Byla A-248-508-07

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Stasiui Šedbarui, trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui Vidui Jakimavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje pareiškimą atsakovui Druskininkų savivaldybės tarybai dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų vandentiekis“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo 2006 m. sausio 31 d. sprendimo Nr.T1-39 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“ 1.5, 1.6, 1.7 ir 1.8 punktus bei įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute, nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade, nuotekų tvarkymo kitiems vartotojams, kai teršalų kiekis nuotekose neviršija leistinų koncentracijų, kainų, kurios atitiktų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos suderintas kainas.

5Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamais jo sprendimo punktais nustatė nuotekų tvarkymo kainas pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Sprendimo 1.5 ir 1.6 punktais nustatyta mažesnė kaina nei suderino Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, 1.7 punktu nustatyta didesnė kaina nei suderino minėta Komisija, o 1.8 punktu nustatyta Komisijos nederinta kaina. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo

617 straipsnio 21 punktą savivaldybės taryba šalto ir karšto vandens kainas gali nustatyti tik įstatymo nustatyta tvarka, o Kainų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šalto vandens kainas nustato tiekėjai, jas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2001 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr.119 patvirtintos Šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo metodikos 1, 4 punktus.

7Atsakovas su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

8Atsakovas nurodė, kad jis nepažeidė pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimų. Teisės aktai nesuteikia teisės Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai vienašališkai nustatyti vandens kainas. Šiuo atveju minėta Komisija neatsižvelgdama nei į UAB „Druskininkų vandentiekis“, nei į Druskininkų savivaldybės prašymus išskirti kainas pagal skirtingas vartotojų grupes nustatė nepagrįstas kainas ir tuo pažeidė Kainų įstatymo

91 straipsnio 2 dalį bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. spalio 9 d. nutarimą Nr.92.

10Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.

11Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nustatydamas naujas kainas atsižvelgė į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos suderintas planuojamas sąnaudas bei pajamas ir jų nekeitė. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad jis sutinka su atsakovo patvirtintomis kainomis, nes jos padengia bendrąsias trečiojo suinteresuotojo asmens sąnaudas.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 16 d. sprendimu panaikino Druskininkų savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 31 d. sprendimo Nr.T1-39 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“ 1.5, 1.6, 1.7 ir 1.8 punktus.

14Teismas nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovo 2006 m. sausio 31 d. sprendimo Nr.T1-39 1.5-1.8 punktų, kuriais buvo nustatytos nuotekų tvarkymo kainos, neatitinkančios Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.O3-83 suderintų UAB „Druskininkų vandentiekis“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų. Teismas nurodė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktą savivaldybės taryba įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas. Taigi, Vietos savivaldos įstatymas suteikia teisę savivaldybės tarybai nustatyti šalto vandens kainas tik įstatymų nustatyta tvarka. Ši tvarka nustatyta Kainų įstatyme bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtuose poįstatyminiuose aktuose. Kainų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato, kad elektros energijos, centralizuotos šilumos, karšto ir šalto vandens kainas nustato atitinkami tiekėjai ar vežėjai suderinę kainas ar tarifų maksimalius dydžius su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija; kainos ir tarifai nustatomi įvertinus būtinas sąnaudas pagal Komisijos patvirtintas metodikas, o jeigu tiekėjams ar vežėjams nepavyksta suderinti kainų ar tarifų su Komisija, ši turi priimti sprendimą dėl kainų dydžio ar tarifų maksimalaus dydžio ir nurodyti sprendimo galiojimo laiką. Kainų derinimo tvarką detaliai reglamentuoja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2001 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr.119 patvirtinta Šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų metodika bei 2002 m. spalio 9 d. nutarimu Nr.92 patvirtinta Prašymų dėl kainų bei tarifų pateikimo ir nagrinėjimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarka. Teismas nurodė, kad vadovaudamasi minėtų teisės aktų nuostatomis bendrovė „Druskininkų vandentiekis“ 2005 m. lapkričio 2 d. prašymu kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją taip pradėdama šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų derinimo procedūrą, pasibaigusią priėmus šios Komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr.03-83. Atsakovas nesutinka su Komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.03-83 suderintomis nuotekų tvarkymo kainomis, tačiau Komisijos nutarimo atsakovas įstatymo nustatyta tvarka neginčijo ir šis nutarimas yra galiojantis. Todėl skundžiamu sprendimu nustatydamas kitokias kainas nei jos buvo suderintos su Komisija atsakovas pažeidė Kainų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktą bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punkte įtvirtintą savivaldybės veiklos ir savivaldybių institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas skundžiamo sprendimo 1.8 punktu nustatė nuotekų tvarkymo kainą kitiems vartotojams, kai teršalų kiekis nuotekose viršija biocheminį deguonies sunaudojimą, tačiau dėl šios kainos derinimo iš viso nebuvo kreiptasi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.

15III.

16Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą atmesti.

17Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju kainų derinimo procedūra buvo įvykdyta ir į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl kainų derinimo buvo kreiptasi. Tačiau ši Komisija suderino vienodas kainas visiems vartotojams ir neatsižvelgė į pagrįstus atsakovo bei trečiojo suinteresuotojo asmens prašymus derinti kainas pagal vartotojų grupes (jas diferencijuoti). Tokiu būdu Komisija nederino kainų, o tiesiog priėmė vienašališką sprendimą. Todėl atsakovas skundžiamu sprendimu buvo priverstas nustatyti skirtingas šalto vandens ir nuotekų šalinimo kainas atskiroms vartotojų grupėms. Atsakovas nurodo, kad šiuo metu egzistuoja įstatymų kolizija ir nėra visiškai aišku, kam suteikta teisė priimti galutinį sprendimą nustatant šalto vandens ir nuotekų šalinimo kainas. Tačiau sistemiškai aiškinant Vietos savivaldos įstatymą, Kainų įstatymą, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.03-96 patvirtintą Šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų nustatymo metodiką ir 2002 m. spalio 9 d. nutarimu Nr.92 patvirtintą Prašymų dėl šalto vandens ir nuotekų tvarkymo kainų pateikimo ir nagrinėjimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarką akivaizdu, kad šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainos turi būti nustatomos derinant jas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tačiau būtina konstatuoti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija turi teisę ir pareigą derinti, o ne nustatyti šalto vandens tiekimo ir nuotekų kainas. Be to, pagal lietuvių kalbos žodyną „derinti“ reiškia „daryti sutinkantį, taikyti“. Nė vienas įstatymas ar poįstatyminis aktas nesuteikia teisės Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai vienašališkai nustatyti vandens kainų neatsižvelgiant į tiekėjų išdėstytus argumentus bei pagrįstus prašymus. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte galutinio sprendimo teisė nustatant šalto vandens kainas priskirta savivaldybės tarybai. Priešingu atveju savivaldybės vaidmuo nustatant šalto vandens ir nuotekų šalinimo kainas taptų visiškai formalus ir neturintis jokios realios reikšmės. Atsakovas nurodo, kad teismas savo sprendimą grįsdamas savivaldybės veiklos ir savivaldybių institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu neatsižvelgė į kitą principą, kuris garantuoja savivaldybės institucijų veiklos laisvę ir savarankiškumą. Teismas neįvertino, kad priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas vadovavosi ne tik politiniais ar ekonominiais argumentais, bet Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta savivaldos teise ir nuostatomis dėl savivaldybės tarybos atsakomybės už savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais. Atsakovas nurodo, kad teismas neįvertino nei atsakovo nustatytų, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos suderintų kainų ekonominio pagrįstumo. Atskiroms vartotojų kategorijoms gali būti taikomi skirtingi (diferencijuoti) vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo paslaugų tarifai. Tačiau į prašymą išskirti kainas pagal skirtingas vartotojų grupes Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija neatsižvelgė. Tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju būtinybė taikyti skirtingas nuotekų tvarkymo kainas atskirų grupių vartotojams yra akivaizdi. Gyventojų išleidžiamos buitinės nuotekos ir gamybinės nuotekos skiriasi pagal savo pobūdį, todėl jų valymo ir tvarkymo sąnaudos yra nevienodos. Akivaizdu, jog gamybinėse nuotekose yra didesnis teršalų kiekis, todėl būtinos ir didesnės sąnaudos tam, kad jas galima būtų išvalyti iki reikalaujamų normatyvų. Druskininkų savivaldybėje gyvenamieji rajonai yra arčiausiai vandenvalos įrenginių, todėl nuotekas iš ten užtenka perpumpuoti tik vieną kartą, kai tuo tarpu nuotekas iš pramoninio Gardino gatvės rajono arba iš sanatorijų reikia perpumpuoti net tris kartus. Tokiu būdu žymiai padidėja nuotekų šalinimo sąnaudos. Būtent dėl šių priežasčių UAB „Druskininkų vandentiekis“ bei atsakovas prašė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos derinti skirtingas kainas skirtingoms vartotojų grupėms.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo su apeliaciniu skundu sutinka.

19Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad atsakovas byloje skundžiamu sprendimu nustatydamas naujas kainas atsižvelgė į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos suderintas planuojamas sąnaudas bei pajamas ir jų nekeitė. Nustatant skirtingas kainas atskiroms vartotojų grupėms buvo atsižvelgta į tai, kad visas būtinąsias sąnaudas turi padengti vartotojai ir trečiasis suinteresuotasis asmuo dėl to neturėtų patirti nuostolių. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad atsižvelgdamas į tai, jog naujai atsiradusias sąnaudas turėtų padengti ne tik gyventojai, bet ir kiti vartotojai, atsakovas nusprendė jas paskirstyti gyventojams ir kitiems vartotojams bei nustatė skirtingas kainas, kurios abiems grupėms didėja vienodai. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija derino kainas siūlydama sulyginti jas gyventojams ir kitiems vartotojams, tačiau tokiu atveju beveik visas naujai atsiradusias sąnaudas padengtų tik gyventojai. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad jis sutinka su atsakovo patvirtintomis kainomis, nes jos padengia bendrąsias trečiojo suinteresuotojo asmens sąnaudas, nustatytas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodiką.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

21Pareiškėjas nurodo, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.03-83 5 ir 7 punktais suderino tokias nuotekų tvarkymo kainas, kokias nurodė UAB „Druskininkų vandentiekis“, o 6 punktu suderinta kaina tik vienu centu didesnė nei nurodė UAB „Druskininkų vandentiekis“. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nesutikdamas su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos suderintomis kainomis turėjo spręsti ginčą teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Be to, atsakovo sprendimo 1.8 punktu nustatytos kainos minėta Komisija iš viso neaptarė, o tai reiškia, jog šiuo atveju nustatyta derinimo procedūra nebuvo įvykdyta. Pareiškėjas nurodo, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Atsakovas taip pat yra saistomas Konstitucijos ir įstatymų, kai jis įgyvendina savo funkcijas bendruomenės interesais. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį administracinėje byloje teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kokiems įstatymams ir kitiems teisės aktams prieštarauja atsakovo sprendimo 1.5, 1.6, 1.7 ir 1.8 punktai, bet nevertino, kokiais motyvais vadovavosi atsakovas priimdamas minėtus sprendimo punktus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2004 m. kovo 23 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teisinas išnagrinėjęs analogišką administracinę bylą Nr.A(2)-333/2004 panaikino savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta nuotekų tvarkymo kaina buvo mažesnė nei buvo suderinta su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija.

22Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas iš esmės pakartodamas apeliacinio skundo argumentus prašė apeliacinį skundą tenkinti.

23Apeliacinės instancijos teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas iš esmės pakartodamas trečiojo suinteresuotojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus prašė apeliacinį skundą tenkinti.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV.

26Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

27Kaip matyti iš Kainų įstatymo 1 straipsnio, Energetikos įstatymo 17 straipsnio, Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr.1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų normų, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija yra speciali valstybinė institucija, kuri prižiūri elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos bei vandens ūkio rinkas ir kuri turi plačius šių rinkų priežiūros įgaliojimus, taip pat ir įgaliojimus, susijusius su kainų nustatymu. Pagal Kainų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr.1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 6.14 punktą vandens ūkio rinkoje kainos (taip pat ir nuotekų tvarkymo kainos) yra nustatomos jas privalomai suderinus su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tai reiškia, jog atitinkamų produktų (paslaugų) kainos negali būti nustatomos kitokios nei tos, kurioms pritarė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Įstatymuose nėra nuostatų, kurios esant kokioms nors aplinkybėms leistų kitiems subjektams nepaisyti su minėta Komisija suderintų kainų dydžių ir nustatyti kitokius kainų dydžius. Priešingai, įstatymas specialiai pabrėžia Komisijos reikšmę nustatant kainas ir suteikia jai papildomus įgaliojimus tais atvejais, kai kainų nepavyksta suderinti. Pagal Kainų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, jeigu nepavyksta suderinti kainų, Komisija pati turi priimti sprendimą dėl kainų dydžio ir nurodyti tokio sprendimo galiojimo laiką.

28Apeliaciniame skunde atsakovas reiškia argumentus dėl to, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ginčo atveju derindama kainas neatsižvelgė į kitų suinteresuotų subjektų nuomonę bei nepaisė kainų nustatymui reikšmingų aplinkybių. Tačiau šie argumentai nagrinėjamai bylai neturi reikšmės. Šie argumentai galėtų būti reiškiami ginčijant atitinkamą minėtos Komisijos nutarimą dėl kainų suderinimo, o nagrinėjamoje byloje toks Komisijos nutarimas nėra skundžiamas. Nagrinėjamos bylos pagrindinis klausimas yra tas, ar savivaldybės taryba turi teisę nepaisyti galiojančių Komisijos nutarimų dėl kainų suderinimo ir pati vienašališkai nustatyti kitokias kainas nei tos, kurioms pritarė Komisija. Kaip minėta prieš tai, nei savivaldybės taryba, nei kiti subjektai tokių teisių neturi. Suinteresuoti subjektai manydami, jog Komisija nesilaikė kainų suderinimo procedūrų ar jog Komisija pritarė neteisingam kainų dydžiui ir tuo pažeidė įstatymų reikalavimus, turi nuginčyti Komisijos nutarimą dėl kainų suderinimo, bet negali nepaisyti galiojančio ir nenuginčyto Komisijos nutarimo.

29Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi įgaliojimus įstatymų nustatyta tvarka nustatyti centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas. Tačiau ši įstatymo nuostata, iš esmės bendrai nusakanti savivaldybės tarybos kompetenciją kainų reguliavimo srityje, nesudaro pagrindo išskirti savivaldybės tarybos vaidmenį nustatant kainas bei tokiu būdu paneigti Kainų įstatyme numatytą kainų reguliavimo mechanizmą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų reikšmę. Priešingai, Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkto norma nukreipia į kitus įstatymus ir nurodo, kad savivaldybės taryba kainas turi nustatyti įstatymų nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog savivaldybės taryba nustatydama kainas turi vadovautis Kainų įstatymu bei laikytis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų dėl kainų dydžių.

30Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog nagrinėjamoje byloje įstatymai turi būti aiškinami kaip suteikiantys savivaldybės tarybai teisę nukrypti nuo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintų kainų, nes savivaldybės tarybai neturint tokios teisės jos vaidmuo nustatant šalto vandens ir nuotekų tvarkymo kainas taptų tik formalus. Tačiau aplinkybė, jog tam tikros institucijos vaidmuo įstatymo numatytose administravimo procedūrose nėra ypač reikšmingas, savaime nereiškia, jog tai neatitinka įstatymų leidėjo ketinimų ir jog įstatymas specialiai turėtų būti aiškinamas taip, jog atitinkamai institucijai būtų suteiktas reikšmingesnis vaidmuo administravimo procedūrose. Įstatymų leidyboje galimi atvejai, kai atitinkamais įstatymais nustatant tam tikras procedūras vienoms institucijoms suteikiami didesni, o kitoms ne tokie reikšmingi įgaliojimai. Atitinkamų institucijų įgaliojimų įstatymų numatytose procedūrose apibrėžimas yra įstatymų leidėjo prerogatyva, kurios teismas negali paneigti. Be to, pažymėtina, jog tokio pobūdžio kainų reguliavimo procedūrinis modelis, koks yra aptariamas nagrinėjamoje byloje, yra numatytas ir kituose įstatymuose. Pavyzdžiui, toks modelis yra numatytas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje.

31Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog savivaldybės tarybai neleidžiant nukrypti nuo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintų kainų yra pažeidžiamas savivaldos institucijų veiklos laisvės ir savarankiškumo principas. Iš prieš tai aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog kainų vandens ūkio rinkoje reguliavimas nėra savarankiškoji savivaldybės kompetencija. Šiame procese aktyviai dalyvauja valstybė ir pirmiausia valstybės institucijai yra suteikti atitinkami išskirtiniai įgaliojimai reguliuojant kainas. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui savivaldybės tarybos veiklos laisvės apimtis negali būti tokia pati kaip ir tais atvejais, kai yra įgyvendinamos savarankiškosios savivaldybės funkcijos. Savivaldybės taryba šiuo atveju neturi teisės nepaisyti teisės aktais nustatyto kainų reguliavimo modelio ir nesilaikyti valstybinės kainų reguliavimo institucijos nutarimų.

32Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino skundžiamo atsakovo sprendimo punktus, kuriais buvo nukrypta nuo su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija suderintų nuotekų tvarkymo kainų. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

33Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsprendė ne visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus. Pareiškėjas prašė ne tik panaikinti atitinkamus ginčijamo atsakovo sprendimo punktus, bet prašė ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuotekų tvarkymo kainų, kurios atitiktų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime dėl kainų suderinimo nurodytas kainas. Pirmosios instancijos teismas dėl pastarojo pareiškėjo reikalavimo nepasisakė ir sprendimo dėl jo nepriėmė. Šis reikalavimas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 2 dalimi išspręstinas apeliacinės instancijos teisme.

34Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl nuotekų tvarkymo kainų, kurios atitiktų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime dėl kainų suderinimo nurodytas kainas, yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Atsakovas šiuo atveju neturėjo teisės nukrypti nuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime nurodytų nuotekų tvarkymo kainų ir privalėjo patvirtinti tokias kainas, kokioms pritarė minėta Komisija. Atsakovui šios pareigos neįvykdžius jam nustatytinas atitinkamas teismo įpareigojimas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas jį papildant įpareigojimu atsakovui priimti sprendimą dėl nuotekų tvarkymo kainų, kurios atitiktų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime dėl kainų suderinimo nurodytas kainas.

35Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies

363 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

37apeliacinį skundą atmesti.

38Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją ir antrąją pastraipas išdėstyti taip:

39„pareiškėjo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje pareiškimą patenkinti.

40Panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 31 d. sprendimo Nr.T1-39 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“ 1.5, 1.6, 1.7 ir 1.8 punktus. Įpareigoti Druskininkų savivaldybės tarybą priimti sprendimą dėl nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas daugiabučio namo bute, nuotekų tvarkymo gyventojams, kuriems vanduo apskaitomas įvade, nuotekų tvarkymo kitiems vartotojams, kai teršalų kiekis nuotekose neviršija leistinų koncentracijų, kainų, kurios atitiktų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.O3-83 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainų“ 5, 6 ir 7 punktuose nurodytas kainas.“

41Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir... 5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamais jo sprendimo punktais... 6. 17 straipsnio 21 punktą savivaldybės taryba šalto ir karšto vandens kainas... 7. Atsakovas su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.... 8. Atsakovas nurodė, kad jis nepažeidė pareiškėjo nurodytų teisės aktų... 9. 1 straipsnio 2 dalį bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės... 10. Trečiasis suinteresuotasis asmuo su pareiškėjo pareiškimu nesutiko.... 11. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad atsakovas skundžiamu sprendimu... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 16 d. sprendimu... 14. Teismas nurodė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovo 2006 m. sausio 31... 15. III.... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 17. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo su... 19. Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad atsakovas byloje skundžiamu... 20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą... 21. Pareiškėjas nurodo, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija... 22. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas iš esmės... 23. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV.... 26. Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas... 27. Kaip matyti iš Kainų įstatymo 1 straipsnio, Energetikos įstatymo 17... 28. Apeliaciniame skunde atsakovas reiškia argumentus dėl to, jog Valstybinė... 29. Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte numatyta, kad savivaldybės... 30. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog nagrinėjamoje byloje įstatymai... 31. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog savivaldybės tarybai... 32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog pirmosios... 33. Tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime... 34. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl... 35. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 36. 3 punktu teisėjų kolegija... 37. apeliacinį skundą atmesti.... 38. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimą... 39. „pareiškėjo Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje pareiškimą... 40. Panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 31 d. sprendimo... 41. Nutartis neskundžiama....