Byla 2A-10/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Vaidai Sasnauskaitei, dalyvaujant ieškovui R. M. , ieškovo R. M. atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui, ieškovės D. M. atstovei advokatei Rūtai Čilinskaitei, atsakovo V. R. atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, atsakovų: bankroto administratoriaus UAB ,,Vadybos apskaita“ ir bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ atstovui advokatui Audriui Bandzaičiui ir bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratoriaus UAB ,,Vadybos apskaita“ atstovui A. P. , trečiojo asmens akcinės bendrovės Turto bankas atstovui R. I. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. M. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-280-527/2007 pagal ieškovų D. M. ir R. M. ieškinį atsakovams bankrutavusiai įmonei R. M. prekybos namai „Tuktukas“, bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vadybos apskaita“, V. R. , dalyvaujant tretiesiems asmenims akcinei bendrovei SEB bankas (ieškovų pusėje), akcinei bendrovei Turto bankas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui (atsakovų pusėje), dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šeimos turtu, varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai D. M. ir R. M. prašė teismą: 1) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei šeimos turtu butą, esantį adresu ( - ); 2) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 27 d. varžytynių aktą Nr. 01, sudarytą tarp R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto administratoriaus UAB „Vadybos apskaita“ įgalioto asmens B. P. ir atsakovo V. R. ; 3) taikyti restituciją ir įpareigoti V. R. ne vėliau kaip per 7 dienas po sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovui R. M. butą, esantį adresu ( - ); UAB ,,Vadybos apskaita“ grąžinti atsakovui V. R. sumokėtus 410 000 Lt; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas solidariai iš atsakovų UAB ,,Vadybos apskaita“ ir V. R. (1 t., b. l. 1-7, 80-87, 2 t., b. l. 7-16).

4Ieškovai nurodė, kad 2004 m. liepos 10 d. jie sudarė santuoką (1 t., b.l. 93). Dar iki santuokos sudarymo – 2002 m. rugpjūčio 12 d., ieškovas R. M. sudarė su trečiuoju asmeniu AB SEB Vilniaus bankas kredito sutartį, kurios pagrindu R. M. buvo suteikta 240 000 Lt paskola gyvenamajam būstui pirkti. Ieškovas nusipirko trijų kambarių, 91,18 m2 bendrojo ploto butą, esantį, ( - ) (toliau – butas) ir jį įkeitė tam pačiam bankui (1 t., b.l. 97, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.2 punktas). Iki 2006 m. vasario 2 d., t.y. ginčo buto pardavimo varžytynėse, minėtam bankui išmokėta pagal paskolos sutartį apie 60 000 Lt. Dalį šios sumos ieškovas R. M. mokėjo iki santuokos sudarymo, o dalį – po santuokos sudarymo. Paskola, palūkanos bei delspinigiai buvo nurašomi iš R. M. banko sąskaitos. Kadangi mokėjimai bankui kiekvieną mėnesį buvo skirtingo dydžio, todėl ieškovai neturi galimybės apskaičiuoti sumokėtų sumų. Ieškovai teigė, kad po santuokos sudarymo butą remontavo savo lėšomis, pirko buitinę techniką bei virtuvės baldus. Remonto darbams ir medžiagoms (be buitinės technikos, santechnikos įrenginių ir virtuvės baldų vertės) išleido apie 30 000 Lt. Visame bute buvo šlifuotas ir lakuotas parketas, sudėtos naujos grindjuostės, išgriauta siena (pertvara) tarp prieškambario ir virtuvės, virtuvėje ir prieškambaryje įrengtos pakabinamos lubos, virtuvėje ir vonioje sudėtos naujos plytelės, nudažyti visi buto kambariai, sutvarkyta laiptinės aikštelė prie buto lauko durų (sudėtos pakabinamos lubos, išdažytos sienos ir turėklai, ištiestos tarketo grindys), virtuvėje išvedžiota nauja elektros instaliacija. Šias aplinkybes patvirtina turto vertintojo išvada. Ieškovai teigė, jog dar iki santuokos įregistravimo ieškovė bute deklaravo savo gyvenamąją vietą (1 t., b.l. 98) ir jame gyveno, nes butas, nors ir buvo įsigytas ieškovo R. M. vardu, tačiau buvo numatytas kaip būsimos šeimos gyvenamoji patalpa. 2005 m. vasario 4 d. ieškovams gimė sūnus Jokūbas (1 t., b.l. 94), kuris su tėvais gyveno bute iki jo išnuomojo G. V. 2005 m. rugpjūčio 17 d. nuomos sutarties pagrindu (2 t., b.l. 3-4) už 1 600 Lt nuomos mokestį mėnesiui, mokant už komunalines paslaugas, sunaudotą elektros energiją bei vandenį. Tokia sutartis buvo būtina dėl padidėjusių šeimos išlaidų ir pablogėjusios turtinės padėties vykdant prievolę bankui. Siekdami išspręsti iškilusias materialines problemas ir kartu išsaugoti šeimos gyvenamąją vietą ateityje, ieškovai išnuomojo butą ir laikinai išsikėlė gyventi į kitiems asmenims priklausantį butą, esantį Sapiegos g. 4-35, Vilniuje. Šis butas buvo ne visiškai įrengtas, todėl ieškovai mokėjo tik už komunalinius patarnavimus ir suvartotą elektros energiją bei vandenį. Nuo 2006 m. sausio 1 d. išsinuomojo kitą butą, esantį ( - ) (2 t., b.l.17), už kurio nuomą moka po 600 Lt kiekvieną mėnesį. Šiame bute jie (ieškovai) gyvena iki šiol, tačiau jų deklaruota gyvenamoji vieta yra ginčo bute, esančiame ( - ).

5Dėl bankroto bylos iškėlimo ir buto pardavimo varžytynėse

6

72004 m. gegužės 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovo individualiai įmonei (R. M. prekybos namai „Tuktukas“) buvo iškelta bankroto byla (1 t., b.l. 9), bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vadybos apskaita“. 2004 m. liepos 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismas patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus 400 528,43 Lt sumai (1 t., b.l.90). Tai Marijampolės apskrities VMI kreditinis reikalavimas 246 356,43 Lt ir VSDFV Marijampolės skyriaus kreditinis reikalavimas 154 172,00 Lt. 2004 m. lapkričio 19 d. kreditorių susirinkimas nusprendė parduoti ieškovų butą, suderinus su įkaito turėtoju AB SEB Vilniaus banku (susirinkimo protokolas Nr.2, 1 t., b. l. 102), o buto pardavimo kainą nustatyti pagal turto vertintojo atliktą įvertinimą. Įkaito turėtojas AB SEB Vilniaus bankas nesutiko, kad ginčo butas būtų parduotas varžytynėse. Nepaisant to, 2005 m. rugsėjo 20 d. R. M. prekybos namų ,,Tuktukas” kreditorių susirinkime kreditoriaus AB Turto bankas, perėmusio kreditinį reikalavimą iš Marijampolės apskrities VMI, siūlymu buvo nuspręsta ginčo butą parduoti varžytynėse už AB Turto bankas pasiūlytą pradinę pardavimo kainą (susirinkimo protokolas Nr.3, 1 t., b. l. 103). Šiame susirinkime kreditoriai iš esmės pakeitė poziciją tiek dėl buto pardavimo suderinimo su hipotekos kreditoriumi, tiek ir dėl buto pradinės pardavimo kainos nustatymo pagal turto vertintojo įvertinimą. Ieškovas apie paskelbtas varžytynes buvo informuotas administratoriaus UAB „Vadybos apskaita“ 2005 m. gruodžio 15 raštu (1 t., b. l. 100), o varžytynės įvyko 2006 m. sausio 16 d., dalyvaujant vieninteliam pirkėjui atsakovui V. R. , kurį atstovavo jo įgaliotas asmuo A. K. . Butas V. R. parduotas už 410 000 Lt (b. l. 88). Apie varžytynių rezultatus ieškovai nebuvo informuoti iki tol, kol varžytynių aktas nebuvo išduotas ieškovei pagal teismo liudijimą. Ieškovų nuomone, jų butas varžytynėse parduotas neteisėtai, o 2006 m. sausio 27 d. varžytynių aktas Nr. 01 pripažintinas niekiniu sandoriu, nes ginčo butas parduotas, siekiant patenkinti kreditorių reikalavimus, atsiradusius dar iki ieškovų santuokos (1 t., b.l. 9, 90-93). Ieškovo R. M. įmonė nėra bendroji sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.), todėl pagal CK 3.110 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai negali būti tenkinami iš bendro sutuoktinio turto. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies normą preziumuojama, kad butas, kurį įsigijo R. M. iki santuokos sudarymo, yra jo asmeninė nuosavybė. Tačiau įstatymas numato galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, šią prezumpciją nuginčyti.

8Pagal CK 3.90 straipsnį turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, gali būti teismo pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių lėšomis ar darbu arba jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudojo lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijančias asmenines vieno iš sutuoktinių (savininko) panaudotas lėšas.

9Ieškovų nuomone, ginčo butas turi būti pripažintas ieškovų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe dėl šių faktinių aplinkybių: 1) ieškovė dar iki santuokos sudarymo deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute ir jame gyveno. Tai įrodo, kad dar iki santuokos sudarymo abu ieškovai prižiūrėjo ir išlaikė butą, kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą. 2) po santuokos sudarymo butas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis; 3) po santuokos sudarymo sutuoktiniai iš bendrų lėšų turėjo sumokėti didžiąją dalį įmokų (paskolos ir palūkanų) pagal kredito sutartį su AB SEB Vilniaus bankas. Pastarajam sutikus, mokėjimai buvo sustabdyti iki ieškovų reikalavimų, susijusių su buto pardavimu varžytynėse, išnagrinėjimo teisme. Nepaisant to, ieškovai po santuokos sudarymo sumokėjo nemažą dalį paskolos, palūkanų bei delspinigių bankui; 4) butas buvo vienintelė ieškovams nuosavybės teise priklausiusi gyvenamoji patalpa, kurią jie faktiškai laikė savo ir nepilnamečio sūnaus Jokūbo būstu. Pardavus iš varžytynių ginčo butą, ieškovai ir jų mažametis sūnus neteko vienintelės nuosavybės teise turėtos gyvenamosios patalpos. Naudojanti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindu, nėra jokio apibrėžtumo dėl galimybės gyventi vienoje vietoje ilgesnį laiką, o nuolatinis persikraustymas kenkia sūnaus interesams.

10Dėl buto pripažinimo šeimos turtu

11

12Ieškovams priklausantis butas iki jo pardavimo varžytynėse buvo vienintelė jų ir jų sūnaus gyvenamoji patalpa, todėl, ieškovų teigimu, jis pripažintinas šeimos turtu. Buto išnuomojimo faktas nepanaikina galimybės pripažinti butą šeimos turtu, nes tik vieno ar abiejų sutuoktinių nuosavybės teise valdomas turtas gali būti pripažįstamas šeimos turtu. Trumpalaikės nuomos sutartys negarantuoja ieškovams ir jų sūnui teisių į kitą gyvenamąją patalpą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005 nurodyta, kad, nustatant, kur yra šeimos gyvenamoji patalpa, reikia atsižvelgti į CK 2.16 ir 2.17 straipsniuose numatytus gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šiais kriterijais, ieškovai sprendė, kad būtent butas, esantis ( - ), yra ieškovų ir jų sūnaus gyvenamoji patalpa ir šeimos turtas, nes jie (ieškovai) ten ilgiausiai gyveno iki santuokos ir po jos sudarymo, ten yra jų turtas (buitinė technika, baldai), šį butą jie remontavo iš savo bendrų lėšų, ten yra jų deklaruota gyvenamoji vieta; iš buto ieškovai laikinai išsikraustė tik dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties; nei vienoje kitoje patalpoje ieškovai kartu ilgiau kaip vienerius metus nėra gyvenę. Ieškovų įsitikinimu, nurodytos faktinės aplinkybės ir CK 3.84 straipsnis leidžia teigti, kad butas, esantis ( - ), iki jo pardavimo ginčijamose varžytynėse buvo jų šeimos gyvenamoji patalpa.

13

14Dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu

15

16Ieškovų manymu, 2006 m. sausio 16 d. įvykusios varžytynės, kuriose parduotas ginčo butas, buvo formalios, nes realiai dėl buto pirkimo kainos pirkėjai nesivaržė. Ieškovų žiniomis, atsakovas V. R. , atstovaujamas įgalioto asmens A. K. , varžytynių protokole buvo nurodytas kaip vienintelis pirkėjas, nepaisant to, kad dalyvauti varžytynėse užsiregistravo ir daugiau asmenų, kurie buvo sumokėję pradinius įnašus. Varžytynių aktas, kuris 2006 m. sausio 30 d. buvo patvirtintas kreditorių susirinkimo pirmininko E. Č. , pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms: a) CPK 746 straipsnio 3 dalis nurodo, jog draudžiama išieškoti iš hipoteka įkeisto turto, kai hipotekos kreditorius neišreiškia aiškaus sutikimo vykdyti tokį išieškojimą. Hipotekos kreditorius – AB SEB Vilniaus bankas nedavė sutikimo vykdyti išieškojimą iš ieškovams priklausančio buto. Administratorius UAB „Vadybos apskaita“ šio atsisakymo neskundė. Iš 2005 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad kreditoriai vienbalsiai administratoriaus ataskaitą patvirtino (darbotvarkės 2 punktas), tai yra pritarė dėl CPK 746 straipsnio taikymo. Tačiau, svarstydami 3 ir 4 darbotvarkės klausimus, kreditoriai priėmė priešingą sprendimą, vadovaudamiesi CK 2.50 straipsniu, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 15 punkto nuostata.

17Ieškovai neneigė, kad R. M. visu savo turtu turi atsakyti už jo vardu įregistruotos individualios įmonės prievoles, nes individuali įmonė yra neribotos atsakomybės juridinis asmuo. Tačiau ši atsakomybė turi būti realizuojama, laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos, taip pat ir CPK 746 straipsnio 3 dalyje numatyto draudimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2001 nurodė, kad vienas iš būdingų įkeitimo teisės, kaip daiktinės teisės, bruožų, yra jos absoliutumas ir pirmumas prieš kitus kreditorius, o šiuo atveju įkeitimo teisės absoliutumo principas buvo pažeistas; b) CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 3 dalis yra imperatyvios normos, kurios numato, jog niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus ir kad nuosavybė neatlygintinai iš savininko prieš jo valią gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Nei bankrutuojančios įmonės administratorius, nei jos kreditoriai, priėmę sprendimą parduoti varžytynėse ieškovų butą, nėra nurodę nei vienos įstatymo normos, kuri leistų bankroto administratoriui parduoti fizinio asmens turtą, neperduotą individualiai įmonei, prieš pastarojo valią. Nei viename teisės akte nėra nustatyta bankroto administratoriaus teisė varžytynėse parduoti fizinių asmenų turtą. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra numatyta procedūra, pagal kurią bankrutavusiais būtų pripažįstami fiziniai asmenys, vadinasi, administratoriai neturi jokios kompetencijos nei administruojant, nei realizuojant fizinių asmenų turtą, kuris nebuvo perduotas individualios įmonės veiklai. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas šio įstatymo nustatyta tvarka, o nekilnojamasis turtas parduodamas vadovaujantis Tvarka. Iš šių normų sisteminės analizės akivaizdu, kad ne įmonės, o jos savininko nekilnojamojo turto pardavimas negalėjo būti vykdomas vadovaujantis minėta Tvarka, tai yra bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka. Fizinių asmenų turto realizavimo tvarka numatyta CPK. Parduodant ieškovų butą iš varžytynių šia tvarka nebuvo vadovautasi, todėl ieškovai laikė, kad buvo pažeistos CK 4.93 straipsnio normos, nes, vykdant neteisėtas varžytynes, iš savininko ir jo šeimos prievarta buvo atimtas vienintelis jų nuosavybėje buvęs nekilnojamasis turtas. Buto paėmimas iš ieškovų neatlygintinai ir prieš jų valią, nesilaikant įstatyme numatytos tvarkos, nėra tik formalus pažeidimas. Kadangi ieškovų butas realizuotas ne įstatyme numatyta tvarka, ieškovai neteko galimybės naudotis teisėmis, kurias skolininkams suteikia CPK, taip pat ir teise reikšti nuomonę dėl parduodamo buto kainos, reikalauti ekspertizės turto vertei nustatyti, skųsti kiekvieną antstolio patvarkymą, varžytynių paskelbimą, taip sustabdant neteisėtų varžytynių vykdymą (jeigu tam yra pagrindas) ir pan. Be to, kai turtas realizuojamas varžytinėse CPK numatyta tvarka, turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, tokiu būdu vykdydamas šios procedūros teisėtumo kontrolę (CPK 725 str.).

18Ieškovų buto pardavimo teisėtumo kontrolės niekas nevykdė, nes du kreditoriai nusprendė parduoti butą varžytynėse vieno iš kreditorių AB Turto bankas atstovo (kartu ir kreditorių susirinkimo pirmininko) pasiūlymu už jo pasiūlytą kainą, o vėliau tas pats asmuo (kreditorių susirinkimo pirmininkas) patvirtino varžytynių aktą. Varžytinių akte (1 t., b.l.88) turto pardavėju nurodyta bankrutavusi įmonė R. M. prekybos namai „Tuktukas“, o UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo A. P. – varžytinių vykdytoju. Tačiau parduotas butas bankrutavusiai įmonei nepriklausė, todėl varžytinių vykdytojas pardavė ne pardavėjų nurodytam asmeniui priklausiusį turtą.

19Dėl restitucijos taikymo

20

21Ieškovų nuomone, nėra priežasčių, dėl kurių teismas šioje byloje negalėtų taikyti restitucijos. Priešingai, atsakovas V. R. bei UAB „Vadybos apskaita“, atstovaujama įgalioto asmens B. P. – ginčijamo pirkimo pardavimo sandorio šalys – elgėsi nesąžiningai, todėl nėra sąlygų, trukdančių išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš atsakovo V. R. . Jų nesąžiningą elgesį patvirtina šios aplinkybės: 1) 2006 m. sausio 9 d. AB SEB Vilniaus bankas ir R. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su skundu dėl varžytynių (byla Nr. 2-488/2004). Apie tai, kad paduotas šis skundas, žinojo tiek UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo A. P. (iš karto po jų padavimo), tiek ir V. R. atstovas A. K. (buvo informuotas varžytynių metu). Šias aplinkybes patvirtina liudytojų parodymai. Vadovaujantis CPK 703 straipsnio 1 dalimi, antstolis turėjo atšaukti varžytynes, kai yra abejonių dėl jų teisėtumo. Šia norma turėjo remtis ir UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo A. P. , nes jis vykdė varžytynes, kuriose buvo parduodamas fizinio asmens turtas. Nepaisant to, varžytynės įvyko, o jose dalyvavusių asmenų pats A. P. apie savininko ir hipotekos kreditoriaus skundą neinformavo. Apie šį faktą varžytynėse dalyvavusius asmenis, taip pat ir V. R. atstovą A. K. , informavo varžytynes stebėjusi V. M. ; 2) nepaisant to, kad V. R. žinojo apie savininko ir hipotekos kreditoriaus skundus dėl varžytynių teisėtumo, jis pasirašė varžytynių aktą bei paskubėjo įregistruoti savo nuosavybės teisę į butą Nekilnojamojo turto registre tą pačią dieną, kai aktą patvirtino kreditorių susirinkimo pirmininkas (2006 m. sausio 30 d.).

22Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių Tvarkoje nėra numatyta per kiek dienų turi būti patvirtintas varžytynių aktas. Todėl kreditorių susirinkimo pirmininkas, atsižvelgdamas į tai, kad varžytynėse buvo parduotas ne įmonės, o fizinio asmens turtas, privalėjo pagal analogiją taikyti CPK 725 straipsnio 1 dalį, numatančią, jog varžytynių aktas tvirtinamas ne anksčiau kaip po 20 dienų; 3) atsakovo V. R. atstovas A. K. pašalino varžytynėse užsiregistravusius dalyvius, tokiu būdu siekdamas išvengti tikro varžymosi dėl buto kainos. Tai, kad atsakovo V. R. atstovas A. K. verčiasi nekilnojamuoju turtu, nuolat dalyvauja varžytynėse ir bando daryti įtaką jose dalyvaujantiems asmenims, įrodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-534/2005, 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2005. Ieškovų teigimu, toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas. Be to, restitucijos taikymą palengvina aplinkybė, jog lėšos, gautos už varžytynėse parduotą butą, yra areštuotos, taigi yra galimybė jas grąžinti V. R. .

23Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio pagrindu

24

25Fizinio asmens turtas gali būti realizuojamas tik CPK numatyta tvarka. Įmonės administratorius ir kreditoriai šios tvarkos nesilaikė, tuo užkirto kelią varžytynių teisėtumo kontrolei. Tačiau tai, kad varžytynės vyko ne įstatymuose numatyta tvarka, negali užkirsti kelio ieškovams ginti savo interesus, vadovaujantis CPK normomis. Ieškovų nuomone, pagrindai pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra šie: a) dėl varžytynių dalyvių neteisėto pašalinimo iš varžytynių proceso (CPK 602 str. 3 p.). Ieškovų žiniomis, dalyvauti varžytynėse atvyko ir užsiregistravo 7 asmenys, kurie sumokėjo pradinį mokestį, tačiau dėl atsakovo V. R. atstovo įtakos ir pasiūlymo atsiskaityti už jų pasišalinimą iš varžytynių, šie asmenys dėl buto pirkimo nebesivaržė. Dėl nesąžiningų atsakovo V. R. atstovo A. K. veiksmų realios varžytynės nevyko, nes V. R. buvo vienintelis jų dalyvis, dėl buto kainos niekas nesivaržė, todėl butas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, negu jo rinkos vertė; b). CPK normos įpareigoja antstolį nustatyti varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą, atsižvelgiant į jo rinkos vertę (CPK 718 str., 681 str.). Nustatant parduodamo turto rinkos kainą, atsižvelgiama ir į išieškotojo nuomonę, o, esant nesutarimui dėl kainos, skiriama ekspertizė. Šiuo atveju parduodamo buto pradinė kaina buvo nustatyta pagal vieno iš kreditorių atstovo pasiūlymą, nepagrįstą jokiais skaičiavimais ir realiomis gyvenamojo ploto kainomis prestižinėse Vilniaus vietose. Šią aplinkybę įrodo UAB „Krivita“ turto vertės pažyma ir duomenys apie AB Turto bankas vertintojų atliktą parduodamo buto įvertinimą.

26Kadangi tikrų varžytynių nebuvo, atsakovas V. R. nusipirko butą už pradinę pardavimo kainą, nepaisant to, kad patys kreditoriai buvo nustatę 5 000 Lt kainos didinimo intervalą (1 t., b.l.102). Šis intervalas nustatytas pažeidžiant CPK 713 straipsnio 4 dalį (minimalus kainos didinimo intervalas turėjo būti 12 300 Lt – trys procentai pradinės kainos).

27Kauno apygardos teismas ieškovų D. M. ir R. M. ieškinį atmetė.

28Teismas sprendimą grindė šias motyvais:

29Dėl buto pripažinimo ieškovų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

30

31Ieškinio argumentai dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe nepagrįsti, nes prieštarauja ieškovų pateiktiems įrodymams, Civilinio kodekso 3.90 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms bei Statybos įstatymo 2 straipsnio 18-21 dalims.

32Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas būtų santuokos metu iš esmės pagerintas. Ieškovų nurodyti tariami remonto darbai negali būti pripažinti nei kapitaliniu remontu, nei rekonstrukcija, nei pertvarkymu, nes tai yra tik paprastas remontas (Statybos įstatymo 2 str. 21 d.). Ieškovai nepagrįstai savo reikalavimą grindžia CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes jei tie darbai, kuriuos ieškovai nurodė, buvo atlikti, jie neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 ir 19 dalių nuostatų.

33Ieškovai nepagrindė įrodymais savo teiginių apie tai, kad remonto darbams buvo išleista 30 000 Lt bei, kad 60 000 Lt kredito dalis grąžinta po santuokos sudarymo iš bendrų sutuoktinių lėšų. Iš ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad ieškovas R. M. minėtą butą įsigijo 2002 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš pardavėjo A. P. už 348 000 Lt, iš kurių 108 000 Lt sumokėjo iki sutarties pasirašymo, o likusius 240 000 Lt įsipareigojo apmokėti iš gautos paskolos.

34Ieškovai sudarė santuoką 2004 m. liepos 10 d., tai yra praktiškai po dviejų metų nuo buto įsigijimo. Jokiais duomenimis nepaneigta, kad šiuos du metus ieškovas už gautą kreditą mokėjo iš savo asmeninių lėšų. Santuokoje sumokėta kredito dalis neviršijo asmeninių ieškovo lėšų, todėl CK 3.90 straipsnio 2 dalies pagrindu butas negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, CK 3.90 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai turtas įgyjamas jau gyvenant santuokoje, tuo tarpu ginčo butas yra įgytas iki santuokos. Ieškovų argumentai, kad iki tapdami sutuoktiniais jie butą prižiūrėjo, išlaikė, kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą, jame gyveno, buvo deklaravę gyvenamąją vietą bei butas buvo vienintelė ieškovams nuosavybės teise priklausiusi gyvenamoji patalpa, kurią jie faktiškai laikė savo ir nepilnamečio sūnaus Jokūbo būstu, negali būti pagrindas butą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kadangi tai prieštarauja CK 3.90 straipsnio nuostatoms.

35Dėl buto pripažinimo šeimos turtu

36

37Nepagrįsti ieškinio reikalavimai pripažinti ginčo butą šeimos turtu, kadangi ginčo butas jau parduotas varžytynėse ir ieškovams nebepriklauso.

38CK 3.84 straipsnio 2 dalis nustato, kad šeimos turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-241/2006 išaiškinta, kad „teismų praktikoje šeimos turtu pripažįstama gyvenamoji patalpa, kurioje šeima faktiškai gyvena“. Pagal nagrinėtoje byloje esančias faktines aplinkybes nustatyta, kad šeima nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., kai butą išnuomojo G. V. , o patys nuo 2006 m. sausio 1 d. gyvena nuomojamame bute, esančiame Gilužio g. 10-11, Vilniuje, todėl matyti, kad tai nebuvo nei ieškovų, nei jų sūnaus vienintelė gyvenamoji vieta. Ginčo bute nebuvo faktinio šeimos gyvenimo (CK 2.16 str. 1 d.).

39Gyvenamosios vietos deklaravimas nėra kriterijus, kuris suteikia teisę turtą pripažinti šeimos turtu. Kadangi ginčo butas buvo įregistruotas kaip asmeninė nuosavybė, ieškovai neturi pagrindo prieš atsakovą V. R. , kaip sąžiningą trečiąjį asmenį, grįsti savo ieškinį šeimos turto statusu (CK 3.84 str. 4 d.). Aplinkybė, kad ginčo butas viešame registre buvo registruotas tik kaip asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė ir jokių ginčų dėl turto teisinio režimo nustatymo ar jo padalijimo nebuvo, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad bankroto administratorius neturėjo jokio pagrindo abejoti galimybe nukreipti į jį išieškojimą.

40Dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu

41

42Teismo nuomone, kad varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis, nėra jokio pagrindo varžytynių akto pripažinti niekiniu. Tvarkos 26.1 punktas nustato, kad varžytynės yra teisėtos, jei atvyksta nors vienas pirkėjas, kuris pasiūlo lygią ar didesnę sumą už pradinį įkainojimą. Aplinkybė, kad dalyvauti varžytynėse buvo užsiregistravę ir daugiau asmenų, kurie buvo sumokėję pradinius įnašus, teismo nuomone, taip pat nepatvirtina nei varžytynių formalumo, nei jų neskaidrumo, kadangi, kaip nustatyta V. R. atstovės ir varžytynes vykdžiusio administratoriaus įgalioto asmens paaiškinimais teismo posėdyje, visi užsiregistravę asmenys atsisakė toliau dalyvauti varžytynėse po to, kai iš administratoriaus sužinojo, kad hipoteka butui ir po varžytynių nebus panaikinta.

43Dėl varžytynių akto prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

44

45Nepagrįsti ieškinio argumentai, kad varžytynių aktas laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms normoms CK 4.93 straipsnio 2 dalies l punktui ir 3 daliai.

46Teismo nuomone, ieškovai vadovaujasi netinkama materialinės teisės norma. Turtas iš varžytynių buvo parduotas vadovaujantis jau minėta Tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad varžytynių aktu pažeistos CK 4.93 straipsnio 2 dalies l punkto ir 3 dalies normos, kadangi, įstatymai leidžia bankrutuojančios įmonės administratoriui parduoti bankrutuojančios individualios įmonės savininko turtą.

47Ieškovų argumentai nepagrįsti dėl šių aplinkybių: 1) išieškojimas buvo nukreiptas į asmeninį įmonės savininko turtą; 2) išieškojimą vykdė tinkamas subjektas – bankroto administratorius; 3) išieškojimas buvo vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškinio argumentai, kad bankroto byloje galima parduoti tik įmonės turtą ir negalima parduoti įmonės savininko turto, prieštarauja ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir CK 2.50 straipsnio 4 daliai. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004.

48Teismo nuomone, nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad parduodant turtą bankroto procedūros metu jie neteko galimybės naudotis CPK skolininkams suteikiamomis teisėmis. ĮBĮ numatyta kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo tvarka ir ieškovas R. M. ja pasinaudojo. ĮBĮ įmonės savininkams, kurie byloje laikytini bendraatsakoviais, nedraudžia teikti prašymus ir siūlymus tiek įmonės administratoriui, tiek kreditorių susirinkimui. Šiomis teisėmis ieškovas R. M. naudojosi, teikdamas prašymus dėl kreditorinių reikalavimų peržiūrėjimo ir jų patikslinimo.

49Teismo nuomone, nepagrįsti ir ieškinio argumentai, kad varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantis CPK 746 straipsnio 3 daliai. Ieškovai bankroto byloje kilusiam teisiniam santykiui šią civilinę proceso norma vadovavosi nepagrįstai, nes CPK 1 straipsnio 1 dalis ir ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalis nustato, kad bankroto byloje įkeistas turtas iš varžytynių parduodamas ne civilinio proceso kodekso, o vadovaujantis Tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui. Teismui nekilo abejonių, kad šiuo atveju bankrutuojančios įmonės administratorius, pardavinėdamas bankrutuojančios įmonės savininko vardu registruotą hipotekos kreditoriui įkeistą turtą, kuris pagal galiojančius įstatymus nėra atskirtas nuo bankrutuojančios personalinės įmonės turto, turėjo vadovautis specialiąja norma, nustatančia išimtis iš bendros taisyklės, o būtent ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalimi ir minėta Tvarka (su vėlesniais pakeitimais). Teismas sprendė, kad įkaito turėtojo sutikimas bankroto byloje administratoriui parduodant įkeistą turtą varžytynėse nėra reikalingas, pakanka pranešimo hipotekos kreditoriui. Teismo nuomone, toks įkeisto turto pardavimo varžytynėse bankroto proceso metu teisinis reglamentavimas laikytinas išimtimi iš CPK 746 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės. Ieškovai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004, nes šių bylų faktinės aplinkybės nesutampa.

50Dėl atsakovo V. R. sąžiningumo ir galimybės taikyti restituciją

51

52Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo varžytynės buvo vykdomos vadovaujantis ne CPK normomis, o jau paminėta Tvarka, kurioje atšaukti varžytines nenumatyta, todėl ieškovų teiginys apie tai, kad administratoriui žinant apie ieškovų skundą teismui dėl vykdomų varžytinių, jos (varžytinės) turėjo būti atšauktos, - nepagrįstas. Sustabdyti varžytines turėjo teisę teismas, gavęs ieškovų skundus. Tokios teismo nutarties nebuvo. Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti varžytynių vykdymą dėl ieškovų nurodytų faktinių aplinkybių atsakovo nesąžiningu elgesiu. Teismas nepripažino pagrįstais ieškinio teiginių, kad apie paduotą skundą žinojo tiek UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo A. P. (tuoj po jų padavimo), tiek ir atsakovo V. R. atstovas A. K. (ieškovų teigimu apie tai jis buvo informuotas varžytynių metu), nes byloje nėra įrodyta, kad varžytynių metu buvo pranešta apie paduotą skundą. Ieškovai neįrodė ir aplinkybės, kad V. R. atstovas darė įtaką ir pašalino iš varžytynių kitus užsiregistravusius dalyvauti varžytinėse asmenis.

53Teismas nepripažino pagrįstais ieškinio argumentų, kad bankroto administratorius turėjo vadovautis CPK 703 straipsnio l dalies norma, o taip pat privalėjo taikyti CPK 725 straipsnio l dalį. Tvarkos 23 punkte numatyta, kad varžytynių aktas surašomas varžytynių laimėtojui sumokėjus visą sumą už įsigytą turtą ir kai šį aktą tvirtina kreditorių susirinkimo pirmininkas. Terminas aktui patvirtinti nėra numatytas, todėl jis sietinas su visišku atsiskaitymu už įsigytą turtą. Ieškovai, nurodydami, kad, vadovaujantis CPK 725 straipsnio 1 dalies įtvirtinta nuostata, varžytynių aktas tvirtinamas ne anksčiau kaip po 20 dienų, nenurodė, kad šis terminas skaičiuojamas nuo varžytynių dienos. Ginčo turto varžytynės vyko 2006 m. sausio 16 d., o varžytynių aktas patvirtintas 2006 m. sausio 30 d., todėl teismas sprendė, kad ieškovai turėjo pakankamai laiko kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovai žinojo apie varžytynių vietą ir laiką, jas (varžytines) stebėjo ieškovo R. M. motina V. M. , ir iš šių faktinių aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovai turėjo visas galimybes laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises (CPK 512 str.).

54Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu CPK 602 straipsnio 3 ir 6 punktų pagrindu

55

56Teismas padarė išvadą, kad ieškinio teiginiai apie varžytynių akto negaliojimą dėl to, kad iš varžytynių neteisėtai pašalinti kiti varžytinių dalyviai, yra nepagrįsti (CPK 602 str. 3 p.), nes tokios faktinės aplinkybės neįrodytos.

57Teismas nepripažino, kad ginčo butas buvo parduotas už žymiai mažesnę, negu rinkos kainą (CPK 602 str. 6 p.) ir tuo buvo pažeistos CPK 718 ir 713 straipsnių nuostatos.

58Teismas konstatavo, kad turto pardavimui bankroto byloje CPK normos netaikomos, o turtas parduodamas vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalies ir jau paminėta Tvarka, kurioje nustatyta, kad pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas (7 p.), o turtas parduodamas, kai pasiūloma lygi ar didesnė už pradinį įkainojimą kaina (26.6 p.). Ginčo turtas buvo įvertintas rinkos kaina, tai patvirtina atsakovo V. R. pateikta minėto buto vertinimo ataskaita (2 t., b.l.37-62), pagal kurią buto rinkos vertė 2006 m. sausio 30 d. (kai aktas buvo patvirtintas kreditorių susirinkimo pirmininko) buvo 430 000 Lt. Teismas už pagrindą ėmė šią turto vertinimo ataskaitą, kadangi, ieškovų pateiktoje Turto vertės pažymoje (1 t., b.l.182-192), liko neįvertinta hipoteka. Aplinkybę, kad parduodamas įkeistas butas, teismas laikė iš esmės keičiančia buto rinkos vertę. Atsižvelgęs į tai, kad butų kainos Vilniuje 2006 metų pabaigoje sparčiai kilo, teismas sprendė, kad parduodamo ginčo buto kaina, kurią 2005 m. spalio 12 d nustatė AB Turto bankas ir tokia kaina nurodyta 2005 m. gruodžio 14 d., viešai paskelbus apie numatytas varžytines, ir varžytinių dieną, t.y. 2006 m. sausio 16 d., galėjo būti padidėjusi. Tai, kad AB Turto banko vertintojai galimo kainos padidėjimo labai tiksliai neįvertino (ko, teismo nuomone, ir neįmanoma padaryti), teismas nepripažino, kad butas nebuvo parduotas už nerealiai mažą kainą. Įvertinęs tai, kad butas buvo parduotas už 2005 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu, kurio ieškovas ir trečiasis asmuo ieškovo pusėje AB SEB Vilniaus bankas atskiroje byloje nenuginčijo, ir AB Turto banko vertintojų nustatytą kaina, kuri artima rinkos kainai, teismas pripažino, kad Tvarkos reikalavimai, parduodant ginčo butą kreditorių nustatyta kaina, nebuvo pažeisti.

59Apeliaciniu skundu ieškovai D. M. ir R. M. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti solidariai iš atsakovų atstovavimo bylinėjimosi išlaidas.

60Apeliantų nuomone, teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas.

61Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais:

62Dėl buto pripažinimo ieškovų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

63

64Teismo motyvas, jog ieškinio argumentai dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe prieštarauja ieškovų pateiktiems įrodymams, - nepagrįstas. Apeliantai teigia, jog iš byloje esančio įrodymo turto vertintojo UAB ,,Krivita“ (l t., b.l. 182) pažymos matyti, kad ginčo butas po santuokos sudarymo yra pagerintas – naujai suremontuotas: bute perdažyti visi kambariai, atnaujintas parketas, suremontuota virtuvė, sudėtos pakabinamos lubos, išgriauta pertvara, jungusi koridorių su virtuve (patalpos 45-5/974 ir 45-8/525), pakeistos plytelės vonioje ir įrengta tualeto kabina (patalpa 45-7/310), pakeisti vamzdynai, laiptinės grindys prie įėjimo į butą išklotos PVC danga, sudėtos pakabinamos lubos ir perdažytos sienos. Visa tai atlikta sutuoktinių bendromis lėšomis ir bendru darbu.

65Teismas neteisingai aiškino CK 3.90 straipsnio 1 dalies normą, nurodydamas, kad tik kapitalinis remontas gali būti pagrindas pripažinti iki santuokos įgytą turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Šioje normoje nėra pateiktas baigtinis iki santuokos įgyto turto pagerinimo būdų sąrašas, todėl teismas, aiškindamas šią normą, turėjo atsižvelgti į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Teismas nenurodė, kodėl pripažįstant turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe negali būti vadovaujamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje apibrėžtu paprastuoju remontu. Pasak apeliantų, iš teismo sprendimo teiginio ,,Jei tie darbai, kuriuos ieškovai nurodė ir buvo atlikti, tuomet jie neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 ir 19 dalių. išaiškinimo“ galima suprasti, kad teismas neturi nuomonės, ar bute buvo atliktas remontas.

66Apeliantai mano, kad teismo sprendimo dalis dėl ginčo buto remonto yra nemotyvuota ir nepagrįsta (CPK185 str., 263 str.). Teismo motyvas, kad nėra CK 3.90 straipsnio 2 dalyje nurodyto teisinio pagrindo pripažinti butą bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, apeliantų teigimu, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Iš ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties matyti (t. 1, b.l. 104), kad didžioji kainos dalis – 240 000 Lt buvo sumokėta iš AB SEB Vilniaus banko gauto kredito. Nepaneigta aplinkybė, kad 60 000 Lt kredito dalis grąžinta po santuokos sudarymo iš bendrų sutuoktinių lėšų. Byloje esanti pažyma apie ieškovo atlyginimą rodo, kad po santuokos sudarymo iki buto pardavimo varžytinėse jam išmokėta 20 494,59 Lt darbo užmokesčio (t. 1, b.l. 95), todėl net preziumuojant, kad ieškovo darbo užmokestis yra jo asmeninės lėšos ir visos buvo skirtos kredito grąžinimui, matyti, kad šių lėšų nepakako. Apeliantų teigimu, ieškovė D. M. dar iki santuokos sudarymo deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute, tai įrodo, kad ieškovė jame gyveno; faktiškai abu ieškovai prižiūrėjo ir išlaikė butą, kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą, dar iki tapdami sutuoktiniais. Apeliantų manymu, vertinant abi aplinkybes – buto pagerinimą ir paskolos grąžinimą iš bendrų sutuoktinių lėšų, akivaizdu, kad didžioji išlaidų, susijusių su buto įsigijimu ir jo pagerinimu tenka abiems sutuoktiniams, nors jis ir įgytas iki santuokos.

67Apeliantai nurodo, jog ginčo butas varžytynėse buvo parduotas, siekiant patenkinti ieškovo R. M. individualios įmonės, įsteigtos iki santuokos sudarymo, bankroto byloje pareikštus kreditorių reikalavimus. Kreditiniai reikalavimai susidarė iki ieškovų santuokos (t l, b.l. 89-93). Kadangi įmonė nėra bendroji sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 4 p.), tai pagal CK 3.110 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai negali būti tenkinami iš bendro sutuoktinio turto. Dėl to, apeliantai teigia, kad nukreipiant išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą, pažeidžiami jų (ieškovų) interesai.

68Dėl ginčo buto pripažinimo šeimos turtu

69

70Teismo motyvas, jog ieškinio reikalavimas pripažinti ginčo butą šeimos turtu nepagrįstas dėl to, kadangi šis butas jau yra parduotas varžytinėse ir ieškovams nebepriklauso, apeliantų manymu, prieštarauja CK 3.84 straipsnio nuostatoms, nes šiame straipsnyje nėra nurodyta, kad juridinis faktas dėl turto pripažinimo šeimos turtu gali būti nustatomas tik tam turtui, kuris teismo sprendimo priėmimo metu yra pareiškėjų nuosavybė. Pagal CK 1.138 straipsnį, teismas gali ginti pažeistas teises įvairiais būdais, kurių nedraudžia įstatymas, nes teismo pareiga ir vienas iš civilinio proceso tikslų yra atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

71Teismo išvada, kad ginčo butas nėra vienintelė šeimos (taip pat ir jų sūnaus) turėta gyvenamoji patalpa, kadangi ieškovai minėtame bute negyveno nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., kai butą išnuomojo G. V. , prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005 nurodė, kad, nustatant, kur yra šeimos gyvenamoji patalpa, reikia atsižvelgti į CK 2.16 ir 2.17 straipsniuose numatytus gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus. Apeliantai teigia, kad jų veiksmai ir byloje nustatytos aplinkybės atitinka visus kasacinės instancijos teismo suformuluotus kriterijus: ieškovai ginčo butą išnuomojo tik vieneriems metams – iki 2006 m. rugpjūčio 17 d. dėl finansinių priežasčių (2 t., b.l. 3, 17); ieškovų pajamos iš ginčo buto nuomos buvo l 600 Lt per mėnesį, o už kitą nuomojamą butą nuo 2006 m. sausio 1 d. jie mokėjo 600 Lt per mėnesį. Nuo santuokos sudarymo dienos iki buto pardavimo varžytinėse ieškovai bute gyveno 12 mėnesių, o pasibaigus nuomos terminui (2006 m. rugpjūčio 17 d.) vėl ketino gyventi ginčo bute, tačiau 2006 m. sausio 16 d. butas buvo parduotas varžytinėse. Ginčo bute gyveno metus laiko iki santuokos sudarymo, tai patvirtina duomenys apie gyvenamosios vietos deklaravimą (t. l, b.l. 98, 99). Įvertinus faktinę gyvenimo ginčo bute trukmę, ieškovai ginčo bute gyveno daugiau laiko, negu nuomojamame bute. Nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti ieškovų gyvenimo ginčo bute tęstinumu, tai yra, kad jie ir jų mažametis sūnus būtų bute gyvenę ilgą ir nepertraukiamą laiko tarpą, jeigu butas nebūtų parduotas varžytinėse. Duomenys apie ieškovų gyvenamąją vietą viešuose registruose patvirtina faktą, kad jie (ieškovai) gyveno ginčo bute (t.1, b.l. 98, 99). Iš jų (ieškovų) viešų pareiškimų apie jų gyvenamąją vietą matyti, kad ginčo butas buvo pripažįstamas nuolatine gyvenamąja vieta. Šios bylos procesiniai dokumentai ieškovams taip pat buvo įteikiami ginčo buto adresu.

72Apeliantai nurodo, jog egzistuojanti teismų praktika patvirtina, kad teismai CK 3.85 straipsnio 2 dalies normą aiškina išimtinai vaikų interesų naudai, nes teismo leidimo reikalaujama net ir tais atvejais, kai sutuoktiniai turi ne vieną butą ar namą. Teismo leidimo reikalaujama net perleidžiant turtą, kuris nėra viešame registre registruotas kaip šeimos turtas. Todėl, apeliantų teigimu, aiškinimas, kad pašaliniai asmenys (ne tėvai), perleisdami vienintelį šeimai priklausantį butą, neprivalo jo traktuoti kaip šeimos turto ir neprivalo tam gauti teismo leidimo, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijui bei vaiko interesų apsaugos principui, įtvirtintam Vaiko teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnyje. Apeliantai teigia, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 33 dėl įstatymų taikymo bankroto bylose nurodyta, kad ,,į šeimos turtą išieškojimas gali būti nukreiptas laikantis CK 3.85 straipsnio 3 dalyje numatytų apribojimų.". Iš aiškinimo matyti, kad dėl bankroto teisinių santykių ypatingo pobūdžio ir pasekmių šiame procese netaikytina CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostata dėl šeimos turto kaip juridinio fakto įregistravimo viešame registre.

73Apeliantų teigimu, teismas neatskyrė skirtingų teisinių institutų – sąžiningų trečiųjų asmenų teisių apsaugos sudarant sandorius ir išieškojimo nukreipimo į bankrutuojančio neribotos atsakomybės juridinio asmens turtą. Ieškovų nuomone, bankroto procese iš neribotos atsakomybės juridinio asmens savininkui priklausančio turto gali būti išieškoma (tame tarpe ir varžytinės skelbiamos) tik esant atitinkamai bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutarčiai.

74Dėl varžytinių akto pripažinimo niekiniu

75

76Teismo teiginiai, jog tai, kad varžytinėse dalyvavo tik vienas dalyvis, nėra jokio pagrindo varžytinių akto pripažinti niekiniu ir tai nerodo varžytinių neskaidrumo, nei jų formalumo, nepagrįsti. Apeliantai teigia, kad aplinkybė, jog varžytinėse užsiregistravo dalyvauti 7 dalyviai (t. 2, b.l. 107), o dalyvavo tik vienas – atsakovas V. R. , yra logiška neteisėtų veiksmų, kuriais buvo siekiama pigiai įsigyti ginčo butą, pabaiga. Atsakovui V. R. nebuvo naudinga, kad vyktų realios varžytynės, kad būtų didinama buto kaina. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai, nustatydami pradinę buto pardavimo kainą, siekė užsitikrinti, kad jų reikalavimai būtų patenkinti ir bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos sumokėtos. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų atstovės prašymą iškviesti ir apklausti liudytojais varžytinėse užsiregistravusius asmenis (t. 2, b.l. 114, 117) ir neįvykdė pareigos išsiaiškinti visas ginčui reikšmingas aplinkybes. Sprendime teisės normos aiškinamos ieškovų nenaudai: teismas, motyvuodamas ieškovų reikalavimo dėl varžytinių akto prieštaravimo šeimos turto teisinį režimą reglamentuojančioms normoms, remiasi CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostata, nustatančia, kad galima remtis tik viešame registre įregistruotu faktu apie šeimos turtą, o komentuodamas ieškovo reikalavimų atmetimu suinteresuotų asmenų V. R. atstovės ir bankroto administratoriaus paaiškinimus, teismas ignoruoja faktą, kad įrašas apie ginčo buto hipoteką nuo pat jos atsiradimo dienos buvo įregistruotas viešame registre. Atsižvelgiant į tai, apeliantai sprendžia, kad asmenys iki užsiregistruodami dalyvauti varžytinėse turėjo žinoti apie hipotekos įregistravimo faktą ir tai nebuvo naujiena, kurią jie sužinojo atvykę į varžytines. Teismas, atmesdamas ieškovų motyvą dėl varžytinių neskaidrumo ir formalumo, nepagrįstai rėmėsi varžytinėse nedalyvavusio ir tiesiogiai įvykių nemačiusio asmens – atsakovo V. R. atstovės paaiškinimais, kurie yra prieštaringi ir nepatvirtina teismo išvados, jog visi užsiregistravę asmenys atsisakė toliau dalyvauti varžytinėse po to, kai iš administratoriaus sužinojo, kad hipoteką butui po varžytinių nebus panaikinta. Apeliantų nuomone, joks įstatymas nesuteikia teisės bankrutuojančios įmonės administratoriui be teismo leidimo parduoti fizinio asmens nekilnojamąjį turtą, todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad administratorius turėjo teisę parduoti ieškovų butą vadovaudamasis Tvarka. Šioje Tvarkoje reglamentuojamas tik bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės, o ne jos savininko, turto pardavimas. Apeliantai teigia, jog administratorius, vykdydamas kreditorių susirinkimo nutarimą parduoti įmonės savininko butą, privalėjo kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu leisti parduoti šį butą varžytinėse už atitinkamą pradinę kainą. Sprendžiant šį administratoriaus prašymą, būtų buvę išspręsti visi su fizinio asmens turto pardavimu susiję klausimai, taip pat ir pradinės pardavimo kainos pagrįstumo, junginės nuosavybės, šeimos turto. Ieškovų nuomone, varžytinių aktą turėjo tvirtinti ne suinteresuotas asmuo – vienas iš įmonės kreditorių, o teismas (CPK 702, 725 str.). Teismas ginčo santykiams nepagrįstai netaikė CPK 746 straipsnio 3 dalies nuostatų. Ieškovų nuomone, parduodant fizinio asmens turtą, ši teisės norma taikytina dėl to, kad ji yra imperatyvi ir atitinka hipotekos kreditoriaus teisių absoliutumo principą, įtvirtintą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2001).

77Teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė atsakovo V. R. pateiktai išvadai dėl buto rinkos vertės, motyvuodamas tuo, kad ieškovo pateiktoje vertintojų išvadoje neatsižvelgta į įregistruotą hipoteką.

78Apeliantų teigimu, teismo išvada prieštarauja taisyklei, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys yra vieši, kad UAB ,,Krivita“ pažymoje nurodyta, kad vertintojai atsižvelgė į visas turto vertę įtakojančias sąlygas ir ypatybes (t. l, b. l. 182). Be to teismas nenurodė nei vienos aplinkybės dėl turto vertintojo kvalifikacijos ar patirties. Kilus ginčui dėl turto vertės, teismas nepagrįstai atmetė ieškovų prašymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnio ir 263 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovo V. R. nesąžiningumas nėra įrodytas.

79Apeliantų teigimu, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismui negalėjo nekilti abejonių dėl atsakovo V. R. nesąžiningumo: 1) įrodyta, kad į varžytines atvyko 7 dalyviai, sumokėję dalyvio mokestį; 2) atsakovo V. R. atstovė neneigė, kad dalyvauti varžytinėse užsiregistravo ir V. R. gerai pažįstamas asmuo A. K. , nekilnojamojo turto verslininkas bei, kad šis asmuo atstovavo V. R. , sudarant nuomos sutartį dėl ginčo buto (t. 2, b.l. 108); teismui nesukėlė abejonių dviejų susijusių asmenų užsiregistravimas dalyvauti varžytinėse; 3) atsakovo V. R. atstovė nurodo, kad šeši varžytinių dalyviai (taip pat ir patyręs nekilnojamojo turto verslininkas A. K. ) atsisakė jose dalyvauti dėl to, kad jie tik prieš pat varžytines sužinojo apie tai, kad, pardavus turtą, hipoteka nebus panaikinta. Ši faktinė aplinkybė nepatvirtinta įrodymais, išskyrus varžytinėse nedalyvavusios atsakovo atstovės ir bankroto administratoriaus paaiškinimais; 4) atsakovo atstovė patvirtino, kad V. R. , dalyvaudamas varžytinėse, žinojo, kad dėl šio turto vyks teisme ginčas (t. 2, b.l. 121, posėdžio protokolo 16 psl.); 5) bankroto administratorius ir varžytynių aktą patvirtinęs AB Turto bankas taip pat žinojo apie tai, kad ieškovai ir trečiasis asmuo AB SEB Vilniaus bankas yra padavę skundus teismui; apie tai jie buvo informuoti teismo pranešimais 2006 m. sausio 18 d. (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-93-230/2006, b. l. 146, 146).

80Apeliantų teigimu, teismas šioje byloje turėjo būti aktyvus, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo. Teismas neįvertino varžytynių proceso aplinkybių, užkirto kelią ieškovams teikti įrodymus, atmetė jų prašymą dėl ekspertizės paskyrimo ir liudytojų iškvietimo į teismo posėdį.

81Atsiliepimais į ieškovų apeliacinį skundą atsakovai V. R. , UAB ,,Vadybos apskaita“, tretieji asmenys AB Turto bankas ir VSDFV Marijampolės skyrius nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Jų nuomone, pirmosios instanicjos teismas visapusiškai išnagriėnjo bylą , įvertino visus įrodymus ir apdarė tesingą išvadą.

82Apeliacinis skundas netenkintinas.

83Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

84Ginčo esmė – skolininko ginčo buto teisinias režimas ir jo (buto) pardavimo varžytinėse teisėtumas.

85Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo butas, pripažintas bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio asmeninė nuosavybė, parduotas varžytinėse kreditorių suirinkimo nutarimo pagrindu, siekiant patenkinti skolininko (atsakovo R. M. bankrutavusios indivudualios įmonės) kreditorių interesus.

86Ieškovų nuostata – šis butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; šeimos turtas; vienintelė šeimos, taip pat ir nepilnamečio vaiko, gyvenamoji patalpa, todėl jis (butas) negalėjo būti parduotas. Be to, parduodant butą, nesilaikyta CK ir CPK nuostatų.

87Ginčijamų veiksmų (neveikimo) atlikimo metu galiojo 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymas (nutartyje vadinamas ĮBĮ, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. lapkričio 4 d. iki 2006 m. balandžio 19 d.), 2000 m. liepos 18 d. CK, įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d., 2002 m. vasario 28 d. CPK, įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d., 2001 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 831, kuriuo patvirtinta Bankrutuojančios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarka (nutartyje vadinama Tvarka). CPK 1 straipsnio 1 dalis ir Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, kai pradėtas įmonės bakroto procesas, pirmenybę suteikia Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms bankroto bylos iškėlimą, kreditinių reikalaivmų pareikšimą, jų tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto ir kitas su bankrotu susijusias procedūras. Kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ. Bakrutavusi individuali įmonė R. M. prekybos namai ,,Tuktukas“ – neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl už bankrutavusios įmonės prievoles, kai neužtenka įmonės turto jos (įmonės) prievolėms įvykdyti, atsako juridinio asmens dalyvis – įmonės savininkas (CK 2.50 str.4 d.), ir pagal ĮBĮ 10 straisnio 7 dalį įmonės valdymo organas, taip pat ir įmonės savininkas, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmoninko ar jos narių, įstatyme nustatytais terminais privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendra jungtine nuosavybe.

88Civilinės turtinės atsakomybės požiūriu įmonės turtas nėra atskirtas nuo savininko turto, ir savininkas už skolas atsako visu savo turtu. Byloje nustatyta, kad ieškovo R. M. bankrutuojanti įmonė neturėjo turto ir patenkinti kreditorių reikalvimų iš įmonės turto nebuvo galima. Esant tokiai situacijai tiesioginė prievolė patenkinti kreditorių reikalavimus iš savo asmeninio ar bendrosios jungtinės nuosavybės turto tenka įmonės savininkui.

89Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo R. M. , kaip individualios įmonės, įsteigtos iki santuokos su ieškove D. M. (šis faktas byloje nenuginčytas), savininko turtinės atsakomybės ir pareigos perduoti ginčo butą (turto sąrašą) administratoriui.

90Bankroto teisinius santykius, taip pat ir bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimą reglamentuoja specialus norminis aktas – ĮBĮ. Pareiga organizuoti turto pardavimą šio įstatymo nustatyta tvaka tenka administratoriui (31 str.2 p.). Nekilnojamas turtas parduodamas iš varžytinių vadovaujantis Tvarka, o dėl parduodamo įkeisto turto turi būti pranešama įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (33 str. 1, 2 d.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Tvarkoje (ĮBĮ minima Vyriausybės nustatyta tvarka). Tai, kad ĮBĮ nustato išbaigtą, savarankiškai nuo CPK reglamentuojamo vykdymo proceso funkcionuojančią bankrutojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Tesimas 2009 m.birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2009. Kadangi įmonės savininko turtas turi patekti į bendrą bankrutuojančio (bankrutavusios) įmonės turto masę, toks turtas įvardijamas kaip bankrutuojančios įmonės turtas, todėl ir įmonės savininko turto pardavimui taikytina speciali tvarka, nustatyta ĮBĮ ir Tvarkoje, o ne CPK, kaip to pageidauja apeliantai.

91Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino bankrutavusios įmonės turto pardavimui taikytinas teisės normas.

92Dėl varžytinių akto pripažinimo niekiniu

93

94Apeliantai siekė pripažinti varžytinių aktą niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujantį CPK 602 straipsniui, 746 straipsnio 3 daliai ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 3 daliai.

95CPK 602 straipsnis nustato turto pardavimo iš varžytinių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytinų aktų, surašytų minėtų veiksmų vykdant teismo porcesinius sprendimus. Minėta, kad varžytinėms dėl bankrutuojančios ir bankuravusios įmonės turto pardavimo CPK normos netaikomis. Ginčo varžytinių teisėtumas gali būti vertinamas tik ĮBĮ ir Tvarkos požiūriu, t.y. įvertinant ar ginčo turtas realizuotas nepažeidžiant šių teisės aktų imperatyviųjų nuostatų. Bankroto procedūra susijusi su viešuoju interesu ir skirta maksmaliam kreditorių interesams patenkinti, kartu apsaugiant ir skolinko – bankrutuojančios įmonės teises ir teisėtus interesus, užtikrinant racionalų kreditorių ir skolininių balansą. Bankroto procecūda turi būti vykdoma ne tik operatyviai, bet ir griežtai laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės normų ir bendrųjų teisingmo, protingumo ir sąžiningumo principų.

96Apeliantai teigė, kad ginčo turto pradinė kaina neatitiko tikrosios rinkos vertės, o pačios varžytinės buvo neskaidrios, dalyvaujant tik vienam pirkėjui, kitus dalyvius neteisėtai eliminavus iš varžytinių. Apeliantai taip pat teigia, kad pirmosios isntnaicjos teismas šių faktinių aplinkybių netyrė.

97Teisėjų kolegija nenustatė nei varžytinių procedūros, nei pradinės kainos nustatymo pažeidimų.

98Pagal ĮBĮ 14 straipsnį tik administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas), jį valdyti ir juo disponuoti. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo, išskyrus Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo ir Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nustatytus atvejus, o visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Kaip jau minėta, turto pardavimą reglametuoja ĮBĮ 33 straipsnis, kuriame nurodoma, kad ,,Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka. Nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka <..>. Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Pagal Tvarkos 3 punktą, varžytines organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius. Pradinė įmonės turto pardavimo kainą įpareigotas nustatyti kreditorių susirinkimas. Konkretūs turto vertės nustatymo kriterijai neaptarti nei ĮBĮ, nei Tvarkoje. Pastarojoje nurodoma, kad turtas gali būti įvertintas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (7 p.). Tokia teisės normos formuluotė nėra imperatyvi. Kreditorių susirinkimas, nustatydamas turto vertę, gali pats pasirinkti, kokiu būdu nustatyti parduodamo turto vertę, nes vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu nėra privaloma. Tačiau tai nereiškia, kad parduodamo turto vertė gali būti nustatyta nepagrįstai maža, neatitinkanti to meto vidutinių rinkos kainų, tuo pažeidžiant individualios įmonės savininko (skolininko) interesą.

99Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas 2005 m. rugsėjo 20 d. (1 t., b. l. 108) nutarė, nesant įmonės turto, parduoti apelianto (įmonės savininko) R. M. butą varžytinėse minimalia kaina, pasiūlyta kreditoriaus AB Turto bankas, nustačius kainos didinimo intervalą 5 000 Lt. Nors tuo metu (priimant sprendimą) buto pardavimo kaina nebuvo konkretizuota, tačiau kreditorių susirinkimo nutarimas buvo įvykdytas ir turto vertė 410 000 Lt nustatyta 2005 m. spalio 12 d. turto įvertinimo išvada (3 t., b. l. 121-121). Ši išvada yra sudėtinė kreditorių susirinkimo nutarimo sudėtinė dalis. Tai, kad turto vertė nustatyta vėliau nei įvyko pats kreditorių susirinkimas, nėra esminis kreditorių susirinkimo tvarkos pažeidimas, tuo labiau, kad taip (nustatyti turto vertę atskiru aktu) buvo nutaręs kreditorių susirinkimas. Apie susirinkimo nutarimą parduoti butą, taip pat ir parduodamo turto pradinę kainą apeliantas R. M. buvo informuotas. Tai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalys to neginčija. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo kreditorių susirinkimo nutarimas nenuginčytas, nes apeliantas R. M. netinkamai realizavo savo teisę apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimą.

100Teisėjų kolegija nenustatė duomenų, kad minėtas kreditorių susirinkimas būtų neteisėtas pažeidus susirinkimo sušaukimo, balsavimo tvarką, ar nesant įstatyme nustatyto kvorumo (ĮBĮ 22-24 str.).

101Sprendžiant dėl pradinės ginčo turto pardavimo varžytinėse kainos pagrįstumo, teisėjų kolegija, tenkindama apeliantų prašymą, paskyrė turto vertinimo ekspertizę, kuri nustatė, kad varžytinių dieną, t.y. 2006 m. sausio 16 d., ginčo buto rinkos vertė, nustačius ją retrospektyviai lyginamosios vertės metodu, sudarė 610 000 Lt, o 2005 m. spalio 12 d. (kreditoriaus AB Turto bankas vertinimo dieną – 489 000 Lt (4 t. b. l. 94). Ekspertizės išvada ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas S. Raslanas patvirtino, kad turto rinkos vertė vertinamu laikotarpiu sparčiai kito, todėl tuo pateisinamas toks kainų skirtumas. Be to, ginčo turto rinkos vertė nustatyta taikant lyginamąjį metodą, retrospektyviai, atsižvelgiant į galimą prielaidą, kad sudarant tiesioginį sandorį turto vertinimo dieną, šį turtą tinkamai pateikus į rinką, sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos, nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų.

102Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bankrutuojančios įmonės (savininko) turtas parduodamas ir jo vertė nustatyta kreditorių susirinkimo nutarimu, sprendžia, kad ginčui aktuali buto vertė, buvusi 2005 m. spalio 12 d., t.y. bankrutuojančios įmonės kreditorių nustatyta buto vertė. Atsižvelgdama į ekspertizės aktą, jos išvadą, eksperto paaiškinimus, bei įvertinusi kreditoriaus AB Turto banko nustatyta ginčo buto rinkos vertę, kuri nustatyta įvertinus objekto buvimo vietą, pastato fizinę būklę, turto paklausą turto buvimo vietoje (vieno kvadratinio metro kaina nuo 4000 Lt iki 6000 Lt (panaši vieno kvadratinio metro kaina – 5360,475 Lt nurodyta ir ekspertizės akte), tai, kad butas parduodamas priverstiniu būdu – varžytinėse, pasirinkus vieno kvadratinio metro kainos vidurkį – 4 500 Lt, teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditorių nustatyta pradinė ginčo buto pardavimo varžytinėse kaina – 410 000 Lt yra reali ir nėra nepagrįsta. Tokia išvada daroma ir dėl to, kad skirtumas tarp kreditorių nustatytos ginčo turto pardavimo varžytinėse kainos ir ekspertizės nustatytos kainos nėra neprotingai didelis. Be to, atsižvelgiama į tai, kad turto pardavimas buvo vykdomas specifinėmis sąlygomis – bankroto procedūros metu, parduodamas turtas įkeistas.

103Apeliantų pateikta UAB ,,Krivita“ turto vertinimo pažyma (1 t., b. l. 182 ), kurioje nurodyta, kad ginčo turto vertė 2006 m. sausio 16 d. buvo 730 000 Lt, nėra pagrindo vadovautis, nes ji nepagrįsta, nemotyvuota ir neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, ir tai nėra tinkamas įrodymas (CPK 177 str.)

104Tuo, kad varžytinėse dalyvavo vienas pirkėjas ir ginčo butą įsigijo pradine (lygia) kaina, nėra pažeistos ĮBĮ ir Tvarkos nuostatos (Tvarkos 26-26.3 p.).

105Bylos duomenys įrodo, kad laikytasi ir ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalies ir Tvarkos 4 punkto reikalavimų – apie varžytines buvo pranešta raštu įkaito turėtojui AB SEB Vilniaus bankui.

106Tenkinat apeliantų prašymą, apeliacinės instanicjos teisme buvo apklausti liudytojais varžytinėse užsiregistravę, tačiau varžytinių dieną atsisakę jose dalyvauti, o taip pat jose dalyvavę asmenys ir atsakovas V. R. . Nei vienas iš atsisakiusių dalyvauti varžytinėse asmenų nepatvirtino, kad jų apsisprendimą nedalyvauti varžytinėse įtakojo atsakovo V. R. , jo atstovo ar kitų asmenų neteisėti veiksmai. Kitų įrodymų, patvirtinančių varžytinių neskaidrumą, dalyvių, taip pat ir atsakovo V. R. ir jo atstovo varžytinėse, nesąžiningumą, ar kitokius šios procedūros pažeidimus, byloje nenustatyta. Liudytojos V. M. , dalyvavusios varžytiniu procese kaip apelianto R. M. įgaliotas asmuo, parodymai apie varžytinių procesą nėra esminiai, prielaidų pobūdžio ir varžytinių procedūros pažeidimo fakto nepatvirtina.

107Dėl ginčo buto pripažinimo bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe

108

109Teisėju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas nėra ieškovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

110Byloje neginčijama, kad butą įgijo ieškovas R. M. iki santuokos ir viešame registre įregistravo į šį butą asmeninės nuosavybės teises. Registro duomenys nepakeisti ir galioja iki šiol. Vedybų sutartis nesudaryta. (CK 3.88 str. 3 d., 3.89 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Apeliantai siekia įrodyti, kad investicijos į ginčo butą po santuokos sudarymo leidžia pakeisti šio buto teisinį režimą ir pripažinti butą bendraja jungtine sutoktinių nuosavybe. Pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, kad asmeninis sutuoktinio turtas galėtų būti pripažintas bendraja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina nustatyti reikšmingų faktinių aplinkybių visetą, t.y.: asmeninis sutuoktinio turtas turi būti pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir pagerinamas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Šias faktines aplinkybes ir privalo įrodyti apeliantai. Tačiau įrodymų, kurie leistų apeliacinės instanicjos teismui padaryti priešingą nei pirmosios instancijos teismo išvadą, nepateikta. Apeliaciniame skunde, kaip ir ieškiny, esminis buto pagerinimas grindžiamas UAB ,,Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. Turto vertės pažyma (1 t.,b. l. 182), tačiau šioje pažymoje nėra jokių duomenų apie ginčo bute atliktą remontą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliantai pateikė Lokalinę sąmatą buto ( - ) remontui 51 163,60 Lt sumai, sudarytą 2005 m. kovo 8 d. kainomis. Lokalinės sąmatos sudarymo data nenurodyta. Iš kartu su sąmata pateiktų Klasifikacijos atestato ir Individualios veiklos vykdymo pažymos (3 t. b. l. 140-141) matyti, kad sąmatą sudaręs asmuo O. A. įgijo teisę eiti ypatingos statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas (statinių grupės: gyvenamiji ir negyvenamieji pastatai. Projekto dalys: statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo, ekoniminė) 2007 m. banadžio 23 d., o individualią veiklą (finansiniu tarpininkavimu, nekilnojamuoju turtu, nuoma, kita verslo, konsultacine veikla) pradėjo nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. Sprendžiant iš šių rašytinių įrodymų, O. A. negalėjo sudaryti minėtos sąmatos 2005 metais, nes tuo metu tokiai veiklai neturėjo reikiamų leidimų. Tai, kad Lokalinė sąmata sudaryta nagrinėjant civilinę bylą teisme, patvirtina ir prie O. A. parašo nurodytas Kvalifikacijos atestato numeris 19018, o tai jau minėto 2007 m. balandio 23 d. Atestato numeris. Iš sąmatos turinio akivaizdu, kad joje išvardinti darbai susiję ne su kapitaliniu remontu, rekontrukcija ar kitokiu esminiu buto pertvarkymu, o tik su paprastuoju remontu, t.y. vidaus konstrukcijų bei kitų statinio elementų remonto darbais, šalinant šių elementų defektus, atnaujinat apdailą ir pan. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokie darbai atitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį.

111Apeliantai teigia, kad jie išardė pertvarą, tačiau minėta Statybos įstatymo teisės norma pertvarų vietos keitimą priskiria paprastajam remontui. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad iš esmės pertvarkė butą, sukurdami jo naują kokybę ir padidindami buto plotą. Įrodymų, paneigiančių kitus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, apeliantai nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų atliktu remontu (jei toks iš tikro buvo, nes šį faktą patvirtinančių įrodymų nepakanka) butas iš esmės nebuvo pagerintas, todėl pripažinti jį bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe nėra pagrindo.

112Dėl buto pripažinimo šeimos turtu

113

114Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 3.84 ir 3.85 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias šeimos turto teisinį režimą ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta šiuos argumentus nepagrįstais.

115Pagal CK 3.84 straipsnį, sudarius santuoką sutuoktinių turtas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, tampa šeimos turtu. Šeimos turto instituto paskirtis – apsaugoti nepilnamečių ir sutuoktinių gyvybiškai svarbius, pirmiausia svarbius ekonominiu požiūriu, interesus, ribojant disponavimą tokiu turtu. CK 3.84 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šeimos turtui priskiriama šeimos gyvenamoji patalpa.

116Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo butu apeliantai nesinaudoja ir faktiškai jame negyvena nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d. Jame negyveno ir buto pardavimo iš varžytinių metu – apeliantų šeima butą nuomojo. Apeliacinės instancijos teisme apeliantai patvirtino, kad kitą butą nuomoja iki šiol, kartu gyvena ir jų nepilnametis vaikas. Taigi vaiko teisės turėti gyvenamąją patalpą šiuo metu yra nepažeistos.

117Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas nebuvo apeliantų šeimos gyvenamoji patalpa, nes vienos iš būtinų sąlygų pripažinti gyvenamąsias patalpas šeimos turtu teismas nenustatė ir pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą suteikti ginčo butui šeimos turto statusą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuojantis teismų praktiką, taip pat laikosi nuostatos, kad šeimos turtu gali būti pripažįstama tik šeimos gyvenamoji patalpa, t. y. gyvenamoji patalpa, kuria šeima faktiškai naudojasi kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005, 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2006 ir kt.).

118Jeigu būtų pagrindas pripažinti ginčo butą šeimos turtu, tai panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis apeliantai galėtų tik tuo atveju, jeigu šis butas būtų įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas.

119Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad viešame registre ginčo butas nebuvo įregistruotas nei kaip šeimos turtas, nei kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tik kaip asmeninė R. M. nuosavybė.

120Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios isntanicjos teismo išvada, kad nesant duomenų, apie ginčo butą kaip šeimos turtą, bankroto administratorius neturėjo pagrindo elgtis kitaip nei pasielgė, nukreipdamas išeiškojimą į ginčo butą.

121Ieškovas R. M. kaip bankrutavusios įmonės savininkas, verslininkas, žinojo apie įmonės bakroto procesą ir turėjo žinoti apie įmonės savininko statusą bei prievolę atsakyti prieš kreditorius asmeniniu turtu, jei nepakaks įmonės turto. Todėl būdamas apdairus ir rūpestingas, taip pat turėdamas pareigą rūpintis vaiko teisėmis, sudarant jam tinkamas gyvenimo sąlygas, privalėjo laiku pasirūpinti ginčo buto viešuoju registru.

122Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apie kreditorių susirinkimo nutarimą (vienas iš jų buvo priimtas dėl buto pardavimo dar 2004 m. lapkričio 19 d., bet nerealizuotas, 1 t. b. l. 10) apeliantas žinojo laiku, tačiau jokių veiksmų butui išsaugoti nesiėmė. Ieškovė nepaneigė, kad visas šias faktines aplinkybes, susijusias ginčo buto pardavimu, žinojo, todėl taip pat turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises dar iki ginčo buto pardavimo, t.y. kreiptis dėl ginčo buto įregistravimo šeimos turtu viešame registre, ar, jei manė, kad butas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, inicijuoti tokio turto padalijimą (CK 3.100 str.).

123Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai, gindami savo teises į ginčo butą, nebuvo rūpestingi, o taip ir sąžiningi. Tai vertinama kaip bankroto proceso vilkinimu.

124Kadangi R. M. individuali įmonė, ginčo butas – asmeninė R. M. nuosavybė (įmonė įsteigta, o butas igytas iki santuokos ir viešame registre įregistruotas kaip asmeninė R. M. nuosavybė), neįregistravus viešame registre ginčo buto kaip šeimos turto, nepateikus įrodymų, kad bankrutavusios įmonės kreditoriai buvo inforuoti apie kitokį, nei įregistruotas viešame registre, buto teisinį režimą, apeliantai negalai panaudoti šeimos turto fakto prieš kreditorius (CK 3.85 str. 4 d.).

125Dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo įmonės savininko turto režimą įvertinti kitaip.

126Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti nėra esminiai ir reikšmingi. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės teisingas ir jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

127Apeliantai praše teismą sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ar atitinkamos ĮBĮ ir Tvarkos nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

128Jų nuomone, bankrutuojančios įmonės savininko turto pardavimui nepagrįstai taikoma bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto Tvaraka.

129Teisėjų kolegija pažymi, kad taikyti ir aiškinti įstatymus priskirta ginčą nagrinėjančiam teismui ir dėl to nebūtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, apeliantų prašymas nekonkretus, abstraktaus pobūdžio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kreiptis į Konstitucinį Tesimą nėra pagrindo.

130Dėl bylinėjimosi išlaidų

131

132Atsakovui V. R. priteisiamos iš ieškovų jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – atstovavimo ir eksperto iškvietimo į teismą išlaidos. Jos įrodytos rašytiniais įrodymais. Iš ieškovų priteisiamos valstybės naudai išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 92, 93 str.).

133Ekspertui Sauliui Raslanui iš apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos išmokėtina 500 Lt išlaidų patirtų dalyvaujant teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme.

134Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

135Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

136Priteisti iš ieškovų D. M. ir R. M. solidariai atsakovui V. R. 3500 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir valstybės naudai – 97 Lt (devyniasdešimt septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

137Išmokėti iš Lietuvos apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos ekspertui Sauliui Raslanui 500 Lt (penkis šimtus litų), V. R. įmokėtų 2010 m. balandžio 21 d. Swedbank AB pavedimu Nr.1, pervedant šią sumą į Sauliaus Raslano PĮ ,,Skriemulys“ sąskaitą Nr. LT38 7300 0100 0241 2732 Swedbank AB.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 3. Ieškovai D. M. ir R. M. prašė teismą: 1) pripažinti bendrąja jungtine... 4. Ieškovai nurodė, kad 2004 m.... 5. Dėl bankroto bylos iškėlimo ir buto... 6. ... 7. 2004 m. gegužės 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ieškovo individualiai... 8. Pagal CK 3.90 straipsnį turtas,... 9. Ieškovų nuomone, 10. Dėl buto pripažinimo šeimos turtu... 11. ... 12. Ieškovams priklausantis butas iki jo pardavimo varžytynėse buvo vienintelė... 13. ... 14. Dėl varžytynių akto pripažinimo... 15. ... 16. Ieškovų manymu, 2006 m. sausio 16... 17. Ieškovai neneigė, kad R. M. visu... 18. Ieškovų buto pardavimo teisėtumo kontrolės niekas nevykdė 19. Dėl restitucijos taikymo... 20. ... 21. Ieškovų nuomone, nėra... 22. Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių... 23. Dėl varžytynių akto pripažinimo... 24. ... 25. Fizinio asmens turtas gali būti realizuojamas tik CPK numatyta tvarka.... 26. Kadangi tikrų varžytynių nebuvo,... 27. Kauno apygardos teismas ieškovų D. M. ir R. M. ieškinį atmetė.... 28. Teismas sprendimą grindė šias motyvais:... 29. Dėl buto pripažinimo ieškovų... 30. ... 31. Ieškinio argumentai dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe... 32. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų 33. Ieškovai nepagrindė įrodymais savo teiginių apie tai 34. Ieškovai sudarė santuoką 2004 m. liepos 10 d. 35. Dėl buto pripažinimo šeimos turtu... 36. ... 37. Nepagrįsti ieškinio reikalavimai pripažinti ginčo butą šeimos... 38. CK 3.84 straipsnio 2 dalis nustato,... 39. Gyvenamosios vietos deklaravimas nėra kriterijus 40. Dėl varžytynių akto pripažinimo... 41. ... 42. Teismo nuomone, kad varžytynėse... 43. Dėl varžytynių akto prieštaravimo... 44. ... 45. Nepagrįsti ieškinio argumentai,... 46. Teismo nuomone, ieškovai... 47. Ieškovų argumentai nepagrįsti dėl šių aplinkybių: 1) išieškojimas buvo... 48. Teismo nuomone, nepagrįsti... 49. Teismo nuomone, nepagrįsti ir... 50. Dėl atsakovo V. R. sąžiningumo ir... 51. ... 52. Pirmosios instancijos teismas sprendė 53. Teismas nepripažino pagrįstais ieškinio argumentų 54. Dėl varžytynių akto pripažinimo... 55. ... 56. Teismas padarė išvadą, kad... 57. Teismas nepripažino, kad ginčo... 58. Teismas konstatavo, kad turto... 59. Apeliaciniu skundu ieškovai D. M. ir R. M. prašo Kauno apygardos teismo 2007... 60. Apeliantų nuomone, teismo... 61. Apeliacinis skundas grindžiamas šias argumentais:... 62. Dėl buto pripažinimo ieškovų... 63. ... 64. Teismo motyvas, jog ieškinio... 65. Teismas neteisingai aiškino CK 3.90 straipsnio 1 dalies normą 66. Apeliantai mano, kad teismo... 67. Apeliantai nurodo, jog ginčo butas... 68. Dėl ginčo buto pripažinimo šeimos... 69. ... 70. Teismo motyvas, jog ieškinio... 71. Teismo išvada, kad ginčo butas... 72. Apeliantai nurodo, jog egzistuojanti... 73. Apeliantų teigimu, teismas... 74. Dėl varžytinių akto pripažinimo... 75. ... 76. Teismo teiginiai, jog... 77. Teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė atsakovo V. R. pateiktai išvadai dėl... 78. Apeliantų teigimu, teismo išvada... 79. Apeliantų teigimu, įvertinus... 80. Apeliantų teigimu, teismas šioje... 81. Atsiliepimais į ieškovų apeliacinį skundą atsakovai V. R. , UAB... 82. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 83. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 84. Ginčo esmė – skolininko ginčo buto teisinias režimas ir jo (buto)... 85. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad... 86. Ieškovų nuostata – šis butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių... 87. Ginčijamų veiksmų (neveikimo) atlikimo metu galiojo 2001 m. kovo 20 d.... 88. Civilinės turtinės atsakomybės požiūriu įmonės turtas nėra atskirtas... 89. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo R. M. ,... 90. Bankroto teisinius santykius, taip... 91. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino bankrutavusios... 92. Dėl varžytinių akto pripažinimo... 93. ... 94. Apeliantai siekė pripažinti varžytinių aktą niekiniu CK 1.80 straipsnio... 95. CPK 602 straipsnis nustato turto pardavimo iš varžytinių 96. Apeliantai teigė, kad ginčo turto pradinė kaina neatitiko tikrosios rinkos... 97. Teisėjų kolegija nenustatė nei varžytinių procedūros, nei pradinės... 98. Pagal ĮBĮ 14 straipsnį tik administratorius turi teisę naudoti... 99. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad... 100. Teisėjų kolegija nenustatė duomenų 101. Sprendžiant dėl pradinės ginčo turto pardavimo varžytinėse kainos... 102. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama... 103. Apeliantų pateikta UAB 104. Tuo, kad varžytinėse dalyvavo vienas pirkėjas ir ginčo butą įsigijo... 105. Bylos duomenys įrodo, kad laikytasi ir ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalies ir Tvarkos... 106. Tenkinat apeliantų prašymą,... 107. Dėl ginčo buto pripažinimo bendraja... 108. ... 109. Teisėju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo... 110. Byloje neginčijama, kad butą... 111. Apeliantai teigia, kad jie išardė... 112. Dėl buto pripažinimo šeimos turtu... 113. ... 114. Apeliantai nurodo, kad teismas... 115. Pagal CK 3.84 straipsnį, sudarius... 116. Pirmosios instancijos teismas nustatė 117. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo... 118. Jeigu būtų pagrindas pripažinti ginčo butą šeimos turtu 119. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad... 120. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios isntanicjos teismo... 121. Ieškovas R. M. kaip bankrutavusios įmonės savininkas 122. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad... 123. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 124. Kadangi R. M. individuali įmonė,... 125. Dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo... 126. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta 127. Apeliantai praše teismą sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į... 128. Jų nuomone, bankrutuojančios... 129. Teisėjų kolegija pažymi, kad... 130. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 131. ... 132. Atsakovui V. R. priteisiamos iš ieškovų jo patirtos bylinėjimosi išlaidos... 133. Ekspertui Sauliui Raslanui iš apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos... 134. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi... 135. Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 136. Priteisti iš ieškovų D. M. ir R. M. solidariai atsakovui V. R. 3500 Lt (tris... 137. Išmokėti iš Lietuvos apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos ekspertui...