Byla 2A-41-436/2009

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovui A. Ž. ir jo atstovui advokatui V. J., atsakovių V. B. ir B. S. atstovei advokatei D. V., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-274-301/2008 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovėms V. B., B. S. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, tretieji asmenys byloje notarė D. L., Marijampolės savivaldybė.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

4Ieškovas A. Ž. prašė nustatyti, kad butas su rūsiu, ( - ), buvo jo motinos K. S., mirusios ( - ), asmeninė nuosavybė. Nurodė, kad jo motinos K. Ž. (Sabaliauskienės) šeimai, kurią sudarė ieškovo motina ir jis, buvusi Kapsuko kilnojama mechanizuota kolona 1966 m. liepos 1 d. paskyrė naudotis vieno kambario ginčo butą, ( - ). K. Ž. 1983 m. gegužės 28 d. susituokė su J. S. (atsakovių tėvu), gyvenusiu (duomenys neskelbtini, savo velionės pirmosios sutuoktinės nuosavame name, kurį pastaroji testamentu paliko dukroms. Ieškovo motina nuo 1983 m. birželio 6 d., ryšium su santuoka pakeitė darbo vietą, tai yra buvo perkelta dirbti iš metalo dirbinių gamyklos (duomenys neskelbtiniP cechą ir persikėlė gyventi pas sutuoktinį J. S.. Virbalyje jie gyveno ūkiškai, laikė gyvulių. Toks bendras gyvenimas truko iki 1989 metų pavasario, kuomet motina paliko J. S. ir grįžo gyventi į savo butą ( - ), todėl ji nuo 1989 m. balandžio 3 d. pačios prašymu buvo perkelta dirbti atgal į Liudvinavo cechą, kuriame išdirbo iki pensijos – 1991 m. lapkričio 29 d. Ieškovas nurodė, kad jo motinos ir J. S. santuoka faktiškai iširo nuo 1989 m. balandžio pradžios, jiedu nebevedė bendro ūkio, nebepalaikė jokių ryšių, kiekvienas iš jų iki mirties vienas kitu nebesidomėjo. Tačiau teisiškai jų santuoka nebuvo nutraukta. Pagal K. S. 1991 m. kovo 27 d. pareiškimą dėl buto privatizavimo (t.1, b.l.17), Marijampolės miesto valdyba ir K. S. 1992 m. vasario 18 d. sudarė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį, kuria K. S., esant nenutrauktai santuokai su J. S., privatizavo komunalinį butą, ( - ). Už privatizuojamą butą K. S. sumokėjo 4362,50 dydžio valstybės vienkartinėmis išmokomis – investiciniais čekiais. Rašytinis susitarimas su J. S. dėl buto privatizavimo nebuvo sudarytas. Po privatizavimo ginčo butas viešame registre nuosavybės teise įregistruotas K. S. vardu (t.1, b.l. 13-14). J. S. mirė 2001 m. lapkričio 8 d., apie jo mirtį ieškovo motinai niekas nepranešė, todėl ji dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Palikimą po J. S. mirties priėmė atsakovės, kurios į ginčo butą jokių pretenzijų nereiškė. Ieškovo motina mirė 2007 m. kovo 1 d., o 2001 m. birželio 25 d. testamentu ginčo butą ji paliko ieškovui. Ieškovas palikimą priėmė paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, tačiau notarė neišduoda jam paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo po motinos mirties, nes ginčo butas privatizuotas esant nenutrauktai jo motinos K. S. ir J. S. santuokai.

5Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 93,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas sprendė, kad šiuo atveju byloje prezumpcija, jog ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių Kostės ir J. S. nuosavybė, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra paneigta. Ieškovas neįrodė, kad ginčo buto privatizavimo metu velioniai sutuoktiniai K. S. ir J. S. nevedė bendro ūkio ir kad šeima buvo faktiškai iširusi. Taip pat teismas nurodė, kad aplinkybė, jog butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Pastaroji aplinkybė gali sudaryti pagrindą tik svarstyti klausimą dėl vieno sutuoktinio pareigos kompensuoti kitam sutuoktiniui dalį jo panaudotų asmeninių lėšų bendrajai jungtinei nuosavybei sukurti, kylančios iš draudimo nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Todėl ieškovui, manančiam, kad atsakovės nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita, šioje byloje priimto procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimas neužkerta kelio pareikšti reikalavimą dėl piniginės kompensacijos priteisimo kitoje byloje.

6Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad ginčo buto privatizavimo metu (1991 m. kovo mėn.) K. S. ir J. S. nevedė bendro ūkio, ir kad šeima buvo faktiškai iširusi, neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. 2008 m. kovo 14 d. vykusiame teismo posėdyje liudijo artimiausi velionio J. S. giminės - K. S., J. S. ir K. P. Brovkienė, tačiau nei vienas iš jų negalėjo nurodyti, nuo kada Kostė ir J. S. nebegyveno kartu. Šiame teismo posėdyje atsakovės susipažino su gamyklos „Pasaga“ įsakymais, kuriuose nurodoma, kad 1989 m. balandžio 6 d. K. S. jos pačios pareiškimu (t.l, b.l. 121) buvo perkelta dirbti iš gamyklos „Pasaga“ Virbalio cecho į tos pačios gamyklos Liudvinavo cechą, kuriame išdirbo iki pensijos, t.y. iki 1991-11-29. Liudytoja S. V. paaiškino, kad ji su K. S. nuo 1989 m. pavasario kartu dirbo gamyklos „Pasaga“ Liudvinavo ceche ir nuo tada iš Marijampolės miesto gamyklos „Pasaga“ autobusu ryte važiuodavo į darbą (Liudvinavą) ir po darbo grįždavo atgal į Marijampolę (t.2,b.l.26-27). Liudytoja L.A. V. paaiškino, kad K. S. gerai pažinojo ir pastoviai bendravo nuo 1980 m., nes gyveno vienoje laiptinėje adresu ( - ), tik vienu aukštu žemiau nei K. S.. Ji nurodė, jog žinojo, kad ištekėjusi K. Ž. ( - ) kurį laiką savo bute negyveno, nes buvo išvykusi gyventi pas vyrą į Virbalį ir tuomet ginčo bute gyveno jos sūnus A. Z.. 1989 m. K. S. grįžo gyventi į savo butą Marijampolėje. Liudytoja taip pat paaiškino, kad su K. S. labai artimai bendravo, ji kiekvieną dieną užeidavo pas juos, yra pasakojusi išsiskyrimo su J. S. priežastis. Be to, ji nurodė, kad K. S., grįžusi gyventi į Marijampolę ir pakeitusi darbą Virbalio ceche į darbą Liudvinavo ceche, savaitgaliais pas vyrą J. S. nevažinėdavo, o ateidavo pas juos ir viską pasakodavo, J. S. pas žmoną K. S. į Marijampolę taip pat niekada nebuvo atvažiavęs. L. A. V. teismui užtikrino, kad „iš jos pasakojimų žinau šimtu procentų, kad po 1989 m. ji su J. S. jokių ryšių nepalaikė“ (t. 2, b.l. 27-28 ). Liudytoja V. Z., gyvenanti nuo 1967 metų ( - ), paaiškino, kad būtent 1989 metais K. S. grįžo gyventi į savo butą, nes tais metais ji prižiūrėjo anūkę ir kieme sutikusi kaimynę šnekėjosi, todėl iš jos sužinojo, jog ši grįžo gyventi į savo butą (t.2, b.l. 52). Po 2008 m. kovo 14 d. teismo posėdžio, kitame posėdyje atsakovių liudininkė S. P. jau nebeteigė, kad buto privatizavimo laikotarpiu K. ir J. S. gyveno kartu Virbalyje, o aiškino, kad yra mačiusi Sabaliauskus kelis kartus savaitgaliais. Atsakovės dar atsiliepime į ieškinį nurodė, kad „ šiuo laikotarpiu mūsų tėvas, J. S. ir K. S. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį Virbalyje, Vilkaviškio rajone, vėliau ketino sugrįžti gyventi į ( - ). Ieškovo nuomone, teismas, atsižvelgdamas į nurodytus įrodymus, S. P. paaiškinimus turėjo įvertinti kritiškai. Teisme liudijusios D. C. ir J. K., kurios seniai kartu gyvena Virbalio miestelyje kartu su S. P., ją charakterizavo ne iš gerosios pusės. J. K. net nurodė, kad P. V. yra žinoma kaip žmogus, sakantis netiesą, mėgstantis kabinėtis ir užgaulioti žmones. Be to, liudytoja D. C., kuri su savo vyru artimai bendravo su ( - ), paaiškino, kad J. S. 1989 m. atsisakė kartu vykti su K. S. į Marijampolę gyventi, nes nenorėjo palikti tėviškės Virbalyje. T. K. ir J. S. pasidalino turtą ir maždaug 1989 m. pavasarį jos vyras pervežė K. S. daiktus į Marijampolę. Išvykusi K. S., į Virbalį gyventi nebegrįžo. Be to, liudytoja J. K. nurodė, kad iš K. S. sužinojo, jog ji išsiskyrė su vyru, išsipardavė gyvulius, pasiėmė savo rūbus ir išvyko gyventi į savo butą Marijampolėje.

7Taip pat apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog bendroji jungtinė nuosavybė tarp Sabaliauskų nebuvo padalinta, nes eilė liudininkų nurodė, kad S. gyveno ūkiškai (laikė paukščius bei gyvulius, turėjo padargų), o K. S. išvažiuodama dirbti iš Virbalio į Liudvinavo cechą (1989 metų pavasarį) išsivežė tik rūbus, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. K. ir J. S. gyvendami kartu jokio turto ir neįsigijo, tokių duomenų byloje nėra, tad ir dalintis nebuvo ką. Jie kiekvienais metais, kada gyveno kartu, imdavo po 2 veršiukus iš kolūkio, juos užaugindavo ir parduodavo. Tad vienintelis bendras turtas buvo piniginės lėšos, gautos pardavus gyvulius, kurias jie išsiskirdami ir pasidalino. Šią aplinkybę patvirtino liudininkės J. K. ir D. C.. Mama apart rūbų nieko nebuvo išsivežusi į Virbalį, su jais ir grįžo atgal. Visi jos baldai ir kiti daiktai buvo likę jos bute Marijampolėje. Šitą aplinkybę patvirtino liudytoja L. A. V. (t.2, b.l. 27). Kad jie geruoju pasidalino tai ką turėjo dalintis, rodo ir tolimesni įvykiai, nes gyvi būdami neturėjo vienas kitam jokių turtinių pretenzijų, nors gyveno dar pakankamai ilgai. Ieškovo nuomone, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad K. S. ir J. S. santuoka jiems gyviems esant nors ir nebuvo nutraukta, tačiau nuo 1989 m. balandžio mėn. jie kartu negyveno, nevedė bendro ūkio ir faktiškai šeima buvo iširusi.

8Apelianto nuomone, net ir esant tokiai situacijai, kurią teismas pripažino (nuo 1989 m. balandžio mėn. Sabaliauskai kartu negyveno, bet K. S. kartais lankydavosi Virbalyje savaitgaliais), jis turėjo taikyti CK 3.89 str. l d. 7 p. nuostatas ir pripažinti ginčo butą asmenine K. S. nuosavybe, kadangi jis įgytas už asmenines jos lėšas (investicinius čekius). Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuo 1989 m. balandžio mėn. K. S. persikėlė gyventi į Marijampolę, o J. S. liko gyventi Virbalyje. Butas buvo privatizuotas 1992 m., J. S. niekad nereiškė jokių pretenzijų į šį butą iki pat savo mirties. Šiuo atveju teismas negalėjo ginčo butą laikyti specifiniu turtu, nes jis jame niekada negyveno, nesilankė, šis butas nebuvo skirtas jo būtiniausių poreikių tenkinimui, todėl turėjo būti vertinamas kaip bet koks kitas turtas. Atsakovės, pagal bylos duomenis, ginčo buto taip pat niekada nelaikė bendrąja jungtine jų tėvo ir K. S. nuosavybe. Priešingu atveju, jos būtų jau 2001 m., mirus J. S., kreipęsi dėl dalies ginčo buto paveldėjimo. Tačiau besikreipiant į notarę dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, jai nepranešė apie tėvo santuoką, o notarė, pažeisdama nustatytą tvarką, nepatikrino mirusio asmens duomenų apie šeimyninę padėtį ir išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, dėl palikimo priėmimo. Šias aplinkybes įrodo LR Teisingumo ministerijos atsakymas į ieškovo prašymą (t. 2, b.l. 14, 85).

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės V. B. ir B. S. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas materialinės ir procesinės teisės normomis. Teismo posėdyje, kuriame liudijo S. P., liudijo ir liudytojos D. C. bei J. K.. Liudytojos S. P. parodymai vertintini objektyviai, nes su atsakovėmis ji nėra susijusi nei draugystės, nei giminystės ryšiais, neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, visą laiką gyveno J. ir K. S. kaimynystėje Virbalyje, prieš J. S. gyvenamąjį namą, todėl savo akimis galėjo matyti kas vyksta J. ir K. S. kieme. Ji patvirtino, kad Juozas ir K. S. 1989-1990 m. rečiau pasirodydavo kartu, bet bendrą ūkį vedė, kartu veždavo malkas, žolę, laikė bites. Teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad prezumpcija, jog ginčo butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių K. ir J. S. nuosavybė, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nėra paneigta. Bylos duomenimis nustatyta, kad buto privatizavimo metu K. S. ir J. S. santuoka nebuvo nutraukta, o bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nebuvo padalinta, nes K. S. išvažiuodama dirbti iš Virbalio į Kalvarijos cechą išsivežė tik rūbus. Ieškovo iniciatyva apklausta liudytoja D. C. patvirtino, kad iš K. S. žino, jog pastaroji planavo nuo pensijos gavimo momento (1991-11-29) su vyru J. S. persikelti gyventi į Marijampolę. 2002 m. birželio 17 d. Kauno rajono civilinės metrikacijos skyriui K. S. pateikė prašymą sutuoktinio pakartotiniam mirties liudijimui gauti, kuriame nurodė esanti J. S. žmona, ir tuo pagrindu ji gavo pakartotiną J. S. mirties liudijimą AA Nr. ( - ). 2007 m. sausio 5 d. VSDFV Marijampolės skyriui K. S. pateikė prašymą našlio pensijai gauti, kuriame ji nurodė, kad miręs asmuo buvo jos sutuoktinis J. S., santuoka tarp jų nebuvo nutraukta, taip pat nurodė, kad mirusiam jos sutuoktiniui buvo mokama senatvės pensija Klaipėdos skyriuje (b.l. 78, 79, 80). Tuo pagrindu K. S., kaip mirusiojo J. S. žmonai, buvo mokama valstybinė našlių pensija. Byloje pateiktas rašytinis įrodymas – 1988 m. sausio 16 d. notarinė dovanojimo sutartis, patvirtina, kad sutuoktiniai K. ir J. S., A. Ž. padovanojo 3280 rublių kooperatinio buto įsigijimui (t. l, b.l. 122, 123).

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Marijampolės savivaldybė prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes apeliantas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė to fakto, kad Kostė ir J. S. buto privatizavimo metu vedė bendrą ūkį ir kaip šeima nebuvo faktiškai iširusi. CK 3.87 straipsnyje nurodoma, kad turtas įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu yra pripažįstama kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kadangi butas buvo privatizuotas, todėl LR butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis nustatė, kad butų, privatizuotų pagal šį įstatymą, nuosavybės teisės klausimas turi būti sprendžiamas pagal šeimos teisę reguliuojančius įstatymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad butai privatizuoti už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas yra pripažinti bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe (Teismų praktika, 1998 m. Nr. 10). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gegužės 2 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, kurioje nurodė, kad butai sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąją jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno sutuoktinio vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.

11Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Atsakovių atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti.

12Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.

13Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

14Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas ar butas, kurį ieškovo mama privatizavo santuokos su atsakovių tėvu metu, yra asmeninė jos nuosavybė ar bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

16Tiek Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatos, tiek 2000 m. redakcijos CK 3.88 straipsnio 2 dalies nuostatos, preziumuoja, jog santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti nuginčyta.

17Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad buto privatizavimo metu jo mama nevedė bendro ūkio su sutuoktiniu (atsakovių tėvu), todėl pripažino, kad privatizuotas butas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

18Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes šioje byloje lemiamą reikšmę ne tai ar buto privatizavimo metu ieškovo mamą ir atsakovių tėvą siejo santuokiniai ryšiai, o tai ar atsakovas iš viso turėjo teisę į buto privatizavimą.

19Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad butas, esantis ( - ), privatizuotas ieškovo mamos K. S. vardu (T.I, 91 b.l.). Buto privatizavimo sutarties sudarymo metu – 1992 m. vasario 18 d.- Butų privatizavimo įstatymo (galiojo 1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. I-2128 redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pagal šį įstatymą pirkti butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Butų privatizavimo įstatymas, kaip specialus įstatymas, reguliavęs nuosavybės teisinių santykių pasikeitimą - transformavimą iš valstybinės nuosavybės į privačią - gyvenamųjų patalpų sektoriuje, teisę dalyvauti privatizavimo procese susiejo su teisėtai turima teise naudotis privatizuojama patalpa. Buto privatizavimo sutarties sudarymo metu galiojo Butų kodeksas ( 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII – 796 pripažintas netekusiu galios nuo 1998 m. liepos 1 d.). Pagal Butų kodekso nuostatas teisė naudotis nuomojama patalpa buvo įgyjama atitinkamos įgaliotos institucijos ar organo sprendimu bei sudarius gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (Butų kodekso 46, 49, 52 straipsniai). Asmenys, kartu su nuomininku apsigyvenę suteiktoje gyvenamojoje patalpoje, kartu su nuomininku įgydavo lygias teises ir turėjo vykdyti visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties (Butų kodekso 54, 56, 57 straipsniai). Tokiu būdu buto privatizavimo sutarties dalyviais ( Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ) galėjo būti tik asmenys, turintys teisę į privatizuojamą patalpą – nuomininkas ir jo šeimos nariai, t.y. asmenys, kurie teisę į butą įgijo ir juo naudojosi paminėtų Butų kodekso normų pagrindu.

20Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovių tėvas kada nors gyveno ginčo bute. Nei šalys, nei liudytojai, nenurodė, kad atsakovių tėvas iki buto privatizavimo gyveno ginčo bute. Jis niekada nebuvo bute registruotas. Buto privatizavimo metu ieškovo mama ginčo bute buvo registruota viena (97 b.l.). Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovių tėvas nelaikytinas ieškovo mamos šeimos nariu Butų privatizavimo įstatymo prasme, nes jis nebuvo bute registruotas ir jame negyveno, atitinkamai nevykdė nuomininko šeimos nario pareigų (Butų kodekso 56, 57 straipsniai). Kad atsakovių tėvas neturėjo teisės į ginčo buto privatizavimą patvirtina ir tai, jog susitarimas dėl buto privatizavimo su atsakovių tėvu ir nebuvo reikalaujamas – atsakovių tėvas buto privatizavimo procese nedalyvavo.

21Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nors buto privatizavimo sutarties sudarymo metu ieškovo mamą ir atsakovių tėvą siejo santuokiniai ryšiai, šis faktas savaime negalėjo būti laikomas atsakovių tėvo teisę į butą patvirtinančiu faktu ir atitinkamai suteikiančiu jam bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į butą dalyvio statusą. Kad atsakovas nebuvo įgijęs bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į butą netiesiogiai patvirtina ir tai, jog jis, po to kai su ieškovo mama nutraukė bendro ūkio vedima (iš byloje apklaustų liudytojų parodymų galima spręsti, kad tai įvyko apie 1989 m. -1993 m.) iki savo mirties 2001 m. niekada nereiškė pretenzijų į ginčo butą.

22Be to, byloje nustatyta ne tik aplinkybė, kad atsakovių tėvas neturėjo teisės dalyvauti ginčo buto privatizavime, bet ir kita turinti svarbią reikšmę aplinkybė – jog ginčo butas privatizuotas tik už ieškovo mamos investicinius čekius (T.I, 59 b.l.). Šios aplinkybės neneigė ir atsakovės (T.II, 26 b.l). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad investiciniai čekiai yra asmeninė nuosavybė. Todėl akivaizdu, kad atsakovių tėvas nėra prisidėjęs prie buto įsigijimo.

23Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, jog ginčo butas buvo privatizuotas santuokos metu, jis, kaip nuosavybės objektas, buvo įgytas kaip asmeninė ieškovo mamos nuosavybė.

24Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo butas nelaikytinas bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nebeturi įtakos vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

25Konstatavusi, kad ginčo butas laikytinas ieškovo mamos asmeninė nuosavybė, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti.

26Patenkinus apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, o ieškinį patenkinus, iš atsakovių ieškovo naudai priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (T.I, 1 b.l.; T.II, 105, 141 b.l.) (CPK 93 str. 1 d.). Iš atsakovių valstybės naudai taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str. 1 d.).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Nutarė

29apeliacinį skundą patenkinti.

30Panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

31Pripažinti, kad butas su rūsiu, ( - ), yra K. S. (a/k ( - ) mirusios ( - ), asmeninė nuosavybė.

32Priteisti ieškovui A. Ž. (a/k ( - ) gyv. ( - ) iš atsakovių V. B. (a/k ( - ) gyv. ( - ) ir B. S. (a/k ( - ) gyv. ( - ) po 111,50 Lt (vieną šimtą vienuolika litų 50 ct) žyminio mokesčio ir po 750,- Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų.

33Priteisti valstybei iš atsakovių V. B. (a/k ( - ) gyv. ( - ) ir B. S. (a/k ( - ) gyv. ( - ) po 46,80 Lt (keturiasdešimt šešis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.