Byla I-501-244/2007
Dėl darbo užmokesčio dalies ir nuostolių priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Daivai Čmukaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies ir nuostolių priteisimo,

Nustatė

2Pareiškėjas skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro – 26516,00 Lt, atlyginimo skirtumą, susidariusį dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos taikymo, taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės – 26516,00 Lt nuostolių, patirtų dėl neteisėtų LR Vyriausybės nutarimų. Skunde nurodo, kad nors Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas pareigūnų atlyginimų skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimai didės kartu su ekonominiais valstybės rodikliais (atlyginimo skaičiavimo pagrindas-minimalus mėnesinis atlyginimas), realiai taip neįvyko, nes šiuo metu minimaliam mėnesiniam atlyginimui siekiant 600 litų, valstybės tarnautojams taikomas 430 litų minimalios mėnesinės algos dydis. Tai ne tik neatitinka teisėtų lūkesčių principo, bet ir turi būti vertinama kaip atlyginimų mažėjimas, tai prieštarauja LR Konstitucijos 23 str., 48 str., konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai sudarė pagrindą neišmokėti viso jam priklausančio darbo užmokesčio ir sukėlė jam žalą (LR CK 6.271 str.).

3Atsakovai atsiliepimuose į skundą nurodė, kad teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir jų nepažeidė. Darbo užmokestis valstybės tarnautojams ir darbuotojams yra apskaičiuojamas pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Šiame teisės akte įtvirtinta, kad darbo užmokestis apskaičiuojamas pagrindu imant Vyriausybės patvirtintą minimalią mėnesinę algą. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimali mėnesinė alga nuo 1998 m. birželio 1 d. išliko nepakitusi - 430 Lt. Pareiškėjui išmokėtas tuo metu priklausantis darbo užmokestis ir tai buvo padaryta teisėtai. Konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Vyriausybė, nustatydama skirtingą minimalią mėnesinę atsižvelgė būtent į tam tikrą asmenų kategoriją - valstybės tarnautojus ir pareigūnus.

4Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad atsakovas teisingai taikė galiojančius teisės aktus ir jų nepažeidė. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

5Skundas atmestinas.

6Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymu. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata "Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius” neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” 1, 2 punktai, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

7Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarime nurodė, kad pasaulyje, neišskiriant nė ES valstybių narių, nėra vienos visuotinai priimtos darbo apmokėjimo sistemos. Įvairiose valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinti atitinkami valstybės socialiniai įpareigojimai, yra pasirinktos įvairios darbo apmokėjimo sistemos tokios, kai MVA ir MMA yra nustatomi, atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį (VDU) toje šalyje. Laikomasi nuostatos, kad valstybė ne tik gali pasirinkti darbo apmokėjimo sistemą, bet ir kad toje pačioje valstybėje gali būti nustatytos įvairios darbo apmokėjimo sistemos įvairioms darbuotojų grupėms. Pripažįstama, jog darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar atitinkami darbuotojai dirba pagal samdos (darbo) sutartis, ar yra valstybės tarnautojai; pripažįstama ir tai, kad darbuotojams, dirbantiems pagal samdos (darbo) sutartis, ir valstybės tarnautojams gali būti nustatyti skirtingi MDU (MVA, MMA) dydžiai.

8Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas šioje byloje atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas. Byloje nustatyta, kad visas darbo užmokestis pagal tuo metu galiojančius įstatyminius aktus pareiškėjui buvo išmokėtas laiku. Todėl negali būti konstatuota, kad atsakovai netinkamai vykdė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigas. Byloje nustatyta, kad darbo užmokestis buvo mokamas taikant LR Vyriausybės nutarimų nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės nuostolius, patirtus dėl neteisėtų LR Vyriausybės nutarimų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d. žala pripažįsta asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 str. numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad civilinė atsakomybė pagal 6.271 straipsnį atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsakovo pareigūnai veikė taip, kaip jie privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti daroma išvada, kad turi būti priimamas sprendimas atlyginti nuostolius (žalą) Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytu pagrindu.

10Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas (LR ABTĮ 88 str. 1p.).

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Nutarė

12Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai