Byla A-502-1198-06

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjo), Ričardo Piličiausko, Edvardo Sinkevičiaus, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininko) ir Vaidos Urmonaitės,

2sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

3dalyvaujant pareiškėjui R. R. ,

4atsakovų atstovams Gintarui Baradinskui, advokatui Vitoldui Kumpai,

5viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Aukštesniojo administracinio teismo 2000 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir UAB „Omnitel“ dėl neteisėtų veiksmų ir grąžinimo į darbą, kurios procesas buvo atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. nutartimi.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas R. R. su skundu kreipėsi į Aukštesnįjį administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėtais Valstybės saugumo departamento veiksmus ir grąžinti jį į darbą – UAB „Omnitel“ juristo pareigas – bei išieškoti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas nurodė, kad 2000 m. vasario 23 d. buvo atleistas iš UAB „Omnitel“ juristo pareigų Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punkto pagrindu, t. y. kai darbo sutartis prieštarauja įstatymų reikalavimams. Pagrindu nutraukti darbo sutartį buvo Valstybės saugumo departamento 2000 m. vasario 17 d. raštas Nr. 02 - 03 - 111, informuojantis darbdavį apie tai, kad jis (pareiškėjas) neįvykdė įstatymo „Dėl SSSR valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo (Įstatymo įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio l dalies reikalavimų, ir įpareigojantis darbdavį informuoti Valstybės saugumo departamentą apie priimtą sprendimą pagal minėto įstatymo l straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad Valstybės saugumo departamento veiksmai yra neteisėti, nes: netiksliai nurodyta jo darbo VSK pradžia; jis nėra ryšių sistemos darbuotojas, kadangi juristo pareigybės neapima Telekomunikacijų įstatymo 2 straipsnio 26 punkte apibrėžta telekomunikacijos sistemos sąvoka; Įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 2 dalis netaikoma jau dirbantiems asmenims; apie tai, kad jis dirbo VSK, buvo aišku 1999 m. spalio 20 d., o tai matyti iš tuo metu rašyto rašto UAB „Omnitel“ prezidentui; gavęs darbdavio 1999 m. spalio 26 d. pranešimą, Valstybės saugumo departamentas privalėjo kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru atlikti tyrimą ir per 30 dienų pateikti bendrąją išvadą; darbdavys atleido jį iš darbo negavęs bendrosios išvados.

9Aukštesnysis administracinis teismas 2000 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1975 m. birželio 30 d. – 1991 m. spalio 20 d. dirbo KGB LSSR kadriniu darbuotoju, t. y. ėjo vertėjo, tardytojo ir vyr. tardytojo pareigas. Šios pareigos yra įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 88 patvirtintą SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pareigybinių ir padalinių (struktūrų), kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys laikomi SSRS valstybės saugumo komiteto kadriniais darbuotojais, sąrašą. Apie savo darbą VSK pareiškėjas įsigaliojus įstatymui „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ (Įstatymas) nepranešė darbdaviui, t. y. pažeidė Įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio reikalavimus. 2000 m. vasario 22 d. Valstybės saugumo departamentas informavo pareiškėjo darbdavį apie tai, kad jis nuslėpė savo darbo kadriniu VSK darbuotoju faktą. 2000 m. vasario 23 d. UAB „Omnitel“ administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 49 P šio pranešimo pagrindu pareiškėjas atleistas iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punktą, t. y. kai darbo sutartis prieštarauja įstatymo reikalavimams. Teismas konstatavo, kad atleidimas teisėtas, kadangi atitinka Įstatymo įgyvendinimo įstatymo aukščiau minėtas normas. Atsakovas Valstybės saugumo departamentas neturėjo pateikti bendrosios išvados dėl pareiškėjo, kadangi atleidimas bendrosios išvados pagrindu numatytas tik tiems buvusiems VSK darbuotojams, kurie nenuslėpė šio fakto ir kurių atžvilgiu atliekamas tyrimas dėl galimybės taikyti įstatymo išimtis. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos Įstatymo 3 straipsnyje numatytos išimtys. Pareiškėjas nutraukė darbą VSK 1991 m. spalio 20 d. ir po 1990 m. kovo 11 d. liko dirbti VSK ne Lietuvos Respublikos valdžios institucijų pavedimu, o dėl savo asmeninės pozicijos.

10Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartimi Aukštesniojo administracinio teismo 2000 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, jog buvę SSRS VSK kadriniai darbuotojai nuo šio įstatymo įsigaliojimo 10 metų negali dirbti ... ryšių sistemoje. Nustatė, kad pareiškėjas yra buvęs SSRS VSK kadrinis darbuotojas, kuris nuo 1996 m. rugsėjo 16 d. iki 2000 m. vasario 23 d. dirbo UAB ,,Omnitel“ juristu. Teismas nesutiko su pareiškėjo motyvu, kad jo darbą UAB „Omnitel“ juristu teismas nepagrįstai įvertino kaip darbą ryšių sistemoje. Pažymėjo, kad ,,ryšių“ sąvokos apibrėžimas buvo pateiktas Ryšių įstatyme (1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. l - 1109 redakcija), kurio 2 straipsnis nustatė, jog ryšiai – tai pašto, telekomunikacijų įmonių ir telekomunikacijų techninių priemonių visuma. Ryšių įstatymui netekus galios, pašto ir telekomunikacijų veiklos pagrindus nustatė Pašto įstatymas ir Telekomunikacijų įstatymas, tačiau juose nepateiktas ,,ryšių“ sąvokos apibrėžimas. Nurodė, kadangi Įstatymas buvo priimtas 1998 m. liepos 16 d., t. y. tuo metu, kai dar galiojo Ryšių įstatymas, kuriame buvo pateikta „ryšių“ sąvoka, tai ir nagrinėjant šią bylą ryšius reikia suprasti taip, kaip „ryšiai“ buvo suvokiami priimant Įstatymą: paštas, telekomunikacijų įmonės ir telekomunikacijų techninės priemonės. Be to, aiškinant žodžio „ryšiai“ reikšmę bendrinėje kalboje jis suprantamas kaip telegrafas, telefonas, radijas, paštas (Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, 1993 m. Lietuvių kalbos institutas). Teismas padarė išvadą, kad UAB „Omnitel“, kurioje pareiškėjas dirbo, kaip įmonė, teikianti telekomunikacijos ryšio paslaugas (mobiliojo GSM ryšio, interneto) bei turinti savo telekomunikacijų tinklą, yra priskirtina ryšių sistemai. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo motyvu, kad jis nepriklauso ryšių sistemai dar ir dėl to, jog UAB „Omnitel“ dirbo juristu, nes minėto Įstatymo 2 straipsnis nenumato pareigybių, kurias ryšių sistemoje gali užimti buvę VSK kadriniai darbuotojai. Įstatymo 3 straipsnyje numatyti atvejai, kada šio Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai yra netaikomi. Tačiau pareiškėjui Įstatymo 3 straipsnyje numatyti atvejai netaikytini, nes jis dirbdamas VSK tyrė ne tik kriminalines bylas, darbą VSK nutraukė vėliau kaip kitą dieną po 1990 m. kovo 11 d.; administracinio teismo sprendimu nėra teismo nustatyta, kad pareiškėjas po 1990 m. kovo 11 d. dirbo VSK Lietuvos Respublikos valdžios institucijų pavedimu, šioms institucijoms suteikė visą turimą vertingą informaciją apie VSK veiklą ir kitokiu jų patvirtintu būdu veikė Lietuvos Respublikos labui. Teismas konstatavo, kad nustačius aplinkybes, jog pareiškėjas, buvęs VSK kadrinis darbuotojas, dirba ryšių sistemoje, ir jam netaikytini apribojimų netaikymo atvejai, laikytina, kad darbdavys, atleisdamas pareiškėją iš darbo, Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punkto reikalavimų nepažeidė, todėl pripažinti pareiškėjo atleidimą iš darbo neteisėtu nėra pagrindo. Pažymėjo, kad Įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiais atvejais darbdavys privalo apie darbuotojo buvusį darbą VSK pranešti Valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir ką pastarieji turi atlikti ir nustatyti. Darbdavys privalo pranešimą apie darbuotojo buvusį darbą VSK perduoti minėtoms institucijoms, kai pranešimą gauna ne iš paties darbuotojo, bet kitu teisėtu būdu arba iškilus neaiškumui dėl darbuotojo priklausymo SSRS VSK darbuotojų kategorijai. Pareiškėjas darbdaviui pranešimo nepateikė. Darbdavys pranešimą apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs SSRS KGB kadrinis darbuotojas gavo iš Valstybės saugumo departamento. Todėl pranešti tai pačiai institucijai, iš kurios gavo pranešimą, kad pastaroji ištirtų, ar jos pačios pranešimas yra teisingas, darbdaviui nebuvo reikalo. Valstybės saugumo departamentas yra ta institucija, kuriai įstatymas suteikė teisę nustatyti buvusius SSRS VSK kadrinius darbuotojus. Gavus Valstybės saugumo departamento pranešimą, kad pareiškėjas yra buvęs VSK kadrinis darbuotojas, suprantama, kad pareiškėjo darbdaviui nebeiškilo neaiškumų, ar pareiškėjas priklausė minėtai VSK darbuotojų kategorijai. Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neprivalėjo pateikti bendros išvados, nes pareiškėjo darbdavys šioms institucijoms nepateikė nei pareiškėjo pranešimo, nei pranešimo, gauto ne iš paties pareiškėjo (Įstatymo l str. 3 d.). Teismas taip pat pažymėjo, kad negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog teismas negali aiškinti įstatymų. Teismas, vykdydamas teisingumą, aiškina ir taiko teisės normas. Vienas iš teisės aiškinimo metodų yra teleologinis (įstatymo tikslo). Šio aiškinimo metodo esmė - nustatyti įstatymo tikslus, uždavinius. Aukštesnysis administracinis teismas, taikydamas šį teisės aiškinimo metodą, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 2 dalį išaiškino taip, kad asmenys, buvę VSK kadriniais darbuotojais ir tai nuslėpę, turi būti atleisti iš darbo, nepriklausomai nuo to, kada šią aplinkybę jie nuslėpė: prašymo priimti į darbą momentu ar jau dirbdami. Su tokiu įstatymo normos aiškinimu teismas sutiko. Įstatymo l straipsnio l dalis įpareigoja dirbančius buvusius VSK kadrinius darbuotojus ne vėliau kaip per 20 dienų nuo Įstatymo įsigaliojimo pranešti darbdaviui apie tai, kad jie buvo VSK kadriniai darbuotojai ir ar jiems gali būti taikomos numatytos išimtys, o prašantiems priimti į darbą apie minėtas aplinkybes pranešti Įstatymas įpareigoja prieš sudarant darbo sutartį. Vadinasi, tiek vieniems (dirbantiems), tiek kitiems (norintiems įsidarbinti) Įstatymas nustatė tą pačią pareigą – pranešti darbdaviui. Todėl suprantama, kad už tos pačios pareigos neįvykdymą ir dirbusiems iki Įstatymo įsigaliojimo, ir tiems, kurie įsidarbino po Įstatymo įsigaliojimo, atsiranda vienodos pasekmės - darbo sutartis su jais nutraukiama.

11II.

12Pareiškėjas 2005 m. liepos 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pareiškėjas nurodė, kad, išnaudojęs visas galimybes Lietuvos teismuose apginti pažeistas teises, 2001 m. sausio 19 d. su pareiškimu kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kuris 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2005 m. liepos 8 d., nutarė, jog atleidžiant jį iš darbo privačioje įmonėje, pritaikius Įstatymo 2 straipsnį, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 14 straipsnis, draudžiantis diskriminaciją, siejant jį su 8 straipsniu, numatančiu teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnyje nustatyti terminai nepraleisti.

13III.

14Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 23 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir UAB „Omnitel“ dėl neteisėtų veiksmų ir grąžinimo į darbą, ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Teismas nurodė, kad procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Konvencijai ir jos papildomiems protokolams. Teismas nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, turi būti tikrinama, ar Europos žmogaus teisių teismo sprendimas yra pagrindas abejoti Lietuvos teismų priimtų sprendimų teisėtumu. Lietuvos teismuose procesas vyko dėl pareiškėjo atleidimo iš UAB ,,Omnitel“ juristo pareigų, pritaikius Įstatymo numatytus apribojimus. Europos žmogaus teisių teismas 2005 m. balandžio 7 d. sprendime konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš darbo privačioje įmonėje, pritaikius diskriminuojantį Įstatymą, buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, siejant jį su 8 straipsniu. Todėl, teismo vertinimu, yra pagrindas abejoti Lietuvos teismų priimtų sprendimų teisėtumu ir todėl procesas byloje atnaujintinas. Kartu teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė nepraleidęs įstatyme nustatytų terminų.

15IV.

16Atnaujinus bylos procesą, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo UAB „Omnitel“ paaiškinimas, kuriuo prašoma bylą atsakovo UAB „Omnitel“ atžvilgiu nutraukti, o jeigu teismas nuspręstų bylos UAB „Omnitel“ atžvilgiu nenutraukti, pareiškėjo reikalavimus atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo UAB „Omnitel“ naudai visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, taip pat ir atstovavimo išlaidas. Pateikiami tokie argumentai.

171. Atsakovo nuomone, atnaujinus procesą, būtina nagrinėti tik su Europos žmogaus teisių teismo sprendimu susijusias aplinkybes, nes tik jos naujai paaiškėjo po to, kai byla buvo baigta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartimi. Kadangi jokios kitos aplinkybės nepaaiškėjo, negali būti iš naujo keliamas klausimas dėl šių aplinkybių, kurias nustatė Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, o Europos žmogaus teisių teismas nepaneigė. Atsakovas akcentuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas yra dirbęs KGB kadriniu darbuotoju, kad jis, dirbdamas KGB, tyrė ne tik kriminalines bylas, kad darbą KGB nutraukė vėliau, nei kitą dieną po 1990 m. kovo 11 d., kad nebuvo nustatyta, jog po 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjas KGB dirbo Lietuvos Respublikos valdžios institucijų pavedimu ir šioms institucijoms suteikė visą turimą vertingą informaciją apie KGB ar kitokiu būdu veikė Lietuvos Respublikos labui, kad jis dirbo ryšių sistemoje, kad pareiškėjui netaikytinos įstatyme numatytos veiklos apribojimų taikymo išimtys; kad pareiškėjas nepateikė savo darbdaviui pranešimo apie darbą KGB, nors privalėjo tai padaryti ir kad Valstybės saugumo departamentas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neprivalėjo pateikti bendros išvados.

182. Atsakovas akcentuoja, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2000 m. vasario 23 d. administracijos direktoriaus įsakymu, pagal tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punktą ir 31 straipsnį, tuo pagrindu, kad sudaryta darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šį prieštaravimą reikia pašalinti. Konkretus įstatyminis pagrindas, kuriam prieštaravo su pareiškėju sudaryta darbo sutartis, yra Įstatymo 2 straipsnis, kuriuo numatyta, kad buvę KGB darbuotojai nuo įstatymo įsigaliojimo 10 metų negali dirbti inter alia ryšių sistemoje. Įstatymas darbo sutarties nutraukimo momentu buvo teisėtas, galiojantis, jo galiojimas nebuvo sustabdytas. Įstatymas nepakeistas galioja ir šiuo metu, todėl jis yra privalomas, remiantis Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalimi, teismai privalo juo vadovautis. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas niekaip negali paneigti to, kad reikia vadovautis galiojančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 4 d. nutarime aiškiai pabrėžė, kad ribojimai KGB darbuotojams užsiimti tam tikra veikla, numatyti Įstatyme, kyla iš konstitucinės pareigos užtikrinti nacionalinį saugumą, veiklos laisvę derinti su visuomenės interesais. Remiantis Konstitucijos 7 straipsniu, Lietuvos teisės sistemoje Konstitucija yra aukštesnės galios teisės aktas, nei tarptautinės sutartys, todėl reikia remtis Konstitucijoje įtvirtintinomis pareigomis, kurios ir lemia tai, kad KGB darbuotojams turi būti taikomi veiklos apribojimai. Europos žmogaus teisių teismas 2005 m. kovo 17 d. sprendime nenurodė reikalavimo, kad įstatymo leidėjas turėtų keisti Įstatymą ar kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami pareiškėjo bylą, padarė kokių nors procesinio pobūdžio pažeidimų, dėl kurių yra būtina peržiūrėti jau išspręstą bylą. Atsakovas, remdamasis tarptautinės viešosios teisės mokslininkų darbais (Robert Blackburn, Jorg Polakiewicz. Fundamental Rights in Europe. The European Convention on Human Rights and its Member States, 1950-2000, 2001, New York: Oxford University Press.), nurodo, kad nėra pareigos numatyti proceso atnaujinimą po to, kai yra priimtas valstybei nepalankus teismo sprendimas, taip pat, remiantis Europos žmogaus teisių konvencijos 41 straipsniu, iš valstybių atsakovių įprastai nėra reikalaujama taisyti teisės aktus retroaktyviai. Taigi atsakovas daro išvadą, kad Europos žmogaus teisių teismo sprendimas negalėjo turėti tiesioginių padarinių Įstatymo galiojimui, įstatymo galiojimo nesustabdė, nepanaikino ir neapribojo. Europos žmogaus teisių teismas nenurodė, kad įstatymas turi būti pakeistas ar kad nacionaliniai teismai pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją. Europos žmogaus teisių teismas taip pat nenurodė, kad pareiškėjas turi būti grąžintas į darbą. Atsakovui akivaizdu, kad nepaaiškėjo ir neatsirado jokios naujos aplinkybės, kurios lemtų tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartis turėtų būti pakeista.

193. Be to, atsakovas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismas, priteisdamas pareiškėjui kompensaciją, nurodė, kad ją priteisia už atimtą pagrindinį pajamų šaltinį,neigiamą poveikį karjeros galimybėms ateityje. Taigi, Europos žmogaus teisių teismas jau priteisė pareiškėjui žalą už tai, kad jis buvo atleistas iš darbo ir negalėjo dirbti. Pareiškėjas negali dar kartą reikalauti atlyginti žalą (už pravaikštas), pareikšdamas tą patį reikalavimą nacionaliniame teisme. Europos žmogaus teisių teismas taip pat priteisė pareiškėjui žalą už tai, kad jam tebėra taikomi apribojimai dirbti tam tikrą darbą (t. y. yra numatyti ribojimai į ateitį), taigi pareiškėjas pasirinko konkretų savo pažeistos teisės gynimo būdą – prisiteisė žalą už jo veiklos apribojimus ateityje, tačiau dar reikalauja grąžinti jį į darbą, taigi prašo taikyti du tarpusavyje prieštaraujančius pažeistų teisių gynimo būdus. Atsakovui akivaizdu, kad pareiškėjas pareiškia tarpusavyje konkuruojančius (nesuderinamus) reikalavimus. Atsakovo vertinimu, tokiais veiksmais pareiškėjas siekia nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėti atsakovo ir valstybės sąskaita, tokie veiksmai prieštarauja proceso atnaujinimo esmei – ištirti naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad būtų užtikrinamas teisėtumas.

204. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašo grąžinti jį į darbą atsakovo bendrovėje – privačiame juridiniame asmenyje – bei priteisti iš atsakovo atlyginimą už pravaikštas. Tokie reikalavimai nėra teismingi administraciniams teismams, todėl bylą bendrovės atžvilgiu būtina nutraukti.

21Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

22V.

23Pareiškėjas R. R. skundo reikalavimais prašė pripažinti neteisėtais Valstybės saugumo departamento veiksmus ir grąžinti jį į darbą – UAB „Omnitel“ juristo pareigas – bei išieškoti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Aukštesniojo administracinio teismo 2000 m. birželio 29 d. sprendimu, kuris buvo paliktas nepakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, pareiškėjo skundas buvo atmestas.

24Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pareikšti reikalavimai atnaujinti procesą byloje, atnaujinus procesą, grąžinti jį į ankstesnį darbą į UAB „Omnitel“ juristo pareigas, priteisti iš atsakovų jo naudai darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

25Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. nutartimi atnaujintas procesas administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, byla perduota Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

26Nors procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti, o tai iš esmės reiškia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis), tačiau bylos, kurioje procesas atnaujintas, nagrinėjimas turi tam tikrų ypatumų, nes, nagrinėjant tokią bylą, būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas. Antai, administracinių teismų praktikos analizė leidžia konstatuoti, kad, pavyzdžiui, faktinės aplinkybės nagrinėjant Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujintą administracinę bylą analizuojamos tiek, kiek tai būtina nustatyti, ar teisingai pritaikytos materialinės teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-362/2004, kt.). Šiuo atveju tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atnaujinus procesą administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, būtina įvertinti, ar Europos žmogaus teisių teismo sprendime konstatuoti Konvencijos pažeidimai įtakoja byloje priimtų administracinių teismų procesinių sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą.

27VI.

28Administracinių bylų, kurioje procesas atnaujintas, nagrinėjimo ypatumai neatima iš teismo, nagrinėjančio atnaujintą bylą, pareigos įvertinti byloje jau priimto procesinio sprendimo ar procesinių sprendimų atitiktį esminiams administracinių bylų teiseną reglamentuojančių teisės normų reikalavimams. Todėl teismas, nagrinėdamas atnaujintą bylą ir nustatęs absoliutų anksčiau byloje priimto sprendimo negaliojimo pagrindą, turi nustatyta proceso tvarka į tai reaguoti.

29Nagrinėjamu atveju, be kita ko, turi būti patikrinta, ar Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius nepažeidė rūšinį bylų teismingumą reglamentavusių taisyklių ir ar tokios taisyklės šiuo metu nebus pažeistos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant atnaujintą bylą.

30Pagal 1964 m. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 2 dalį, 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 patvirtinto Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalį, civilinio proceso įstatymai nustato tvarką, kuria nagrinėjamos civilinės, darbo, kitos bylos dėl privatinių teisinių santykių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidinio administravimo srityje.

31Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama net tik pagal ginčo santykio subjektus. Esminis kriterijus, nulemiantis ginčo priskyrimą bendrosios kompetencijos arba administraciniam teismui, yra teisinių santykių, iš kurių kilęs ginčas, prigimtis ir pobūdis (Specialiosios teismingumo kolegijos 2006 m. vasario 23 d. nutartis byloje R. G. vs. Kauno apskrities viršininko administracija, daugelis kitų). Pažymima, kad administracinių teismų kompetencijai paprastai priskirtinas nagrinėjimas ginčų, kurių išsprendimas nėra betarpiškai siejamas su kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu (Specialios teismingumo kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartis byloje D. S. vs. Pakruojo priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kt.). Dar daugiau, nurodoma, kad bendrosios kompetencijos teismų kompetencija pagal savo pobūdį yra platesnė, šie teismai nagrinėja ne tik civilinius ginčus, bet administracinio teisinio pobūdžio ginčus, kurie nėra grynai administraciniai bei yra susiję su civiliniais teisiniais santykiais. Pagal Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalį bendrosios kompetencijos teismai, spręsdami civilinį ginčą, gali kartu išspręsti ir su tokiu ginču susijusius administracinius teisinius klausimus (Specialios teismingumo kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartis byloje A. A. G. ir S. A. G. vs. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir Palangos miesto savivaldybė, kt.).

32Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus kriterijus, pagal kuriuos atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo jurisdikcija, o būtent, tai, kad vienu iš atsakovų yra privatus juridinis asmuo, kuris jokių viešojo administravimo funkcijų neatliko, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti neteisėtais Valstybės saugumo departamento veiksmus iš esmės yra kito reikalavimo grąžinti pareiškėją į darbą – UAB „Omnitel“ juristo pareigas – bei išieškoti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, pagrindas, o pagrindinis reikalavimas grąžinti į darbą ir priteisti darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą yra kilęs iš darbo teisinių santykių, konstatuoja, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Ginčo, kylančio iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimas bendrosios kompetencijos teisme leis efektyviau ginti darbuotojo teises, kadangi Civilinio proceso kodekso XX skyriuje įtvirtinti tam tikri darbo bylų nagrinėjimo ypatumai.

33Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius, nagrinėdami bylą, pažeidė rūšinį bylų teismingumą reglamentavusias taisykles, o tai yra absoliutus priimtų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad rūšinio teismingumo taisyklės ir šiuo metu besąlygiškai draudžia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti atnaujintą bylą, todėl, tai nustačius, Aukštesniojo administracinio teismo 2000 m. birželio 29 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartis naikintini. Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad paaiškėjus, jog byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, administracinis teismas nutartimi bylą perduoda atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui. Todėl byla, kurioje procesas atnaujintas, perduotina atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui (ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių (b. l. 143-144), todėl, remiantis Civilinio proceso kodekso 27 straipsniu, byla teisminga apygardos teismui).

34Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalimi, 133 straipsniu, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

35Aukštesniojo administracinio teismo 2000 m. birželio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartį panaikinti.

36Bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir UAB „Omnitel“ dėl neteisėtų veiksmų ir grąžinimo į darbą perduoti Vilniaus apygardos teismui, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

37Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjui R. R. ,... 4. atsakovų atstovams Gintarui Baradinskui, advokatui Vitoldui Kumpai,... 5. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo R. R.... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas R. R. su skundu kreipėsi į Aukštesnįjį... 9. Aukštesnysis administracinis teismas 2000 m. birželio 29 d. sprendimu... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 11. II.... 12. Pareiškėjas 2005 m. liepos 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam... 13. III.... 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. vasario 23 d. nutartimi... 15. IV.... 16. Atnaujinus bylos procesą, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme... 17. 1. Atsakovo nuomone, atnaujinus procesą, būtina nagrinėti tik su Europos... 18. 2. Atsakovas akcentuoja, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo... 19. 3. Be to, atsakovas nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismas, priteisdamas... 20. 4. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašo grąžinti jį į darbą atsakovo... 21. Išplėstinė teisėjų kolegija... 22. V.... 23. Pareiškėjas R. R. skundo reikalavimais prašė... 24. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pareikšti reikalavimai... 25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. nutartimi... 26. Nors procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo... 27. VI.... 28. Administracinių bylų, kurioje procesas atnaujintas, nagrinėjimo ypatumai... 29. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, turi būti patikrinta, ar Aukštesnysis... 30. Pagal 1964 m. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 2 dalį, 2002 m. vasario... 31. Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios... 32. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus... 33. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Aukštesnysis... 34. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 35. Aukštesniojo administracinio teismo 2000 m. birželio 29 d. sprendimą ir... 36. Bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos... 37. Nutartis neskundžiama....