Byla eA-458-492/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. G., M. G., A. G. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. G., M. G. ir A. G. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) pareiškėjui M. G. – 23 484,37 Eur, M. G. – 22 984,37 Eur, A. G. – 22 984,37 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas kiekvienam pareiškėjui nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Pareiškėjai nurodė, kad Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 514 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises R. P. G. į 4/10 dalį tėvų E. ir I. G. 297,37 kv. m. bendrojo naudingojo ploto. R. P. G. mirė 1996 m. birželio 6 d., po jo mirties palikimą ir teisę atkurti nuosavybės teises į 4/10 dalį gyvenamojo namo ir 4/10 dalį ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), priėmė R. P. G. sūnus R. G.. Jam mirus, likę įpėdiniai M. G., A. G. ir M. G., priėmę R. G. palikimą, paveldėjo teisę atkurti R. P. G. nuosavybės teises į 4/10 dalis 297,37 kv. m. bendrojo naudingojo ploto gyvenamojo namo, 4/10 dalis ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini).
  3. Pareiškėjai pažymėjo, kad Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. A-3357 „Dėl Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. A-3357) buvo nuspręsta grąžinti pareiškėjams natūra butus Nr. 2, 4 6 su dalimi bendro naudojimo patalpų, esančius (duomenys neskelbtini). Priimtu įsakymu buvo nustatyta pareiškėjų pareiga išnuomoti grąžintus butus Kauno miesto savivaldybei, iki butų nuomininkams bus įvykdyta suteikta valstybės garantija. Pareiškėjams grąžintini butai 2009 m. gruodžio mėnesį buvo atlaisvinti ir neliko kliūčių butus perduoti pareiškėjų nuosavybėn, tačiau Administracija delsė ir vengė vykdyti priimtus administracinius aktus dėl pareiškėjų nuosavybės teisių realizavimo. Pareiškėjams kreipusis į teismą, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Ik-533-422/2011 buvo nuspręsta įpareigoti Administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti pareiškėjams Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. A-3357 natūra grąžintinus butus su bendro naudojimo patalpomis, surašant perdavimo ir priėmimo aktą. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-1513/12 paliktas nepakeistas.
  4. Pareiškėjai nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. tarp atsakovo ir pareiškėjų buvo pasirašytas Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo aktas Nr. S-1258, kuriuo Administracija perdavė pareiškėjams butus Nr. 2, 4, 6. 2013 m. lapkričio 19 d. tarp Administracijos ir pareiškėjų buvo pasirašytas susitarimas dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 pakeitimo, kuriuo buvo patikslintas pareiškėjams grąžintinas turtas. 2013 m. lapkričio 25 d. tarp Administracijos ir pareiškėjų buvo pasirašytas dar vienas Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo aktas Nr. S-1267, kuriuo pareiškėjams buvo perduota 4/10 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini).
  5. Taigi, pareiškėjų teigimu, tik 2013 m. lapkričio mėnesį jiems buvo grąžintas valdyti, naudoti ir disponuoti turtas, į kurį nuosavybės teisės buvo atstatytos dar 1995 metais ir teisinių bei faktinių kliūčių jį grąžinti nebebuvo likę jau 2009 metais. Administracijai delsiant ir vilkinant priimti sprendimus bei atlikti veiksmus, susijusius su nekilnojamųjų daiktų grąžinimu ir perdavimu, o taip pat veikiant aplaidžiai, pareiškėjams buvo padaryta turtinė žala, pasireiškianti jiems perduoto turto nuvertėjimu tiek dėl turto nenaudojimo, tiek dėl turto verčių esminio pasikeitimo nekilnojamojo turto rinkoje, dėl ko pareiškėjai neteko galimybės turtą realizuoti rinkoje kainomis, buvusiomis nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu.
  6. Pareiškėjų vertinimu, jiems grąžintinų butų Nr. 2, 4, 6 su priskirtomis priklausinių dalimis ir dalimi ūkinio pastato dalies rinkos vertės, buvusios tuo metu, kuomet butai su priklausiniais privalėjo būti grąžinti jiems (2009 m. gruodžio mėn.–2010 m. sausio mėn.), ir butų su priklausiniais rinkos vertės, buvusios butų perdavimo pareiškėjams metu (2013 m. lapkričio 19 d.), skirtumas sudaro jų patirtų nuostolių (žalos) dydį, atsižvelgiant į tai, kad visi trys butai laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2013 metų buvo negyvenami ir iš esmės neprižiūrimi, jų būklė pablogėjo, o tuo laikotarpiu panašaus turto vertė rinkoje krito. Po to, kai butai buvo perduoti pareiškėjams, 2015 m. gruodžio mėn.–2016 m. kovo mėn. jie buvo parduoti atitinkamai už 10 745,00 Eur (butas Nr. 2), 14 000 Eur (butas Nr. 4), 8 500 Eur (butas Nr. 6).
  7. Vertindami patirtos žalos dydį, pareiškėjai rėmėsi 2009 metais Kauno miesto savivaldybės užsakymu atliktu ginčo butų rinkos vertės nustatymu. Bendra nustatyta visų trijų butų rinkos vertė – 433 000 Lt (125 405,47 Eur). 2015 m. rugpjūčio 27 d. atlikto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. NB15-06(9-l) nustatyta, kad viso pareiškėjams 2013 m. lapkričio 19 d. galutinai perduoto turto rinkos vertė jo perdavimo metu buvo 56 900 Eur. Tokiu būdu dėl neteisėtų Administracijos veiksmų pareiškėjų patirta turtinė žala yra 68 953,10 Eur.
  8. Pareiškėjų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad kiekvieno iš jų nuosavybės teisių dalys yra lygios, kiekvieno iš jų patirtą turtinę žalą sudaro 22 984,37 Eur. Pareiškėjo M. G. patirtais nuostoliais pripažintina ir 500 Eur suma, sumokėta už butų rinkos vertės nustatymą. Iš atsakovo priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  9. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  10. Administracija nurodė, kad pareiškėjai nepateikė teismui jokių įrodymų, kuriais remiantis byloje būtų galima nustatyti, jog yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje numatytos civilinės atsakomybės sąlygos, reikalaujančios įrodyti žalos padarymo faktą (CK 6.249 straipsnis), neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis) ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis).
  11. Atsakovas nurodė, kad Administracijos direktorius priėmė 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A-3357 „Dėl Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pakeitimo“, nusprendžiant R. P. G. įpėdiniams grąžinti natūra butus Nr. 2, 4, 6 su dalimi bendro naudojimo patalpų, esančius (duomenys neskelbtini). Nuomininkų patuštinti butai buvo perduoti Administracijos Sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto ir kitų patalpų perėmimo iš nuomininko ir perdavimo savininkui komisijai pagal 2010 m. sausio 21 d. Buto apžiūros ir būklės įvertinimo aktus Nr. N-1231, N-1232 ir N-1233. Taigi ginčo turtas faktiškai buvo perduotas R. P. G. įpėdinių įgaliotai atstovei D. G. 2010 m. sausio 21 d., t. y. šio turto perėmimo iš nuomininkų dieną, įteikiant D. G. visų butų Nr. 2, 4 ir 6 raktus. Nuo tos dienos R. P. G. įpėdiniai turėjo galimybę patys prižiūrėti ginčo turtą ir juo rūpintis.
  12. Administracija pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Kauno filialui apskaičiavus, jog butai Nr. 2, 4 ir 6 sudaro ne 40/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kurias priklausytų grąžinti R. P. G. įpėdiniams, o 6/100 dalimis daugiau, t. y. jis sudaro 46/100 dalis gyvenamojo namo, siekdamas užkirsti kelią galbūt nepagrįstam pareiškėjų praturtėjimui, turėdamas pareigą laikytis teisės aktų nuostatų ir vykdyti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4/10 dalis gyvenamojo namo, vadovaudamasis VĮ Registrų centro Kauno filialo nustatytais faktiniais duomenimis, atsakovas apie naujai nustatytus kadastrinius duomenis informavo pareiškėjus 2010 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 53-5-4049, kartu nurodydamas, kad pareiškėjai negali natūra perduoti butų Nr. 2, 4 ir 6, kol nebus išspręstas viršpločio klausimas. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu įpareigojo Administraciją per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti pareiškėjams natūra grąžintus butus Nr. 2, 4 ir 6 su bendro naudojimo patalpomis, surašant perdavimo ir priėmimo aktą. Taigi teisę perimti pagal perdavimo ir priėmimo aktą ginčo turtą, kuris sudaro 46/100 dalis gyvenamojo namo, o ne 40/100 dalis, pareiškėjai įgijo ne pagal Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. A-3357 „Dėl Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pakeitimo“, o pagal minėtą Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą, t. y. po mėnesio nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas, priėmimo. Administracija per teismo nustatytą terminą parengė ginčo turto perdavimo ir priėmimo aktą, tačiau pareiškėjai asmeniškai neatvykdavo perimti perduodamo turto, o jų vardu į Administraciją kreipėsi atstovė D. G., kuri iki tol nebuvo pateikusi visų šiam veiksmui atlikti reikalingų dokumentų, patvirtinančių jos įgaliojimus. Ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad ginčo turtas iš karto nebuvo perduotas pareiškėjams pagal perdavimo ir priėmimo aktą ne dėl Administracijos neveikimo, o dėl jų pačių nerūpestingo elgesio.
  13. Atsakovas pabrėžė, kad teisę disponuoti turtu pareiškėjai turėjo dar iki ginčo turto pirkimo ir pardavimo sandorių sudarymo, kadangi pareiškėjų teisė disponuoti turtu nebuvo suvaržyta, o buvo nustatytas tik teisės naudotis turtu ribojimas (iki valstybės garantijų nuomininkams įvykdymo). Administracija tinkamai atliko visas teisės aktais nustatytas pareigas, kurios priklausė jos kompetencijai ir jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Be to, Administracijai teisės aktai nenustatė pareigos, kad natūra grąžintas ir buvusio savininko teisių perėmėjams perduodamas nekilnojamasis turtas atitiktų rinkos kainą, todėl atsakovas neprivalo atlyginti rinkos vertės skirtumo.

6II.

7

  1. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies – priteisė kiekvienam iš pareiškėjų po 11 753,49 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismas iš Administracijos priteisė pareiškėjui M. G. 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
  2. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl visų trijų viešosios atsakomybės sąlygų nustatymo.
  3. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 66 punktas nustato, jog, vadovaujantis sprendimu atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, surašomas perdavimo ir priėmimo aktas, kurį pasirašo savininkas ir perduodančioji šalis. Taigi tik nuo šio momento turtas yra realiai perduodamas asmenims, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės į jį. Kadangi ginčo turtas nebuvo natūra perduotas pareiškėjams po to, kai butai buvo atlaisvinti, pareiškėjams kreipusis į teismą, Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu įpareigojo Administraciją per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti R. P. G. įpėdiniams Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. A-3357 natūra grąžintus butus Nr. 2, 4 ir 6 su bendro naudojimo patalpomis, esančius (duomenys neskelbtini), surašant perdavimo ir priėmimo aktą.
  4. Teismo vertinimu, VĮ Registro centro Kauno filialo 2010 m. spalio 13 d. pastato dalių apskaičiavimas, galiojant Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymui Nr. A-3357, negali būti laikomas įrodymu, pagrindžiančiu šio įsakymo neteisėtumą ir pateisinančiu turto neperdavimą pareiškėjams, todėl esant nenuginčytam sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsakovas nepagrįstai neperdavė pareiškėjams ginčo turto, pažeisdamas Tvarkos 66 punkto nuostatas, jame numatytą terminą, pareiškėjų teises nuosavybės teisių atkūrimo procese.
  5. Teismas pabrėžė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo perduoti jiems Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. A-3357 natūra grąžintus butus Nr. 2, 4 ir 6 su bendro naudojimo patalpomis, surašant perdavimo ir priėmimo aktą, buvo visiškai patenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi šį Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą ir konstatavo, kad nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), nei Tvarkoje nenumatyta galimybė atsisakyti perduoti turtą ar vilkinti perdavimo ir priėmimo akto pasirašymą, motyvuojant grąžinto turto vertės, ploto ar kitų požymių pasikeitimu. Toks Administracijos neveikimas laikytinas neteisėtu iš esmės. Taigi teismai buvo konstatavę, kad atsisakant perduoti ginčo turtą pareiškėjams perdavimo ir priėmimo aktu, atsakovas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir veikė neteisėtai.
  6. Teismas nustatė, kad, vykdydamas teismų sprendimus, atsakovas 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo aktu Nr. S-1258 perdavė ginčo butus pareiškėjams, kuriems atstovavo D. G.. Atsižvelgiant į VĮ Registrų centro Kauno filialo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. KAKT-10, kuriuo buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo turtą dėl duomenų apie nekilnojamąjį turtą netikslumo, pareiškėjams grąžintinas turtas buvo tiksliai apibrėžtas Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. A1-1130 „Dėl Kauno miesto valdybos 1195 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. A1-1130). Remiantis šiuo įsakymu, tarp atsakovo ir pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. buvo pasirašytas susitarimas „Dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 pakeitimo“, kuriuo perdavimo ir priėmimo aktas buvo patikslintas ir ginčo turtas realiai perduotas pareiškėjams. Taigi teismas konstatavo, kad ginčo turtas pareiškėjams buvo faktiškai perduotas 2013 m. lapkričio 19 d.
  7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodomos aplinkybės, jog po perdavimo ir priėmimo akto surašymo 2012 metais pareiškėjai patys neatvyko perimti perduodamo turto, nėra patvirtintos jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais, todėl laikytinos nepagrįstomis. Teismo vertinimu, net nustačius pareiškėjų aplaidumą, ši aplinkybė neturėtų lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi ginčas kildinamas dėl žalos, sukeltos neteisėtų atsakovo veiksmų ir neveikimo, nustatyto prejudicinę galią šioje byloje turinčiais teismo procesiniais sprendimais.
  8. Teismas nustatė, kad paties atsakovo užsakymu UAB „Census optimus“ 2009 m. liepos 8 d. nustatė ginčo butų vertę ir surašė rinkos vertės nustatymo ataskaitas, kuriose konstatuota, kad vertinimo dieną buto Nr. 2 rinkos vertė buvo 146 000 Lt (42 284,52 Eur), buto Nr. 6 rinkos vertė – 125 000 Lt (36 202,50 Eur), o buto Nr. 4 rinkos vertė – 162 000 Lt (46 918,44 Eur) (iš viso – 125 405,46 Eur). Pareiškėjai tai pat pateikė UAB „Naujas būstas“ 2015 m. rugpjūčio 27 d. surašytas turto vertinimo ataskaitas, kuriose buvo nustatyta, kad ginčo butų vertė 2013 m. lapkričio 19 d. (t. y. ginčo turto realaus perdavimo pareiškėjams momentu) buvo 56 900 Eur. Pareiškėjų teigimu, turto vertės sumažėjimas sudaro 68 953,10 Eur sumą, tačiau remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad ginčo butų nuvertėjimo suma yra 68 505,46 Eur.
  9. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, UAB „Census optimus“ ir UAB „Naujas būstas“ turto vertinimo ataskaitas vertino kaip įrodymą, pagrindžiantį pareiškėjų žalos dydį. Ataskaitose nurodyta turto rinkos vertė teismo pripažintina kaip pareiškėjų objektyviai pagrįstas turto rinkos vertės sumažėjimas, vertintinas kaip patirti netiesioginiai nuostoliai CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.
  10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nurodė ir bylos duomenys patvirtino, kad ginčo butai buvo parduoti už bendrą 33 245 Eur sumą. Šios aplinkybės bylos šalys neginčija. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjams priteistinas 35 260,46 Eur turtinės žalos atlyginimas, kurį sudaro ginčo turto nuvertėjimas. Kadangi pareiškėjų nuosavybės teisės į ginčo turtą yra lygios, kiekvienam pareiškėjui priteistina po 11 753,49 Eur suma.
  11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai, prašydami priteisti turtinės žalos atlyginimą, į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 3 d., o teisme byla iškelta 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi. Todėl, teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, kiekvienam pareiškėjui priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  12. Teismo vertinimu, išlaidos, patirtos dėl ginčo turto vertės nustatymo (t. y. UAB „Naujas būstas” parengtų nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų), gali būti priskirtos prie patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ir atlygintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalies pagrindu. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas M. G. realiai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas, todėl iš atsakovo M. G. teismas priteisė 500 Eur išlaidų atlyginimą.

8III.

9

  1. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jų skundą tenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė kriterijus, reikšmingus žalos atlyginimo apskaičiavimui. Teismas nepagrįstai iš pareiškėjams perduotino (grąžintino) turto nuvertėjimo sumos atėmė turto realizavimo pajamas ir tokiu būdu beveik du kartus nepagrįstai sumažino pareiškėjams atlygintinos žalos dydį. Nesant Administracijos neteisėtų veiksmų, 2009 m. gruodžio mėn. pareiškėjai savo nuosavybėn turėjo perimti ne mažesnės nei 125 405,49 Eur vertės turtą, įgyti teisę laisvai šiuo turtu disponuoti, o tuo pačiu ir prisiimti bet kokią tolimesnę riziką, susijusią su turto vertės neigiamais pokyčiais. Tačiau, esant Administracijos neteisėtiems veiksmams, neteisėtam vilkinimui atlikti veiksmus, pareiškėjai neįgijo teisės ir galimybės ginčo turtu disponuoti, jį realizuoti tuo metu buvusiomis rinkos kainomis, dėl to savo nuosavybėn 2013 m. lapkričio 19 d. turtą perėmė jo vertei nukritus iki 56 900 Eur. Taigi pareiškėjų nuostolius sudaro turto rinkos verčių, buvusių tuo momentu, kai turtas turėjo būti perduotas jų nuosavybėn, ir verčių, buvusių realaus turto perdavimo jų nuosavybėn metu, skirtumas – 68 505,49 Eur. Turto realizavimo 2015 m. gruodžio mėn.–2016 m. vasario mėn. pajamos – 33 245,00 Eur – yra tik sudėtinė visos turto vertės (125 405,47 Eur), buvusios tuo momentu, kai turtas turėjo būti perduotas pareiškėjų nuosavybėn, dalis, arba turto vertės (56 900 Eur), perduotos pareiškėjų nuosavybėn 2013 m. lapkričio 19 d., dalis, tačiau jokiu būdu ne turto nuvertėjimo dydį mažinanti pajamų suma.
  3. Pareiškėjų teigimu, apskaičiuojant jų patirtą žalą, būtų pagrįsta pripažinti, kad jų tikruosius patirtus nuostolius sudaro 92 160,47 Eur suma, tačiau į šią sumą patenka ir turto verčių neigiami pokyčiai, atsiradę dėl Administracijos ir dėl jų kaltės. Realius pareiškėjų patirtus nuostolius sudaro jų prašyta priteisti ir teismo patikslinta suma – 68 505,49 Eur. Teismas neturėjo pagrindo žalos atlyginimo sumą mažinti butų Nr. 2, 4, 6 realizavimo pajamomis, nes tokiu būdu paneigė sprendime padarytą išvadą, kad pareiškėjų patirtą žalą sudaro turto nuvertėjimas nuo to momento, kai ginčo turtas turėjo būti teisėtai perduotas pareiškėjams, iki momento, kuomet turtas buvo realiai perduotas po neteisėto atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus. Dėl nurodytos priežasties teismo sprendimo dalis, kuria nustatytas pareiškėjams priteistinos žalos atlyginimo dydis, pakeistina.
  4. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies tenkino pareiškėjų skundą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti visiškai.
  5. Administracija pabrėžia, kad ginčo turtas faktiškai buvo perduotas R. P. G. įpėdinių įgaliotai atstovei D. G. dar 2010 m. sausio 21 d., t. y. šio turto perėmimo iš nuomininkų dieną, įteikiant D. G. visų butų Nr. 2, 4 ir 6 raktus. Nuo to laiko pareiškėjai turėjo visas galimybes prižiūrėti turtą ir juo rūpintis, o atsakovas nedarė ir negalėjo daryti jokios įtakos šio turto būklei.
  6. Atsakovas neginčija faktinės aplinkybės, kad per mėnesį nuo 2010 m. sausio 21 d. (kai nuomininkai patuštino butus Nr. 2, 4 ir 6), t. y. nuo 2010 m. vasario 21 d., su R. P. G. įpėdiniais nebuvo pasirašyti ginčo butų perdavimo ir priėmimo aktai, tačiau toks neveikimas buvo grindžiamas VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. spalio 13 d. apskaičiavimu, kad butai Nr. 2, 4 ir 6 sudaro ne 40/100 dalių gyvenamojo namo, kurias priklausytų grąžinti R. P. G. įpėdiniams pagal sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o 6/100 dalimis daugiau, t. y. jis sudaro 46/100 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Toks Administracijos neveikimas buvo sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) ir Atkūrimo įstatymo nuostatų, pagal kurias atstatytų (atkurtų) nuosavybės teisių savininkams (jų įpėdiniams) negali būti grąžinama daugiau turto, nei priklausė buvusiam savininkui, iš kurio tas turtas buvo neteisėtai nacionalizuotas ir negu jiems priklausė grąžinti pagal pretendentų pateiktus dokumentus. Veikdamas pagal įstatymų nuostatas ir vykdydamas valstybės deleguotą funkciją nuosavybės teisių atkūrimo procese, atsakovas privalėjo išsiaiškinti R. P. G. įpėdiniams natūra perduotino turto apimtį, nepažeidžiant visų asmenų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), teisių ir teisėtų interesų ir nepažeidžiant viešojo intereso.
  7. Administracija pažymi, kad per visą laiką nuo R. P. G. mirties į Administraciją kreipėsi ne jo įpėdiniai asmeniškai, o tik įpėdinių (pareiškėjų) įgaliota atstovė D. G., kuri įpėdiniu vardu taip pat kreipėsi ir į teismą. A. D. G. įgaliojimus pasirašyti perdavimo ir priėmimo aktą gavo tik 2012 m. liepos 9 d. ir 2012 m. liepos 12 d., o perdavimo ir priėmimo aktą pasirašyti atvyko tik 2012 m. rugsėjo 18 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. gegužės 4 d. išrašai, registro Nr. 20/267104, patvirtina aplinkybę, kad po R. P. G. mirties paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. M-6610 pareiškėjams buvo išduotas tik 2014 m. rugpjūčio 29 d. Taigi iki to laiko pareiškėjai net neturėjo teisės aktuose nustatyto dokumento, neginčytinai patvirtinančio jų, kaip R. P. G. įpėdinių, reikalavimo teisės į natūra grąžintą turtą. Tai tik patvirtina, kad patys pareiškėjai nerūpestingai atliko savo pareigą nustatytu laiku perimti natūra grąžinamą turtą pagal perdavimo ir priėmimo aktą, todėl šio dokumento pasirašymas įvyko tik 2012 m. rugsėjo 18 d. ne dėl Administracijos kaltės ar neveikimo, o dėl pačių pareiškėjų kaltės.
  8. Surašydama 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo aktą Nr. S-1258, Administracija privalėjo vadovautis ir jame įrašyti tokius duomenis apie pareiškėjams perduodamą turtą, kokie buvo įrašyti į viešąjį Nekilnojamojo turto registrą. Juolab, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje, analogiškoje situacijoje spręsdamas dėl atsakovo pareigos perduoti pareiškėjams natūra grąžintus butus su bendro naudojimo patalpomis, surašant perdavimo ir priėmimo aktą ir tuo užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, konstatavo, kad nei Atkūrimo įstatyme, nei Tvarkoje nenumatyta galimybė atsisakyti perduoti turtą ar vilkinti perdavimo ir priėmimo akto pasirašymą, motyvuojant grąžinto turto vertės, ploto ar kitų požymių pasikeitimu. Administracijos neveikimas tokiu atveju, jei perdavimo ir priėmimo aktas nebūtų surašytas dėl to, kad į perdavimo ir priėmimo aktą įrašyti duomenys ir kadastro duomenys, įrašyti Nekilnojamojo turto registre, nesutaptų, galbūt ir vėl būtų laikytinas neteisėtu iš esmės, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo M. G. 2013 m. spalio 14 d. prašymą (reg. Nr. 53-6-2120) patikslinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal naujai užfiksuotus kadastrinius duomenis (dalyje dėl bendro naudojimo patalpų), pateiktą po to, kai VĮ Registrų centro Kauno filialas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. KAKT-10 atsisakė įregistruoti R. P. G. nuosavybės teises į butus Nr. 2, 4, 6, ir į tai, kad kadastro duomenų patikslinimas sudarė kliūtis patiems pareiškėjams tokią teisę įregistruoti, Administracija kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl naujų duomenų įrašymo nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylose, kuriais remdamasis Administracijos direktorius priėmė 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. A1-1130, kuriuo buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 2 punkto pirmoji ir antroji pastraipos. Atsižvelgiant pareiškėjo M. G. 2013 m. spalio 14 d. prašymą (reg. Nr. 53-6-2120) ir vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. A1-1130, atsakovas su pareiškėju M. G. ir D. G., atstovaujančia pareiškėjus A. G. ir M. G., 2013 m. lapkričio 19 d. sudarė susitarimą dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 pakeitimo. Atsakovo nuomone, teisėtą lūkestį pasirašyti perdavimo ir priėmimo aktą natūrą grąžinamo turto pagal jo apimtį, nurodytą sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kaip tai numatyta Tvarkos 66 punkte, pareiškėjai įgijo pagal Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. A1-1130. Šios aplinkybės paneigia Administracijos atsakomybę už nesavalaikį ginčo turto peravimą.
  9. Atsakovas teigia, kad nėra numatyta Administracijos pareiga įvertinti nekilnojamojo turto rinkos vertę, kuris savininkams ar jų teisių perėmėjams turi būti grąžintas natūra ir perduotas pagal perdavimo ir priėmimo aktą. Nekilnojamasis turtas atkurtų nuosavybės teisių savininkui yra grąžinamas natūra toks, koks yra išlikęs, kadangi teisės aktai nenumato savininkų teisės į galbūt atsiradusių praradimų dėl natūra grąžinamo turto nusidėvėjimo ar kitokio jo nuvertėjimo kompensavimą.
  10. Administracija tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje kilusiam ginčui spręsti nepagrįstai netaikė Atstatymo įstatymo 8 straipsnio ir Atkūrimo įstatymo 1 ir 8 straipsnių nuostatų, pagal kurias nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus (arba jų dalis) atstatoma grąžinant gyvenamuosius namus (arba jų dalis) natūra, o kai tokios galimybės nėra, taikomas kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, pagal kurį savininkams turi būti atlyginama už jų iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę, išmokant kompensaciją. Teismas visiškai nepagrįstai pareiškėjų nurodytą žalą nustatinėjo pagal natūra grąžinto turto rinkos vertę skirtingais laikotarpiais. Nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai apskritai nenumato galimybės taikyti dviejų (ar kelių) nuosavybės teisių atkūrimo būdų tam pačiam nekilnojamajam turtui. Todėl teismas, priteisdamas pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą dėl turto nuvertėjimo, ginčo butų grąžinimą natūra faktiškai taikė kartu su kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – pinigine kompensacija už tą patį nekilnojamąjį turtą, kuris sprendimuose dėl nuosavybės teisių į ginčo butus atkūrimo net nebuvo nustatytas, todėl pažeidė imperatyvias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas.
  11. Atsakovo teigimu, teismui nebuvo jokio pagrindo remtis 2009 m. liepos 8 d. nustatyta ginčo butų rinkos verte (valstybės garantijų išdavimu nuomininkams). Įrodymų, patvirtinančių ginčo butų rinkos vertės dydį 2010 m. vasario 21 d. (suėjus vieno mėnesio terminui nuo 2010 m. sausio 21 d., kai ginčo butų nuomininkai juos patuštino, šių butų raktai buvo perduoti pareiškėjų atstovei D. G. ir atsakovui atsirado pareiga ginčo butus perduoti pareiškėjams) ir 2012 m. rugsėjo 18 d. (kai buvo pasirašytas perdavimo ir priėmimo aktas Nr. S-1258) byloje apskritai nebuvo pateikta. Ginčo butus faktiškai perėmusi 2010 m. sausio 21 d. pareiškėjų įgaliota atstovė D. G. tuomet nereiškė jokių pastabų dėl būtų būklės, o šioje byloje rinkos vertės sumažėjimo dėl būtų būklės faktas nebuvo įrodinėjamas ir byloje surinktais įrodymais nebuvo nustatytas.
  12. Administracijos nuomone, teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjai patyrė turtinę žalą, ir jos dydį nustatė remdamasis visiško atlyginimo principu, nes tai prieštarauja atlyginimo piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal įstatymus negrąžinamas natūra, teisiniam reglamentavimui, Konstitucinio Teismo praktikai, teisės taikymo praktikai dėl ribotos restitucijos principo taikymo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Dėl šios priežasties, sprendžiant byloje kilusį ginčą, teismas apskritai neturėjo vadovautis UAB „Census Optinius“ turto rinkos vertės nustatymo ataskaitomis Nr. VN-09/07-476, Nr. VN-09/07-477, Nr. VN-09/07-478, kuriose ginčo butų rinkos vertė yra paskaičiuota 2009 m. liepos 8 d. remiantis visiško atlyginimo principu, atsižvelgiant į vertinimo tikslą – valstybės garantinių dokumentų išdavimas buvusiems butų nuomininkams.
  13. Administracijos teigimu, teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi tik tais įrodymais, kurie atitiko pareiškėjų argumentus, suteikė jiems prioritetą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į įrodymus, surinktus administracinėje byloje Nr. I-347-406/2009 (Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimas) ir administracinėje byloje Nr. 1-533-422/2011. Minėtų bylų duomenys patvirtina, kad buto Nr. 6 patalpos (40,41 kv. m bendrojo ploto), kurios buvo teisiškai įregistruotos tik 2005 m. rugsėjo 26 d., kaip 1970 metais (po nacionalizacijos) naujai įrengtos patalpos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastogėje, t. y. namo nacionalizavimo momentu neįrengtoje mansardoje, į kurią pagal Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 2 punktą buvo nuspręsta R. P. G. nuosavybės teisių neatkurti. Ši aplinkybė (buto Nr. 6 patalpos pastogėje buvo įrengtos tik po nacionalizacijos) yra teisiškai reikšminga šioje byloje sprendžiant dėl pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, nes iš dalies patenkinęs pareiškėjų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas tam pačiam nekilnojamam turtui iš esmės pritaikė du nuosavybės teisių atkūrimo būdus: ginčo butų grąžinimą natūra ir šio turto įvertinimą pagal rinkos kainas (kuris, kaip kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, taikytinas valstybės išperkamam turtui). Buto Nr. 6 grąžinimas natūra sąlygojo pareiškėjams palankesnes sąlygas – nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjai įgijo nuosavybę į patalpas, kurių būklė buvo akivaizdžiai geresnė, palyginti su nacionalizavimo metu buvusiomis neįrengtomis pastogės patalpomis, kurios net nebuvo įtrauktos į namo bendrąjį plotą, atitinkamai padidėjo ir tų patalpų vertė. Tokiu atveju, jeigu turtas, į kurį R. P. G. buvo atstatytos nuosavybės teisės, būtų iš pareiškėjų išperkamas pagal rinkos vertę, pareiškėjams būtų kompensuojama pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) nuostatas už nacionalizavimo metu buvusį ir nuosavybės teisių atkūrimo metu išlikusį turtą. Kartu su ginčo turto grąžinimu natūra tam pačiam turtui teismas iš esmės faktiškai pritaikė ir kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. turto išpirkimą iš savininko įpėdinių, ir jau vien todėl pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, o, priteisdamas pareiškėjams ginčo butų rinkos vertės skirtumo kompensaciją, apskaičiuotą nesivadovaujant imperatyviomis nuostatomis, reglamentuojančiomis kompensacijos už iš savininkų išperkamą turtą paskaičiavimą ir išmokėjimą, teismas sprendimą priėmė pažeisdamas priimtus sprendimus dėl R. P. G. (įpėdinių) nuosavybės teisių atkūrimo ir aukštesnės galios teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą ir iš esmės ydingą teismo sprendimą.
  14. Atsakovo teigimu, priežastys, dėl kurių ginčo turto perdavimo pareiškėjams pagal aktą procedūros buvo atliktos tik 2012 m. rugsėjo 18 d., nebuvo sąlygotos Administracijos neteisėto neveikimo. Administracija objektyviai neturėjo galimybės pateikti teismui domenų, patvirtinančių atsiliepime nurodytą argumentą, kad pareiškėjai asmeniškai nebuvo atvykę 2012 m. rugsėjo 18 d. pasirašyti perdavimo ir priėmimo akto. Tai, kad pareiškėjai nuolat veikė per savo įgaliotą atstovę, patvirtina D. G. pasirašyti prašymai ir kiti dokumentai, kuriuose yra nurodyta, kad D. G. pareiškėjų įgaliojimus gavo tik 2012 m. liepos 9 d. ir 2012 m. liepos 12 d.
  15. Administracija nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus atsakovo ir pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 18 d. pasirašytas perdavimo ir priėmimo aktas Nr. S-1258 turėtų būti laikomas tinkamu dokumentu, kuriuo turėjo būti užbaigtas R. P. G. nuosavybės teisių atstatymo (atkūrimo) procesas (net ir netikslinant kadastrinių duomenų), o dėl vėliau atsakovo priimtų administracinių aktų ir 2013 m. lapkričio 19 d. pasirašyto susitarimo dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 pakeitimo nėra pagrindo konstatuoti Administracijos neteisėtą neveikimą ir šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Administracija tinkamai atliko visas teisės aktais nustatytas pareigas, kurios priklausė jos kompetencijai ir jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė.
  16. Atsakovas Administracija atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir jo pateiktame apeliaciniame skunde. Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju Administracija neatliko neteisėtų veiksmų (neveikimo), o atkuriant nuosavybės teises natūra nekilnojamojo daikto rinkos vertės pokyčiai neturi reikšmės šios procedūros teisėtumui.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė į turtinės žalos (turto vertės netekimą) atlyginimą, kurią jie patyrė atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai delsiant perduoti tris butus, į kuriuos Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 514 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises R. P. G. į 4/10 dalį tėvų E. ir I. G. 297,37 kv. m bendrojo naudingojo ploto gyvenamojo namo ir 4/10 dalis ūkio pastato, esančius (duomenys neskelbtini). Administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. A-3357 „Dėl Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pakeitimo“ buvo nuspręsta grąžinti pareiškėjams (t. y. įpėdiniams) natūra butus Nr. 2, 4 6 su dalimi bendro naudojimo patalpų, esančius (duomenys neskelbtini).
  2. Pareiškėjų teigimu, kliūčių perduoti butus neliko nuo 2009 m. gruodžio mėn., kai jie buvo atlaisvinti, tačiau butai buvo perduoti tik 2013 m. lapkričio mėn., per šį laikotarpį jie neteko didelės dalies savo vertės tiek dėl pablogėjusios būklės, tiek dėl panašaus turto vertės kritimo rinkoje. Kauno miesto savivaldybės užsakymu 2009 m. atlikus ginčo butų įvertinimą, jų visų trijų vertė nustatyta 433 000 Lt (125 405,47 Eur). Pareiškėjai butus pardavė atitinkamai už 10 745,00 Eur, 14 000 Eur, 8 500 Eur. 2015 m. rugpjūčio 27 d. atlikto nekilnojamojo turo vertinimo ataskaitoje Nr. NB15-06(9-1) nustatyta, kad pareiškėjams 2013 m. lapkričio 19 d. parduoto turto vertė perdavimo metu buvo 56 900 Eur, patirtą žalą, kurią nagrinėjamu atveju sudarytų negautos pajamos, vertina 68 953, 10 Eur.
  3. Pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
  4. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjų reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinami nustačius jų nurodytos institucijos – Kauno miesto savivaldybės administracijos – neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, delsdami, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes byloje, neteisėtais veiksmais pripažino, kad atsakovas iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 sudarymo delsė atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 66 punkte numatytus veiksmus – vadovaujantis sprendimu atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, surašyti perdavimo ir priėmimo aktą, kurį pasirašo savininkas ir perduodančioji šalis. Nurodė, kad nei Atkūrimo įstatyme, nei Tvarkoje nėra nuostatų, kurios leistų neperduoti turto dėl to, kad keitėsi grąžinamo turto vertė, plotas ar kiti požymiai. Tokios aplinkybės buvo konstatuotos teismų sprendimais – Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-533-422/2011, kuriuo Kauno miesto savivaldybės administracija per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos buvo įpareigota perduoti ginčo butus su bendro naudojimo patalpomis surašant perdavimo aktą, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-552-1513/2012, kuria minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
  6. Įsiteisėjusiais teismų sprendimai nustatytos prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės negali būti kvestionuojamos bei vertinamos iš naujo, šiuo aspektu atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini, atsakovo neteisėti veiksmai – delsimas perduoti ginčo butus su bendro naudojimo patalpomis surašant perdavimo aktą laikytini nustatytais. Neteisėtas delsimas tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 sudarymo, aktą pasirašė pareiškėjų atstovė D. G., raktai nuo ginčo butų jai buvo perduoti dar 2010 m. sausio 21 d. Ta aplinkybė, kad po 2012 m. rugsėjo 18 d. akto sudarymo dienos pareiškėjai negalėjo disponuoti perduotu turtu visa apimtimi, laikytina nebepriklausiusia nuo atsakovo veiksmų, kuris į patalpų perdavimo ir priėmimo aktą negalėjo įrašyti kitokių duomenų, negu buvo įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Po to, kai VĮ Registrų centro Kauno filialas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. KAKT-10 atsisakė įregistruoti R. P. G. nuosavybės teises į butus Nr. 2, 4, 6, atsižvelgus į tai, kad kadastro duomenų patikslinimas sudarė kliūtis patiems pareiškėjams tokią teisę įregistruoti, Administracija kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl naujų duomenų įrašymo nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylose, kuriais remdamasis Administracijos direktorius priėmė 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. A1-1130, kuriuo buvo pakeistos ir išdėstytos nauja redakcija Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 2 punkto pirmoji ir antroji pastraipos. Tai sudarė prielaidas atsakovui su pareiškėju M. G. ir D. G., atstovaujančia pareiškėjus A. G. ir M. G., 2013 m. lapkričio 19 d. pasirašyti susitarimą dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 pakeitimo, tačiau šios aplinkybės nepagrįstai pirmosios instancijos teismo sprendime buvo taip pat pripažintos atsakovo neteisėtais veiksmais, dėl jų negali kilti atsakovo civilinės atsakomybė. Su kadastro duomenų tikslinimu susijęs būtinumas patikslinti administracinius aktus bei patalpų perdavimo ir priėmimo aktą buvo nulemtas objektyvių priežasčių – grąžinamo turto pokyčių po vykusios nacionalizacijos, už kurias viešojo administravimo subjektas negali būti laikomas atsakingu. Pastarosios aplinkybės nėra nustatytos ankstesniais teismų sprendimais, todėl turėjo būti tiriamos ir vertinamos nagrinėjamoje byloje iš esmės.
  7. Remiantis prejudiciniais faktais nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai gali būti tik viena iš sąlygų jo atsakomybei dėl turtinės žalos atlyginimo kilti. Kitos reikšmingos aplinkybės, būtinos nustatyti byloje, yra pats žalos padarymo pareiškėjams faktas, priežastinis ryšys tarp nustatytų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, nagrinėjamu atveju tai reiškia įvertinimą, ar neteisėtas delsimas perduoti patalpas galėjo nulemti pareiškėjų nurodomus nuostolius, bei prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nustatymas.
  8. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė motyvų, kuriais pagrįstų priežastinį ryšį tarp atsakovo nustatytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjų nurodomos žalos, neatliko priežastinio ryšio testo ir nevertino, ar pareiškėjų nurodomos aplinkybės – pagal specialų įstatymą grąžinamo nekilnojamojo turto vertės pokytis rinkoje – galėtų būti pripažįstamas pareiškėjų patirta žala, neatsižvelgė į teisinių santykių, kurių pagrindu susiklostė ginčo teisiniai santykiai, ypatumus, teisinio reglamentavimo tikslus. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad administracinėse bylose Nr. I-347-406/2009, Nr. I-533-422/2011 buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ir šioje byloje turi prejudicinę reikšmę administracinėje byloje Nr. I-533-422/2011 nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai – neteisėtas delsimas perduoti ginčo butus su bendro naudojimo patalpomis surašant perdavimo aktą, – todėl viena iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai – neįrodinėtina nagrinėjamoje byloje, tačiau nepagrįsta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, kad minėtose administracinėse bylose buvo nustatytos ir šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtinos, nes turi prejudicinę reikšmę, aplinkybės, patvirtinančios priežastinis ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
  9. Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape conditio sine qua non testu (lot. ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrajame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007).
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016).
  11. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
  12. Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).
  13. Taigi teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).
  14. Nagrinėjamu atveju svarbu ištirti ir įvertinti ne tik atsakovo neteisėto delsimo reikšmę pareiškėjo nurodomų nuostolių – negautų pajamų atsiradimui, – bet ir kitas aplinkybes, galėjusias lemti jų kilimą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju reikšmingomis priežastimis, kurios galėjo objektyviai sąlygoti pareiškėjų nurodomus nuostolius, pripažįsta nekilnojamojo turto rinkos kainų svyravimus vietovėje, kurioje buvo grąžintinas turtas; turto būklės pokyčius po nacionalizacijos, kurie taip pat buvo kliūtimi disponuoti grąžintu turtu visa apimtimi, ir, be kita ko, pačių pareiškėjų veiksmus, kurių atlikimo ar neatlikimo rizika jiems patiems ir atitenka.
  15. Apeliaciniame skunde atsakovas pagrįstai atkreipia dėmesį, kad išlikęs nekilnojamasis turtas atkuriant nuosavybės teise yra grąžinamas natūra toks, koks yra išlikęs, ir teisės aktai nenumato savininkų teisės į galbūt atsiradusių praradimų dėl natūra grąžinamo turto nusidėvėjimo ar kitokio jo nuvertėjimo kompensavimą. Atkūrimo įstatymo preambulėje pabrėžiama, kad šio įstatymo specialiosiomis normomis reglamentuojami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniai santykiai. Tai principinės nuostatos, reiškiančios, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos į įstatyme apibrėžtus objektus – išlikusį nekilnojamąjį turtą, – nuosavybės teisės atkuriamos įstatyme numatytais būdais ir sąlygomis bei galiausiai specialiosios teisės normos negali būti interpretuojamos plečiamai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Atkūrimo įstatymu atsakovui nustatytos pareigos perduoti išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį atkurtos nuosavybės teisės – ginčo butus, – tinkamu įvykdymu laikytina šių turto objektų perdavimas nepriklausomai nuo jo rinkos vertės pokyčių nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu. Įstatymų leidėjas specialiuoju įstatymu nenustatė tokių taisyklių, kurios pareiškėjams pagrįstų lūkesčius į šio turto vertės netekimą dėl kokių nors priežasčių, tarp jų ir dėl rinkos kainų svyravimo. Priešingai, Lietuvos valstybė pasirinko ne restitutio in integrum (lot. visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Nuosavybės atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad įstatyme numatytas rezultatas – ginčo butų arba išlikusio nekilojamojo turto perdavimas – yra pasiektas, pareiškėjų teisėti lūkesčiai, kylantys Atkūrimo įstatymo pagrindu, yra realizuoti. Minėta, kad specialusis įstatymas nenumato asmens lūkesčių, susijusių su išlikusio nekilnojamojo turto būkle ar jo rinkos vertės pokyčiais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, neteisėtas delsimas nuo 2010 m. sausio 21 d., kai buvo išsikrausčius nuomininkams perduoti pareiškėjų atstovei raktai, iki 2012 m. rugsėjo 18 d. akto surašymo nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėju reikalaujama žala, t. y. jie neturėjo įtakos tam materialiajam teisiniam rezultatui pasiekti, kuris numatytas įstatyme – išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimui, nepriklausomai nuo būklės ir rinkos vertės konkrečiu momentu. Atkūrimo įstatymo atžvilgiu grąžinamo išlikusio nekilnojamo turto rinkos vertės svyravimai yra labai netolygūs laiko aspektu, laikytini tik tikėtinais ir labiau atsitiktiniais, ne visada galimais tiksliai numatyti ekonominio pobūdžio reiškiniais, todėl nagrinėjamu atveju viešojo administravimo subjektų tam tikrais atvejais delsimas priimti sprendimus objektyviai negali būti laikomas nulemiančiu tokias pasekmes, kurias nulemia rinkos kainų mažėjimas. Teisėjų kolegija daro išvada, kad byloje konstatuoti atsakovo veiksmai nėra susiję su pareiškėjų patirtais nuostoliais nei faktiniu, nei teisiškai reikšmingu tiesioginiu priežastiniu ryšiu.
  16. Minėta, kad, nenustačius tiesioginio priežastinio ryšio, turėtų būti įvertinta, ar nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, nors ir nelėmė, bet pakankamu laipsniu galėjo turėti įtakos žalai atsirasti, t. y. ar egzistuoja teisiškai reikšmingas netiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjai pagrįstai akcentuoja, kad jie turėjo teisėtus lūkesčius, jog viešojo administravimo subjektas teisės aktuose nustatytas pareigas atliks tinkamai ir nedelsdamas, todėl konkrečiu atveju nors atsakovo delsimas perduoti grąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nebuvo tiesiogine pareiškėjo patirtų nuostolių dėl negautų pajamų priežastimi, sutapo su ekonominio pobūdžio reiškiniu – nekilnojamojo turto vertės rinkos kritimu, – todėl galėtų būti vertinamas kaip turėjęs netiesioginę įtaką patirtiems nuostoliams. Siekiant nesuabsoliutinti netiesioginio priežastinio ryšio reikšmės ir nepagrįstai neišplėsti atsakovo atsakomybės ribų, jo teisinė reikšmė vertintina kartu su visais kitais egzistavusiais faktoriais, kurie galėjo būti kliūtimi disponuoti grąžintu išlikusiu nekilnojamuoju turtu (jį parduoti) pareiškėjų pageidaujamu metu.
  17. Įvertinusi byloje surinkus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo turto pardavimas buvo negalimas ir dėl kitų byloje nustatytų priežasčių. Viena jų yra susijusi su objektyviais nekilnojamojo turto pokyčiais, įvykusiais po jo nacionalizacijos, už kuriuos atsakovas negali būti laikomas atsakingu. Neginčytina, kad turto realizavimas buvo negalimas ir dėl to, kad VĮ Registrų centro Kauno filialo 2013 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. KAKT-10 buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo turtą dėl duomenų apie nekilnojamąjį turtą netikslumo, nes buto Nr. 6 patalpos po nacionalizacijos buvo įrengtos namo mansardoje, į jas nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Tik po Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1130 „Dėl Kauno miesto valdybos 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pastatus) atstatymo“ pakeitimo“ priėmimo atsakovui ir pareiškėjams 2013 m. lapkričio 19 d. pasirašius susitarimą „Dėl 2012 m. rugsėjo 18 d. Gyvenamųjų ir kitų patalpų (priklausinių) perdavimo ir priėmimo akto Nr. S-1258 pakeitimo“, kuriuo perdavimo ir priėmimo aktas buvo patikslintas, atsirado galimybė disponuoti visu perduotu ginčo turtu. Minėtų atsakovo veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, 1995 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 514 patikslinimą lėmė objektyvios aplinkybės – išlikusio nekilnojamojo turto kokybiniai ir kiekybiniai pokyčiai po jo nacionalizacijos, – savo ruožtu tai turėjo esminę reikšmę siekiant disponuoti grąžintu turtu. Kita atsakovo nurodoma aplinkybė, kurios egzistavimas laikytinas pačių pareiškėjų priimta rizika dėl galimybės realizuoti turtą tam tikru metu, yra tai, kad po R. P. G. mirties paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. M-6610 pareiškėjams buvo išduotas tik 2014 m. rugpjūčio 29 d. Taigi iki to laiko pareiškėjai neturėjo teisės aktuose nustatyto dokumento, neginčytinai patvirtinančio jų, kaip R. P. G. įpėdinių, reikalavimo teisės į natūra grąžintą turtą, o tuo pačiu tai patvirtina, kad jie negalėjo turėti ir rimtų ketinimų disponuoti šiuo turtu. Aptartos aplinkybės pagrindžia išvadą, kad byloje nustatytas atsakovo neteisėtas veikimas (neveikimas), nors ir galėtų būti faktiškai pripažintas netiesioginiu priežastiniu ryšiu, nulėmusiu pareiškėjų byloje reikalaujamus nuostolius, negali būti laikomas teisiškai reikšmingu sprendžiant dėl šių nuostolių atlyginimo priteisimo, nes, kaip ir buvo minėta, jų atsiradimą sąlygojo kitokio pobūdžio aplinkybės.
  18. Teisėjų kolegija, nenustačiusi teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio tarp byloje konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų prašomo priteisti nuostolių atlyginimo, daro išvadą kad jų reikalavimus tenkinti nėra pagrindo, nes nėra būtinosios žalos atlyginimo sąlygos. Be to, neįrodytu laikytinas ir pats žalos padarymo faktas, nes nustatytos aplinkybės – turto neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre ir kadastre dėl objektyvių priežasčių, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo gavimas tik 2014 m. rugpjūčio 29 d., – patvirtina, kad ginčo turtu pareiškėjai negalėjo disponuoti anksčiau ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Dėl tų pačių aplinkybių ir nekilnojamojo turto verčių skirtumas negali būti nustatinėjamas remiantis galimu ginčo butų rinkos vertės pokyčiu nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Kai nėra nustatytas žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnį, reglamentuojantį žalos (nuostolių) nustatymą, teismas negali spręsti dėl nuostolių dydžio nustatymo, ir tai taip pat yra pagrindas pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.
  19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų pasirinktas visiškas nuostolių atlyginimo principas, kai reiškiamas reikalavimas dėl prarastos galimybės piniginės vertės, grindžiamas galimų sandorių vertės skirtumu, nėra tinkamas žalos dydžiui nustatyti nagrinėjamu atveju, iš esmės reiškia reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo. Tuo tarpu Atkūrimo įstatyme numatyta ribotos restitucijos galimybė, todėl netiesioginių nuostolių pilnas atlyginimas neatitiktų specialaus įstatymo tikslų ir prasmės. Be to, pareiškėjai neįrodinėjo, kad buvo potencialūs turto įgijėjai, vyko derybos dėl ginčo turto pardavimo tam tikru metu, buvo sudarytos preliminarios sutartys ir pan. Sprendimas dėl žalos atlyginimo gali priimtas tik tinkamais įrodymais pagrindus žalos dydį, šiuo atveju pareiškėjų pasirinktas reikalaujamos žalos atlyginimo būdas ir dydis nėra pagrįsta tinkamais įrodymais. Tam, jog būtų patenkintas reikalavimas priteisti negautas pajamas, kurias asmuo ketino gauti, būtina įrodyti, kad egzistavo reali galimybė sudaryti turto pirkimo pardavimo sutartį konkrečiomis sąlygomis, arba pagrįsti negautų pajamų (pelno) dydį pagal vyraujančias rinkos kainas, kitų įvykdytų (vykdomų) sutarčių sąlygas ir panašias aplinkybes arba kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir būdais įrodyti konkrečių negautų pajamų realumą.
  20. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir apeliacinių skundu argumentus, daro išvadą, kad teismas netinkamai apibrėžė atsakovo neteisėtus veiksmus, iš esmės nevertino aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti priežastinio ryšio egzistavimą, nesiaiškino, kuo pareiškėjai grindžia patį žalos faktą, reikalaujamų atlyginti nuostolių pobūdį bei jų dydį, todėl priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje išdėstytais motyvais, pareiškėjų apeliacinį skundą atmeta, atsakovo apeliacinį skundą tenkina ir, panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą atmeta.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 2 dalies punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14pareiškėjų M. G., M. G., A. G. apeliacinį skundą atmesti.

15Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

16Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų M. G., M. G., A. G. skundą atmesti.

17Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai