Byla A-143-2545-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant atsakovo atstovei Ramunei Beniušytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (b. l. 28–31) administracinėje byloje Nr. N502-1493/2010 pagal B. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje pagal B. R. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados 2009 m. gegužės 8 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo, kuria B. R. skundas nepatenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Vilkpėdės policijos nuovados 2009 m. gegužės 8 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje paliktas nepakeistas, panaikinimo nutarė kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atlikti tyrimą dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas) 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punkto atitikties Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 4 daliai, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

5Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas B. R. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, jog ji pažeidė Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 28 punktą, todėl padarė Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą; protokole nurodyta, kad 2009 m. balandžio 15 d. apie 14.00 val. buvo nustatyta, jog B. R. augina ir laiko vokiečių aviganių veislės šunį, neturėdama vieno iš privačios valdos, su kuria ribojasi jos valda, bendraturčių – K. B. raštiško sutikimo. Pareiškėjas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Vis dėlto pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus, turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Atsižvelgus į paminėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir į CK 4.37 straipsnio 1 dalies, 4.39 straipsnio 1 dalies bei 4.41 straipsnio, Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies, Taisyklių 28 punkto nuostatas, pareiškėjui kilo abejonė dėl Taisyklių 28 punkto nuostatų atitikties aukštesnę galią turinčių teisės aktų nuostatoms: Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, CK 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos

623 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjo vertinimu, Taisyklėse įtvirtinta norma, kuri labiau apriboja atitinkamų gyvūnų savininkų teises ir sukuria papildomas pareigas, nei tai nustatyta aukštesnę galią turinčiuose teisės aktuose.

7Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 34–35) nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 patvirtino Gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles, kurios įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 21 d., t. y. kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą (2008 m. rugsėjo 20 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas „Sostinė“) ir viso norminio teisės akto paskelbimo Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje www.vilnius.lt esančioje dokumentų paieškoje. 2010 m. sausio 1 d. Taisyklės neteko galios, įsigaliojus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1-1251 patvirtintoms Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėms (oficialus informacinis pranešimas paskelbtas 2009 m. spalio 17 d. dienraštyje „Vilniaus diena“, sprendimo tekstas skelbiamas interneto svetainėje www.vilnius.lt esančioje dokumentų paieškoje). Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse nėra nuostatų, kurios buvo įtvirtintos Taisyklių 28 punkte. Pažymėjo, jog Įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato fizinių ir juridinių asmenų elgesio su naminiais, ūkinės paskirties, dekoratyviniais, laboratoriniais, nelaisvėje laikomais ir laukiniais gyvūnais bendruosius principus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo kančių, žiauraus elgesio ir kitų neigiamų poveikių ir būtų užtikrintas žmonių saugumas; Įstatymas nustato bendruosius gyvūnų laikymo principus ir suteikia teisę savivaldybėms tvirtinti gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūrėti, kaip jos įgyvendinamos. Taigi Įstatymas įpareigoja laikytis bendrųjų principų ir sudaro galimybę savivaldybės tarybai, atsižvelgiant į bendruosius principus, kiekvienos savivaldybės unikalumą, išskirtinumą ar poreikį, tvirtinti tokias gyvūnų laikymo taisykles, kurios padėtų užtikrinti žmonių saugumą. Nurodė, kad Taisyklių 28 punktas nustatė, jog jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns, ūkinės paskirties (išskyrus bičių) gyvūno savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus. Taisyklėse buvo daug nuostatų, kurių nebuvo ir nėra Įstatyme: įpareigojimas šunis vedžioti su pavadėliais ir antsnukiais, viešosiose vietose surinkti gyvūnų ekskrementus, užtikrinti, kad laikomi gyvūnai netrikdytų viešosios rimties, neiti su gyvūnais į paplūdimius ir kt.; tokiomis Taisyklių nuostatomis įgyvendinamas Įstatyme nustatytas tikslas užtikrinti žmonių saugumą, todėl Taisyklių 28 punktas ne tik neprieštaravo Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, bet ją papildė. Teigė, jog Taisyklių 28 punktas neprieštaravo CK 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai

8bei Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Pabrėžė, jog Taisyklės patvirtintos vadovaujantis Įstatymu, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą žmonių saugumo principą, todėl reikalavimas gauti privačios valdos savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus buvo pagrįstas, teisėtas ir analogiškas Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies imperatyvui. Asmens teisė įsigyti ir laikyti gyvūną nėra absoliuti; miestai yra žmonėms skirtos ir tankiai apgyvendintos gyvenamosios vietovės, todėl teisė į švarią, saugią, ramią gyvenamąją aplinką yra svarbiau už teisę laikyti gyvūną. Taisyklių 28 punkto nuostatos nedraudė laikyti gyvūnų, tačiau sudarė sąlygas asmenims, kurių teisės ar teisėti interesai gali būti pažeisti arba kirstis, susitarti duodant ar neduodant sutikimą laikyti gyvūną.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu

11(b. l. 78–84) pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-630 „Dėl Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 28 punktas ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, jog jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus, prieštaravo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 4 daliai, Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismas nurodė, kad, įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, laikyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu

12Nr. 1-630 „Dėl Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių 28 punktą ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, jog jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus, panaikintu ir taikymo prasme. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti paskelbtas „Valstybės žiniose“, taip pat dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis.

13Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašyme, išdėstytame 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje, prašė spręsti dėl Taisyklių 28 punkto atitikties Įstatymo

145 straipsnio 4 daliai, CK 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos

1523 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašoma ištirti nebegaliojančios redakcijos Taisyklių nuostatų atitiktį įstatymų nuostatoms. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Taisyklės neteko galios, įsigaliojus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 1-1251 patvirtintoms Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėms (oficialus informacinis pranešimas paskelbtas 2009 m. spalio 17 d. dienraštyje „Vilniaus diena“, sprendimo tekstas skelbiamas interneto svetainėje www.vilnius.lt esančioje dokumentų paieškoje). Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse nėra nuostatų, kurios buvo įtvirtintos Taisyklių 28 punkte. Remiantis Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I444-2/2009, pasikreipus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui su prašymu tirti negaliojančio norminio administracinio akto teisėtumą, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalo tokį prašymą nagrinėti. Be to, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jo nagrinėjamoje administracinėje byloje

16Nr. N502-1493/2010 yra būtina taikyti Taisyklių 28 punkto nuostatas, t. y. pareiškėjas, kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, laikėsi locus standi doktrinos,

17todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas privalo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, išdėstytą 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje, nes priešingu atveju būtų nesilaikoma principo, kad norminio administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje

18Nr. I575-3/2009). Teismas įvertino Taisyklių 1, 28 punktus, Įstatymo 5 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 4 dalį, CK 4.37 straipsnio 1 dalį, 4.39 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalis. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Vis dėlto pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus, turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Poįstatyminiais teisės aktais draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 2 dalimi, savivaldybės šioje srityje gali detalizuoti įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą, tačiau savivaldybės negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris labiau ir neproporcingai varžytų gyvūnų savininkų teises negu tai nustatyta įstatymuose. Todėl savivaldybės, tvirtindamos gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles, privalo vadovautis įstatymuose nustatytu reguliavimu, jo nepaneigti. Įstatymo

195 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 4 dalis neriboja privačių valdų savininkų nuosavybės teisės į šunis tuo aspektu, kad nėra reikalaujama privačių valdų savininkams ir/ar administratoriams gauti raštiškus sutikimus iš jų valdas supančių privačių valdų savininkų ir/ar administratorių. Tuo tarpu Taisyklių 28 punkte toks reikalavimas gauti raštiškus sutikimus buvo numatytas. Vadinasi, Taisyklių 28 punktu ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, jog jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus, buvo nepagrįstai bei neproporcingai įsiterpiama į teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo 5 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 4 dalyje, o taip pat bendruosius nuosavybės principus, įtvirtintus CK 4.37 straipsnio 1 dalyje ir 4.39 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse (pavyzdžiui, 15 arų privačios valdos savininkas, norintis laikyti net mažą šuniuką (pavyzdžiui, škotų terjerą), turėjo gauti sutikimą iš su jo valda besiribojančių privačių valdų savininkų ir/ar administratorių – tai antikonstitucinė disproporcija). Teismas atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 28 punkte buvo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį, jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), ūkinės paskirties gyvūno (pavyzdžiui, kiaulės ir kitų gyvūnų, kurie galbūt skleidžia nemalonius kvapus) savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus. Dėl šio reguliavimo teismas nepasisakė, nes to nereikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, jam sprendžiant administracinę bylą Nr. N502-1493/2010. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Taisyklių 28 punktas ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, jog jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus, prieštaravo Įstatymo 5 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 4 daliai, CK 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.

20III.

21Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 88–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, jog Taisyklių 28 punktas neprieštaravo Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, CK 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

221. Įstatymas įpareigoja laikytis bendrųjų principų ir sudaro galimybę savivaldybės tarybai tvirtinti tokias gyvūnų laikymo taisykles, kurios padėtų užtikrinti žmonių saugumą (Įstatymo 1 str.). Taisyklėse buvo daug nuostatų, kurios tiesiogiai nebuvo įtvirtintos įstatyme, tačiau detalizavo Įstatymo nuostatas. Jomis buvo įgyvendinamas Įstatymo nustatytas tikslas – užtikrinti žmonių saugumą. Teismas nevertino Įstatymo nuostatų sistemiškai, neatsižvelgė į įstatymų leidėjo intencijas bei tikslus. Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reguliavimas turi būti suprantamas kaip minimalus saugiklis, kurio turi būti laikomasi. Tačiau Įstatymo

235 straipsnio 2 dalimi savivaldybėms paliekama teisė, atsižvelgiant į kiekvienos savivaldybės unikalumą, išskirtinumą ir poreikį, tvirtinti tokias gyvūnų laikymo taisykles, kurios padėtų užtikrinti žmonių saugumą būtent toje savivaldybėje. Taisyklių 28 punktas, kuriame įtvirtinta pareiga privačiame name šunį ar ūkinės paskirties gyvūną laikantį asmenį gauti gretimo žemės sklypo savininko ar administratoriaus raštišką sutikimą, reguliavimo požiūriu visiškai neprieštarauja Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai. Šioje įstatymo normoje nėra numatyta draudimo reikalauti iš privačių namų savininkų, laikančių gyvūnus, gauti kaimyninių sklypų savininkų leidimus. Taigi toks reikalavimas nebūtinai turi būti įtvirtintas įstatymo lygmeniu, o, atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, gali būti išreikštas ir poįstatyminiame teisės akte, šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime. Taisyklių 28 punktas neprieštaravo CK 4.37 straipsnio 1 daliai, 4.39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi tam tikrų sąlygų. Taisyklės patvirtintos vadovaujantis Įstatymu, atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą žmonių saugumo principą, todėl reikalavimas gauti privačios valdos savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus buvo pagrįstas ir teisėtas. Taisyklių 28 punkto nuostatos nedraudė laikyti gyvūnų, tačiau sudarė sąlygas asmenims, kurių teisės ar teisėti interesai gali būti pažeisti arba kirstis, susitarti duodant ar neduodant sutikimą laikyti gyvūną.

242. ABTĮ 110, 111, 112 straipsniuose įtvirtintas pareiškimų ištirti norminio administracinio akto teisėtumą institutas suteikia ribotą kompetenciją administraciniam teismui spręsti dėl ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumo tuo aspektu, jog administracinis teismas tokio akto teisėtumo klausimą gali išspręsti tik atitikimo įstatymui bei Vyriausybės nutarimui atžvilgiu, kadangi tik tokia kompetencija teismui yra suteikta įstatymo. Administracinis teismas, atsižvelgiant į paminėtas ABTĮ nuostatas, negali spręsti apie norminio administracinio akto atitikimą Konstitucijai. Teismas pripažino, jog Taisyklės prieštarauja

25ne tik nurodytiems įstatymams, bet konstatavo ir tai, jog Taisyklių 28 punktas taip pat prieštaravo ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismas peržengė jam įstatymo suteiktos kompetencijos ribas, todėl pažeidė materialinės teisės normas, įtvirtintas ABTĮ 110 ir 112 straipsniuose.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV.

28Apeliacinis skundas atmestinas.

29Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. gegužės 5 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

30Nagrinėjamoje byloje neginčijamai pripažįstama, kad Taisyklės (bylai aktuali 2008-09-10 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-630 redakcija) yra poįstatyminis teisės aktas, kuris buvo priimtas realizuojant Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2001-11-08 įstatymo Nr. IX-587 redakcija). Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus Konstitucinio Teismo aiškinimus, konstatuotina, kad jų (Taisyklių nuostatos, tarp jų ir byloje nagrinėjamas 28 p.) nuostatos negali konkuruoti, t. y. nustatyti kitokį negu Įstatymo nustatytas teisinių santykių reglamentavimą. Todėl nagrinėjamai bylai yra būtina išaiškinti, ar šioje administracinėje byloje tiriamas Taisyklių 28 punktas („Jeigu privati valda ribojasi su fizinių ar juridinių asmenų teritorija (privačia valda), šuns (ūkinės paskirties (išskyrus bičių) gyvūno savininkas privalo gauti šios teritorijos (privačios valdos) savininkų ar administratorių raštiškus sutikimus“) aukščiau aptarta prasme yra konkuruojanti su Įstatymo 5 straipsniu, kuris yra skirtas reglamentuoti gyvūnų auginimo ir laikymo teisinius santykius, norma.

31Pagal nagrinėjamai bylai aktualias Įstatymo 5 straipsnio nuostatas, savivaldybės tvirtina gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir prižiūri, kaip jos įgyvendinamos (2 d.); savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų (3 d.); laikyti šunis, kates bute, privačiame name, kur gyvena kelios šeimos, leidžiama tik turint raštišką visų jame gyvenančių pilnamečių asmenų sutikimą (4 d.); gyvūnų savininkai atlygina visas išlaidas, susijusias su jiems priklausančių gyvūnų padaryta žala žmonių sveikatai ir turtui (7 d.). Aiškindama nurodytas nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pirmiausia pažymi, kad straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas yra skirtas tik gyvūnų savininkams ir yra tiesiogiai susijęs su 7 dalies nuostata dėl jų (savininkų) atsakomybės už gyvūnų padarytos žalos žmonių sveikatai ir turtui atlyginimą. Toks bendrojo pobūdžio įpareigojimas ir jo nesilaikymo pasekmės nustatyti paties Įstatymo (2 ir 7 d.), todėl darytina išvada, kad tai yra pakankamas ir aiškus teisinių santykių dėl trečiųjų asmenų saugos reglamentavimas. Tuo pačiu darytina išvada, kad toks šių santykių reglamentavimas nepalieka erdvės savivaldybei kaip poįstatyminio akto leidėjui nustatyti papildomus negu Įstatymo nustatytus apribojimus gyvūnų savininkams žmonių saugumo tikslu.

32Kolegija taip pat pažymi, kad trečiųjų asmenų dalyvavimas gyvūnų laikymo procese yra specialiai aptartas (nustatytas) Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje. Tačiau aptariamame Taisyklių 28 punkte nurodyti asmenys nepatenka į Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą asmenų ratą. Todėl darytina išvada, kad Taisyklių 28 punkto nustatytas reglamentavimas yra papildomas palyginus su Įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytu. O tai, atsižvelgiant į aukščiau aptartą įstatymo ir poįstatyminio teisės akto hierarchijos aiškinimą, yra neleistina. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šioje byloje tiriamas Taisyklių 28 punktas prieštaravo Įstatymo 5 straipsnio 4 daliai, kolegijos pripažintina pagrįsta ir teisinga. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, kad Taisyklių 28 punktas neatitiko Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.39 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių.

33Atsakydama į apelianto argumentus dėl administracinių teismų kompetencijos tirti, ar norminis teisės aktas (kuris nepatenka į Konstitucinio Teismo tiriamų norminių teisės aktų ratą) atitinka Konstituciją, kolegija pažymi, kad klausimas dėl tokios administracinių teismų kompetencijos yra aptartas ir išaiškintas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 daliess (1996 m. liepos 11 d. redakcija). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalie (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, administraciniai teismai tokią kompetenciją turi. Pažymėtina, kad tokios doktrinos yra laikamasi ir administracinių teismų praktikoje.

34Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

35Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

36Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos... 6. 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pareiškėjo vertinimu, Taisyklėse įtvirtinta... 7. Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 34–35) nurodė, kad Vilniaus miesto... 8. bei Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Konstitucinis Teismas ne kartą... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu... 11. (b. l. 78–84) pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m.... 12. Nr. 1-630 „Dėl Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių tvirtinimo“... 13. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašyme,... 14. 5 straipsnio 4 daliai, CK 4.37 straipsnio 1 daliai ir 4.39 straipsnio 1 daliai,... 15. 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašoma ištirti... 16. Nr. N502-1493/2010 yra būtina taikyti Taisyklių 28 punkto nuostatas, t. y.... 17. todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas privalo nagrinėti Lietuvos... 18. Nr. I575-3/2009). Teismas įvertino Taisyklių 1, 28 punktus, Įstatymo 5... 19. 5 straipsnio (2001 m. lapkričio 8 d. redakcija) 4 dalis neriboja privačių... 20. III.... 21. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 88–90) prašo panaikinti Vilniaus... 22. 1. Įstatymas įpareigoja laikytis bendrųjų principų ir sudaro galimybę... 23. 5 straipsnio 2 dalimi savivaldybėms paliekama teisė, atsižvelgiant į... 24. 2. ABTĮ 110, 111, 112 straipsniuose įtvirtintas pareiškimų ištirti... 25. ne tik nurodytiems įstatymams, bet konstatavo ir tai, jog Taisyklių 28... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV.... 28. Apeliacinis skundas atmestinas.... 29. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš... 30. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai pripažįstama, kad Taisyklės (bylai... 31. Pagal nagrinėjamai bylai aktualias Įstatymo 5 straipsnio nuostatas,... 32. Kolegija taip pat pažymi, kad trečiųjų asmenų dalyvavimas gyvūnų laikymo... 33. Atsakydama į apelianto argumentus dėl administracinių teismų kompetencijos... 34. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.... 35. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 36. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą... 37. Nutartis neskundžiama....