Byla 2S-716-260/2007

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimondo Buzelio, kolegijos teisėjų: Antano Burdulio ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių A. N. ir A. I. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-0872-097/2007 pagal ieškovių D. G. J. , B. R. J. , L. G. ieškinį atsakovėms Kauno apskrities viršininko administracijai, A. N. , A. I. , A. S. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino paduoti prašymą atnaujinimo, Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir

Nustatė

22007 m. balandžio 6 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismas patenkino ieškovių D. G. J. , B. R. J. ir L. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovei A. N. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) bei atsakovei A. I. nuosavybės teise priklausantį 0,50 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Teismas nurodė, jog ieškinys yra turtinio pobūdžio, todėl ieškovai turi pagrindo prašyti areštuoti atsakovių turtą, kadangi nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškinio reikalavimams užtikrinti, atsakovės turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

3Atskiruoju skundu (b.l.60-62) atsakovės A. N. ir A. I. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti. Skunde nurodoma, jog teismas pažeidė LR CPK 148 straipsnio 1 dalies reikalavimą pranešti atsakovams apie laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo klausimo nagrinėjimą. LR CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teismas, vadovaudamasis minėta įstatymo norma, nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešimas atsakovėms apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, sutrukdytų ar padarytų teismo sprendimą nebeįmanomu. Byloje jokių duomenų apie tai, kad atsakovės ketintų perleisti nuosavybės teise joms priklausančius žemės sklypus, kas patvirtintų teismo sprendimo priimti skundžiamą teismo nutartį atsakovėms nepranešus pagrįstumą, nėra. Apeliančių nuomone, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė LR CPK 145 straipsnio 4 dalies bei CPK 148 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, nes nenurodė motyvų, kuriais remiantis patenkino ieškovių prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, nepagrįsdamas realios grėsmės, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, neturėjo pagrindo pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovės, pareikšdamos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių grėsmę, jog galimai palankus ieškovėms teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškinio pareiškimas savaime nėra teisėtas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrindas, nes tai prieštarautų šio instituto paskirčiai ir esmei. Būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia ne pats reikalavimas ar jo pareiškimas įstatymų numatyta tvarka, o ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė, jei teismas jį patenkintų (LR CPK 144 str. 1 d.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones - areštą atsakovių turtui, neišsprendė areštuoto turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimų, tuo pažeisdamas LR CPK 145 straipsnio 4 dalies nuostatas. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai ir dėl to, kad teismas, priimdamas nutartį, nesivadovavo proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principais, kadangi skundžiama teismo nutartimi buvo nepagrįstai suvaržytos atsakovių teisės bei turtiniai interesai. Teismo diskrecijos teisė, vertinant ieškovių prašymą, nėra absoliuti. Ji saistoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintomis nuostatomis, ginančiomis privačią nuosavybę, o nepagrįsto ieškovių prašymo patenkinimas pažeidžia atsakovių interesus ir sukelia nuostolių.

4Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija prašo skundžiamos nutarties pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra, kadangi 2007-04-06 Kauno rajono apylinkės teismo nutartis nėra susijusi su Kauno apskrities viršininko administracijos teisėmis ir pareigomis.

5Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovės D. G. J. , B. R. J. , L. G. prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2007-04-06 nutartį. Ieškovės nurodė, jog atsakovės skubotai pardavė 7,75 ha žemės sklypą bei dalį sklypo perleido dukrai – atsakovei A. I. . Dėl minėtų atsakovių veiksmų kilo reali grėsmė, kad priėmus teismo sprendimą ieškovių naudai, taptų nebeįmanomas jo įvykdymas. Teismas, taikydamas LR CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai kyla ginčas dėl vertingo turto. Ieškovės laiko nepagrįstu atskirojo skundo motyvą, kad teismas, priimdamas nutartį, nesivadovavo proporcingumo, šalių pusiausvyros principais, nes buvo nepagrįstai suvaržytos atsakovių teisės. Atsakovių teiginys aiškiai prieštarauja realiai padėčiai, kadangi areštuoto turto vertė yra ženkliai mažesnė, nei ieškovėms realiai padaryta žala.

6Atskirasis skundas dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutarties atmestinas. Teisėjų kolegija išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdama atskirajame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti.

7Apeliančių nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 148 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nepranešė atsakovėms apie laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo klausimo nagrinėjimą. Kolegija šį atskirojo skundo motyvą laiko nepagrįstu. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Todėl teismas, kuriam tokia byla teisminga, kiekvienu konkrečiu atveju privalo įvertinti visas aplinkybes ir tuomet spręsti, ar tokia grėsmė yra. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovių pateiktus dokumentus, padarė išvadą, kad atsakovės turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, todėl pranešus atsakovėms apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali kilti pavojus.

8Apeliančių nuomone, teismas neturėjo pagrindo pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi ieškovės nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei ieškovės nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių grėsmę, jog galimai palankus ieškovėms teismo sprendimas bus neįvykdytas. Ieškinio pareiškimas savaime nėra teisėtas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrindas, nes tai prieštarautų šio instituto paskirčiai ir esmei. Teisėjų kolegija šį atskirojo skundo motyvą taip pat laiko nepagrįstu.

9Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti materialinių teisių gynybą. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo teisėtumo kriterijus yra nurodytas CPK 144 straipsnyje, kurio pirmoji dalis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškininiais reikalavimais. Bylos duomenimis ieškovės kreipėsi į teismą dėl Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų pripažinimo negaliojančiais, kuriais atsakovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės – A. N. į 2,62 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (b.l. 6), A. I. į 0,50 ha žemės sklypą, esantį ( - ) b.l. 13), bei minėtų žemės sklypų grąžinimo į valstybės žemės fondą. Ginčas yra susijęs su atsakovėms nuosavybės teisėmis priklausančiais žemės sklypais, kadangi ieškovės taip pat pretenduoja atkurti nuosavybės teises į minėtus žemės sklypus. Šiuo atveju yra svarbu, kad baigus civilinės bylos nagrinėjimą ir priėmus teismui teigiamą sprendimą ieškovių naudai, teismo sprendimo vykdymas nebūtų apsunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, todėl nesutinka su apeliančių teiginiu, jog teismas nepagrįstai areštavo atsakovių žemės sklypus, nes ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimo būtinybės šioje civilinėje byloje nebuvo.

10Dėl atskirojo skundo motyvo, jog teismas neišsprendė areštuoto turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimų pažeisdamas LR CPK 145 straipsnio 4 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad LR CPK 145 straipsnio 4 dalyje apibrėžiamas nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinys, ir nutartyje nurodyti duomenys yra būtini turto areštui įregistruoti Turto arešto aktų registre. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė areštuoto turto saugotojo, nesudaro pagrindo pripažinti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neteisėta ar nepagrįsta.

11Atskirajame skunde apeliantės teigia, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos nepagrįstai ir dėl to, kad teismas nesivadovavo proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principais, kadangi skundžiama teismo nutartimi buvo nepagrįstai suvaržytos atsakovių teisės bei turtiniai interesai.

12Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju šalių interesų visiška pusiausvyra tiesiogine prasme negalima. Laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama tinkamai apginti besikreipiančios į teismą šalies teises, visais atvejais yra susijusios su tam tikru priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Ir jei, kaip nurodė atskirajame skunde atsakovės, pritaikytos teismo laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovių interesus, nes atsakovės patiria nuostolius, tai jos (atsakovės) gali pasinaudoti CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta šalių interesų derinimo priemone ir prašyti, kad teismas pareikalautų ieškovių pateikti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

13Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta, todėl atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo jos naikinti.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

15Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai