Byla A-143-867-14
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Medicinos paslaugų centras“ ir atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Medicinos paslaugų centras“ skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Medicinos paslaugų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus TLK) 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2710 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sutarties 2013 metams“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su UAB „Medicinos paslaugų centras“ sutartį dėl antrinių ambulatorinių akušerio-ginekologo, kardiologo, vaikų kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo, otorinolaringologo, neurologo, vaikų neurologo, urologo, endokrinologo paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų.

5Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 31 d. Vilniaus TLK pateikė prašymą sudaryti 2013 m. sutartį dėl pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, įtvirtintų Teikiamų kompensuojamųjų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąraše (toliau – ir Sąrašas), teikimo. Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 3S-2710 nusprendė nesudaryti su pareiškėju sutarties 2013 m. dėl naujai prašomų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo, kadangi Vilniaus TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, negu numatyta patvirtintame teritorinės ligonių kasos biudžete PSDF biudžeto asignavimų. Sprendime Vilniaus TLK atsisakė sudaryti sutartį dėl antrinio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. akušerio-ginekologo, kardiologo, vaikų kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo, otorinolaringologo, neurologo, vaikų neurologo, urologo, endokrinologo, teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų. Pareiškėjas pažymėjo, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą, įstatymo viršenybės principas, inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Remdamasis Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 punktu, 58 straipsniu, Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 26 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I822-29/2012, nurodė, kad Sveikatos draudimo įstatymo įtvirtintais pagrindais gali būti atsisakyta sudaryti sutartis tarp teritorinių ligonių kasų (toliau – ir TLK) ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ir ASPĮ), kad šiame įstatyme nėra normų, įtvirtinančių arba sudarančių prielaidas taikyti skirtingas sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo sąlygas. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis ASPĮ, nepriklausomai nuo įstaigos rūšies, teikiamų paslaugų rūšies, nuo jokių kitų kriterijų, nustato tik 2 sutarčių sudarymo sąlygas: įstaiga turi turėti licenciją asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti ir pageidauti sudaryti sutartį su tam tikra TLK; papildomų sąlygų sutarčių sudarymui įstatymai nenustato. UAB „Medicinos paslaugų centras“ yra asmens sveikatos priežiūros įstaiga, atitinkanti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. turi licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir įstatymuose nustatyta tvarka yra pateikusi Vilniaus TLK prašymą sudaryti su ja sutartį 2013 m. tiek dėl pirminio, tiek dėl antrinio lygio ambulatorinių paslaugų teikimo. Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, turi teisę sudaryti sutartį su Vilniaus TLK 2013 m. tiek dėl pirminio, tiek dėl antrinio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų.

6Pažymėjo, jog Vilniaus TLK atsisakė sudaryti sutartį dėl antrinio lygio ambulatorinių paslaugų (naujai prašomų paslaugų), motyvuodama tuo, kad neturi teisės viršyti iš PSDF biudžeto skirtų asignavimų pagal išlaidų straipsnius, taip pat neturi teisės mažinti finansavimo kitoms įstaigoms, tačiau tokie argumentai nepaneigė teisės sudaryti sutartį, tačiau patvirtino skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Sprendime nurodytas atsisakymo sudaryti sutartį su pareiškėju dėl antrinio lygio paslaugų motyvas, kad atsakovas neturi teisės mažinti finansavimo kitoms įstaigoms, įtvirtintas ne įstatyme, o įstatymo įgyvendinamajame teisės akte, todėl šis motyvas negali būti pripažintas teisėtu sutarties nesudarymo pagrindu. Be to, atsakovas klaidingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. V-156 „Dėl atsiskaitymo už 2013 metų I pusmetį suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas“ (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. V-156), nes jame nėra draudimo nei mažinti, nei didinti ASPĮ teikiamų paslaugų finansavimą, o konstatuota, kad nekinta galiojanti asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 23 d. įsakyme Nr. V-1114 „Dėl bazinių kainų balo vertės“. Atsakovo teiginiai, jog kitoms ASPĮ finansavimas negali būti mažinamas, siekiant užtikrinti pacientams tinkamą, prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Įstatymuose nėra normų, įtvirtinančių arba sudarančių prielaidas TLK skirtingoms ASPĮ taikyti skirtingas sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo sąlygas. Tai suponuoja išvadą, kad TLK sutartis su ASPĮ turi sudaryti ir PSDF biudžete asmens sveikatos priežiūros paslaugoms numatytas lėšas turi paskirstyti proporcingai visoms Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančioms įstaigoms. Vilniaus TLK atsisakė sudaryti su pareiškėju sutartį dėl antrinio lygio paslaugų teikimo 2013 m., nors sutartys dėl tų pačių paslaugų su kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis buvo sudarytos, vadinasi, visos 2013 m. PSDF biudžete antrinio lygio paslaugoms apmokėti numatytos lėšos be teisėto pagrindo buvo paskirstytos ne visoms tokią teisę turinčioms ASPĮ. Taigi Sprendimas prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 ir 2 dalims, be teisėto pagrindo apriboja įstatyme įtvirtintą pareiškėjo teisę sudaryti sutartį, diskriminuoja jį, lyginant su kitomis ASPĮ, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

7Be to, Sprendimas pažeidžia ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą konstatavo, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, kad jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; minėtas principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama teisės norma, lyginant su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Įstatyme nustatytos sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo sąlygos vienodos visoms ASPĮ, todėl sutarčių sudarymas su vienomis Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarčių sudarymo sąlygas atitinkančiomis ASPĮ, tačiau atsisakymas jas sudaryti su pareiškėju, kuris taip pat atitinka tas pačias Sveikatos draudimo įstatymo nustatytas sutarčių sudarymo sąlygas, akivaizdžiai be jokio teisėto pagrindo pažeidžia ASPĮ lygiateisiškumo prieš įstatymą principą.

8Atkreipė dėmesį, kad Sprendimas priimtas pažeidus ir Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad sutartys tarp ASPĮ ir TLK sudaromos, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos (toliau – ir VLK) ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos (toliau – ir PSDT) nuomones. Priimant Vilniaus TLK skundžiamą sprendimą Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės nebuvo gautos. Taigi Sprendimas priimtas pažeidus pagrindines viešojo administravimo procedūras, tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-39/2008, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1562/2010, 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje

9Nr. A502-1037/2010, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje

10Nr. A822-2147/2011 ir kt.).

11Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

12Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnio

131 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589 patvirtintų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punktu, teritorinės ligonių kasos, vykdydamos joms pavestas funkcijas, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išrašymo ir išdavimo, kompensacijų skyrimo, siuntimo gauti paslaugas ir kitos veiklos, dėl kurios patiriamos PSDF biudžeto išlaidos, sutartis sudaro, neviršydamos tam tikrai TLK skirtų asignavimų pagal išlaidų straipsnius.

14Privalomojo sveikatos draudimo taryba yra kolegiali patariamoji institucija, kuri, vadovaudamasi Sveikatos draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teikia ir siūlymus dėl sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo tvarkos. PSDT 2013 m. kovo 22 d. posėdyje svarstė, be kita ko, dėl PSDT ir VLK nuomonės apie TLK ir ASPĮ sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų kompensavimo sudarymo ir sutartinių sumų pasiūlymų; nutarime

15Nr. DT-2/2 „Dėl nuomonės teikimo dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų 2013 metams sudaromų sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas) nutarta, kad: TLK prisiimami įsipareigojimai neviršytų joms skirtų 2013 m. PSDF biudžeto lėšų pagal išlaidų straipsnius; TLK 2013 m. sudarytų sutartis dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios tai sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokamos PSDF biudžeto lėšomis 2012 m., išskyrus dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių plėtrai skirtos Europos Sąjungos fondų lėšos arba papildomos PSDF biudžeto lėšos; taip pat nutarta pritarti TLK sutartinių sumų apskaičiavimui pagal VLK ir TLK direktorių patvirtintas sveikatos priežiūros įstaigoms planuojamų metinių sumų apskaičiavimo metodikas.

16Pažymėjo, jog 2013 m. pateikti 105 prašymai dėl sveikatos priežiūros paslaugų, kurios 2012 m. nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto (tarp jų 76 ASPĮ, kurios jau turėjo sutartį su TLK dėl naujų paslaugų, ir 29 ASPĮ, neturėjusios sutarčių su TLK); iš viso papildomai paprašyta 310 770 paslaugų už beveik 64 mln. Lt sumą. 2013 m. Vilniaus TLK skirta PSDF biudžeto dalis ambulatorinėms specializuotoms ir stacionarinėms asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms apmokėti yra 587 973 400 Lt (specializuotoms ambulatorinėms paslaugoms –

17173 752 448 Lt), t. y. 8,9 proc. mažiau negu 2012 m., vadinasi, paslaugų teikėjams, kurie jau turi sutartis su TLK, bendra suma paslaugoms kompensuoti ne tik sumažėjo 57 391 700 Lt

18(8,9 proc.), bet, patenkinus visų besikreipusių naujų paslaugų teikėjų prašymus, atėmus dar 64 000 000 Lt naujų paslaugų teikėjams, bendras mažėjimas būtų apie 121 391 700 Lt

19(18,8 proc.). Toks mažėjimas būtų pražūtingas daugeliui ASPĮ.

20Nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį Vilniaus TLK privalo atsižvelgti į VLK ir PSDT nuomones dėl sutarčių sudarymo su ASPĮ ir į Nutarimo

212 punktą, todėl Vilniaus TLK pirmiausia sudarė sutartis 2013 m. dėl tų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurios tai sveikatos priežiūros įstaigai buvo apmokamos iš PSDF biudžeto 2012 m. Taip buvo paskirstytos visos PSDF biudžeto lėšos, skirtos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, todėl PSDF biudžete neliko lėšų naujai prašomoms sveikatos priežiūros paslaugoms. Neribojant teiktinų paslaugų kiekio, būtų viršijamas PSDF biudžetas, patvirtintas įstatyme. Tokia situacija paneigtų tinkamą Sveikatos draudimo įstatymo nuostatų dėl PSDF biudžeto sandaros ir jo panaudojimo tvarkos įgyvendinimą. Sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sistema, t. y. planavimo pagal sutartis sistema, pirmiausia susijusi su visuomenės sveikatos apsauga, nes sutarčių sistema siekiama užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ir subalansuotą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Antra, ši sistema susijusi su socialinės apsaugos finansine pusiausvyra, nes tokia sistema leidžia valdymo institucijoms kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas suplanuotiems poreikiams. Vadovaudamasi paminėtais teisės aktais, Vilniaus TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, negu patvirtintas TLK biudžetas, todėl sutartis dėl naujai prašomų sveikatos priežiūros teikimo paslaugų su pareiškėju nebuvo sudaryta.

22Pažymėjo, jog Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. vasario 6 d. įsakyme Nr. V-156, atsiskaitant už 2013 m. I pusmetį suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos iš PSDF biudžeto, turi būti taikoma 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi ir šiuo metu galiojanti asmens sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė; vadinasi, sudarant sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl 2013 m. suteiktų paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, I pusmetį lėšos negali būti mažinamos, tuo siekiama užtikrinti pacientams tinkamą, prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, vienas iš sveikatos gerinimo veiklos reguliavimo principų yra asmens sveikatos priežiūros priimtinumas, prieinamumas ir tinkamumas. Viena iš TLK funkcijų – Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka ir sąlygomis kontroliuoti draudžiamiesiems teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir tinkamumą. Norint garantuoti tinkamą kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, būtina kontroliuoti PSDF biudžeto išlaidas, atsižvelgiant į gydymo paslaugų poreikio nuolatinį augimą ir į biudžeto asignavimą. Žymus paslaugų teikėjų, turinčių sutartis dėl suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo iš PSDF biudžeto, skaičiaus augimas gali neigiamai paveikti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą. Kontroliuojant paslaugų teikėjų skaičių, siekiama su turimais Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) vykdomųjų subjektų ištekliais išlaikyti ekonomiškai stabilią, subalansuotą, efektyvią sveikatos sistemą, garantuojančią prieinamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas apdraustiesiems. Nereguliuojant LNSS vykdomųjų subjektų skaičiaus ir jų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų spektro, vieni teikėjai orientuotųsi į pelningiausių paslaugų teikimą, kiti sutartis su TLK sudarę subjektai turėtų siūlyti labai įvairių rūšių paslaugas, tačiau kai kurios jų nebūtų naudingos ekonominiu požiūriu. Kiltų pavojus, kad dalis LNSS vykdomųjų subjektų neišliktų rinkoje arba būtų priversti pasitraukti iš kai kurių regionų, ypač rajonų vietovių, dėl to nukentėtų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas apdraustiesiems. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus TLK negali sudaryti sutarčių su visomis ASPĮ dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto.

23Atkreipė dėmesį, kad Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I822-29/2012, pateikė Lietuvos Respublikos Seimui įstatymo projektą, kuriame siūlyta įtvirtinti tam tikrus ribojimus dėl sutarčių sudarymo su naujais paslaugų teikėjais, tačiau net jeigu įstatymo pakeitimo įstatymas būtų įsigaliojęs iki 2013 m. kovo 21 d., t. y. iki datos, kai buvo patvirtinti TLK biudžetai ketvirčiams ir prasidėjo sutarčių derinimo procesas, kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti vertinti paslaugų teikėjų prašymai, negalėtų būti pritaikyti 2013 m. sutarčių sudarymui, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad sutarties sudarymo administracinis procesas turi būti užbaigtas pagal materialinės teisės normas, galiojusias pareiškėjo prašymo sudaryti sutartį dėl naujų stacionarinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto pateikimo metu (2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012). Šiuo atveju atsiduriama patinėje situacijoje.

24Pažymėjo, jog Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, taiko ribojimus subjektams, pretenduojantiems teikti valstybės lėšomis apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Europos Sąjungos valstybė gali nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą ji ketina suteikti ir kaip tai pasiekti. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika, Europos Sąjungos teisė neriboja valstybių narių kompetencijos tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir ypač priimti nuostatas dėl sveikatos ir medicininės priežiūros paslaugų teikimo ir organizavimo, tokius apribojimus galima pagrįsti siekiu išlaikyti medicinos paslaugų kokybę, jeigu jie padeda pasiekti aukštą sveikatos apsaugos lygį, šios priemonės yra tinkamos, siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas (bylos dėl vaistinių įsisteigimo (byla Nr. C-170/07 ir byla Nr. C-171/07 Apothekerkammer des Saarlandes; byla Nr. C-531/06 Komisija prieš Italiją; bylos Nr. C-570/07 ir Nr. C-571/07 Blanco Pérez ir Chao Gomez), dėl biomedicininių tyrimų laboratorijų įsisteigimo (byla Nr. C-89/09 Komisija prieš Prancūziją)). Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad valstybė narė turi turėti galimybę planuoti įstaigų skaičių, geografinį pasiskirstymą, įrengimą ir aprūpinimą įrengimais arba net jų pačių teikiamų medicinos paslaugų pobūdį (byla Nr. C-157/99 Smits et Peerbooms); šis planavimas patenkina įvairius poreikius: leidžia valstybės narės teritorijoje turėti pakankamą nuolatos prieinamą subalansuotų kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų pasirinkimą, juo siekiama kontroliuoti valstybinių biudžetų išlaidas.

25Nurodė, kad paslaugų teikėjai, turintys sutartis su TLK, teikdami paslaugas, planuodami pajamas ir išlaidas, pagrįstai tikisi, jog paslaugos ir ateinančiais kalendoriniais metais bus apmokamos pagal sutartines sumas, kurios apskaičiuojamos, vadovaujantis sutartinių sumų apskaičiavimo metodikomis; jeigu nesumažėtų skiriamas finansavimas PSDF biudžete, konkrečioms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti nebūtų teisinga mažinti sutartines sumas sutarčių partneriams, kurie paslaugas teikė tinkamai ir kokybiškai. Kol neužtikrintos ateinančių metų sutartinės sumos PSDF biudžete, ASPĮ negali tinkamai planuoti darbo organizavimo, gydytojų personalo struktūros. Sutartis sudarant su visais pageidaujančiais teikti tam tikras asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o apmokėjimą paskirstant proporcingai teikėjų skaičiui, ASPĮ, turėjusios sutartis dėl tam tikrų paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto ir tas paslaugas sėkmingai teikusios, turėtų atleisti dalį personalo, nes numatomas kompensuoti paslaugų skaičius sumažintas, numatant tų paslaugų kompensavimą naujiems teikėjams.

26Teigė, jog sutartinės sumos paslaugoms planuojamos, be kita ko, atsižvelgiant į pacientų srautus. Paskirsčius PSDF biudžeto lėšas proporcingai visiems, norintiems teikti konkrečias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dirbtinai būtų bandoma sureguliuoti pacientų srautus ir pacientus nukreipti į tas ASPĮ, kurios gavo finansavimą iš PSDF biudžeto. Tuo atveju, jeigu pacientų srautai nepersiskirstytų, ASPĮ, kuriose pacientų srautai buvo dideli, o sutartinė suma sumažinta, išnaudojusios lėšų limitą konkrečioms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, turėtų teikti mokamas paslaugas privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims arba suteikti nemokamas paslaugas, nesitikėdamos, kad jos bus kompensuotos; tačiau nauji paslaugų teikėjai gaus sutartines sumas ir gali visai nesuteikti ar suteikti mažiau paslaugų, negu numatyta sutartyse, o PSDF biudžeto lėšos būtų įšaldytos iki metų pabaigos.

27Pabrėžė, kad nepagrįstas, deklaratyvus ir atmestinas pareiškėjo teiginys, kad Vilniaus TLK sprendimas priimtas pažeidus pagrindines viešojo administravimo procedūras, nes nebuvo gautos VLK ir PSDT nuomonės, būtinos pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. PSDT 2013 m. kovo 22 d. posėdyje svarstė dėl PSDT ir VLK nuomonės apie TLK ir ASPĮ sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo išlaidų kompensavimo sudarymo ir sutartinių sumų pasiūlymų. Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 3S-2710 nurodė, kad sprendimas nesudaryti sutarties dėl naujai prašomų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo priimtas, atsižvelgiant į Nutarimą. Akivaizdu, kad Vilniaus TLK įvykdė Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą atsižvelgti į VLK ir PSDT nuomones.

28II.

29Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 42–49) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2710, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

30Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2710 tuo aspektu, jog su UAB „Medicinos paslaugų centras“ Vilniaus TLK nepagrįstai atsisakė sudaryti sutartį. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas pažeidžia Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio nuostatas, pagal kurias yra nustatytos dvi sąlygos sudaryti paminėtą sutartį: 1) sveikatos priežiūros įstaiga turi turėti licenciją sveikatos priežiūros veiklai; 2) ši įstaiga turi pageidauti sudaryti paminėtą sutartį. Pareiškėjas nurodė, kad atitinka abi šias sąlygas, t. y. turi licenciją bei pareiškė pageidavimą sudaryti paminėtą sutartį, todėl su juo sutartis turėjo būti sudaryta.

31Teismas sutiko su tokia pareiškėjo pozicija, nes, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą administracinėje byloje

32Nr. I822-29/2012, padarė išvadą, kad visos esminės paminėtų sutarčių sudarymo sąlygos turi būti nustatytos tik įstatyme, o ne įstatymo įgyvendinamajame akte. Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnyje reguliuojami santykiai, susiję su atsiskaitymu už suteiktas paslaugas, o ne su sutarčių sudarymu, kaip nurodė atsakovas, todėl skiriamų lėšų trūkumas negali būti pagrindas nesudaryti sutarčių. Atsakovo rėmimasis Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2013 m. kovo 22 d. nutarime Nr. DT-2/2 išdėstyta nuomone, kuri nėra pagrįsta įstatymų normomis ir kuri tėra nuomonė, nėra pagrįstas. Be to, bendro pobūdžio nuomonė tegali būti pasiūlymu sutarčių sudarymo tvarkai sudaryti (Sveikatos draudimo įstatymo 28 str. 2 d. 6 p.), o konkreti nuomonė (Sveikatos draudimo įstatymo 26 str. 2 d.) – konkrečios sutarties sudarymo prielaida. Bet kuriuo atveju PSDT nuomonė negali paneigti įstatymo nuostatų.

33Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Vilniaus TLK

342013 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 3S-2710 nėra pagrįstas įstatymo reikalavimais,

35neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su juo sutartį dėl antrinių ambulatorinių akušerio-ginekologo, kardiologo, vaikų

36kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo, otorinolaringologo, neurologo, vaikų neurologo, urologo, endokrinologo paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų yra pernelyg abstraktus, nenurodantis, kokiems metams ta sutartis turi būti sudaroma, todėl negali būti tenkinamas. Teismas išaiškino, kad dėl atsakovo veiksmų patirtos žalos, jeigu jos buvimą įrodytų pareiškėjas, atlyginimą jis turi teisę prisiteisti įstatyme nustatyta tvarka.

37III.

38Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesta skundo dalis, ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su UAB „Medicinos paslaugų centras“ sutartį dėl antrinių ambulatorinių akušerio-ginekologo, kardiologo, vaikų kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo, otorinolaringologo, neurologo, vaikų neurologo, urologo, endokrinologo paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, nurodant, kad sutartis sudarytina 2013 m.

39Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, kuriame reiškė du teisiškai susijusius reikalavimus. Reikalavimo – panaikinti Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2710 – patenkinimas sudaro faktinį ir teisinį reikalavimo sudaryti sutartį, kuri nebuvo sudaryta dėl neteisėto sprendimo, tenkinimo pagrindą. Teismas, pripažinęs, kad Vilniaus TLK nepagrįstai atsisakė sudaryti sutartį, t. y. panaikinęs Sprendimą, nepatenkino reikalavimo – įpareigoti atsakovą sudaryti su juo sutartį dėl paminėtų antrinių ambulatorinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų. Pareiškėjo teigimu, priimdamas tokį sprendimą teismas įvykdė formalų teisingumą. Antrąjį skundo reikalavimą suformulavo nenurodydamas, kokiems metams prašo sudaryti sutartį, tačiau aiškiai išreiškė valią dėl pasirinkto teisių gynimo būdo – reikalavimo įpareigoti atsakovą sudaryti su juo sutartį dėl konkrečių antrinio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Bylos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad ginčas tarp šalių šioje byloje kilo dėl atsakovo atsisakymo sudaryti sutartį 2013 m., ir šį atsisakymą teismas pripažino neteisėtu bei panaikino. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo tarp šalių kilusį ginčą išspręsti iš esmės tenkindamas ir antrąjį skundo reikalavimą. Teismas, manydamas, kad išspręsti ginčą tenkinant antrąjį skundo reikalavimą negalima dėl to, jog nenurodyta, kuriems metams prašoma sudaryti sutartį, turėjo pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkto teismui suteikta teise ginčą išspręsti kitu įstatymo numatytu būdu, t. y. įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su UAB „Medicinos paslaugų centras“ sutartį dėl išvardytų antrinių ambulatorinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, nurodydamas, kad sutartis sudarytina 2013 m., tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė.

40Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 52–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės.

41Atsakovas nurodo, kad Vilniaus TLK direktorius 2013 m. kovo 22 d. sprendimą

42Nr. 3S-2710 priėmė vadovaudamasis ir įgyvendindamas Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą reguliuojančių teisės aktų nuostatas. Teisės aktai įpareigoja Vilniaus TLK sudaryti sutartis neviršijant skirtų asignavimų pagal išlaidų straipsnius, todėl sutartis su pareiškėju pagrįstai nebuvo sudaryta. Teismas nepaaiškino, kodėl Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonę laikė paneigiančia įstatymų nuostatas. Pažymi, kad, neribojant teiktinų paslaugų kiekio, būtų viršijamas PSDF biudžetas, patvirtintas įstatymu. Vilniaus TLK negali prisiimti sutartinių įsipareigojimų daugiau, nei patvirtintas TLK biudžetas. Vilniaus TLK negali sudaryti sutarčių su visomis ASPĮ dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų. Nurodo, kad nepagrįstas teismo teiginys, jog Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnyje reguliuojami santykiai yra susiję vien tik su atsiskaitymu už paslaugas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-762/2009). Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės, taiko ribojimus subjektams, pretenduojantiems teikti valstybės lėšomis apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Europos Sąjungos valstybė narė gali nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą ji ketina suteikti ir kaip tai pasiekti. Teigia, kad jei sutartys būtų sudaromos su visais pageidaujančiais teikti tam tikras asmens sveikatos priežiūros paslaugas, o apmokėjimas paskirstomas proporcingai teikėjų skaičiui, ASPĮ, turėjusios sutartis dėl tam tikrų paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto ir tas paslaugas sėkmingai teikusios, turėtų atleisti dalį personalo, nes numatomas kompensuoti paslaugų skaičius sumažintas, numatant tų paslaugų kompensavimą naujiems teikėjams. Sutartinės sumos paslaugoms planuojamos atsižvelgiant ir į pacientų srautus. Paskirsčius PSDF biudžeto lėšas proporcingai visiems, norintiems teikti konkrečias asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dirbtinai būtų bandoma sureguliuoti pacientų srautus ir pacientus nukreipti į tas ASPĮ, kurios gavo finansavimą iš PSDF biudžeto. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo nuomone, Sprendimas nesudaryti sutarties su pareiškėju yra teisėtas.

43Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

44Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui yra žinoma, jog sutartys dėl paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtintu Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), sudaromos kalendoriniams metams. Pareiškėjo išreikštas reikalavimas įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su juo sutartį dėl išvardytų antrinių ambulatorinių paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų yra pernelyg abstraktus, nenurodantis, kokiems metams sutartis turi būti sudaroma, dėl to negali būti tenkinamas, todėl pagrįstai teismas šį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Pažymi, kad sprendimai dėl 2014 m. sutarčių sudarymo ar nesudarymo, vadovaujantis Aprašo 20 punktu, bus priimami per 10 darbo dienų nuo Vilniaus TLK biudžeto patvirtinimo dienos, atsižvelgiant į Privalomojo sveikatos draudimo tarybos ir Valstybinės ligonių kasos išreikštą nuomonę. Teigia, kad teismo sprendimas neįpareigoti Vilniaus TLK sudaryti sutartį su pareiškėju yra pagrįstas ir teisėtas.

45Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 69–72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta skundo dalis, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

46Pareiškėjas nurodo, kad atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus sutarčiai su TLK sudaryti: turi licenciją teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir įstatymų nustatyta tvarka yra padavęs Vilniaus TLK prašymą sudaryti su juo sutartį 2013 m., todėl nesudaryti

47sutarties nėra teisėto pagrindo. Pažymi, kad Vilniaus TLK, atsižvelgdama į Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonę, sutartis sudaro, vadinasi, visas PSDF biudžeto lėšas asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimui paskirsto, tik toms ASPĮ, su kuriomis sutartys buvo sudarytos ankstesniais metais. Tačiau tokios sutarčių sudarymo sąlygos įstatymuose nėra nustatytos, todėl PSDT nuomonė bei atsakovo sprendimas atsisakyti sudaryti sutartį skundžiamu teismo sprendimu pagrįstai buvo pripažinti neteisėtais. Nei viename iš sveikatos priežiūrą reguliuojančių teisės aktų nėra ne tik normų, kurios suteiktų TLK teisę nesudaryti sutarčių su įstatymo reikalavimus tokioms sutartims sudaryti atitinkančiais subjektais, bet nėra ir normų, įtvirtinančių arba sudarančių prielaidas TLK skirtingoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms taikyti skirtingas sutarčių tarp TLK ir ASPĮ sudarymo sąlygas. Net ir esant papildomų lėšų, jos neskiriamos apmokėti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios iš PSDF biudžeto nebuvo apmokamos ankstesniais metais. Nepateikta įrodymų, kad sutarties su juo dėl antrinio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudarymas pakenktų atsakovo nurodytų tikslų užtikrinti pacientams prieinamų, kokybiškų ir subalansuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą įgyvendinimui. Tokia pozicija galbūt prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams.

48Teisėjų kolegija

konstatuoja:

49IV.

50Pareiškėjo UAB „Medicinos paslaugų centras“ ir atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliaciniai skundai atmestini.

51Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilęs dėl 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 3S-2710 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sutarties 2013 metams“, kuriuo atsisakyta sudaryti sutartį su UAB „Medicinos paslaugų centras“ dėl antrinių ambulatorinių akušerio-ginekologo, kardiologo, vaikų kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo, otorinolaringologo, neurologo, vaikų neurologo, urologo, endokrinologo paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, kadangi Vilniaus TLK negali prisiimti daugiau sutartinių įsipareigojimų, negu numatyta patvirtintame teritorinės ligonių kasos biudžete PSDF biudžeto asignavimų.

52Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsniuose įtvirtintas Teritorinių ligonių kasų statusas bei apibrėžtos minėtos institucijos funkcijos. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 4, 33 ir 34 straipsnius, teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Teritorinė ligonių kasa įgyvendina Sveikatos draudimo įstatymo ir kitų privalomojo sveikatos draudimo sistemą nustatančių teisės aktų nuostatas, administruoja ir paskirsto specialaus valstybinio finansinio fondo – privalomojo sveikatos draudimo fondo – lėšas. Taigi teritorinė ligonių kasa yra viešojo administravimo subjektas, atliekantis viešąjį administravimą sveikatos draudimo srityje. Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta Teritorinės ligonių kasos teisė sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku ir tvarka apmokėti joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones.

53Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką panašaus pobūdžio bylose, jog tokios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, tai lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (žr. nutartį administracinėje byloje

54Nr. A502-1562/2010).

55Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas nustato vieną iš viešojo administravimo principų, kuriais vadovaujasi viešojo administravimo subjektai savo veikloje – t. y. įstatymo viršenybės principą. Šis principas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte apibrėžtas kaip reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Šiuo aspektu pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai akcentuoja būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-4/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I662-11/2011 ir kt.).

56Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pagal šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Įstatymo

5726 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones.

58Įvertinusi nurodytą Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, jog šiame įstatyme, nustatančiame, be kita ko, išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pagrindus (Sveikatos draudimo įstatymo 1 str.), įstatymų leidėjas pavedė Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti minėtų sutarčių – tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo – sudarymo tvarką. Tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Sveikatos draudimo įstatymo

5926 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos ir esminės sąlygos tokioms sutartims sudaryti, apibrėžiančios reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms – teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licenciją sveikatos priežiūrai arba akredituotomis šiai veiklai ir pageidaujančiomis sudaryti tokias sutartis.

60Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog Sveikatos draudimo įstatyme yra nustatytas išsamus sąrašas sąlygų, į kurias atsižvelgiant spręstinas klausimas dėl galimybės teritorinėms ligonių kasoms sudaryti (ar atsisakyti sudaryti) sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje

61Nr. I822-29/2012). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ASPĮ atitinka abi šias sąlygas, t. y. turi licenciją bei pareiškė pageidavimą sudaryti sutartį. Atsižvelgiant į Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą ir įvertinus kitas Sveikatos draudimo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendime Nr. 3S-2710 nurodyti atsisakymo sudaryti sutartį motyvai nėra pagrįsti Sveikatos draudimo įstatymu. Sprendime nurodytas pagrindas – paskirstytas Fondo biudžetas 2013 metams – nei minėtame įstatyme, nei kituose įstatymuose aiškiai ir konkrečiai nenustatytas.

62Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad PSDT nuomonė nekonkreti, pagrįstas, ši nuomonė nėra susijusi su Sveikatos draudimo įstatymo

6326 straipsnio 1 dalimi.

64Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis, kuriuo remiasi atsakovas nesudarydamas sutarties su ASPĮ, nes negali priimti įsipareigojimų daugiau, nei patvirtintas TLK biudžetas, yra susijęs su atsiskaitymu už paslaugas jau sudarytose sutartyse numatytomis sąlygomis. Šis straipsnis nesąlygoja sutarčių sudarymo (nesudarymo) galimybių.

65Minėtų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog atsakovo sprendimas atsisakyti sudaryti sutartį yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas jį panaikino pagrįstai.

66Teisėjų kolegija pastebi, jog pripažinus Vilniaus TLK 2013 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 3S-2710, kuriuo buvo atsisakyta sudaryti sutartį, neteisėtu, atsirado viena iš civilinės atsakomybės sąlygų pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalai atlyginti – neteisėtas veiksmas. Jei tokios žalos buvimą pareiškėjas įrodytų, jis turi teisę prisiteisti ją įstatymų nustatyta tvarka.

67Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, jog reikalavimas įpareigoti Vilniaus TLK sudaryti su pareiškėju sutartį dėl antrinių ambulatorinių akušerio-ginekologo, kardiologo, vaikų kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo, otorinolaringologo, neurologo, vaikų neurologo, urologo, endokrinologo paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų yra pernelyg abstraktus, nenurodantis, kokiems metams ta sutartis turi būti sudaroma, todėl negali būti tenkinamas, vertinamas kritiškai, kadangi iš byloje esančios medžiagos bei ginčo esmės matyti, kad kalbama apie 2013 m. Tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad galimos sudaryti sutarties terminai yra pasibaigę, o Civilinis kodeksas, įstatymai ir kiti teisės aktai nenumato galimybės sukurti sutartinius santykius atgaline data, tačiau, esant teigiamam atsakovo sprendimui, pareiškėjas įgytų teisę sudaryti paprastesnėmis sąlygomis naujas paslaugų teikimo sutartis ateičiai, t. y. sutarties 2013 m. sudarymas sukeltų tiesiogines teisines pasekmes administracinės sutarties šalims ateityje.

68Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas. Taigi tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

69Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

701 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

71Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Medicinos paslaugų centras“ ir atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos apeliacinius skundus atmesti.

72Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Medicinos paslaugų centras“ (toliau – ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 31 d. Vilniaus TLK pateikė prašymą... 6. Pažymėjo, jog Vilniaus TLK atsisakė sudaryti sutartį dėl antrinio lygio... 7. Be to, Sprendimas pažeidžia ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje... 8. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimas priimtas pažeidus ir Sveikatos draudimo... 9. Nr. A502-1037/2010, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje... 10. Nr. A822-2147/2011 ir kt.).... 11. Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21–25) prašė atmesti skundą kaip... 12. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 27... 13. 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu... 14. Privalomojo sveikatos draudimo taryba yra kolegiali patariamoji institucija,... 15. Nr. DT-2/2 „Dėl nuomonės teikimo dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens... 16. Pažymėjo, jog 2013 m. pateikti 105 prašymai dėl sveikatos priežiūros... 17. 173 752 448 Lt), t. y. 8,9 proc. mažiau negu 2012 m., vadinasi, paslaugų... 18. (8,9 proc.), bet, patenkinus visų besikreipusių naujų paslaugų teikėjų... 19. (18,8 proc.). Toks mažėjimas būtų pražūtingas daugeliui ASPĮ.... 20. Nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį Vilniaus... 21. 2 punktą, todėl Vilniaus TLK pirmiausia sudarė sutartis 2013 m. dėl tų... 22. Pažymėjo, jog Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. vasario 6 d. įsakyme Nr.... 23. Atkreipė dėmesį, kad Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į... 24. Pažymėjo, jog Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės, taiko... 25. Nurodė, kad paslaugų teikėjai, turintys sutartis su TLK, teikdami paslaugas,... 26. Teigė, jog sutartinės sumos paslaugoms planuojamos, be kita ko,... 27. Pabrėžė, kad nepagrįstas, deklaratyvus ir atmestinas pareiškėjo teiginys,... 28. II.... 29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu (b.... 30. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas... 31. Teismas sutiko su tokia pareiškėjo pozicija, nes, įvertinęs Lietuvos... 32. Nr. I822-29/2012, padarė išvadą, kad visos esminės paminėtų sutarčių... 33. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Vilniaus... 34. 2013 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 3S-2710 nėra pagrįstas įstatymo... 35. neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimas... 36. kardiologo, echoskopuotojo, oftalmologo, vaikų oftalmologo,... 37. III.... 38. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60–63) prašo panaikinti Vilniaus... 39. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė... 40. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 52–56) prašo panaikinti Vilniaus... 41. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus TLK direktorius 2013 m. kovo 22 d. sprendimą... 42. Nr. 3S-2710 priėmė vadovaudamasis ir įgyvendindamas Sveikatos draudimo... 43. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 75–76)... 44. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui yra žinoma, jog sutartys dėl paslaugų... 45. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 69–72)... 46. Pareiškėjas nurodo, kad atitinka visus įstatymo nustatytus reikalavimus... 47. sutarties nėra teisėto pagrindo. Pažymi, kad Vilniaus TLK, atsižvelgdama į... 48. Teisėjų kolegija... 49. IV.... 50. Pareiškėjo UAB „Medicinos paslaugų centras“ ir atsakovo Vilniaus... 51. Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilęs dėl 2013 m. kovo 22 d. sprendimo Nr.... 52. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 53. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 54. Nr. A502-1562/2010).... 55. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas nustato vieną iš... 56. Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš... 57. 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų... 58. Įvertinusi nurodytą Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintą... 59. 26 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos ir esminės sąlygos tokioms sutartims... 60. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą,... 61. Nr. I822-29/2012). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo... 62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija... 63. 26 straipsnio 1 dalimi.... 64. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija,... 65. Minėtų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, jog atsakovo... 66. Teisėjų kolegija pastebi, jog pripažinus Vilniaus TLK... 67. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, jog... 68. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 69. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 70. 1 punktu, teisėjų kolegija... 71. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą... 72. Nutartis neskundžiama....