Byla 1A-230/2013
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Albino Bielskio ir Lino Žukausko, sekretoriaujant Laurai Gruodienei, dalyvaujant prokurorui Ruslanui Boiko, nuteistajam A. V., gynėjams Gintarui Peredniui ir Andrejui Tiščenko, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje,

2180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

3pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą - laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų;

4pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

5Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

6Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas V. M., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8A. V. nuteistas už tai, kad kartu su V. M., veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų nužudė žmogų, o būtent: A. V. ir V. M. 2011 m. liepos 13 d., apie 23 val. 30 min., veikdami kartu (bendrininkų grupe), turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą - F. S. mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 5011”, 80 Lt vertės, A. V. išdaužus langą, įsibrovė į F. S. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau keturių smūgių F. S. į viršutinę kūno dalį (daugiausia į galvą), padarydami nukentėjusiajam trauminę galvos smegenų ligą (vidutinio sunkumo forma), galvos smegenų sukrėtimo sindromą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, muštinę žaizdą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas apie kairę akį, kaktos srityje, krūtinės srityje, odos nubrozdinimus krūtinės dešinėje, dešinio raktikaulio projekcijoje, dėl ko nukentėjusysis F. S. nuo galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais 2011-08-22, 8 val., ligoninėje mirė, t. y. tokiu būdu tyčia, veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų nužudė F. S.. Šiais savo veiksmais A. V. ir V. M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte.

9A. V. taip pat nuteistas už tai, kad kartu su V. M., veikdami bendrininkų grupe, apiplėšė, įsibrovę į patalpą, o būtent: A. V. ir V. M. 2011 m. liepos 13 d., apie 23 val. 30 min., veikdami kartu (bendrininkų grupe), turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą – F. S. mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 5011”, 80 Lt vertės, A. V. išdaužus langą, įsibrovė į F. S. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur panaudodami fizinį smurtą, t. y. tyčia sudavę rankomis ir kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius F. S. į viršutinę kūno dalį (daugiausia į galvą), padarydami nukentėjusiajam trauminę galvos smegenų ligą (vidutinio sunkumo forma), galvos smegenų sukrėtimo sindromą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, muštinę žaizdą kaktos kairėje, poodines kraujosruvas apie kairę akį, kaktos srityje, krūtinės srityje, odos nubrozdinimus krūtinės dešinėje, dešinio raktikaulio projekcijoje, pagrobė svetimą turtą – F. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 5011”, 80 Lt vertės. Šiais savo veiksmais A. V. ir V. M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio

102 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje.

11Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

12Pirmiausia nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi nenurodė priežastinio ryšio tarp padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiojo mirties. Šioje byloje mirties nustatymo priežastis turi didelę reikšmę, nes tarp medicininių dokumentų, nuteistųjų, liudytojų parodymų dėl mirties priežasties yra esminių prieštaravimų ir tai turi didelę reikšmę nustatant F. S. mirties priežastį.

13Teisme ekspertas L. Urbanavičius patvirtino 2011-11-15 ir 2012-01-04 pateiktas išvadas. Nukentėjusysis F. S. mirė nuo trauminės vidutinio sunkumo galvos smegenų ligos, galvos smegenų sukrėtimo bei kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, smegenų sumušimo. Nors įvykis buvo 2011-07-13, o F. S. mirė 2011-08-22, tačiau ekspertas kategoriškai patvirtino, jog nukentėjusiojo mirties priežastis buvo jo trauma. Pažymi, jog L. Urbanavičius ekspertizę atliko pagal esamus įrašus medicininiuose dokumentuose, taip pat buvo padaryti visi medicininiai tyrimai, kompiuterinė tomografija. Atsakydamas į klausimą, ar mirtis galėjo įvykti dėl kitų ligų, nesusijusių su trauma, ekspertas paaiškino, jog tyrimo metu bei pateiktuose dokumentuose nenustatyti jokie patologiniai susirgimai, išskyrus aterosklerozę, kuri neturi jokio ryšio su galvos trauma. Tai, kad F. S. sirgo ateroskleroze, buvo užfiksuota medicininiuose dokumentuose, taip pat atliekant teismo medicininį tyrimą - ekshumacijos metu. Nuo aterosklerozės negalėjo vykti tokie pakitimai, kokie buvo diagnozuoti F. S., kadangi diagnozė yra surišta su trauma.

14Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teisme ekspertas parodė negalintis pateikti objektyvių duomenų, patvirtinančių savo išvadas, nes jis rėmėsi ligoninės medikų išvada, kad F. S. mirtis buvo smurtinė. Pats ekspertas lavono netyrė, jokių mėginių neėmė ir net negalėjo paaiškinti, kokiais duomenimis remdamasis nustatė, kad kraujo išsiliejimas įvyko nuo smūgių ir smegenų sutrikimo. Tokiu būdu, apelianto teigimu, ekspertas, pats nieko netirdamas, tik perrašė kitas išvadas.

15Toliau skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo V. M. parodymais, nukentėjusiojo sūnaus V. S., taip pat teisme duotais liudytojo V. Z. parodymais, kadangi nurodyti asmenys ikiteisminio tyrimo metu davė prieštaringus parodymus, ką jie patys patvirtino apklausiami teisme. Štai V. M. davė prieštaringus parodymus, kokiu būdu buvo patekta į nusikaltimo vietą, kaip padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam (rankomis, kojomis), kiek kartų suduota, ar jis (apeliantas) buvo namo lauke ar viduje ir t.t. Toliau ginčijami liudytojo V. Z. parodymai, kurie, apelianto įsitikinimu, yra prieštaringi ir neatitinka kitų asmenų parodymų. V. Z. nurodo matęs du nedidelio ūgio vyrus, išeinančius iš F. S. namo, tačiau šis liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, o 2011-07-13, apie 23 val. 30 min., negalėjo matyti, nes buvo tamsu (tokiu metų laiku saulė leidžiasi apie 22 val.).

16Apeliantas akcentuoja tą aplinkybę, jog prie bylos medžiagos nėra pridėta gydymo stacionare ligos istorija Nr. 11-8759, apskritai, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių specialisto išvadą Nr.

17M 386A-11(06).

18Pabrėžia, jog teisme ekspertas L. Urbanavičius iš dalies pakeitė specialisto išvadą ir parodė nežinantis, dėl kokių priežasčių F. S. 2011-07-29 buvo perkeltas iš neurologinio į slaugos skyrių, taip pat negalėjo atsakyti, ar nukentėjusysis galėjo išgyventi, jeigu jam laiku būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, nesugebėjo paaiškinti, ar F. S. galėjo mirti nuo natūralių priežasčių (senatvės ar insulto). Apelianto teigimu, teisme jis ir jo gynėjas pateikė prašymą paskirti pakartotinę komisinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė.

19Taip pat pažymi, jog pirštų antspaudus ėmęs liudytojas G. R. teisme neatmetė galimybės, jog pėdsakai galėjo būti palikti prisilietimu arba kitu panašiu būdu. Specialistas R. Liutkauskas

20nepaneigė apelianto versijos dėl piršto pėdsakų atsiradimo, o liudytojas D. D. patvirtino jo versiją, jog jokio apiplėšimo nebuvo, kadangi atlikus patikrinimą pagal telefono stotis, nenustatyti jokie skambučiai iš tariamai pagrobto telefono. Be to, nukentėjusysis V. S. patvirtino, kad jis (apeliantas) negalėjo žinoti apie namo kambarių išdėstymą, galimai apkalba jį iš keršto, kadangi jis (apeliantas) neturėjo jokio motyvo grobti svetimą turtą (telefoną, pinigus). Tvirtina, jog nuosprendį priėmęs teismas turėjo išsamiai patikrinti šių liudytojų parodymus bei išsiaiškinti aplinkybes dėl kitų asmenų galimai padarytos nusikalstamos veikos.

21Tad, apelianto manymu, nagrinėjant bylą teisme nebuvo visapusiškai ir išsamiai ištirtos aukščiau nurodytos aplinkybės, dėl ko teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius inkriminuojamus nusikaltimus ir skyrė per griežtą bausmę.

22Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. V. ir du jo gynėjai prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

23Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

24Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad nėra įrodyta, jog jis padarė nusikalstamas veikas, todėl prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

25Kolegija, atmesdama nuteistojo A. V. prašymą pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus išaiškinimus. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė ir pareiga, o proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo A. V., negalima laikyti, jog teismas buvo šališkas. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apelianto teiginiai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, vertinant įrodymus ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

26Teisėjų kolegijos nuomone, A. V. skundo teiginiai, kuriais jis nesutinka su nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 2 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei BK 25 straipsnio 2 dalį,

27180 straipsnio 2 dalį ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. V. kaltės padarius dvi nusikalstamas veikas.

28Pirmiausia apeliantas, nesutikdamas su specialisto išvada dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, tvirtina, kad yra esminių prieštaravimų tarp medicininių dokumentų, nuteistųjų, liudytojo parodymų nustatant mirties priežastį, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė šie prieštaravimai, nenurodė. Toks apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas ir atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Taip pat kolegija nesutinka, jog nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiojo F. S. mirties.

29Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Šioje byloje nustatyta, kad A. V. kartu su

30V. M., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti F. S. turtą, išdaužę langą įsibrovė į F. S. namą ir rankomis bei kojomis sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą, kas sukėlę trauminę galvos smegenų ligą (vidutinio sunkumo forma), galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimą, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs aukščiau nurodytas veikos aplinkybes, atskleidžiančias priežastinį ryšį tarp veikos ir jos padarinių, priėmė teisingą sprendimą dėl A. V. kaltės formos: apeliantas kartu su kitu nuteistuoju, suduodamas senam – 80 metų amžiaus žmogui rankomis ir kojomis keturis smūgius į viršutinę kūno dalį, daugiausia į galvą, akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas pakankamai stiprių smūgių sudavimas rankomis ir net kojomis į galvą patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, stiprus, jaunas ir protiškai sveikas A. V. suprato, kad daro nukentėjusiojo sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką. A. V., tai suvokdamas, negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei sunkūs ir pavojingi sveikatos sutrikdymai, todėl, nors ir nenorėjo F. S. mirties, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Vadinasi, jis buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytoms aplinkybėms, kad nuteistieji nusikaltimą padarė veikdami netiesiogine tyčia.

31Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde plačiai aptariamos dvi specialisto išvados – 2011 m. lapkričio 15 d., 2012 m. sausio 4 d. (t. 1, b. l. 117-121, 127-128) ir sutinka su kategoriška išvada, jog F. S. mirė nuo kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais galvos traumos pasekoje ir nuo galvos smegenų sumušimo.

32Negalima sutikti su nuteistojo A. V. skundo argumentu, jog ekspertas L. Urbanavičius lavono netyrė ir pats negalėjo paaiškinti, kokiais duomenimis remdamasis nustatė mirties priežastį. Iš eksperto L. Urbanavičiaus apklausos teisme matyti, jog ekspertas, atsakydamas į klausimus teisiamajame posėdyje, kategoriškai patvirtino, kad nukentėjusysis mirė nuo trauminės vidutinio sunkumo galvos smegenų ligos, galvos smegenų sukrėtimo bei kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais bei smegenų sumušimo (t. 4, b. l. 36-38). Priešingai nei teigiama skunde, šis ekspertas, 2011 m. lapkričio 15 d. atlikus lavono ekshumaciją, pats tyrė F. S. lavoną, ir, remdamasis lavono teismo medicininio tyrimo duomenimis bei medicininiais dokumentais (gydymo stacionare ligos istorija Nr. 11-87-59), konstatavo, jog kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimas vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį (9. 1, b. l. 117-121). Iš teisiamojo protokolo matyti, kad apelianto gynėjas A. Tiščenko buvo aktyvus procese ir uždavė ekspertui L. Urbanavičiui daug klausimų, į kuriuos ekspertas atsakė. Taip pat buvo aiškintasi, ar nukentėjusiojo mirtis galėjo įvykti dėl kitų ligų, nesusijusių su trauma. Ekspertas patvirtino, kad F. S. sirgo ateroskleroze, tačiau šis susirgimas neturi jokio ryšio su galvos trauma. Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog ekspertas teisme parodė negalintis pateikti objektyvių duomenų, patvirtinančių jo išvadas, kadangi teismo posėdžio protokole tokių eksperto paaiškinimų neužfiksuota: į visus pateiktus klausimus ekspertas atsakė išsamiai ir davė kategorišką išvadą dėl nukentėjusiojo mirties priežasties.

33Iš skundo argumentų matyti, kad apeliantas ginčija nuteistojo V. M., nukentėjusiojo sūnaus V. S. bei liudytojo V. Z. parodymus ir laiko juos prieštaringais. Iš bylos medžiagos matyti, kad apelianto bendrininkas – šioje byloje taip pat nuteistas V. M. viso proceso metu nebuvo nuoseklus: vienokius parodymus davė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kitokius – teisme. Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas V. M., aiškinosi parodymų keitimo priežastis ir teisiamajame posėdyje pagarsino jo apklausos protokolus (t. 3, b. l. 108-112). V. M., apklaustas pirmą kartą kaip įtariamasis, prisipažino nusikaltimą padaręs vienas: išdaužęs lango stiklą, įlipo į nukentėjusiojo namo vidų, ranka smogė F. S. į galvą ir reikalavo pinigų, o jų neradęs pagrobė mobiliojo ryšio telefoną. A. V. jį atvežė į įvykio vietą ir palaukė, kol išėjo iš namo (t. 2, b. l. 115-117). Po to V. M. parašė atvirą prisipažinimą ir buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant jo gynėjui (t. 2, b. l. 109-111, 119-121). Tada jis pripažino, jog į F. S. namą pateko A. V. išdaužus lango stiklą. A. V. senukui sudavė du smūgius kumščiu į galvą, o kai šis nukrito, tris kartus spyrė jam koja ir reikalavo atiduoti pinigus. Abu ieškojo pinigų, tačiau nerado, tada jis paėmė mobiliojo ryšio telefoną. V. M. paaiškino, jog jį kolonijoje aplankė A. V. motina ir prašė prisiimti kaltę, žadėjo pinigų ir juo pasirūpinti, tačiau apeliantas nesutiko. Parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, V. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 126-136). Apklaustas teisiamajame posėdyje V. M. pakeitė parodymus ir pripažino nusikaltimą padaręs vienas, o A. V. tik buvo priėjęs prie lango ir ragino greičiau važiuoti (t. 3, b. l. 108-112). Akivaizdu, jog

34V. M. vienas prisiėmė atsakomybę už F. S. nužudymą ir apiplėšimą paprašytas A. V. motinos, kuri, kaip pripažino pats apeliantas, aplankiusi jį Marijampolės pataisos namuose, prašė prisiimti kaltę, žadėdama materialiai paremti. Be to, apeliantas tuo metu žinojo, jog nukentėjusysis buvo gyvas, todėl tikėjosi negriežtos bausmės.

35Apeliantas nurodė, jog V. M. apklausų metu ikiteisminiame tyrime buvo darytas spaudimas, todėl jis davė A. V. kaltinančius parodymus. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo V. M. parodymų, duotų tiriant bylą, patikimumu ir jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad prieš nuteistąjį V. M. būtų vartojama kokia nors prievarta – pastarasis ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė bei nepateikė dėl to skundų. Pažymėtina, jog tai, kad V. M. davė parodymus, nenaudingus apeliantui, negali būti pagrindas manyti, kad jam buvo darytas poveikis. Svarbu, jog V. M. apeliantą kaltinančius parodymus davė du kartus – apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 2, b. l. 119-121) ir atliekant jo parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 126-136). Apklausų metu dalyvavo jo gynėja ir nei ji, nei pats nuteistasis V. M. jokių pastabų dėl užrašytų parodymų nepareiškė, savarankiškai užrašė: ,,Protokolą perskaičiau, surašytas teisingai“, ,,Parodymai perskaityti, surašyti teisingai“ ir pasirašė.

36Nuteistojo V. M. parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes neprieštarauja specialisto išvadoms Nr. M386A/11(06) ir pM8-386A/1112(06), tai teisme patvirtino apklaustas ekspertas L. Urbanavičius. Atmestinas kaip nepasitvirtinęs apeliacinio skundo teiginys, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių specialisto išvadą Nr. M 386A/11(06). Jau anksčiau buvo aptarta, kokiais duomenimis vadovavosi ekspertas, surašęs specialisto išvadą, t. y. rėmėsi F. S. gydymo stacionare ligos istorija Nr. 11-8759 ir F. S. lavono teismo medicininio tyrimo duomenimis (F. S. lavonas buvo tirtas po jo ekshumacijos). Gydymo stacionare istorija prie baudžiamosios bylos nepridedama, ji, atlikus tyrimą, grąžinta VĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninei (t. 1, b. l. 124).

37Apeliantas savaip interpretuoja eksperto atsakymus į gynėjo A. Tiščenko klausimus, užduotus teisiamajame posėdyje ir tvirtina, jog posėdžio metu jis pakeitė specialisto išvadą ir negalėjo atsakyti į klausimus. Dar kartą kolegija akcentuoja, kad ekspertas teisme atsakė į visus gynėjo

38A. Tiščenko klausimus ir specialisto išvados, duotos ikiteisminio tyrimo metu, nepakeitė pareiškęs: ,,pateiktas išvadas aš pilnai tvirtinu“ (t. 4, b. l. 36-38). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog ekspertas atsakė į dvidešimt penkis gynėjo A. Tiščenko klausimus, o tai, kad ekspertas atsakė ne taip, kaip pageidavo gynėjas, negalima laikyti, jog ekspertas išvis neatsakė į klausimą. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ekspertas pagal medicininius duomenis paaiškino, jog nukentėjusysis sirgo tik ateroskleroze, o kokių nors kitų patologinių susirgimų nenustatyta. Šis susirgimas jokio ryšio su galvos trauma, kurią patyręs nukentėjusysis mirė, neturi. Ekspertas, vadovaudamasis medicininiais dokumentais, atsakė, jog duomenų apie nukentėjusiojo hipertoninę ligą, cholesterolio kiekį kraujyje, apie ligonio perkėlimą į kitą skyrių, jis neturi. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. V. ir jo gynėjo prašymą paskirti byloje deontologinę ekspertizę, kadangi jo pateikti klausimai buvo bendro medicininio pobūdžio, nepriskirtini deontologų kompetencijai, o į visus gynėjo klausimus atsakė posėdyje dalyvavęs ekspertas.

39Teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata (tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“), jog tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Duomenų apie tai, kad nukentėjusysis

40F. S. ligoninėje buvo gydomas netinkamai, byloje nėra. Teisme apklaustas jo sūnus V. S. pareiškė, jog tėvą gydžiusiems gydytojams pretenzijų neturi.

41Apeliantas, ginčydamas liudytojo V. Z. parodymus, teigia kad šis liudytojas nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Šis apelianto skundo motyvas neteisingas, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas V. Z. išties buvo apklaustas ir tiriant bylą (t. 1, b. l. 44-45), ir ją nagrinėjant teisme (t. 3, b. l. 172-173). Negalima sutikti, jog šio liudytojo parodymai neatitinka kitų asmenų parodymų, kadangi jis davė parodymus apie tokias bylos aplinkybes, kurios nebuvo niekam žinomos. Liudytojas V. Z. parodė, jog naktį eidamas miegoti matė, kaip pas kaimyną F. S. name tai užsidega, tai užgęsta šviesa (aplinkybę, kad name nuteistieji buvo įjungę šviesą pripažino ir V. M., ir teisme apklaustas A. V.). Be to, liudytojas girdėjo kaimyno pagalbos šauksmą. Po to dar matė iš namo, pro vartelius išeinančius du neaukštus vyrus. Liudytojas V. Z. taip pat nurodė, jog jis išsigando ir iš baimės niekam apie tai nepranešė. Visiškai suprantama, jog būdamas tokio garbaus amžiaus (jam įvykio metu buvo suėję 81 metai), V. Z. nakties metu išties išsigando, pasimetęs nesureagavo į kaimyno pagalbos šauksmą ir apie naktį matytus du nepažįstamuosius, išeinančius iš F. S. namo, ne tik nenurodė apklausiamas tyrėjo, bet nepapasakojo ir savo dukrai A. M., kuri tą naktį nakvojo sodyboje. Be to, liudytojas V. Z. parodė, jog kaimynas F. S. bendravo su romų tautybės asmenimis, iš kurių pirko arklį.

42A. V., nesutikdamas su liudytojo G. R. parodymais apie A. V. paliktų piršto pėdsakų ant stiklo aplinkybes, teigia, jog nebuvo paneigta apelianto versija, jog pėdsakai galėjo būti palikti prisilietus prie stiklo ar kitu panašiu būdu. Priešingai nei teigiama skunde, liudytojas G. R., dirbantis tyrėju ir atlikęs įvykio vietos apžiūrą, ne patvirtino apelianto versiją, o paaiškino, kur buvo rasti ir kaip paimti pirštų pėdsakai. Pirštų pėdsakų buvo daug – ir ant stiklo, ir ant stiklo šukių, todėl spėjo, jog ant šukės piršto pėdsakus iš abiejų jos pusių galėjo palikti asmuo, bandantis išimti šukę iš lango rėmo (t. 4, b. l. 40-41).

43Kolegija nesutinka su skundo motyvu, kad liudytojas S. D. patvirtino A. V. versiją, jog nebuvo padarytas plėšimas, nes iš pagrobto mobiliojo ryšio telefono nebuvo užfiksuoti jokie skambučiai. Iš liudytojo S. D. apklausos teisme matyti, jog jis kartu su G. R. atliko įvykio vietos apžiūrą – jis surašė įvykio vietos apžiūros protokolą, o G. R. užfiksavo surastus rankų pirštų pėdsakus. Liudytojo S. D. parodymais nustatyta, jog apžiūrėjus įvykio vietą, nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas nebuvo surastas, tačiau parodymų apie tai, kad išvis nebuvo padarytas plėšimas, liudytojas nedavė (tokią klaidingą išvadą padarė pats apeliantas).

44Kolegija konstatuoja, kad tyrėjai S. D. ir G. R. 2011 m. liepos 14 d. įvykio vietos apžiūrą atliko nepažeisdami BPK 92, 179 ir 207 straipsnių reikalavimų: buvo padaryti surastų rankų pėdsakų atspaudai ant daktiloskopinių plokštelių, atlikus apžiūrą paimtos 7 daktiloskopinės plokštelės, jos supakuotos į voką, kuris užklijuotas ir tyrėjo pasirašytas (t. 1, b. l. 4-17). Teismo posėdyje apelianto gynėjas G. A. Perednis pateikė Varėnos rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašus, su kuriais 2008 m. spalio 10 d. susipažino tyrėjai S. D. ir S. R. (aprašai pridėti prie bylos) ir bandė įtikinti teismą, jog šie tyrėjai atliko tokias funkcijas, kurių atlikti negalėjo, t. y. apžiūrėdami įvykio vietą negalėjo daryti pėdsakų atspaudų ant daktiloskopinių plokštelių. Kolegija nesutinka su tokiu gynėjo teiginiu, kadangi BPK 172 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikdamas ikiteisminį tyrimą, turi teisę atlikti visus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas. Be to, to paties straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos. Iš S. D. ir S. R. parodymų matyti, kad jie, dirbdami operatyvinėje grupėje, gavo nurodymą vykti į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), ką ir padarė. Pareigybės aprašyme yra nurodyti tik bendro pobūdžio reikalavimai, būtini visiems pareigūnams, siekiantiems užimti tokias pareigas, t. y. tyrėjo. Šio aprašo 7.5 punkte konstatuojama, jog tyrėjas nusikalstamų veikų įvykių vietose atlieka pirminius neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus.

45Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad A. V., ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtinęs, jog jis tik nuvežė V. M. iki nukentėjusiojo namo, į vidų nėjo ir liko sėdėti automobilyje, teisiamajame posėdyje nemotyvuotai pakeitė parodymus ir, norėdamas pagrįsti savo iškeltą versiją apie pirštų pėdsakų atsiradimo aplinkybes, paaiškino, jog iš tiesų buvo priėjęs prie lango, turėdamas tikslą pakviesti V. M. ir buvo atsirėmęs į palangę bei stiklą. Ši apelianto versija paneigiama kito nuteistojo V. M. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime. Specialistas R. Liutkauskas teisme nepatvirtino A. V. versijos, jis tik paaiškino, kokiomis aplinkybėmis jo pirštų pėdsakai galėjo atsirasti ant lango stiklo ir stiklo šukių. Taip pat specialistas parodė, jog įvykio vietoje buvo rasta ir paimta daug pirštų pėdsakų, tačiau kai kurie iš jų nebuvo identifikuoti, o devyni pirštų pėdsakai, perkopijuoti daktiloplokštelėse, tiko asmens identifikavimui ir yra palikti A. V. kairės ir dešinės rankų pirštais (t. 1, b. l. 76-77, t. 4, b. l. 38-39). Teisme specialistas paaiškino, jog objektai buvo supakuoti į voką, kurį atplėšus buvo rastos 7 daktiloskopinės plokštelės ir stiklo šukė: tiek ant daktiloplokštelių, tiek ant stiklo šukės buvo rasti apelianto rankų pirštų pėdsakai.

46Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai A. V. pripažino kaltu tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudžius F. S. ir, įsibrovus į gyvenamąjį namą, jį apiplėšus. A. V. nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir

47180 straipsnio 2 dalį, kadangi jos atitinka būtent šių baudžiamojo įstatymo numatytų nusikaltimų sudėtį. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. V. padarytas nusikalstamas veikas, nepagrįstai taikė BK 25 straipsnio 2 dalį, todėl ši įstatymo norma kaip perteklinė šalinama iš nuosprendžio jo nekeičiant.

48Netenkinamas ir dar vienas A. V. skundo argumentas sušvelninti paskirtą bausmę. Tokio prašymo apeliantas išvis nemotyvavo. Iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. V. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, t. y. į tai, kad padaryti du tyčiniai nusikaltimai (vienas – labai sunkus, sukėlęs neatitaisomas pasekmes, kitas – sunkus), abu nusikaltimai baigti, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.) bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino jo asmenybę. Analizuojant A. V. asmenybę, reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad pastarasis praeityje teistas du kartus už nusikaltimus nuosavybei, daug kartų baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, smulkiuosius svetimo turto pagrobimus bei grubius kelių eismo taisyklių pažeidimus (vairavo automobilį neturėdamas teisės, neblaivus ir kt.), baudų nesumokėjo, niekur nedirba (t. 2, b. l. 49-77). Šie duomenys patvirtina, jog A. V. ignoruoja visuomenėje susiklosčiusias elgesio taisykles ir nenori integruotis į normalų visuomenės gyvenimą, pakartotinai peržengdamas įstatymų reikalavimus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už A. V. įvykdytus nusikaltimus skyrė bausmes, kurios nėra ženkliai didesnės už straipsnių sankcijose numatytą bausmės vidurkį. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su A. V. paskirta bausme ir neturi teisinio pagrindo ją švelninti. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad jis neteisėtais veiksmais atėmė kitam žmogui gyvybę, be to, plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiojo turtą, dėl ko turi būti nubaustas. Viena iš baudžiamojo proceso paskirčių yra nusikalstamą veiką padariusio asmens teisingas nubaudimas, kas šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu ir buvo įgyvendinta.

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

51Pašalinti iš nuosprendžio Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalies taikymą A. V., paliekant veikos kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 2 dalį.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:... 3. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9... 4. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 2 dalį –... 5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2... 6. Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas V. M., tačiau... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 8. A. V. nuteistas už tai, kad kartu su V. M., veikdami bendrininkų grupe, dėl... 9. A. V. taip pat nuteistas už tai, kad kartu su V. M., veikdami bendrininkų... 10. 2 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje.... 11. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 12. Pirmiausia nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos... 13. Teisme ekspertas L. Urbanavičius patvirtino 2011-11-15 ir 2012-01-04 pateiktas... 14. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teisme ekspertas parodė negalintis pateikti... 15. Toliau skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo... 16. Apeliantas akcentuoja tą aplinkybę, jog prie bylos medžiagos nėra pridėta... 17. M 386A-11(06).... 18. Pabrėžia, jog teisme ekspertas L. Urbanavičius iš dalies pakeitė... 19. Taip pat pažymi, jog pirštų antspaudus ėmęs liudytojas G. R. teisme... 20. nepaneigė apelianto versijos dėl piršto pėdsakų atsiradimo, o liudytojas... 21. Tad, apelianto manymu, nagrinėjant bylą teisme nebuvo visapusiškai ir... 22. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis A. V. ir du... 23. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.... 24. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad nėra... 25. Kolegija, atmesdama nuteistojo A. V. prašymą pažymi, kad nagrinėjamoje... 26. Teisėjų kolegijos nuomone, A. V. skundo teiginiai, kuriais jis nesutinka su... 27. 180 straipsnio 2 dalį ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios... 28. Pirmiausia apeliantas, nesutikdamas su specialisto išvada dėl nukentėjusiojo... 29. Atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko... 30. V. M., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti F. S. turtą,... 31. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde plačiai... 32. Negalima sutikti su nuteistojo A. V. skundo argumentu, jog ekspertas L.... 33. Iš skundo argumentų matyti, kad apeliantas ginčija nuteistojo V. M.,... 34. V. M. vienas prisiėmė atsakomybę už F. S. nužudymą ir apiplėšimą... 35. Apeliantas nurodė, jog V. M. apklausų metu ikiteisminiame tyrime buvo darytas... 36. Nuteistojo V. M. parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes... 37. Apeliantas savaip interpretuoja eksperto atsakymus į gynėjo A. Tiščenko... 38. A. Tiščenko klausimus ir specialisto išvados, duotos ikiteisminio tyrimo... 39. Teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata (tai akcentuojama ir Lietuvos... 40. F. S. ligoninėje buvo gydomas netinkamai, byloje nėra. Teisme apklaustas jo... 41. Apeliantas, ginčydamas liudytojo V. Z. parodymus, teigia kad šis liudytojas... 42. A. V., nesutikdamas su liudytojo G. R. parodymais apie A. V. paliktų piršto... 43. Kolegija nesutinka su skundo motyvu, kad liudytojas S. D. patvirtino A. V.... 44. Kolegija konstatuoja, kad tyrėjai S. D. ir G. R. 2011 m. liepos 14 d. įvykio... 45. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad A. V., ikiteisminio tyrimo... 46. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos... 47. 180 straipsnio 2 dalį, kadangi jos atitinka būtent šių baudžiamojo... 48. Netenkinamas ir dar vienas A. V. skundo argumentas sušvelninti paskirtą... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 50. nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.... 51. Pašalinti iš nuosprendžio Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalies...