangi pagal sutarties nuostatas (4.2.2 punktas) akivaizdu, kad būtent tokiomis didmeninėmis fiksuotomis kainomis UAB ,,Interatlas“ prisiėmė įsipareigojimą pardavinėti prekes. Kitaip tariant, konkurencijos teisės požiūriu nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokiu būdu kaina, kurią sutariama taikyti platinant prekes, sudaroma ir nustatoma sutartyje. Esminę reikšmę turi tai, kad šalys susitarė nustatyti fiksuotą kainą ir pakankamai akivaizdžiai išreiškė ketinimą ją taikyti. Taigi šiuo atveju sutarties 4.2.2 punktas ir minėtas protokolas rodo, kad UAB ,,Interatlas“ turėjo prekiauti lentelių skiltyje ,,didmeninė kaina“ nurodytomis kainomis. Be to, lingvistiniu požiūriu nėra tikslu teigti, jog terminu ,,marža“ sutarties šalys iš tikrųjų tik nurodė nuolaidos, taikytinos parduodant Tiekėjo prekes UAB ,,Interatlas“, dydį. Paprastai terminas ,,marža“ reiškia skirtumą tarp kainos ir savikainos, arba kaip nurodyta Tarptautinių žodžių žodyne, skirtumą tarp pardavimo ir pirkimo kainos (V. Vaitkevičiūtė. Tarptautinių žodžių žodynas, 2004, Vilnius, p. 659). Nagrinėjamu atveju savikainos (pirkimo kainos) elementą atitinka sutarties lentelėse nurodoma ,,Interatlas kaina“, t. y. kaina, už kurią prekes iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ nuperka UAB ,,Interatlas“, o kainos (pardavimo kainos) elementą atitinka sutarties lentelėse nurodoma ,,Didmeninė kaina“, t. y. kaina, už kurią UAB ,,Interatlas“ turi parduoti prekes savo klientams. Todėl skirtumas tarp kainos (pardavimo kainos) ir savikainos (pirkimo kainos) ir yra sutarties lentelėse nurodoma marža, t. y. UAB ,,Interatlas“ antkainis, kuris, kaip rodo sutarties sąlygų visuma, turi būti taikomas UAB ,,Interatlas“ platinant Tiekėjo prekes.

198Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniai santykiai, nors ir susiklostė civilinių sutarčių (tiek rašytinių, tiek nerašytinių) pagrindu, iš esmės kildinami iš specifinių konkurencijos teisės reglamentuojamų santykių, nagrinėjama byla yra ne civilinė, o administracinė byla. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su sudarytų sutarčių tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir jos prekių platintojų vertinimu iš esmės vien tik pagal Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, negali būti laikomi pagrįstais. Sutartis civilinės teisės prasme ir susitarimas konkurencijos teisės prasme nėra tapačios kategorijos, todėl šių kategorijų turinio elementai negali būti nustatinėjami ir aiškinami remiantis išimtinai civilinėje teisėje įtvirtintais kriterijais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, kad susitarimo nepatvirtina netiesioginiai įrodymai, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad susitarimo apskritai nebuvo. Būtų neteisinga teigti, kad draudžiamam susitarimui konstatuoti būtina nustatyti, jog sutartyje yra tiesiogiai nurodytos aiškiai konkurencijos teisei prieštaraujančios sąlygos, kurias vien tik pažodžiui (lingvistiškai) aiškinant, galima vienareikšmiškai suprasti kaip neteisėtas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba neįrodė, jog sutartimi tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ buvo nustatytos fiksuotos didmeninės perpardavimo kainos.

199Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Konkurencijos tarybos nustatyto pažeidimo, susijusio su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ sutartimi įtvirtinto susitarimo dėl mažmeninių kainų fiksavimo, pažymi, kad nors ginčo Nutarime Konkurencijos taryba, apibrėždama atitinkamą rinką, konstatavo, kad UAB ,,Interatlas“ veikia mažmeniniame lygmenyje, t. y. ši bendrovė laikytina mažmeniniu atitinkamų prekių platintoju, tiek pati bendrovė, tiek Konkurencijos taryba vėliau savo nutarime nuosekliai laikosi pozicijos, jog UAB ,,Interatlas“ yra didmeninis UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių platintojas, t. y. kaip paaiškino UAB ,,Interatlas“ ir ką patvirtina byloje esantys duomenys, UAB ,,Interatlas“ Tiekėjo prekių galutiniams vartotojams neplatino (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, III t., b. l. 184, 187-197, VII t., 16-33). Vienintelis įrodymas, kuriuo remdamasi, manytina, Konkurencijos taryba, UAB ,,Interatlas“ priskyrė prie mažmeninėje rinkoje veikiančių ūkio subjektų, yra šios bendrovės paaiškinimai Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio metu, kad labai mažas procentas prekių parduodamas ir mažmeninėje rinkoje (Konkurencijos tarybos 2010-01-20 bylų nagrinėjimo posėdžio protokolo Nr. 4S-2 12 psl. (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, I t., b. l. 159-178)). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys nėra pakankami išvadai apie tai, kad UAB ,,Interatlas“ Tiekėjo prekes platina galutiniams vartotojams. Jokia pagrįsta tikimybė, kad UAB ,,Interatlas“ galėtų pradėti platinti UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekes mažmeninėje rinkoje, iš byloje esančių duomenų taip pat negali būti daroma. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad UAB ,,Interatlas“ veikia didmeninėje rinkoje, vien tik dėl UAB ,,Interatlas“ atstovo pasisakymų teigti, jog UAB ,,Interatlas“ veikia mažmeninėje rinkoje, būtų neteisinga ir neprotinga. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šios bendrovės atstovai paaiškino, jog minėtame pasisakyme Konkurencijos tarybos posėdyje buvo kalbėta apie mažmeninę prekybą ne ginčo, o kitomis prekėmis. Visų bylos aplinkybių kontekste vertinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal byloje esančią medžiagą negalima konstatuoti konkurencijos teisės draudžiamo susitarimo dėl mažmeninių kainų fiksavimo tarp UAB ,,Interatlas“ ir UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai nepatvirtina nei eksplicitinio, nei implicitinio šalių valios (norų, ketinimų) sutapimo (suderinimo) fiksuoti Tiekėjo prekių mažmenines kainas, kurias savo veikloje turėtų taikyti UAB ,,Interatlas“.

200Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas tik toje dalyje, kurioje teismas pripažino, kad tarp UAB ,,Interatlas“ ir UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ nebuvo Konkurencijos įstatyme numatyto draudžiamo susitarimo fiksuoti mažmenines perpardavimo kainas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pažeidimo sudėties, be kita ko, nevertino Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtos baudos UAB ,,Interatlas“ pagrįstumo, šioje dalyje byla grąžinama pirmosios instancijos teismui.

201Dėl susitarimų su UAB ,,Bomba“ bei UAB „Pigu“

202Konkurencijos taryba nustatė, kad minėti ūkio subjektai suderino savo veiksmus. Suderintų veiksmų sąvoka išplaukia iš plataus susitarimo konkurencijos teisėje sampratos aiškinimo ir pačios konkurencijos koncepcijos, bei yra suprantama, kaip ūkio subjektų bendradarbiavimo (veiksmų koordinavimo) forma, kurios Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies požiūriu dar negalima kvalifikuoti kaip sutarties ir kuri sąmoningai pakeičia konkurencijos sukeliamą riziką praktiniu įmonių tarpusavio bendradarbiavimu (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Nr. T-53/03 (BPB prieš Europos Komisiją), 179 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas iš esmės yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos konkurencijos teisės tikslas yra uždrausti bet kokią ūkio subjektų veiksmų koordinavimo formą, kuri, net ir nepasiekus formalaus susitarimo sudarymo stadijos, sąmoningai pakeičia konkurencijos riziką praktiniu bendradarbiavimu (ESTT 1972 m. liepos 14 d. sprendimas byloje Nr. 48/69 (Imperial Chemical Industries prieš Europos Komisiją), 64 punktas). Atsižvelgiant į tai, susitarimui konkurencijos teisės prasme konstatuoti gali pakakti tiesioginio ar netiesioginio ūkio subjektų kontakto, kurio tikslas arba pasekmė yra poveikis galinčiam paveikti konkurenciją elgesiui rinkoje.

203Nustatyta, kad 2008 m. sausio 8 d. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ elektroniniu laišku išsiuntė UAB ,,Bomba“ tiekimo (platinimo) sutarties projektą. Šios sutarties 4.2.9 punkte įtvirtinama, kad filmų, pateikiamų DVD bei VHS formato vaizdajuostėse, pirkėjai įsipareigoja neplatinti minėtų prekių mažesne nei sutarties Priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, nebent šalys susitarė kitaip, 4.2.11 punkte – kad pirkėjai įsipareigoja nerengti pardavimo ar kitokių akcijų apie tai neinformavus ir nesusitarus su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, 5.3 punkte – kad už aukščiau įvardintų įsipareigojimų nevykdymą yra numatyta 4 000 Lt bauda bei UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ teisė, remiantis minėtais pagrindais, nutraukti tiekimo sutartį. Šios sutarties Priede Nr. 1 pateikiamos filmų, kuriuos tiekia UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kainos (prie lentelių nurodoma ,,pardavimui“). Šiame priede taip pat įtvirtinama, kad jeigu šioje lentelėje nėra nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, rekomenduojama pardavimo kaina apskaičiuojama tokiu būdu: didmeninė kaina + 30 proc. (,,Pirkėjo“ antkainis) + 18 proc. PVM = rekomenduojama pardavimo kaina. Susitarimo dalyvių atstovų bendravimo metu, t. y. aptariant prekių tiekimo sutarties sąlygas elektroniniuose laiškuose, buvo kalbama ir tariamasi, be kita ko, dėl sutarties 4.2.9 punkto (pvz., ,,4.2.9 punktą papildom įrašu ,,kainos svyravimas leistinas 2 Lt ribose“ ar kažkas pan. <...>“), kuriame, kaip matyti, įtvirtinama pareiga pirkėjui neplatinti prekių mažesne nei sutarties priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, nebent šalys susitarė kitaip. Elektroninio susirašinėjimo turinys rodo, kad susitarimo šalys suprato, jog mažmeninėje rinkoje turėtų būti tokios kainos, kurios buvo numatytos sutarties priedo lentelėse. Šalys taip pat suprato, kad galima ir kainų paklaida – UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovas nurodė, kad 0,05 ct skirtumas – tikrai nėra pažeidimas. Pažymėtina, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovas UAB ,,Bomba“ atskleidė, kodėl minėtas sutarties 4.2.9 punktas reikalingas, t. y. dėl interneto parduotuvių, kurios tarpusavyje pešasi ir pradeda pardavinėti už mažesnes kainas, nei pirko. Nurodytas susirašinėjimas pakankamai aiškiai išreiškia šalių poziciją dėl perpardavimo kainų nustatymo. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovo teiginiai atskleidžia, jog UAB ,,Bomba“ privalėtų laikytis nustatytų kainų, t. y. naudojamos spaudimą išreiškiančios frazės: ,,<...> man svarbu, kad nesiskirtų <...>“, ,,<...> negi tu norėsi <...>“, ,,<...> dėl Jūsų ar kitų parduotuvių turėtojų aš nesibaiminu, nes į minusą jūs pardavinėti negalite <...>“. UAB ,,Bomba“ atstovo teiginiai taip pat leidžia suprati, jog ketinimas nustatyti mažmenines kainas jam yra aiškus ir iš esmės jis su tuo sutinka: ,,Aš iš viso nesiparinčiau dėl šių punktų <...>“. Be to, kaip nustatė Konkurencijos taryba, UAB ,,Bomba“ filmų kainos iš esmės nesiskyrė arba buvo didesnės, nei nurodytos ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ pateiktame atitinkamų prekių kainų sąraše (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, III t., b. l. 88-92). Dėl to UAB ,,Bomba“ valia nustatyti ir laikytis minimalių Tiekėjo prekių kainų yra aiški ir iš šios bendrovės faktinio elgesio rinkoje. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai daryti išvadą, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Bomba“ susitarė dėl Tiekėjo prekių, platinamų UAB ,,Bomba“, kainų nustatymo mažmeninėje rinkoje. Nors šalys formalaus susitarimo nesudarė (sutarties nepasirašė), bendrovių kontaktas ir bendravimas virto praktiniu bendradarbiavimu, kurio rezultatas ir buvo nustatytų kainų taikymas (palaikymas).

204Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta anksčiau, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, egzistuoja susitarimo ir sutarto elgesio rinkoje priežastinio ryšio prezumpcija. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo suderintų veiksmų dėl kainų fiksavimo, galėjo būti teisinga, jeigu šis teismas būtų nustatęs tokias aplinkybes, kurios patvirtintų, kad UAB ,,Bomba“ labai artimas susitarime numatytoms kainas mažmeninėje rinkoje nustatė ir taikė ne dėl bendravimo ir/arba bendradarbiavimo su Tiekėju. Siekiant įrodyti tai, kad nebuvo susitarimo konkurencijos teisės prasme, svarbu nustatyti, jog UAB ,,Bomba“ kainų politika buvo formuota savarankiškai ir nebuvo sąlygota bendradarbiavimo su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė nėra įrodyta.

205Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Bomba“ nebuvo sudarytas susitarimas dėl perpardavimo kainų nustatymo, priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir pritaikius materialinės teisės normas, todėl yra naikintinas. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo baudos UAB ,,Bomba“ pagrįstumo, šioje dalyje byla grąžinama pirmosios instancijos teismui.

206Sprendžiant, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo susitarimą dėl perpardavimo kainų tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Pigu“, pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog minėtų bendrovių atstovai bendravo (susirašinėjo elektroniniu būdu) dėl Tiekėjo prekių tiekimo sutarties, derino šios sutarties sąlygas (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 53-64). 2008 m. balandžio 17 d. elektroniniu laišku UAB ,,Pigu“ atstovas UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovui atsiuntė galutinį sutarties projekto variantą (2008 m. balandžio 17 d. Tiekimo prekybai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) projektą). Šiame sutarties projekte, be kita ko, įtrauktos nuostatos dėl pirkėjo įsipareigojimo neplatinti prekių mažesne nei priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina, nebent šalys susitarė kitaip (4.2.7 punktas); dėl pirkėjo įsipareigojimo nerengti pardavimo ar kitokių akcijų be prekių pardavėjo informavimo ir pritarimo (4.2.9 punktas). Prie šios sutarties taip pat buvo pateiktas priedas Nr. 1, kuriame nurodomos kainos ir tiekimo sąlygos, t. y. rekomenduojama pardavimo kaina, didmeninė kaina, formulė (didmeninė kaina + 15 % („Pirkėjo“ antkainis) + 18 % PVM = rekomenduojama pardavimo kaina), pagal kurią galima apskaičiuoti rekomenduojamą pardavimo kainą, taip pat pirkėjui taikytinos papildomos nuolaidos. 2008 m. balandžio 17 d. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovo elektroninis laiškas patvirtina, kad bendrovė su UAB ,,Pigu“ atsiųstu sutarties projektu sutiko ir pastabų neturėjo. Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Pigu“ UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ tiekiamų filmų kainos galutiniams vartotojams buvo tokios pačios (su 99 ct paklaida kai kuriems filmams) arba šiek tiek didesnės, nei nurodyta UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ pateiktų kainų sąraše (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, IV t., b. l. 46-52).

207Nors byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad šalys UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Pigu“ sudarė ir pasirašė sutartį, kurioje buvo įtrauktos minėtos sąlygos dėl Tiekėjo prekių kainų nustatymo, anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Pigu“, derindamos tiekimo sutarties sąlygas, sudarė susitarimą dėl konkrečių kainų nustatymo. Sutarties projekte aiškiai formuluojamas UAB ,,Pigu“ įsipareigojimas neplatinti Tiekėjo prekių mažesne, nei sutartyje nurodyta kaina, UAB ,,Pigu“ pastabų dėl sutarties sąlygų, susijusių su kainų nustatymu, neturėjo, sutartį tokiomis sąlygomis neabejotinai ketino pasirašyti (UAB ,,Pigu“ atstovas buvo atvykęs atsiimti pasirašytos sutarties egzempliorių). Dėl to UAB ,,Pigu“ valia nustatyti ir laikytis minimalių Tiekėjo prekių kainų buvo pakankamai aiškiai išreikšta tiesioginių kontaktų su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ metu. UAB ,,Pigu“ faktiniai veiksmai pardavinėjant UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekes rodo, kad dėl minėtų kontaktų kainos mažmeninėje rinkoje buvo fiksuojamos. Todėl šalių bendravimas lėmė tai, kad UAB ,,Pigu“ Tiekėjo prekių kainų nustatymo atžvilgiu prarado savarankiškumą. Šiuo atveju teigti, jog tai buvo kainų rekomendavimas, negalima jau vien to dėl to, jog derintas sutarties projektas aiškiai numatė pirkėjo įsipareigojimą taikyti nustatytas kainas.

208Dėl susitarimų su kitais ūkio subjektais

209Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad buvo sudaryti susitarimai (konkurencijos teisės požiūriu) dėl perpardavimo kainų nustatymo tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Bomba“, UAB ,,Palink“, UAB ,,Interatlas“ (dėl didmeninių kainų fiksavimo) ir UAB „Pigu“. Visų šių susitarimų šalimi buvo UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kurio kainų politikai pasirašydami sutartis ar suderintų veiksmų forma minėti ūkio subjektai pritarė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad susitarimų dėl UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ tiekiamų prekių kainų nustatymo dalyviai buvo visi aukščiau minėti ūkio subjektai.

210Ginčo Nutarime konstatuota, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ susitarimus dėl perpardavimo kainų nustatymo taip pat sudarė su UAB ,,Computer data international“, UAB ,,Play prekyba“ ir UAB ,,Ronus“.

211Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl sutartimi tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Computer data international“ sudaryto susitarimo dėl mažmeninių kainų nustatymo. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Computer data international“ sudarytoje sutartyje (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, VI t., b. l. 55-57) numatytos iš esmės analogiškos sąlygos kaip ir sutartyje, sudarytoje tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“. Šių sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, kad, kaip ir UAB ,,Elektromarktas“ atveju, UAB ,,Computer data international“ įsipareigojo Tiekėjo prekes platinti sutartyje aptartomis kainomis, t. y. tokiomis perpardavimo kainomis, kurios turi viršyti tiekimo sutartinę kainą 20-30 proc. Tokiu būdu šalys susitarė, kad UAB ,,Computer data international“ rinkoje veiks priklausomai nuo susitarimo sąlygų ir nevykdys savarankiškos kainų politikos. Perpardavimo kainų nustatymą patvirtina ir Konkurencijos tarybos nustatyta aplinkybė, kad UAB ,,Computer data international“ faktiškai rinkoje sutartas kainas ir taikė.

212Atlikus sutarčių, sudarytų tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment ir UAB ,,Ronus“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 71-76) bei UAB ,,Play prekyba“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 92-97) sąlygų analizę, matyti, kad šalys susitarė nustatyti ir taikyti perpardavimo kainas, įtvirtintas sutarčių prieduose Nr. 1. Šiuose prieduose pateiktose lentelėse nurodoma, kad kainos taikomos pardavimui, išdėstytos konkrečios DVD ir vaizdajuosčių mažmeninės bei didmeninės kainos. Sutarčių 4.2.2 punktu pirkėjai tiesiogiai įsipareigojo iš Tiekėjo nupirktas prekes platinti vadovaujantis sutartyje įtvirtintais reikalavimais, sąlygomis ir nuostatomis, taigi ir sutarties prieduose Nr. 1 nurodytomis kainomis. Atitinkamai konstatuotina, jog sutartyse šalys įtvirtino bendrą valią platinant Tiekėjo prekes taikyti susitarimu nustatytas perpardavimo kainas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad susitarimais buvo įtvirtintos rekomenduojamos Tiekėjo prekių perpardavimo kainos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ argumentai, susiję su tuo, kad tarp bendrovės ir UAB ,,Computer data international“, UAB ,,Play prekyba“ ir UAB ,,Ronus“ nebuvo sudaryti susitarimai dėl perpardavimo kainų nustatymo, atmestini.

213Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toliau nagrinėjami susitarimai bus vertinami Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, tai pat bus analizuojama, ar yra galimybė taikyti jiems konkurencijos teisėje numatytas išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas UAB ,,Bomba“ ir UAB ,,Interatlas“ skundus tenkino, iš esmės konstatavęs tik tai, kad nebuvo sudaryti susitarimai dėl kainų nustatymo (fiksavimo), kitų bylos aspektų, t. y. susitarimo tikslo bei išimčių taikymo, netyrė ir iš esmės dėl jų nepasisakė. Tačiau vertinant tai, kad minėti konkurencijos teisės pažeidimo aspektai yra neatsiejamai susiję su teisėjų kolegijos konstatuota aplinkybe, kad susitarimai dėl kainų nustatymo (fiksavimo) tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ (dėl didmeninių kainų) bei UAB ,,Bomba“ buvo sudaryti, atsižvelgiant į tai, kad šie bylos klausimai toliau bus išsamiai aptarti kitų pareiškėjų, sudariusių iš esmės labai panašius susitarimus, atžvilgiu, teisėjų kolegija nurodytais aspektais pasisakys ir dėl susitarimų, sudarytų tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ dėl didmeninių kainų nustatymo bei tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Bomba“.

214X.

215Dėl vertikalaus apribojimo – perpardavimo kainų palaikymo

216Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis draudžia tik tuos susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Vertikalieji apribojimai, t. y. tiesiogiai arba netiesiogiai susitarimuose nustatytos prekių pirkimo, pardavimo arba perpardavimo sąlygos, patenkančios į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, gali riboti konkurenciją pagal tikslą arba pagal pasekmes. Tai reiškia, kad jeigu yra įrodytas susitarimo tikslas riboti konkurenciją, nėra būtina nagrinėti ir nustatyti konkretų jo poveikį (neigiamas pasekmes) konkurencijai. Vien susitarimo fakto nustatymas yra pakankamas pagrindas susitarimo šalių neteisėtiems veiksmams – konkurencijos teisės pažeidimui – konstatuoti.

217Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje pateikiamas neišsamus sąrašas susitarimų, kurie pagal savo tikslą arba pagal poveikį gali riboti konkurenciją. Vienas iš tokių atvejų yra numatytas minėto straipsnio 1 punkte, t. y. draudžiami tie susitarimai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai nustato (fiksuoja) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

218Nustatyta, kad susitarimu tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“ bei UAB ,,Computer data international“ buvo nustatytas minimalus pirkėjo antkainis (,,galutinė 8.2 punkte aptarta pardavimo kaina turi viršyti tiekimo sutartinę kainą 20-30 proc., priklausomai nuo prekių kategorijos“), susitarimu tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,GPP“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Bomba“ bei UAB ,,Pigu“ buvo nustatyta mažiausia galima perpardavimo kaina (,,įsipareigoja neplatinti prekių mažesne nei priede Nr. 1 nurodyta rekomenduojama pardavimo kaina (nebent šalys susitarė kitaip“), susitarimu tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Palink“, UAB ,,Interatlas“ (dėl didmeninių kainų), UAB ,,Play prekyba“ bei UAB ,,Ronus“ buvo nustatyta fiksuota perpardavimo kaina (konkrečios perpardavimo kainos įtvirtintos sutarčių prieduose). Minėtos sąlygos iš esmės reiškia, kad yra nustatoma minimali arba fiksuota kaina, kurios turi laikytis platintojas, prekiaudamas Tiekėjo prekėmis, t. y. nustatomas konkretus perpardavimo kainų lygis rinkoje. Tokių prekių perpardavimo sąlygų įtvirtinimas susitarimuose suponuoja tai, kad yra apribojama pirkėjo (Tiekėjo prekių platintojų) komercinė laisvė savarankiškai ir nepriklausomai nuo kito ūkio subjekto (Tiekėjo) nustatyti prekių perpardavimo kainas ir/arba teikti pirkėjams nuolaidas, t. y. įtvirtinamas vadinamasis vertikalusis apribojimas. Tokie susitarimai objektyviai sąlygoja tokį ekonominį efektą rinkoje, jog joje perpardavimo kainos palaikomos dirbtinių, ne natūralių rinkos mechanizmų sąlygojamų priemonių pagalba. Tokiu būdu ne tik trukdoma rinkos dalyviams (Tiekėjo prekių platintojams) nevaržomai nustatyti savarankišką kainų politiką, tarpusavyje konkuruoti, bet ir objektyviai apribojama galutinių vartotojų ar kitų trečiųjų asmenų galimybė įsigyti prekių palankiausiomis kainomis, sudaromos prielaidos labai pavojingiems konkurentų horizontaliame, mažmeninės prekybos lygmenyje susitarimams dėl kainų.

219Praktikoje vertikalieji apribojimai, numatantys panašias nagrinėjamam atvejui susitarimų sąlygas, laikomi vien pagal savo prigimtį ir pobūdį turinčiais tikslą riboti konkurenciją. Tokių susitarimų padariniai (potencialūs ir (arba) realūs) yra akivaizdžiai žalingi, todėl paprastai nėra reikalaujama nustatyti, ar kiekvienu konkrečiu atveju tokio susitarimo antikonkurencinės savybės nusveria prokonkurencines. Europos Komisija 2003 m. liepos 16 d. sprendime yra nurodžiusi, kad sąlygos, numatančios kainos apskaičiavimo tvarką, objektas yra tiesioginis kainų fiksavimas, parduodant prekes platintojams bei vienodinant pardavimo kainas ir nuolaidas, todėl yra ribojama ar iškreipiama kainų konkurencija. Tokios sąlygos yra konkurencijos ribojimas pagal tikslą, nepaisant to, kokiu lygmeniu jis buvo įgyvendintas (Europos Komisijos 2003 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Nr. COMP/37.975 (PO/Yamaha), 144, 146 punktai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad susitarimo nuostatos, nustatančios kainas, kurios turi būti taikomos susitarimuose su trečiosiomis šalimis, pačios savaime sudaro konkurencijos ribojimą 81(1) str. (šiuo metu SESV 101 str. 1 d.) prasme (ESTT 1985 m. liepos 3 d. sprendimas byloje Nr. 243/83 (SA Binon & Cie prieš SA Agence et messageries de la presse), 44 punktas). Vertikaliųjų apribojimų gairių 47 punkte nurodyta, jog sunkus apribojimas, nurodytas Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio a punkte, siejasi su perpardavimo kainų palaikymu, – tai yra susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nustatyti fiksuotas ar minimalias perpardavimo kainas arba fiksuotą ar minimalų kainų lygį, kurių turi laikytis pirkėjas. Bendrosios išimties reglamento prasme vertikalusis apribojimas, susijęs su fiksuotų arba minimalių perpardavimo kainų nustatymu, eliminuoja galimybę tokį apribojimą turinčiam susitarimui taikyti išimtį (Reglamento preambulės 10 p.). Visa tai leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju sudaryti susitarimai dėl minimalių ar fiksuotų perpardavimo kainų nustatymo įtvirtino sunkius vertikaliuosius apribojimus, kurie vien pagal savo pobūdį pažeidė konkurencijos teisės reikalavimus. Konkurencijos taryba neprivalėjo nustatyti ir įrodyti konkretaus tokių apribojimų poveikio rinkai. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kvalifikuojant konkurencijos teisės pažeidimą pagal tikslą, nėra būtina nustatyti subjektyvius susitarimo šalių siekius (ketinimus) apriboti konkurenciją. Kaip minėta, įgyvendinant ir taikant konkurencijos teisės normas, esminę reikšmę turi objektyvus ūkio subjektų ketinimas. Apie jį pirmiausia sprendžiama iš sutarties kaip tokios tikslo ir ekonominio konteksto, kurioje ji buvo sudaryta ir bus taikoma (žr., pagal analogiją, ESTT 1984 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Nr. 29/83 ir 30/83 (Compagnie Royale Asturienne des Mines SA prieš Europos Komisiją), 26 punktas).

220Taip pat pažymėtina, kad iš sudarytų susitarimų yra pakankamai aišku, jog rinka, net ir nenustačius konkrečių faktų, įrodančių, kad susitarimai iš tikrųjų apribojo konkurenciją, galėjo būti apribota. Akivaizdu, kad jeigu nebūtų sudaryti konstatuoti susitarimai, perpardavimo kainos galėjo būti mažesnės. Be to, nors savarankiški horizontalūs susitarimai nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos nebuvo įrodinėjami, sudarytų vertikaliųjų susitarimų neigiamas poveikis rinkai galėjo pasireikšti per konkurencijos kainomis eliminavimą tarp platintojų. Kaip nustatė Konkurencijos taryba, 2008 m. sausio 8 d. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ atstovas sutarties projektą su antikonkurencinėmis sąlygomis išsiuntė ne tik UAB ,,Bomba“, bet ir kitiems filmų, įrašytų DVD bei vaizdajuostėse, platintojams. Dėl šios priežasties nagrinėjami ūkio subjektai, be kita ko, vertinant ir tai, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ yra išimtinis jo platinamų prekių distributorius Lietuvoje, pagrįstai galėjo tikėtis, kad susitarimų su panašiomis sąlygomis bus sudaryta daugiau. Nors nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti, kad apie sudarytus susitarimus ir jame įtvirtintas prekių kainas, (su)žinojo kiti atitinkamoje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, parduodamų Tiekėjo prekių atžvilgiu laikytini konkurentais, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, galima objektyviai ir pagrįstai tikėti, jog UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ kainų politikos įgyvendinimas, kurios esmė – palaikyti šios bendrovės nustatytas kainas inter alia mažmeninės prekybos lygmenyje, dirbtinai padėjo nuspėti ūkio subjektų, veikiančių horizontaliajame rinkos lygmenyje, elgesį Tiekėjo prekių kainų atžvilgiu. Dėl šių priežasčių potencialus vertikaliųjų susitarimų poveikis galėjo būti tas, kad konkurencija tarp Tiekėjo prekes platinančių ūkio subjektų buvo pagrįsta galbūt itin ,,skaidriomis“ kainomis.

221Nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad susitarimai tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Bomba“, UAB ,,Palink“, UAB ,,Computer data international“, UAB ,,Play prekyba“, UAB ,,Ronus“, UAB ,,Pigu“ dėl mažmeninių perpardavimo kainų nustatymo bei susitarimas tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ dėl didmeninių perpardavimo kainų nustatymo ribojo konkurenciją pagal tikslą ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

222XI.

223Dėl mažareikšmiškumo išimties taikymo

224Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 5 straipsnis gali būti netaikomas ūkio subjektų sudarytiems susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos. Reikalavimus ir sąlygas tokiems susitarimams teisės aktu nustato Konkurencijos taryba. Konkurencijos taryba 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtino Reikalavimus ir sąlygas susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1S-172 redakcija). Šio nutarimo 4.2 punkte įtvirtinta, kad susitarimais, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, be kita ko, laikomi vertikalieji susitarimai tarp ūkio subjektų, kurių kiekvieno atskirai užimama atitinkamos rinkos dalis neviršija 15 procentų. Tačiau to paties nutarimo 8.1 punktas numato, kad minėtas 4 punktas netaikomas vertikaliesiems susitarimams, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai apriboja pirkėjo galimybę nustatyti prekės pardavimo kainą. Ši nuostata nedraudžia tiekėjui nustatyti maksimalios arba rekomendacinės pardavimo kainos. Nurodytos nuostatos reiškia, kad sąlygos, kurioms esant susitarimas gali būti nelaikomas itin ribojančiu konkurenciją ir nepatekti į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies veikimo sritį, netaikomos susitarimams, kurie įtvirtina šioje byloje nustatytą vertikalųjį apribojimą, t. y. apribojimą pirkėjui savarankiškai nustatyti perpardavimo kainas, pasireiškiantį minimalių arba fiksuotų perpardavimo kainų nustatymu. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog Tiekėjo ir kitų pareiškėjų susitarimais buvo nustatytos rekomenduojamos ar maksimalios perpardavimo kainos, išimties dėl mažareikšmiškumo taikymui pagal minėtą Konkurencijos tarybos nutarimą (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1S-172 redakcija) nėra teisinio pagrindo.

225Teisėjų kolegija taip pat nemato teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos (Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 1S-172 redakcija), 8.1 punkto atitiktį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 daliai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl minėtos teisės normos teisėtumo, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje pirmiausia turi būti taikomi nacionaliniai konkurencijos teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tiek Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys iš esmės analogiškus ar labai panašius teisinius santykius ir/arba konkurencijos teisės institutus, tiek juos aiškinanti Europos Sąjungos institucijų praktika gali būti taikoma tik netiesiogiai, kaip pagalbinė priemonė nacionalinių teisės normų turiniui, prasmei ar tikslui atskleisti. Todėl ginčijamos teisės normos atitiktis Konkurencijos įstatymui paprastai negali būti kvestionuojama tuo pagrindu, jog ši teisės norma galbūt neatitinka Europos Sąjungos institucijų formuojamos praktikos. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba, 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinusi Reikalavimus ir sąlygas susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, realizavo savo įgaliojimus pagal įstatymų leidėjo pavedimą, įtvirtintą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje, todėl kompetencijos ribų nepažeidė. Taip pat pažymėtina, kad ir dėl šioje byloje nustatytų aplinkybių bei išdėstytų argumentų, susijusių su galimu pažeidimo poveikiu konkurencijai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nustatyti Konkurencijos teisės pažeidimai negali būti mažareikšmiai.

226XII.

227Dėl kitų išimčių taikymo

228Dauguma pareiškėjų nurodo, kad jų atžvilgiu turėjo būti taikomas Bendrosios išimties reglamentas, kurio pagrindu pareiškėjų veiksmai, sudarant susitarimus, turėjo būti vertinami kaip neprieštaraujantys Konkurencijos įstatymui. Pažymėtina, kad Bendrosios išimties reglamentu išreiškiamas bendras požiūris į vertikaliuosius susitarimus: Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal Sutarties 81 straipsnio 3 dalį (dabar SESV 101 str. 3 d.) ir šio reglamento nuostatas, Sutarties 81 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 101 str. 1 d.) netaikoma vertikaliesiems susitarimams, t. y. susitarimams ar suderintiems veiksmams tarp dviejų ar daugiau įmonių, kurių kiekviena, vykdydama susitarimo sąlygas, veikia skirtingame gamybos ar paskirstymo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas. Taigi jeigu vertikalusis susitarimas, kuriame yra konkurencijos apribojimų, kuriems taikoma 81 straipsnio 1 dalis (dabar SESV 101 str. 1 d.) (Bendrosios išimties 2 straipsnio 1 dalies antra pastraipa), atitinka Bendrosios išimties reglamente įtvirtintas (paprastai negatyviai formuluojamas) sąlygas, paprastai toks susitarimas vertinamas kaip leidžiamas.

229Vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1S-132 „Dėl susitarimų, tenkinančių Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies sąlygą, ir dėl kai kurių Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ 1 punktu bei šio nutarimo priedu, Bendrosios išimties reglamentas šiuo atveju, kaip minėta, taikomas tiesiogiai. Taikant šį nutarimą, metinės apyvartos dydžiai, reglamentuose išreikšti eurais, mažinami 10 kartų.

230Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnyje išvardintos vertikaliųjų susitarimų (vertikaliųjų apribojimų) rūšys, kuriems esant bendroji išimtis negali būti taikoma. Minėto straipsnio a punkte nustatyta, kad pagal šio reglamento 2 straipsnį numatyta išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais šalių kontroliuojamais veiksmais siekiama, be kita ko, apriboti pirkėjo galimybę nustatyti savo pardavimo kainą, nepažeidžiant tiekėjo galimybės nustatyti aukščiausią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, su sąlyga, kad dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar paskatų, tokios kainos netampa lygios fiksuotai arba minimaliai pardavimo kainai. Taigi Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio a punkte įtvirtinta nuostata iš esmės draudžiama sudaryti vertikaliuosius susitarimus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nustatyti fiksuotas arba minimalias perpardavimo kainas, kurių turi laikytis pirkėjas, ir toks susitarimas negali būti pateisinamas taikant bendrąją išimtį.

231Byloje jau konstatuota, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ sudarė draudžiamus (vertikaliuosius) susitarimus su UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Interatlas“ (dėl didmeninių kainų), UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Bomba“, UAB ,,Palink“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Computer data international“, UAB ,,Play prekyba“, UAB ,,Ronus“ ir UAB ,,Pigu“. Konstatuota taip pat tai, kad šiais susitarimais buvo siekta apriboti ir buvo apribota pirkėjų galimybė savarankiškai ir nepriklausomai nustatyti savo perpardavimo kainą. Teisėjų kolegija nenustatė, kad susitarimais buvo siekiama numatyti aukščiausią (maksimalią) ar rekomenduojamą kainą. Taigi dėl šių priežasčių byloje nustatyti vertikalieji susitarimai netenkina išimties pagal Bendrosios išimties reglamentą taikymo sąlygų, išimtis jiems negali būti taikoma.

232Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų susitarimai dėl juose įtvirtintų apribojimų pobūdžio negali būti pateisinami bendrosios išimties taikymu, byloje kilęs ginčas dėl aplinkybės, ar nagrinėjamu atveju buvo sudaryti vertikalieji susitarimai tarp konkuruojančių įmonių, Bendrosios išimties reglamento ir atitinkamai bendrosios išimties taikymo požiūriu neturi lemiamos reikšmės. Visiems šioje byloje konstatuotiems Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį pažeidžiantiems susitarimams, nepriklausomai nuo to, ar jie sudaryti tarp konkurentų Bendrosios išimties reglamento prasme, ar ne, bendroji išimtis negali būti taikoma pagal Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio a punktą. Be to, pažymėtina, kad visi susitarimai tiek Konkurencijos tarybos, tiek teisėjų kolegijos buvo kvalifikuoti kaip draudžiami vertikalieji susitarimai, todėl jų vertinimas pagal horizontalųjį aspektą ir siekis nustatyti, ar pagal šį kriterijų jie yra draudžiami, nagrinėjamu aspektu bendrosios išimties taikymui įtakos nedaro. Visuose susitarimuose buvo įtvirtinti sunkūs konkurencijos apribojimai, kurie nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą eliminuoti išimties taikymo galimybę apskritai.

233Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai įvertinus bylos aplinkybes, šalių pateiktus argumentus, teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog Konkurencijos taryba UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,UAB ,,Palink“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Bomba“, UAB ,,Computer data international“, UAB ,,Play prekyba“, UAB ,,Ronus“ ir UAB ,,Pigu“ pagrįstai laikė konkuruojančiais ūkio subjektais Bendrosios išimties reglamento prasme, o sudarytus susitarimus – susitarimus tarp konkurentų mažmeninėje ginčo prekių rinkoje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ veikia ne tik didmeniniame ginčo prekių platinimo lygmenyje, bet ir mažmeninėje šių prekių rinkoje, t. y. per parduotuvių ,,Videoplanet“ tinklą atitinkamas prekes platina ir galutiniams vartotojams. Įvertinus tai, kad pagal bylos duomenis UAB ,,Computer data international“, UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Bomba“, UAB ,,Palink“, UAB ,,Pigu“, UAB ,,Play prekyba“, UAB ,,Ronus“ veikia mažmeninėje Tiekėjo prekių rinkoje, su šiais ūkio subjektais sudaryti susitarimai galėjo būti vertinami, kaip susitarimai, sudaryti tarp ne susitarimo atžvilgiu konkuruojančių ūkio subjektų. Tai, kad minėti ūkio subjektai ir UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ yra konkurentai filmų, įrašytų į skaitmeninius vaizdo diskus ir vaizdajuostes, platinimo mažmeninėje rinkoje, patvirtina ir tai, kad paprastai atitinkamų prekių gamintojas, kuris kartu platina šias prekes, konkuruoja su nepriklausomu savo prekių platintoju (Vertikaliųjų apribojimų gairių 27 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepateikta pakankamai įtikinamų argumentų ir (arba) įrodymų, kurie pagrįstų, kad minėti subjektai, kurie galutiniams vartotojams mažmeninėje rinkoje parduoda tas pačias prekes, negali būti laikomi konkurentais (pvz., dėl prekybos pobūdžio ar kt.).

234Šiame kontekste pažymėtina, kad negalima sutikti su UAB ,,Palink“ argumentu, jog susitarimui tarp šios bendrovės ir UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ galima taikyti bendrąją išimtį pagal Bendrosios išimties reglamentą, atsižvelgiant į tai, kad šis susitarimas tenkina minėto reglamento 2 straipsnio 4 dalies b punktą, pagal kurį išimtis nedvišaliams vertikaliesiems susitarimams tarp konkuruojančių įmonių gali būti taikoma, jeigu, be kita ko, tiekėjas yra prekių gamintojas ir platintojas, tuo tarpu pirkėjas platina, tačiau negamina prekių, konkuruojančių su susitarime numatytomis prekėmis. UAB ,,Palink“ nuomone, sudarytas susitarimas atitinka minėtą sąlygą, kadangi UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ veikia jo prekių tiekimo ir platinimo lygmenyse, tačiau UAB ,,Palink“ neveikia ir potencialiai negali veikti ir konkuruoti su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių tiekimo lygmenyje (priešsrovinėje rinkoje). Kaip minėta, draudžiamas susitarimas tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Palink“ negali būti pateisinamas bendrosios išimties taikymu dėl jame įtvirtintų sunkių vertikaliųjų apribojimų (Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnio a punktas). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje esančius duomenis UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ negalima laikyti ginčo prekių gamintoju Bendrosios išimties reglamento taikymo prasme. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, būdamas tik šių prekių išimtinis distributorius, neatitinka Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies b punkte numatyto gamintojo sąvokos požymių. Atitinkamai dėl to ir susitarimui tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Palink“ išimtis pagal minėtą Bendrosios išimties reglamento punktą negali būti taikoma.

235Kadangi byloje konstatuotiems draudžiamiems vertikaliesiems susitarimams, kaip išdėstyta anksčiau, bendroji išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą netaikoma, yra galimybė šių susitarimų atžvilgiu taikyti atskirąją išimtį, kuri numatyta Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai susitarimų atitikimo šios išimties taikymo sąlygoms konkrečiai neįrodinėjo, Konkurencijos taryba Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties netaikė pagrįstai. Šiame kontekste pažymėtina, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ nurodė, kad Tiekėjo prekių perpardavimo kainos buvo nustatytos turint tikslą apsaugoti prekių įvaizdį. Nors pareiškėjas šiuo argumentu tiesiogiai neįrodinėja Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties taikymo galimybių, matyti, kad tokiu būdu bandoma pagrįsti, kad sudaryti vertikalieji susitarimai konkurencijos teisės prasme yra naudingi. Tačiau iš bylos medžiagos teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad perpardavimo kainų palaikymas nagrinėjamu atveju galėtų būti pateisinamas tuo, kad tokių sąlygų nustatymas susitarimuose buvo objektyviai būtinas ir proporcingas. Byloje nėra įtikinamų įrodymų, kad siekis apsaugoti Tiekėjo prekių įvaizdį šiuo atveju galėjo būti pakankamas pagrindas į tiekimo sutartį įtraukti tokį sunkų vertikalųjį apribojimą kaip įpareigojimą laikytis minimalių ar fiksuotų kainų. Nagrinėjamuose susitarimuose įtvirtinti apribojimai negali būti laikomi būtini, adekvatūs ir proporcingi pareiškėjo nurodytam tikslui pasiekti.

236XIII.

237Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo

238Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kvestionuoti Konkurencijos tarybos pateikto atitinkamos rinkos apibrėžimo. Konkurencijos tarybos nutarime, taip pat kituose procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai šiuo klausimu yra pakankamai įtikinami ir pagrįsti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad išimtis dėl mažareikšmiškumo byloje nustatytų susitarimų atžvilgiu negali būti taikoma, dėl šiuose susitarimuose įtvirtintų ,,sunkiųjų“ vertikaliųjų apribojimų, konkretus poveikis, neigiamos pasekmės rinkai nenustatinėjamos, todėl ginčas dėl atitinkamos rinkos nagrinėjamu atveju neturi bylos baigtį dėl pažeidimo nustatymo galinčios lemti reikšmės. Be to, Bendrosios išimties reglamento 3 straipsnyje įtvirtinta bendrosios išimties taikymo sąlyga – tiekėjo užimamos rinkos dalis neviršija 30 proc. rinkos, kurioje jis parduoda susitarime numatytas prekes ar paslaugas – kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo, buvo vertinama pareiškėjų naudai. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, preziumavo, kad Tiekėjas 30 proc. ribos neviršija. Todėl ir dėl šios priežasties atitinkamos rinkos apibrėžimas nustatytų Konkurencijos įstatymo pažeidimų kvalifikavimui ir/arba išimčių taikymui nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi.

239XIV.

240Dėl paskirtų baudų pagrįstumo

241Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d.). Baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentuoja Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės (toliau – ir Baudos nustatymo taisyklės).

242Atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami įvairūs ir sudėtingi su baudos skyrimu susiję klausimai, Konkurencijos tarybos Nutarimu paskirtų baudų ūkio subjektams pagrįstumas teisėjų kolegijos bus vertinamas pirmiausiai pasisakant dėl bendrųjų baudos dydžio nustatymo procedūros (elementų) klausimų ir vėliau dėl konkrečių ūkio subjektams paskirtų baudų dydžio. Kadangi UAB ,,Bomba“ ir UAB ,,Interatlas“ skundai dėl baudų pagrįstumo grąžinami pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl šiems ūkio subjektams paskirtų baudų teisėtumo nepasisako.

243Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, baudas už konkurencijos teisės pažeidimus ūkio subjektams turi teisę skirti Konkurencijos taryba. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Konkurencijos taryba yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi šio įstatymo. Savo ruožtu teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama nuobaudas, turi plačią diskreciją (žr., pagal analogiją, ESTT 2005 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Nr. C-189/02 P (Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją), 172 punktas). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto tiek bendrieji teisės principai (pvz., proporcingumo, vienodo vertinimo), tiek specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pvz., 10 proc. nuo bendrųjų pajamų dydis, Konkurencijos įstatymo 36 str. 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar šių teisės reikalavimų Konkurencijos taryba laikėsi.

244Dėl pajamų, nuo kurių skaičiuojama bauda

245Byloje, be kita ko, yra kilęs ginčas, ar pagrįstai Konkurencijos taryba baudas kai kuriems ūkio subjektams skaičiavo nuo bendrųjų metinių pajamų, o kitiems nuo pajamų, gautų iš filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimo, bei dėl to, ar pagrįstai buvo skaičiuojama nuo 2008 m. ūkio subjektų pajamų.

246Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad baudos dydis pagal esamą teisinį reguliavimą yra siejamas su procentine atitinkamo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais išraiška, baudos dydis nėra siejamas su pajamomis, gautomis darant pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-686/20006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007, p. 107–137, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-1939/2008, Administracinė jurisprudencija, Nr. 16, 2008, p. 176–203). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Konkurencijos taryba privalėjo skirtinų baudų dydžius skaičiuoti ne nuo bendrųjų metinių pajamų. Tai, kad Konkurencijos taryba dalies ūkio subjektų atžvilgiu baudos dydį už pavojingumą apskaičiavo ne nuo bendrųjų metinių pajamų, o nuo pajamų, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo (t. y. pajamų, gautų iš filmų, įrašytų į skaitmeninius vaizdo diskus arba vaizdajuostes, pardavimų), lėmė protingumo bei teisingumo principų taikymas. UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Palink“ minėtų prekių platinimas yra tik papildoma veikla, iš kurios šie ūkio subjektai gauna nedidelę dalį pajamų. Nenustačius tokios aplinkybės UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ bei UAB ,,GPP“ atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų teisinga UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Palink“ prilyginti tokiems ūkio subjektams, kaip UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ bei UAB ,,GPP“. Konkurencijos taryba, tokiu būdu įgyvendindama diskrecijos teisę, teisėjų kolegijos vertinimu, baudos nustatymą ir skyrimą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė. Šios teisėtai įgyvendintos diskrecijos dalimi, teisėjų kolegijos nuomone, buvo ir tai, kad Konkurencijos taryba pajamas, susijusias su pažeidimu (nuo kurių skaičiuota procentinė baudos už pavojingumą išraiška), laikė ne pajamas, gautas tik iš Tiekėjo platinamų prekių pardavimų, o iš visų filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, pardavimų. Tokia Konkurencijos tarybos pasirinkta su pažeidimu susijusių pajamų samprata, teisėjų kolegijos manymu, yra pagrįsta, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad nustatyti konkurencijos teisės pažeidimai, galimai sukurdami pernelyg didelį skaidrumą konkurencijoje tarp kainų, galėjo paveikti ne tik UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių, bet ir apskritai filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, rinką.

247Sprendžiant klausimą, nuo kurių metų ūkio subjekto pajamų turi būti skaičiuojama bauda, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra numatyta, kas Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies prasme laikytina „praėjusiais ūkiniais metais“. Ši sąvoka nėra paaiškinta ir Baudos nustatymo taisyklėse. Teisėjų kolegijos vertinimu, praėję ūkiniai metai paprastai turėtų būti suprantami, kaip pilni paskutiniai ūkiniai metai iki Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo momento. Tačiau tam tikrais atvejais, kai objektyviai negalima remtis tų metų duomenimis (dėl jų realaus ar potencialaus nepatikimumo, neadekvatumo ar kt.), praėję ūkiniai metai gali būti siejami ir su kitu artimiausiu konkurencijos institucijos sprendimo priėmimo dienai vienerių ūkinių metų laikotarpiu (žr., pagal analogiją, ESTT 2007 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Nr. C-76/06 P (Britannia Alloys & Chemicals prieš Europois Komisiją), 29 punktas). Pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių 13 punkte nurodoma, kad Europos Komisija paprastai turėtų remtis pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime metų pardavimo rezultatais. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtose gairėse nurodytas atskaitos taškas – pilnų paskutinių įmonės dalyvavimo pažeidime pardavimo pajamos – yra protingas ir teisingas kriterijus, todėl taikant Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, praėję ūkiniai metai atitinkamais atvejais gali būti siejami ir su pilnais paskutiniais ūkio subjekto dalyvavimo pažeidime metais. Nagrinėjamu atveju pažeidimų pabaiga nustatyta 2009 m., todėl paskutiniai pilni dalyvavimo pažeidime ūkiniai metai yra 2008 m. Ginčo Nutarimas priimtas pačioje 2010 metų pradžioje, kada duomenys apie ūkio subjektų pajamas 2009 m. objektyviai dar negalėjo būti pakankamai išsamūs, galutiniai ir patikimi. Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo atidėjimas vien dėl tos priežasties, kad būtų sulaukti patikimesni duomenys, tokioje situacijoje būtų neadekvatus veiksmas. Juolab kad Konkurencijos taryba visiems ūkio subjektams dėl šalyje kilusios krizės baudas sumažino 10 proc. Įvertinus tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba pagrįstai baudų dydžius pareiškėjams skaičiavo, remdamasi 2008 m. gautų pajamų duomenimis. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, 2008 m. yra teisingi baudos skaičiavimo atskaitos metai. Darytina išvada, kad Konkurencijos taryba nurodytais aspektais teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

248Dėl baudos dydį individualizuojančių aplinkybių

249Baudos nustatymo taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad baudos dydis apskaičiuojamas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma. Taip nustatyta bauda atitinkamai mažinama arba didinama iki 50 procentų, atsižvelgiant į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai. Taigi vadovaujantis baudų už konkurencijos teisės pažeidimus nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, individualizuojant baudą, be kita ko, būtina vertinti, ar ūkio subjektų veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

250Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius, pašalino padarytą žalą, savo valia nutraukė pažeidimą, neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų, pripažino Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes, taip pat tai, kad pažeidimą sudarantis elgesys buvo nulemtas valdžios institucijų veiksmų, ir labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė įvykdytą pažeidimą, tęsė pažeidimą nepaisydami Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba jei pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį ūkio subjektams jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos (Konkurencijos įstatymo 42 str. 3 d.).

251Teisėjų kolegija sutinka su Konkurencijos taryba, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių pareiškėjų veiksmuose nėra.

252Atsakomybę lengvinančia aplinkybe Konkurencijos taryba UAB ,,Media Incognito“ atveju laikė tai, kad pareiškėjas iš esmės pripažino, kad susitarimas su UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ dėl minimalių kainų nustatymo pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. tai, kad pareiškėjas iš esmės pripažino Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes. Bauda šiuo pagrindu pagrįstai sumažinta 10 proc.

253UAB ,,Palink“ atžvilgiu bauda už konkurencijos teisės pažeidimą sumažinta 25 proc., atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas siekė pašalinti padarytą žalą, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų ir įsipareigojo atlyginti vartotojų patirtą žalą dėl bendrovės taikytos kainų politikos. Be to, įvertinta ir tai, kad UAB ,,Palink“ bei UAB ,,Elektromarktas“ savo valia nutraukė pažeidimą, todėl šiems ūkio subjektams bauda sumažinta po 10 proc. Nurodytais atvejais baudos sumažintos taip pat pagrįstai.

254Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad UAB ,,Media Incognito“ teigė, kad ji savo valia nutraukė sutartį ir padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu. Dėl šios priežasties ji įrodinėjo, kad bauda jai turėjo būti dar labiau sumažinta. Teisėjų kolegija, šiuo klausimu pritardama Konkurencijos tarybos pozicijai, pažymi, kad sutarties nutraukimas pats savaime nebūtinai lemia pažeidimo nutraukimą (be kita ko, byloje nesant jokių įrodymų apie šios sutarties nutraukimą), o Konkurencijos tarybos tyrimo metu duotų nurodymų ūkio subjektams vykdymas negali būti kvalifikuojamas kaip bendradarbiavimas ar pagalba konkurencijos institucijai, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė pagrįstai negalėjo būti vertinama, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

255Kaip minėta, Konkurencijos įstatyme atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma taip pat tai, kad ūkio subjektas neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų. Dėl šios aplinkybės bauda sumažinta 10 proc. tik UAB ,,Interatlas“.

256Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytu pagrindu bauda gali būti sumažinta tiems ūkio subjektams, kurie pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius, kad jie iš esmės nevykdė sudaryto draudžiamo susitarimo, t. y. sąmoningai nukrypo nuo susitarimo ir turėdami visas galimybes, jo nerealizavo. Sprendžiant dėl šios lengvinančios aplinkybės taikymo, turi būti matomi aiškūs ūkio subjekto veiksmai rinkoje, kurie patvirtintų, kad buvo nukrypta nuo draudžiamo susitarimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011). Gali būti atsižvelgiama į sąmoningą ūkio subjektų sutartų sąlygų nesilaikymą tais atvejais, jeigu iš bylos aplinkybių aiškiai matyti nuoseklus susitarimo sąlygų neatitinkantis ūkio subjekto elgesys rinkoje, o ne atsitiktiniai pavieniai veiksmai. Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ūkio subjektui, teigiančiam, jog jis iš esmės neįgyvendino draudžiamo susitarimo sąlygų – neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų.

257Dėl nurodytų priežasčių negalima sutikti su pareiškėjų UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ teiginiais, jog byloje esantys duomenys vienareikšmiškai įrodo faktą, jog sudarytų draudžiamų susitarimų dalyviai sąmoningai, nuosekliai ir turėdami visas galimybes nerealizavo susitarimo sąlygų. Bylos aplinkybės nepatvirtina, kad nedidelis nukrypimas nuo susitarimuose nustatytų kainų, nuolaidų ar akcijų taikymas buvo akivaizdus sąmoningo elgesio rinkoje veikti savarankiškai rezultatas ir kad toks elgesys nebuvo draudžiamų susitarimų vykdymo dalis. Tam tikri kainų nukrypimai šiuo atveju galėjo būti ne sąmoningo atsisakymo įgyvendinti susitarimą rezultatas, bet tiesiog atsitiktiniai (pavieniai) atvejai, o galbūt net bandymo pasinaudoti („pasipelnyti“) susitarimo rezultatais kitų subjektų atžvilgiu padarinys. Todėl pareiškėjų nurodomos aplinkybės, susijusios su kai kurių UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavinėjimu už mažesnes, nei susitarta, kainas, neatitinka Konkurencijos įstatyme numatytos lengvinančios aplinkybės už konkurenciją ribojančių veiksmų neatlikimą taikymo sąlygų.

258UAB ,,GPP“, ginčydama Konkurencijos tarybos nustatytą aplinkybę, kad bendrovė faktiškai taikė sutartyje įtvirtintas Tiekėjo prekių kainas, nurodo, kad turėjo būti remtasi, kaip nurodo UAB ,,GPP“, teismui pateikta nomenklatūros ataskaita, iš kurios matyti, jog Tiekėjo prekės buvo parduodamos mažesnėmis arba didesnėmis kainomis, nei numatyta sutartyje. Dėl nurodyto argumento pažymėtina, kad Konkurencijos taryba, nustatydama faktinį susitarimo realizavimą, rėmėsi duomenimis, kurie buvo pateikti tyrimo metu, šie faktiniai duomenys įtvirtinti dokumente, kuris pavadintas ,,kainų analizė“, jame nurodomos filmų kainos, dokumentas pasirašytas UAB ,,GPP“ direktorės (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, III t., b. l. 165-166). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos taryba galėjo remtis šiuo dokumentu, kuris atspindi UAB ,,GPP“ taikytas perpardavimo kainas. Nagrinėjamu aspektu jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.

259Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ pripažintas sudarytų draudžiamų susitarimų iniciatoriumi, šiam ūkio subjektui skirtiną baudą padidino 30 proc. Vadovaujantis Baudų nustatymo taisyklių 5.3 punktu, galima teigti, jog baudos mažinimo arba didinimo pagrindo – įtakos pažeidimo padarymui – turinį sudaro tai, ar ūkio subjektas buvo pažeidimo iniciatorius, ar darant pažeidimą jis atliko aktyvų ar pasyvų vaidmenį, taip pat ūkio subjekto užimamos rinkos dalis. Teisėjų kolegija sutinka, kad UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ vaidmuo ir įtaka sudarant draudžiamus susitarimus buvo išskirtinis iš kitų ūkio subjektų. Nors susitarimas konkurencijos teisės prasme yra dviejų šalių valios suderinimo aktas, šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių visuma rodo, kad UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ įtaka pažeidimų padarymui, atsižvelgus į anksčiau minėtus kriterijus, nebuvo lygiavertė šio ūkio subjekto kontrahentų įtakai padarant pažeidimus. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ padėtis (bendrovė yra išimtinis ir vienintelis atitinkamų prekių didmeninis tiekėjas Lietuvos, užimanti nemažą dalį rinkos) ir veiksmai sudarant draudžiamus susitarimus (sutarties su draudžiamomis sąlygomis projekto išsiuntimas pirkėjams, sutarčių su kai kuriais konkrečiais pirkėjais projektų, kainyno parengimas ir išsiuntimas, pretenzijų reiškimas kai kurių subjektų atžvilgiu), ta aplinkybė, kad UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ iš esmės buvo labiausiai suinteresuota įtvirtinti vertikaliuosius apribojimus nustatančias sąlygas, kitos aplinkybės (pvz., UAB ,,Media Incognito“ paaiškinimai, kad ji negalėjo derėtis dėl sutarties sąlygų, nuostatos buvo įtrauktos UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ iniciatyva, ši įmonė darė spaudimą sudarant ir vykdant sutartį, aktyviai kontroliavo, ar sutartyje įtvirtintų kainų yra laikomasi) pagrįstai leidžia UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ vertinti kaip ūkio subjektą, turėjusį didesnę įtaką, buvusį aktyvesniu ir iniciatyvesniu atliekant draudžiamus veiksmus. Dėl to šiuo pagrindu bauda UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ galėjo būti padidinta 30 proc.

260Aplinkybių, leidžiančių teigti, jog egzistuoja Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Taisyklių 5.3. punkte nurodytos sąlygos (pareiškėjų nurodomas pasyvus jų elgesys), kurių pagrindu būtų galima švelninti atsakomybę UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,GPP“, UAB ,,Palink“, byloje nenustatyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo UAB ,,Media Incognito“ argumentai, kad ši bendrovė buvo verčiama pasirašyti sutartį su UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, neturėjo derybinės galios ir iš esmės galimybių atsisakyti pasirašyti sutartį, kadangi, be kita ko, Holivudo kompanijų filmus Lietuvoje buvo galima įsigyti tik iš vienos tiekėjo – UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami UAB ,,Media Incognito“ pasyviam vaidmeniui pagrįsti ir dėl to neskirti baudos. Byloje nėra įrodymų, kad UAB ,,Media Incognito“ būtų ėmusis kokių nors veiksmingų priemonių dėl patiriamo spaudimo, iniciavusi sutarties nutraukimą, kreipusis į kompetentingas institucijas ar pačią UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“. Šiuo atveju taip pat sutiktina su Konkurencijos taryba, kad UAB ,,Media Incognito“ negalėjo patirti spaudimo sudaryti ir vykdyti susitarimą, kadangi bendrovė pati aktyviai stebėjo konkurentų taikomas kainas atitinkamoms prekėms ir informuodavo UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ apie bendroves, kurios taikydavo mažesnes kainas (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, I t., b. l. 65-66). Be to, tai, kad UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ vaidmuo buvo ypatingas sudarant ir vykdant draudžiamus susitarimus (taip pat susitarimą, sudarytą su UAB ,,Media Incognito“), Konkurencijos taryba įvertino, šiam ūkio subjektui padidinusi baudą 30 proc. už iniciatoriaus vaidmenį.

261Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į bendrą tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje susiklosčiusią sunkią ekonominę situaciją, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, kaip minėta, skirtinos baudos dydį visiems pareiškėjams papildomai sumažino 10 proc. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo dar papildomai mažinti baudą UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ už sunkią ekonominę padėtį.

262Dėl baudos už pavojingumą ir trukmę nustatymo

263Baudos nustatymo taisyklių 4 punkte numatyta, kad jeigu pažeidimas truko ilgiau kaip metus, baudos už pažeidimo trukmę dydis sudaro iki 10 proc. baudos už pažeidimo pavojingumą dydžio už kiekvienus pažeidimo metus. Baudos dydis už pažeidimo trukmę pareiškėjams padidintas 10 proc. už kiekvienus pažeidimo metus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu padidinimu. Konkurencijos tarybos nutarime nurodyta kiekvieno iš pareiškėjų padaryto pažeidimo trukmė, dėl kurios ginčą iš esmės kelia tik UAB ,,GPP“ ir UAB ,,Media Incognito“.

264Dėl UAB ,,GPP“ pažymėtina, kad vien formalus sutarties priedo galiojimo termino pasibaigimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu, leidžiančiu konstatuoti, jog draudžiamas susitarimas buvo nutrauktas būtent tuo momentu. Įrodymai, kurie pagrįstų, kad pažeidimas nutrūko tą dieną, kai formaliai baigė galioti sutarties priedas, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pateikti. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su UAB ,,Media Incognito“, kad pažeidimo darymo trukmė šios bendrovės atveju turėtų būti siejama su momentu, kada UAB ,,Media Incognito“ nutraukė užsakymų UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ teikimą, kadangi pareiškėjas nepateikė nei vieno tai (nutraukimą) patvirtinančio įrodymo. Be to, vien ta aplinkybė, kad platintojas nebeteikia prekių užsakymų, taip pat negali būti siejama su pažeidimo darymo nutraukimu, įvertinant, be kita ko, ir tai, jog platintojo prekių atsargos gali būti pakankamos jomis prekiauti ilgą laiką susitarime nustatytomis minimaliomis ar fiksuotomis kainomis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Media Incognito“ bauda buvo padidinta 10 proc. už vienerius pilnus pažeidimo metus, todėl aplinkybė, ar UAB „Media Incognito“ pažeidimas truko 17 ar 21 mėn., šiuo atveju neturi reikšmės.

265Remiantis Baudos nustatymo taisyklių 3 punktu, nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą.

266Vertindama pažeidimų pobūdį, kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo, Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad sudarytais susitarimais buvo nustatytos minimalios arba fiksuotos perpardavimo kainos, o tai laikytina sunkiu Konkurencijos įstatymo pažeidimu. Teisėjų kolegija sutinka, kad ši aplinkybė galėjo įtakoti padarytų pažeidimų pobūdį, t. y. sunkių vertikaliųjų apribojimų įtvirtinimas susitarimuose akivaizdžiai daro juos pavojingesnius. Taip pat nustatydama pavojingumo laipsnį, Konkurencijos taryba galėjo atsižvelgti į tai, kad draudžiami susitarimai buvo sudaryti nacionalinėje rinkoje. Ginčijamo Nutarimo turinys leidžia teigti, jog Konkurencijos taryba atsižvelgė ir į tai, kad vertikalieji susitarimai buvo sudaryti tarp konkurentų, kad susitarimai, sudaryti tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“ bei UAB ,,Palink“, neatitiko Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalies a punkto (skaitomo kartu su Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1S-132), reikalavimų, t. y. kiekvieno pirkėjo (UAB ,,Elektromarktas“ ir UAB ,,Palink“) metinė apyvarta viršijo 10 mln. eurų, ir todėl buvo papildomai vertinti horizontaliuoju aspektu. Dėl nurodytų priežasčių UAB ,,GPP“ paskirtos baudos dydis už pavojingumą sudaro 2 proc. bendrųjų metinių pajamų. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimas UAB ,,Media Incognito“ yra tik papildoma veikla, iš kurios ūkio subjektas gauna tik labai mažą dalį pajamų, nustatė, kad teisingas ir proporcingas baudos dydis už pavojingumą yra 20 proc. skaičiuojant nuo pajamų, gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo. Tuo tarpu baudos dydis už pavojingumą UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ sudaro 5 proc. bendrųjų pajamų. Kaip ir UAB ,,Media Incognito“ atveju, Konkurencijos taryba dėl jau nurodytų priežasčių nustatė, kad teisinga ir proporcinga bauda už pavojingumą UAB ,,Elektromarktas“ ir UAB ,,Palink“ yra 30 proc. skaičiuojant nuo pajamų, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo (20 proc. + 10 proc. už pavojingesnį susitarimą, negu UAB ,,Media Incognito“ atveju, dėl susitarimo vertinimo horizontaliuoju aspektu).

267Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos baudų už padarytų pažeidimų pavojingumą dydžio pagrindimo, vienas iš pažeidimų pavojingumą apibūdinančių kriterijų buvo tas, kad vertikalieji susitarimai buvo sudaryti tarp konkurentų, o kai kurie iš jų (t. y. tie, kurie nepateko į Bendrosios išimties reglamento, skaitomo kartu su Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1S-132, taikymo sritį dėl 10 mln. eurų ribos) dar vertinti ir pagal horizontalųjį aspektą, kaip labiau pavojingi ir žalingi.

268Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad byloje kilęs ginčas, ar pagrįstai Konkurencijos taryba visus pareiškėjus pripažino konkurentais Bendrosios išimties reglamento prasme, o kai kurių sudarytus susitarimus vertino pagal horizontalųjį aspektą, nagrinėjamu atveju ir aspektu svarbus tik tiek, kiek būtina įvertinti paskirtų baudų pagrįstumą. Visiškai suprantama, kad vertikalus konkurentų susitarimas yra pavojingesnis už vertikalų susitarimą, sudarytą ne tarp konkurentų. Tai matyti ir iš pačio Bendrosios išimties reglamento, kuriame numatyta išimtis paprastai netaikoma būtent vertikaliesiems konkurentų susitarimams. Be to, ginčijamas Nutarimas, procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu išsakyti Konkurencijos tarybos paaiškinimai leidžia teigti, kad sudaryti susitarimai buvo kvalifikuoti tik kaip vertikalieji susitarimai. Konkurencijos taryba savarankiškų horizontaliųjų susitarimų neinkriminavo nė vienam pareiškėjui. Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba atsiliepimuose yra nurodžiusi, kad ji ,,tyrimo metu nagrinėjo didmeninio tiekėjo bei mažmeninių tiekėjų vertikalaus pobūdžio susitarimus“, ,,jų susitarimai laikytini vertikaliaisiais konkurentų susitarimais“ (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1259-624/2010, II t., b. l. 143), ,,susitarimai tarp jo ir UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Computer Data International“, UAB ,,Palink“, taip pat ir kitų ūkio subjektų, įvardintų nutarime, nė nebuvo laikomi horizontaliais“ (pirmosios instancijos teismo byla Nr. I-1262-437/2010, II t., b. l. 5). Taigi pozicijos, kad pareiškėjų sudaryti susitarimai kvalifikuotini, ne kaip savarankiški horizontalūs susitarimai, o kaip vertikalūs susitarimai, Konkurencijos taryba laikėsi tiek tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu. Atsiliepime į UAB ,,Bomba“, UAB ,,Interatlas“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ skundus Konkurencijos taryba nurodė, kad iš esmės buvo konstatuota, jog pareiškėjo (UAB ,,Palink“) ir UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ susitarimas pagal pavojingumą ir žalą konkurencijai prilygsta horizontaliesiems susitarimams. Taigi iš bylos visumos matyti, kad tai, jog buvo nustatyti vertikalieji susitarimai tarp konkurentų, o kai kurie iš jų dar vertinti ir kaip itin panašūs į horizontaliuosius susitarimus (vadinamasis „horizontalusis aspektas“), iš esmės sąlygojo tik didesnį šių susitarimų pavojingumo ir žalingumo konkurencijai laipsnį ir atitinkamai didesnę baudą. Kitaip tariant, teisėjų kolegija šioje byloje vadinamąjį horizontalųjį aspektą (skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo 8.3.2 skyrius) vertina tik kaip vieną iš aplinkybių, dėl kurios Konkurencijos taryba pareiškėjų UAB „Palink“ ir UAB „Elektromarktas“ pažeidimus laikė pavojingesnius, o ne kaip argumentą, kad buvo sudaryti savarankiški horizontalūs susitarimai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad konkurencijos institucija privalo aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai formuluoti savo poziciją ir kaltinimus ūkio subjektams. Nagrinėjamu atveju vartojant tokias formuluotes kaip „horizontalusis aspektas“, tačiau aiškiai nepareiškiant kaltinimų dėl horizontalaus pobūdžio pažeidimo padarymo, kas paprastai eliminuotų būtinybę vertinti veiksmus vertikaliųjų apribojimų požiūriu, yra apsunkinama asmenų teisė žinoti, kuo jie iš tikrųjų yra kaltinami, ir teisingumo vykdymo procesas teismuose.

269Kaip minėta anksčiau, teisėjų kolegija sutinka, kad Konkurencijos taryba UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ bei UAB ,,GPP“ pagrįstai laikė konkuruojančiais ūkio subjektais platinant Tiekėjo prekes mažmeninėje rinkoje Bendrosios išimties reglamento požiūriu. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, vertikaliųjų susitarimų, sudarytų tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,GPP“ bei UAB ,,Palink“, atveju identifikuotas susitarimas tarp konkurentų galėjo suponuoti didesnį šių susitarimų pavojingumo laipsnį ir paveikti baudos dydį už pažeidimų pavojingumą. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien dėl šios aplinkybės baudos negalima didinti tiek, kad ji taptų neproporcinga ir neteisinga.

270Kaip teisėjų kolegija jau akcentavo, nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti draudžiami vertikalieji susitarimai, savarankiškų horizontaliųjų susitarimų nei vieno pareiškėjo (ar kito tyrime dalyvavusio ūkio subjekto) atveju Konkurencijos taryba neįrodinėjo. Aplinkybė, kad kai kurių vertikaliųjų susitarimų atveju pirkėjo (UAB ,,Elektromarktas“, UAB ,,Palink“) metinė apyvarta viršijo 10 mln. eurų, esminę reikšmę turi taikant bendrąją išimtį pagal Bendrosios išimties reglamentą, o nustatant baudų dydžius už pažeidimo pavojingumą, paprastai turėtų būti vertinama, tik kaip pagalbinis, orientacinis kriterijus. Be to, jei konkurentų susitarimas netenkina 10 mln. eurų kriterijaus (ar kitų Bendrosios išimties reglamento 2 straipsnio 4 dalyje numatytų kriterijų), teismas neprivalo jo traktuoti kaip horizontalaus susitarimo, ypač kai Konkurencijos taryba tokio kaltinimo aiškiai nepareiškė. Minėta aplinkybė (kad apyvarta viršijo 10 mln. eurų) taip pat automatiškai negali lemti itin didesnės baudos paskyrimo lyginant su subjektu, kurio apyvarta nesiekė minėtos ribos. Tai nereiškia, kad į ūkio subjektų bendrą metinę apyvartą, nustatant baudą už pažeidimo pavojingumą, privalu visiškai neatsižvelgti. Bauda, be kita ko, turi turėti tam tikrą atgrasomąjį poveikį, o piniginės baudos poveikis ūkio subjektui gali priklausyti ir nuo to, kokia yra jo metinė apyvarta. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2010 m. balandžio 20 d. Europos Komisija priėmė naują reglamentą Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims (nauja Bendrosios išimties reglamento redakcija). Iš šio reglamento matyti, jog kriterijus, pagal kurį vertinama, ar konkretus susitarimas patenka į reglamento taikymo sritį, atsižvelgiant į pirkėjo metinės apyvartos dydį, nebeįtvirtinamas (Reglamento 2 str. 4 d.). Tai reiškia, kad pagal naująjį reglamentą susitarime dalyvavusio pirkėjo metinė apyvarta, taigi atitinkamai ir pirkėjo dydis ar ekonominė galia, taikant bendrąją išimtį, nebėra tokia reikšminga aplinkybė. Tad apibendrindama visą tai, kas buvo išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien tik ta aplinkybė, kad UAB „Palink“ ir UAB „Elektromarktas“ bendra metinė apyvarta viršijo 10 mln. eurų ir todėl Konkurencijos taryba jų sudarytus susitarimus atskirai įvertino „horizontaliuoju aspektu“, nesudarė ir nesudaro pakankamo pagrindo skirti 30 proc. dydžio baudą, kai kitiems iš dalies panašiems subjektams (pvz., UAB „Media Incognito“) buvo skirta tik 20 proc. bauda skaičiuojant nuo pajamų, kurios gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, kriterijus, dėl kurio kai kurie ūkio subjektai dėl didelės metinės apyvartos nepateko į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį ir todėl buvo atskirai vertinami pagal vadinamąjį horizontalųjį aspektą, nagrinėjamu atveju buvo pernelyg suabsoliutintas, kas lėmė, jog baudos už pavojingumą dydis (procentais) minėtiems ūkio subjektams tapo akivaizdžiai neproporcingas, todėl turi būti mažinamas.

271Kadangi minėtos aplinkybės turėjo reikšmės nustatant baudos už pavojingumą dydį ir UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, šiam ūkio subjektui paskirtos baudos už pavojingumą dydis (procentais) net 2,5 karto viršijo UAB „GPP“ skirtą baudą už pavojingumą (procentais). Be to, bauda šiam ūkio subjektui, kaip minėta, buvo padidinta 30 proc. už pažeidimo iniciavimą, skiriant baudą tam tikrą reikšmę taip pat turėjo Konkurencijos tarybos nustatytas, tačiau teisme nepasitvirtinęs kaltinimas dėl draudžiamo mažmeninės prekių pardavimo kainos fiksavimo tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB „Interatlas“, teisėjų kolegijų sprendžia, kad ir šiai bendrovei paskirta bauda mažintina.

272Iš Konkurencijos tarybos nutarimo matyti, kad baudos dydžio už pavojingumą procentinę išraišką UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ bei UAB ,,Elektromarktas“ atveju Konkurencijos taryba iš esmės siejo su šių bendrovių gautomis pajamomis iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavimų. UAB ,,Palink“ ir UAB ,,Elektromarktas“ atveju Konkurencijos taryba vadovavosi minimaliu nutarime nurodytų galimų pajamų iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavimų procentiniu dydžiu. Nutarime nurodyta, kad neteisėtos UAB ,,Palink“ ir UAB ,,Elektromarktas“ pajamos galėjo sudaryti 20-30 proc. pajamų, gautų iš filmų, įrašytų skaitmeniniuose vaizdo diskuose ir vaizdajuostėse, platinimo, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, buvo paimtas 20 proc. (minimalus dydis), prie kurio buvo pridėta dar 10 proc. už pavojingesnį susitarimą, nei UAB ,,Media Incognito“ atveju, dėl susitarimo vertinimo ,,horizontaliuoju aspektu“. Tačiau UAB ,,Media Incognito“ atveju Konkurencijos taryba taikė didesnį nei minimalus galimas pajamų iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavimų procentinis dydis, t. y. nustatė, kad baudos dydis už pavojingumą yra 20 proc. nuo pajamų gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimu, nors pažymėjo, kad neteisėtos pajamos (pajamos, gautos iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavimų) galėjo sudaryti 15-30 proc. Nei Nutarime, nei proceso metu toks Konkurencijos tarybos pasirinkimas nebuvo argumentuotas, todėl laikytina, jog UAB ,,Media Incognito“ paskirtos baudos dydis nėra pakankamai pagrįstas.

273Teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankamai proporcinga bauda paskirta ir UAB ,,GPP“. Nors Konkurencijos taryba nustatė, jog minėtos bendrovės pagrindinė veikla yra susijusi su filmų didmenine bei mažmenine prekyba, Konkurencijos taryba nepagrįstai neatsižvelgė į reikšmingą aplinkybę, jog mažmeninė prekyba UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekėmis sudaro tik labai mažą dalį visos bendrovės veiklos. Bylos duomenys patvirtina, kad iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ įsigytų filmų, įrašytų į skaitmeninius vaizdo diskus, pardavimų pajamos 2008 m. šioje bendrovėje sudarė tik 66 828 Lt, t. y. apie 1,3 proc. visų bendrovės pajamų iš pardavimų (Konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 2.1-07, VIII t., b. l. 35-99, III t., b. l. 169). Šia aplinkybe, kurios Konkurencijos taryba neginčijo, UAB ,,GPP“ rėmėsi tiek Konkurencijos tarybos tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu, kaip nurodyta anksčiau, tiek UAB ,,Media Incognito“, tiek UAB ,,Palink“, tiek UAB ,,Elektromarktas“ atžvilgiu Konkurencijos taryba, skirdama baudą, iš esmės orientavosi į ūkio subjekto pajamas, gautas iš UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ prekių pardavimų. Todėl vienintelis Konkurencijos tarybos nurodomas argumentas, kad UAB ,,GPP“ iš esmės visas pajamas gauna iš veiklos, susijusios su didmenine bei mažmenine filmų prekyba, negalėjo tiek nulemti (padidinti) pažeidimo pavojingumo, kokio dydžio bauda buvo paskirta UAB ,,GPP“.

274Kaip minėta, Konkurencijos taryba baudos dydį procentine išraiška skaičiavo vienais atvejais (UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB ,,GPP“) nuo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų, kitais atvejais (UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“, UAB ,,Elektromarktas“) – nuo pajamų, gautų iš prekių, susijusių su pažeidimu. Pastebėtina, kad, kaip nurodo Konkurencijos taryba, didžiąją dalį UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, UAB ,,GPP“ bendrųjų metinių pajamų dalį ir sudaro pajamos, gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu. Procentiniai baudų už pavojingumą dydžiai tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ bei UAB ,,Elektromarktas“ skiriasi 4-6 kartus. Taigi procentiniai baudų dydžiai nuo savo struktūra gana panašių pajamų (kadangi jas didžiąja dalimi sudaro pajamos, gautos iš prekių, susijusių su pažeidimu, platinimo) ženkliai skiriasi. Nors aptariamos bendrovės yra per daug skirtingos, jog joms visoms būtų teisinga, nepažeidžiant Konkurencijos tarybai suteiktos diskrecijos ribų, nustatyti vienodą procentinį baudos už pavojingumą dydį, tačiau toks neadekvatus skirtumas tarp procentinių baudos dydžių už pažeidimo pavojingumą Konkurencijos tarybos nebuvo pakankamai argumentuotas ir, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti visa apimtimi pateisinamas.

275Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, taip pat įvertinus tai, kad Nutarimo dalis dėl baudų nėra pakankamai nuosekli ir išsamiai argumentuota, baudų dydžiai nėra pakankamai pagrįsti, iš dalies neatitinka protingumo bei proporcingumo kriterijų, teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos tarybos paskirtos galutinės baudos ūkio subjektams, nepažeidžiant plačios Konkurencijos tarybos diskrecijos laisvės šiuo klausimu, turi būti mažinamos.

276Galutinė UAB ,,Media Incognito“ Konkurencijos tarybos paskirta bauda mažinama 12 proc., t. y. iki 18 656 Lt, UAB ,,Palink“ bauda mažinama 18 proc., t. y. iki 256 168 Lt; UAB ,,Elektromarktas“ bauda mažinama 18 proc., t. y. iki 25 010 Lt; UAB ,,GPP“ bauda mažinama 18 proc., t. y. iki 85 444 Lt; UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ bauda mažinama 3 proc., t. y. iki 373 838 Lt.

277UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ ir UAB ,,GPP“ apeliaciniuose skunduose pateikia prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pareiškėjai nepateikia konkretaus ir išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal tą pačią įstatymo nuostatą prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

278Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu 1 dalies 3 ir 4 punktais bei 2 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

279UAB ,,Elektromarktas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dėl UAB ,,Elektromarktas“ pakeisti. UAB ,,Elektromarktas“ skundą tenkinti iš dalies. Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 UAB ,,Elektromarktas“ paskirtą baudą sumažinti iki 25 010 Lt (dvidešimt penkių tūkstančių dešimt litų).

280Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą dalyje dėl UAB ,,Interatlas“ panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 paskirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

281UAB ,,Media Incognito“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje dėl UAB ,,Media Incognito“ pakeisti. UAB ,,Media Incognito“ skundą tenkinti iš dalies. Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 UAB ,,Media Incognito“ paskirtą baudą sumažinti iki 18 656 Lt (aštuoniolikos tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt šešių litų).

282Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje dėl UAB ,,Bomba“ panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 paskirtos baudos pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

283UAB ,,Palink“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti. Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 UAB ,,Palink“ paskirtą baudą sumažinti iki 256 168 Lt (dviejų šimtų penkiasdešimt šešių tūkstančių šimto šešiasdešimt aštuonių litų).

284UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ skundą tenkinti iš dalies. Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ paskirtą baudą sumažinti iki 373 838 Lt (trijų šimtų septyniasdešimt trijų tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt aštuonių litų).

285UAB ,,GPP“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti. UAB ,,GPP“ skundą tenkinti iš dalies. Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 2S-2 UAB ,,GPP“ paskirtą baudą sumažinti iki 85 444 Lt (aštuoniasdešimt penkių tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt keturių litų).

286Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba,... 5. 1. Pripažinti, kad UAB „Bomba“, UAB „Computer data international“, UAB... 6. 2. Įpareigoti UAB „Bomba“, UAB „Computer data international“, UAB... 7. 3. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti... 8. 3.1. UAB „Bomba“ – 18 300 (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus)... 9. 3.2. UAB „Computer data international“ – 21 600 (dvidešimt vieną... 10. 3.3. UAB „Elektromarktas“ – 30 500 (trisdešimt tūkstančių penkis... 11. 3.4. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ – 385 400 (tris šimtus... 12. 3.5. UAB „GPP“ – 104 200 (vieną šimtą keturis tūkstančius du... 13. 3.6. BĮ UAB „Interatlas“ – 107 000 (vieną šimtą septynis... 14. 3.7. UAB „Media Incognito“ – 21 200 (dvidešimt vieną tūkstantį du... 15. 3.8. UAB „Palink“ – 312 400 (tris šimtus dvylika tūkstančių keturis... 16. 3.9. UAB „Pigu“ – 1 200 (vieną tūkstantį du šimtus) litų;... 17. 3.10. UAB „Play prekyba“ – 20 700 (dvidešimt tūkstančių septynis... 18. 4. Įpareigoti UAB „Bomba“, UAB „Computer data international“, UAB... 19. 5. Nesant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo sudėties, bylą... 20. II.... 21. Pareiškėjas UAB „Elektromarktas“ skundu (pirmosios instancijos teismo... 22. Pareiškėjas BĮ UAB ,,Interatlas“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla... 23. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 24. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 25. UAB „Palink“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 26. UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 27. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 28. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 29. UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 30. UAB „Bomba“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 31. UAB „Computer data international“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo,... 32. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu... 33. Pareiškėjas UAB ,,Elektromarktas“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos... 34. 1. Nors teismas sprendime nurodo, jog LR CK 6.193 straipsnio,... 35. 2. Tiekėjas ir pareiškėjas nėra konkurentai.... 36. 3. Net jeigu Tiekėjas ir UAB „Elektromarktas“ susitarimas būtų laikomas... 37. 4. Pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas atitinka tikrojo atstovimo susitarimo... 38. 5. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su... 39. 6. Net jei pareiškėjo ir Tiekėjo susitarimas būtų laikomas prekiavimo... 40. 7. Pareiškėjo įsitikinimu, Konkurencijos tarybos nutarimo dėl... 41. 8. Pareiškėjas nesutina su teismo argumentais, kurių pagrindu nebuvo... 42. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 43. 1. Apelianto argumentai, susiję su sutarties pobūdžio vertinimu, t. y. kad... 44. 2. Atsakovas taip pat nesutiko su apelianto argumentais, kad nei sutarties... 45. 3. Apelianto argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėjas ir Tiekėjas nėra... 46. 4. Atsakovas nesutiko su apelianto argumentais, kad susitarimas atitinka... 47. 5. Konkurencijos tarybos veiksmai, kuriais ji, apskaičiuodama baudos dydį nuo... 48. Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo... 49. 1. Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad pareiškėjo ir Tiekėjo... 50. 2. Konkurencijos taryba taip pat nesutiko su teismo skundžiamame sprendime... 51. 3. Iš viso Nutarimo teksto bei su tyrimu susijusios medžiagos matyti, jog... 52. Pareiškėjas BĮ UAB ,,Interatlas“ atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo... 53. 1. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Konkurencijos taryba neįrodė... 54. 2. Konkurencijos taryba pasirinko tinkamą ir bylos esmę atitinkančią... 55. 3. Konkurencijos tarybos sutarties nuostatų aiškinimas yra visiškai... 56. 4. Atsižvelgiant į tai, kad sutarties nuostatos neįtvirtina tiesiogiai... 57. 5. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas nebuvo teisus vertindamas... 58. UAB ,,Elektromarktas“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu... 59. 1. Konkurencijos tarybos pateikiama sutarties šalių santykių interpretacija... 60. 2. Konkurencijos tarybos skundas iš esmės yra akademinio pobūdžio sutarties... 61. 3. Skunde nėra argumentų, pagrindžiančių, kad sutarties šalys pakeitė... 62. 4. Konkurencijos taryba teigia nustačiusi fiksuotas kainas ir dėl to šalys... 63. 5. UAB „Elektromarktas“ ir Tiekėjo sutartyje nėra tokių nuostatų,... 64. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 65. III.... 66. Pareiškėjas UAB ,,Media Incognito“ skundu (pirmosios instancijos teismo... 67. Pareiškėjas UAB ,,Bomba“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr.... 68. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 69. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 70. UAB „GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 71. UAB „Computer data international“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo,... 72. UAB „Palink“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu į UAB... 73. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu... 74. Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo... 75. 1. Konkurencijos taryba nesutinka su teismo vertinimu, kad iš byloje pateikta... 76. 2. Vertinant šalių elgesį (suderintus veiksmus), nereikalaujama, kad šalys... 77. Pareiškėjas UAB ,,Bomba“ atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr.... 78. 1. Konkurencijos taryba apeliacinį skundą grindžia iš esmės tik vienu... 79. 2. Konkurencijos taryba savo apeliaciniame skunde pripažįsta, kad UAB... 80. 3. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į įmonių, prekiaujančių... 81. Pareiškėjas UAB ,,Media Incognito“ apeliaciniu skundu (pirmosios... 82. 1. Teismas nepakankamai pagrindė pareiškėjo argumentų atmetimo priežastis.... 83. 2. Konkurencijos taryba visiškai nepagrįstai paskyrė pareiškėjui baudą, o... 84. 3. Piniginės sankcijos turėtų būti skiriamos tik Tiekėjui, kaip šio... 85. 4. Jeigu teismas pripažins, kad atsakovas turėjo pagrindą skirti... 86. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 87. 1. Nors Konkurencijos taryba ir pripažino, kad Tiekėjo su apeliantu sudarytos... 88. 2. Faktinis elgesys rinkoje negali būti vertinamas kaip panaikinantis ūkio... 89. 3. Konkurencijos taryba pabrėžia, kad Nutarime ji nurodžiusi baudos... 90. 4. Vertindamas pažeidimo pobūdį, atsakovas pagrįstai atsižvelgė į tai,... 91. 5. Pats faktas, kad ūkio subjektas, kuris sudarė draudžiamą susitarimą su... 92. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 93. IV.... 94. Pareiškėjas UAB „Palink“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr.... 95. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 96. UAB „Bomba“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 97. UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 98. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 99. UAB „Computer data international“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo,... 100. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu... 101. Pareiškėjas UAB ,,Palink“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo... 102. 1. Nesutinka su teismo sprendime nurodytomis priežastimis, dėl kurių buvo... 103. 2. Teismas nepagrįstai teigia, kad tas faktas, jog sutartyje nėra aiškiai... 104. 3. Priešingai nei teigia teismas, faktinis šalių elgesys taip pat... 105. 4. Teismas apsiribojo tik konstatavimu, jog Tiekėjo ir pareiškėjo... 106. 5. Neišsamus ir neteisingas Konkurencijos tarybos atliktas susitarimo... 107. 6. Teismas nepateikė jokių motyvų, remiantis kuriais būtų galima spręsti,... 108. Konkurencijos taryba atsiliepimu į UAB ,,Palink“ apeliacinį skundą... 109. Konkurencijos tarybos atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais... 110. 1. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad faktas, jog Priedas Nr. 2 buvo... 111. 2. Nagrinėjamas susitarimas dėl perpardavimo kainų, kurios tiesiogiai... 112. 3. Pritaria teismo padarytai išvadai, kad faktiniai pareiškėjo veiksmai,... 113. 4. Nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas apsiribojo tik konstatavimu,... 114. 5. Priešingai nei teigia apeliantas, Konkurencijos taryba Komisijos Gairėmis... 115. 6. Vertikaliaisiais konkurentų susitarimais buvo pripažinti visi Tiekėjo ir... 116. 7. Konkurencijos tarybos tyrimas buvo baigtas 2009 m. rugsėjo 17 d. Tą dieną... 117. 8. Įrodinėjimo pareiga tenka ūkio subjektui, manančiam, kad yra pagrindas... 118. UAB ,,Elektromarktas“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu... 119. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 120. UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 121. V.... 122. Pareiškėjas UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“ skundu (pirmosios... 123. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 124. UAB „Palink“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 125. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 d. sprendimu... 126. Pareiškėjas UAB ,,Forum Cinemas Homes Entertainment“ apeliaciniu skundu... 127. 1. Teismas, padaręs išvadą, kad atsakovo priimtas Nutarimas yra pagrįstas... 128. 2. Sprendimas neatitinka teismo sprendimų motyvavimui keliamų reikalavimų.... 129. 3. Teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje konstatavo, draudžiamas susitarimas... 130. 4. Atsakovas neteisingai nustatė, kad apelianto ir kitų ūkio subjektų... 131. 5. Tai, jog apeliantas neginčija savo veiklos, susijusios su mažmenine... 132. 6. Teismas, nustatęs, kad apelianto ir UAB „Palink“, UAB... 133. 7. Teismas nepasisakė dėl apeliantui paskirtos piniginės baudos sumažinimo,... 134. 8. Teismas nustatė, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi apelianto 2008 m. pelno... 135. Konkurencijos taryba atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla Nr.... 136. 1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių... 137. 2. Konkurencijos taryba nesutinka, kad bendrovė pateikdavo tik rekomendacinio... 138. 3. Kai susitarimas apima akivaizdų konkurencijos ribojimą, tokį kaip kainų... 139. 4. Kaip nurodyta Nutarime, Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo abejoti, kad... 140. 5. Nutarimo 8.2 dalyje aiškiai pažymima, jog Konkurencijos taryba tyrimo metu... 141. 6. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos tyrimo bylos, tyrimas apsvarsčius... 142. UAB ,,Elektromarktas“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu... 143. UAB ,,GPP“, kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepimu (pirmosios... 144. VI.... 145. Pareiškėjas UAB ,,GPP“ skundu (pirmosios instancijos teismo byla Nr.... 146. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į UAB ,,GPP“ skundą (pirmosios... 147. UAB „Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 148. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu... 149. Pareiškėjas UAB ,,GPP“ apeliaciniu skundu (pirmosios instancijos teismo... 150. 1. Teismas UAB ,,GPP“ skundą išnagrinėjo neobjektyviai, nesivadovavo... 151. 2. Teismas byloje nevertino aplinkybės, kad apeliantas, sudarydamas sutartį,... 152. 3. Teismas, priimdamas sprendimą byloje, nesivadovavo apelianto pateiktais... 153. 4. Teismas konstatuodamas, kad DVD pardavimas mažesne ar didesne nei sutartyje... 154. 5. Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino ir nepasisakė dėl apelianto... 155. 6. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas tinkamai paskyrė... 156. 7. Teismas byloje nevertino apelianto argumentų dėl Reglamento 2790/1999... 157. Atsakovas, Konkurencijos taryba, atsiliepimu (pirmosios instancijos teismo byla... 158. 1. Visiškai nesvarbu, žinojo ar ne apeliantas apie tai, kad panašaus... 159. 2. Vertinant patį pažeidimą ir nustatant ūkio subjektui baudą, gali būti... 160. 3. Sprendime teismas, vertindamas apelianto teiginį, kad jam paskirta bauda... 161. 4. Sutinka su teismo pozicija, kad apeliantui neturėtų būti taikoma... 162. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“, kaip trečiasis suinteresuotas... 163. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 164. VII.... 165. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. sausio 28... 166. Pažymėtina, kad nors Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir... 167. VIII.... 168. Jau minėta, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą,... 169. Ginčijamu nutarimu Konkurencijos taryba konstatavo, jog buvo sudaryti... 170. Minėtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas susitarimo... 171. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimui konstatuoti... 172. Pažymėtina, kad daugelis pareiškėjų, ginčydami Konkurencijos tarybos... 173. IX.... 174. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad UAB ,,Forum Cinemas Home... 175. Kaip minėta, vien tik susitarimo fakto nepakanka Konkurencijos įstatymo... 176. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjami ir ginčo... 177. Prieš pradėdama vertinti konkrečius susitarimus, teisėjų kolegija taip pat... 178. Dėl susitarimo su UAB ,,Elektromarktas“ ... 179. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Elektromarktas“ prekių... 180. Suderinta šalių valia šiuo atveju išplaukia ne tik iš sutarties sąlygų,... 181. UAB ,,Elektromarktas“ nuomone, sutartimi buvo nustatytos ne minimalios... 182. Sutiktina su pareiškėju, kad vadovaujantis Vertikaliųjų apribojimų gairių... 183. Dėl susitarimų su UAB ,,Media Incognito“ ir UAB ,,GPP“ ... 184. Analizuojant UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Media... 185. Nurodytų nuostatų visuma leidžia teigti, kad UAB ,,Media Incognito“ bei... 186. Pažymėtina, kad susitarimo (bendros valios, ketinimo) dėl kainų nustatymo... 187. UAB ,,Media Incognito“ jau Konkurencijos tarybos tyrimo metu pripažino, kad... 188. Dėl susitarimo su UAB ,,Palink“ ... 189. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Palink“ 2007 m. gegužės... 190. Konkurencijos teisės prasme susitarimo šalių valia fiksuoti mažmenines... 191. Vertikaliųjų apribojimų gairių 47 punkte numatyta, kad perpardavimo kainų... 192. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, konstatuotina, kad minėtomis... 193. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB ,,Palink“ nepagrįstai apeliaciniame skunde... 194. Dėl susitarimo su UAB ,,Interatlas“ ... 195. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB ,,Interatlas“ tiekimo... 196. Konkurencijos taryba ginčijamu nutarimu pripažino, kad minėtomis nuostatomis... 197. UAB ,,Interatlas“ teigia, kad minėtoje lentelėje nurodomos ne fiksuotos... 198. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčo teisiniai santykiai, nors ir... 199. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Konkurencijos tarybos nustatyto... 200. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 201. Dėl susitarimų su UAB ,,Bomba“ bei UAB „Pigu“... 202. Konkurencijos taryba nustatė, kad minėti ūkio subjektai suderino savo... 203. Nustatyta, kad 2008 m. sausio 8 d. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“... 204. Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta anksčiau, negalima sutikti su... 205. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad tarp UAB... 206. Sprendžiant, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo susitarimą dėl... 207. Nors byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad šalys UAB ,,Forum Cinemas... 208. Dėl susitarimų su kitais ūkio subjektais ... 209. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad buvo sudaryti susitarimai (konkurencijos... 210. Ginčo Nutarime konstatuota, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“... 211. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl sutartimi tarp UAB ,,Forum Cinemas... 212. Atlikus sutarčių, sudarytų tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment ir... 213. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toliau nagrinėjami susitarimai bus... 214. X.... 215. Dėl vertikalaus apribojimo – perpardavimo kainų palaikymo... 216. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis draudžia tik tuos susitarimus, kuriais... 217. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje pateikiamas neišsamus sąrašas... 218. Nustatyta, kad susitarimu tarp UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ ir UAB... 219. Praktikoje vertikalieji apribojimai, numatantys panašias nagrinėjamam atvejui... 220. Taip pat pažymėtina, kad iš sudarytų susitarimų yra pakankamai aišku, jog... 221. Nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija... 222. XI.... 223. Dėl mažareikšmiškumo išimties taikymo... 224. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 5... 225. Teisėjų kolegija taip pat nemato teisinio pagrindo kreiptis į Lietuvos... 226. XII.... 227. Dėl kitų išimčių taikymo... 228. Dauguma pareiškėjų nurodo, kad jų atžvilgiu turėjo būti taikomas... 229. Vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1S-132... 230. Bendrosios išimties reglamento 4 straipsnyje išvardintos vertikaliųjų... 231. Byloje jau konstatuota, kad UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ sudarė... 232. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų susitarimai dėl juose įtvirtintų... 233. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai įvertinus bylos... 234. Šiame kontekste pažymėtina, kad negalima sutikti su UAB ,,Palink“... 235. Kadangi byloje konstatuotiems draudžiamiems vertikaliesiems susitarimams, kaip... 236. XIII.... 237. Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo... 238. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio... 239. XIV.... 240. Dėl paskirtų baudų pagrįstumo... 241. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus... 242. Atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami įvairūs ir sudėtingi su baudos... 243. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Konkurencijos... 244. Dėl pajamų, nuo kurių skaičiuojama bauda... 245. Byloje, be kita ko, yra kilęs ginčas, ar pagrįstai Konkurencijos taryba... 246. Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už... 247. Sprendžiant klausimą, nuo kurių metų ūkio subjekto pajamų turi būti... 248. Dėl baudos dydį individualizuojančių aplinkybių... 249. Baudos nustatymo taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad baudos dydis... 250. Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybę... 251. Teisėjų kolegija sutinka su Konkurencijos taryba, kad atsakomybę... 252. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe Konkurencijos taryba UAB ,,Media... 253. UAB ,,Palink“ atžvilgiu bauda už konkurencijos teisės pažeidimą... 254. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad UAB ,,Media Incognito“ teigė,... 255. Kaip minėta, Konkurencijos įstatyme atsakomybę lengvinančia aplinkybe... 256. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytu pagrindu bauda gali būti sumažinta tiems... 257. Dėl nurodytų priežasčių negalima sutikti su pareiškėjų UAB ,,Forum... 258. UAB ,,GPP“, ginčydama Konkurencijos tarybos nustatytą aplinkybę, kad... 259. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad UAB „Forum Cinemas Home... 260. Aplinkybių, leidžiančių teigti, jog egzistuoja Konkurencijos įstatymo 42... 261. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į bendrą tiek visame pasaulyje, tiek... 262. Dėl baudos už pavojingumą ir trukmę nustatymo... 263. Baudos nustatymo taisyklių 4 punkte numatyta, kad jeigu pažeidimas truko... 264. Dėl UAB ,,GPP“ pažymėtina, kad vien formalus sutarties priedo galiojimo... 265. Remiantis Baudos nustatymo taisyklių 3 punktu, nustatant pažeidimo... 266. Vertindama pažeidimų pobūdį, kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo,... 267. Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos baudų už padarytų pažeidimų... 268. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad byloje kilęs ginčas, ar... 269. Kaip minėta anksčiau, teisėjų kolegija sutinka, kad Konkurencijos taryba... 270. Kaip teisėjų kolegija jau akcentavo, nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti... 271. Kadangi minėtos aplinkybės turėjo reikšmės nustatant baudos už... 272. Iš Konkurencijos tarybos nutarimo matyti, kad baudos dydžio už pavojingumą... 273. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepakankamai proporcinga bauda paskirta ir UAB... 274. Kaip minėta, Konkurencijos taryba baudos dydį procentine išraiška... 275. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, taip pat... 276. Galutinė UAB ,,Media Incognito“ Konkurencijos tarybos paskirta bauda... 277. UAB ,,Media Incognito“, UAB ,,Palink“ ir UAB ,,GPP“ apeliaciniuose... 278. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu 1 dalies... 279. UAB ,,Elektromarktas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus... 280. Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos... 281. UAB ,,Media Incognito“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus... 282. Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos... 283. UAB ,,Palink“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos... 284. UAB ,,Forum Cinemas Home Entertainment“ apeliacinį skundą tenkinti iš... 285. UAB ,,GPP“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos... 286. Nutartis neskundžiama....